Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-217-511/2016

Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00002-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.1.2;

2.1.2.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant privačiam kaltintojui R. K.,

išteisintajam A. L.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendžiu A. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį pripažinus, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

R. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi privataus kaltintojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Eligijaus Gladučio pranešimą, privataus kaltintojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, prašiusio privataus kaltintojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. A. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. lapkričio 5 d. interneto portale www.lrytas.lt paskelbtame straipsnyje „Kriminalinių knygų autoriui – banditų smūgiai“ apie R. K. pateikė tikrovės neatitinkančius teiginius, kuriais jis buvo apšmeižtas padaręs labai sunkų nusikaltimą, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą juo, pažemino jo garbę ir orumą, taip jį apšmeižė: „Nužudžius „daktarų“ šulo tarną, R. K. kartu su kitais bendrininkais tempė lavoną prie duobės ir užkasė“, „Šiandien buvę įtakingi anų laikų Kauno mafijozai neatmeta versijos, kad tarp sprogdintojų galėjęs būti ir R. K.“; paragrafe „Seka brolio pėdomis“ teigiama: „Paaiškėjo, kad skandalingai pagarsėjęs P. K., kuris buvo nuteistas už tai, jog sieros rūgštimi apliejo jį atstūmusios mylimosios E. V. veidą – tikras „Klišiaus“ brolis“, „Lietuvos mafiją demaskuojančių knygų autorius D. D. iš buvusio nusikalstamo pasaulio atstovų susilaukė jau antrojo smūgio –... su „daktarų“ grupuote sietas R. K. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą ir pareikalavo, kad kuo greičiau iš visų šalies knygynų būtų pašalintos dvi pirmosios D. D. knygos“, „Yra duomenų, kad to paprašyti galėjo H. D. artimieji“, „R. K. nuo senų laikų buvo šalia „daktarų“ lyderių, tačiau jam nuolat pavykdavo išvengti įtarimų“.

2. Kasaciniu skundu privatus kaltintojas R. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka arba abiejų instancijų teismų sprendimus pakeisti – dėl A. L. priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 254 straipsnio 2 dalį.

2.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimų, kurie turėjo įtakos netinkamam baudžiamojo įstatymo (BK 154 straipsnio 2 dalies) taikymui ir neteisėto sprendimo priėmimui. Be to, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos.

2.2. Pasak kasatoriaus, teismai netinkamai aiškino melagingų žinių paskleidimą ir A. L. tyčią. Esminis šios bylos aspektas yra tai, kad 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla kasatoriui nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Privatus kaltintojas remiasi teismų praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100/2008, 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013 dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir BK 95 straipsnio nuostatų taikymo ir teigia, kad tokiu atveju negali būti nurodoma, jog jis padarė nusikalstamą veiką, svarstomi jo veiksmai ar kaltė, nes dėl jo nepriimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, taip pat, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, jis negali būti išteisintas ar reabilituotas. Todėl A. L. negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad kasatorius yra nusikalstamo pasaulio atstovas, kuriam vis pavyksta išvengti atsakomybės. Eilinis interneto portalo skaitytojas iš kaltinime pateiktų teiginių turinio ir straipsnio konteksto gali daryti išvadą, kad jis, nors ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau yra kaltas. Tai neabejotinai pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Pagal teismų praktiką tuo atveju, kai paskleidžiami duomenys, kad asmuo padarė nusikaltimą, nesant dėl to asmens priimto apkaltinamojo nuosprendžio, duomenų įžeidžiamumo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio nereikia įrodinėti, tokie duomenys yra akivaizdžiai žeminantys asmenį. Faktui nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį yra paskleisti duomenys (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183/2008">3K-3-183/2008</a>).

2.3. Teismai konstatavo, kad sakinys „Nužudžius „daktarų“ šulo tarną, R. K. kartu su kitais bendrininkais tempė lavoną prie duobės ir užkasė“, dar nereiškia, kad jis savo veiksmais šį asmenį nužudė – šis teiginys rodo, kad jis tempė lavoną prie duobės ir šį užkasė. Tačiau, kasatoriaus nuomone, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir pagal ją formuojamą Lietuvos teismų praktiką prezumpcijos pažeidimu laikomi ir tokie atvejai, kai yra atspindima nuomonė, jog asmuo yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pasak kasatoriaus, teismai pažeidė BPK normas, nes nevertino akivaizdžiai sąmoningai dviprasmiškų teiginių vartojimo tekste.

2.4. Kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015 dėl BK 154 straipsnio taikymo ir pažymi, kad asmeniui atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą nekyla tuo atveju, jeigu jis buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo. Tačiau nagrinėjamoje byloje apie tai teismai motyvuotai nepasisakė, o A. L. neįrodė, kad sąžiningai klydo. Žinodamas, kad kasatorius prieš D. D. yra pradėjęs teisminį procesą dėl šmeižimo ir kuo konkrečiai jis yra kaltinamas, tyčia, slėpdamasis už slapyvardžio, rašė iš esmės tokius pačius šmeižiančius teiginius, kaip ir D. D.. Be to, kasatorius pažymi ir tai, kad autorius atsako už savo teiginių autentiškumą, objektyvumą ir privalo patikrinti, ar jo rašomi teiginiai atitinka tikrovę. A. L. daug metų dirba žurnalistu, specializuojasi publikacijų kriminalinio pobūdžio temomis rašymu, todėl aptarti teisiniai niuansai jam turi būti žinomi ir suprantami.

3. Privataus kaltintojo R. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 154 straipsnio 2 dalies taikymo ir nekaltumo prezumpcijos principo laikymosi

4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Tačiau saviraiškos laisvė turi, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais (pvz., aptariami vykstantys teisminiai procesai), turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.). Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija (kasacinė nutartis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-479/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-479/2012">3K-3-479/2012</a>). Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Šios teisės įgyvendinimas nesuderinamas su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, pažeidžiant jo garbę ir orumą. Žmogaus garbė ir orumas ginami civilinės, administracinės ir baudžiamosios teisės priemonėmis.

4.1. Nekaltumo prezumpcija įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, kur nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodomas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, nustatant, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Pagal tai šio principo visų pirma turi laikytis teismai, pareigūnai, o taip pat ir oficialūs asmenys, iki teismo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo viešai pasisakydami dėl, manytina, nusikaltusių asmenų. Vadovaujantis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 37 straipsniu, nekaltumo prezumpcijos turi laikytis ir žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai. Tačiau žurnalistas, esant viešajam interesui, informuodamas visuomenę ir iškeldamas viešai diskusijai klausimus apie padarytus nusikaltimus ir galbūt juos padariusius asmenis, ne visada turi galimybę savo teiginius pagrįsti vien tik įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais, kuriais asmuo nustatyta tvarka buvo pripažintas kaltu. Reikalavimas žiniasklaidai kiekvienu atveju laikytis šios sąlygos tam tikrais atvejais gali neproporcingai suvaržyti asmens konstitucines teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, o žiniasklaida neatliks savo funkcijų. Tačiau žiniasklaidos atstovas neatleidžiamas nuo pareigos elgtis profesionaliai ir sąžiningai, šių reikalavimų nesilaikymas gali užtraukti teisinę atsakomybę.

4.2. BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas – šmeižimas – yra paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytas vienas iš šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių – šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

4.3. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą, kaip paskutinė ir griežčiausia atsakomybės forma pagal BK 154 straipsnį, gali būti taikoma tik tada, jei paskleisdamas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, asmuo suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši informaciją žemina žmogaus garbę, ir to norėjo, t. y. šią veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tai, kad ši veika padaryta tiesiogine tyčia, gali rodyti aplinkybės, kad paskleisdamas BK 154 straipsnyje nurodytą informaciją asmuo neturėjo jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie tų žinių tikrumą, rėmėsi žinomai nepatikimais šaltiniais ir pan., ir, atvirkščiai, tiesioginės tyčios buvimą paneigia tai, kad asmuo informaciją gavo iš tokio asmens, kuriuo jis gali pasitikėti, prieš paskleisdamas ją tikrino ir laikė patikima ar kitaip sąžiningai klydo.

4.4. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kasatorius R. K. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį pareiškė kaltinimus šmeižimu A. L. dėl šio autoriaus 2014 m. lapkričio 5 d. interneto portale www.lrytas.lt paskelbto straipsnio „Kriminalinių knygų autoriui – banditų smūgiai“. Straipsnyje pateikiama informacija, jog R. K. pareikalavo teismo priimti sprendimus, kad iš knygynų būtų pašalintos dvi D. D. knygos ir kad knygų autorius R. K. atlygintų neturtinę žalą. A. L. straipsnyje pateikiama informacija apie minėtose knygose aprašytą procesą, kuriame kartu su kitais asmenims, siejamais su „daktarų“ nusikalstama grupuote, R. K. buvo teisiamas dėl E. B. nužudymo, pateikta trumpa informacija apie šį nusikaltimą, baudžiamojo proceso eigą. Straipsnyje nurodoma, kad nusikaltimo dalyviai, išskyrus R. K. nuteisti, o kasatorius išvengė atsakomybės teismui pritaikius senaties terminą. Minėtame straipsnyje R. K. aprašomas kaip asmuo, siejamas su „daktarų“ nusikalstama grupuote, tačiau jam pavykdavo išvengti įtarimų. Pateikiama prielaida, kad R. K. taip pat galėjęs dalyvauti neišaiškintame sprogdinime, kurio metu buvo pasikėsinta į žmogų. Straipsnyje, be to, užsimenama apie asmenį, apliejusį merginos veidą rūgštimi, ir teigiama, kad šis asmuo R. K. brolis.

4.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atliko išsamią byloje nagrinėjamo A. L. straipsnio turinio analizę BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos kontekste, nustatė jame autoriaus pateiktos informacijos šaltinius, pateikė vertinimus, ką laikė informacija ir ką autoriaus nuomone.

Teismai konstatavo, kad sakinys straipsnyje, jog asmuo, nuteistas už kito asmens sužalojimą, yra R. K. tikras brolis, neatitinka tikrovės. Tačiau šiuo atveju rašydamas straipsnį A. L. rėmėsi paviešintu šiuo faktu kituose straipsniuose ir iš D. D. gauta informacija, be to, konstatavo, kad giminystės su kitu nusikaltimą padariusiu asmeniui priskyrimas negali būti laikomas įžeidžiančiu, nors pats faktas ir neatitiko tikrovės.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad straipsnyje aprašyti kai kurie įvykiai, paskelbtos žinios galbūt žemina nukentėjusiojo garbę ir orumą, tačiau jų paskleidimas nėra žinomai melagingas. Teismas nustatė, kad pirminis informacijos šaltinis yra ne pats autorius – A. L., o ikiteisminio tyrimo medžiaga, D. D. knygos ir teismų nuosprendžiai, kurių duomenis citavo A. L.

4.6. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad A. L. straipsnyje aprašytoje E. B. nužudymo byloje R. K. buvo kaltinamas dėl žmogaus nužudymo organizuota grupe kartu su asmenimis, priklausančiais vadinamajai „daktarų“ grupuotei. Baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad R. K. su nužudyme dalyvavusiais asmenimis tempė ir užkasė nužudytojo lavoną. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla dėl E. B. nužudymo R. K. nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, kiti kaltinamieji nuteisti. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties esmė ta, kad, konstatavus jos buvimą, nutrūksta baudžiamieji ir baudžiamojo proceso teisiniai santykiai, o kaltininkui nekyla jokių baudžiamųjų teisinių padarinių. Asmuo, kuriam baudžiamoji byla dėl senaties nutraukiama, nelaikomas kaltu padaręs nusikaltimą, kuriuo jis buvo kaltinamas. Tačiau pagal teismų praktiką toks asmuo turi teisę nesutikti su teismo sprendimu nutraukti jam bylą dėl senaties ir turi teisę apeliacinės instancijos teismo reikalauti, kad būtų visiškai išteisintas. R. K. šia teise pasinaudojo, paduodamas apeliacinį skundą ir reikalaudamas jį visiškai išteisinti, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi jo skundas, taip pat ir kitų apeliantų skundai buvo atmesti ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuris įsiteisėjo bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. Apeliacinio skundo atmetimas nereiškia asmens, kuriam baudžiamoji byla buvo nutraukta dėl senaties, pripažinimo kaltu; tokiam asmeniui galioja nekaltumo prezumpcija ir toks asmuo negali būti įvardijamas kaip padaręs nusikalstamą veiką, dėl kurios byla nutraukta, suėjus senačiai. Šiame kontekste pažymėtina, jog A. L. straipsnyje informacijos forma nepateikta jokių teiginių, kad R. K. pats būtų dalyvavęs E. B. nužudyme. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad aptariamame straipsnyje pavartotas žodis „teistas“ nurodo R. K. teisimo procesą, nes A. L., rašydamas „už žmogžudystę teistas“, tame pačiame sakinyje patikslina, kad R. K. yra „nuo baudžiamosios atsakomybės dėl senaties atleistas“, vėliau straipsnyje ne kartą paminėta, kad R. K. dėl šio nusikaltimo nebuvo nuteistas, o buvo tik teisiamas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. L., rašydamas žodį „teistas“, neturėjo tikslo nepagrįstai nurodyti R. K. teistumo fakto. Šis teismas konstatavo, kad sakinys „nužudžius „daktarų“ šulo tarną, R. K. kartu su kitais bendrininkais tempė lavoną prie duobės ir užkasė“, nereiškia, kad R. K. savo veiksmais šį asmenį nužudė.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai argumentavo, jog A. L. straipsnyje nurodoma versija, kad tarp sprogdintojų galėjęs būti ir R. K., yra tik autoriaus prielaida, grindžiama R. K. bendravimu su vadinamosios „daktarų“ grupuotės nariais, informacija, gauta iš policijos pareigūnų ir D. D.. Ši autoriaus nuomonė nelaikytina informacija, o tik jo nuomone. Pagal teismų praktiką dėl pareikštos nuomonės, nors ir pažeidžiančios asmens garbę ir orumą, atsakomybė už šmeižimą pagal BK 154 straipsnio 2 dalį nekyla.

4.8. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant šio straipsnio turinį turi būti atsižvelgiama ir į jo visuomeninį reikšmingumą, straipsnio atsiradimo aplinkybes. Bylos duomenims, šis A. L. straipsnis buvo parašytas tada, kai R. K., t. y. asmuo, kuris, kaip nustatė teismai, praeityje turėjo tam tikrų sąsajų su asmenimis, priklausiusiais nusikalstamai grupuotei, kreipėsi į teismą su kaltinimais žurnalistui, aprašiusiam tos grupuotės nusikaltimus. Žinių pateikimas apie pradėtą teismo procesą, šio proceso ištakas turėjo visuomeninę reikšmę, todėl nevertintinas kaip išteisintojo A. L. informacijos paskleidimas, siekiant sąmoningai sumenkinti R. K. garbę ir orumą. Byloje nenustatyta, kad išteisintasis straipsnyje būtų pateikęs informaciją, neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų, arba kad jis turėtą informaciją būtų sąmoningai iškraipęs, suteikdamas jai asmenį paniekinantį ar pažeminantį turinį, ar kad būtų rėmęsis žinomai nepatikimais šaltiniais. Konstatuotina, kad kaltinime nurodytos informacijos, nors ir neigiamai apibūdinančios privatų kaltintoją R. K., pateikimas žiniasklaidos priemonėje nei pagal objektyviuosius, nei pagal subjektyviuosius veikos požymius neatitinka BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

4.9. Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad išteisintasis A. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti privataus kaltintojo R. K. kasacinį skundą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius

Eligijus Gladutis