Civilinė byla Nr. 3K-3-178/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 126.5; 126.8
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB,,Aumida“ ieškinį atsakovui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl permokos grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje aktualūs mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą reglamentuojančio Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, kuriame nustatytas draudimas vykdyti visas įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, finansines prievoles, įskaitant mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Ieškovas BUAB „Aumida“ prašė priteisti iš atsakovo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 38 607,20 Lt mokesčių permoką.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2007 m. vasario 22 d. pradėjo UAB „Aumida“ mokesčių patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. (baigė 2008 m. sausio 31 d. surašydama patikrinimo aktą Nr. 6-07-24-12). Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 6 d. nutartimi ieškovui UAB „Aumida“ iškelta bankroto byla. Atsakovo atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Aumida“ turėjo 68 502,20 Lt mokesčių permoką. Patikrinimo metu UAB „Aumida“ buvo papildomai apskaičiuota 37 021 Lt mokesčių: 34 623 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 2398 Lt pelno mokesčio. Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (3.11)-PA7.4-5 patvirtino 2008 m. sausio 31 d. patikrinimo aktą Nr. 6-07-24-12 ir paskyrė ieškovui 3462 Lt baudą už patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą 34 623 Lt pridėtinės vertės mokestį ir 240 Lt – už papildomai paskaičiuotą 2398 Lt pelno mokestį. Atsakovas 2008 m. kovo 31 d. pranešime apie mokesčių permokos įskaitymą nurodė, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsniu į ieškovo mokesčių permoką įskaitytos tokios mokestinės nepriemokos: 2398 Lt pelno mokesčio įmoka, 240 Lt bauda už jo nesumokėjimą, 34 623 Lt pridėtinės vertės mokesčio įmoka ir 3462 Lt bauda už jo nesumokėjimą. Dalis – 29 895 Lt – mokesčių permokos ieškovui buvo grąžinta, ir šalys to neginčijo, o dalį mokesčių permokos atsakovas įskaitė ieškovo mokestinei nepriemokai padengti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. kovo 31 d. sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 38 607,20 Lt mokesčių permokos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. sprendimą.
Teismai nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nustatytas bankroto procedūras, pirmiausia aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Joks kreditorius negali turėti privilegijos iš anksto vienašališkai įskaityti tarpusavio reikalavimus, nes toks visiškas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas dėl visiško įskaitymo reikštų proporcingumo principo, jog visi tos pačios eilės kreditoriai turi vienodas teises į savo reikalavimų tenkinimą, pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 6 d. nutartis, priimta IAB,,Investicinė Kauno holdingo kompanija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-568/2000; 2001 m. kovo 13 d. nutartis, priimta AB,,Tauro bankas” bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-95/2001; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Argovegas” v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2004). Bankroto byloje nutartį dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo priima teismas (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1, 5 dalys), todėl permokos įskaitymas ne ginčo tvarka negali būti padarytas. Įmonių bankroto įstatyme nustatyta šio įstatymo teisės normų pirmenybė kitų įstatymų, tarp jų ir Mokesčių administravimo įstatymo, reglamentuojančio mokesčių išieškojimą ir jų administravimą, atžvilgiu (Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalis). Nustačius, kad atsakovas įskaitė ieškovo mokesčių permoką šios įmonės mokestinei nepriemokai padengti po to, kai buvo iškelta bankroto byla, teismai pripažino tokį įskaitymą neteisėtu ir įpareigojo atsakovą grąžinti įskaitytą mokesčio permokos sumą – 38 607,20 Lt – bankrutuojančiai UAB,,Aumida“.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują procesinį sprendimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnį mokesčio permoka – tai mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma, o mokesčių skirtumas - mokesčių mokėtojui grąžintina (įskaitytina) iš biudžeto suma, kuri gali susidaryti pildant deklaraciją. Teismai neteisingai vertino šitas sąvokas ir pasisakė, kad pagal ieškovo pateiktus prašymus negražinta 38 607,20 Lt suma buvo įskaityta mokestinei nepriemokai padengti. Mokestinė nepriemoka – tai mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos sumos mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Tačiau patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad ieškovas turėjo mokestinę nepriemoką. Patikrinimo akte nustatyta, kad patikrinimo akto surašymo dieną (2008 m. sausio 31-ąją) mokesčių mokėtojas nepriemokų neturėjo, todėl negalėjo būti ir mokesčių įskaitymų, nes ieškovas neturėjo mokestinės nepriemokos. Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, o mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, pagal kuriuos pinigai mokesčių mokėtojui iš valstybės biudžeto negali būti grąžinti. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 straipsnio 3 punkto nuostatomis ir laikė teisiškai nereikšmingu faktą, kad jokių neįvykdytų finansinių prievolių ir realios 38 607,20 Lt mokesčių skirtumo (permokos) bei mokestinės nepriemokos ieškovas neturėjo, todėl negalėjo būti ir tarpusavio reikalavimų įskaitymo (prievolių vykdymo). Grąžinus ieškovui ginčijamą sumą, būtų padaryta žala valstybės biudžetui. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šio įstatymo viršenybė prieš Mokesčių administravimo įstatymą, tačiau atsiranda rizika, kad bet kuris mokesčių mokėtojas prieš bankroto bylos iškėlimą bus suinteresuotas sąmoningai teikti neteisingai užpildytų deklaracijų, siekdamas gauti (susigrąžinti) grynųjų pinigų iš valstybės biudžeto. Ieškovo administratorius nepasinaudojo įstatymo suteikta teise ir nesikreipė į teismą dėl sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas atsakovo patikrinimo aktas, panaikinimo (Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnio 3 dalis, 15 straipsnio 2 dalis). Taigi ieškovas sutiko su mokesčių patikrinimo metu nustatytais pažeidimais, dėl kurių susidarė sąlyginė mokesčių permoka (skirtumas).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, o bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Procesiniame dokumente nurodoma, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių: Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 6 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. Po bankroto bylos iškėlimo atsakovas 2008 m. sausio 31 d. patikrinimo akto Nr. 6-07-24-12 surašymo metu turėjo 68 502,20 Lt mokesčių permoką ir 37 021 Lt pridėtinės vertės bei pelno mokesčių nepriemoką. Po bankroto bylos iškėlimo atsakovas dalį permokos – 29 895 Lt – grąžino. 2008 m. kovo 31 d. pranešimu atsakovas nurodė, kad į ieškovo mokesčių permoką įskaitytos mokestinės nepriemokos: 2398 Lt pelno mokesčio, 240 Lt bauda už jo nesumokėjimą, 34 623 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 3462 Lt bauda už jo nesumokėjimą. Teismai, nustatę, kad atsakovas įskaitė ieškovo mokesčio permoką mokestinei nepriemokai padengti po to, kai buvo iškelta bankroto byla, pagrįstai pripažino tokį įskaitymą neteisėtu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad grąžintina mokesčių permoka turi būti įtraukta į bankrutuojančios įmonės turtą, skirtą šios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka; įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, baudų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės turto teismine ar ne ginčo tvarka ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos bankas v. AB „Tauro bankas“, bylos Nr. 3K-7-95/2001; 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Alytaus vija“ v. A. Ž. IĮ, bylos Nr. 3K-3-1335/2002). Patikrinimo akte nurodytos sumos atitinka „mokestinės nepriemokos“ sąvoką Mokesčių administravimo įstatymo prasme. Ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad sutinka su atsakovo atlikto mokesčių patikrinimo rezultatais ir sprendimuose, kuriais įforminti mokesčių patikrinimo rezultatai, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. CPK 353 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, nes tai priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai.
Dėl bankrutuojančios įmonės prievolių įskaitymo
Civilinio kodekso, reglamentuojančio teisinius santykius, susijusius su mokesčių mokėjimu, tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai (1.1 straipsnio 2 dalis), 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Kad įskaitymas įvyktų, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys); reikalavimo įskaitymo teisiniai padariniai (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą. Mokesčių permokos įskaitymą reglamentuojančio specialiojo Mokesčių administravimo įstatymo (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) 82 straipsnyje nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės įvykdymo būdai, vienas iš jų – turimos permokos (skirtumo) įskaitymas mokestinei nepriemokai padengti. Mokesčio permoka – tai mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma, o mokestinė nepriemoka – tai mokesčio nepriemoka ir mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 9, 10, 17 dalys). Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio, reglamentuojančio mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą, 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Tačiau įstatymo leidėjas yra nustatęs atvejus, kada įskaitymo teisė gali būti ribojama, – CK 6.134 straipsnyje, ir šis įskaitymo draudimų sąrašas nėra išsamus – pagal CK 6.134 straipsnio 6 dalį įskaitymas draudžiamas ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad reikalavimų įskaitymo draudimai gali būti susiję su įmonės bankroto būkle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta UAB,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2009). CK 6.140 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Įmonių bankroto įstatymo (2006 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. X-564 redakcija) 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Remiantis šia Įmonių bankroto įstatymo nuostata nurodytos Mokesčių administravimo įstatymo 82, 87 straipsnių nuostatos dėl mokesčių permokos įskaitymo mokestinei nepriemokai padengti netaikytinos įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nes jų taikymas prieštarautų Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui, kuriame nustatyta, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Šioje teisės normoje nustatytas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymo sustabdymas yra specialioji norma Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 1 dalies normos dėl mokesčių administratoriaus teisės mokesčių mokėtojo permokėtą mokesčių sumą įskaityti mokestinei nepriemokai padengti atžvilgiu.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pripažįstant mokesčių administratoriaus viešuosius įgalinimus atlikti teritorinės mokesčių inspekcijos ir įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymą, tokios teisės vykdymas yra sustabdomas įmonės bankroto atveju iki bus išnagrinėta bankroto byla teismine tvarka. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Taigi bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nustatytas bankroto procedūras, pirmiausia aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Tarpusavio reikalavimų įskaitymo draudimas įmonei iškėlus bankroto bylą teisiškai reikšmingas ir tuo, kad visas bankrutuojančios įmonės turtas, tiek faktiškai valdomas bankroto bylos įmonei iškėlimo metu, tiek ir įgytas įmonės naudai pagal prievoles, kurių vykdymo laikas suėjo po bankroto bylos iškėlimo, tampa įmonės kreditoriams dalytinu turtu. Dėl to šis įskaitymo draudimas užtikrina, kad kiekvienas tos pačios eilės kreditorius tenkina turimus reikalavimus proporcingai pagal sumas, gautas iš viso įmonei priklausančio turto pardavimo, o atskiro kreditoriaus turimas reikalavimas tenkinamas tik kartu su kitų kreditorių reikalavimais, t. y. negali būti išskirtinis. Taigi joks kreditorius negali turėti privilegijos iš anksto vienašališkai įskaityti tarpusavio reikalavimus, nes toks visiškas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas dėl visiško įskaitymo reikštų proporcingumo principo, jog visi tos pačios eilės kreditoriai turi vienodas teises į savo reikalavimų tenkinimą, pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos bankas v. AB,,Tauro bankas“, bylos Nr. 3K-7-95/2001, Teismų praktika 15, p. 242-245; 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Alytaus vija“ v. A. Ž. IĮ, bylos Nr. 3K-3-1335/2002; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB,,Argovegas“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija byloje Nr. 3K-3-484/2004; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Edisa“ v. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/2008; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta UAB,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2009; kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalį (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų) pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2007 m. vasario 22 d. pradėjo UAB „Aumida“ mokesčių patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. (baigė 2008 m. sausio 31 d. surašydama patikrinimo aktą Nr. 6-07-24-12). Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 6 d. nutartimi ieškovui UAB „Aumida“ iškelta bankroto byla. Atsakovo atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Aumida“ turėjo 68 502,20 Lt mokesčių permoką, apskaičiuoti nesumokėti 37 021 Lt mokesčiai: 34 623 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 2398 Lt pelno mokesčio, nustatytos 3462 Lt ir 240 Lt baudos. Atsakovas grąžino ieškovui 29 895 Lt mokesčių permokos, ir šalys to neginčijo, o dalį ieškovo mokesčių permokos atsakovas įskaitė mokestinei nepriemokai padengti, 2008 m. kovo 31 d. pranešdamas apie tai ieškovui. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes, kurių, minėta, kasacinis teismas nenustatinėja, nes tai priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), atsakovas atliko ieškovo mokesčių permokos įskaitymą ieškovo mokestinei nepriemokai padengti Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio pagrindu po to, kai bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Tokie atsakovo veiksmai prieštaravo Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintam draudimui vykdyti visas įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, t. y. įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti bankroto bylą, finansines prievoles, įskaitant mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą. Minėta, kad joks kreditorius, taigi ir mokesčių administratorius, negali turėti privilegijos iš anksto vienašališkai įskaityti tarpusavio reikalavimus, nes toks visiškas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas dėl visiško įskaitymo reikštų proporcingumo principo, jog visi tos pačios eilės kreditoriai turi vienodas teises į savo reikalavimų tenkinimą, pažeidimą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atliktas ieškovo mokesčių permokos įskaitymas laikytinas neteisėtu, ir atsakovas pagrįstai teismo įpareigotas grąžinti mokesčio permokos sumą ieškovui.
Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 8 dalį mokesčio sumos, taip pat mokesčių mokėtojo naudai apskaičiuotų palūkanų sumos mokesčių mokėtojui grąžinamos iš tų biudžetų, į kuriuos atitinkamos mokesčio sumos buvo sumokėtos (įskaitytos), arba iš jų teises ar įsipareigojimus perėmusių biudžetų; minėtos sumos išmokamos tokiomis proporcijomis, kokiomis grąžinimo metu yra paskirstomas mokestis. Taigi įstatymo leidėjas yra numatęs mokesčių mokėtojo sumokėtos per didelės mokesčių sumos – mokesčių permokos – grąžinimo būdą, todėl teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad pinigai mokesčių mokėtojui iš valstybės biudžeto negali būti grąžinti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas
Algis Norkūnas
