Baudžiamoji byla Nr. 2K-177/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.3.2; 2.3.2.1.3.5; 2.1.7.4; 2.4.2.1;
2.1.15.3.1; 2.1.15.3.3.1; 2.1.1.1; 2.1.2.6
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
A. Z. gynėjui advokatui Henrikui Oseckiui,
nukentėjusiajam E. J.,
jo atstovei advokatei Aušrai Žukienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje A. Z. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 141 straipsnio 2 dalį (1961 m. BK), nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nukentėjusiojo E. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 16 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo E. J. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, nukentėjusiojo E. J., prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, A. Z. gynėjo advokato H. Oseckio, prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. Z. baudžiamoji byla nutraukta dėl kaltinimo tuo, kad būdamas individualios įmonės, vykdančios miško kirtimą, savininkas, kaip darbdavys, neišklausęs mokymų apie pavojingų darbų atlikimą ir neatestuotas, nežinodamas saugių darbo metodų atliekant pavojingus miško kirtimo darbus, ir savo pareigų saugos darbe klausimais, pavedė vykdyti pavojingus miško kirtimo darbus, Šiaulių rajone, Lygudų girininkijos 37–ajame miško kvartale, neturinčiam specialių žinių, neišlaikiusiam saugos darbe egzamino, neinstruktuotam darbininkui E. J. Dėl to, 1996 m. lapkričio 5 d., apie 10.30 val., kertant mišką, iš kirtavietės nepašalinus sausuolių medžių, ant E. J. užvirtęs medis jį sunkiai sužalojo. Taip A. Z. pažeidė 1993 m. spalio 7 d. Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 24, 29, 30 straipsnių ir kitų saugos darbe norminių aktų – Mokymo, instruktavimo ir atestavimo saugos darbe klausimais nuostatų (patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1994 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 2) 11, 24, 31.1, 32.1, 32.6, 36 punktų, Miško, medžio apdirbimo pramonės ir miškų ūkio darbų saugos taisyklių 210 punkto, Sveikatos apsaugos ministerijos 1995 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 561 reikalavimus ir dėl to sukėlė nelaimingą atsitikimą bei sunkias pasekmes nukentėjusiajam E. J.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis E. J. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 16 d. nutartį, pripažinti A. Z. kaltu pagal BK 141 straipsnio 2 dalį, tenkinti civilinį ieškinį bei priteisti iš A. Z. išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas – ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Taip pat buvo pažeistos BPK 1 straipsnyje įtvirtintos principinės nuostatos greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Šie pažeidimai leidžia abejoti abiejų instancijų teismų objektyvumu ir nešališkumu.
Kasaciniame skunde pažymima, kad konstitucinis teisingumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje, baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams (BPK 6 straipsnis) suponuoja reikalavimą priimti teisingus sprendimus, kurie būtų aiškūs, logiški, nuoseklūs, be vidinių prieštaravimų, teisiškai argumentuoti. Tačiau abiejų instancijų teismai vykdė tik formalų teisingumą, iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nešališkai ir išsamiai visų bylos aplinkybių nenagrinėjo, tinkamai neįvertino įrodymų; tai sutrukdė teismams priimti teisingus sprendimus bei lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo normų, reglamentuojančių baudžiamosios atsakomybės senaties klausimus, taikymą.
Kasatorius nurodo, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo laiko, jo trukmę lemia BK specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, veikos rūšis, sunkumas, baudžiamajame įstatyme nurodyta sankcija. Teisingam senaties termino nustatymui svarbi aplinkybė – nusikalstamos veikos baigtumo momentas. Be to, būtina nurodyti įrodymus dėl asmens kaltės, jos formos bei rūšies, taip pat įrodymus, kuriais vadovaujantis nustatomos bylos faktinės aplinkybės. Tačiau šioje byloje teisiškai svarbi aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymo laikas – nustatyta akivaizdžiai neteisingai. Tiek kaltinamajame akte, tiek teismų sprendimuose konstatuota, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu kasatorius buvo sužalotas, įvyko 1996 m. lapkričio 5 d., nors jis visą laiką tvirtino, jog tai atsitiko 1996 m. lapkričio 4 d. Tuo atveju, jei nelaimingas atsitikimas įvyko lapkričio 4 d., galima teigti, kad A. Z. padarė dar vieną nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 128 straipsnio 2 dalyje, nes paliko nukentėjusįjį pavojingoje gyvybei padėtyje – jis (E. J.) buvo nugabentas į ligoninę tik kitą dieną, t. y. praėjus parai po įvykio, o toks faktas taip pat neigiamai apibūdintų kaltininką ir turėtų reikšmės civilinio ieškinio išsprendimui.
Kasatorius pažymi, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę patikslinti nusikalstamos veikos padarymo laiką, kai šią aplinkybę patvirtina bylos įrodymai. Tai, kad įvykio data – būtent 1996 m. lapkričio 4 d., patvirtina liudytojų V. V., A. S., A. E., R. Z., L. S., R. S. parodymai ir kiti bylos duomenys – Respublikinės Šiaulių ligoninės 1996 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. 2958, prokuroro J. T. pasirašyta 1997 m. birželio 30 d. kaltinamoji išvada, taip pat įrodymai (juos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti), liudijantys, kad 1996 m. lapkričio 4 d., 23.20 val., buvo kviečiama medicinos pagalba. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai, nesiremdamas jokiais įrodymais, nustatė kitą įvykio datą – 1996 m. lapkričio 5 d.
Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde ginčijo tokias pirmosios instancijos teismo išvadas, pateikė A. Z. bei anksčiau minėtų liudytojų parodymų analizę, kitus argumentus, patvirtinančius faktą apie nelaimingo atsitikimo datą (1996 m. lapkričio 4 d.), tačiau apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, nepateikė išsamių ir motyvuotų atsakymų į visus jo argumentus kaip to reikalauja BK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, taigi apeliacinio skundo neišnagrinėjo. Nutylėdamas bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, neaptardamas apelianto nurodytų prieštaravimų, įrodymus vertindamas pasirinktinai, teismas neįsigilino į visų įrodomųjų bylos duomenų esmę ir neištaisė pirmosios instancijos teismo akivaizdžiai klaidingos išvados dėl įvykio datos.
Nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kasaciniame skunde detaliai analizuojami bylos įrodymai dėl įvykio laiko aplinkybių. Pasak kasatoriaus, sugretinus Respublikinės Šiaulių ligoninės raštą Nr. 2958 apie nukentėjusiojo pristatymo į ligoninę laiką (kur rašoma – apie 10.00 val.), šios ligoninės pažymos duomenis apie nukentėjusiojo apžiūrėjimo ligoninės priėmimo skyriuje laiką (t. y. lapkričio 5 d., 10.40 val.) ir A. Z. nurodytą įvykio laiką (t. y. lapkričio 5 d., 10.30 val.), visiškai aišku, kad šie duomenys prieštaringi. Į liudytojų V. V., A. S., A. E., R. Z., L. S. parodymus, kurie reikšmingi nustatant tikrąsias nelaimingo atsitikimo laiko aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas taip pat nekreipė dėmesio, tarsi jų nebūtų, o rėmėsi šių liudytojų parodymais, iškreipdamas jų turinį bei esmę. Kasatorius nurodo, kad pagal liudytojo V. V. parodymus bei rašytus paaiškinimus (1996 m. gruodžio 4 d. ir 1997 m. vasario 17 d.), A. Z. pas jį atvykęs ir paprašęs nuvežti į ligoninę sužeistą darbininką E. J. maždaug 11.00 val., o tai neatitinka paties A. Z. parodymų apie įvykio datą (lapkričio 5 d.), ir patvirtina, kad šis sužalotąjį į ligoninę nuvežė ne įvykio dieną, o kitą dieną. Liudytojo A. S. parodymų ir rašytinių paaiškinimų dėl laiko aplinkybių bei A. Z. prašymo niekam nepasakoti apie įvykį apeliacinės instancijos teismas neaptarė, nesugretino su kitais duomenimis ir rėmėsi tik šio asmens 1996 m. gruodžio 7 d. rašytu paaiškinimu Šiaulių valstybinei darbo inspekcijai, nors ir šiame dokumente nurodytas neteisingas įvykio laikas ir tai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, tarp jų – to paties A. S. paaiškinimams, apie kuriuos kasatorius išsamiai nurodė apeliaciniame skunde (pavyzdžiui, 1997 m. kovo 19 d. rašytame paaiškinime užfiksuota, kad darbininkai išvyko į mišką tik apie 10.00 val., o prieš pietus rado parvežtą sužeistą E. J. – tai buvo pirmadienis, t. y. lapkričio 4 d.; analogiškai A. S. nurodė ir 1997 m. vasario 21 d. paaiškinime). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat nepagrįstai remiamasi liudytojų A. E., patvirtinusio, kad po įvykio tos pačios dienos ryte nukentėjusysis buvo nuvežtas į ligoninę, ir R. Z., negalėjusio tiksliai prisiminti įvykio datos, parodymais, tačiau šie parodymai nesugretinti su 1997 m. birželio 30 d. prokuroro J. T. kaltinamojoje išvadoje aprašytais R. Z. ir A. E. parodymais, iš kurių galima spręsti, kad praėjus po įvykio nedaug laiko (kiek daugiau nei pusei metų) minėti liudytojai parodė tikslią (teisingą) jo datą – 1996 m. lapkričio 4 d., pirmadienį. Taigi remtis liudytojų parodymais, duotais po įvykio praėjus daugiau kaip dešimt metų, nėra teisinga. Kasaciniame skunde pažymima, kad svarbūs yra liudytojos L. S. 1996 m. gruodžio 8 d. ir 1997 m. vasario 18 d. paaiškinimai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko 1996 m. lapkričio 4 d. – pirmadienį, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl jų visiškai nepasisakyta. Be to, kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde jis nurodė ir apie liudytojo M. Z. parodymus (perskaitytus pirmosios instancijos teismo posėdyje), kad jį sužeistą atvežė pas A. S. apie 10.30 val.; tai liudija, kad iki 10.00 val., tą pačią – įvykio dieną jo (E. J.) į ligoninę pristatyti negalėjo. Į šį argumentą apeliacinės instancijos teismo nutartyje niekaip neatsakyta. Pirmosios instancijos teisme nebuvo priimti įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, susijusias su medicinos pagalbos kvietimu 1996 m. lapkričio 4 d., 23.20 val., į (duomenys neskelbtini) kaimą V. S., kai iš tiesų medikai buvo kviesti ne šiai, o tik jos vardu nukentėjusiajam E. J. Tai patvirtina ir liudytojos R. S. 1997 m. vasario 21 d. rašytas paaiškinimas Šiaulių valstybinei darbo inspekcijai, kuriame nurodyta, kad V. S. medicinos pagalba nebuvo kviečiama. Be to, pats A. Z. parodė bei Respublikinės Šiaulių ligoninės pažymose nurodyta, kad nukentėjusysis atvežtas į ligoninę iš (duomenys neskelbtini) kaimo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tokiu atveju lieka nesuprantama, kodėl A. Z. ir V. V., tvirtinę, jog važiavo pro Gruzdžių miestelį, kuris tėra už 4 km nuo įvykio vietos Lygudų miške, nesikreipė dėl medicinos pagalbos suteikimo nukentėjusiajam į Gruzdžiuose esančias medicinos įstaigas.
Nukentėjusysis E. J. kasaciniame skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, kritiškai vertindamas jo parodymus, nurodė, kad po patirtos traumos jis galėjo klaidingai suvokti įvykio aplinkybes ir dėl to klysti dėl įvykio datos, tačiau tokios išvados išsamiai nemotyvavo, be to, neįvertino, kad kasatoriaus parodymus apie įvykio laiko aplinkybes, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, patvirtina, o ne paneigia liudytojų A. E., R. Z. ir A. S. parodymai, kuriais remiamasi šio teismo nutartyje.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino fakto, jog iš pradžių A. Z. slėpė tikrąsias įvykio aplinkybes: atvežęs jį į ligoninę nurodė, kad trauma gauta buityje, taip pat prašė A. S. nepasakoti apie įvykį; be to, nukentėjusiojo tėvams apie nelaimingą atsitikimą A. Z. pranešė tik po dviejų dienų, sąmoningai juos klaidindamas; dėl to V. R. (nukentėjusiojo motinos) rašte ir buvo nurodyta neteisinga nelaimingo atsitikimo data – 1996 m. lapkričio 5 d. Kasatorius teigia, kad iš karto po įvykio jis buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) kaimą ir tik kitą dieną (1996 m. lapkričio 5 d.), praėjus pusdieniui ir visai nakčiai, nuvežtas į ligoninę. Toks nežmoniškas A. Z. elgesys su sunkiai sužeistu nukentėjusiuoju – palikimas pavojingoje gyvybei padėtyje, bandant nuslėpti padarytą nusikaltimą – abiejų instancijų teismų liko teisiškai neįvertintas, nors už tai baudžiamasis įstatymas numatyto atsakomybę.
Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog baudžiamojo įstatymo normos dėl baudžiamosios atsakomybės senaties termino skaičiavimo taikytos netinkamai ir dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog A. Z. slapstėsi nuo teisingumo 2000 m. spalio 10 d. – 2007 m. lapkričio 8 d. laikotarpiu. Į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsakė, pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė. Kasatoriaus nuomone, slapstydamasis A. Z. įvykdė tęstinę nusikalstamą veiką, todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimas prasidėjo iš naujo, sulaikius kaltininką 2007 m. lapkričio 8 d.
Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, dėmesį skyrė tik tam, kad pateisintų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, bet ne atsakytų į apelianto išdėstytus argumentus. Be kita ko, nė vienas iš teismų neįvertino nukentėjusiojo teisių į teisingą, teisėtą ir greitą procesą pažeidimų vilkinant šios bylos ikiteisminį tyrimą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nepriteisė nukentėjusiajam iš A. Z. išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nors ir konstatavo, kad šis padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 141 straipsnio 2 dalyje, be to, pats A. Z. kaltę pripažino visiškai. BPK normos nedraudžia priteisti šių proceso išlaidų, jeigu baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi kasatoriaus – nukentėjusiojo E. J. – prašymai ir skunde išdėstyti argumentai nagrinėjami tiek, kiek tai susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir BPK reikalavimų esminiais pažeidimais (BPK 369 straipsnis).
Dėl baudžiamojo įstatymo normų, reglamentuojančių baudžiamosios atsakomybės senaties klausimus, taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė baudžiamosios atsakomybės senaties termino skaičiavimo taisykles, nes neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimą padaręs asmuo A. Z. slapstėsi, o tai reiškia, kad padarė tęstinę nusikalstamą veiką ir dėl to senaties termino skaičiavimas prasidėjo iš naujo (kai kaltininkas 2007 m. lapkričio 8 d. buvo sulaikytas).
Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nutarties teisingumą dėl baudžiamosios atsakomybės A. Z. taikymo, pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (1961 m. BK 49 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad A. Z. 1996 m. lapkričio 5 d. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 141 straipsnio 2 dalyje. A. Z. slapstėsi nuo 2000 m. spalio 10 d., buvo sulaikytas 2007 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismas sprendimą (nutartį) A. Z. baudžiamojoje byloje priėmė 2009 m. birželio 3 d.
Pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punktą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas už A. Z. padarytą nusikalstamą veiką – penkeri metai. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė (nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo) senaties eiga sustoja, o atsinaujina nuo tos dienos, kurią besislapstantis asmuo sulaikomas arba pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tokiu atveju senaties eiga skaičiuojama toliau, o ne prasideda iš naujo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino BK normas, reglamentuojančias baudžiamosios atsakomybės senaties klausimus, ir padarė teisingas išvadas, skaičiuodamas A. Z. nusikalstamai veikai senaties termino pradžią ir eigą – jos sustojimo momentą (kai kaltininkas pasislėpė) bei atsinaujinimą (kai kaltininkas buvo sulaikytas). Taip nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą nutraukti bylą buvo praėję penkeri metai ir šeši mėnesiai, t. y. suėjęs A. Z. baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.
Dėl kasatoriaus prašymo pripažinti A. Z. kaltu pagal 1961 m. BK 141 straipsnio 2 dalį ir BPK normų, reglamentuojančių teismų sprendimus, priimtinus suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui
Kasaciniame skunde prašoma pripažinti A. Z. kaltu pagal 1961 m. BK 141 straipsnio 2 dalį ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria A. Z. byla nutraukta, bei apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestas (pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista).
Šis kasatoriaus prašymas nepagrįstas.
BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Taigi senatis yra aplinkybė, kuriai esant asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Sprendimas pripažinti asmenį kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo galimas tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 303 straipsnis, 307 straipsnis). BPK 254 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai nustatoma BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė (suėjęs senaties terminas), teismo nutartimi byla nutraukiama.
Daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria baudžiamoji byla A. Z. nutraukta, vadovaujantis BPK 254 straipsnio 4 dalimi, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytam pagrindui, šiuo aspektu jokių BK ar BPK nuostatų nepažeidė.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus
Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai vykdė tik formalų teisingumą, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą nešališkai ir išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes tinkamai neišnagrinėjo nukentėjusiojo apeliacinio skundo, jį atmesdamas nepateikė išsamių ir motyvuotų atsakymų į visus skundo argumentus. Šiuos pažeidimus kasatorius sieja su A. Z. padarytos nusikalstamos veikos laiko aplinkybių nustatymu ir teigia, kad tai lėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo normų, reglamentuojančių baudžiamosios atsakomybės senaties klausimus, taikymą, o kartu sutrukdė teismams priimti teisingus sprendimus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal nukentėjusiojo E. J. apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nutarties teisingumą, esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, bylos įrodymai apie įvykio laiko aplinkybes, kurias ginčijo apeliacinį skundą padavęs nukentėjusysis, buvo analizuojami ir iš naujo vertinami. Teismas motyvuotai atsakė į esminius apelianto (kasatoriaus) argumentus ir nustatė, kad nelaimingas atsitikimas (arba nusikalstama veika), kurio metu buvo sužalotas E. J., įvyko 1996 m. lapkričio 5 d.
Kasatorius, nesutikdamas su tokia išvada, tvirtina, kad įvykio data – 1996 m. lapkričio 4 d. Pasak kasatoriaus, šios faktinės aplinkybės nustatymas turi reikšmės A. Z. baudžiamosios atsakomybės senaties termino nustatymui.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartyje, aptariant baudžiamosios atsakomybės senaties taikymą šioje byloje, išdėstytos teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės, reikšmingos konstatuojant senaties termino pradžią, eigą ir pabaigą. Iš jų akivaizdu, kad jokios įtakos senaties taikymo klausimo išsprendimui negalėjo turėti ir neturi tai, ar A. Z., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, nusikalstamą veiką įvykdė 1996 m. lapkričio 4 d. (kaip teigia kasatorius), ar 1996 m. lapkričio 5 d. (kaip tai nustatė abiejų instancijų teismai). Dėl to nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryti BPK normų pažeidimai, sukliudę teismams priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo
Kasatorius prašo tenkinti civilinį ieškinį, kurį jis pateikė A. Z. šioje byloje, bei priteisti išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė palikti E. J. civilinį ieškinį nenagrinėtą, savo nutartyje apie tai argumentuotai pasisakė. Apeliacinės instancijos teismo išvados yra pagrįstos BPK normomis, reglamentuojančiomis civilinio ieškinio klausimų išsprendimą baudžiamosiose bylose.
BPK 109 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys išsprendžiamas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys). Priimant išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys atmetamas, kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba paliekamas nenagrinėtas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalis). Bylos nutraukimo atvejais (BPK 235, 254 straipsniai) įstatymas nenumato reikalavimo (ir galimybės) tenkinti civilinį ieškinį. Kadangi byla A. Z. teismo nutartimi buvo nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 254 straipsnio 4 dalis), nėra pagrindo teigti, kad sprendimas nukentėjusiojo E. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (o ne patenkinti) priimtas pažeidžiant įstatymą.
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimuose nenustatyta, kokio dydžio žala buvo padaryta nukentėjusiajam. Tai – faktinė aplinkybė, o faktinės aplinkybės nustatymas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasatoriaus prašymas priimti sprendimą tenkinant jo civilinį ieškinį šiuo atveju negalimas. Taip pat kasatorius nenurodė ir nepateikė dokumentų apie turėtų teismo išlaidų dydį.
Dėl kasacinio skundo dalies apie nepagrįstai užsitęsusį bylos tyrimą ir nagrinėjimą
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo E. J. teisės į greitą procesą nebuvo tinkamai įgyvendintos.
BPK 1 straipsnyje nurodyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnyje nustatyta pareiga prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigai kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
Iš bylos duomenų matyti, kad dėl nusikalstamos veikos, padarytos 1996 m. lapkričio 5 d., kai buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis E. J., ikiteisminio tyrimo procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai. Šiaulių rajono apylinkės prokuratūroje tyrimas pradėtas 1997 m. birželio 9 d., tačiau 1997 m. sausio 6 d. prokuroro nutarimu jis buvo nepagrįstai nutrauktas (pagal tuo metu galiojančias BPK normas – atsisakyta kelti baudžiamąją bylą). 1997 m. sausio 23 d. šį nutarimą panaikinus, paskirtas papildomas įvykio aplinkybių patikrinimas (tyrimas). Tolesnis tyrimas šioje byloje vyko vangiai ir nekvalifikuotai, du kartus (1999 m. liepos 29 d. ir 2000 m. gegužės 24 d.) Šiaulių rajono apylinkės teismas bylą grąžino tyrimui papildyti ir tik 2000 m. liepos 5 d. ji galutinai perduota nagrinėti teismui. Teisminio nagrinėjimo metu, po to, kai 2000 m. spalio 10 d. kaltinamasis A. Z. pasislėpė, buvo paskelbta jo paieška; jis surastas ir sulaikytas Ispanijoje 2007 m. lapkričio 8 d. Per šį paieškos laikotarpį, užsitęsusį ilgą laiką, teismas, kurio žinioje buvo byla, taip pat nepakankamai intensyviai ir reikliai kontroliavo paieškos vykdymą. Šie baudžiamojo proceso savalaikiškumo ir greitumo reikalavimų pažeidimai buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, o dėl to tapo neįmanomas visiškas teisingumo įgyvendinimas.
Konstatavusi minėtus baudžiamojo proceso pažeidimus, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje jų procesinis ištaisymas neįmanomas, ir dėl šių pažeidimų tenkinti kasatoriaus reikalavimų nėra įstatyminių pagrindų.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nutarties ar apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nukentėjusiojo E. J. kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Greičius
Rimantas Baumilas
Dalia Bajerčiūtė
