P. O. pagal BK 184 str. 2 d., 300 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-340-693/2018

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00077-2006-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.7.2.1; 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. O. gynėjo advokato Romualdo Mikliušo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžiu P. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant P. O. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti ir sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau kaip 50 procentų gaunamų pajamų.

P. O. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Iš nuteistojo P. O. priteista civilinei ieškovei AB „L.“ (anksčiau buvusi UAB „X.“) 2 127 291,65 Eur turtinei žalai ir 2000 Eur proceso (teisinės pagalbos) išlaidoms atlyginti. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas prokuroro 2006 m. rugsėjo 29 d. nutarimu į P. O. turtą, nurodytą šiame nuosprendyje, paliktas galioti civiliniam ieškiniui užtikrinti iki nuosprendžio įvykdymo, o laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas prokuroro 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu į R. N. turtą, nurodytą šiame nuosprendyje, panaikintas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 4 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalis, kuria P. O. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo P. O. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Taip pat panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalis, kuria: į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas (BK 66 straipsnis); bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams; paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktai, 3 straipsnis); iš P. O. priteista UAB „X.“ 2000 Eur proceso (teisinės pagalbos) išlaidoms atlyginti. Šiuo nuosprendžiu grąžintas užstatas (15 000 Lt (4344,30 Eur) jo davėjai R. N.; panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, paskirtas prokurorės 2006 m. rugsėjo 29 d. nutarimu į P. O. turtą; civilinės ieškovės AB „L.“ civilinis ieškinys dėl 2 127 291,65 Eur turtinės žalos priteisimo iš P. O. paliktas nenagrinėtas; jos atstovo advokato Kęstučio Kvainausko apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 4 d. nuosprendžio dalis, kuria P. O. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, panaikinta ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu, civilinės ieškovės UAB „X.“ atstovui advokatui Kęstučiui Kvainauskui atsisakius savo apeliacinio skundo, nuteistojo P. O. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria P. O. nustatytas įpareigojimas sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau kaip 50 procentų gaunamų pajamų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista ir iš nuteistojo P. O. priteista AB „L.“ 1500 Eur proceso (teisinės pagalbos) išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. P. O. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad, dirbdamas UAB „X.“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininku, nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d. iššvaistė jam patikėtą didelės – 2 127 291,65 Eur (7 345 112,63 Lt) – vertės svetimą turtą, t. y., būdamas atsakingas už UAB „X.“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos įgaliotinių, kurie pagal sudarytas su UAB „X.“ pavedimo sutartis buvo įgalioti platinti mobiliojo ryšio paslaugas ir įrangą, darbo organizavimą, koordinavimą ir kontrolę bei paimtų prekių apskaitą ir atsiskaitymus už jas, iš sandėlio (duomenys neskelbtini), išdavęs prekes, UAB „X.“ vardu išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodydavo tikrovės neatitinkančius duomenis, kad mobiliojo ryšio telefonai ir kitos prekės UAB „X.“ klientams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims) parduodami, panaudojant lojalumo ir akcijos nuolaidas per agentus – R. A., D. B., R. G., A. K., V. P., V. Ve., V. Vi., nors iš tiesų šie agentai sąskaitose faktūrose nurodytų pardavimo operacijų realiai neatliko, PVM sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) nuolaidomis nesinaudojo, mobiliojo ryšio aparatų ir kitų prekių nepirko ir jų negavo. Taip mobiliojo ryšio telefono aparatai ir kitos prekės, nepagrįstai pasinaudojant lojalumo ir akcijos nuolaidomis, buvo parduoti už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė ar perduoti neatlygintinai nenustatytiems asmenims:

1.1. jis PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai ir kitos prekės su lojalumo ir akcijos nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą R. A. konkretiems pirkėjams (fiziniams ir juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo; taip P. O. iššvaistė UAB „X.“ priklausantį 54 159,62 Eur (187 002,32 Lt) vertės turtą;

1.2. taip pat jis PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai ir kitos prekės su lojalumo ir akcijos nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą D. B. konkretiems pirkėjams (fiziniams ir juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo; taip P. O. iššvaistė UAB „X.“ priklausantį 731 951,85 Eur (2 527 283,35 Lt) vertės turtą;

1.3. jis PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai ir kitos prekės su lojalumo ir akcijos nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą R. G. konkretiems pirkėjams (fiziniams ir juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo; taip P. O. iššvaistė UAB „X.“ priklausantį 164 513,63 Eur (568 032,66 Lt) vertės turtą;

1.4. be to, jis PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai ir kitos prekės su lojalumo ir akcijos nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. P. konkretiems pirkėjams (fiziniams ir juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo; taip P. O. iššvaistė UAB „X.“ priklausantį 229 055,01 Eur (790 881,14 Lt) vertės turtą;

1.5. taip pat jis PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai ir kitos prekės su lojalumo ir akcijos nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą A. K. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo; taip P. O. iššvaistė UAB „X.“ priklausantį 367 583,43 Eur (nuosprendyje nurodyta 267 583,43 Eur) (1 269 192,08 Lt) vertės turtą;

1.6. jis PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai ir kitos prekės su lojalumo ir akcijos nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. Ve. konkretiems pirkėjams (fiziniams ir juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo; taip P. O. iššvaistė UAB „X.“ priklausantį 74 136,23 Eur (255 977,57 Lt) vertės turtą;

1.7. taip pat jis PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai ir kitos prekės su lojalumo ir akcijos nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. Vi. konkretiems pirkėjams (fiziniams ir juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo; taip P. O. iššvaistė UAB „X.“ priklausantį 505 891,89 Eur (1 746 743,51 Lt) vertės turtą.

1.8. Tokiais veiksmais jis (P. O.) nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., būdamas materialiai atsakingas už UAB „X.“ jam patikėtą šios bendrovės turtą, turėdamas pareigą tvarkyti jam patikėtą materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius, šių pareigų nevykdydamas, tyčia neatlygintinai arba už žymiai mažesnę pinigų sumą negu jų tikroji vertė perdavė 11 176 vienetus mobiliojo ryšio telefono aparatų ir kitų prekių nenustatytiems asmenims ir jam patikėtą svetimą, priklausantį UAB „X.“, didelės – 2 127 291,65 Eur (7 345 112,63 Lt) – vertės turtą tyčia iššvaistė bei šiai bendrovei padarė didelę turtinę žalą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo P. O. gynėjas advokatas R. Mikliušas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžių dalį dėl P. O. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies jį (P. O.) išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir naikintini, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 184 straipsnio 2 dalį) ir padarė esminius BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimus. Be to, teismai padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir joms prieštaraujančias išvadas, jas iš esmės pagrindė prielaidomis, netinkamai ir skirtingai vertino bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODItNjk5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-82-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-82-699/2017">2K-82-699/2017</a>.

2.2. Kasatorius pažymi, kad teisme apklausta specialistė Z. S. paaiškino, jog neįmanoma nustatyti, kokia reali žala buvo padaryta UAB „X.“, taip pat realaus telefonų bei prekių judėjimo iš centrinio sandėlio į kitus sandėlius, todėl negalima padaryti kategoriškos išvados, kad visos PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės apskritai buvo jo ginamojo žinioje. Kasatorius, plačiai aptardamas specialistės parodymus, nurodo, kad jai nebuvo pateikti pirminiai prekių įsigijimo dokumentai; prekių apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant civilinės ieškovės nustatytą tvarką bei nesilaikant teisės aktuose nurodytų reikalavimų dėl inventorizacijos atlikimo. Todėl teismams nepavyko pašalinti abejonių, kiek realiai telefono aparatų buvo nuteistojo žinioje, nes dokumentai buvo tik forminami jo vardu, tačiau prekes netiesioginiai agentai galėdavo patys pasiimti tiek iš centrinio sandėlio, tiek ir iš prekybos salonų, apie tai jam nieko nežinant. Kartu kasatorius teigia, kad ši byla nebuvo tinkamai paruošta teismui, netirtos pačios svarbiausios aplinkybės, neatlikta revizija, nesurinkti visi dokumentai, nebuvo paskirtos būtinos rašysenos ekspertizės ir pan. Nors tokius ikiteisminio tyrimo trūkumus bandė šalinti teismai teisminio nagrinėjimo metu, tačiau dėl praėjusio labai ilgo laikotarpio nuo inkriminuotų veikų (beveik devyneri metai) jie (teismai) neturėjo galimybės tinkamai ir objektyviai išsiaiškinti visas įvykių aplinkybes. Todėl kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kaip buvo iššvaistytas turtas (telefonai) ir kas tai padarė, o kasatoriaus ginamojo veiksmai netinkamai įvertinti kaip nusikalstami.

2.3. Aptardamas BK 184 straipsnio 2 dalies dispoziciją, šios nusikalstamos veikos požymius ir subjektą, kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje kaltinimo esmė (tariamai visos suklastotos PVM sąskaitos faktūros suformuotos tik su nuteistajam priklausančia kompiuterine prieiga) paremta tik suinteresuoto asmens – UAB „X.“ teigimu. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad nors šios PVM sąskaitos faktūros buvo formuojamos virtualioje erdvėje (lygiai taip pat buvo formuojami ir perkėlimo važtaraščiai), tačiau tyrimo metu jokie kompiuteriai, taip pat ir nuteistojo, nebuvo ištirti, t. y. nebuvo patikrinta, ar šios sąskaitos faktūros ir važtaraščiai buvo suformuoti nuteistojo kompiuteriu ar kitu. Anot kasatoriaus, neatlikus tokio tyrimo, neįmanoma patikrinti, kas iš tikrųjų išrašė suklastotas sąskaitas faktūras, nes nuteistojo prieigos numerį (indeksą) šiuose dokumentuose galima įrašyti ir kitu kompiuteriu. Be to, byloje nenustatytos ir kitos svarbios aplinkybės: kas nuteistojo vardu pasirašė sąskaitose faktūrose ir jas pridavė į archyvą nesilaikydamas dokumentų archyvavimo tvarkos; kas pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras įmokėjo pinigus UAB „X.“ salonuose; kas, kada ir iš kur gavo (paėmė) suklastotas PVM sąskaitas faktūras pradėjus tyrimą UAB „X.“; iš kur atsirado papildomos PVM sąskaitos faktūros ir kiti dokumentai, kuriuos teisme pateikė kitas advokatas; dėl kokios priežasties šių dokumentų nebuvo ikiteisminio tyrimo metu; nenustatytas konkretaus telefono aparato judėjimas nuo jo išrašymo iš centrinio sandėlio iki vartotojo ir telefono aparatų įsigijimo kaina. Tai, kad be šių aplinkybių neįmanoma patikrinti kaltinimo, kartu reiškia ir tai, jog, vadovaujantis in dubio pro reo (visos abejonės vertinamos kaltininko naudai) principu, kaltinimas yra neįrodytas ir kasatoriaus ginamasis negalėjo būti pripažintas kaltu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-110/2013">2K-110/2013</a>, 2K-540/2013).

2.4. Kasatorius teigia ir tai, kad liudytojo A. D. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, patvirtino gynybos nurodytą aplinkybę, jog UAB „X.“ buvo didelė grupė žmonių, kurie nuotoliniu būdu galėjo daryti įrašus bei korekcijas programos „S.“ sistemoje ir už kitą asmenį, tačiau tyrimo metu tokių asmenų kompiuteriai net nebuvo tikrinami. Be to, teismai nepagrįstai nemotyvavo priežasčių, dėl kurių nuteistajam buvo inkriminuotas iššvaistymas telefonų, kurie nurodyti suklastotuose, bet be jokių parašų dokumentuose. Todėl kasatoriui yra neaišku, kas realiai tuos dokumentus išrašė (nes nebuvo patikrinti kompiuteriai), kas ir kada juos pridavė į archyvą ir pagal šiuos dokumentus įmokėjo pinigus salonuose.

2.5. Byloje apklausti ir kiti liudytojai patvirtino, kad netiesioginiams agentams užtekdavo tik pasakyti žodžiu arba pateikti paprastame lape surašytus prekių sąrašus, pagal kuriuos nuteistasis darydavo užsakymus iš centrinio sandėlio; kai netiesioginiam agentui skubiai reikėdavo prekių, užtekdavo nuteistajam pačiam nuvykti į centrinį sandėlį ar prekybos saloną ir iš ten pasiimti reikiamas prekes. Tokia tvarka kelia abejonių dėl nuteistojo vardu išrašytų važtaraščių, nes nesant byloje važtaraščių žurnalo, kuriame būtų parašai, kas ir kada ėmė prekes iš centrinio sandėlio ar prekybos salono, neįmanoma sužinoti ir fakto, ar minėtos prekės buvo vežamos tiesiogiai į agento ar į nuteistojo sandėlį. Kartu tai reiškia, kad nesant netiesioginių agentų kontrolės mechanizmo, pagal kurį tik gavęs perdavimo–priėmimo aktą nuteistasis galėdavo išduoti telefonus ar kitas prekes, ir nesant tinkamos tvarkos mechanizmo neįmanoma konstatuoti, kad visos virtualioje erdvėje perkeltos prekės buvo nuteistojo žinioje ir kad būtent jis išrašė PVM sąskaitas faktūras. Juolab kad byloje nustatyta, jog PVM sąskaitas faktūras spausdino ne tik nuteistasis, bet ir apskaitininkės. Dėl to kasatorius teigia, kad prekių judėjimo, archyvavimo, koordinavimo ir kontroliavimo tvarkų galimai tinkamai nesilaikė ne tik nuteistasis, bet ir kiti įmonės darbuotojai. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kaip buvo iššvaistyti telefonai ir kas tai padarė, nes per nuteistojo darbo laikotarpį yra neįmanoma fiziškai tokį telefonų kiekį išnešti iš UAB „X.“ patalpų (kasatorius teigia, kad tokiu atveju nuteistajam reikėtų kiekvieną dieną išnešti daugiau nei 100 vnt. telefonų, o tai, anot kasatoriaus, yra apskritai neįmanoma). Abiejų instancijų teismams nepavyko pašalinti abejonių, kiek realiai telefono aparatų buvo nuteistojo žinioje, nes dokumentai buvo tik forminami jo vardu, tačiau prekes netiesioginiai agentai galėdavo patys pasiimti tiek iš centrinio sandėlio, tiek ir iš prekybos salonų, nieko apie tai nuteistajam nežinant.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintaras Eidukevičius atsiliepimu į nuteistojo P. O. gynėjo advokato R. Mikliušo kasacinį skundą prašo šį kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo:

3.1. Nuteistojo P. O. gynėjas advokatas R. Mikliušas kasaciniu skundu iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus ir nesutinka su teismų įrodymų vertinimais bei jų pagrindu padarytomis išvadomis. Ši byla įvairių instancijų teismuose jau yra nagrinėta keturis kartus, byla nagrinėta iš esmės, teismai bylos prokurorui BPK 234 straipsnio 2 dalies, 254 straipsnio 3 dalies, 257 straipsnio 2 dalies ir kt. pagrindu neperdavė, todėl kasatoriaus teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo trūkumų yra nepagrįsti.

3.2. Aptardamas teismų praktikos nuostatas dėl BPK 20 straipsnio taikymo, prokuroras nurodo, kad P. O., būdamas UAB „X.“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininkas, pagal pareigines instrukcijas pats privalėjo tikrinti ir užtikrinti pagrįstą bei teisingą prekių pardavimą, panaudojant lojalumo ir akcijos nuolaidas, bei kontroliuoti per jį parduodamų prekių judėjimą ir apskaitą įmonės viduje bei jas perdavus netiesioginės prekybos įgaliotiniams, tačiau vykdydamas nusikalstamą veiką specialiai to nedarė, kad vėliau sau žinomais bei savo paties, kaip įmonės įgalioto asmens, padarytais pažeidimais galėtų manipuliuoti ir dangstytis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokuroro nuomone, nagrinėjamoje byloje atlikti kokį nors kompiuterių tyrimą nėra jokio pagrindo bei būtinybės, nes nėra svarbu, kas ir su kokiu kompiuteriu atspausdina PVM sąskaitas faktūras; esmė – kas turi teisę tą PVM sąskaitą faktūrą pasirašyti, taip savo parašu patvirtinti joje nurodytų duomenų teisingumą. Nagrinėjamoje byloje būtent P. O. pasirašė PVM sąskaitose faktūrose, jose uždėjo savo asmeninį atspaudą, taip šiuose dokumentuose įtvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, nes didelės vertės UAB „X.“ turtas PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems asmenims nebuvo perduotas. Šis didelės (2 127 291,65 Eur (7 345 112,63 Lt) vertės UAB „X.“ turtas einamų pareigų bei sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu buvo patikėtas P. O., jis šio turto PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems asmenims neperdavė, bet neteisėtai perleido ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, t. y. šį didelės vertės UAB „X.“ turtą iššvaistė. Be to, būtent nuteistojo vardu išrašytos ir jo pasirašytos PVM sąskaitos faktūros buvo veikla, kuri pakeitė UAB „X.“ turto dydį bei struktūrą, t. y. jį sumažino 2 127 291,65 Eur (7 345 112,63 Lt).

3.3. Prokuroras nurodo ir tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog 85 PVM sąskaitas faktūras, kurios jam buvo pateiktos apžiūrėti, išrašė ir jose pasirašė; specialisto išvadoje patvirtinta, kad daugumoje šių dokumentų parašas yra patvirtintas nuteistojo spaudu; papildomo dokumentų tyrimo metu patvirtinta, jog dokumentų prierašai padaryti P. O. ranka. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuteistojo vardu daryti įvairius įrašus programos „S.“ sistemoje (apie telefono aparatų perkėlimus iš vieno sandėlio į kitą ir jų perdavimą prekybos agentams ar juos koreguoti, išrašyti vidinio perkėlimo važtaraščius ir PVM sąskaitas faktūras) galėjo tik pats P. O., prisijungęs prie šios programos su tik jam vienam žinomais prisijungimo duomenimis. Be to, nuteistasis žinojo UAB „X.“ PVM sąskaitų išrašymo apskaitos programos „S.“ tvarkos 3 skyriaus 6 punkto reikalavimus, su kuriais buvo supažindintas; ir jis tik atlikęs prekių perkėlimą į agento sandėlį, išrašęs vidinio perkėlimo važtaraštį ir jas išdavęs galėjo išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, kai jam buvo pateikti abonementų įsipareigojimus patvirtinantys dokumentai. Kartu prokuroras teigia, kad P. O. neabejotinai žinojo, kiek ir kokių prekių yra jo sandėlyje realiai ir virtualioje apskaitoje ir kiek jų išduota iš šio sandėlio; specialisto išvadoje nustatyta, kad inkriminuotu laikotarpiu iš centrinio sandėlio į P. O. sandėlį perduotų prekių skaičius pagal vidinio perkėlimo važtaraščius ir pagal šiuos dokumentus iš šio sandėlio išduotų, perkeltų į agentų sandėlius prekių skaičius, nurodytas važtaraščiuose ir išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, patvirtina realų nustatyto prekių kiekio judėjimą iš sandėlio (duomenys neskelbtini).

3.4. Priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje byloje nėra jokios būtinybės atsekti realaus visų prekių judėjimo, ar tos prekės keliavo P. O. ar tiesiogiai kitiems agentams, nes aplinkybė – ar prekės realiai keliavo tiesiai agentams – nešalina P. O. atsakomybės, nes išrašyti PVM sąskaitas faktūras bei įmonės vardu jas perleisti ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims buvo įgaliotas tik jis ir tik jis privalėjo kontroliuoti, ar agentai perduoda prekes šiose sąskaitose faktūrose nurodytiems asmenims. Be to, prekes perduodant (persiunčiant) tarp įmonės darbuotojų ir padalinių, įmonės turto dydis ir struktūra nesikeičia, nes yra konkretūs darbuotojai, kurie atsakingi už tą turtą. Nagrinėjamu atveju būtent P. O. ir buvo atsakingas už PVM sąskaitų faktūrų išrašymą, todėl jis privalėjo patikrinti jam pateikiamus duomenis, įsitikinti jų teisingumu ir tik tada dėti savo antspaudą bei pasirašyti PVM sąskaitose faktūrose, kai mobiliojo ryšio telefonai ir kitos prekės po netrumpų „kelionių“ įmonės viduje buvo perleidžiami kitiems ūkio subjektams. Be to, būtent jam pagal pareigines instrukcijas buvo numatyta pareiga bei duotos teisės sudaryti visas reikiamas sąlygas vykdyti kontrolę, kad UAB „X.“ prekės pasiektų PVM sąskaitose faktūrose nurodytus gavėjus. Anot prokuroro, kartu tai reiškia, kad P. O. nusikalstamą veiką padarė tyčia, nes turėdamas pareigą patikrinti visų dokumentų, reikalingų sąskaitų faktūrų išrašymui, buvimą, išrašydamas PVM sąskaitas faktūras, nesant jų pagrįstumą bei abonentų įsipareigojimus patvirtinančių dokumentų, žinojo ir suprato, kad šiose sąskaitose faktūrose įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis ir jose nurodytiems gavėjams prekės nebus perduotos, o bus neteisėtai perleistos tretiesiems asmenims, jis suvokė, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims ir taip pažeidžia teisėto turto valdytojo (UAB „X.“) turtinius interesus.

3.5. Kasatoriaus teiginius, kad neįmanoma nustatyti, kas suklastotas PVM sąskaitas faktūras pridavė į archyvą (nesilaikyta dokumentų archyvavimo tvarkos), paneigia liudytojų D. An. (UAB „X.“ archyvo vedėjos) ir D. S. (UAB „X.“ apskaitininkės) parodymai. Prokuroras teigia, kad kasacinio skundo teiginys dėl to, kad UAB „X.“, pažeidžiant nustatytą tvarką, nebuvo vedami išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registrai, neturi jokios įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes nuteistajam inkriminuotas prekių iššvaistymas yra tik pagal jo paties išrašytas ir pasirašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo ištirtos ir įvertintos specialistų, ir ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis pripažino jas (sąskaitas faktūras) išrašęs ir pasirašęs.

3.6. Prokuroras teigia ir tai, kad kasacinio skundo teiginiai dėl to, kad nukrypta nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-110/2013">2K-110/2013</a>, 2K-540/2013 ir <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODItNjk5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-82-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-82-699/2017">2K-82-699/2017</a>, yra nepagrįsti, nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės (situacija) yra skirtingos. Priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje byloje in dubio pro reo principas nepažeistas.

3.7. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad teismai BPK 20 straipsnio 5 dalies ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų esmingai nepažeidė; vien tai, kad kasatoriui ir jo ginamajam yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių vertinimo, nelaikytina BPK normų pažeidimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas į esminius nuteistojo P. O. apeliacinio skundo argumentus, kurie pakartoti ir kasaciniame skunde, motyvuotai atsakė ir kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų nepadarė. Todėl remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – jo ginamąjį išteisinti – nėra teisinio pagrindo.

4. Civilinės ieškovės AB „L.“ atstovė Inga Volungevičiūtė atsiliepimu į nuteistojo P. O. gynėjo advokato R. Mikliušo kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atstovė nurodo:

4.1. Abiejų instancijų teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti; tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atstovė teigia, kad P. O. iššvaistyto turto vertė teisingai apskaičiuota pagal PVM sąskaitose faktūrose nurodytas mobiliojo ryšio telefonų ir kitų prekių kainas, t. y. pagal vidutines rinkos kainas nusikalstamos veikos padarymo metu – 2 127 291,65 Eur (7 345 112,63 Lt). Ši nusikalstama veika tęsėsi ilgą laikotarpį, todėl analogiškų mobiliojo ryšio telefonų vidutinė rinkos kaina skyrėsi. Be to, nors akcijų metu mobiliojo ryšio telefonas kainuoja tik 1 Lt ar nurodyta kita akcinė kaina, nupirkus šį telefoną už minėtą kainą privalomai yra pasirašomas įsipareigojimas naudotis UAB „X.“ mobiliojo ryšio paslaugomis ir sudaroma viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų sutartis su UAB „X.“, o jos metu ir yra išieškoma mobiliojo ryšio telefono rinkos kaina. Todėl teismai nagrinėjamoje byloje P. O. veiksmus pagrįstai pripažino nusikalstamais, nes byloje yra pakankamai įrodymų, kad jis savo vardu, turėdamas tikslą apgaule nusavinti ir su trečiaisiais asmenimis arba galimai asmeniškai iššvaistyti UAB „X.“ turtą ir nuo pat pradžių žinodamas būsimą UAB „X.“ žalos kilimo faktą, iš sandėlio užsakydamas itin didelius kiekius mobiliųjų telefonų ir po to savo vardu pasirašydamas ir antspaudu įformindamas fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, tariamai perduodavo mobiliuosius telefonus tretiesiems asmenims, iš tikrųjų juos pasisavindamas ir galimai realizuodamas antrinėje rinkoje, t. y. P. O. veikė pagal BK 184 straipsnio 2 dalies nuostatas ir UAB „X.“ padarė didelę – 2 127 291,65 Eur – žalą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo P. O. gynėjo advokato R. Mikliušo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo nuoseklioje teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-329-976/2017 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl nuteistojo P. O. gynėjo advokato R. Mikliušo kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis (taip pat ir dėl iššvaistyto nuteistajam patikėto didelės vertės svetimo turto (telefono aparatų) kiekio bei vertės), atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir neigiama nuteistojo P. O. kaltė bei prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus (specialistės Z. S. paaiškinimus, liudytojo A. D. bei kitų liudytojų parodymus ir pan.) daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir paliekami nenagrinėti. Kasatoriaus teiginys dėl in dubio pro reo principo pažeidimo yra deklaratyvus, nepagrįstas teisiniais argumentais, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostata, todėl taip pat negali būti nagrinėjamas (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Taigi teisėjų kolegija kasacinio skundo minėtus teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimais

7. Kasatorius skundu teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir vertindami juos, padarė esminius BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimus. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

10. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus prašymas – panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimų atitinkamas dalis ir priimti išteisinamąjį nuosprendį – neatitinka nė vienos iš BPK 382 straipsnio 1 dalyje nustatytų nutarčių, kurių gali priimti kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, rūšies.

11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas P. O. kaltės klausimą dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos kiekvieno epizodo padarymo, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek kasatoriaus ginamąjį teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (paties P. O. parodymus, liudytojų M. L., D. An., J. K., V. V., R. A., D. B. ir kitų (tarp jų ir kaip liudytojų apklaustų juridinių asmenų atstovų bei fizinių asmenų, kurių vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros) parodymus, specialistės Z. S. išvadas bei kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo P. O. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat aptartos ir motyvuotai atmestos jo keltos gynybos versijos.

12. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, antrą kartą apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą tik pagal nuteistojo P. O. apeliacinį skundą (apeliacinio proceso metu civilinės ieškovės AB „L.“ atstovei atsisakius apeliacinio skundo), dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs BPK reikalavimų (tarp jų ir BPK 20 straipsnio nuostatų) pažeidimų. Teismas konstatavo, kad apkaltinamajame nuosprendyje padarytos pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos, todėl pritarė šioms išvadoms dėl P. O. kaltės iššvaisčius AB,,L.“ didelės vertės turtą ir motyvuotai paneigė jo versijas, kad šis turtas (mobiliojo ryšio telefonai ir kiti daiktai) buvo iššvaistytas jam (P. O.) nežinant, jo atostogų ir nedarbingumo metu, jo vardu kitiems asmenims prisijungiant prie programų „S.“ ir „L.“ ir pan. Į nuteistojo apeliacinio skundo, kurį apeliacinės instancijos teismas patenkino iš dalies, esminius argumentus (dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo, P. O. kaltės (tyčia iššvaisčius svetimą turtą), baudžiamojo įstatymo taikymo) motyvuotai atsakyta. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pagal P. O. pareikštame kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras (kuriose buvo nurodyti ne tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems telefonai ir kitos prekės realiai buvo perduoti su nepagrįstomis nuolaidomis) iš jo, kaip visiškai materialiai atsakingo už AB „L.“ jam patikėtą turtą, paties kontroliuojamo sandėlio buvo išduota nenustatytiems asmenims skundžiamuose nuosprendžiuose nurodytas kiekis (ir nurodytos vertės) prekių; kad nuteistojo vardu daryti įrašus įmonės kompiuterinėje sistemoje apie minėtų prekių perkėlimą iš vieno sandėlio į kitą, jų perdavimą prekybos agentams bei šiuos įrašus koreguoti, išrašyti atitinkamus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, važtaraščius) galėjo tik jis pats (P. O.), prisijungęs prie įmonės kompiuterinės programos („S.“) su tik jam vienam žinomais prisijungimo duomenimis; kad jis žinojo, kiek ir kokių prekių yra jo sandėlyje realiai bei virtualioje apskaitoje ir kiek jų išduota iš jo sandėlio, niekam nepranešė apie neteisėtą tikrovės neatitinkančių PVM sąskaitų faktūrų ir vidinio perkėlimo važtaraščių išrašymą ar realybėje esančių prekių likučių neatitikimą ir kad nagrinėjamu atveju civiliniai teisiniai santykiai akivaizdžiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad baudžiamajame procese įrodinėjimas negali būti begalinis procesas; kad tai, jog nagrinėjamoje byloje įrodymų rinkimo ir vertinimo procese nebuvo atlikti tam tikri procesiniai veiksmai (kurie nurodyti ir kasaciniame skunde, t. y., kasatoriaus nuomone, nepagrįstai neatlikta įmonės veiklos revizija, nepatikrinti visi jos kompiuteriai ir pan.), nereiškia, jog bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos nuteistojo procesinės teisės ar kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir konstatuoti, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo. Juolab kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-87-942/2017). Be to, apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą ir pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų (BK 75 straipsnio 3 dalis), ir panaikino P. O. nustatytą įpareigojimą sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau kaip 50 procentų gaunamų pajamų. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde nenurodoma, į kokius konkrečius esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakyta, o iš skundo turinio išplaukia, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir padarytomis teismo išvadomis, o tai, kaip jau minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Priešingai nei teigia kasatorius, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų.

13. Taigi konstatuotina, kad teismų sprendimai, kuriais nustatytos P. O. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, priimti nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, todėl darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir baudžiamasis procesas kaip visuma buvo teisingas.

Dėl baudžiamojo įstatymo – BK 184 straipsnio 2 dalies – taikymo

14. Kasatorius teigia, kad jo ginamojo veiksmai netinkamai kvalifikuoti kaip nusikalstami ir teismai nepagrįstai P. O. pripažino kaltu bei nuteisė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Šie kasatoriaus teiginiai taip pat nepagrįsti, todėl atmestini.

15. Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba atliko kitus, šio straipsnio dispozicijoje nurodytus alternatyvius šio nusikaltimo veiksmus. Pagal nuoseklią teismų praktiką, beje, kuri nurodoma ir kurios nuostatomis teisingai vadovaujamasi skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, turto iššvaistymas – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-526/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-526/2010">2K-526/2010</a>, 2K-210/2012, 2K-168/2013, 2K-P-89/2014, 2K-7-182/2015 ir kt.). Už turto iššvaistymą atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas buvo patikėtas ir kuriam įgaliojimai turtui suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298-222/2015, 2K-345-746/2016). Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę), o žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-234-942/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLTg5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123-895/2017">2K-123-895/2017</a>). Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLTg5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123-895/2017">2K-123-895/2017</a>).

16. Turto iššvaistymui būdinga tai, kad kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos, o teisėtam turto (turtinės teisės) savininkui jo vertė neatlyginama, t. y. padaroma žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196-788/2017). Taigi esminis turto iššvaistymo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei ir turtinėms teisėms, yra tas, kad kaltininkas svetimam turtui (turtinėms teisėms) turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, kylančius iš pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ir pan. Būtinasis turto iššvaistymo požymis – turtinės žalos padarymas, kai ją patiria teisėtas turto savininkas ir tikslus jos dydžio nustatymas turi reikšmę veikos kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230-222/2015, 2K-7-234-942/2015). Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2014">2K-451/2014</a>).

17. Minėta, kad, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 184 straipsnį, turi būti nustatyti subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai, t. y. tyčia arba neatsargumas (BK 184 straipsnio 4 dalis). Tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-388/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-388/2007">2K-7-388/2007</a>, 2K-152-303/2017).

18. Abiejų instancijų teismai nuosprendžiuose nurodytomis aplinkybėmis nustatė, kad P. O. atitinkamu laikotarpiu, pagal visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį būdamas atsakingas už AB „L.“ (UAB „X.“) jam patikėtą šio juridinio asmens turtą, šios bendrovės vardu išrašydavo skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nurodytas PVM sąskaitas faktūras, jose pasirašydavo bei uždėdavo savo vardinį tarnybinį antspaudą ir jose nurodydavo tikrovės neatitinkančius duomenis, kad iš jo kontroliuojamo sandėlio išduodamos prekės – mobiliojo ryšio telefonai bei kiti daiktai, parduodamos AB „L.“ klientams (fiziniams ir juridiniams asmenims), panaudojant lojalumo ir akcijos nuolaidas, per byloje kaip liudytojus apklaustus agentus (netiesioginės prekybos įgaliotinius) R. A., D. B., R. G., A. K., V. P., V. Ve. ir V. Vi., tačiau pastarieji minėtose sąskaitose faktūrose nurodytų pardavimo operacijų realiai neatliko, šiose sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai nuolaidomis nesinaudojo, mobiliojo ryšio telefono aparatų bei kitų prekių nepirko ir jų negavo. Taip P. O. neatlygintinai arba už daug mažesnę pinigų sumą nei tikroji vertė perdavė nenustatytiems asmenims skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nurodytą kiekį mobiliojo ryšio telefono aparatų ir kitų prekių, t. y. tyčia iššvaistė jam patikėtą svetimą, AB „L.“ priklausantį didelės vertės – 2 127 291,65 Eur (7 345 112,63 Lt) – turtą bei šiai bendrovei padarė didelę (BK 190 straipsnio 1 dalis) turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šią nusikalstamą veiką nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo ir tai, kad sisteminis ir ilgalaikis nuteistojo veiksmų pobūdis (nuteistasis, dirbdamas UAB „X.“ ilgą laiką (nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. spalio 6 d.), iš šio laikotarpio ilgiau nei pusantrų metų (nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d.) dar ir vykdydamas savo nusikalstamus veiksmus, gerai išmanė įmonės veiklą, žinojo joje galiojančias tvarkas, mobiliojo ryšio telefonų bei kitų prekių pirkimo–pardavimo taisykles, neabejotinai suprato savo visišką materialinę atsakomybę už jam priskirtame sandėlyje esantį turtą)) ir šių veiksmų apimtys (kaltinime nurodytų PVM sąskaitų faktūrų kiekį (su jose nurodytais tikrovės neatitinkančiais duomenimis) išrašė realiai dirbdamas ir turėdamas visas prieigas prie įmonės kompiuterinių programų; žinojo, kiek ir kokių prekių yra jo sandėlyje realiai bei virtualioje apskaitoje ir kiek jų išduota iš jo sandėlio, nes visus dokumentus kasdien sutikrindavo su realiais sandėlyje esančiais prekių likučiais; niekam nepranešė apie neteisėtą tikrovės neatitinkančių dokumentų išrašymą ir realybėje esančių prekių likučių neatitikimą, šiuos dokumentus pats pristatydamas į archyvą; taip pat žinojo, kad nėra net suformuotų jo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų, šių dokumentų iš atitinkamų asmenų (agentų) pagal AB „L.“ nustatytą ir nuteistajam žinomą tvarką nereikalavo ilgą laiką (daugiau nei vienerius metus); nesiėmė jokių priemonių, kad užkirstų kelią žalos padarymui, nereikalavo, kad asmenys, kuriems telefonus jis perdavė, juos grąžintų ar sumokėtų už juos visą kainą; suprato, kad už prekes pinigai nebuvo sumokėti arba sumokėta tik labai maža (dažnai vieno lito) šių prekių vertės dalis)) taip pat patvirtina jo (P. O.) nusikalstamų veiksmų tyčios turinį. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacine tvarka skundžiamuose teismų sprendimuose tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai nuteistojo P. O. veikoje yra nustatyti ir atskleisti, t. y., priešingai nei teigia kasatorius, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

19. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose, kurios nurodytos kasaciniame skunde, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos.

20. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o šie teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo P. O. gynėjo advokato Romualdo Mikliušo kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Ridikas

Artūras Pažarskis

Vytautas Masiokas