Baudžiamoji byla Nr. 2K-308/2010
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.18.8.; 1.2.18.10.; 1.1.12.1.; 2.1.2.1.; 2.1.7.4.; 2.3.2.2.11; 2.3.4.6.2.; 2.3.6.3.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. nuteista pagal 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija) 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda, pagal 2000 m. BK 220 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 80 MGL (10 000 Lt) dydžio bauda.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendis, kuriuo nuteistosios J. P. apeliacinis skundas atmestas.
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas R. D., o Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu šiam nuteistajam Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendis pakeistas. Dėl šios nuosprendžių dalies kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
J. P. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą: nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 30 d., būdama UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininkė ir atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 1 d. apgaulingai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir pažeidė: 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 8 straipsnį – neužtikrino buhalterinių įrašų teisingumo apskaitos registruose, 9 straipsnį – atliktų ūkinių operacijų nepagrindė laisvos formos apskaitos dokumentais, 12 straipsnį – ataskaitinio laikotarpio apskaitos dokumentų duomenų neapibendrino apskaitos registruose, 16 straipsnį – nepadidino ilgalaikio nekilnojamojo turto įsigijimo vertės Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (atliktų remonto darbų verte), t. y. UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registruose tyčia neįrašė – 2000 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitos-faktūros, serija GBB, Nr. 1515686, 5 516 040 Lt sumai, išrašytos pagal 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančių pastatų 5K3p 1406,26 kv. m, 10Llp - 747,78 kv. m, HLIp - 762,80 kv. m pardavimo UAB „Parex lizingas“, nenurašė jų likutinės vertės ir nusidėvėjimo, UAB „Parex lizingas“ pagal 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį pervestus 580 000 Lt, 2000 m. rugpjūčio 23 d. mokėjimo pavedimu Nr. OOKB3962 580 000 Lt, 2000 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo pavedimu be numerio 576 100 Lt Privatizavimo fondui už išperkamąsias UAB (duomenys neskelbtini) akcijas įrašė 2000 m. rugpjūčio 22 d. – 580 000 Lt ir 2000 m. rugsėjo 7 d. – 576 100 Lt, iš viso 1 156 100 Lt sąskaitoje 4500 Lt skolos tiekėjams suvestiniame registre kaip AB (duomenys neskelbtini) skolą UAB (duomenys neskelbtini), ir dėl šių pažeidimų negalima buvo iš dalies nustatyti įmonės ūkinės, komercinės, finansinės būklės, jos rezultatų ir įvertinti turto už 2000 metus.
J. P. taip pat nuteista už tai, kad pateikė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną: nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 30 d., būdama UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininkė ir atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeisdama 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 15 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 „Dėl įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės“ nustatytos Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarkos 18 punktą nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 30 d., apgaulingai tvarkydama UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registruose tyčia neįrašiusi 2000 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitos-faktūros, serija GBB, Nr. 1515686, 5 516 040 Lt sumai, išrašytos pagal 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančių pastatų 5K3p 1406,26 kv. m, lOLlp 747,78 kv. m, HL1p 762,80 kv. m pardavimo UAB „Parex lizingas“, nenurašė jų likutinės vertės ir nusidėvėjimo, UAB „Parex lizingas“ pagal 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį pervestus 580 000 Lt 2000 m. rugpjūčio 23 d. mokėjimo pavedimu Nr. OOKB3962 580 000 Lt, 2000 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo pavedimu be numerio 576 100 Lt Privatizavimo fondui už išperkamąsias UAB (duomenys neskelbtini) akcijas įrašė 2000 m. rugpjūčio 22 d. 580 000 Lt ir 2000 m. rugsėjo 7 d. 576 100 Lt, iš viso 1 156 100 Lt sąskaitoje 4500 skolos tiekėjams suvestiniame registre kaip AB (duomenys neskelbtini) skolą UAB (duomenys neskelbtini) ir taip į 2000 m. deklaraciją 2001 m. balandžio 27 d. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) apmokestinamąjį pelną, pajamas, neparodydama 5 625 401 Lt gautų pajamų, apmokestinamąsias realizavimo pajamas sumažino 5 625 401 Lt, o sąnaudas pajamoms uždirbti padidino 109 361 Lt ir sumažino mokėtiną į biudžetą pelno mokestį 1 376 343 Lt. R. D. patvirtinus deklaraciją savo parašu, 2001 m. balandžio 27 d. J. P. pateikus Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, esančiam Neringoje, Taikos g. 2, 2000 metų metinės finansinės atskaitomybės formą „Balansas“, „Pelno (nuostolio) ataskaita“ ir „Juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą“, ji pateikė žinomai neteisingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) pajamas ir pelną.
Kasaciniu skundu nuteistoji J. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šališkai, skubotai, neobjektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teises visavertiškai gintis nuo kaltinimų ir teismo veiksmai prieštaravo Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Lietuvos Konstitucijai, BPK 6-7, 22 straipsniams, 44 straipsnio 5-7 dalims, 292 straipsniui. Pasak J. P., pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nesilaikė nuostatos objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, tai matyti iš faktų, nes apeliacinės instancijos teismas praktiškai bylą nagrinėjo kaip pirmosios instancijos teismas: apklausė liudytojus, rinko papildomus įrodymus, skyrė ekspertizes, t. y atliko tuos veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti, tačiau neatliko pirmosios instancijos teismas.
Pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė senaties taikymo galimybės, nes, kasatorės manymu, net ir tuo atveju, jeigu jos veiksmus būtų galima vertinti kaip neteisėtus, realiai ji pateikė dokumentus (deklaraciją) Valstybinei mokesčių inspekcijai iki 2001 balandžio 27 d., nes ant deklaracijos datą 2001 m. balandžio 27 d. įrašė jau deklaraciją priėmusi ir patikrinusi inspektorė. Kasatorė pažymi, kad teismas, perkvalifikuodamas jos veiksmus iš BK 222 straipsnio l dalies į BK 323 straipsnio l dalį (1961m. redakcija), nepasisakė, kodėl šiuo atveju netaikoma senatis.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apkaltino kasatorę J. P. apgaulingos apskaitos tvarkymu, žinomai neteisingų duomenų pateikimu Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šios klaidingos išvados padarytos todėl, kad teismas nepagristai priskyrė lizingo teisinius santykius pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams ir nepagristai atmetė byloje esančius specialistų išvadų prieštaravimus faktinėms aplinkybėms bei esantiems įrodymams, nepagristai atmetė kompiuterinės apskaitos pagrindu sudarytų registrų duomenis kaip įrodymus apie tai, kad buvo visiškai aiški ir kontroliuojama informacija apie bendrovės kapitalą, turtą ir įsipareigojimus.
Nuteistoji pažymi, kad jos bylos nagrinėjimas smarkiai užsitęsė, nes apeliacinės instancijos teismas jos apeliacinį skundą nagrinėjo apie ketverius metus, o nuo veiksmų, dėl kurių ji nuteista, praėjo daugiau kaip devyneri metai.
J. P. teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas, surinkęs duomenis ir nustatęs, kad UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita buvo teisingai ir tvarkingai vedama naudojantis kompiuterine programa, kad jos darbo metu ir po išėjimo iš darbo visus kompiuterinės apskaitos duomenis, visus dokumentus ir archyvą, kuriuos atsakingai tvarkė, ji perdavė po jos dirbusiai buhalterei, kad apeliacinio proceso metu ekspertams pateikti kompiuteriniai duomenys jau yra nevisi ar neišlikę (galėjo būti sunaikinti), kad ikiteisminio tyrimo metu kompiuterinė apskaita iš viso netirta, turėdamas duomenis, kad pastatų lizingo sutarties sudarymo viena esminių procedūrų – pirkimo-pardavimo sutarties formalus surašymas, nesukeliantis faktinių pirkimo-pardavimo santykių bei pasekmių, o tik užtikrinantis „užslėptą“ lizingo įmonės įkaito užsitikrinimą, išperkant pačiam savininkui jo paties pastatą, šiuo lizingo susitarimu realiai suteikiant UAB (duomenys neskelbtini) kreditą, priėmė nepagrįstą nuosprendį.
Kasatorė pabrėžia, kad ji apkaltinta nusikaltimais, kurie gali būti padaryti tik tiesiogine tyčia, t. y. ji iš anksto tam turėjo ruoštis ir, suvokdama neteisėtų veiksmų pasekmes, tyčia jų siekti bei tuos veiksmus vykdyti. Kasatorės teigimu, inkriminuojant jai tyčines veikas, pirmosios instancijos teismas privalėjo patenkinti jos rašytinius prašymus dėl papildomų apklausų, dokumentų išreikalavimo, ekspertizės paskyrimo, tačiau tai nebuvo padaryta.
Nuteistoji nurodo, kad apeliaciniame skunde ji detaliai išdėstė, jog pagal BPK teisingumą vykdo tiktai teismas. Lygiateisiškumas prieš įstatymus – vienas iš pagrindinių Lietuvos Respublikos konstitucinių principų. Šis principas įtvirtintas BPK 6 straipsnyje. Tai reiškia, kad teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, jog įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Tačiau šioje byloje, pasak J. P., ji nuteista už veiksmus, kuriuos yra padariusios ir kitos UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininkės L. K., R. R., tačiau teismai nenustatė po J. P. dirbusių vyr. finansininkių kaltės, pateikusių už 2001 m., 2002 m. finansines ataskaitas, balansą su tais pačiais duomenimis apie 2000 m. lizingo sutarties pagrindu apskaitomus pastatus ir pan. Kasatorės manymu, nepagrįsta kaltinti vieną asmenį veiksmais, sukeliančiais baudžiamąją atsakomybę, jei kitų asmenų analogiški veiksmai nepripažįstami kaip veiksmai, atitinkantys BK 323 straipsnio 1 dalies (1961 m. redakcija), 220 straipsnio 1 dalies dispozicijos reikalavimams, nes taip akivaizdžiai patvirtinamas lygiateisiškumo prieš įstatymus principo pažeidimas. J. P. įsitikinusi, kad ji diskriminuojama, nes tik ji viena iš finansininkių nuteista.
Kasatorė pažymi, kad ji nedalyvavo jokiuose sandorių sudarymo veiksmuose su UAB „Parex lizingas“. Visus duomenis apie lizingo sutartį jai žodžiu pateikė UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. D., kuris nurodė, kad dalis pastatų bus išperkami pagal UAB „Parex lizingas“ sutartį, kad pastatai lieka įmonės žinioje ir balanse, kad jie yra ir bus toliau UAB (duomenys neskelbtini) eksploatuojami bei valdomi ir kad formaliam lizingo sutarties įteisinimui būtina išrašyti sąskaitą-faktūrą. Konkrečius lizingo dokumentus ji pamatė tik tyrimo metu. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) ir toliau naudojosi pastatais, juos valdė, iš jų gavo pajamų, atskaitė turto mokesčius, todėl, kol ji dirbo UAB (duomenys neskelbtini), pastatai pagal lizingo sutartį nebuvo faktiškai, t. y. realiai parduoti ar kam perduoti. R. D. nurodymu sąskaita-faktūra buvo išrašyta už pastatus, J. P. paaiškinant, kad būtina parašyti 5 516 040 Lt sumą, nes kitaip, R. D. žodžiais tariant, „Parex“ bankas negali atlikti lizingo operacijos ir suteikti bendrovei kreditinių lėšų per lizingą. Išrašyta sąskaita buvo prisegta prie pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų ir su jais saugoma. Kasatorė buvo įsitikinusi, jog tai kreditoriniai santykiai per specifinę lizingo operaciją, nes vėliau buvo pateiktas lizingo mokėjimo grafikas, tariamoje nekilnojamojo turto pirkimo sutartyje matyti, kad pastatų vertė – 5 516 040 Lt, o iš jų net 4 316 040 Lt užskaitomi kaip pradinis mokėjimas. Tai rodo, kad jokie pinigai už pastatus nebuvo pervesti į UAB (duomenys neskelbtini), ir tai patvirtina, kad nebuvo jokio pastatų pirkimo-pardavimo. Akivaizdu, kad likę 1 200 000 Lt, kurie apskaityti balanse kaip įsiskolinimas finansinei kreditinei institucijai ir buvo kreditas iš „Parex“. J. P. akcentuoja, kad nei pirkimo-pardavimo, nei lizingo sutartis jai tuo metu nebuvo pateiktos. „Parex“ banko finansininkas paaiškino, kad realaus turto pardavimo nebuvo. „Parex“ banko apskaitoje UAB (duomenys neskelbtini) buvo vaizduojama kaip 1 200 000 Lt skolininkė.
Be to, Klaipėdos apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nepagrįstus nuosprendžius, kurie turėtų būti panaikinti, nes pažeistos ne tik pirmiau nurodytų BPK straipsnių nuostatos, bet ir BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio nuostatos, neteisingai taikytas baudžiamasis įstatymas, nes ji nusikalstamų veikų nėra padariusi (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atsiliepimu į nuteistosios J. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jos kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą dėl J. P. padarytų nusikalstamų veikų, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendis yra teisėti ir pagrįsti.
Prokuroro teigimu, dėl senaties termino taikymo galimybės išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, kuris motyvuotai konstatavo, kad J. P. neteisingai interpretuoja baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymą tais atvejais, kai veika perkvalifikuojama pagal senesnės redakcijos Baudžiamąjį kodeksą. J. P. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką (1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalis) nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 1 d., o Valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčio deklaraciją pateikė 2001 m. balandžio 27 d. Nusikalstamos veikos padarymo laikas šioje byloje yra nustatytas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Įstatymai dėl senaties taikomi to Baudžiamojo kodekso, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika. Todėl veiką kvalifikavus pagal 2000 m. BK, negalima tuo pačiu metu taikyti 1961 m. BK numatytų senaties terminų, nors jie ir būtų palengvinantys asmens teisinę padėtį. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalies prasmę tokiais atvejais veika turi būti kvalifikuojama pagal 1961 m. BK atitinkamą specialiosios dalies straipsnį ir taikomi šiame baudžiamajame įstatyme numatyti palankesni senaties terminai arba atvirkščiai. Taigi negalima situacija, kai padarytai veikai iš dalies taikomas 2000 m. BK, o iš dalies 1961 m. BK nuostatos. Todėl žemesnės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistosios teiginį, jog dėl veikos, kvalifikuotos pagal 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį, turi būti taikomas 2000 m. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje įtvirtintas senaties terminas. Nustatant senaties termino trukmę šiuo atveju turi būti vadovaujamasi 1961 m. BK 49 straipsniu. Todėl pirmosios instancijos teismas senaties terminui apskaičiuoti vadovaudamasis 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatomis tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas ir pagrįstai pripažino, kad senaties terminas sueina 2006 m. balandžio 28 d. ir nuosprendžio priėmimo metu jis dar nebuvo suėjęs.
Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. P. padarytas veikas nusikalstamomis ir tinkamai jas kvalifikavo pagal 2000 m. BK 220 straipsnio 1 dalį ir 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį. Kasatorė nurodo, kad teismai nepagrįstai priskyrė lizingo teisinius santykius pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams. Prokuroras nesutinka su kasatorės J. P. teiginiais, kad nebuvo pateikti argumentai ir įrodymai, kurie patvirtintų tyčinį jos nurodytų veiksmų pobūdį, kaip to reikalauja 2000 m. BK 220 straipsnis ir 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalis. Pati kasatorė tvirtina neturėjusi tyčios padaryti jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Tokie kasatorės teiginiai prieštarauja nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms. Žemesnių instancijų teismai, išsamiai išnagrinėję ir išanalizavę bylos duomenis, nustatė, kad J. P., būdama UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininkė, sąmoningai nevykdė bei netinkamai vykdė įmonės buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų, įpareigojančių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, registruose fiksuoti visus būtinus duomenis bei fiksuoti juos teisingai, reikalavimų. Tokie duomenys leido teismams pagrįstai konstatuoti, kad kasatorė veikė tyčine kaltės forma. Bylos medžiagos visuma leidžia paneigti nuteistosios teiginius, kad byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių nuteistosios kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Prokuroras pabrėžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas, siekdamas pašalinti galimas abejones ir tenkindamas nuteistosios bei jos gynėjo prašymus, atliko papildomą įrodymų tyrimą ir aiškinosi nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytus faktus apie lizingo ir pirkimo-pardavimo sutarčių tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „Parex lizingas“ sudarymo aplinkybes bei bendrovės apskaitos vedimą kompiuteriu, apklausė liudytojus, specialistes, ekspertus, atliko kompiuterinių duomenų ir buhalterinę ekspertizę. Iš buhalterinės ekspertizės akto ir specialistės paaiškinimų nustatyta, kad įmonėje buhalterinės apskaitos registrai ir dokumentai gali būti tvarkomi ir naudojant kompiuterines programas, tačiau apskaitos registrai privalomai turi būti atspausdinami ir saugomi. Šios nustatytos pareigos J. P., dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininke, nevykdė. Pažymėtina, kad minėtame ekspertizės akte nurodyta, kad vien iš kompiuterinėse laikmenose įrašytų duomenų nėra galimybės tiksliai nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės-komercinės ir finansinės veiklos rezultatų už 1996-2000 metus, nes dalies duomenų kompiuterinėse laikmenose apskritai nėra, o dalis jų yra neišsamūs ir fragmentiški, patalpų perdavimas UAB „Parex lizingas“ laikmenoje neužfiksuotas. Šie duomenys paneigia kasatorės tvirtinimus, kad ji nepadarė pažeidimų tvarkydama įmonės buhalterinę apskaitą. Kasatorė neneigia žinojusi apie sandorį su UAB „Parex lizingas“, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, tinkamai jo nefiksavo nei kompiuterinėse laikmenose, nei įmonės apskaitos dokumentuose. Tokie nuteistosios veiksmai leido žemesnių instancijų teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad ji suvokė pareigą įtraukti į buhalterinę apskaitą visus duomenis apie įmonės finansinę veiklą, tačiau jos sąmoningai nevykdė.
Pažymėtina, kad 2008 m. birželio 30 d. ekspertizės akte nustatyta, jog duomenys kompiuteryje, kuriame buvo vedama UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita, yra pakeisti, jie nėra autentiški, į kompiuterį jie įkelti iš kitų laikmenų prieš tai nustačius kompiuteryje fiktyvią datą.
Kasaciniame skunde J. P. nurodo, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo įstatymui principas, nes po jos dirbusios bendrovėje dvi buhalterės Valstybinei mokesčių inspekcijai teikė tokius pat duomenis apie įmonės veiklą kaip ir ji, tačiau jų veiksmuose nusikaltimo požymių nenustatyta. Prokuroras su tokiais nuteistosios teiginiais nesutinka, nes atsakomybė už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą kiekvienam kaltinamajam individualizuojama atsižvelgiant į konkrečius nusikalstamos veikos požymius, todėl nėra pagrindo teigti, kad vien dėl tos aplinkybės, jog kiti asmenys, kasatorės nuomone, yra padarę atitinkamas veikas, jai negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Priešingai nei teigia kasatorė, turi būti įvertinti ne vien objektyvūs, bet ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai ir tik esant jų visumai esant asmuo gali būti pripažintas padaręs nusikaltimą.
Pasak prokuroro, teismai motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis. Įrodymai gauti teisėtais būdais - baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti nuteistosios apeliaciniame skunde, pasisakyta plačiai (dėl nustatytų bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo, procesinių pažeidimų), o sprendimas pagrįstas motyvuotomis išvadomis, todėl nėra įstatyminio pagrindo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir baudžiamąją bylą J. P. nutraukti.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų
Kasaciniame skunde nuteistoji J. P. nurodo, jos manymu, pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymų pažeidimus, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas turėjęs panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir ją išteisinti. Kasatorė argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas bylą praktiškai nagrinėjo kaip pirmosios instancijos teismas: apklausė liudytojus, rinko papildomus įrodymus, skyrė ekspertizes.
Apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Tam apeliacinės instancijos teismui suteikta galimybė atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymų tyrimas privalomas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Pati kasatorė patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas šią pareigą atliko, tai matyti ir iš baudžiamosios bylos medžiagos. Taigi pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai buvo ištaisyti.
Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis, motyvais bei išvadomis, tačiau kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria, taip pat iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir tuo pagrindu nepateikia išvadų apie faktines bylos aplinkybes. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, kurią šis teismas įgyvendino.
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nurodžiusi bylos aplinkybes, kurios, kasatorės vertinimu, prieštarauja teismų išvadoms, kasatorė skundo pabaigoje teigia, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies ir 301 straipsnio nuostatos bei neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes ji nusikalstamų veikų nėra padariusi (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
BPK 20 straipsnyje, kuris susideda iš penkių dalių, pateikta įrodymų sąvoka ir jų vertinimo taisyklės. BPK 276 straipsnio 4 dalis leidžia teismui byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis gali būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasaciniame skunde nepateikta jokių faktinių duomenų ir teisinių argumentų dėl BPK 276 straipsnio 4 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo (BPK 368 straipsnio 2 dalis), todėl teiginiai dėl šių teisės normų pažeidimo negali būti nagrinėjami (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Minėta, kad įrodymai ginčijami ne teisės taikymo, o faktinių bylos aplinkybių aspektu, o tai irgi nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Nesutikdama su žemesnių instancijų teismų nustatyta faktine bylos aplinkybe – deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai data, o tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, kasatorė kaip pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą nurodo tai, kad nebuvo svarstytas senaties klausimas, nepateikdama jokių teisinių argumentų, kad senaties terminas būtų pasibaigęs. Apeliacinės instancijos teismas plačiai aptarė tiek senojo, tiek naujojo BK nuostatas šiuo klausimu ir konstatavo, kad senaties terminas nebuvo pasibaigęs. Kasaciniame skunde apeliacinio teismo išvados šiuo klausimu teisės taikymo aspektu neginčijamos.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies (1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalies) taikymo
Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti. J. P. nuteista už tai, kad neįtraukė į buhalterinę apskaitą pagal įmonės turto pardavimo sutartį išrašytos PVM sąskaitos-faktūros. Dalies ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose yra vienas iš apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo objektyviųjų požymių.
Vienas iš kasatorės argumentų dėl nepagrįsto nuteisimo už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą yra tas, kad PVM sąskaitą-faktūrą pagal sutartį dėl pastatų pardavimo UAB „Parex lizingas“ ji išrašė UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus nuteistojo R. D. nurodymu. Jai buvo pasakyta, kad pastatai lieka įmonės žinioje ir balanse pagal lizingo sutartis, kurios jai nebuvo pateiktos. Būtent šios aplinkybės ir patvirtina kasatorės ginčijamą tyčią apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, nes ji suvokė, kad, neįtraukdama PVM sąskaitos-faktūros į įmonės buhalterinę apskaitą, pažeidžia atitinkamas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas. Taigi teismai jos tyčinę kaltę nustatė teisingai. Kasatorės teiginiai apie tai, kad pirkimo-pardavimo sutartis tebuvusi faktinių lizingo (finansinės nuomos) santykių priedanga, jos pareigos registruoti visus ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenis tokius, kokie nurodyti pirminiuose dokumentuose, nepaneigia.
Nuteistoji J. P. ginčija apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padarinius, teigdama, esą faktai rodo, kad jos darbo laikotarpiu buhalterinė apskaita buvo aiški, buvo nustatyti visi įsipareigojimai, turtas, įmonės kapitalo dydis.
Minėta, kad kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, bet pagal žemesnių instancijų teismų nustatytas aplinkybes patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu. Teismų praktikoje apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonėms dėl jų pagrįstumo, skiriama ekspertizė. Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas skyrė ekspertizę ne tik pagal pateiktus dokumentus, bet ir pagal kompiuterinėse laikmenose įrašytus duomenis, aiškindamasis ir tai, ar dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo kilo įstatyme numatyti padariniai, patenkino nuteistosios ir jos gynėjo prašymą apklausti ekspertę. Taigi apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo padarinių buvimo padarė, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes. Šios išvados kasacinio skundo argumentai nepaneigia.
Dėl nagrinėjimo teisme ribų
Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 256 straipsnyje nustatyta kaltinimo pakeitimo teisme tvarka, tačiau teismo baigiamuoju aktu (nuosprendžiu ar nutartimi) negali būti sprendžiamas klausimas dėl kitų asmenų padarytų nusikalstamų veikų. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas motyvuota nutartimi apie tai praneša prokurorui (BPK 257 straipsnis).
Pasak kasatorės, teismas pažeidė BPK 6 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, nes, jos vertinimu, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ją nuteisė už veiksmus, kuriuos yra padariusios ir po jos dirbusios vyr. finansininkės. Toks BPK 6 straipsnio interpretavimas prieštarauja nurodytoms bylos nagrinėjimo teisme riboms. Priešingai negu teigia kasatorė, teismai nenustatė, kad po jos dirbusių vyr. finansininkių veiksmuose būtų BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. J. P. pagal šį straipsnį nuteista už tai, kad į 2000 m. deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) pajamas ir pelną ir pateikė juos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tai, kad J. P. buvo žinoma apie jos pateiktų duomenų neteisingumą, teismai nustatė iš to, kad tie duomenys buvo jos pačios apgaulingai tvarkytos buhalterinės apskaitos padarinys. Tų duomenų perkėlimas į vėlesnių metų deklaracijas nebepatvirtina juos pateikusių vyr. finansininkių tyčios, o kartu ir kasatorės argumento dėl asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo pažeidimo.
Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad pagal kasacinio skundo motyvus nėra BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios J. P. kasacinį skundą.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Dalia Bajerčiūtė
Vladislovas Ranonis
