Baudžiamoji byla Nr. 2K-113-696/2018
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00109-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.2.2.1.; 2.1.2.4.; 2.3.2.2.13.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarties.
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 2 dalį 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
A. G. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 2 d. už 1500 Lt (434,43 Eur) kyšį pažadėjo paveikti (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėją ir (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininką A. M., kad šis teisėtai veiktų, siekiant D. J. statinį (duomenys neskelbtini), pripažinti tinkamu naudoti.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
Bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Kasatoriaus baudžiamoji byla buvo išskirta iš kitos baudžiamosios bylos. Likusi bylos dalis dėl kitų asmenų pirmosios instancijos teisme buvo baigta nagrinėti 2017 m. vasario 3 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu. Tačiau skundžiamą 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendį kasatoriui priėmė tos pačios sudėties pirmosios instancijos teismas, nors šis teismas jau buvo susidaręs išankstinę nuomonę dėl kasatoriaus kaltumo, bylos duomenų pripažinimo įrodymais, ir, kaip teigia kasatorius, kitokio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio jis negalėjo tikėtis.
Surašytas kaltinamasis aktas neatitiko įstatymo reikalavimų. Situacija, kai kasatorius buvo kaltinamas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, o kiti asmenys – pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (A. M.) ir 227 straipsnio 1 dalį (D. J., R. P.), patvirtina kaltinimo nenuoseklumą, prieštaringumą. Nenustačius, kokiu būdu kasatorius prekiavo poveikiu, ir jam inkriminuotą nusikalstamą veiką atsiejus nuo kitų asmenų veikimo, kaltinimas iškreipė bendrininkavimo aspektą, išvengė būtinybės įrodinėti bendrininkavimo turinį ir pažeidė esmines procesines garantijas.
Kasatorius buvo nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą (BK 226 straipsnio 2 dalį), negu buvo kaltinamas (BK 226 straipsnio 1 dalį). Teismas perkvalifikavo jo veiką taikydamas (teismo požiūriu) švelnesnę baudžiamąją atsakomybę numatančią įstatymo redakciją (kurios nuosprendyje nenurodė), tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu kasatoriui apie tokią veikos kvalifikavimo keitimo galimybę pranešta nebuvo, taip buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnio 1 ir 2 dalys (2015 m. birželio 23 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Kasatorius prašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dar kartą apsvarstyti tokio kreipimosi galimybę.
Skundžiamas nuosprendis buvo grindžiamas operatyvinės veiklos (nuo 2013 m. sausio 1 d. kriminalinė žvalgyba) veiksmų metu gautais duomenimis. Šie veiksmai buvo pradėti A. M. atžvilgiu, todėl teismai privalėjo tirti faktinį ir teisinį pagrindą pradėti ir tęsti tokius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus prašymą dėl šios dalies atlikti įrodymų tyrimą nepagrįstai atmetė. Be to, kasatoriaus atžvilgiu tuo pačiu metu buvo atliekami ir operatyviniai veiksmai, ir neviešo pobūdžio (slapti) veiksmai ikiteisminio tyrimo metu, todėl „dvigubu“ būdu gauti duomenys nepagrįstai buvo pripažinti įrodymais ir buvo nukrypta nuo kasacinio teismo išaiškinimų šiuo klausimu.
Nuosprendyje kasatoriaus kaltė buvo grindžiama iš esmės tik dviejų liudytojų (D. J. ir R. P.) parodymais, nesant kitų patikimų kasatoriaus kaltės įrodymų, taip pažeistas in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas. Šie liudytojai anksčiau toje pačioje byloje turėjo įtariamųjų statusą (vėliau buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą), todėl jiems turėjo būti išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus teisiamajame posėdyje, o jų parodymai turėjo būti vertinami itin atidžiai, tačiau to padaryta nebuvo.
Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino BK 226 straipsnį, tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Teismo pateiktas įstatymo aiškinimas, kurio metu sureikšminama kyšio davėjo veikos subjektyvioji pusė ir netgi teisėtas asmenų veikimas gali būti pripažįstamas neteisėtu ir baustinas, gali reikšti objektyvų pakaltinimą ir kaltinimo pagrindimą prielaidomis. Kasatorius jokio pažado, juolab aiškaus, konkretaus ir suprantamo, kad ketina paveikti sprendimus priimantį subjektą, negalėjo išsakyti ir išreikšti, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino, o kasatoriaus kaltę preziumavo.
Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai neišnagrinėjo A. G. apeliacinio skundo, dėl dalies esminių skundo argumentų nebuvo pasisakyta.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Kasatorius argumentą dėl išankstinės pirmosios instancijos teismo nuomonės nagrinėjant jo bylą grindžia prielaidomis ir nepateikia jokių konkrečių duomenų. Visi kasatorių kaltinantys bei teisinantys duomenys buvo išsamiai išnagrinėti ir tinkamai įvertinti. Tai, kad tais pačiais duomenimis buvo remtasi sprendžiant kitą baudžiamąją bylą, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ir buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad A. M. bylą nagrinėjęs teismas nepasisakė dėl kasatoriaus veiksmų, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismo nuomonė jau buvo išsakyta ir įtvirtinta baigiamajame procesiniame dokumente dar iki priimant tokį dokumentą kasatoriaus baudžiamojoje byloje. Be to, A. M. ir A. G. nebuvo kaltinami bendrai atlikę nusikalstamą veiką, todėl jų veiksmai pagrįstai buvo analizuojami ir vertinami kaip atskirtų asmenų, padariusių savarankiškas nusikalstamas veikas.
Dėl kasatoriaus argumento, kad kaltinamasis aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų, kad kasatorius nuteistas pagal kitą, negu buvo kaltinamas, baudžiamojo įstatymo straipsnį, išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, teisingai nurodydamas, kad šioje byloje nebuvo keičiami nei kaltinamajame akte nurodytos A. G. padarytos veikos aplinkybės, nei jos kvalifikavimas. Kasatorius nuteistas taikant jam švelnesnę atsakomybę numatantį įstatymą, todėl kaltinimo keisti nebuvo pagrindo. Be to, teisiamajame posėdyje pagarsinus kaltinamąjį aktą, kasatorius patvirtino, kad supranta, kuo yra kaltinamas, ir jokių kaltinamojo akto trūkumų nenurodė. Kaltinamasis aktas buvo įvertintas ne tik abiejų instancijų teismų, bet ir nagrinėjant skundą dėl baudžiamosios bylos perdavimo prokurorui ir jokie kaltinamojo akto trūkumai nustatyti nebuvo.
Kasaciniame skunde nepateikti aiškūs kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindai. Kasatorius nenurodo, kokia apimtimi BPK 256 straipsnio 2 dalis galimai neatitinka Konstitucijos, nepateikia tai patvirtinančių aplinkybių ar kitų duomenų.
Kasatorius nepateikia duomenų, patvirtinančių operatyvinių veiksmų metu gautų duomenų panaudojimo byloje negalimumą. Ši byla buvo išskirta iš kitos baudžiamosios bylos, kurioje buvo kaltinamas A. M., taigi informacija operatyvinių veiksmų atlikimo metu buvo gauta toje pačioje byloje. Tai, kad bylos buvo išskirtos, nereiškia, jog kasatoriaus kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalėjo būti grindžiama slapto sekimo metu gautais duomenimis, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Tokius duomenis patvirtina ir kiti byloje surinkti bei teismo įvertinti duomenys, pripažinti įrodymais. Be to, nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad operatyviniai veiksmai buvo atliekami ir tada, kai ikiteisminis tyrimas jau buvo pradėtas. Nors operatyvinių veiksmų taikymas teismo nutartimis buvo sankcionuotas ilgesniam laikotarpiui, tačiau jų atlikimas buvo sustabdytas, kai buvo gauti duomenys, būtini ikiteisminio tyrimo pradėjimui, o dėl visų atliktų slaptų veiksmų buvo surašyti protokolai BPK nustatyta tvarka.
Dėl kasatoriaus argumento dėl D. J. ir R. P. apklausos tvarkos pažeidimų ir jų parodymų vertinimo prokuroras pritaria apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms. D. J. ir R. P. byloje nebuvo kaltinamieji, jie buvo apklausiami dėl kitų asmenų padarytų veikų. Dėl tos pačios veikos jau nuteisti asmenys į teismo posėdį kviečiami ir posėdyje apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles. Teisės aktuose nenustatyta, kad tokiems asmenims turi būti išaiškintos ar suteiktos tokios pačios teisės kaip ir įtariamajam bei kaltinamajam. Dėl tokių asmenų parodymų specifikos teismų praktikoje yra pripažinta, kad jie negali būti įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Minėti liudytojai įspėti nebuvo, taigi buvo vadovautasi teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis bei suformuota teismų praktika.
Kasatoriaus argumentai, kad nuosprendis yra grindžiamas nevisapusiškai išnagrinėtais įrodymais ir prieštaringais parodymais, yra deklaratyvūs. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes, rėmėsi ne vienu įrodymu, bet jų visuma, nesuteikdamas prioriteto nė vienam iš jų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė įrodymų vertinimo ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su kasatoriaus subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. G. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
Kasatorius teigia, kad jo veika be pagrindo buvo kvalifikuota kaip nusikalstama, o apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Pagal BK 226 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio davėjo pasiūlytą ar pažadėtą arba duotą kyšį pažada šiam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų arba neveiktų. Kaltininko pažadas kyšio davėjui gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau bet kuriuo atveju turi būti jam suprantamas bei aiškus. Kaltininko veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės, kam konkrečiai kaltininkas ketino skirti reikalaujamus, provokuojamus duoti ar paimtus pinigus ir ar iš viso ketino tai padaryti, – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMwLTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-430-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-430-746/2015">2K-430-746/2015</a>, 2K-120-489/2016).
Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų, juose išsamiai nurodyti ir argumentuotai atskleisti A. G. tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, kad nuteistasis suvokė, jog jis neteisėtai, t. y. už piniginį atlygį, pažadėjo R. P., pasinaudodamas savo tarnyba ir pažintimis ar kita tikėtina įtaka, paveikti (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėją ir (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininką A. M., kad šis teisėtai veiktų siekiant D. J. statinį (duomenys neskelbtini), pripažinti tinkamu naudoti, ir šį atlygį (1500 Lt, arba 434,43 Eur) priėmė. Kasaciniame skunde dėstomą versiją, kad pinigai buvo skirti ne neteisėtiems veiksmams ir A. G. duodami ne kaip kyšis, o kaip mokestis už atitinkamą paslaugą, kad kasatorius už pinigus nieko paveikti nežadėjo, motyvuotai paneigė apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas, priešingai nei teigia kasatorius, remdamasis ne prielaidomis, bet byloje surinktais ir išsamiai išanalizuotais įrodymais (liudytojų parodymais, slapto sekimo ir kratos protokolais, kitais rašytiniais įrodymais), konstatavo, kad A. G. atlygio paprašė už konkretų veiksmą – poveikį A. M., kad šis teisėtai veiktų siekiant D. J. statinį (duomenys neskelbtini), pripažinti tinkamu naudoti, kad šiuo atveju nėra svarbu, ar kasatorius paėmė pinigus, nes ši nusikalstama veika nereikalauja padarinių, pakanka nustatyti, kad buvo pažadas paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Taigi, pagal teismų nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes, A. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, t. y. baudžiamasis įstatymas (BK 226 straipsnio 2 dalis) pritaikytas tinkamai.
Kasatorius skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal kitą baudžiamąjį įstatymą (BK 226 straipsnio 2 dalį), negu buvo kaltinamas (BK 226 straipsnio 1 dalį), pažeidė jo teisę žinoti, kuo yra kaltinamas. BPK 44 straipsnio 7 dalis įtvirtina kaltinamojo teises, susijusias su jo pasirengimu gynybai, o konkrečiai, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai.
Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose kaltinimas gali būti keičiamas. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. red.), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. red., 2011 m. gruodžio 22 d. red.), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 6.2 punkte nurodyta, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, jog apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-199-696/2017).
Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad A. G. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu tarp 2010 m. birželio 1 d. ir 2010 m. rugpjūčio 24 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas savo pažintimi su valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju specialistu ir komisijos (duomenys neskelbtini) pirmininku A. M., už kyšį – pinigus, ne mažiau kaip 1500 Lt, pažadėjo paveikti A. M., kad jis teisėtai veiktų, t. y. kad A. M., veikdamas kaip komisijos pirmininkas, pradėtų sodo pastato (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio D. J., pripažinimo tinkamu naudoti procedūras ir kartu su kitais komisijos nariais pripažintų šį sodo namą tinkamu naudoti, šį sprendimą įforminant statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad laikotarpiu tarp 2010 m. birželio 1 d. ir 2010 m. rugpjūčio 24 d., tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas savo pažintimi su valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju specialistu ir (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininku A. M., už kyšį – ne mažiau kaip 1500 Lt (434,43 Eur), pažadėjo paveikti A. M., kad jis teisėtai veiktų ir pradėtų sodo pastato, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio D. J., pripažinimo tinkamu naudoti procedūras ir pripažintų šį sodo namą tinkamu naudoti.
Iš kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų veikos faktinių aplinkybių ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo palyginimo matyti, kad A. G. yra nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios požymiai iš esmės yra tokie patys, kaip ir kaltinamajame akte aprašytieji. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (BK 226 straipsnio 1 dalis, 2005 m. birželio 23 d. redakcija) nustatė areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų, o nuosprendžio priėmimo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (BK 226 straipsnio 2 dalis, 2016 m. lapkričio 10 d. redakcija) – baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Baudžiamojo įstatymo redakcijų palyginimas leidžia daryti išvadą, kad naujas įstatymas yra prieštaringas, t. y., viena vertus, jis griežtina laisvės atėmimo bausmę, kita vertus, numato švelnesnę baudos bausmę. Kadangi teismas nusprendė skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, naujas įstatymas A. G. yra švelnesnis, todėl teismai pagrįstai taikė naujos redakcijos BK 226 straipsnio nuostatas. Tokią taisyklę numato BK 3 straipsnio 2 dalis. Taigi pagal BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas ir susiklosčiusią pirmiau nurodytą teismų praktiką pirmosios instancijos teismas, keisdamas A. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimą, galėjo jo apie tai ir neįspėti, ir tai nebūtų laikoma kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimu.
Šiame kontekste pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą ir kaltinamajam A. G. pareiškus, jog kaltinamasis aktas jam nėra suprantamas, bylą nagrinėjanti teisėja kaltinamąjį aktą kaltinamajam paaiškino. Taigi, kadangi nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, palyginti su tomis, kurios buvo nurodytos kaltinamajame akte, keičiamos nebuvo, o nusikalstama veika nuosprendyje kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 226 straipsnio 2 dalį), kuris iš esmės atitinka nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusįjį (BK 226 straipsnio 1 dalį), nėra pagrindo teigti, kad kasatoriaus teisė žinoti byloje, kuo yra kaltinamas, buvo pažeista. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų pažeidimų nepadaryta.
Dėl teismo šališkumo
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Šis argumentas iš esmės siejamas su tuo, kad bylą pirmąja instancija išnagrinėjo ta pati teisėja, kuri priėmė nuosprendį byloje, iš kurios buvo išskirta ši baudžiamoji byla.
Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-214-976/2017). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-137/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-137/2008">2K-7-137/2008</a>). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-425/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-425/2012">2K-425/2012</a>, 2K-486/2014 ir kt.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas A. G. baudžiamąją bylą, turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališkas. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. G. bylą nagrinėjančiai teisėjai pareiškė nušalinimą, motyvuodamas tuo, kad teisėja negali tą pačią bylą nagrinėti antrą kartą. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. motyvuota nutartimi toks prašymas buvo atmestas. Pritartina šioje nutartyje dėstomai pozicijai, kad vien aplinkybė, jog tos pačios sudėties teismas nagrinėja bylą, kuri yra išskirta iš kitos bylos, kurioje jau yra priimtas nuosprendis, negali būti pakankamas pagrindas proceso dalyviams ir visuomenei abejoti proceso objektyvumu. Pažymėtina, kad BPK 58 straipsnyje atvejis, kai teisėjas dėl nurodytos priežasties negalėtų dalyvauti procese, nėra numatytas. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, jau buvo susidaręs išankstinę nuomonę dėl A. G. kaltumo, bylos duomenų pripažinimo įrodymais, yra nepagrįsti ir spekuliatyvūs. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuoti apkaltinamąjį nuosprendį priėmusios teisėjos šališkumą ar daryti išvadą dėl nešališkumo principo pažeidimo objektyviuoju ar subjektyviuoju aspektais nėra jokio pagrindo.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad anksčiau byloje buvusiems įtariamiesiems ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistiems D. J. ir R. P. nebuvo išaiškintos teisės atsisakyti duoti parodymus teisiamajame posėdyje, taip buvo pažeistos liudytojo apklausos taisyklės; kad teismai šių liudytojų parodymus vertino nepakankamai atidžiai, neatsižvelgdami į jų, kaip nusikalstamos veikos bendravykdytojų, procesinį statusą.
BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Pažymėtina, kad BPK nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų. Apie tokių liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę teismai sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>, 2K-257-788/2017).
Byloje nustatyta, kad liudytojams D. J. ir R. P. ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 227 straipsnio 1 dalyje („Papirkimas“), buvo nutrauktas, atleidžiant juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu. Taigi, šiems asmenims duodant parodymus teisme dėl susijusių nusikalstamų veikų, jų baudžiamosios atsakomybės klausimas šioje byloje jau buvo galutinai išspręstas. Dėl to šių liudytojų parodymų apie kitų asmenų galimai padarytas nusikalstamas veikas davimas teisme nereiškia vertimo duoti parodymus prieš save ir nesudaro pagrindo teigti, kad teismas prieš apklausą šiems liudytojams turėjo išaiškinti teisę atsisakyti duoti parodymus.
Pažymėtina, kad klausimas dėl liudytojų D. J. ir R. P. parodymų patikimumo buvo iškeltas ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas šį klausimą išsamiai išnagrinėjo ir šių liudytojų parodymų patikimumą dar kartą įvertino. Apeliacinės instancijos teismas padarė argumentuotą išvadą, kad netikėti šių liudytojų parodymais nėra jokio objektyvaus pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, juos patvirtina kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad D. J. ir R. P. pripažino padarę nusikalstamas veikas, dėl kurių jie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, paaiškino šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, byloje jų pačių veiksmai teisiškai jau buvo įvertinti, todėl apkalbėti A. G. dėl nebūtos nusikalstamos veikos padarymo jiems nebuvo jokio pagrindo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, neturi pagrindo konstatuoti, kad liudytojų D. J. ir R. P. parodymai įrodymais byloje pripažinti ir įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Kasatorius teigia, kad nepagrįstai A. G. apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas operatyvinių veiksmų metu gautais duomenimis. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas duomenimis, gautais atlikus Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme (nuo 2013 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas) numatytus veiksmus, pagal teismų praktiką nelaikomas esminiu BPK pažeidimu, jei tokie duomenys teismo posėdyje yra tinkamai ištirti ir šiais duomenimis įrodinėjamos svarbios bylai aplinkybės nustatomos ir BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>). Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl operatyvinės veiklos rezultatų panaudojimo nagrinėjamoje byloje. Šis teismas nustatė, kad pirmiausia slapto pobūdžio veiksmai buvo sankcionuoti A. M. atžvilgiu, o jų atlikimo metu gavus informacijos apie A. G. daromas nusikalstamas veikas, procesinių poveikio priemonių taikymas buvo sankcionuotas ir pastarojo atžvilgiu; kad duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais ir kuriais grindė nuteistojo kaltę, gauti toje pačioje baudžiamojoje byloje ir atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos tinkamai aiškinant įrodinėjimo baudžiamajame procese taisykles, atitinka kasacinėje jurisprudencijoje pateikiamus išaiškinimus. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu buvo nustatyta, kad slapto pobūdžio tyrimo veiksmai buvo sankcionuoti ir kad nebuvo padaryta jokių esminių pažeidimų, dėl kurių kiltų abejonių dėl apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir teisingumo.
Kasatorius nurodo ir tai, kad tuo pačiu metu jo atžvilgiu buvo atliekami tiek operatyviniai, tiek ir ikiteisminio tyrimo veiksmai, todėl, pasak kasatoriaus, tai yra šiurkštus proceso pažeidimas. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdyboje atliekamo operatyvinio tyrimo metu Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartimi buvo sankcionuota slapta A. G. naudojamų nutartyje nurodytų telefono abonentų elektroniniais tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir jos turinio fiksavimas nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2010 m. spalio 15 d. (12 t., b. l. 68). Paskutinė šios nutarties pagrindu atliekamų operatyvinių veiksmų, užfiksuotų 2010 m. rugsėjo 29 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole, diena – 2010 m. liepos 28 d. (1 t., b. l. 59–60). Toje pačioje institucijoje atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 07-1-00109-10 metu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartimis buvo leista nuo 2010 m. liepos 29 d. iki 2010 m. spalio 29 d. atlikti A. G. slaptą sekimą, taip pat klausytis jo telefoninių pokalbių nutartyje nurodytais telefonais, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir daryti įrašus (1 t., b. l. 40, 44). Vėliau šių priemonių taikymas nustatyta tvarka buvo ne kartą pratęstas, o jų metu gauti duomenys užfiksuoti atitinkamuose protokoluose. Taigi, iš aptartų duomenų išplaukia, kad nors operatyvinių veiksmų taikymas A. G. atžvilgiu buvo sankcionuotas ilgesniam laikui (iki 2010 m. spalio 15 d.), nei buvo nutarta leisti taikyti procesines prievartos priemones ikiteisminio tyrimo metu (nuo 2010 m. liepos 29 d.), tačiau šių veiksmų atlikimas nebuvo tęsiamas, kai buvo gauta sankcija dėl procesinių prievartos priemonių taikymo BPK nustatyta tvarka. Kitų duomenų byloje, kad operatyviniai ir ikiteisminio tyrimo veiksmai kasatoriaus atžvilgiu buvo atliekami ir informacija apie jo galimai daromas ar padarytas nusikalstamas veikas renkama tuo pačiu metu, nėra.
Nepagrįstas ir kasatoriaus skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, kad nepasisakė dėl dalies esminių skundo argumentų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016 ir kt.). Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų (liudytojų parodymų, operatyvinių veiksmų metu gautų duomenų) vertinimo, jų leistinumo ir pakankamumo grindžiant nuteistojo kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo, taip pat nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimo, kaltinimo turinio ir pirmosios instancijos teismo šališkumo yra atsakyta. Tai, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų.
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą
Kasatoriaus prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių (2015 m. birželio 23 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams yra nepagrįstas. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors kasatorius skunde nurodo, jog toks jo prašymas byloje jau buvo išnagrinėtas ir nepagrįstai atmestas, ir tai, kasatoriaus įsitikinimu, be kita ko, sudarė prielaidas priimti byloje nepagrįstus teismų sprendimus, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos nėra aišku, kada ir kurios instancijos teismui toks prašymas buvo pateiktas ir kaip atitinkamas teismas procesiškai įformino savo spendimą atmesti šį prašymą. Antra, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija; 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams; kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Konstitucijai. Įgyvendinant šį Konstitucinio Teismo nutarimą, 2015 m. birželio 23 d. BPK papildymo ir pakeitimo įstatymu buvo priimti atitinkami BPK 256 straipsnio pakeitimai. Nuteistasis A. G. prašymo kasacinės instancijos teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 256 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai išsamiai neargumentuoja, iš esmės pateikdamas tik jam kylančias abejones ir subjektyvų situacijos vertinimą. Taigi, kasatoriaus prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti tenkinamas.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Vytautas Piesliakas
