Š. I. pagal BK 22 str., 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-12-942/2018

Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00337-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.4.2; 1.2.3.1.2.7; 1.2.4.1.2.7

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistajam Š. I., jo gynėjui advokatui Egidijui Jonui Grigaravičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Rimos Kriščiūnaitės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalies, susijusios su nuteistojo Š. I. nusikalstamos veikos perkvalifikavimu iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir galutinės subendrintos bausmės jam paskyrimu.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžiu Š. I. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus devyneriems metams, 253 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė Š. I. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 21 d. nuosprendis pakeistas. Nuteistojo Š. I. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktų perkvalifikuota į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą paskiriant jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą paskirtą, bausmę apėmimo būdu subendrinus su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžiu Š. I. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Kita Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 21 d nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Š. I. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 12 d., apie 3.00 val., Kėdainiuose, laisvalaikio centro „Vikonda“ automobilių aikštelėje, dėl tarpusavyje kilusio asmeninio konflikto tyčia mažiausiai vieną kartą šovė iš 9 mm kalibro šaunamojo ginklo į priešais jį prie pašalinių asmenų stovintį nukentėjusįjį E. L. ir taip kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Š. I. taip pat nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laikotarpio pradžios iki 2014 m. balandžio 12 d., neturėdamas leidimo, laikė ir nešiojo 9 mm kalibro graižtvinį šaunamąjį ginklą – pistoletą – ir mažiausiai du 9 mm kalibro šaudmenis, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo Š. I. padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tačiau „byloje ištirtų įrodymų pagrindu padarė nepagrįstas išvadas dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių“ ir, kvalifikuodamas jo veiksmus kaip pasikėsinimą nužudyti, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad šūvis į nukentėjusįjį nebuvo atsitiktinis – akivaizdu, kad nuteistasis Š. I. į nukentėjusįjį E. L. šovė siekdamas atkeršyti dėl kilusio tarpusavio konflikto.

Anot apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos, nuteistojo veiksmai pagrįstai pripažinti padarytais tyčia, tačiau „pagal visas E. L. sužalojimo aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, jog Š. I. savo veiksmais turėjo tikslą atimti gyvybę E. L.“. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, vien iš to, kad nukentėjusysis buvo sužalotas panaudojus šaunamąjį ginklą, padaryti sužalojimai buvo pavojingi jo gyvybei, nes laiku nesuteikus kvalifikuotos medikų pagalbos jis galėjo mirti, negalima spręsti apie nuteistojo tyčios kryptingumą. Pasak apeliacinės instancijos teismo, atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis į nukentėjusįjį šovė vieną kartą, nors šauta iš sąlyginai nedidelio atstumo, buvo taikytasi į dešinę krūtinės pusę, daugiau šūvių neatlikęs nuteistasis iš karto pasišalino iš įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo nuteistojo abejingumą dėl padarinių, kilsiančių dėl jo nusikalstamų veiksmų, todėl jo „veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti tiesiogine tyčia ir kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti kitą žmogų“. Apeliacinės instancijos teismo tvirtinimu, nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal kilusius padarinius, t. y. pagal BK 135 straipsnį kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai pripažinęs, kad nuteistasis nukentėjusiojo sveikatą sunkiai sutrikdė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nepagrįstai konstatavo chuliganiškų paskatų buvimą nuteistojo veiksmuose. Anot apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, šis nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis yra šalintinas, nes nuteistojo „nusikalstamos veikos motyvas buvo dėl asmeninių santykių su nukentėjusiuoju kilusios paskatos – siekis atkeršyti, kurios nelaikytinos chuliganiškomis“.

Dėl to apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir nuteistojo Š. I. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktų į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą paskirdamas už šios nusikalstamos veikos padarymą jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, kurią atitinkamai subendrino su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausme.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė R. Kriščiūnaitė prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti panaikinant nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto perkvalifikuota į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą paskiriant jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, taip pat nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą paskirta laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, apėmimo būdu subendrinta su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausme galutinę subendrintą bausmę Š. I. paskiriant dvejus metus laisvės atėmimo, o kitą nuosprendžio dalį palikti galioti be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikęs su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistasis iš karto po konflikto su nukentėjusiuoju specialiai nuvyko namo ir, turėdamas tikslą jam atkeršyti, pasiėmė šaunamąjį ginklą su šaudmenimis bei sugrįžo prie klubo, kur, priėjęs arčiau, iš nedidelio atstumo ne mažiau kaip vieną kartą tyčia iššovė į nukentėjusįjį, taip padarydamas jam specialisto išvada nustatytus pavojingus gyvybei sužalojimus, nepagrįstai nusprendė, kad nuteistasis neturėjo tikslo atimti gyvybės nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas tokią savo išvadą motyvavo tuo, kad nuteistasis į nukentėjusįjį šovė tik vieną kartą, ir nors šovė iš „sąlyginai nedidelio atstumo“, bet taikėsi į nukentėjusiojo krūtinės dešinę pusę, daugiau nešovė ir po šūvio iš karto pasišalino iš įvykio vietos. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vien iš to, jog nukentėjusysis buvo sužalotas panaudojus šaunamąjį ginklą ir padaryti sužalojimai buvo pavojingi jo gyvybei, negalima spręsti apie nuteistojo tyčios kryptingumą.

Apeliacinės instancijos teismas šias savo išvadas, be kita ko, grindė aplinkybėmis, kurių nepatvirtina bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis šaudamas taikėsi į nukentėjusiojo krūtinės dešinę pusę, ir šią aplinkybę vertino kaip vieną iš motyvų, paneigiančių tiesioginės tyčios buvimą jo veiksmuose, nors apeliacinio proceso metu įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, nuteistasis teismo posėdyje nedalyvavo, papildomai apklaustas nebuvo ir naujų aplinkybių nenurodė, o iš jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis teigė, kad ginklas iššovė jį užtaisant, nesitaikant į konkretų žmogų.

Pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo veikimo tiesiogine tyčia yra pagrįsta, nes nuteistasis siekdamas atkeršyti nukentėjusiajam dėl konflikto klube kaip nusikaltimo įrankį pasirinko būtent šaunamąjį ginklą ir specialiai nuvyko jo parsivežti iš namų. Šaunamasis ginklas pagal savo savybes yra skirtas žudyti, atimti gyvybę ir tokia šaunamojo ginklo paskirtis „normalaus išsivystymo žmogui yra žinoma“. Be to, nuteistasis, priėjęs prie žmonių grupės, iš nedidelio atstumo ne mažiau kaip vieną kartą iššovė būtent į nukentėjusįjį, su kuriuo prieš tai konfliktavo, šovė jam į krūtinę, kur yra išsidėstę gyvybiškai svarbūs žmogaus organai.

Taigi nuteistasis kitų padarinių, kaip tik nukentėjusiojo mirties, negalėjo tikėtis. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis ne siekė kokių nors neapibrėžtų padarinių, bet aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – nužudyti nukentėjusįjį. Nuteistasis padarė viską, kad kiltų BK 129 straipsnyje numatyti padariniai, o nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, – nukentėjusysis nemirė tik dėl to, kad jam skubiai buvo suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Ta aplinkybė, kad nuteistasis nukentėjusįjį sužalojo vienu šūviu, nepaneigia jo tikslo nužudyti nukentėjusįjį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės R. Kriščiūnaitės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl nuteistojo nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą

Kasatorė, neginčydama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria iš kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalintas nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neteisingai konstatavęs, kad nuteistojo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios nužudyti nukentėjusįjį, nepagrįstai jo nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015). Taigi nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Nužudymo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad: laisvalaikio centre „Vikonda“ tarp nuteistojo Š. I. ir nukentėjusiojo E. L. kilo tarpusavio konfliktas; po šio konflikto nuteistasis, pažadėjęs netrukus sugrįžti, automobiliu išvyko namo pasiimti ten nelegaliai laikomo šaunamojo ginklo – 9 mm kalibro pistoleto; grįžęs su šiuo šaunamuoju ginklu atgal prie laisvalaikio centro „Vikonda“, nuteistasis priėjo prie netoli laisvalaikio centro įėjimo stovinčio nukentėjusiojo ir tyčia mažiausiai vieną kartą šovė iš 9 mm kalibro šaunamojo ginklo į priešais jį tarp pašalinių asmenų stovintį nukentėjusįjį; į nukentėjusįjį buvo šauta iš pakankamai nedidelio – 3–4 metrų – atstumo; nukentėjusiajam buvo pataikyta į dešinę krūtinės pusę; nukentėjusiajam buvo padarytas kiauryminis krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimas su sviedinio įėjimo anga dešinėje krūtinės pusėje IV tarpšonkaulio aukštyje, 2 cm nuo krūtinkaulio, kiaurinis dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimas, du kartus perveriant diafragmos kupolą, pažeistos kepenys ir sutraiškytas VII šonkaulis; po šūvio nuteistasis iš įvykio vietos iš karto pasišalino.

Taigi, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, nuteistasis po laisvalaikio centre „Vikonda“ kilusio tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju, siekdamas jam atkeršyti, sąmoningai nuvyko į namus pasiimti būtent šaunamojo ginklo – pistoleto – ir juo, grįžęs atgal prie laisvalaikio centro, iš gana nedidelio atstumo šovė į tarp kitų žmonių stovintį nukentėjusįjį. Nukentėjusiajam buvo pataikyta ne kur kitur, bet į gyvybiškai svarbią žmogui sritį – krūtinę, kurioje išsidėstę žmogaus gyvybinėms funkcijoms svarbūs organai; nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo pavojingi jo gyvybei. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šaunamojo ginklo panaudojimas iš artimo atstumo, šaunant į krūtinę, patvirtina, jog Š. I. siekė ne kokių nors neapibrėžtų padarinių, tačiau aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – nužudyti nukentėjusįjį E. L., kad nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, – nukentėjusiajam buvo laiku suteikta kvalifikuota medicinos pagalba, ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, esant baudžiamojoje byloje nustatytoms nurodytoms aplinkybėms, padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis buvo abejingas dėl jo nusikalstamų veiksmų kilsiantiems padariniams, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti tiesiogine tyčia ir kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti kitą žmogų.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas panaikinant nuosprendžio dalis, kuriomis nuteistojo nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto perkvalifikuota į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir jam pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą paskirta laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinta su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausme apėmimo būdu, ir paliekant dėl šių dalių galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nuosprendį.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo Š. I. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto perkvalifikuota į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą paskiriant jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, taip pat nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam Š. I. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą paskirta laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinta su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžiu jam pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausme apėmimo būdu paskiriant galutinę subendrintą bausmę dvejus metus laisvės atėmimo, ir palikti dėl šių dalių galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 21 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalį palikti galioti be pakeitimų.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas