Baudžiamoji byla Nr. 2K–310/2010 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.1, 2.4.7.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Valerijaus Čiučiulkos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
išteisintojo gynėjui advokatui Valentinui Staugaičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu P. M. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.
Iš P. M. priteista valstybės įmonei (duomenys neskelbtini) atlyginti 1 754 920,84 Lt žalą.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo P. M. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, po to, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 170 pritarė valstybei nuosavybės teise priklausančių AB (duomenys neskelbtini) akcijų privatizavimo viešo konkurso būdu programai ir viešo konkurso komisija akcinėms bendrovėms (duomenys neskelbtini) privatizuoti 2003 m. birželio 26 d. protokolu Nr. 6 viešo konkurso laimėtoju pripažino 90 700 000 Lt kainą už akcijas ir 15 000 000 Lt už investicijas pasiūliusį pilietį L. B., jis 2003 m. birželio 30 d. pritarė viešo konkurso komisijos išvadai dėl L. B. pripažinimo šio viešo konkurso laimėtoju. Viešo konkurso komisijai derantis su L. B. bei jo atstovais dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projekto parengimo, nebaigus derybų ir derybų protokolu neįforminus bei abiem derybų šalims nepasirašius galutinio susitarimo dėl AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projekto visų sąlygų suderinimo, P. M., pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1502 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų 39 punktą, nustatantį, kad viešo konkurso komisijos derybos protokoluojamos, o pasiekti susitarimai įforminami derybų protokolu, kurį pasirašo abi šalys: viešo konkurso komisijos vardu – jos pirmininkas (pirmininko nesant – kitas jo įgaliotas komisijos narys) ir potencialus pirkėjas viešo konkurso laimėtojas, nepagrįstai, remdamasis tuo, kad AB (duomenys neskelbtini) akcijų paketo viešo konkurso laimėtojas L. B. nustatytu laiku neatvyko parengti AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projekto, nors L. B. buvo kviečiamas atvykti parafuoti nesuderintą AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projektą, valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) tarnybinėse patalpose 2003 m. spalio 14 d. pasirašė įsakymą Nr. 1V-266 „Dėl AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo“, kuriuo nepagrįstai ir neteisėtai panaikino AB (duomenys neskelbtini) akcijų paketo viešo konkurso rezultatus ir pašalino L. B. iš AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo proceso. Įsiteisėjusiu 2006 m. spalio 10 d. teismo sprendimu pagal L. B. ieškinio pareiškimą pripažinus jo pašalinimą iš derybų dėl AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nepagrįstu ir nesąžiningu, iš valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) L. B. naudai buvo priteista 1 688 666,90 Lt nuostolių, 20 886,67 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 21 335,85 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 24 031,42 Lt už advokato pagalbą, iš viso 1 754 920,84 Lt, kuriuos valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) sumokėjo L. B. Taip dėl P. M. neteisėtų veiksmų, kurių pasėkoje L. B. buvo sumokėta 1 754 920,84 Lt, valstybė patyrė didelę turtinę žalą, o dėl sumenkintų valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) tarnautojo vardo ir Lietuvos Respublikos įvaizdžio užsienio investuotojų akyse – didelę neturtinę žalą.
Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo P. M. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarytų išvadų nepagrindė faktiniais bylos duomenimis, neatskleidė ir tinkamai nemotyvavo P. M. tyčios darant nusikalstamą veiką, be to, byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad P. M. yra kaltas dėl to, jog 2003 m. spalio 14 d. pasirašė įsakymą Nr. 1 V266 „Dėl AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo“, kuriuo nepagrįstai ir neteisėtai panaikino AB (duomenys neskelbtini) akcijų paketo viešo konkurso rezultatus ir pašalino L. B. iš AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo proceso. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti teiginiai ir motyvai nepagrįsti, todėl nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė minėto įstatymo nuostatas, nes bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai. Teismo išvados turi būti pagrįstos ne tik teisinančių, bet ir kaltinančių įrodymų analize, tačiau teismas visų įrodymų neįvertino arba iškraipė jų prasmę, įrodymus vertino vienpusiškai, nesusiedamas ir neanalizuodamas įrodymų visumos, remdamasis tik viena įrodymų dalimi, kaltinančius įrodymus paliko be jokio teisinio įvertinimo.
Vertindamas derybų eigą dėl AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projekto sąlygų suderinimo, teismas rėmėsi tik P. M. bei liudytojų N. E., S. S., V. G., J. B. parodymais apie tai, kad derybų procesas buvo vilkinamas, nes pirkėjas L. B. sutartų terminų nesilaikė ir jiems susidarė įspūdis, jog L. B. vengia sudaryti sandorį, nors, jų manymu, iš esmės derybos dėl AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo su L. B. buvo baigtos. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir tinkamai neįvertino kitų, priešingai parodžiusių liudytojų (G. S., J. S.) parodymų, neanalizavo visų byloje esančių rašytinių dokumentų, pvz., pirkėjo atstovų nepasirašyto 2003 m. rugpjūčio 26 d. viešo konkurso komisijos protokolo Nr. 20, kuriame užfiksuota, kad buvo svarstytas valstybei nuosavybės teise priklausančių AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projektas ir nutarta, kad „Pirkėjas ir valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) atstovai sprendžia posėdžio metu iškeltus klausimus ir informuoja kitą pusę apie jų sprendimo galimybes ir rezultatus“. Šis protokolas, nepasirašytas pirkėjo atstovo, nesuteikia pagrindo manyti, kad derybos dėl AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projekto sąlygų buvo baigtos. Be to, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi P. M. parodymais, kad nors pirkėjo L. B. atstovas Lietuvoje (G. S.) turėjo įgaliojimą parafuoti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, bet nurodė, kad to negali padaryti (tuo grindžiama išvada, kad pirkėjas vilkino derybų procesą), tačiau teisėjų kolegija šio įgaliojimo turinio, iš kurio matyti, kad G. S. nebuvo įgaliotas parafuoti akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, nevertino. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tiek P. M., tiek liudytojų N. E., S. S., V. G., J. B. parodymai patvirtina, kad valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius P. M. jokiose derybose nedalyvavo, kad jam tik buvo pateiktas tvirtinti klausimas, kuris buvo išnagrinėtas kompetentingų viešo konkurso komisijos narių. Apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų parodymus vertino vienpusiškai, atskirai nuo kitų įrodymų. Teisme liudytojai N. E., S. S., V. G., J. B., tiek kiti buvę viešo konkurso komisijos nariai bei valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) darbuotojai A. M., R. S., A. Š., M. N., L. B., G. P. patvirtino aplinkybę, kad derybų protokolu nebuvo įformintas bei abiejų derybų šalių pasirašytas galutinis susitarimas dėl AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projekto visų sąlygų suderinimo. Būtent šio derybų protokolo nebuvimu iš esmės ir yra grindžiamas kaltinimas P. M., tačiau apeliacinės instancijos teismas šių esminių bylos aplinkybių visiškai neanalizavo ir nevertino. Tai, kad derybų protokolu nebuvo įformintas abiejų derybose dalyvaujančių atstovų susitarimas dėl pirkimo-pardavimo sutarties projekto suderinimo, nustatant konkretų sutarties projekto parafavimo terminą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1502 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų 39 punktas, nurodoma ir 2007 m. gegužės 5 d. specialisto išvadoje Nr.5-1/59. Specialisto išvadoje nurodoma, kad viešo konkurso komisijos 2003 m. spalio 10 d. sprendimas pasiūlyti valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) panaikinti AB (duomenys neskelbtini) viešo konkurso rezultatus ir valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus P. M. 2003 m. spalio 14 d. įsakymas Nr. 1 V-266 panaikinti AB (duomenys neskelbtini) viešo konkurso rezultatus, grindžiami viešo konkurso nuostatų, patvirtintų 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1502, 58 punktu. Tačiau nė viena punkte numatyta sąlyga neapibrėžia laiko, per kurį L. B. turėjo atvykti parafuoti sutarties projekto, o sutarties projekto parafavimo terminas abiejų šalių nebuvo suderintas. Todėl viešo konkurso komisijos pasiūlymas ir valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus P. M. sprendimas panaikinti AB (duomenys neskelbtini) viešo konkurso rezultatus neatitiko 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1502 58 punkto nuostatų.
Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas ir vertindamas įrodymus, pagrindinį dėmesį kreipė į paties P. M. bei pirmiau paminėtų liudytojų parodymus, susijusius su tuo, kad L. B. derybų procesą vilkino, pakartotinai parafuoti AB (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties projekto neatvyko, nors iš esmės dėl visų sutarties sąlygų buvo sutarta, dėl to viešo konkurso komisijos nariai bendru sutarimu pasiūlė valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) panaikinti viešo konkurso rezultatus ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnės AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo eigos, o P. M. tik formaliai pasirašė 2003 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. 1 V-266 „Dėl AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo“, kuriuo panaikino AB (duomenys neskelbtini) viešo konkurso rezultatus. Kasatoriaus nuomone, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šioje byloje nekvestionuojamas L. B. pašalinimo iš AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo proceso būtinumas. P. M. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2003 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. 1 V-266 „Dėl AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo“, kuriuo pašalino L. B. iš AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo proceso, pasirašė nepagrįstai ir nesąžiningai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1502 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų 39 punktą, ir toks nesąžiningas pašalinimas padarė valstybei didelę turtinę bei neturtinę žalą. Kasatorius pažymi, kad P. M. yra inkriminuojama tik ta padaryta žala, t. y. ta pinigų suma, kuri L. B. buvo priteista atlyginti iš valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) dėl neteisėtų šio fondo generalinio direktoriaus P. M. veiksmų nepagrįstai ir nesąžiningai pašalinant jį iš AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo proceso ir kuri realiai jam buvo sumokėta. Jeigu L. B. pašalinimas iš AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo proceso būtų vykęs laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, žala, susijusi su neteisėtais P. M. veiksmais, valstybės įmonei (duomenys neskelbtini) (valstybei) nebūtų buvusi padaryta. Viešo konkurso komisija, manydama, kad L. B. neketina parafuoti AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projekto ir sąmoningai vilkina derybas, turėjo teisę siūlyti valstybės įmonei – (duomenys neskelbtini) – panaikinti viešo konkurso rezultatus, tačiau būtent šio fondo tuometinio generalinio direktoriaus P. M. pareiga buvo užtikrinti, kad tokio sprendimo priėmimas atitiktų galiojančių norminių aktų reikalavimus.
Piktnaudžiavimo esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatliekant tų veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Pirmosios instancijos teismas P. M. nuteisė už tai, kad jis pasirašė įsakymą, kuriuo pašalino L. B. iš AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo proceso, neatlikęs veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Akivaizdu, kad jis, būdamas valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, atsakingas už įmonių privatizavimą, prieš pasirašydamas minėtą įsakymą privalėjo tinkamai įvertinti visas aplinkybes ir priimti sprendimą griežtai laikydamasis norminių aktų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, juridinio asmens kolektyvinis sprendimas (taip teismas traktuoja viešo konkurso komisiją, kuri nėra juridinis asmuo ir buvo sudaryta tiek iš valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) darbuotojų, tiek ir kitų valstybės institucijų atstovų) pasiūlyti (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1502 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų 58 punktu panaikinti viešo konkurso rezultatus ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnės AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo eigos buvo itin reikšmingas ir lemiamas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ne viešo konkurso komisijos pasiūlymą, o patį valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) sprendimą, t. y. P. M. (kuris buvo juridinio asmens – valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) – generalinis direktorius, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ir atsakomybe už priimamus sprendimus) sprendimą dėl L. B. pašalinimo iš derybų dėl AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu pripažino nepagrįstu ir nesąžiningu bei priteisė iš valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) L. B. naudai 1 688 666,90 Lt nuostolių, susijusių su dalyvavimu viešame konkurse, atlyginimo, 20 886,67 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 24 031,42 Lt išlaidų advokatų pagalbai apmokėti. Šis sprendimas paliktas galioti įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 10 d. nutartimi.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ir tinkamai nemotyvavo P. M. tyčios darant nusikalstamą veiką, yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad P. M., būdamas valstybės tarnautojas, neatliko veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini – įsakymą dėl L. B. pašalinimo iš AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo proceso pasirašė neįsigilinęs ir visapusiškai neįvertinęs visos derybų medžiagos, nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad neatsirastų minėti padariniai, t. y. didelė turtinė ir didelė neturtinė žala valstybei. Teismas nurodė, kad neįrodyta, jog P. M. norėjo ir siekė tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad P. M. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi padarė neveikimu, t. y. netiesiogine tyčia, ir dėl tokios jo veikos valstybei buvo padaryta didelė turtinė 1 754 920,84 Lt žala bei dėl sumenkinto valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) tarnautojo vardo ir Lietuvos Respublikos įvaizdžio užsienio investuotojų akyse – didelė neturtinė žala. P. M., užimdamas svarbias pareigas, būdamas valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, atsakingas už įmonių privatizavimą, žinojo pagrindinių norminių aktų, reglamentuojančių privatizavimą, reikalavimus, kuriais jis privalėjo vadovautis savo veikloje ir kurių vykdymą privalėjo užtikrinti. Jis negalėjo nesuvokti savo neveikimo pavojingumo ir negalėjo nenumatyti, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti pavojingos pasekmės, kurioms atsirasti jis sąmoningai leido, joms išvengti nesiėmė jokių priemonių ir buvo joms abejingas. Buvo savaime suprantama, kad L. B., šalinamas iš privatizavimo proceso, imsis priemonių, siekdamas apskųsti šį sprendimą jau vien dėl to, kad neprarastų pradinio įnašo, kurį sudarė pakankamai didelė suma. Tačiau P. M. nesiėmė jokių priemonių ir neatliko jokių veiksmų siekiant užtikrinti, kad L. B. pašalinimas iš AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo proceso (jei tai buvo būtina) būtų pagrįstas ir sąžiningas.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 331 straipsnio taikymo
Pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo P. M. buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį padaręs išvadą, kad P. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Piktnaudžiavimas yra tyčinis nusikaltimas, kuris, nesant BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytų jį kvalifikuojančių požymių, gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia.
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują – išteisinamąjį – nuosprendį nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog P. M. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, kad šis teismas P. M. pripažino kaltu padarius nusikaltimą neišanalizavęs tyčios rūšies, kad, netinkamai įvertinęs įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog P. M. kaltas dėl to, kad pasirašė įsakymą, kuriuo nepagrįstai ir neteisėtai panaikino AB (duomenys neskelbtini) akcijų paketo viešo konkurso rezultatus, pašalino L. B. iš AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo proceso, ir dėl tokių neteisėtų jo veiksmų kilo padariniai – valstybė patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti teiginiai yra deklaratyvūs, nuosprendžio aprašomojoje dalyje niekuo nemotyvuoti arba motyvuoti tokiais argumentais, kurie įstatymo aiškinimo ir taikymo aspektu nesuprantami.
Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad įrodymai įvertinti neteisingai, pats, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, įrodymų iš esmės neanalizavo, motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip vertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, neišdėstė ir nuosprendyje nenurodė, kokias bylos aplinkybes, besiskiriančias nuo nustatytų pirmosios instancijos teisme, šis teismas nustatė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. M., būdamas valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, 2003 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. 1V–266, kuriuo L. B. buvo pašalintas iš AB (duomenys neskelbtini) privatizavimo proceso, pasirašė pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1502 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų 39 punktą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šiuo klausimu – t. y. ar P. M. pažeidė ar nepažeidė minėtų nuostatų 39 punkto reikalavimus, ar jis, prieš pasirašydamas minėtą įsakymą, privalėjo (pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas – privalėjo) ar neprivalėjo atitinkamai veikti, t. y. įsigilinti, visapusiškai įvertinti derybų medžiagą, patikrinti, ar viešo konkurso komisijos ir konkurso laimėtojo susitarimai yra tinkamai įforminti, ar derybų protokolas, kurį turi pasirašyti abi šalys, atitinka įstatymo reikalavimus, nepasisakyta ir jokių konkrečių bei aiškių išvadų nėra.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (1997 m. lapkričio 4 d. Nr. VIII–480) 3 straipsnį valstybės įmonė (duomenys neskelbtini) yra privatizavimo institucija, kuriai visi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai privatizavimo klausimais, priimti vadovaujantis šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, yra privalomi. Pagal šio įstatymo 4 straipsnį Turto fondas, vykdydamas šio bei Valstybės turto fondo įstatymų jam pavestas funkcijas (pagal nuo 2007 m. kovo 1 d. įsigaliojusią redakciją – ir suteiktus įgaliojimus) valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo srityje, veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas ir įgaliotas asmuo, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1502 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų 5 punktą viešus konkursus organizuoja ir vykdo Turto fondas, 58 punktą – Turto fondas, esant pagrindui, panaikina viešo konkurso rezultatus. Nagrinėjamoje byloje AB (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimo viešo konkurso rezultatai buvo panaikinti valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus įsakymu, civilinėje byloje atsakovas buvo valstybės įmonė (duomenys neskelbtini) ir iš jos priteista L. B. atlyginti jo patirtus nuostolius (civ. byla Nr. 3K-7-470/2006), todėl lieka neaišku, kodėl ir kokiu pagrindu apeliacinės instancijos teismas generalinio direktoriaus priimtą įsakymą laiko tik formaliu viešo konkurso komisijos sprendimo įforminimu, kokiu pagrindu viešo konkurso komisiją pripažįsta juridiniu asmeniu ir todėl jai, kaip nurodoma nuosprendyje, „turi būti taikoma atsakomybė už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą nuostolių atlyginimo forma“.
Kaltė yra vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais. Kaltė yra glaudžiai susijusi su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, nes jeigu nepadaryta pavojinga veika, tai negali kilti ir kaltės klausimas.
Pirmosios instancijos teismas P. M. pripažino kaltu padarius tyčinį BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas P. M. išteisinimą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tyčia neatskleista, tinkamai nemotyvuota bei nepagrįsta faktiniais bylos duomenimis, ir padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą, nes buvo būtina išsamiau ištirti kaltės formą ir rūšį, nes nuo to priklausė ir P. M. veikos kvalifikacija.
BK 14 straipsnyje nustatytos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Kaltės formos, jos turinio nustatymas yra svarbus ne tik pagrindžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą, bet ir kvalifikuojant nusikalstamas veikas, atskiriant jas vienas nuo kitų pagal subjektyviuosius požymius. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė ir atskleidė P. M. veikos subjektyviuosius požymius – kaltės formą ir rūšį, pats turėjo ištaisyti padarytas klaidas ir aiškiai šiais klausimais pasisakyti. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, išteisinamajame nuosprendyje jokių konkrečių išvadų, paaiškinančių, kurių nusikaltimo sudėties požymių šis teismas nenustatė, nenurodė.
Padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Valerijus Čiučiulka
Aldona Rakauskienė
