Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-407/2010 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

40.2; 114.11

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Sarių sala“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Neries verslas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Sarių sala“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pagal 2000 m. lapkričio 21 d. sudarytą paskolos sutartį ieškovas paskolino atsakovui 20 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2001 m. rugsėjo 1 d. Šalys sutartį pasirašė vienu egzemplioriu ir susitarė, kad ieškovas ją saugos iki pinigų grąžinimo, o sutartinius įsipareigojimus įvykdžius, ši bus atiduota atsakovui. Ieškovas teigė, kad atsakovas prievolės grąžinti paskolą neįvykdė, todėl, remdamasis CK 6.37, 6.210, 6.242, 6.261 straipsniais, prašė priteisti iš atsakovo 20 000 Lt skolos, 6000 Lt palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodydamas, kad su ieškovu yra atsiskaitęs, nes perleido ieškovui savo 250 vnt. vardinių akcijų, iš viso 25 000 Lt vertės, už kurias ieškovas nėra iki galo atsiskaitęs.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2000 m. lapkričio 21 d. šalys sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 20 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo iki 2001 m. rugsėjo 1 d. grąžinti tokią pat sumą. Byloje esančių duomenų pagrindu (Juridinių asmenų registro išrašu apie atsakovą, visuotinio atsakovo akcininkų susirinkimo protokolo nuorašu, atsakovo prašymu įmonių rejestro tvarkytojui, atsakovo paaiškinimo mokesčių inspekcijai, atsakovo akcininkų žurnalo, atsiskaitymo duomenų) teismas nustatė, kad 2001 m. sausio 17 d. ieškovas ir atsakovas sudarė dar vieną sandorį – atsakovas 2001 m. sausio 17 d. visuotiniame akcininkų susirinkime nutarė padidinti savo įstatinį kapitalą 25 000 Lt suma, išleidžiant 250 naujų paprastų vardinių įmonės akcijų, ir leisti šias akcijas įsigyti ieškovui. Ieškovas sumokėjo grynaisiais tik už dalį akcijų. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovas pirminiame ieškinyje, tiek liudytoja T. Š. patvirtino susiklosčiusią tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo tarp šalių praktiką. Kadangi ieškovas pateikė įrodymų, jog atsakovui yra sumokėjęs tik dalį pinigų už akcijas, tai netiesioginių įrodymų vertinimo pagrindu teismas nustatė, kad už neapmokėtą paskolos sumą buvo atsiskaityta atsakovo nurodytu būdu – tarpusavio skolinių įsipareigojimų įskaitymo būdu perleidžiant atsakovo akcijas ieškovui. Teismas laikė, kad įskaitymas buvo padarytas nepažeidžiant paskolos grąžinimo terminų. Teismas ieškovo argumentą, kad paskola negrąžinta, nes vienintelis paskolos sutarties egzempliorius neperduotas atsakovui, atmetė kaip neatitinkantį byloje esančių įrodymų visumos. Dėl to teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad jo veiksmai atsiskaityti pagal paskolos sutartį su ieškovu kitu būdu, nei nustatyta paskolos sutartimi, panaikina jo prievolę pagal paskolos sutartį prieš ieškovą. Ieškovas neįrodė, kad yra atsiskaitęs su atsakovu už jam perleistas 250 akcijų kitu būdu nei nurodė atsakovas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, perleisdamas įgytas atsakovo akcijas kitam asmeniui (V. K.), 2003 m. birželio 27 d. sutartyje nurodė, jog perleidžia pilnai apmokėtas akcijas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas su kreditoriumi atsiskaitė perleisdamas jam akcijas, o kreditorius šį prievolės įvykdymo būdą priėmė, todėl atsakovui neliko prievolės pagal paskolos sutartį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 10 d. sprendimu tenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą ir ieškinį tenkino. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už neapmokėtą paskolos sumą buvo atsiskaityta tarpusavio skolinių įsipareigojimų užskaitymo būdu, perleidžiant atsakovo akcijas ieškovui. Kolegija sprendė, kad atsakovo padarytas tarpusavio skolinių įsipareigojimų įskaitymas neatitiko jam įstatyme nustatytų reikalavimų – įskaitymas nebuvo užfiksuotas atsakovo kompetentingo asmens dokumentu ar abiejų šalių pasirašytame dokumente. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, be pagrindo rėmėsi šalių susiklosčiusia tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo praktika ir liudytojų parodymais. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad ieškovas neįrodė atsiskaitymo už akcijas fakto, nes toks konstatavimas be pagrindo perkelia įrodinėjimo naštą ieškovui, kai tuo tarpu atsakovas laikytinas prievolę pažeidusiu asmeniu ir jam tenka pareiga įrodyti prievolės ieškovui pasibaigimą įskaitymu. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė prievolės pasibaigimo įskaitymu, todėl ieškinį dėl skolos priteisimo tenkino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB,,Sarių sala“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl prievolės įvykdymo netinkamo kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo kitų, išskyrus įskaitymą, prievolės pasibaigimo būdų. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo prievolė nėra pasibaigusi. Kasatorius pažymi, kad įskaitymas yra tik vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. Prievolę skolininkas gali įvykdyti kitu būdu, nei aptarta pagrindinėje sutartyje, jei tokį įvykdymą priima kreditorius. Kasatoriaus nuomone, kreditoriaus sutikimas priimti prievolės įvykdymą kitu būdu gali būti išreikštas raštu, žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais. Kadangi byloje nėra dokumentų apie akcijų apmokėjimą, tai kasatorius daro išvadą, kad ieškovas sutiko priimti prievolės įvykdymą kitu būdu (CK 6.39 straipsnio 2 dalis). Kasatorius pažymi, kad toks prievolės įvykdymo būdas (bendrovei suteiktos paskolos padengimas šios bendrovės akcijomis) yra dažna verslo subjektų atsiskaitymo praktika;

2) dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių normų pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso normas, nes visus byloje esančius įrodymus vertino tik vienu aspektu – ar šalių padarytas įskaitymas atitiko jam keliamus įstatyme reikalavimus. Kasatoriaus nuomone, teismas atliko formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, neįsigilino į šalių atsiradusio ginčo esmę, neišnagrinėjo visų ginčo aspektų.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB,,Neries verslas“ prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1) dėl prievolės įvykdymo netinkamo kvalifikavimo. Ieškovas pažymi, kad kasatorius sutinka su teismo išvada, jog pranešimas apie įskaitymą ginčo atveju nebuvo atliktas, tačiau kasatorius prieštarauja išvadai, kad jo prievolė yra nepasibaigusi. Ieškovo nuomone, teismas neturėjo pagrindo nagrinėti prievolės pasibaigimo CK 6.39 straipsnio 2 dalies, 6.123 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes byloje nebuvo reiškiamas toks reikalavimas. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius CK 6.39 straipsnio normą aiškina be konteksto. Ieškovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįvykdė prievolės grąžinti paskolą, ir pažymi, kad prievolės įvykdymas pripažįstamas sandoriu, todėl kaip ir paskolos sutartis, taip ir jos įvykdymas turi būti sudaromas raštu (CK 6.871 straipsnio 2 dalis). Nurodyto fakto kasatorius negali įrodinėti liudytojų parodymais. Be to, ieškovas pažymi, kad galimybė atsiskaityti akcijomis nebuvo numatyta nei sutartyje, nei kitu atskirai šalių sudarytu susitarimu. Ieškovo nuomone, kasatoriui tenka pareiga įrodyti prievolės įvykdymo ir tokio įvykdymo priėmimo faktą, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta;

2) dėl įrodinėjimą reglamentuojančių normų pažeidimo. Kasatorius nenurodo, kokios proceso teisės normos yra pažeistos ir kokie motyvuoti teisiniai pagrindai patvirtina, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Nors kasatorius cituoja kasacinio teismo nutartis dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo principų, tačiau tai nepaneigia, ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sąlygų

CK 6.130 straipsnyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įskaitymui atlikti turi būti nustatytos šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji šiluma“, bylos Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Alginora“ v. UAB „ Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; kt.).

Teismai, nagrinėdami bylą, nustatė, kad ieškovas 2000 m. lapkričio 21 d. sutartimi paskolino kasatoriui 20 000 Lt iki 2001 m. rugsėjo 21 d.; kasatorius 2001 m. sausio 17 d. akcininkų susirinkimo nutarimu padidino įstatinį kapitalą 25 000 Lt, išleidžiant 250 vnt. naujų akcijų, ir leido jas įsigyti ieškovui; ieškovas įsigijo kasatoriaus akcijų už 25 000 Lt, tačiau už jas sumokėjo ne visą sumą, o tik apie 5 000 Lt, ir 2003 m. birželio 27 d. pardavė jas trečiajam asmeniui. Šių sandorių pagrindu bylos šalims viena kitai atsirado apibrėžtų, galiojančių ir vykdytinų vienarūšių priešpriešinių reikalavimų, kiekviena jų viena kitos atžvilgiu tapo kreditoriui ir skolininku, t. y. susidarė visos aptartos būtinos įskaitymui atlikti sąlygos ir šalys turėjo teisinį pagrindą įskaityti priešpriešinius reikalavimus.

CK 6.131 straipsnyje nustatyta įskaitymo atlikimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal šią normą įskaitymui keliami tam tikri formos reikalavimai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje normoje nenurodyti visi pareiškimo ar pranešimo kitai šaliai būdai ar formos ir detali tvarka, t. y. joje nurodytos principinės įskaitymo nuostatos. Jų esmė yra ta, kad prievolės pasibaigimui įskaitymu pakanka vienos šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Teismas, svarstydamas, ar šie reikalavimai įvykdyti, turi patikrinti, ar šalis yra padariusi pareiškimą, kad ji įskaito prievolę, ir ar ji apie tai kitą šalį informavo. Tokia teismų praktika formuojama ir kasacinio teismo nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. UAB „Gipsonas“, bylos Nr. 3K-3-561/2005; 2004 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Linkmenų statyba” v. UAB „Vilniaus vandenys”, bylos Nr. 3K-3-538/2004). Tai reiškia, kad įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant ginčą dėl įskaitymo svarbu nustatyti, ar šalys dėl įskaitymo susitarė, o jeigu įskaitymas sudarytas vienos šalies valia, ar apie šią valią buvo informuota kita šalis.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo nagrinėjant priešpriešinių reikalavimų įskaitymo ginčus

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. R., A. R., bylos Nr. 3K-3-363/2009; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Metaloidas“ v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-408/2008). Atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009). Tai reiškia, kad atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio nustatymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkindamas ieškinį, nurodė, kad įskaitymo tarp juridinių asmenų atveju aplinkybė, jog šalių buvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, gali būti įrodinėjama tik rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka, kad dėl juridinio asmens veiklos teisinio reglamentavimo įskaitymo, kaip ir kitų sandorių, sudarymas turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais, tačiau jų vertinimas turi būti paremtas nuoseklia visų įrodymų analize ir atitikti CPK normų bei teismų praktikos suformuotas bendrąsias įrodinėjimo taisykles (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje R. P. ir kt. v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos v. UAB „Kriptonika“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-355/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje M. K. ir kt. v. G. N. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-299/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas pirmiau aptartus materialiosios teisės normų reikalavimus, keliamus įskaitymo formai, netinkamai vertino įrodymus, nes savo išvadą, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, grindė neišsamia įrodymų analize. Faktiškai teismas tokią savo išvadą pagrindė aplinkybe, kad įskaitymas nebuvo fiksuotas konkrečiu šalių dokumentu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, analizuodamas atsakovo argumentus dėl įskaitymo, tyrė ir vertino tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių atstovų paaiškinimus. Darydamas išvadą dėl sandorio, kuriuo ieškovas įgijo 250 vnt. atsakovų akcijų, ir šalių tarpusavio atsiskaitymų nuo paskolos sutarties sudarymo iki 2003 m. birželio 27 d., kada ieškovas pardavė atsakovo akcijas, teismas tyrė atsakovo akcininkų 2001 m. sausio 17 d. nutarimą, kuriuo nutarta padidinti bendrovės įstatinį kapitalą 25 000 Lt, išleidžiant 250 vnt. naujų akcijų, ir leisti jas įsigyti ieškovui, akcininkų žurnalo įrašus dėl ieškovo teisės į akcijas, ieškovo atsiskaitymus už akcijas, ieškovo ir trečiojo asmens akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje ieškovas nurodė, kad parduoda apmokėtas akcijas, ieškovo atstovo paaiškinimus, kad ieškovas už akcijas sumokėjo ne visą kainą, taip pat jo pripažinimą, kad buvo susiklosčiusi ieškovo ir atsakovo tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo praktika. Byloje nėra šalių visų tarpusavio atsiskaitymų, finansinės atskaitomybės duomenų ir jų nuoseklios analizės, tačiau teismas pirmiau nurodytų ir kitų byloje esančių įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad už ieškovo suteiktą paskolą atsakovas atsiskaitė tarpusavio skolinių įsipareigojimų, atsiradusių perleidžiant ieškovui atsakovo akcijas, užskaitymo būdu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu konstatavęs, jog šalių tarpusavio priešpriešinės prievolės pasibaigė įskaitymu, plačiau nemotyvavo įskaitymą reglamentuojančių teisės normų ir jų keliamų reikalavimų atitikties šalių teisiniams santykiams. Tačiau teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau aptartų teisės normų aiškinimu ir teismų praktika, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina šalių susiklosčiusius priešpriešinius reikalavimus ir jų įskaitymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas aptartus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas sumokėjo kasatoriui už akcijas 5300 Lt, t. y. faktiškai tiek, kiek skyrėsi priešpriešiniai piniginiai reikalavimai, akcijas valdė bei pardavė kaip visiškai apmokėtas ir iki ieškinio šioje byloje pateikimo (2009 m. sausio mėn.) nereiškė pretenzijų dėl negrąžintos paskolos. Ši aplinkybė, teismo nuomone, pakankama nustatyti, kad šalys bendru sutarimu arba vienos iš jų pareiškimu, žinant ir sutinkant kitai šaliai, atliko tarpusavio reikalavimų įskaitymą, t. y. ši aplinkybė pakankama konstatuoti, kad šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas buvo atliktas ir ieškovui buvo žinomas bei atitiko jo valią. Pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta byloje surinktais įrodymais ir atitinka CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo su šia išvada nesutikti ir (ar) konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytų įrodymų analizė, minėta, duoda pagrindą teigti, kad šis teismas savo išvadas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, grindė neišsamiais, nepagrįstais bylos įrodymų visetu teiginiais. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, todėl sprendimas kaip neatitinantis proceso teisės normų reikalavimų pripažintinas neteisėtu ir naikintinu, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kasatorius, ginčydamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą, pripažįsta pagrįsta šio teismo išvadą, kad atliktas įskaitymas neatitiko įstatymo reikalavimų, tačiau mano, jog jo prievolė pasibaigė, nes ieškovas priėmė paskolos grąžinimą kitu būtu – akcijomis (CK 6.39 straipsnio 2 dalis, 6.123 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, t. y. teismas turi teisę taikyti kitą teisės normą nei tą, kurią nurodo bylos šalis, ir aiškinti teisės normą bei kvalifikuoti ginčo teisinį santykį kitaip, nei nurodo šalis. Tai taikoma ir kasaciniam teismui, kurio pagrindinė funkcija yra užtikrinti teismų praktikoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. Dėl to kasatoriaus netinkamas įskaitymo aiškinimas ir neteisingas ginčo teisinių santykių kvalifikavimas nevaržo kasacinio teismo kitu teisiniu pagrindu, nei nurodo kasatorius, kvalifikuoti teisinių santykių ir tai nėra kasacinio skundo ribų peržengimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatoriaus nurodytose teisės normose nustatyta prievolė pasibaigia, kai kreditorius priima prievolės įvykdymą kitu negu nustatyta sutartyje ar įstatyme būdu. Tai yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų ir reiškia, kad, kreditoriui turint teisę reikalauti, o skolininkui turint pareigą įvykdyti prievolę, šis, kreditoriui sutinkant, turi teisę prievolę įvykdyti kitaip, negu sutartyje ar įstatyme nustatyta. Tačiau tuo atveju, kai tas pačias šalis sieja priešpriešiniai vienarūšiai atskirais pagrindais atsiradę reikalavimai, abiejų šalių pareiškimu ar vienos šalies pareiškimu abipusių priešpriešinių prievolių pasibaigimas sprendžiamas reikalavimų įskaitymo būdu (CK 6.131 straipsnis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kadangi kasacinis teismas naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tai, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Palikus galioti teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, kasatoriaus patirtos bylinėjimosi išlaidos ir valstybės išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteistinos iš ieškovo.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad už kasacinį skundą kasatorius sumokėjo 780 Lt žyminio mokesčio, todėl ši suma jam priteistina iš ieškovo. Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 32,25 Lt. Jos priteistinos iš ieškovo valstybės naudai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Pagal byloje pateiktus duomenis, kasatorius apeliacinės instancijos teisme patyrė 1815 Lt atstovavimo išlaidų, kasacinės instancijos teisme – 2420 Lt atstovavimo išlaidų (iš viso 4235 Lt). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į ginčo, bylos sudėtingumo pobūdį, advokato teikiamų kasatoriui teisinių paslaugų pastovumą, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kasatoriaus išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimų į ieškovo apeliacinį skundą parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, kasacinio skundo parengimą atlyginimas mažintinas iki 2600 Lt (1400 Lt apeliacinės instancijos teisme ir 1200 Lt kasacinės instancijos teisme).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo UAB,,Neries verslas“ (j. a. k. 125370599) atsakovo UAB,,Sarių sala“ (j. a. k. 178718686) naudai 780 (septynis šimtus aštuoniasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo UAB,,Neries verslas“ (j. a. k. 125370599) į valstybės biudžetą 32,25 Lt (trisdešimt du litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo UAB,,Neries verslas“ (j. a. k. 125370599) atsakovo UAB,,Sarių sala“ (j. a. k. 178718686) naudai 2600 (du tūkstančius šešis šimtus) Lt atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Zigmas Levickis

Vincas Verseckas