Dėl ieškovės kaltės, pirkimo-pardavimo sutarties, turto perdavimo-priėmimo akto pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais, turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, jo padalijimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-405-687/2016

Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01999-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 3.2.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui E. K. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, ir atsakovo E. K. priešieškinį ieškovei L. K., atsakovei B. B. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, pirkimo–pardavimo sutarties, turto perdavimo–priėmimo akto pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais, turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, jo padalijimo, tretieji asmenys Z. P., V. P., V. N., išvadą byloje teikianti institucija – Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių apsimestinių sandorių negaliojimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalis), sutarčių aiškinimą (CK 6.193 straipsnis), įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai santuokinio turto padalijimo byloje.

Ieškovė prašė nutraukti santuoką su atsakovu dėl atsakovo kaltės; nutraukus santuoką, ieškovei grąžinti iki santuokos buvusią pavardę – B.; priteisti ieškovei iš atsakovo 2896 Eur (10 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo; nustatyti nepilnamečių vaikų U. K. ir V. K. gyvenamąją vietą su ieškove; nustatyti, kad nepilnamečių vaikų būtinosioms vystymosi sąlygoms reikalingų pinigų sumą sudaro 231,70 Eur (800 Lt) kiekvienam vaikui; priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 115,85 Eur (400 Lt) periodinių išmokų, mokamų kas mėnesį kiekvienam vaikui nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki vaikų pilnametystės.

Ieškovė nurodė, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes jis pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nuolat piktnaudžiauja alkoholiu, išgėręs būna įkyrus, agresyvus, nepakenčiamas; jai ne kartą teko kęsti jo psichologinį ir fizinį smurtą, dėl smurto artimoje aplinkoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Dėl patirtų moralinių išgyvenimų, nepatogumų, ne kartą sukelto fizinio skausmo ieškovė prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas pateikė priešieškinį, kurį patikslinęs, prašė nutraukti jo ir ieškovės santuoką dėl ieškovės kaltės; pripažinti, kad 2008 m. rugsėjo 9 d. buto ir dalies ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis) dalis dėl šių daiktų pirkėjos B. B. yra apsimestinė ir negaliojanti, bei nustatyti, kad butą ir dalį ūkinio pastato bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis pagal šią sutartį įgijo ieškovė ir atsakovas; pripažinti, kad 2008 m. rugsėjo 9 d. turto perdavimo–priėmimo aktas dėl buto ir dalies ūkinio pastato perdavimo (toliau – Perdavimo–priėmimo aktas) B. B. asmeninėn nuosavybėn yra apsimestinis ir negaliojantis, bei nustatyti, kad butą ir dalį ūkinio pastato bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priėmė ieškovė ir atsakovas; pripažinti butą ir dalį ūkinio pastato bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybe, padalyti šį turtą ieškovei ir atsakovui lygiomis dalimis.

Atsakovas nurodė, kad jo ir ieškovės santuoka iširo dėl ieškovės neištikimybės. Ieškovė negerbė atsakovo, nebuvo jam lojali, pažeidė CK 3.27 straipsnyje įtvirtintas sutuoktinės pareigas. Atsakovas su ieškove, gyvendami nuomojamame bute, gavo pasiūlymą persikelti į kitą būstą su sąlyga, kad jį pirks. Jie persikėlė į šį butą ir nusprendė jį įsigyti. Pirkimo–pardavimo sandorio dalis, kuria nurodyta, jog sandoris sudarytas B. B. vardu, yra apsimestinis, kadangi gyvendamos kartu šalys sutaupė 2896 Eur (10 000 Lt), iš DNB banko gavo 8109,36 Eur (28 000 Lt) paskolą ir šie pinigai panaudoti butui įsigyti. Buto įsigijimo metu atsakovas dirbo Utenoje ir visus su buto pirkimu susijusius klausimus su ieškove derino telefonu. Paskola buvo sumokėta iš bendrų ieškovės ir atsakovo santuokoje įgytų lėšų, todėl tikrieji buto pirkėjai buvo ieškovė ir atsakovas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo atsakovui paliko santuokinę pavardę, ieškovei grąžino iki santuokos turėtą pavardę; nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove; nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki vaikų pilnametystės priteisė iš atsakovo po 115,85 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui, nepilnamečiams vaikams skirtų lėšų tvarkytoja paskyrė ieškovę; pripažino negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl sutarties šalies (pirkėjo) ir nustatė, kad buto ir dalies ūkinio pastato pirkėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis yra ieškovė ir atsakovas; pripažino negaliojančia Perdavimo–priėmimo akto dalį dėl turtą priėmusio asmens ir nustatė, kad butą ir dalį ūkinio pastato bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priėmė ieškovė ir atsakovas; pripažino, kad šis nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė; padalijo santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis natūra; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė.

Teismas sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (ieškovė atsakovui buvo neištikima, o atsakovas smurtavo prieš ieškovę), todėl atmetė ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą. Nesant ginčo tarp šalių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su ieškove. Išlaikymą nepilnamečiams vaikams teismas priteisė kas mėnesį periodinėmis išmokomis, atsižvelgdamas į vaikų poreikius, amžių, tėvų turtinę padėtį ir į tai, kad specialiųjų ir didelių poreikių dėl sveikatos ar ugdymo vaikai neturi. Spręsdamas dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais, teismas nurodė, kad jokių oficialių įrodymų, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovė B. B. turėjo pakankamai lėšų ginčo butui įsigyti, nepateikta. Atsižvelgęs į tai, kad tiek atsakovas, tiek ieškovė dirbo ir gavo pajamų, teismas sprendė, kad ieškovės ir atsakovo šeimos turtinė padėtis buvo geresnė, be to, jiems buvo suteikta 8109,36 Eur (28 000 Lt) paskola. Teismas pripažino, kad nėra įrodymų, jog atsakovas domėjosi minėto buto pirkimu, tačiau atsižvelgė į tai, kad ieškovė ir atsakovas darė remontus minėtame bute, mokėjo mokesčius. Įvertinęs šalių amžių, jų turtinę padėtį, darbingumą ir gaunamas pajamas, galimybę išlaikyti nekilnojamąjį turtą, tai, kad su atsakove lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, neturintys sveikatos sutrikimų, dalytino gyvenamojo namo plotą, tai, kad santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teismas sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti CK 3.123 straipsnyje nurodytų sąlygų egzistavimą, kurioms esant įstatymas suteikia galimybę nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Teismas netenkino prašymo dėl baudos atsakovui skyrimo, nes nenustatė, kad atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės B. B. apeliacinius skundus, 2016 m. sausio 11 d. nutartimi pakeitė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą ir priešieškinio reikalavimus, susijusius su Pirkimo–pardavimo sutarties ir Perdavimo–priėmimo akto pripažinimo apsimestiniais bei įsigyto nekilnojamojo turto padalijimu tarp ieškovės ir atsakovo, atmetė; perskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tačiau netinkamu laikė teismo atliktą įrodymų vertinimą pripažįstant sandorį apsimestiniu. Pasak kolegijos, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Pirkimo–pardavimo sandorio apsimestinumą dėl subjekto. Kolegija pažymėjo, kad Pirkimo–pardavimo sutartyje kaip pirkėja yra nurodyta B. B., kuri tiesiogiai dalyvavo sudarant sutartį, ją pasirašė, priėmė parduodamą butą ir dalį ūkinio pastato, sumokėjo už jį 5792,40 Eur (20 000 Lt), t. y. sutartyje nurodytą kainą. Ieškovė su atsakovu tiesiogiai nedalyvavo ginčo turto pirkimo derybose ir sudarant sandorį, nors šeima tuo metu gyveno ginčo bute. Kolegija nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių argumentų, kurie paaiškintų, kodėl šalys turėjo sudaryti apsimestinį sandorį, taip pat įrodymų, paneigiančių, jog B. B. tarėsi dėl ginčo buto pirkimo, sumokėjo avansą. Kolegijos nuomone, duomenų, jog sutuoktinių gauta vartojimo paskola buvo panaudota ginčo turtui įsigyti, nėra, o atsakovas ir neįrodinėjo kaip vartojimo paskolos gautų pinigų panaudojimo aplinkybių. Kolegija vadovavosi ieškovės paaiškinimais, kam buvo išleisti minėti pinigai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 11 d. nutarties dalį dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Teismas neįvertino įrodymų, kad ieškovės ir atsakovo šeimos finansinė padėtis buvo geresnė nei B. B., sutuoktiniai buvo gavę 8109,36 Eur (28 000 Lt) paskolą, prieš Pirkimo–pardavimo sandorį ją išgrynino, be to, jie valdė ginčo nekilnojamąjį turtą ir juo disponavo. B. B., nors ir sumokėjo už ginčo nekilnojamąjį turtą grynaisiais pinigais, tačiau neįrodė, kad turėjo pakankamai santaupų šiam turtui įsigyti. Kadangi tuo metu atsakovo pajamos per mėnesį viršijo 868,86 Eur (3000 Lt), ieškovės ir atsakovo šeimai nebuvo reikalo vartojimo reikmėms imti paskolą, todėl pastaroji buvo skirta šeimos gyvenamajam būstui įsigyti. Teismas per didelę reikšmę suteikė šalių subjektyviems parodymams: ieškovė, tvirtindama apie konkretų 8109,36 Eur (28 000 Lt) vartojimo paskolos panaudojimą, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, jos teiginiai prieštarauja ir logikos dėsniams. Teismas nepagrįstai nurodė, kad būtent atsakovas neįrodinėjo šios paskolos panaudojimo aplinkybių. Trečiasis asmuo Z. P. nežinojo ir negalėjo žinoti, kieno pinigais buvo atsiskaityta už nekilnojamąjį turtą, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi šio asmens paaiškinimais. Atsakovui nebuvo žinoma apie ieškovės ir atsakovės B. B. 2011 m. sausio 1 d. sudarytą panaudos sutartį; šios sutarties jis nepasirašė.

Teismas neteisingai aiškino materialiosios teisės normas dėl sutarties aiškinimo, savo išvadas grindė tik lingvistine sutarties analize, neanalizuodamas šalių elgesio prieš ginčo sandorio sudarymą ir po jo.

Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl apsimestinio sandorio negaliojimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant ir taikant apsimestinio sandorio negaliojimo teisės normas. Nagrinėjamos bylos atveju sandoris apsimestiniu pripažintinas dėl to, kad buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokio sandorio valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų. Teisės ir pareigos tokio sandorio metu atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, ar asmuo, sudaręs sandorį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jo kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė. Be to, teismas 2008 m. rugpjūčio 29 d. kreditavimo sutarties neaiškino sistemiškai kartu su Pirkimo–pardavimo sutartimi.

Ieškovė ir atsakovė B. B. atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismas neapsiribojo lingvistine sutarties analize, bet visapusiškai ir objektyviai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių sutarties apsimestinumą. Atsakovas nepaneigė aplinkybių, kad ginčo butą surado atsakovė B. B., ji sumokėjo visą buto pirkimo kainą, gavo raktus, leido apsigyventi jame dukteriai su šeima. Byloje nėra duomenų, kad gauta vartojimo paskola buvo panaudota ginčo butui įsigyti; ieškovės nurodytų vartojimo paskolos panaudojimo aplinkybių atsakovas nepaneigė. Atsakovas nesidomėjo buto pirkimu, nepateikė įrodymų, kas jam trukdė sužinoti, kieno vardu jis registruotas. Šios aplinkybės paneigia teiginį, kad jis išreiškė valią pirkti nekilnojamąjį turtą. Atsakovė L. B. turėjo santaupų, dalį pinigų gavo iš savo motinos. Kadangi pastarosios aplinkybės atsakovas neginčijo, todėl įrodinėti rašytiniais įrodymais nebuvo būtina. Atsakovas neįrodinėjo, kad pagal ginčo sutartį jis įgijo teises ir pareigas, taip pat kuo pasireiškė ieškovei duotas pavedimas tvarkyti visus su buto pirkimu susijusius reikalus.

Sutarčių aiškinimo taisyklėse įtvirtintas subjektyvus sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus. Todėl faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Atsakovas neįrodinėjo ir neįrodė nė vieno savo paties atlikto faktinio veiksmo, susijusio su ginčo sandorių sudarymu, kurį kiekvienas protingas žmogus tokioje situacijoje būtų atlikęs, išskyrus aplinkybę, kad jis kartu su ieškove gavo vartojimo paskolą. Atsakovas neįrodinėjo vartojimo paskolos paskirties pakeitimo aplinkybių, neatliko nė vieno aktyvaus veiksmo, įrodančio ketinimą įsigyti nuosavybėn nekilnojamąjį turtą.

Atsakovas nenurodė jokių sandorio sudarymo faktinių aplinkybių, neįrodinėjo, kad jis ar ieškovė būtų atlikę kokius nors veiksmus, susijusius su buto paieškomis, derybomis dėl kainos, atsiskaitymu už perkamą butą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prioritetinę reikšmę suteikė vienam rašytiniam įrodymui – kreditavimo sutarčiai, ir ja remdamasis darė išvadą apie apsimestinio sandorio buvimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu; dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl apsimestinio sandorio negaliojimo ir nepagrįstai nepripažino ginčo sandorio apsimestiniu.

Siekiant nustatyti, ar ginčo sandoriai yra apsimestiniai, vadovaujamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės turi būti taikomos vadovaujantis dviem esminiais principais: pirma, kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais; antras principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, turi taikyti visumą CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų taisyklių bei įvertinti visumą reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>).

Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Taigi apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Apsimestiniu gali būti laikomas ir toks sandoris, kuris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tokiu atveju teismas turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2011">3K-3-26/2011</a>).

Kasaciniame skunde teigiama, kad nors Pirkimo–pardavimo sutartį bei Perdavimo–priėmimo aktą pasirašė atsakovė B. B., tačiau iš tikrųjų butą įsigijo ieškovė ir kasatorius bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis. Dėl to šioje byloje svarbu nustatyti, kas pagal Pirkimo–pardavimo sutartį buvo faktinis turto pirkėjas ir ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu. Aplinkybę, kad sandoris yra sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi įrodyti asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį, taigi šiuo atveju kasatorius.

Sprendžiant, ar sandoris buvo apsimestinis dėl jo subjekto, viena iš pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra ta, ar asmuo, kuris sutartyje nurodytas kaip pirkėjas, turėjo pakankamai lėšų turtui įsigyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2011">3K-3-26/2011</a>). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tuo metu, kai buvo sudaryta ginčijama sutartis, atsakovė B. B. dirbo kepykloje ir gavo apie 1300–1500 Lt. Teismo nustatyta, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ji turėjo pakankamai lėšų Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytam turtui įsigyti. Tuo tarpu byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovės ir kasatoriaus (sutuoktinių) šeimos turtinė padėtis ginčo sandorio sudarymo metu buvo geresnė, jie dirbo ir gavo didesnes pajamas, paėmė vartojimo paskolą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutuoktiniai – ieškovė su kasatoriumi – prieš 10 dienų iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo gavo 8109,36 Eur (28 000 Lt) vartojimo paskolą, o ginčo butas buvo įsigytas už 5792,40 Eur (20 000 Lt). Kasacinio teismo praktikoje suformuluota aktuali nagrinėjamai bylai sutarčių aiškinimo taisyklė, pagal kurią, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius (sutartis), susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai (sutartys) aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-288/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-288/2009">3K-7-288/2009</a>). Aplinkybės, kad atsakovė B. B. nepateikė įrodymų, kad turėjo lėšų nekilnojamajam turtui įsigyti, bei tai, kad sutuoktinių prieš buto pirkimą paimta vartojimo paskolos suma atitiko buto pirkimo kainą, turi esminę reikšmę vertinant, ar sandoris buvo apsimestinis dėl pirkėjo. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas šią teisiškai reikšmingą ginčo sprendimui aplinkybę įvertino tinkamai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas priėjo prie klaidingos išvados, jog nėra įrodyta, kad vartojimo paskola buvo paimta ir panaudota butui pirkti. Kreditavimo sutarties 9 punkte nurodyta, kad paskola skirta vartojimo reikmėms; paskola nėra skiriama konkrečiai prekei ar paslaugai įsigyti. Vartojimo paskolą jos gavėjas gali panaudoti savo nuožiūra. Laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės ir kasatoriaus šeima nuosavo gyvenamojo būsto neturėjo, taigi poreikis įsigyti būstą egzistavo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą ir tai, kad paskolos suma viršijo buto pirkimo–pardavimo kainą, o ieškovės nurodytos vartojimo paskolos panaudojimo aplinkybės nėra įrodytos, priėjo prie pagrįstos išvados, kad tikroji vartojimo paskolos paskirtis buvo nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas.

Sprendžiant dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl jo subjekto, svarbu nustatyti sutarties sudarymo tikslą, kas derėjosi dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, kam atsirado teisės ir pareigos po sutarties sudarymo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma, sprendė, kad atsakovė Pirkimo–pardavimo sandoriu neketino įgyti teisių ir pareigų į ginčo būstą; ieškovės ir kasatoriaus šeima nuosavo gyvenamojo būsto neturėjo, gyveno ginčo bute ir jį nuomojo, tarėsi jį įsigyti nuosavybėn; šeimos poreikiams būstas buvo reikalingas ir pan. Nors teismai nustatė, kad kasatorius nedalyvavo ginčo buto pirkimo derybose ir sudarant Pirkimo–pardavimo sandorį (dirbo kitoje vietovėje), tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kas yra tikrasis pirkėjas, nurodė, kad kasatorius kartu su ieškove aptarė buto pirkimo sąlygas; valdė šį nekilnojamąjį turtą – mokėjo už jį mokesčius, remontavo, grąžino paskolą, nuolat jame gyveno ir pan.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai sprendė, kad atsakovė įrodymais nepagrindė, jog ji turėjo lėšų ginčo butui įsigyti, kad ieškovės ir kasatoriaus šeima prieš sudarant Pirkimo–pardavimo sutartį buvo gavusi vartojimo paskolą, butas jiems buvo reikalingas gyventi, ir atsižvelgė į tai, kad būtent ieškovė ir kasatorius mokėjo būsto išlaikymo mokesčius, darė remontą, grąžino paskolą, ir buto Pirkimo–pardavimo sutartį bei Perdavimo–priėmimo aktą pagrįstai pripažino apsimestiniais dėl subjekto, t. y. pirkėjo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus ir teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Šis teismas vertino rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus: kreditavimo sutartį, pažymas apie ieškovės ir kasatoriaus gaunamas pajamas, paeiliui sudarytų sandorių ryšį ir kt. Ieškovė ir atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad kasatorius nepagrindė, kaip pasireiškė jo įgaliojimas ieškovei ieškoti ir pirkti butą. Kasacinis teismas, atskleisdamas CK 3.27 straipsnio 1 dalyje nustatytą sutuoktinių pareigą būti vienas kitam lojaliems ir vienas kitą gerbti, remti moraliai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar sutuoktinio poreikių tenkinimo, nurodė, kad sutuoktinis šeimoje ir už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio ir šeimos interesais, vengti asmeninių ir šeimos interesų supriešinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2008">3K-3-128/2008</a>). Kolegija pažymi, kad paprastai visi sutuoktinių buitiniai klausimai sprendžiami tarpusavio susitarimu, nesudarant atskirų rašytinių susitarimų; nėra paneigta aplinkybė, kad taip buvo veikta ir nagrinėjamu atveju.

Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-371/2011">3K-3-371/2011</a>). Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos įrodymų ir priėjo prie nepagrįstos išvados dėl ginčo sutarties apsimestinumo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepripažinęs ginčijamų sandorių apsimestiniais, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio negaliojimą, dėl to netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl apsimestinių sandorių negaliojimo, o taip pat netinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 185 straipsnio 1 dalis), nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikdamas šalių ir trečiųjų asmenų parodymams, taip pat neįvertino vieno paskui kitą sudarytų sandorių tarpusavio ryšio. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teisme kasatorius patyrė 726 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Kadangi kasatoriaus priešieškinio dalis dėl ginčo sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais yra tenkinama, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo keliami ir kiti klausimai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), iš atsakovės pagal priešieškinį B. B. kasatoriaus naudai priteistina pusė jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 363 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnis). Ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio.

Kasacinės instancijos teisme kasatorius patyrė 102 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš atsakovės pagal priešieškinį B. B. Įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme, kasatorius nepateikė.

Kasacinės instancijos teismas patyrė 17,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovės B. B. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl buto (duomenys neskelbtini) ir 1/16 dalies ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių atsakovei B. B. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėjų atrankos kolegijos nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 11 d. nutartį ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui E. K. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės B. B. (duomenys neskelbtini) 102 (vieną šimtą du) Eur žyminio mokesčio bei 363 (tris šimtus šešiasdešimt tris) Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės B. B. (duomenys neskelbtini) 17,22 Eur (septyniolika Eur 22 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl buto (duomenys neskelbtini) ir 1/16 dalies ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių atsakovei B. B. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui, tvarkančiam Nekilnojamojo turto registrą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas