Baudžiamoji byla Nr. 2K-320/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.7.4; 1.2.23.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. gynėjos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams dešimčiai mėnesių; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nuspręsta konfiskuoti iš L. M. 20 Lt, gautų už narkotinių medžiagų pardavimą.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, kuria nuteistosios L. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
L. M. nuteista už tai, kad 2009 m. kovo 17 d., apie 12.50 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasikėsino už 20 Lt parduoti 0,038 g narkotinės medžiagos – heroino – nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyviui Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas (toliau – NVIM dalyvis), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios, nes narkotinių medžiagų platinimas buvo kontroliuojamas policijos pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistosios L. M. gynėja prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu, konkrečiai – nuteistosios L. M. ir jos vyro A. M. (A. M.) parodymų traktavimu kaip nepaneigiančių L. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką. Kasatorės nuomone, nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl nuteistosios parodymų nenuoseklumo priežasčių ir kaltės neigimo pradėjus bylą nagrinėti teisme nėra teisingi. Pasak kasatorės, L. M. prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu negalėjo būti laikomas teisingu išvadai apie jos kaltumą pagrįsti, nes jį lėmė baimė būti patrauktai baudžiamojon atsakomybėn, atsižvelgus į tai, kad L. M. praeityje teista už narkotinių medžiagų platinimą, iš laisvės atėmimo vietos paleista lygtinai prieš terminą, be to, sulaikymo metu buvo nėščia. Teismas taip pat nepagrįstai vertino liudytojo A. M. parodymus kaip siekimą padėti savo žmonai išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pasak kasatorės, jis, parodydamas, kad pas L. M. negyveno ir ateidavo tik aplankyti vaikų, siekė pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes iš tikrųjų sutuoktinis A. M. gyveno kartu su nuteistąja ir nuolat girtaudavo su įvairiais asmenimis, tarp jų ir su B. D.
Kasatorės įsitikinimu, apkaltinti L. M. pasikėsinimu parduoti narkotinę medžiagą nepakanka ir kitų bylos duomenų. Abiejų instancijų teismai padarė nepagrįstą išvadą, esą L. M. gynybinė versija – teisme duoti parodymai apie tai, kad narkotinę medžiagą galėjo parduoti B. D., nuteistosios vyras A. M. ar kiti asmenys, kurie tuo metu girtavo jos namuose, paneigiami liudytojo Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, bei policijos pareigūnų L. Ž. ir G. M. parodymais. Kasaciniame skunde analizuojami šių liudytojų parodymai, keliamos abejonės dėl jų patikimumo. Pasak kasatorės, iš liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų turinio galima spręsti, kad jis vartoja narkotikus, kuriuos įsigyja iš asmenų, gyvenančių (duomenys neskelbtini) arba tiesiogiai iš L. M. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad romų bendruomenėje nuteistoji vadinama ne L. M., o G., todėl neaišku, kodėl šis liudytojas apklausų metu galėjo tiksliai nurodyti nuteistosios anketinius duomenis, kodėl jis neįvardija tame pačiame name gyvenančių kitų asmenų, iš kurių įgyja narkotines medžiagas. Policijos pareigūnai L. Ž. ir G. M. parodė, kad iš karto po to, kai liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, įgijo narkotikus, jie užėjo į namą, kuriame gyveno L. M. ir kuri tuo metu buvo su A. M. ir maža mergaite (kitų pašalinių žmonių nebuvo). Teismai neatsižvelgė į tai, kad minėtame name (duomenys neskelbtini) yra kelios patalpos, kuriose nuolat lankosi įvairūs asmenys. Byloje nenustatyta, kiek laiko praėjo nuo to momento, kai liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo parduota narkotinė medžiaga iki tol, kol į L. M. namus užėjo policijos pareigūnai, kiek laiko jie ten užtruko, kur jie stovėjo, kai buvo parduodamos narkotinės medžiagos. Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šie pareigūnai parodė, jog pagal turimą informaciją L. M. prekiavo narkotikais labai atsargiai, kad namo lange yra skylė, pro kurią pirkėjams paduodamos narkotinės medžiagos, o pati L. M. slepiasi už užuolaidos, tačiau tai prieštarauja liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymams apie tai, kad jis matė (per peršviečiamą užuolaidą) L. M., paduodančią narkotinę medžiagą. Kasatorės nuomone, tokie įslaptinto liudytojo parodymai kelia abejonių – neaišku, kaip besislepianti nuo narkotikų pirkėjų L. M. buvo aiškiai matoma per persišviečiančią užuolaidą. Be to, įslaptinto liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skiriasi, todėl galima pagrįstai manyti, kad jis prieš apklausą teisme buvo paruoštas policijos pareigūnų, taip pat kaip ir prieš narkotinių medžiagų pirkimą. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė L. M. prašymą iškviesti ir apklausti liudytoją B. D., kuri dažnai lankydavosi L. M. namuose ir galėjo parduoti narkotikus.
Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl vaizdo įrašo, nors šis įrodymas yra sudėtinė policijos pareigūnų atliktos operacijos, imituojant nusikalstamą veiką, dalis. Tačiau jame neužfiksuota jokių aplinkybių, susijusių su L. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu. Apeliacinės instancijos teismas šio vaizdo įrašo netyrė, todėl neaišku, kuo remiantis galėjo grįsti savo sprendimą tokiu įrodymu.
Kasatorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė ikiteisminio tyrimo metu L. M. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikaciją iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, atsižvelgdamas į L. M. parodymus teisme ir į tai, kad byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kokiomis aplinkybėmis, kada, kur, kokį kiekį narkotinės medžiagos ji įgijo, kokiomis aplinkybėmis ją galėjo laikyti, taip pat ar minėtą kiekį narkotinės medžiagos, parduotą liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo įgijusi ir laikiusi būtent ji. Šios teismo išvados liudija L. M. parodymų, kuriais ji neigė pardavusi narkotinę medžiagą, atitikimą tikrovei. Nesant duomenų, kad L. M. įgijo narkotinę medžiagą, apskritai negalima daryti kategoriškos išvados dėl jos pardavimo. Kasatorei neaišku, kokiu pagrindu abiejų instancijų teismai nustatė aplinkybę, kad 2009 m. kovo 20 d. specialisto išvadoje nurodyti 0,038 g heroino yra įgyti būtent iš L. M. Name, kuriame gyveno nuteistoji, rastos svarstyklės su narkotikų pėdsakais bei folijos ritinėlis nei patys savaime, nei palyginus juos su kitais įrodymais nepatvirtina fakto, kad būtent L. M. pardavė šią narkotinę medžiagą.
Kasatorė įsitikinusi, kad skunde nurodytos aplinkybės patvirtina tai, jog byloje nėra neginčijamais ir tiesioginiais įrodymais nustatyta, kad būtent nuteistoji L. M. pardavė narkotinę medžiagą asmeniui, veikusiam pagal NVIM, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas. Tuo atveju, jeigu šie argumentai nepakankami L. M. nekaltumui pagrįsti, kasatorė prašo teisingai įvertinti bylos aplinkybes ir sušvelninti nuteistajai paskirtą bausmę – sutrumpinti laisvės atėmimo bausmės trukmę, atsižvelgiant į tai, kad pasikėsinta parduoti mažą narkotinių medžiagų kiekį, kad kaltininkė augina nepilnamečius vaikus.
Atsiliepimu į nuteistosios L. M. gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras A. Kuzminskas prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad abiejų instancijų teismai faktines bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir nešališkai, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiami ar naikinami teismų sprendimai, – nepadaryta.
Atsiliepime pažymima, kad kasatorė ginčija byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateikia savą įrodymų vertinimą, kartu nurodo BPK 20 straipsnio tariamus pažeidimus bei galimus nukrypimus nuo suformuotos teismų praktikos. Šie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, be to, toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Nuteistosios L. M. kaltė padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįsta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Tai, kad teismas pašalino iš nusikalstamos veikos aprašymo L. M. inkriminuotus alternatyvius veikos padarymo būdus (narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą) bei perkvalifikavo padarytą veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, nereiškia, kad byloje liko neįrodyta, jog L. M. pardavė narkotines medžiagas liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas. Kasatorės kaltė padarius jai inkriminuotą veiką grindžiama nuosekliais ir iš esmės neprieštaringais šio bei kitų liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, kratos protokolu, kitais faktiniais bylos duomenimis.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus jame išdėstytus argumentus, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tai, kad kasatorė mano, jog surinktus bylos įrodymus derėtų vertinti kitaip, nėra pagrindas teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas.
Prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas savo nutarties negalėjo grįsti vaizdo įrašu jo neištyręs, nėra pagrindas teismo sprendimą laikyti nepagrįstu ir negali būti laikoma esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio jį derėtų keisti ar naikinti.
Prokuroras nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimuose detaliai aprašyti L. M. veiksmai ir argumentuota, kodėl jie atitinka visus nusikaltimo, už kurį ji nuteista, požymius, taigi baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Taip pat tinkamai taikytos ir baudžiamojo įstatymo normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą (BK 54 ir 64 straipsniai), nuteistajai L. M. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų sprendimus tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl nuteistosios L. M. gynėjos kasacinis skundas nagrinėjamas tiek, kiek tai susiję su jame nurodytais BPK reikalavimų pažeidimais vertinant bylos įrodymus ar baudžiamojo įstatymo netinkamu taikymu skiriant bausmę (BPK 369 straipsnis).
Dėl kasacinio skundo argumentų apie įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnis)
Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistosios L. M. kaltė įvykdžius nusikalstamą veiką (pasikėsinimą platinti narkotinę medžiagą – 0,038 g heroino) neįrodyta. Šis teiginys argumentuojamas tuo, kad teismai netinkamai vertino bylos įrodymus – L. M. ir jos sutuoktinio A. M. parodymus, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, bei policijos pareigūnų L. Ž. ir G. M. parodymus. Pasak kasatorės, kiti bylos įrodymai nepatvirtina fakto, kad būtent nuteistoji platino (pardavė) narkotinę medžiagą. Kasaciniame skunde teigiama, kad ne visos aplinkybės ištirtos, nes nenustatyta, kiek laiko praėjo nuo to momento, kai įslaptintam liudytojui buvo parduotas heroinas, iki to momento, kada į L. M. namą užėjo policijos pareigūnai; taip pat nesiaiškinta, ar heroino pirkėjas iš tiesų galėjo matyti ir atpažinti pardavėją, stovėjusią už užuolaidos perduodant pro angą lango stikle heroiną. Siekiant išsiaiškinti, kas būtent pardavė narkotinę medžiagą, buvo būtina apklausti liudytoją B. D., dažnai besilankiusią L. M. name, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuteistosios gynėjos prašymą tai padaryti nepagrįstai atmetė. Be to, kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis vaizdo įrašu, nes pats šio įrodymo netyrė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus yra nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai. Antra vertus, didžioji dalis argumentų, kuriais ginčijamos teismų padarytos išvados nustatant faktines bylos aplinkybes apie L. M. padarytą nusikalstamą veiką ir daromos kitokios išvados dėl nuteistosios kaltės įrodytumo, yra apeliacine tvarka nagrinėtinos bylos dalykas, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja, t. y. bylos įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo tiesiogiai ištirti visi įrodymai, tarp jų ir kasaciniame skunde minimas vaizdo įrašas, kuriame nėra duomenų apie kasatorės ginčijamą faktą, t. y. apie tai, koks būtent asmuo perdavė narkotinę medžiagą jos pirkėjui, taigi šis įrodymas nėra svarbus sprendžiant L. M. kaltės klausimą tikrinant bylą pagal jos apeliacinį skundą. Dėl to ta aplinkybė, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismas šio vaizdo įrašo teismo posėdyje netyrė, nors išvardydamas įrodymus jį paminėjo, nereiškia esminio BPK 20 straipsnio taisyklių pažeidimo, galėjusio nulemti teismo išvadas apie nuteistosios kaltės įrodytumą.
Iš bylos dokumentų matyti, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs ir bylą iš esmės išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išvadas dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės objektyviai atitinka bylos įrodymų turinį. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas detaliai išanalizavo nuteistosios L. M. parodymus, aptarė priežastis, kodėl ši ikiteisminio tyrimo metu prisipažinusi pardavus narkotinę medžiagą, teisme pakeitė parodymus ir minėtų aplinkybių nepatvirtino. Nuteistosios iškelta (ir kasaciniame skunde nurodyta) versija motyvuotai paneigta kaip neatitinkanti tikrovės. Nuosprendyje plačiai aptarti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie tai, kad ne koks nors kitas asmuo, o būtent L. M., kurią šis pažinojo ir turėjo galimybę akivaizdžiai pamatyti įvykio metu, pardavė jam narkotines medžiagas. Vertinant šio liudytojo parodymų patikimumą, jie palyginti su kitais bylos įrodymais, tarp jų – liudytojų policijos pareigūnų L. Ž. ir G. M., įvykio metu buvusių netoli L. M. namo ir netrukus po to, kai su jais atvykęs asmuo nupirko heroino, užėjusių bei apžiūrėjusių šio namo patalpas, kad įsitikintų, kokie asmenys jose yra, parodymais. Taip pat įvertinti liudytojo A. M. parodymai, aptariant prieštaravimus juose (palyginus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotus parodymus) bei sugretinant juos su kitais bylos duomenimis; taip nustatyta, jog šio liudytojo parodymai nepatvirtina prielaidų apie tai, kad nagrinėjamu atveju narkotinių medžiagų pardavėjas galėtų būti kitas asmuo. Nesant byloje jokių konkrečių duomenų, leidžiančių manyti, jog B. D. įvykio metu buvo įvykio vietoje (L. M. name) ir dėl to esą ji galėjusi parduoti narkotines medžiagas įslaptintam liudytojui, pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistosios gynėjos prašymą iškviesti ir apklausti kaip liudytoją B. D.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistosios L. M. apeliacinį skundą, nutartyje nurodė, kad jos kaltė pasikėsinus platinti (parduoti) narkotinę medžiagą yra patvirtinta įrodymų, išnagrinėtų ir įvertintų pirmosios instancijos teismo, priėmusio apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas atmetė nuteistosios gynėjos prašymą atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau tuo nepadarė esminių BPK pažeidimų, nes visos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, buvo ištirtos ir išaiškintos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, kai to prireikia, t. y. kai nagrinėjant bylą teismo posėdyje jis atliktas neišsamiai, kai teismas yra neištyręs kokių nors svarbių aplinkybių, kai yra nepašalintų prieštaravimų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pašalino dalį kaltinime nurodytų L. M. inkriminuotų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, t. y. narkotinių medžiagų įgijimą bei laikymą, ir perkvalifikavo veiką iš baigto nusikaltimo į pasikėsinimą platinti narkotines medžiagas (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 260 straipsnio 1 dalis). Kasatorės manymu, tai rodo, kad neįrodyta ir dalis kaltinimo, dėl kurio L. M. pripažinta kalta ir nuteista. Šie kasatorės skundo argumentai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje į minėtus nuteistosios L. M. ir jos gynėjos argumentus motyvuotai atsakyta. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Pagal teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes L. M. pasikėsino parduoti NVIM dalyviui 0,038 g heroino ir jį pardavė, gavusi už tai 20 Lt, t. y. tokiais tyčiniais veiksmais pasikėsino platinti narkotinę medžiagą (būdama kontroliuojama policijos pareigūnų, nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios). Pripažinus šią dalį kaltinimo įrodyta, buvo padarytos teisingos išvados, jog tokia L. M. veika atitinka visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius vienos iš BK 260 straipsnio 1 dalyje aprašytų nusikalstamų veikų sudėties požymius. Tai, kad nenustatytos narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo aplinkybės, kurios atitiktų šiame BK straipsnyje nurodytas kitas alternatyvias veikas, nereiškia, jog netaikytina baudžiamoji atsakomybė už įrodytos nusikalstamos veikos padarymą.
Dėl kasacinio skundo dalies, susijusios su bausmės paskyrimu
Kasatorės prašymas nuteistajai L. M. sušvelninti paskirtą bausmę atmestinas.
Kasacinės instancijos teismas bausmės teisingumo klausimą nagrinėja tik tiek, kiek tai susiję su baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio bausmės paskyrimą, taikymu. Kasaciniame skunde nepateikta jokių teisinių argumentų apie tai, kad nuteistajai paskirta bausmė neatitinka baudžiamojo įstatymo, už kurį ji nuteista, sankcijos ar BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmių skyrimo pagrindus bei taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, kad, apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pateikė argumentuotas išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. M. paskirta bausmė yra teisinga ir jos švelninti nėra pagrindo. Kasatorės argumentas, kad bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės (nedidelis pasikėsintos parduoti narkotinės medžiagos kiekis, nuteistosios nepilnamečiai vaikai) turėtų būti iš naujo įvertintos nagrinėjant bylą kasacine tvarka, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios L. M. gynėjos kasacinį skundą.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Vladislovas Ranonis
Dalia Bajerčiūtė
