Dėl materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės

Civilinė byla Nr. 3K-3-390-687/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03234-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.8; 2.5.19

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (pranešėja), Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikiančios ūkio subjektų grupės, susidedančios iš uždarosios akcinės bendrovės „Specialus montažas – NTP“, biudžetinės įstaigos Lietuvos energetikos instituto ir Rusijos Federacijos akcinės bendrovės VNIIAES, ir atsakovės valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikiančios ūkio subjektų grupės, susidedančios iš uždarosios akcinės bendrovės „Specialus montažas – NTP“, biudžetinės įstaigos Lietuvos energetikos instituto ir Rusijos Federacijos akcinės bendrovės VNIIAES, ieškinį atsakovėms valstybės įmonei Ignalinos atominei elektrinei ir viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai dėl atlyginimo už atliktus darbus bei pagal atsakovės valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės priešieškinį ieškovei jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikiančiai ūkio subjektų grupei, susidedančiai iš uždarosios akcinės bendrovės „Specialus montažas – NTP“, biudžetinės įstaigos Lietuvos energetikos instituto ir Rusijos Federacijos akcinės bendrovės VNIIAES, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės.

Ieškovė prašė konstatuoti, kad vykdydamas dezaktyvacijos darbus atsakovės Ignalinos atominės elektrinės (toliau – IAE) personalas pažeidė ieškovės sukurtą IAE pagrindinio cirkuliacijos kontūro prapūtimo aušinimo ir baipasinio valymo sistemų vidinių paviršių dezaktyvacijos technologiją ir tai buvo daugkartinės priverstinės cirkuliacijos kontūro (toliau – DPCK) sandarumo praradimo priežastis; konstatuoti, jog dėl IAE personalo kaltės buvo nutraukti DPCK dezaktyvacijos darbai ir ieškovei nepagrįstai nesumokėta už paruoštus dezaktyvacijos technologijos pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį etapus 1 151 363,64 Eur (be PVM); priteisti iš atsakovės Centrinės projektų valdymo agentūros 1 151 363,64 Eur.

Ieškovė nurodė, kad 2010 m. sausio 12 d. atsakovės VĮ Ignalinos atominė elektrinė, VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra (toliau – ir CPVA) ir ieškovė jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikianti ūkio subjektų grupė, susidedanti iš UAB „Specialus montažas – NTP“, Lietuvos energetikos instituto ir AB VNIIAES, pasirašė Paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį „VĮ Ignalinos AE pagrindinio cirkuliacijos kontūro, prapūtimo aušinimo ir baipasinio valymo sistemų vidinių paviršių dezaktyvacijos technologijos sukūrimo paslaugos“ (toliau – Sutartis). Vykdydama Sutartį, ieškovė sukūrė technologiją ir parengė DPCK, prapūtimo ir atvėsinimo sistemomis (toliau – PAS) ir baipasines valymo sistemas (toliau – BV) vidinių kontūrų dezaktyvacijos atlikimo programą (toliau – Dezaktyvacijos programa). IAE personalui 2010 m. spalio 5 d. vykdant dezaktyvacijos programą įvyko avarija – IAE 1-ojo bloko daugkartinės priverstinės cirkuliacijos kontūras (DPCK) prarado sandarumą. Dėl to dezaktyvacijos darbai buvo nutraukti. Ieškovė mano, kad avarija įvyko dėl IAE personalo kaltės, todėl ji atsisakė likviduoti avarijos pasekmes, o atsakovei IAE atsisakius sumokėti už atliktus darbus, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu.

Atsakovė IAE pateikė priešieškinį, kurį patikslinusi, prašė priteisti solidariai iš UAB „Specialus montažas – NTP“, Lietuvos energetikos instituto ir AB VNIIAES 1 105 301,03 Eur (3 816 383,39 Lt) nuostolių atlyginimą. Atsakovės IAE teigimu, pagrindinė 2010 m. spalio 5 d. technologinio įvykio priežastis yra ieškovės netinkamai parengta Dezaktyvacijos programa. Dėl šio įvykio ypatumų ir jo pasekmių tolesnis Sutarties įgyvendinimas iš esmės yra neįmanomas. Nepasiekus Sutarties tikslo, atsakovė IAE patyrė tiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro išlaidos organizuojant viešąjį pirkimą, ruošiantis vykdyti ir vykdant Sutartį, taip pat šalinant neigiamas ieškovės neteisėtų veiksmų pasekmes, t. y. 24 900,59 Eur (85 976,77 Lt) už sunaudotą elektros energiją, 62 580 Eur (216 076,22 Lt) sumokėto avanso PVM mokestis, 298 000 Eur (1 028 934,40 Lt) CPVA grąžintas avansas, kuris buvo sumokėtas ieškovei. Be to, neįvykdžius dezaktyvacijos procedūros, IAE turės mokėti brangiau už kietųjų radioaktyvių atliekų perdirbimą ir laidojimą tokia suma, kokia būtų sutaupyta įvykdžius Sutartį. Atsakovės IAE vertinimu, būsimų darbų sąnaudos sudaro 719 820,44 Eur (2 485 396 Lt).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad vykdydamas dezaktyvacijos darbus atsakovės IAE personalas pažeidė ieškovės sukurtą IAE pagrindinio cirkuliacijos kontūro prapūtimo aušinimo ir baipasinio valymo sistemų vidinių paviršių dezaktyvacijos technologiją ir tai buvo DPCK sandarumo praradimo priežastis; konstatavo, kad dėl atsakovės IAE personalo kaltės buvo nutraukti DPCK dezaktyvacijos darbai; priteisė iš atsakovės IAE ieškovo UAB „Specialus montažas – NTP“ naudai 1 151 363,64 Eur už paruoštus dezaktyvacijos technologijos pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį etapus bei 8 688 Eur (30 000 Lt) žyminio mokesčio.

Teismas, atsižvelgdamas į šalių sudarytos Sutarties sąlygas, ketinimus ir tikslą, sprendė, kad šalys sudarė technologinių darbų sutartį: ieškovė paruošė Dezaktyvacijos programą, o atsakovė IAE vykdė pačią dezaktyvaciją. 2010 m. spalio 5 d. IAE įvyko technologinis incidentas, kurio metu DPCK prarado sandarumą. Teismas nustatė, kad Dezaktyvacijos programa buvo suderinta su atsakove IAE ir Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcija (toliau – VATESI), o atsakovė IAE pati patvirtino šią programą. Dezaktyvacijos programoje buvo įrašyta, kokios sudėties ir koncentracijos tirpalas bus naudojamas, kokie bandymai buvo atlikti ir kokie reikalavimai keliami įrangai. Dėl šių priežasčių teismas atmetė atsakovės IAE argumentus, kad ieškovė sukūrė netinkamos sudėties cheminį tirpalą, naudojo neaprobuotą technologiją, kuri nebuvo įvaldyta branduolinėje pramonėje. Iš 2010 m. spalio 1 d. vykusio Techninio susitikimo protokolo teismas nustatė, kad šalys sutarė, jog ieškovės nuolatinis dalyvavimas energetiniame bloke yra nebūtinas – ieškovės specialistai bus viešbutyje, kad, įvykus nenumatytam įvykiui, galėtų atvykti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovės atstovai 2010 m. spalio 5 d. buvo IAE ar kaip nors kitaip galėjo matyti joje vykstančius procesus, ar kad atsakovės IAE darbuotojai tuo metu skambino ieškovės atstovams, todėl atmetė atsakovės IAE argumentus, kad ieškovė atliekant dezaktyvaciją nebendradarbiavo su IAE darbuotojais. Spręsdamas, dėl kokių priežasčių įvyko minėtas technologinis incidentas, teismas vertino tik šalių pateiktus įrodymus, nes šalys prašė neskirti teismo ekspertizės.

Teismas nustatė, kad po incidento atsakovės IAE ir ieškovės komisija 2010 m. spalio 6 d. surašė Nukrypimo nuo DPCK, PAS ir BV vidinių kontūrų dezaktyvacijos atlikimo programos vykdymo aktą (toliau – Aktas), kuriame konstatuoti užsakovo personalo padaryti nukrypimai nuo Dezaktyvacijos programos vykdant dezaktyvacijos darbus. Sutartyje nurodyti ekspertai 2011 m. rugsėjo 23 d. ekspertizės akte padarė išvadą, kad užsakovės personalas pažeidė Dezaktyvacijos programos 7.4.2.3, 7.5.3 ir 6.1 punktų nuostatas, atliko programoje nenurodytus veiksmus, todėl sukėlė avariją. Teismas pažymėjo, kad VATESI 2011 m. vasario 28 d. rašte „Dėl neįprasto įvykio“ nurodyta, jog IAE personalas nesilaikė IAE 1-ojo bloko PCS ir jų pagalbinių sistemų eksploatavimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) 5.2.1.1 punkto, 2.4 skyriaus ir 2.5 lentelės reikalavimų. Šie įrodymai, pasak teismo, patvirtina, kad nuo dezaktyvacijos darbų pradžios atsakovės IAE personalas nesilaikė pareiginių nuostatų, programos reikalavimų ir dėl tos priežasties įvyko technologinis incidentas. Teismo nuomone, iš bylos duomenų galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė buvo informuota tik po to, kai dezaktyvacijos procesas buvo nutrauktas dėl DPCK pratrūkimo, t. y. po 2010 m. spalio 5 d. 18.20 val., o pagal ekspertų išvadas, nuo Dezaktyvavimo programos buvo nukrypta iš karto, kai buvo paleisti pagrindiniai cirkuliaciniai siurbliai (tos pačios dienos 10 val.). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis, teismas pažymėjo, kad atsakovė IAE turėjo nuolat atlikti cirkuliacijos kontūro būklės tikrinimą, todėl sprendė, kad už vykdomus dezaktyvacijos darbus tiek pagal šalių sudarytą Sutartį, tiek pagal teisinį reguliavimą yra atsakinga atsakovė IAE.

Teismas nustatė, kad pirmojo, antrojo ir trečiojo etapo darbus ieškovė įvykdė visa apimtimi, o tęsti darbų pagal Dezaktyvacijos programą po minėto technologinio įvykio neįmanoma, todėl konstatavo, jog ieškovė turi teisę į Sutartyje nustatytą kainos dalį, proporcingą atliktų darbų daliai, taip pat teisę į kitų protingų išlaidų atlyginimą. Iš Sutarties nuostatų teismas nustatė, kad atsakovei CPVA kyla pareiga iš Ignalinos programos lėšų sumokėti ieškovei tik tada, kai Sutartimi bus pasiektas gautinis rezultatas – pasiektas vidutinis dezaktyvacijos koeficientas ne mažesnis kaip 20. Nagrinėjamu atveju Sutartimi nustatytas koeficentas nebuvo pasiektas, o tarpinių rezultatų apmokėjimas iš Ignalinos programos lėšų Sutartyje nenustatytas. Teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovės IAE atlyginimą ieškovei už atliktus darbus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės IAE apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, dėl kurios ieškovės jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikiančios ūkio subjektų grupės ieškinys iš esmės tenkintas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; pakeitė sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad nors šalių sudaryta Sutartis turi ir rangos sutarties, ir paslaugų sutarties požymių, tačiau, atsižvelgiant į Sutarties sąlygas, šalių ketinimus ir tikslą, šalys iš esmės sudarė technologinių darbų atlikimo sutartį. Kolegija pažymėjo, kad 2010 m. spalio 6 d. Akte konstatuoti nukrypimai nuo Dezaktyvacijos programos, tačiau nėra nurodytos technologinio įvykio priežastys. Taip pat, kolegijos vertinimu, VATESI 2011 m. vasario 28 d. rašte nurodyti Instrukcijos 5.2.1.1 punkto, 2.4 skyriaus ir 2.5 lentelės reikalavimų pažeidimai dar nereiškia, kad būtent dėl šios priežasties dezaktyvacijos procedūros metu įvyko avarija. Kolegijos nuomone, vienintelis byloje esantis dokumentas, kuriame įvardijama minėtos avarijos priežastis, yra 2011 m. rugsėjo 23 d. ekspertizės aktas, tačiau šis aktas negali būti laikomas objektyviu įrodymu, nes jį parengė ieškovės ekspertai, kurie iš esmės vertino ir savo pačių darbo rezultatus. Be to, kolegija pažymėjo, kad aptariamo ekspertizės akto išvados dėl avarijos priežasčių nėra pagrįstos – ekspertai tik konstatavo užsakovės personalo padarytą tiesioginį Instrukcijos pažeidimą, tačiau nepagrindė priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir įvykusio DPCK sandarumo praradimo. Ieškovės 2010 m. spalio 29 d. pateiktose preliminariose išvadose dėl DPCK sandarumo praradimo priežasčių atliekant Dezaktyvacijos programą nurodyta, kad kiauriniai defektai DPCK (DRV) įrangoje atsirado dėl nenumatytos lokalizacijos ir susumuotų DRV medžiagą veikiančių neigiamų veiksnių, atsiradusių vykdant Dezaktyvavimo programą, taip pat dėl pradinės DPCK elementų būklės. Analogiškas išvadas ieškovė pateikė ir atskirojoje nuomonėje prie Akto. Kolegija pažymėjo, kad šiose išvadose ieškovės nurodytos įvykio priežastys skiriasi nuo vėliau ieškovės ekspertų įvardytų įvykio priežasčių. Iš preliminarių pačios ieškovės pateiktų išvadų kolegija sprendė, kad ieškovė tinkamai neįvertino ketinamos dezaktyvuoti įrangos faktinės būklės, nors tokia rangovės pareiga nustatyta techninės specifikacijos 2.2.1.9., 4.2.1.1 punktuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad 2011 m. rugsėjo 23 d. ekspertizės akte nurodytas nukrypimas nuo Dezaktyvacijos programos lėmė technologinį įvykį, po kurio DPCK dezaktyvacijos procesas tapo nebeįmanomas. Remdamasi liudytojo IAE technologinės tarnybos vadovo A. V., kuris buvo atsakingas už Dezaktyvacijos programos įgyvendinimą, parodymais, kolegija sprendė, kad atsakovė IAE pažeidė Instrukcijos 5.2.1.1 punkto reikalavimą. Be to, pagal Dezaktyvacijos programos reikalavimus esant nukrypimams dezaktyvacijos procesas turėjo būti nedelsiant nutrauktas, todėl IAE personalo bandymus Dezaktyvacijos programoje nenurodytomis priemonėmis pakoreguoti sistemos parametrus kolegija vertino kaip Dezaktyvacijos programos pažeidimą. Kolegija atmetė ir Ataskaitos išvadas, jog pagrindine 2010 m. spalio 5 d. įvykio priežastimi laikytini ieškovės rengiant Dezaktyvacijos programą padaryti Techninės specifikacijos 2.2.1.9, 4.1.5, 4.2.1.1 ir 4.2.1.3 punktų pažeidimai ir kad IAE personalo veiksmai atitiko Dezaktyvacijos programos reikalavimus, kadangi Ataskaita yra parengta IAE, todėl nelaikytina objektyviu įrodymu, patvirtinančiu ieškovės kaltę dėl įvykusios avarijos. Vien ta aplinkybė, kad Ataskaitos išvadoms pritarė VATESI, nesudaro pagrindo remtis šiuo įrodymu, nes VATESI nėra kompetentinga institucija nustatyti tikrąsias 2010 m. spalio 5 d. įvykio priežastis. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė kaip rangovė pagal Sutartį įsipareigojo užtikrinti Dezaktyvacijos programos įvykdymo kontrolę. Šios pareigos tinkamo įvykdymo nepaneigia šalių susitarimas, kad nuolatinis ieškovės specialistų buvimas IAE nėra būtinas, todėl ieškovė turėjo pareigą kontroliuoti dezaktyvacijos proceso vykdymą, ieškovės specialistai patys galėjo stebėti parametrus, kurie turėjo esminę reikšmę vykdant Dezaktyvacijos programą, ir laiku pastebėti nukrypimus.

Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju Sutartį pažeidė tiek atsakovė, nukrypdama nuo Dezaktyvacijos programos, tiek ir ieškovė, netinkamai vykdydama pareigą užtikrinti Dezaktyvacijos programos įgyvendinimo kontrolę, todėl konstatavo, kad Sutartis buvo neįvykdyta ir dezaktyvacijos proceso užbaigimas tapo nebeįmanomas dėl abiejų šalių, t. y. tiek ieškovės, tiek ir atsakovės IAE, kaltės. Kolegija sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės pareikštus reikalavimus dėl mokėjimo už dalį atliktų darbų priteisimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai netyrė ir neįvertino ekspertizės akto išvadų. Ekspertai dezaktyvacijos technologijos nekūrė, todėl vertino ne savo pačių darbą, bet avarijos priežastis. Byloje nėra duomenų, kad ekspertai būtų blogai atlikę savo darbą. Teismas neteisingai nurodė, kad ekspertizės akte nebuvo pagrįstas priežastinis ryšys tarp atsakovės IAE personalo padarytų Instrukcijos reikalavimų pažeidimų ir DPCK sandarumo praradimo. Teismas privalėjo ekspertizės aktą vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir nustatyti, ar ekspertizės akto išvados yra pagrįstos. Dėl ekspertizės akto pagrįstumo parodymus davė ir ieškovės Lietuvos energetikos instituto vadovai – aukščiausios klasės branduolinės energetikos specialistai E. U. ir A. K. Teismas turėjo apsvarstyti jų parodymus.

Teismas netinkamai įvertino atsakovės IAE personalo veiksmus. Iš atsakovės Ataskaitos matyti, kad atsakovės personalas nedelsdamas nenutraukė dezaktyvacijos darbų, bet ilgą laiką juos tęsė. Iš A. V. pasisakymo 2011 m. vasario 28 d. šalių derybų metu matyti, kad atsakovės IAE personalas vadovavosi ne Instrukcijos dalies „Nukrypimai“ 5.2.1.1 punkto reikalavimu, bet Instrukcijos dalies „Apribojimai“ 5.1.6 punkto nuorodomis. Atsakovės pažeisti Dezaktyvacijos programos ir Instrukcijos reikalavimai skirti taikyti juos ne kaip alternatyvą, bet besąlygiškai vykdyti.

Teismas, teigdamas, kad ieškovės 2010 m. spalio 29 d. pateiktos preliminariosios išvados skiriasi nuo vėliau ieškovės ekspertų įvardytų įvykio priežasčių, privalėjo nurodyti tokio skirtumo pagrindimą ir kokią įrodomąją reikšmę šioje byloje turi toks skirtumas. Sprendimo motyvas, kad ieškovė tinkamai neįvertino ketinamos dezaktyvuoti įrangos faktinės būklės, privalo būti konkretus ir turėti pagrindą, tačiau byloje tokio pagrindimo nėra. Priešingai, byloje yra įrodymai, kad ketinamos dezaktyvuoti įrangos faktinė būklė ieškovei buvo gerai žinoma. Šią aplinkybę patvirtina ieškovės parengta DPCK vidaus kontūro dezaktyvacijos atlikimo technologija pagal projektą B12.

Teismo motyvas, kad ieškovės specialistai V. Z. ir V. G. 2010 m. spalio 5 d. nuo 8.29 val. iki 11.50 val. buvo IAE, todėl turėjo galimybę stebėti dezaktyvacijos procesą, yra nepagrįstas ir prieštarauja atsakovės IAE nustatytai dezaktyvacijos vykdymo tvarkai. Minėtieji specialistai buvo iškviesti dalyvauti IAE specialistų pasitarime pas cheminio cecho viršininką V. O. Pranešimų apie nukrypimus nebuvo. Į blokinį skydą, kur vyko dezaktyvacijos darbai, ieškovės specialistai nebuvo pakviesti.

Teismas nurodė, kad negalima vienareikšmiškai nuspręsti, dėl kokių priežasčių kilo avarija, tačiau konstatavo, kad Sutartis neįvykdyta ir dezaktyvacijos procesas tapo neįmanomas dėl abiejų šalių kaltės.

Atsakovė IAE atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pateiktame kasaciniame skunde nekeliama jokių materialiosios teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo klausimų, nenurodoma, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ar kad praktika ginčo klausimais yra nesuformuota. Jame keliami daugiau fakto klausimai.

Kasatorė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindė teiginių apie teismo padarytus teisės normų pažeidimus vertinant įrodymus. Priešingai, teismas vertino visus į bylą pateiktus įrodymus tiek atskirai, tiek kaip įrodymų visetą, pasisakė dėl įrodymų leistinumo ir pakankamumo. Vertindamas 2010 m. spalio 6 d. Aktą, teismas pažymėjo, kad šiame akte nebuvo konstatuotos avarijos atsiradimo priežastys, o nurodyti tik nukrypimai, neįvertinta, kas sukėlė įvykį. Šiame akte nebuvo konstatuota atsakovės IAE darbuotojų kaltė, nenurodyta, kokie Dezaktyvacijos programos punktai pažeisti. Vertindamas ieškovės darbuotojų parengtą ekspertizės išvadą teismas vertino jos turinį konstatuodamas, kad akte nurodytos išvados nėra pagrįstos.

Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismas nepagrindė, kodėl ieškovės specialistų išvadas laiko nepagrįstomis, kad teismas, neįvertinęs byloje esančių įrodymų, neturėjo pagrindo spręsti dėl ieškovės kaltės neįvykdžius Sutarties. Teismas kritiškai vertino ekspertizės aktą ir tinkamai motyvavo sprendimą.

Kasatorė byloje neįrodinėjo patirtų nuostolių ir neprašė jų priteisti.

Kasaciniu skundu atsakovė IAE prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti VĮ IAE priešieškinį, ir priimti naują sprendimą – tenkinti priešieškinį ir priteisti VĮ IAE naudai solidariai iš jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikiančios ūkio subjektų grupės 1 105 300 Eur; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas Sutarties nutraukimo teisinius padarinius nagrinėjo vadovaudamasis civilinės atsakomybės taikymo sąlygomis, kas prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai. Tokios praktikos formavimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams bei užkerta kelią kasatorei ginti savo interesus kitais civilinių teisių gynimo būdais. Teismas nesilaikė sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuojančių teisės normų, todėl neišsprendė restitucijos klausimo, nors atsakovė buvo pareiškusi reikalavimą grąžinti sumokėtas įmokas.

Teismas spręsdamas ginčą ir taikydamas civilinę atsakomybę nepagrįstai ir neteisėtai nesivadovavo šalių Sutartyje įtvirtintomis civilinės atsakomybės taikymo sąlygomis ir ribomis.

Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsnius. Vadovaujantis Sutartyje įtvirtintomis šalių civilinės atsakomybės ribomis būtent ieškovė turėjo įrodyti, koks technologinis įvykis kilo ir kad Sutartį įvykdyti pasidarė neįmanoma dėl atsakovės kaltės. Nors teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių technologinių įvykių kilimo priežastį, juo labiau kurie patvirtintų, kad Sutartį įvykdyti pasidarė nebegalima dėl atsakovės kaltės, vis dėlto padarė išvadą, jog atsakovė IAE kalta dėl Sutarties neįvykdymo.

Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.259 straipsnį, reglamentuojantį atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nustatančios, kad, konstatavęs skolininko ir kreditoriaus kaltę dėl sutarties neįvykdymo, teismas turi įvertinti kiekvienos iš šalių kaltės laipsnį bei prisidėjimą prie nuostolių atsiradimo ir atitinkamai spręsti klausimą dėl nuostolių proporcingo mažinimo. Nors teismas ir konstatavo, kad abi Sutarties šalys yra kaltos dėl Sutarties neįvykdymo, tačiau nenagrinėjo šalių kaltės laipsnio ir prisidėjimo prie nuostolių atsiradimo lygio.

Ieškovė atsiliepimu į atsakovės IAE kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovė IAE klaidingai nurodo, kad Techninės specifikacijos 11.7 punkte buvo nustatyta ieškovės atsakomybė be kaltės ir dėl atsitiktinio negalėjimo pasiekti Sutarties rezultato. Minėtame punkte nurodyta, kad ieškovė už pasekmes atsako tik tais atvejais, jeigu jos atsirado ne dėl užsakovės personalo kaltės. Be to, 11.7 punktas reglamentuoja atsakomybės taikymą abiem Sutarties šalims. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė prisiėmė riziką dėl bet kokio Sutarties neįvykdymo ir rezultato nepasiekimo.

Atsakovės veiksmai ir neveikimas vykdant dezaktyvacijos darbus yra akivaizdūs. Byloje nustatyta, kad atsakovė neįvykdė sutartyje nustatytos pareigos ir atliko veiksmus, kuriuos Sutartis draudžia atlikti. Atsakovė nepateikė nė vieno įrodymo, suteikiančio pagrindą daryti išvadą, kad avarija įvyko dėl ieškovės kaltės.

Atsakovė nepagrįstai teigia, kad Sutartyje nėra nustatytas ieškovės paslaugų ir darbų priėmimas etapais. Tai prieštarauja techninės specifikacijos 2.2 punktui, kuriame nurodytos dezaktyvacijos technologijos ir projektinių konstravimo dokumentų parengimo, patvirtinimo ir pirmojo–penktojo etapų darbų apimtys, bei Sutarties 18.6 punkto turiniui.

Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovės darbuotojai įvykio metu buvo darbų vykdymo vietoje, nes į blokinį skydą ieškovės atstovai galėjo pateikti tik su atsakovės išduotais specialiais leidimais.

Atsakovė CPVA atsiliepimu į atsakovės IAE kasacinį skundą nurodo, kad CPVA įtraukimas į bylą kaip atsakovės ir reikalavimas priteisti iš jos ieškinio sumą yra nepagrįstas. Ginčas tarp šalių vyksta dėl techninių incidento dalykų, o CPVA yra tik Ignalinos programos lėšų administratorė. Byloje nėra ginčo, kad Sutarties rezultatai nėra pasiekti, tarpinių rezultatų apmokėjimas Ignalinos programos lėšomis Sutartyje nenustatytas. Kadangi Projektas neįgyvendintas, apmokėjimas ieškovei pagal Sutartį Ignalinos programos lėšomis neįmanomas. Kadangi projekto išlaidos pripažintos netinkamomis finansuoti, šias išlaidas turi apmokėti IAE. CPVA neatsako už paramos gavėjų ar rangovų neteisėtus veiksmus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl Sutarties tinkamo vykdymo

Sutartis yra vienas iš prievolės atsiradimo pagrindų (CK 6.2 straipsnis). Nagrinėjamuoju atveju siekdamos dezaktyvuoti Ignalinos atominės elektrinės 1-ojo energijos bloko vidines sistemas: daugkartinės priverstinės cirkuliacijos kontūro (toliau – DPCK) vidinius paviršius kartu su prapūtimo ir atvėsinimo sistemomis (toliau – PAS), baipasines valymo sistemas (toliau – BV), reaktoriaus avarinio aušinimo sistemos (toliau – RAAS) kolektorius ir kitas aštraus garo tiekimo sritis (toliau – DPCK dezaktyvacija) ieškovė, atsakovė bei CPVA sudarė Sutartį. Sutarčiai vykdyti buvo paruošta Techninė specifikacija, kuri yra neatskiriama Sutarties dalis. Sutartimi ieškovė įsipareigojo sukurti dezaktyvacijos technologiją (Sutarties 1 punktas), taip pat įsipareigojo parengti ir pateikti užsakovei (atsakovei) suderinti kokybės užtikrinimo programą ir darbų vykdymo programą (Techninės specifikacijos 2.2.1.1 punktas); tiekti būtiną įrangą ir medžiagas naujos įrangos montavimui ar reikiamų modifikacijų vykdymui (2.2.2.1 punktas); sumontuoti ir paleisti eksploatuoti reikalingą įrangą (2.2.2.2 punktas); tiekti cheminius reagentus, reikalingus DPCK, PAS, BV dezaktyvacijai (2.2.2.4 punktas); parengti ir suderinti darbinę dezaktyvacijos atlikimo programą (2.2.3.1 punktas); apmokyti atsakovo personalą (2.2.3.2 punktas); atlikti DPCK, PAS, BV dezaktyvacijos teisingo įvykdymo kontrolę (2.2.4 punktas); visiems slėginiams vamzdynams ir įrenginiams atlikti hermetiškumo ir hidraulinius bandymus (6.3.5 punktas); užtikrinti, kad parengta dezaktyvacijos technologija užtikrins techniniame pasiūlyme aptartą dezaktyvacijos laipsnį (11 punktas) ne mažiau kaip 20 (Techninės specifikacijos 1.1, 4.2.1.2 punktas). Kasaciniuose skunduose keliami šios Sutarties tinkamo vykdymo ir įrodymų vertinimo klausimai, kuriais teisėjų kolegija pasisako.

Sutartyje ieškovė įsipareigojo ne tik sukurti technologiją, bet ir pasiekti rezultatą, t. y. pasiekti, jog atlikus DPCK dezaktyvaciją bus pasiektas ne mažesnis kaip 20 dezaktyvacijos koeficientas (Techninės specifikacijos 4.2.1.2 punktas). Techninės specifikacijos 11.7 punkte buvo nurodyta ieškovės atsakomybė be kaltės, taip pat atsakomybė dėl atsitiktinio negalėjimo pasiekti Sutarties rezultato – už visus incidentus, avarijas ir klaidas atsako ieškovė ir atlygina dėl to kilusius nuostolius, išskyrus atvejus, jei nuostoliai atsiranda dėl atsakovės personalo kaltės.

Sutartimi buvo sutarta atsiskaityti tuomet, kai bus suteiktos visos paslaugos ir pasiektas Sutartyje nustatytas rezultatas. Bendra Sutarties vertė – 1 490 000 Eur, iš šios sumos 20 procentų – avansinis mokėjimas, o likusi dalis (80 procentų) turėjo būti sumokėta įvykdžius Sutartį pagal Techninės specifikacijos, esančios neatskiriama Sutarties dalimi, reikalavimus (Sutarties 3.5 punktas). Sutarties 3.7 punkte nurodyta, kad, nustatant galutinius mokėjimus, iš faktiškai atliktų užduočių (suteiktų paslaugų) vertės turi būti atimama avansinio mokėjimo suma (jei ji buvo sumokėta). Ieškovė neneigė savo pareigos pasiekti Sutartyje nustatytą rezultatą.

Dėl kilusio technologinio incidento (avarijos) Sutartis buvo neįvykdyta. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad Sutartyje nustatyto rezultato nebegalima pasiekti ir Sutartis toliau nebegali būti vykdoma. Ginčo tarp šalių dėl to nėra.

Pareikštu ieškiniu ieškovė prašė teismo priteisti Sutartyje nustatytą sumą už atliktus darbus, nurodydama, kad Sutartis nebuvo įvykdyta dėl atsakovės darbuotojų kaltės, todėl ieškovė turi teisę gauti atlyginimą. Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo įrodinėjo, kad, remiantis Sutartimi, ieškovė atsako už visus incidentus, avarijas ir klaidas ir atlygina dėl to kilusius nuostolius, išskyrus atvejus, jei nuostoliai atsiranda dėl atsakovės personalo kaltės. Atsakovės teigimu, ieškovė atsakovės personalo kaltės neįrodė, taip pat neįrodė, jog atsakovės veiksmai buvo avarijos priežastis, todėl privalo grąžinti viską, ką yra gavusi pagal Sutartį, ir atlyginti kitus atsakovės nuostolius, kuriuos ši patyrė dėl Sutarties neįvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad abi Sutarties šalys pažeidė Sutartį ir dėl abiejų šalių kaltės įvyko avarija. Kadangi Sutartis buvo pažeista dėl abiejų šalių kaltės, teismas, įvertinęs bylos įrodymus, sprendė, kad yra pagrindas netenkinti šalių reikalavimų.

Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas Sutarties nutraukimo teisinius padarinius nagrinėjo vadovaudamasis deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygomis, o ne sutartinės, kas prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai. Šiame kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netaikė sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuojančių normų (CK 6.222 straipsnio 4 dalis), todėl neišsprendė restitucijos taikymo klausimo.

Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.248 straipsnio 1 dalis, įtvirtinta CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus „Civilinė atsakomybė“ pirmajame skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ ir taikoma tiek sutartinei, tiek deliktinei atsakomybei, nurodo, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. CK 6.256 straipsnio 4 dalis, įtvirtinta XXII skyriaus antrame skirsnyje „Sutartinė atsakomybė“, nustato: kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Pagal bendrąją taisyklę kaltė yra būtina sutartinės atsakomybės sąlyga, o griežta atsakomybė taikoma išimtiniais atvejais. Kaltės kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos būtinumo aspektu svarbi prievolių klasifikacija į skirtingo intensyvumo prievoles.

Šią klasifikaciją suponuoja CK normos: CK 6.200 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąlyga, kad jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Remiantis šia norma, darytina išvada, kad CK įtvirtina prievolių skirstymą į prievoles pasiekti tam tikrą rezultatą ir prievoles užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį. Prievolės, kurių pareiga yra užtikrinti rezultatą, ir prievolės, kurių pareiga yra dėti maksimalias pastangas, skiriasi, nes pirmuoju atveju neteisėti veiksmai atlikti, jeigu rezultatas nepasiektas, nesvarbu, kad tai įvyko ne dėl skolininko kaltės, o antruoju atveju neteisėti veiksmai atlikti tik tuo atveju, jeigu skolininkas kaltas.

Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad ieškovė pažeidė savo įsipareigojimus. Šią išvadą lėmė sudarytos Sutarties ir Techninės specifikacijos bei IAE darbų atlikimo Instrukcijos sąlygų analizė, kadangi pačiose sutartyse detaliai apibrėžtas pareigos dėti maksimalias pastangas turinys, nurodant, kokius įsipareigojimus turi atlikti paslaugos teikėjas ir kokius įsipareigojimus turi atlikti paslaugos gavėjas, ir nustatytos jų atsakomybės sąlygos (šios nutarties 18 punktas). Minėta, jog apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad abi Sutarties šalys pažeidė Sutartį ir dėl abiejų šalių kaltės neįmanoma pasiekti Sutartyje nustatyto rezultato. Sutartyje šalys buvo susitarusios dėl civilinės atsakomybės ribų ir paslaugos teikėjos (ieškovės) pareigos atlyginti visus nuostolius, kurie gali kilti vykdant Sutartį, išskyrus tuos nuostolius, kurie atsirado dėl pačios atsakovės kaltės.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių kaltės ir atsakomybės, nesirėmė Sutarties sąlygomis, įrodymus įvertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnyje, nesivadovavo kasacinio teismo praktika dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>).

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-243/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-243/2010">3K-3-243/2010</a>).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, tinkamai vertino ieškovės pateiktą ekspertizės aktą bei kitus įrodymus dėl šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl mokėjimo ieškovei už atliktus darbus, vertino, dėl kieno kaltės įvyko minėtas technologinis įvykis, nulėmęs Sutarties pažeidimą, t. y. negalėjimą tęsti dezaktyvacijos darbus ir tinkamai įvykdyti Sutartį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į specialių techninių žinių poreikį, pasiūlė šalims skirti teismo ekspertizę siekiant nustatyti, dėl kokių priežasčių įvyko 2010 m. spalio 5 d. technologinis įvykis, kurio metu DPCK prarado sandarumą. Nė viena iš šalių nesutiko apmokėti brangiai kainuojančios ekspertizės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateiktą ekspertizės išvadą vertino kaip rašytinį įrodymą kartu su kitais bylos įrodymais, nepažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatų.

Ieškovės kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino jos pateiktos ekspertizės išvadas (2011 m. rugsėjo 23 d. ekspertizės akte, kurį parengė ieškovės ekspertai, atsakant į klausimą, dėl kokių priežasčių įvyko avarija, nurodyta, kad techniniu atžvilgiu avarija įvyko dėl atsakovės personalo kaltės, dezaktyvacijos darbų atlikimo metu padariusio šiurkščius pažeidimus, t. y. sąnaudų per PCS viršijimą, kuris ilgą laiką viršijo Instrukcijoje nustatytą ribą; kad ne laiku taikytos efektyviam PCS sąnaudų sumažinimui skirtos priemonės ir ne laiku nutrauktas dezaktyvacijos procesas lėmė defektų padidėjimą iki turimų mastų). Šis kasacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas šį ekspertizės aktą vertino kaip rašytinį įrodymą ir pasisakė dėl jo išvadų įrodomosios galios, atsižvelgdamas į tai, kad: šis aktas buvo parengtas tų pačių ekspertų, kurie teikė paslaugas pagal Sutartį, t. y. dalyvavo kuriant dezaktyvacijos technologiją, rengiant Dezaktyvacijos programą ir kontroliuojant jos vykdymą; ekspertai yra ieškovės darbuotojai; surašydami ekspertizės aktą, ekspertai iš esmės vertino savo pačių darbo rezultatus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad šios išvados nepaneigia ta aplinkybė, jog atsakovė, sudarydama Sutartį, pritarė ieškovės pasiūlytoms ekspertų kandidatūroms (jie buvo įrašyti į ginčo Sutartį).

Teisėjų kolegija pagrįstais laiko atsakovės kasacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad ieškovės pateikto ekspertizės akto išvadose ekspertai tik konstatuoja atsakovės personalo padarytą tiesioginį Instrukcijos pažeidimą, tačiau nepagrindžia priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir įvykusio DPCK sandarumo praradimo.

Apeliacinės instancijos teismas ieškovo pateikto Ekspertizės akto išvadas vertino kartu su kitais ieškovės po avarijos pateiktais argumentais, nurodytais avarijos priežasčių tyrimo aktuose. Pavyzdžiui, ieškovė 2010 m. spalio 29 d. pateikė preliminarias išvadas dėl DPCK sandarumo praradimo priežasčių atliekant Dezaktyvacijos programą. Šiose išvadose nurodyta, kad kiauriniai defektai DPCK (DRV) įrangoje atsirado dėl nenumatytos lokalizacijos ir susumuotų DRV medžiagą veikiančių neigiamų veiksnių, atsiradusių vykdant Dezaktyvavimo programą, taip pat dėl pradinės DPCK elementų būklės. Analogiškas išvadas ieškovė pateikė ir atskirojoje nuomonėje prie Komisijos Akto. Šiose išvadose ieškovės nurodytos įvykio priežastys skiriasi nuo vėliau ieškovės ekspertų įvardytų įvykio priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad iš preliminarių pačios ieškovės pateiktų išvadų galima spręsti, jog ji tinkamai neįvertino ketinamos dezaktyvuoti įrangos faktinės būklės, nors tokia ieškovės pareiga nustatyta Techninės specifikacijos 2.2.1.9., 4.2.1.1 punktuose.

Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, kad ieškovė, atsakydama į VATESI klausimus dėl saugos analizės derinimo, dėl pastabos Nr. 6, paaiškino, jog jokių papildomų darbų, susijusių su įrenginių ir vamzdynų technine priežiūra, prieš pradedant dezaktyvacijos darbus nereikia. Remdamasis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog būtent ieškovės pateiktame 2011 m. rugsėjo 23 d. ekspertizės akte nurodytas nukrypimas nuo Dezaktyvacijos programos lėmė technologinį įvykį, po kurio DPCK dezaktyvacijos procesas tapo nebeįmanomas.

Kaip minėta, pagal Sutartį ieškovė įsipareigojo atlikti DPCK, PAS, BV dezaktyvacijos, kurią atliks užsakovės (atsakovės) personalas, teisingo įvykdymo kontrolę (Techninės specifikacijos 2.2.4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas iš bylos duomenų sprendė, kad: atsakovė 2010 m. rugsėjo 30 d. raštu informavo ieškovę apie dezaktyvacijos atlikimo pradžią 2010 m. spalio 5 d. 00.00 val. ir paprašė, vadovaudamasi Techninės specifikacijos 2.2.4 punktu, užtikrinti reikiamos apimties DPCK, PAS ir BV dezaktyvacijos atlikimo teisingumo kontrolę; ieškovė pateikė sąrašą asmenų, kurie turėjo vykdyti tokią kontrolę; ieškovės darbuotojams buvo išduoti leidimai patekti į reikiamas IAE saugomas zonas. Apeliacinės instancijos teismas įvertino IAE 2010 m. spalio 1 d. vykusiame Techninio pasitarimo, kuriame dalyvavo visų Sutarties šalių atstovai, dezaktyvacijos proceso kontrolės ir ieškovės dalyvavimo šiame procese aktyvumą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenys, konstatavo ieškovės atstovo buvimą 2010 m. spalio 5 d. IAE. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtiems asmenims leidimai patekti į IAE saugomas zonas buvo išduoti tam, kad jie galėtų dalyvauti ir kontroliuoti Dezaktyvacijos programos vykdymą, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad ieškovės atstovai turėjo galimybę stebėti dezaktyvacijos procesą ir patys įsitikinti, ar darbai vykdomi tinkamai. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad ieškovė pagal Sutartį įsipareigojo užtikrinti Dezaktyvacijos programos įvykdymo kontrolę ir kad šios pareigos tinkamo įvykdymo nepaneigia šalių susitarimas, jog nuolatinis ieškovės specialistų buvimas IAE nėra būtinas.

Atsižvelgiant į tai, kad Sutarties tikslas buvo tinkamas dezaktyvacijos proceso įgyvendinimas, ieškovė turėjo tinkamai atlikti visus Techninėje specifikacijoje nurodytus darbų etapus, įskaitant ir ketvirtąjį – atlikti dezaktyvacijos teisingo įvykdymo kontrolę (Techninės specifikacijos 2.2.4 punktas). Ieškovė teigia, kad jos specialistams nebuvo pranešta apie nukrypimus nuo Dezaktyvacijos programos, tačiau pirmiau minėta, kad ieškovė turėjo pareigą kontroliuoti dezaktyvacijos proceso vykdymą, todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovės specialistai, nepaisant šalių susitarimo, patys turėjo stebėti parametrus, kurie turėjo esminę reikšmę vykdant Dezaktyvacijos programą, ir laiku pastebėti nukrypimus.

Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad abi šalys tinkamai nebendradarbiavo, o ieškovės atstovai neužtikrino pakankamos dezaktyvacijos vykdymo kontrolės tam, kad būtų išvengta avarijos. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju Sutartį pažeidė tiek atsakovė, nukrypdama nuo Dezaktyvacijos programos, tiek ir ieškovė, netinkamai vykdydama pareigą užtikrinti Dezaktyvacijos programos įgyvendinimo kontrolę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad šalys nesutiko, jog byloje būtų paskirta teismo ekspertizė technologinio įvykio priežastims nustatyti, o iš byloje esančių įrodymų visumos negalima vienareikšmiškai nuspręsti, dėl kokių priežasčių ši avarija iš tikrųjų įvyko, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sutartis buvo neįvykdyta ir dezaktyvacijos proceso užbaigimas tapo nebeįmanomas dėl abiejų šalių, t. y. tiek ieškovės, tiek ir atsakovės IAE, kaltės.

CK 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Šiame straipsnyje nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos ir tais atvejais, kai skolininkas pagal įstatymus arba sutartį atsako už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą nepaisant jo kaltės (CK 6.259 straipsnio 3 dalis). Dėl to sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę galbūt pažeidusio asmens, bet ir kitos santykių šalies, turinčios pareigą elgtis rūpestingai, sąžiningai ir apdairiai, veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-575/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-575/2012">3K-3-575/2012</a>).

Techninės specifikacijos 11.7 punkte buvo nustatyta ieškovės atsakomybė be kaltės, taip pat atsakomybė dėl atsitiktinio negalėjimo pasiekti Sutarties rezultato – už visus incidentus, avarijas ir klaidas atsako ieškovė ir atlygina dėl to kilusius nuostolius, išskyrus atvejus, jei nuostoliai atsiranda dėl atsakovės personalo kaltės. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal šias nuostatas atsakovė turi teisę reikalauti iš ieškovės nuostolių atlyginimo tik tuo atveju, jeigu Sutartis pažeista ne dėl pačios atsakovės personalo kaltės. Sutartis buvo pažeista dėl abiejų šalių kaltės (ieškovės ir atsakovės). Atsakovės personalas padarė nukrypimus nuo Dezaktyvacijos programos, o ieškovė tinkamai nevykdė Dezaktyvacijos programos įvykdymo kontrolės. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šie pažeidimai nebuvo 2010 m. spalio 5 d. IAE technologinio įvykio priežastis.

Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, priėjo prie pagrįstos išvados, kad netenkintini tiek ieškovės, tiek atsakovės reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių kasacinių skundų argumentai nesudaro CPK 346 straipsnyje nustatyto pagrindo juos tenkinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinius skundus atmetus, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė