Dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą dalies ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-177/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

24.2; 30.4.1; 30.5; 95.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių B. P. ir O. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Alytaus apskrities viršininko administracijai, B. P. ir O. D. dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą dalies ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo; tretieji asmenys - J. P., Varėnos rajono 1-asis notarų biuras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2008 m. balandžio 30 d. ieškiniu prašė teismo:

1) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 38-1706 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,4863 ha ploto namų valdos žemės sklypą, kuriame yra trečiajam asmeniui J. P. priklausantys pastatai;

2) panaikinti 1996 m. birželio 27 d. Varėnos rajono 1-ojo notarų biuro notarės paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą atsakovėms O. D. ir B. M., dėl 0,4863 ha žemės sklypo paveldėjimo.

Ieškinyje nurodyta, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu A. P. atkurtos nuosavybės teisės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,51 ha ploto namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centre neįregistruotos nuosavybės teisės į namų valdos žemės sklypą, nes jis dengiasi su kaimyniniu žemės sklypu, priklausančiu J. P. paveldėtojoms. Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimu J. P. atkurtos nuosavybės teisės iš viso į 9,87 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 8,93 ha ploto ir 0,94 ha ploto žemės sklypus; 1996 m. birželio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pagrindu sklypai bendrosios nuosavybės teise nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. priklauso O. D. ir B. P.. Alytaus apskrities viršininko sudaryta komisija nustatė, kad Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimo dalis dėl žemės, reikalingos jame esančių statinių eksploatacijai, yra priimta pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, nes atkuriant nuosavybės teises į žemę J. P. buvo grąžinta žemė po statiniais, kurie jam nepriklausė - sprendimo priėmimo metu pastatai, esantys žemės sklype Nr. 66, nuosavybes teise priklausė A. G.. Ieškinio padavimo metu statiniai pagal 2001 m. liepos 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybės teise priklauso J. P.. Ieškovo teigimu, neįvykdžius tuo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 12 straipsnio 3 punkto, Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 423 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ 2.6 punkto reikalavimų, t. y. nepažymėjus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte tuo metu A. G. nuosavybės teise priklausančių statinių eksploatacijai reikalingo žemės sklypo, ginčijamo sprendimo dalis buvo priimta pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką. Dėl to, ieškovo vertinimu, negalėjo būti priimtas ir paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalis dėl šio sklypo paveldėjimo, išduotas O. D. ir B. P.. Ieškovas nurodė, kad ieškinį teismui pateikė po to, kai buvo gautas Alytaus apskrities viršininko administracijos prašymas dėl viešojo intereso gynimo Varėnos rajono apylinkės prokuratūroje 2008 m. kovo 31 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino ir panaikino Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 38-1706 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. P. į 0,4863 ha ploto namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, kuriame yra J. P. priklausantys pastatai, taip pat panaikino 1996 m. birželio 27 d. Varėnos rajono 1-ojo notarų biuro notarės išduotą O. D. ir B. P. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 0,4863 ha žemės sklypo paveldėjimo (duomenys neskelbtini) kaime, po J. P. mirties 8,93 ha žemės sklype.

Teismas surinktų įrodymų pagrindu, remdamasis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 16 punktu, 9 straipsnio 2 dalimi, 1992 m. vasario 7 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintos tvarkos 4 ir 7.7 punktais, Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 432 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ patvirtintos metodikos 2 punktu, padarė išvadą, kad, vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą J. P., buvo padaryta nurodytų įstatymų ir Vyriausybės nutarimų pažeidimų, nes J. P. 1996 m. gegužės 23 d. atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės, kurioje tuo metu jau stovėjo A. G., o nuo 2001 m. liepos 5 d. - trečiajam asmeniui J. P. priklausantis gyvenamasis namas. Dėl to pažeistos trečiojo asmens J. P. teisės turėti namų valdos žemės sklypą prie jam priklausančio gyvenamojo namo. Teismas konstatavo, kad J. P. siūlomas suformuoti namų valdos žemės sklypas neviršija nustatyto maksimalaus 2 ha dydžio - yra 0,51 ha ir išsidėstęs gyvenamojo namo, ūkinio statinio, komunikacijų, sodo, privažiavimo, daržo, stovėjimo aikštelės užimamose ribose. Sklypas apima iš seniau naudotą namų valdos žemės sklypą, atitinka 1992 ir 1995 metų inventorizacinių brėžinių schemose parodytą sklypo dydį, jame nepadaryta jokių išplėtimų, faktiškai yra atribotas einančia gatve per kaimą, iš dviejų pusių ariamos žemės plotais, o nuo atsakovių valdomos nuosavybės teise namų valdos yra atskirtas pasodinta senų vaismedžių (slyvų ir kt.) juosta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 4 d. nutartimi atsakovių B. P. ir O. D. apeliacinis skundas atmestas, Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Teismo nutartyje nurodyta, kad prokurorui apie imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantį administracinį aktą (faktą, kad trečiojo asmens naudojamas namų valdos žemės sklypas persidengia su atsakovių paveldėta žeme ir jų tėvui grąžinta žeme) tapo žinoma tik 2008 m. kovo 31 d., gavus Alytaus apskrities viršininko administracijos prašymą ginti viešąjį interesą. Su ieškiniu į teismą ieškovas kreipėsi 2008 m. balandžio 30 d., todėl senaties terminas ieškiniui administraciniam aktui nuginčyti nepraleistas (CK 1.125 straipsnis).

Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatyta galimybė parduoti žemės sklypus, išskyrus žemės ūkio paskirties, fiziniams asmenims, gyvenantiems toje kadastrinėje vietovėje, arba asmenims, kurie toje kadastrinėje vietovėje įsigijo nuosavybėn gamybinius pastatus šiems eksploatuoti. To paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Kaimo vietovėje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nenustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos 4 punkte nurodyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn ne konkurso tvarka parduodami privačių namų valdų savininkams – šioms valdoms faktiškai naudojami žemės sklypai, bet ne didesni už šio nutarimo 7.7 punkte nurodytus maksimalius (kaimo vietovėje – ne daugiau kaip 2 ha). Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 432 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ 2 punkte nustatyta, kad, vykdant žemės reformą, žemė suteikiama ne tik buvusiems žemės savininkams (paveldėtojams), bet ir privačių namų valdoms, esamai namų valdai pagal faktiškai užimamą plotą, bet ne daugiau kaip 2 ha. Neįvykdžius šio reikalavimo, nepagrįstai buvo atkurta nuosavybė į žemės sklypą, esantį prie trečiojo asmens J. P. sodybos ir reikalingą jos eksploatavimui, šis sklypas laikytinas valstybės išperkama žeme. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad santykius nuosavybės teisių atkūrimo procese tikslinga laikyti viešuoju interesu, nes tai turi reikšmės ne tik konkretiems privatiems asmenims, bet ir formuoja visos visuomenės nuomonę. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad dėl atsakovių CK 4.96 straipsnio 2 dalies sąžiningo nekilnojamojo turto įgijėjo nuostatos netaikytinos, nes įpėdinės (atsakovės) turtą įgijo neatlygintinai, jį paveldėdamos (CK 4.96 straipsnio 3 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovės B. P. ir O. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad prioritetiškai ginamas nuosavybės teisių atkūrimas asmenims, kurie jas turėjo, o ne tiems, kurie tokių teisių turėjimo neįrodė įstatymų nustatyta tvarka, kitaip valstybės institucijos taptų ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančiomis, o nepagrįstai jas suteikiančiomis institucijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt. byloje Nr. 3K-3-578/2007). Byloje neginčijama, kad J. P. turėjo nuosavybės teises į ginčo sklypą, o ne priešingai, todėl ieškovui atsirado pareiga prioritetiškai viešojo intereso prasme ginti atsakovių B. P. ir O. D., o ne kitų asmenų interesus. Pagal Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 1 straipsnį, 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą prioritetiškai ginamos nacionalizuoto turto savininko pažeistos teisės. Įstatymo,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad išperkama žemė, užimta sodybinių sklypų ir kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje. Vėliau ši nuostata kito ir galiojančioje įstatymo redakcijoje nurodyta, kad žemė išperkama, užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Kasaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutarties A. G. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija byloje Nr. 3K-3-1145/2003 išaiškinimais, teigiama, kad trečiajam asmeniui J. P. priklausantys statiniai ir jų užimamas sklypas negali būti laikomas namų valdos sklypu, nes jis nebuvo suformuotas kaip namų valda ir niekada nebuvo priskirtas konkretus sklypas. Teisės aktuose ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei iki prašymo atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą sklypą pateikimo dienos nebuvo kitų asmenų prašymų privatizuoti, išpirkti ar suteikti atitinkamo žemės sklypo (pvz., asmeniniam ūkiui), tai tokiu atveju žemės sklypas yra grąžinamas pretendentui atkurti nuosavybę. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmiausia žemė grąžinama natūra ir, tik pretendentams to atsisakius, žemę galima perleisti kitiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą išnagrinėtose bylose pabrėžė, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, tai kol nuosavybės teisų atkūrimo klausimas nėra iki galo išspręstas, toks turtas negali būti perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt. byloje Nr. 3K-3-384/1999). Trečiasis asmuo nepateikė prašymo išpirkti statinių eksploatavimui reikalingą žemės sklypą, dėl to pagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į J. P. turėtą sklypą.

2. Priėmus Alytaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimą Alytaus apskrities viršininko administracijos darbuotojams tapo aiškiai žinoma, kad atsakovėms priklausančiame žemės sklype yra trečiajam asmeniui priklausantys statiniai, tačiau nurodyta institucija nesiėmė veiksmų padėčiai taisyti, laiku nesikreipė dėl tokio sprendimo panaikinimo, o Alytaus apskrities viršininko administracijos prašymas dėl šio sprendimo panaikinimo ieškovui pateiktas tik 2008 m. kovo 31 d., dėl to, kasatorių teigimu, praleistas ieškinio senaties terminas ir taikytini senaties padariniai.

3. Byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus, taip pažeidė CPK 177, 178, 183,185 straipsnių reikalavimus, nes teismas nepagrįstai ignoravo faktą, jog byloje nėra jokių duomenų apie žemės sklypo suteikimą trečiojo asmens J. P. statiniams eksploatuoti, taip pat nėra įrodymų apie trečiojo asmens teisę į tam tikro ploto ir konfigūracijos žemės sklypą. Teismas neįvertino ir motyvuotai neatmetė nurodytų aplinkybių, nors tokia teismo pareiga nustatyta CPK 270 straipsnyje.

4. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartyje V. Z. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt. byloje Nr. 3K-3-116/2009 esančio teisinio vertinimo, kad, detaliojo plano sprendiniuose nenumačius formuoti žemės sklypo po asmeniui priklausančiu garažu, atkuriant nuosavybės teises į sklypą natūra, asmens teisės naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu buvo užtikrintos nustačius servitutą. Analogiškai kaip ir nurodytoje byloje, šioje byloje teismai galėjo pasisakyti dėl servituto nustatymo galimybės į žemę po trečiojo asmens statiniais.

Ieškovas Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovių B. P. ir O. D. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Ieškovas sutinka su bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad žemės nuosavybė į sklypo dalį – 0,4863 ha – J. P. atkurta pažeidžiant imperatyviuosius Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1 dalies 16 punkto ir 1992 m. vasario 7 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 89 patvirtintos Tvarkos 4 ir 7.7 punktų reikalavimus. Nuosavybė atkurta į žemę, kurioje yra trečiajam asmeniui J. P. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas. Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 432 2 punkte buvo nustatyta žemę suteikti ne tik buvusiems žemės savininkams (paveldėtojams), bet ir asmenims – privačių namų valdoms pagal faktiškai užimamą plotą, bet ne daugiau kaip 2 ha, ir kad žemės reformos žemėtvarkos projektuose būtina nustatyti nuosavybėn perduodamus ar valstybės išperkamus žemės sklypus.

2. Ieškovo teigimu, neteisėtu valstybės institucijos nuosavybės teisių atkūrimo aktu pažeistos fizinio asmens teisės, dėl to ginant viešąjį interesą, kartu ginamas ir privatus interesas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartyje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. V. M. byloje Nr. 3K-3-291/2006 konstatuota, kad gindamas viešąjį interesą prokuroras turi teisę kreiptis visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti; galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia tokią bylą nagrinėjantis teismas.

3. Prokuroras apie skundžiamo nuosavybės atkūrimo akto priėmimą informuotas tik 2008 m. kovo 31 d., dėl to, ieškovo teigimu, nepraleistas ieškinio senaties terminas. Terminas,per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kada surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis generalinio prokuroro pavaduotojas v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas ir kt. byloje Nr. 3K-3-677/2005).

Trečiasis asmuo J. P. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovių B. P. ir O. D. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Ieškiniu ginami trečiojo asmens kaip faktinio namų valdos turėtojo ir pastatų savininko interesai. Santykius nuosavybės atkūrimo procese tikslinga laikyti viešuoju interesu, nes tai turi įtakos ne tik konkretiems privatiems asmenims, bet ir formuoja visuomenės nuomonę apie valdžios institucijas žemės grąžinimo srityje.

2. Trečiojo asmens teigimu, ieškovas apie įstatymų pažeidimą, t. y. kad trečiojo asmens naudojamas žemės sklypas persidengia su atsakovėms grąžinta žeme, sužinojo tik 2008 m. kovo 31 d., taigi ieškinys paduotas nepraleidus ieškinio senaties.

3. Teismai pagrįstai pripažino trečiojo asmens pažeistas teises į žemės sklypą, nes Žemės reformos įstatyme nurodyta, kad kai pagal įstatymus atskiros sodybų (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Dėl to trečiojo asmens pastatų užimama žemė turėtų būti laikoma valstybės išperkama.

4. Teismai įvertino šalių pateiktus įrodymus, priimti sprendimai atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, jie yra teisėti, motyvuoti, pagrįsti byloje išnagrinėtų aplinkybių visuma. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutarties V. Z. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt. byloje Nr. 3K-3-116/2009 išaiškinimų, nors toje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl mieste esančios žemės, taigi skiriasi faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamos bylos.

Atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos atsiliepimą į atsakovių B. P. ir O. D. kasacinį skundą atsisakyta priimti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 17 d. nutartimi, nustačius, kad atsiliepimas į kasacinį skundą paduotas praleidus CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą atsiliepimams į kasacinį skundą pateikti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas sprendžia teisės, o ne fakto klausimus, dėl to yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame procese skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties teisėtumas tikrinamas remiantis bylos duomenų pagrindu teismų konstatuotais teisiškai reikšmingais faktais.

Kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka gindamas viešąjį interesą prokuroras gali, kai nustato tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams. CPK 49 straipsnio 1 dalies nuostata suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar jo nėra. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. V. M. byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. liepos 31 d. nutartis Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroras v. S. B., S. D. ir kt. byloje Nr. 3K-3-319/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. J. Ž. ir kt. byloje Nr. 3K-3-397/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. E. M. ir kt. byloje Nr. 3K-3-141/2010; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų, yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Utenos apskrities viršininko administracija, Č. R., R. S. byloje Nr. 3K-3-242/2006; 2007 m. liepos 23 d. nutartis generalinis prokuroras v. V. J., S. Ž. ir kt. byloje Nr. 3K-3-310/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroras v. S. B., S. D. ir kt. byloje Nr. 3K-3-319/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. J. Ž. ir kt. byloje Nr. 3K-3-397/2009).

Nagrinėjamoje byloje teismų priimtais sprendimu ir nutartimi nustatyta, kad Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 38-1706 dalis dėl žemės, reikalingos joje esančių statinių eksploatacijai, yra priimta pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, nes atkuriant nuosavybės teises į žemę J. P. buvo grąžinta žemė po statiniais, kurie nuosavybės teise jam nepriklausė. Atsakovės (J. P. turto paveldėtojos) atsisakė apskrities viršininko administracijos pasiūlymo ne ginčo tvarka pakeisti sklypo ribas. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (Nr. 21-545) 12 straipsnio 3 punktu valstybės reikmėms reikalinga ir kita žemė iš asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus (...), tokie yra ir žemės sklypai, kuriuos užima privačių asmenų namų valdos (sodybos). Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 423,,Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ 2.6 punkte nurodyta, kad rengiant preliminarius žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatomi valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės plotai. Bylą nagrinėjusių teismų konstatuota, kad nepažymėjus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių eksploatacijai reikalingo žemės sklypo, apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 38-1706 dalis priimta pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso sąvokos turinys atskleidžiamas analizuojant faktines kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo išvadai, jog buvo pažeistas viešasis interesas. Pastatų buvimą žemės sklype, į kurį atkurtos nuosavybės teisės J. P., turėjo fiksuoti kompetentingų valstybės institucijų pareigūnai, sprendę dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurie turėjo teisės aktų nustatyta tvarka spręsti dėl žemės sklypo ir pastatų savininkų interesų derinimo. VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2009 m. sausio 15 d. rašto duomenimis, pastatui (unik. Nr. 3896-7009-4010) pagrindiniai kadastriniai matavimai atlikti 1992 m. rugsėjo 30 d.; žemės sklypo planas ir dokumentai apie jo įregistravimą nebuvo pateikti; tuo tarpu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimtas 1996 m. gegužės 23 d. Bylos nagrinėjimo metu administracine tvarka 2009 m. sausio 23 d. buvo panaikintas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. P. (trečiojo asmens motinai), perduodant jai neatlygintinai ginčo žemės sklypą. Aptartų faktų kontekste bylą nagrinėję teismai sprendė, kad padaryti pažeidimai atkuriant nuosavybės teises laikytini sudarančiais pagrindą prokurorui reikšti ieškinį ginant viešąjį interesą. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas taip pat yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Kai valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą ar kitą teisės aktą, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis generalinis prokuroras v. D. P., E. T. ir kt. byloje Nr. 3K-3-194/2006; 2010 m. kovo 30 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. E. M. ir kt. byloje Nr. 3K-3-141/2010). Nagrinėjamoje byloje susidarė tokia teisinė situacija, kad abiejų asmenų (tiek pastatų, tiek žemės savininko) teisės yra pažeistos vykdant atkūrimo procesą. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimas yra kartu ir viešasis interesas, tai jam atstovauti ir ginti civiliniame procese įgaliotas prokuroras.

Dėl ieškinio senaties termino

1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Nr. VIII-359) 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Nurodyto 30 dienų termino privalo laikytis ir prokuroras, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį panaikinti apskrities viršininko administracijos aktą. Kartu pažymėtina, kad ši įstatymo nuostata skirta asmeniui, kuris yra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo dalyvis. Prokuroras toks asmuo nėra, todėl ši įstatymo nuostata negali būti gramatiškai aiškinama taip, kad prokurorui taikomas įstatyme nustatytas 30 dienų terminas nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises jam įteikimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. J. Ž. byloje Nr. 3K-3-397/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. E. M. ir kt. byloje Nr. 3K-3-141/2010). Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymo analogiją jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

Byloje apeliacinės instancijos teismo konstatuota, kad prokurorui apie įstatymo normoms prieštaraujantį administracinį aktą tapo žinoma tik 2008 m. kovo 31 d., gavus Alytaus apskrities viršininko administracijos prašymą ginti viešąjį interesą, su ieškiniu į teismą ieškovas kreipėsi 2008 m. balandžio 30 d., dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad terminas administraciniam aktui nuginčyti nepraleistas. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybių, jog prokuroras apie imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantį administracinį aktą sužinojo anksčiau, atsakovai neįrodinėjo, byloje tokių duomenų nepateikta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje ieškinio termino eigos pradžios nustatymas, šio termino praleidimo atveju, jo praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal šalių teismui pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 21 d. nutartis R. K. v. VĮ Valkininkų miškų urėdija byloje Nr. 3K-3-630/2003; 2004 m. sausio 19 d. nutartis V. Š., R. Š., T. S. ir kt. v. G. P. R., J. B., R. V. ir kt. byloje Nr. 3K-3-44/2004; 2005 m. spalio 25 d. nutartis M. Z. v. G. M., L. M., VĮ Registrų centras ir kt. byloje Nr. 3K–7–372/2005; 2009 m. spalio 9 d. nutartis Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. J. Ž. byloje Nr. 3K-3-397/2009; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai įstatymų normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles, byloje konstatuotiems faktams taikė tinkamai. Pagal bylos duomenis Alytaus apskrities viršininko administracija bandė kilusį ginčą spręsti neteisminiu, šalių sutaikymo būdu, derinant atsakovių, trečiojo asmens ir administracijos susitarimą, kurio nepasiekus, užtruko administracijos kreipimasis į prokurorą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys; teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt. byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt. byloje Nr. 3K-7-38/2008). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi tai, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, tai dar nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį. Tokioje situacijoje tiek ieškinio senaties terminas, tiek ir ieškinys byloje dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo reiškia viešojo intereso gynimą, dėl to teismas turi suderinti ieškinio senaties termino nustatymu siekiamą tikslą – įtvirtinti stabilumą nuosavybės teisiniuose santykiuose tam, kad be pakankamo pagrindo negalėtų būti užginčytos nuosavybės teisės, - ir siekti teisingumo bei teisėtumo nuosavybės atkūrimo teisiniuose santykiuose. Teismo turi būti pasverta, kuri iš vertybių – teisingas nuosavybės atkūrimas ar stabilumas nuosavybės santykiuose – yra svarbesnė konkrečioje viešojo intereso gynimo byloje. Jeigu konstatuojama, kad teisingumas turinčiuose viešąjį interesą nuosavybės atkūrimo santykiuose nusveria nuosavybės stabilumo siekį, tokiu atveju netgi ieškinio senaties termino praleidimas, ypač nežymus, nėra kliūtis teismui išspręsti teisingo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Ieškinio senaties terminas savaime negali paneigti siekiamo tikslo įgyvendinti teisingumą nuosavybės atkūrimo teisiniuose santykiuose, pašalinant asmenų nuosavybės teisių pažeidimus ir kartu apginant viešąjį interesą.

Žemės reformos įstatyme apibrėžti žemės reformos tikslai: įgyvendinti teisę į žemės nuosavybę, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant nusavintą žemę ir perduodant ar išnuomojant valstybinę žemę (Įstatymo 2 straipsnis). Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės reforma yra neatskiriami procesai, kurie reiškėsi per bendrą objektą - žemę. Jų reglamentavimą nustatė 1991 m. birželio 18 d. įstatymas,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ir 1991 m. liepos 25 d. priimtas Žemės reformos įstatymas. Įstatymo,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytus išpirkimo būdus, tarp išvardytų ir žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte prie valstybės išperkamos priskirta kaimo vietovėje esanti žemė, užimta namų valdų (sodybų) sklypų, taip pat užimta valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamos žemės sklypas. Paprastai parduodamos žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis A. S. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt. byloje Nr. 3K-3-500/2007).

Nurodytų teisės aktų teisinio reglamentavimo nuostatos skirtos kaimo vietovėje esančio žemės sklypo priskyrimo prie namų valdų (sodybų) sklypų, šios nuostatos turi skirtumų nuo teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos mieste esančios žemės atžvilgiu. Dėl to laikytinas teisiškai nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad byloje apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje, nesvarstęs dėl galimybės nustatyti žemės servitutą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartyje V. Z. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt. byloje Nr. 3K-3-116/2009 išdėstytų išaiškinimų, nes nurodytoje byloje buvo sprendžiamas miesto teritorijoje esančio žemės sklypo, į kurį asmeniui atkurtos nuosavybės teisės ir kuriame yra kitam asmeniui priklausantis statinys, teisinio statuso klausimas, t. y. nagrinėjamoje byloje yra skirtingos faktinės aplinkybės ir skirtingi teisės klausimai nei nurodytoje byloje.

Byloje atsakovių pateiktuose apeliaciniame ir kasaciniame skunduose nurodyta, kad žemės sklypas prie trečiajam asmeniui priklausančių statinių niekada nebuvo suformuotas kaip namų valda ir sodyba; iki statinių privatizavimo 1992 m. ten buvo įrengta mokykla. Privatizavimo sandoryje ir vėlesniuose nuosavybės teisių perdavimo sandoriuose (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, ginčo pastatai nuo 1992 m. gegužės 23 d. atitinkamais laikotarpiais priklausė A. Š., V. G., A. G., nuo 2001 m. liepos 5 d. – J. P.) nėra nuorodos apie namų valdą, žemės sklypą ir teises į jį. Taip pat, kasatorių teigimu, byloje nepateikta duomenų, kad teisės aktų nustatyta tvarka būtų kreiptasi į atitinkamas institucijas dėl žemės sklypo, būtino pastatams eksploatuoti, suformavimo.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2007 m. gruodžio 11 d. rašte nurodė, kad J. P. buvo negalima grąžinti žemės natūra, esančios po kitam asmeniui priklausiusiais pastatais. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi įstatymo,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 straipsnio, dėl šio įstatymo įgyvendinimo priimto Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 ir Žemės reformos įstatymo nuostatomis, sprendė, kad negali būti atkuriamos natūra nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį po kitam asmeniui priklausančiais pastatais, ir kuris yra būtinas šiems pastatams eksploatuoti. Tačiau žemesniųjų instancijų teismai visiškai nesiaiškino, netyrė ir neįvertino faktinių aplinkybių dėl pastatams eksploatuoti būtino žemės sklypo dydžio. Teismai, nors to ir nesprendė, tačiau turėjo įvertinti, koks sklypo dydis būtų teisiškai leistinas ir, atsižvelgiant į faktines aplinkybes dėl jo naudojimo išsidėsčiusių pastatų savininko poreikiams, pagrįstas. Teismas turėtų nustatyti, koks žemės sklypo dydis turėtų būti nustatomas pastatų eksploatacijai pagal jų funkcinę paskirtį ir galiojančių teisės aktų nustatytus kriterijus, lemiančius skirtino žemės sklypo dydžio pagrįstumą. Taip pat teismas turėtų įvertinti teisinę reikšmę ir atsakovių apeliaciniame bei kasaciniame skunduose nurodytą aplinkybę, kad teisės aktuose nurodyta namų valda (sodyba) prie ginčo pastatų nuosavybės teisių atkūrimo metu nebuvo suformuota, taip pat ar vėliau suformuota namų valda (sodyba) atitinka prie pastatų buvusio sklypo ribas. Įvertinus visas aplinkybes, tarp jų ir nurodytas išsiaiškintinas, teismas galėtų spręsti, kokia apimtimi ieškinio reikalavimai būtų laikomi pagrįstais.

Kadangi nurodytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės liko neištirtos ir nenustatytos, nors to reikalaujama CPK 176 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje, tai jos turi būti konstatuotos siekiant byloje teisiškai reikšmingiems faktams tinkamai pritaikyti materialiosios teisės normas. Faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas atliekamas ne kasaciniame, o pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (CPK 353 straipsnio 1 dalis), dėl to priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 4 d. nutartį panaikinti bei perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai: Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Pranas Žeimys