Administracinė byla Nr. 2AT-57-511-2016
Teisminio proceso Nr. 4-69-3-04172-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.7.4.3; 2.7.4.4; 2.7.4.5.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Eligijaus Gladučio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. ir jo atstovo advokato Mindaugo Šeškauskio prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarimo bei Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. Administracinių teisės pažeidimų protokolas G. S. surašytas dėl to, kad jis 2015 m. gegužės 26 d. apie 21.05 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį,,Volkswagen Sharan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, važiuodamas atbuline eiga automobilių stovėjimo aikštelėje nepaliko saugaus tarpo iš šono, jo nesuvaldė, kliudė kitą stovėjusią transporto priemonę ir ją apgadino. Vairuotojas, padaręs turtinę žalą, nesant nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje, apie eismo įvykį nepranešė nei policijai, nei nukentėjusiajam ir iš įvykio vietos nuvažiavo. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Registruojant eismo įvykį 23.13 val. vairuotojui buvo nustatytas 1,77 promilės girtumas. Šiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 126, 219.1, 222 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje.
2. Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarimu G. S. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nubaustas 28 Eur dydžio bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 1000 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį – 579 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 1000 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
3. Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi G. S. atstovo M. Šeškauskio apeliacinis skundas netenkintas ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. kovo 16 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. bei jo atstovo M. Šeškauskio prašymas ir atnaujinta administracinio teisės pažeidimo byla.
5. Pareiškėjai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį, kuria G. S. pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, ir šios dalies administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, nesant ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių teisės pažeidimų sudėties.
5.1. Prašyme teigiama, kad byloje neįrodyta, jog G. S. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje nurodytus administracinės teisės pažeidimus. Pasak pareiškėjų, byloje abejonių nekyla tik dėl to, kad jis (G. S.) padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą, tą jis pripažįsta ir neginčija. Pareiškime pažymima, kad dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje nurodytų administracinės teisės pažeidimų nebuvo pateikta jokių neginčijamų įrodymų, ir vadovautasi tik netiesioginiais įrodymais, dėl to teismai pažeidė ATPK 257 straipsnio nuostatas.
5.2. Pareiškėjai nurodo, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla, kai asmuo supranta, kad jis susijęs su eismo įvykiu, t. y. jį sukėlė ir iš šio įvykio pasitraukia suvokdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, sąmoningai ignoruodamas pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, kaip to reikalauja KET. Sprendžiant, ar tokia veika padaryta tyčia, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, asmens elgesį po eismo įvykio (kasacinės nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013). Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (kasacinės nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013).
5.3. Pareiškėjai teigia, kad G. S. duoti parodymai, elgesys eismo įvykio metu ir po įvykio, taip pat tikslo ir motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos nebuvimas sudaro pagrindą manyti, jog jis nejuto kontakto su J. M. automobiliu, todėl nesuprato, kad padarė eismo įvykį, o tai reiškia, jog jo veikoje nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir išvengti administracinės atsakomybės. Policijos pareigūnui A. Šilkaičiui apklausus G. S., jis vienareikšmiškai nurodė, kad jokiame eismo įvykyje nedalyvavo. Tą pačią informaciją jis nurodė raštu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad po kontakto su J. M. automobiliu G. S. būtų išlipęs iš savo automobilio, apžiūrėjęs automobiliams padarytą žalą, kad būtų skubėjęs pasišalinti iš įvykio vietos ar mėginęs kitaip nuslėpti įvykio padarinius. Priešingai, vadovaujantis policijos pareigūno M. Marčiulionio parodymais, po kontakto su J. M. automobiliu, G. S. nesustojęs ir neišlipęs iš savo automobilio, ramiai išvažiavo iš įvykio vietos, nuvyko vos 500 m ir pasistatęs automobilį viešoje, gerai matomoje stovėjimo aikštelėje nuėjo į toje vietoje esantį kazino, kuriame lošė automatais. Šios aplinkybės įrodo, kad G. S. nepajuto jokio automobilių sąlyčio, priešingu atveju jis būtų sureagavęs arba pasišalinęs iš eismo įvykio kur nors atokiau.
5.4. G. S. teigia, kad tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos neturėjo nei tikslo, nei motyvo. Įvykio metu buvo blaivus, turėjo teisę vairuoti transporto priemonę, pats įvykis mažareikšmis, padarytas automobilių stovėjimo aikštelėje, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nepadarant žalos jų sveikatai, abiejų automobilių apgadinimai yra nežymūs. Pareiškėjo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Pareiškėjui pritaikyta administracinė atsakomybė už tyčinį pasitraukimą iš eismo įvykio vietos ir alkoholio vartojimą nenustačius visų įvykio aplinkybių yra daug didesnė už atsakomybę, kuri būtų kilusi, jei jis būtų pajutęs automobilių kontaktą ir pasilikęs eismo įvykio vietoje bei užpildęs eismo įvykio deklaraciją. Prašyme teigiama, kad šių aplinkybių abiejų instancijų teismai visiškai nenagrinėjo ir neanalizavo, tik formaliai nurodė, jog tai vertintina kaip pareiškėjo išgalvota gynybinė pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
5.5. Pareiškėjai teigia, kad abiejų instancijų teismai, byloje nesant jokių tiesioginių tariamą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų (eismo įvykio vaizdo įrašo, tiesioginių liudytojų parodymų), neturėjo jokio pagrindo netikėti jo parodymais apie tai, kad jis nejuto kontakto su J. M. automobiliu, todėl nesuprato, jog pasišalino iš eismo įvykio vietos, juo labiau juos vertinti kritiškai – kaip pasirinktos gynybinės pozicijos.
5.6. Pareiškėjai nurodo, kad G. S. kaltė grindžiama vieninteliu įrodymu, t. y. vaizdo kameromis fiksuotu įrašu (kuris iki bylos nagrinėjimo teisme neišsaugotas ir tiesiogiai neįvertintas), iš kurio neva buvo matyti, jog kontakto metu J. M. automobilis kiek pakilo. Šią aplinkybę lėmė pakabos – amortizatorių veikimas, tam nereikalinga didelė išorinė jėga. Faktą, ar minimo eismo įvykio metu pareiškėjas tikrai galėjo ir turėjo pajusti kontaktą su J. M. automobiliu, gali nustatyti tik specialių žinių turintis asmuo, t. y. eismo įvykių ekspertas. Šiuo atveju tokia eismo įvykių eksperto nuomonė byloje nepateikta, o abiejų instancijų teismai rėmėsi tik pareigūno M. Marčiulionio nuomone (prielaida), esą administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo turėjo pajusti kontaktą. Automobilių stovėjimo aikštelėse sumontuotos vaizdo kameros nefiksuoja garso, todėl nei M. M., nei J. M. negali nurodyti, ar įvykio metu buvo girdimas stiprus garsas. Iš byloje esančių automobilių nuotraukų matyti, kad kontaktavo tik nedidelis pareiškėjo automobilio priekinės dalies (bamperio) kairiosios pusės plotas, kontaktas buvo nestiprus (nesimato įlenkimų, tik viršutinio dažų sluoksnio pažeidimai), todėl galėjo būti ir nepajaustas.
5.7. Prašyme pažymėta, kad, kaip ir baudžiamajame procese, taip ir nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylas, visos abejonės ir prielaidos turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau abiejų instancijų teismai neabejotinai pažeidė ATPK 257 straipsnio nuostatas ir nesant pakankamai patikimų įrodymų netinkamai taikė ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir 126 straipsnio 4 dalį.
5.8. Prašyme nurodyta, kad, kaip ir taikant ATPK 130 straipsnio 1 dalį, taip ir taikant ATPK 126 straipsnio 4 dalį, administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai supranta, kad alkoholį vartojo būtent po eismo įvykio, dar nenustačius įvykio aplinkybių. Tokiu atveju administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, kad padarė įvykį, kurio aplinkybės dar nėra nustatytos, ir ignoruodamas šią aplinkybę sąmoningai, tyčia vartojo alkoholį. Šiuo konkrečiu atveju G. S. nesuprato esminės, eismo įvykio padarymo aplinkybės, todėl pasišalino iš eismo įvykio vietos ir vartojo alkoholį sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.
6. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas Danas Česnauskas atsiliepimu į pareiškėjų prašymą prašo jį atmesti.
6.1. Atsiliepime nurodyta, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimus, buvo šališkas. Teismas, vertindamas įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone sprendimus priėmė teisėtai ir pagrįstai ir naikinti jų nėra teisinio pagrindo. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įstatymų leidėjas vairuotojo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nesieja su atstumu, t. y. aplinkybė, kad G. S. padaręs eismo įvykį nuo įvykio vietos nuvažiavo netoli, nepaneigia fakto, jog iš įvykio vietos jis pasišalino. Vertinant G. S. apsvaigimo laipsnį, tikėtina, kad eismo įvykio metu jis taip pat buvo neblaivus, taigi ir turėjęs tikslą iš įvykio vietos pasišalinti. Tačiau, nesant tokių duomenų, vertinant byloje esančius duomenis, jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį. Taip pat pažymima, kad G. S. prašymo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą ir teiseną jam nutraukti argumentas, šalinantis atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, būtent, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalino ne tyčia, nesuvokdamas pareigos įvykio vietoje pasilikti, nes automobilį po įvykio pasistatė gerai matomoje vietoje, nespruko, o lėtai išvažiavo, nebuvo sustojęs ir išlipęs, neeliminuoja kaltės pagal minėtą straipsnį. Atkreiptinas dėmesys, kad po sukelto eismo įvykio asmens abejingumas įvykusiam faktui ir neveikimas nėra atsakomybę šalinantys faktoriai. Sprendžiant klausimą dėl kaltės pasišalinimo iš eismo įvykio vietos vertinamas byloje esančių duomenų visetas. Netoleruotinas preferencinis įrodymų vertinimas, todėl nagrinėjamu atveju pareigūnas mano, kad teismai pagrįstai nustatė esant G. S. kaltei padarius pažeidimus, numatytus ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, taigi ir 126 straipsnio 4 dalyje.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. ir jo atstovo advokato M. Šeškauskio prašymas netenkintinas.
Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies, 126 straipsnio 4 dalies taikymo
7. Iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjai teigia, jog teismai nesilaikė ATPK 257 straipsnio nuostatų, neišsamiai ištyrė reikšmingas įvykio aplinkybes (pareiškėjo elgesį po eismo įvykio ir kt.), nepateikė įtikinamų sprendimų motyvų ir nepagrįstai pripažino, kad G. S. tyčia pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Pareiškėjas savo dalyvavimo ir kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą neginčija.
8. Pagal ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktą vienas iš administracinių bylų atnaujinimo pagrindų yra byloje padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pagal ATPK 30221 straipsnio 13 dalį nagrinėdamas atnaujintą administracinių teisės pažeidimų bylą, teismų priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas, patikrina teisės taikymo aspektu ir yra saistomas byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių ir jų iš naujo nenustatinėja.
9. KET 234 punkte nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
9.1. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma; nenustačius bent vieno būtinojo požymio nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Subjektyvusis pasitraukimo iš eismo įvykio vietos požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia: asmuo suvokia, kad jis sukėlė eismo įvykį, ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą (priešingumą KET taisyklėms). Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes.
10. Teisėjų kolegija, patikrinusi priimtus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (ATPK 30221 straipsnio 13 dalis), įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatė. Iš bylos medžiagos ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinio matyti, kad visi įrodymai, kuriais rėmėsi teismai, buvo ištirti ir įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą juos vertindamas, pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo ir išnagrinėjo visas aplinkybes, iš jų ir tas, kurias nurodo pareiškėjai (dėl tyčios pasitraukti iš įvykio vietos buvimo; liudytojų, tiesiogiai mačiusių nukentėjusiosios automobilio kliudymo faktą, neapklausimą byloje; policijos pareigūno M. Marčiulionio parodymų; specialisto išvadų būtinumo byloje; automobilių apgadinimo masto; pasitraukimo iš įvykio vietos atstumo; liudytojų, mačiusių vaizdo įrašą parodymų ir kt.). Nustatyta, kad G. S., vairuodamas automobilį ir važiuodamas atbuline eiga, automobilių stovėjimo aikštelėje nepaliko saugaus tarpo iš šono, jo nesuvaldė, savo automobilio kaire priekine dalimi kliudė kitą stovėjusią transporto priemonę ir ją apgadino, apie eismo įvykį policijos neinformavo ir iš įvykio vietos pasišalino. Šias išvadas apie ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų teisės aktų pažeidimų padarymą teismai grindė faktiniais duomenimis, t. y. įrodymais (eismo įvykio vietos schema, tarnybiniais policijos pareigūnų pranešimais, apgadintų automobilių nuotraukomis ir kt. bylos medžiaga). Visi įrodymai įvertinti kaip to reikalauja ATPK 257 straipsnio nuostatos, išsiaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens G. S. atstovo apeliacinio skundo argumentai (jie iš esmės pakartoti ir pareiškime dėl šios bylos atnaujinimo) yra išnagrinėti ir motyvuotai paneigti.
11. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog G. S., turėdamas pareigą įvykus eismo įvykiui apie jį pranešti nukentėjusiajam, o šio įvykio vietoje nesant – policijai, šios pareigos neįvykdė, suprasdamas, kad kliudė kitą transporto priemonę ir ją apgadino, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šie administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai atitinka ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų sudėtį ir teismų teisingai kvalifikuoti. Bylos duomenys patvirtina, kad, patikrinus G. S. blaivumą, jam buvo nustatytas 1,77 promilės girtumas, todėl, pirmiau aptartais duomenimis, patvirtinus jo kaltę dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, pagrįstai nustatyta, kad jis padarė pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, nes vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius esminių proceso ar materialiosios teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų teismo nutarimo ir nutarties priėmimui (ATPK 31217 straipsnio 1 dalies 5 punktas), atnaujinti G. S. administracinio teisės pažeidimo bylą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. ir jo atstovo advokato Mindaugo Šeškauskio prašymą atnaujinti bylą.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Tomas Šeškauskas
Eligijus Gladutis
