Dėl žemės sklypo savininko nuosavybės teisės ir valdymo teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-583/2012

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00599-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.10; 30.12.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Zigmo Levickio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams S. J. ir I. J. dėl įpareigojimo leisti atlikti kiemo statinių kadastrinius matavimus ir daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir pagal atsakovų S. J. ir I. J. priešieškinį ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl žemės sklypo savininko nuosavybės teisės ir valdymo teisių gynimo; tretieji asmenys: VĮ Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė įpareigoti atsakovus leisti jam atlikti 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m kiemo statinių, esančių atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir iškeldinti atsakovus iš nurodytų neteisėtai valdomų statinių. Ieškovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ (Žin., 1998, Nr. 64-184), ginčo statiniai perduoti ieškovo nuosavybėn Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 27 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. 1615-01 ir apskaitomi Vilniaus miesto savivaldybės balanse, tačiau, neatlikta kadastrinių matavimų, todėl statinių ir daiktinių teisių į juos neįregistruota VĮ Registrų centre. Kaip nurodė ieškovas, atsakovai neįgijo 2003 m. rugsėjo 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandoriu sklype esančių statinių, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007 m. rugsėjo 13 d. išrašo duomenimis, pažymėtų žymomis 2Ilp, 3Ilm, 4Ilp, 5Ilp, 6Ilm ir 7Ilp, kurių du priklauso ieškovui, nes apie tai nepažymėta sutartyje. Nepaisant to, aptvertame kieme esančius statinius atsakovai valdo ir naudoja kaip savo, neleidžia jų apžiūrėti ir atlikti jų kadastrinių matavimų, taip pažeidžia ieškovo teisę valdyti, naudoti ir disponuoti jam priklausančiu turtu.

Atsakovai priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovą nukelti iš atsakovams priklausančio žemės sklypo Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus statinius, bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsisakė reikalavimo pripažinti, kad ieškovas prarado teisę naudotis žemės sklypu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Atsakovai nurodė, kad 419 kv. m sklypą įsigijo 2003 m. rugsėjo 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos remiantis Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 2333V ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 01A/66-V-378, pagrindu be išlygų ir trečiųjų asmenų teisių į jį. Kaip argumentą atsakovai nurodė tai, kad iš ieškinio negalima identifikuoti, kokį objektą siekiama iš jų išreikalauti; perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nenurodyta objekto pavadinimo ir techninės inventorizacijos datos, atsakovai vertina kaip neatitinkantį Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 7 dalies; be to, pasirašytą neįgalioto asmens – Vilniaus miesto mero pirmojo pavaduotojo (Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Kadangi akto nepateikta VĮ Registrų centrui, o nuo jo surašymo praėjo daugiau kaip 10 m., tai, atsakovų vertinimu, ieškovas praleido terminą daiktinėms teisėms įregistruoti ir jo neprašo atnaujinti. Kaip nurodė atsakovai, žemės sklype inventorinius numerius turi gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, kuriuos atsakovas teisėtai valdo nuo 1994 m.; sklype yra tik vienas kiemo statinys – tvora, o priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo ieškovui perduotas 57,84 kv. m individualiais požymiais neapibūdintas, nesuformuotas kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas ir neįregistruotas, negalėjo būti pagrindas nuosavybės teisei atsirasti. Ieškovas nėra statinių savininkas, niekada juo nebuvo ir neprarado valdymo teisės, nes niekada jos nebuvo įgijęs, todėl negali reikšti vindikacinio ieškinio; statinius visą laiką valdė atsakovai, jie yra sąžiningi ir teisėti valdytojai; ieškovas, nežinantis, kokio objekto reikalauja, piktnaudžiauja savo teisėmis, siekia nepagrįstai suvaržyti žemės sklypo savininkų teises. Kadangi žemės pirkimo–pardavimo sutartyje neišspręsta klausimo dėl žemės sklypo priklausinių, tai, atsakovų teigimu, nuosavybės teisė į sklype esančius statinius perėjo jiems pagal įstatymą (CK 6.395 straipsnio 1 dalis). Išlikusių menkaverčių, avarinės būklės statinių nugriovimas – ieškovui priskirta funkcija, todėl jis privalo neįteisintus avarinės būklės statinius nusikelti arba nugriauti (CK 4.104, 4.105 straipsnio 3, 4 dalys).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovus leisti ieškovui ar jo įgaliotiems, kadastrinius matavimus turintiems teisę atlikti asmenims, atlikti ieškovui nuosavybės teise priklausančių 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m kiemo statinių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir kitus su jais susijusius veiksmus; atmetė priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovą nukelti statinius; atsakovams atsisakius priešieškinio reikalavimo pripažinti, kad ieškovas prarado teisę naudotis žemės sklypu, bylą dėl šios dalies nutraukė, išsprendė dėl bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. priėmimo–perdavimo aktu ieškovui perduotas nuosavybėn 57,84 kv. m bendro ploto objektas sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tačiau savivaldybės balanse apskaitomi du 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m statiniai; šiame atsakovams nuosavybės teise priklausančiame sklype yra kiemo inžineriniai statiniai, pažymėti žymomis 2I1p, 3I1m, 4I1p, 5I1p, 6I1m, 7I1p, į kuriuos nuosavybės teisių neįregistruota. Teismas vertino, kad perdavimo–priėmimo aktu ieškovui perduoto 57,84 kv. m bendro ploto objektas atitinka dviejų 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m statinių bendrą plotą; be to, atsakovų atstovė teisme identifikavo ieškovui priklausančius statinius, pažymėtus žymomis 3I1m ir 4I1p. Teismas sprendė, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. perdavimo–priėmimo aktas yra ieškovo nuosavybės teisės į ginčo statinius atsiradimo pagrindas ir jie apskaitomi ieškovo balanse; ieškovo nuosavybės teisė nepaneigta, todėl atsakovai privalo leisti atlikti ieškovui nuosavybės teise priklausančių 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m statinių kadastrinius matavimus jiems identifikuoti, apibrėžti individualiais požymiais ir suformuoti kaip savarankišką nekilnojamojo turto objektą, t. y. atsakovas neturi trukdyti savininkui valdyti savo daiktą. Aplinkybės, kad atsakovai savo žemės sklypą aptvėrė tvora, nepripažino kaip besąlygiškai įrodančios, jog jie valdo ieškovo statinius ir jais naudojasi. Teismas pažymėjo statinių avarinę būklę ir tai, kad atsakovai į juos nepretenduoja, bet reikalauja juos nukelti. Ieškovo reikalavimą iškeldinti atsakovus iš ginčo statinių teismas atmetė kaip neįrodytą.

Teismas nelaikė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo priėmimo–perdavimo akto, kuriuo ieškovui perduoti statiniai, priėmimo dienos; senaties terminas prasideda nuo dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovas apie savo kaip savininko teisės pažeidimus sužinojo, kai VĮ Registrų centras 2008 m. balandžio 10 d. raštu jam pranešė, kad negali atlikti kadastrinių matavimų. Atsakovo pateiktų nuotraukų teismas nelaikė įrodančiomis statinių avarinės būklės ir to, kad jose atvaizduoti būtent ginčo statiniai. Teismas sprendė, kad šiuo atveju, nesant sutartinių teisinių santykių, netaikytina CK 4.104, 4.105 straipsnių nuostatų, o kitų pagrindų, pagal kuriuos galima įpareigoti savininką kiemo statinius nukelti, teismas nenustatė, pažymėjęs, kad statiniai yra nekilnojamieji daiktai, kurių perkelti, nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, negalima; teismo vertinimu, sklypo ir statinių savininkai turi susitarti dėl kito jų ginčo sprendimo būdo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovų apeliacinius skundus, 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi panaikino tą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo reikalavimas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; iš dalies pakeitė nustatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas 1999 m. rugpjūčio 27 d. priėmimo–perdavimo akto nevertino pakankamu pagrindu nuosavybės teisei į du atsakovų sklype esančius statinius pripažinti; kolegija vertino, kad ieškovas nepateikė argumentų, dėl kokios priežasties apskaito balanse du 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m statinius, nors 1999 m. rugpjūčio 27 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu jam perduotas 57,84 kv. m ploto pastatas. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dviejų 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m statinių plotų suma atitinka priėmimo–perdavimo aktu perduoto pastato 57,84 kv. m plotą, tačiau kolegija, remdamasi ir atsakovų argumentais, pažymėjo, jog jiems priklausančiame žemės sklype šiuo metu pagal byloje surinktus kadastro duomenis nėra nė vieno 57,84 kv. m, 34,13 kv. m ar 23,71 kv. m objekto; ieškovo pateiktus duomenis pripažino nepakankamais turtinėms pretenzijoms į sklype esančius statinius pagrįsti. Nors atsakovų atstovė teismo posėdžio metu išdėstė nuomonę, kad ieškovui priklauso statiniai, pažymėti žymomis 3I1m ir 4I1p, tačiau kolegija, remdamasi Nekilnojamojo turto registro 2003 m. rugsėjo 24 d. pažymos duomenimis, konstatavo, jog ūkinio pastato, pažymėto žyma 3I1m, plotas – 33 kv. m, o duomenų apie ūkinį pastatą, pažymėtą žyma 4I1p, apskritai nedetalizuota; šis nurodytas tik pažymėjimo pastabose. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi atsakovų į bylą pateiktais 2000 m. kadastro duomenimis, kad žemės sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra ne šeši (kaip tai nurodyta VĮ Registrų centro pažymėjimo pastabose), bet penki pagalbiniai statiniai, pažymėti žymomis 2I1p, 3I1mp, 5I1p, 6I1m ir 7I1p; statinio, pažymėto žyma 4I1p apskritai nėra, o vienas statinys 1994 m. plane pažymėtas kaip nugriautas. Pagal atsakovų teismui pateiktą 2009 m. kadastrinių matavimų bylą, žemės sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra keturi pagalbiniai pastatai – 2I1p, 3I1p, 5I1p ir 7I1p, kurių plotas atitinkamai 45 kv. m, 36 kv. m, 21 kv. m ir 3 kv. m. VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m ploto kiemo statinių adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, neįregistruota. Kitų daiktus identifikuojančių duomenų, išskyrus objekto plotą, ieškovas nepateikė, nors nuosavybėn perduotas turtas turėjo būti inventorizuotas (Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnis). Įrodymų visuma apeliacinės instancijos teismui suponavo išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog kuris nors iš šiuo metu atsakovams priklausančiame žemės sklype esančių statinių nuosavybės teise priklauso ieškovui, nes negalima spręsti, kad aktu ieškovui perduotas objektas išlikęs ar kad buvo žemės sklypo privatizavimo metu. Nuosavybės teisės į pagalbinius statinius, esančius atsakovams priklausančiame žemės sklype, neįregistravimas atsakovams, kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad kažkurie iš šių statinių yra ieškovo nuosavybė. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo, kaip savininko, teisė nepaneigta, kolegija vertino kritiškai; ieškovui neįrodžius nuosavybės teisės į ginčo statinius, nebuvo pagrindo ginti jo, kaip šių statinių savininko, teisių.

Apeliacinės instancijos teismas kartu akcentavo, kad šiuo atveju neatsižvelgta į aplinkybę, jog atsakovai žemės sklypą įsigijo namų valdai; valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyta trečiųjų asmenų teisių į sklype esančius statinius ar servituto; kolegija atsižvelgė į trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundus išdėstytus argumentus, kad namų valdos techninės apskaitos kortelėje ginčo statiniai priskirti pagrindinio gyvenamojo pastato pagalbiniams statiniams, o žemės privatizavimo metu nebuvo duomenų, jog statiniai priklauso kitiems savininkams. Priešingu atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ savivaldybei priklausantiems pastatams eksploatuoti žemės privatizavimo metu turėjo būti formuojamas atskiras žemės sklypas arba išspręsta šių pastatų naudojimo tvarka, nustatant atitinkamus atsakovų kaip žemės savininkų teisių suvaržymus. Atsakovų žemės sklypo privatizavimo dokumentai galioja ir nenuginčyti, o ieškovo nuosavybės teisių pripažinimas prieštarautų jų turiniui.

Kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo pastatai neperduoti atsakovų nuosavybėn; sutartyje šio klausimo neaptarus, nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius statinius perėjo įstatymo – CK 6.395 straipsnio 1 dalies – pagrindu; šiems argumentams pagrįsti kolegija rėmėsi trečiojo asmens Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundus išdėstyta pozicija, kad ginčo statiniai žemės privatizavimo metu buvo vertinami kaip atsakovams nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo pagalbiniai pastatai. Ieškovui pagrįstai teigiant, kad valstybė neturėjo teisės perleisti kito asmens nuosavybėn savivaldybei priklausančio turto, kolegija pažymėjo, jog byloje nenustatyta neginčijamų duomenų, kad valstybinės žemės privatizavimo metu savivaldybei priklausantis nekilnojamojo turto objektas buvo išlikęs; privatizavimo sandoris galioja ir nenuginčytas, taigi teisėtas, o atsakovų kaip žemės sklypo savininkų teisės gali būti ribojamos tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik neginčijamai pripažinus ieškovo kaip turto savininko teises.

Tačiau kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai neįrodė pagrindo, kuriuo remiantis ieškovas įpareigotinas nugriauti ginčo statinius, nors priešieškinio reikalavimą jie grindė faktine statinių avarinės būklės aplinkybe, o kaip teisinį pagrindą nurodė CK 4.105 straipsnio 2, 3 dalis. Šių normų kolegija netaikė, byloje nenagrinėjus klausimo dėl ieškovo teisės naudotis atsakovams priklausančiu žemės sklypu; reikalavimą vertino kaip prieštaringą, atsižvelgdama į jų išreikštą poziciją, kad statiniai perleisti kartu su žeme. Kolegija nelaikė, kad ieškovo vykdomos viešos funkcijos apimtų jo pareigą rūpintis privačiose teritorijose esančiais objektais. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti ieškovo reikalavimą iškeldinti atsakovus iš neteisėtai valdomų jam priklausančių statinių, kolegija paliko nepakeistą, detaliau neanalizuodama ieškovo apeliacinio skundo šiuo klausimu argumentų, kaip neturinčių įtakos teismo išvadai dėl reikalavimo pagrįstumo, nepatvirtinus jo teisės į ginčo statinius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovo reikalavimas iškeldinti atsakovus iš neteisėtai valdomų statinių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atmestas, ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl kasatoriaus nuosavybės teisių į ginčo statinius atsiradimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuosavybės teisių atsiradimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, teisių registravimo viešame registre paskirtį ir nukrypo nuo teismų praktikos nuostatų. Išvada, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. 1615-01 nėra pakankamas kasatoriaus nuosavybės teisės į ginčo statinius įgijimo pagrindas, neatitinka Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 7 dalies, pagal kurią turto perdavimo–priėmimo aktas yra teisinis pagrindas registruoti perduotą turtą turto registre. Šiuo atveju, vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ ir Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3, 4 punktų pagrindu sudarytu aktu, kasatoriui perduoti unikalaus numerio neturintys statiniai apskaitomi jo balanse. Aktu perduotų nekilnojamųjų daiktų neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre reiškia šio turto savininko neišviešinimą, bet taip nepaneigiama jo įgytų nuosavybės teisių į 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m statinius. Daiktinių teisių registravimo atlikimo faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas; apie tai pažymėta kasacinio teismo praktikoje, nurodant, jog Nekilnojamojo turto registro tikslai kiti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Orestas“ v. UAB „Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000). Be to, teisės aktų nenustatyta, per kiek laiko turi būti įregistruotas aktu perduotas turtas. Apeliacinės instancijos teismas nuosavybės teisių atsiradimą siejo su jų įregistravimo viešame registre faktu, tačiau nepagrįstai neįvertino, kad kasatorius to negali atlikti dėl atsakovų kaltės; atsakovams nesudarant galimybių ieškovui ar jo įgaliotiems asmenims atlikti kadastrinių statinių matavimų ir kitų u jais susijusių veiksmų, negalima remtis jų neteisėtų veiksmų padariniais, t. y. tuo, kad negalima identifikuoti ir įregistruoti kasatoriaus statinių ir kad dėl to negali būti konstatuojama, jog jis turi nuosavybės teises į ginčo statinius.

2. Dėl atsakovų nuosavybės teisės į ginčo statinius. Kasatorius kaip nepagrįstus vertina apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad atsakovai įsigijo ginčo statinius valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarymo metu, nes nebuvo duomenų apie kitų savininkų nuosavybės teises į juos. Ginčo kiemo statiniai kasatoriui perduoti 1999 m. rugpjūčio 27 d. aktu, todėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo 2003 m. rugsėjo 8 d. metu jie nebepriklausė valstybei; pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą atsakovai šios sutarties pagrindu negalėjo įgyti nuosavybės teisės į statinius, nes buvęs daikto savininkas (šiuo atveju – valstybė) nebeturėjo nuosavybės teisės į juos. Savivaldybei perduotų statinių neįregistravimo viešame registre faktas negalėjo paneigti kasatoriaus nuosavybės teisės į juos, bet reiškė tai, jog savininkas nebuvo išviešintas. Taigi ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo statiniai žemės privatizavimo metu buvo vertinami kaip atsakovams nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo priklausiniai, padaryta, pažeidžiant nuosavybės teisės įgijimą perdavimo būdu reglamentuojančias teisės normas (CK 4.47 straipsnis). CK 4.37 straipsnyje apibrėžiama nuosavybės teisės sąvoka; kasatoriaus vertinimu, byloje esantys įrodymai (turto perdavimo–priėmimo aktas, kasatoriaus balanse apskaitomų statinių indeksavimo žiniaraščiai, atsakovų procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės) patvirtina kasatoriaus nuosavybės teisę į atsakovų sklype esančius neįregistruotus ginčo statinius. Tai, kad atsakovai juos naudoja ir valdo, nereiškia, jog pastatai jiems priklauso. Atsakovai statinius užėmė savavališkai ir juos neteisėtai valdo bei naudoja, be to, trukdo jų savininkui kasatoriui įgyvendinti nuosavybės teisę į juos. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų ar teismo sprendimu (CK 4.39 straipsnis); šiuo atveju nėra nė vieno nurodytų pagrindų, todėl kasatoriaus, kaip savininko, teisė savo nuožiūra valdyti, naudoti ar disponuoti jam priklausančiais statiniais nepaneigta.

3. Dėl proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius neįrodė nuosavybės teisės į neidentifikuotus, neinventorizuotus ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus statinius, padaryta, pažeidžiant CPK įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą nustatančias teisės normas, taip pat neatsižvelgus į teismų praktikos nuostatas. Nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyko specifika yra ta, kad kasatorius negali pateikti statinius identifikuojančių ir jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre patvirtinančių įrodymų, nors, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik šie įrodymai patvirtintų kasatoriaus įgytą nuosavybės teisę. Tokie duomenys galėtų būti pateikti, atlikus statinių kadastrinius matavimus, ir būtent dėl to kilo šalių ginčas; byloje kasatoriaus pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovai nesutiko, jog jų sklype būtų atliekami kasatoriui priklausančių statinių kadastriniai matavimai. Tinkamas šių reikšmingų aplinkybių įvertinimas būtų suponavęs apeliacinės instancijos teismui išvadą, kad dėl atsakovų kaltės nėra galimybių ginčo statinius identifikuoti, inventorizuoti ir įregistruoti, ir dėl to mažintina kasatoriaus įrodinėjimo pareiga bei priimtinas sprendimas kliūtims, trukdančioms kasatoriui įgyvendinti savo kaip savininko teises, pašalinti. Kasatoriui nuosavybes teises į neregistruotus kiemo statinius grindžiant 1999 m. rugpjūčio 27 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. 1615-01 pagrindu, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylai reikšmingas aplinkybes ir joje esančius įrodymus (CPK 177, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad dėl atsakovų kaltės kasatorius negali pateikti neginčijamų įrodymų dėl kasatoriaus nuosavybės teisių į aktu perduotą, apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti šias aplinkybes visų įrodymų kontekste. Tai, kad atsakovų atstovė, sukonkretinusi priešieškinio reikalavimą nukelti statinius, identifikavo, kurie konkrečiai priklauso kasatoriui, reiškia, jog statiniai perduoti ir išlikę, tačiau kolegija šių aplinkybių nevertino, taip pažeidė CPK normų nustatytas įrodinėjimo taisykles, kartu neapgynė kasatoriaus nuosavybės teisės, pažeidė viešąjį interesą.

4. Dėl pažeistų teisių gynimo būdo. Savininkas turi teisę ginti savo pažeistą teisę – išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo; vindikacinį ieškinį gali pareikšti tik savininkas (CK 4.95 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vindikacinis ieškinys reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininkas nebuvo ir nėra saistomas prievolinių santykių, susijusių su reikalaujamu grąžinti turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. A. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-489/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-489/2007">3K-3-489/2007</a>; 2008 m. kovo 19 d. nutartis, priimta, civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-40/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-40/2008">3K-3-40/2008</a>; kt.). Sprendžiant vindikacinius reikalavimus, vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas ją privalo paneigti, įrodydamas savo nuosavybės teisę. Kaip ir šiuo atveju, kasatorius turi įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir tai, jog tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Kasatorius konstatuoja, kad jis įrodė šias aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai), t. y. įrodė, kad jam priklauso ginčo kiemo sttainiai ir tai, jog juos savavališkai užėmę be teisinio pagrindo valdo atsakovai.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jie sutinka su šios instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis, kad atsakovai privatizavo žemės sklypą kaip namų valdą, sutarčiai sudaryti buvo priimti atitinkami Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai, todėl kasatoriui 2003 m. turėjo būti žinoma apie suformuotame atsakovams parduodamame sklype buvusius gyvenamojo namo pagalbinius statinius, kurie, kaip nurodė VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinius skundus, pažymėti namų valdos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos kortelėje. Atsakovai įsigijo nuosavybėn visą žemės sklypą be jų teisių suvaržymo kitų savininkų naudai; jeigu privatizuotame žemės sklype būtų buvę kitiems asmenims priklausančių statinių, jų eksploatavimui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, turėjo būti formuojamas atskiras sklypas. Įstatymo ginamos tik teisėto turto savininko teisės (CK 4.93 straipsnis); dėl to kasatorius, ginantis savo, kaip turto savininko teises, turėjo pateikti įrodymus, kad yra ginčo statinių savininkas arba teikti prašymą pripažinti jam nuosavybės teisę teismo tvarka, tačiau jis neįrodė nuosavybės teisės įgijimo pagrindo ir nepaneigė, jog visi su žemės sklypo privatizavimu susiję veiksmai buvo derinami su Vilniaus mietso savivaldybės atsakingomis institucijomis, taip iš esmės pripažino, jog atsakovui priklausančiame sklype kasatorius nėra įgijęs turtinių teisių. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino kasatoriaus nurodomą 1999 m. rugpjūčio 27 d. perdavimo–priėmimo aktą, pažymėjęs, kad šiuo aktu kasatoriaus nuosavybėn perduotas tik vienas 57,84 kv. m objektas, nors balanse jis apskaito du statinius; nepateikus kitų kasatoriaus nuosavybėn perduotą objektą identifikuojančių duomenų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akto nepripažino pakankamu pagrindu pripažinti kasatoriaus teisę į du šiuo metu atsakovams nuosavybės teise priklausančiame sklype esančius statinius. Kasatorius apskritai nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jo reikalaujamas objektas apskritai išlikęs. Iš atsakovų pateiktų duomenų (nuotraukų) galima spręsti, kad jų sklype esančių statinių likučiai nelaikytini statiniais, susidėvėję ir sugriuvę jie nugriautini ir atsakovai reikalavo įpareigoti kasatorių, kaip instituciją, kuriai pavesta tvarkyti apleistus statinius, tai padaryti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bylos įrodymų visuma nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog kasatoriui perduotas objektas šiuo ir žemės sklypo privatizavimo metu buvo išlikęs, taip pat kad atsakovams perėjo nuosavybės teisė į sklype esančius statinius CK 6.395 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kasatoriaus ieškinys neatitinka vindikacijos sąlygų; vindikacinio reikalavimo objektu gali būti tik individualiais požymiais apibūdinti daiktai, reikalavimas reiškiamas asmeniui, kuris neteisėtai valdo svetimą daiktą; atsakovai yra sąžiningi ir teisėti žemės sklype esančių statinių valdytojai; gyvenamasis namas ir penki ūkio statiniai kaip žemės sklypo priklausiniai inventorizuoti 1994 m. Sklype yra tik vienas kiemo statinys – tvora. VĮ Registrų centras patvirtino, kad nėra surinkta ir užfiksuota duomenų apie 34,13 kv. m ir 23, 71 kv. m ploto kiemo statinius. Neįregistravęs statinių pagal perdavimo– priėmimo aktą, kasatorius neteko teisės to atlikti, neatnaujinus registravimui 1964 m. CK nustatyto trijų mėnesių termino, ir jis to neprašė. Atsakovai taip pat nurodo kitus išsamius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, išdėsto sutikimą su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pateiktu vertinimu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasatoriaus nuosavybės teisės į ginčo statinius atsiradimo pagrindo

Ieškovas nuosavybės teisės į 57,84 kv. m. ploto pastatus Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atsiradimo pagrindu laiko Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 27 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 1615-01, kuriuo tokio ploto objektas perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

Vadovaujantis turto perdavimo metu galiojusio Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 7 dalimi, turto perdavimo–priėmimo aktas yra teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre. Šiuo atveju, vadovaujantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3, 4 punktais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ pagrindu sudarytu aktu, kasatoriui perduoti priešingai nei numatyta įstatyme neinventorizuoti ir jokiais individualiais požymiais neapibrėžti statiniai.

Byloje nenustatyta faktinių ir teisinių pagrindų, kurie leistų pripažinti, kad savo nuosavybės teisę kildindamas iš pirmiau nurodyto akto ieškovas teisėtai apskaito balanse ne vieną, bet du 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m statinius, kurių plotą sudėjus ieškovas įrodinėja aktu perduotą objektą individualizuojančius požymius. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pripažino, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype šiuo metu pagal byloje surinktus kadastro duomenis nėra nė vieno 57,84 kv. m, 34,13 kv. m ar 23,71 kv. m objekto, todėl turėjo teisinį pagrindą padaryti išvadą, jog ieškovo pateikti duomenys nepakankami nuosavybės teisei į konkretų sklype esantį statinį pagrįsti.

Vertinant Nekilnojamojo turto registro 2003 m. rugsėjo 24 d. pažymoje nurodytus duomenis, ūkinio pastato, pažymėto žyma 3I1m, plotas 33 kv. m, o duomenys dėl ūkinio pastato, pažymėto žyma 4I1p, nedetalizuoti – šis nurodytas tik pažymėjimo pastabose nurodant, kad toks statinys yra pagal kadastro matavimus. 2000 m. kadastro duomenimis, žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra ne šeši (kaip tai nurodyta VĮ Registrų centro pažymėjimo pastabose), bet penki pagalbiniai statiniai, pažymėti žymomis 2I1p, 3I1mp, 5I1p, 6I1m ir 7I1p; statinio, pažymėto žyma 4I1p, apskritai nėra, o vienas statinys 1994 m. plane pažymėtas kaip nugriautas. Pagal atsakovų teismui pateiktą 2009 m. kadastrinių matavimų bylą, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra keturi pagalbiniai pastatai – 2I1p, 3I1p, 5I1p ir 7I1p, kurių plotas atitinkamai 45 kv. m, 36 kv. m, 21 kv. m ir 3 kv. m. VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m ploto kiemo statiniai adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, neįregistruoti. Visos šios pirmiau išvardytos faktinės aplinkybės pagrįstai apeliacinės instancijos teismo įvertintos kaip nepakankamas pagrindas identifikuoti 57,84 kv. m. ploto pastatą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 27 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1615-01 perduotą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl kasatoriaus ieškinys pagrįstai atmestas.

Dėl atsakovų nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų į pagalbinius ūkio statinius jiems nuosavybės teise priklausančioje žemėje

Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su atsakovais sudaryta 2003 m. rugsėjo 8 d. Parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus perėjo žemės sklypo pirkėjui (CK 6.395 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sutartyje pastatų teisinio statuso pasikeitimas neaptartas – ginčo pastatai neperduoti atsakovų nuosavybėn. Šio klausimo neaptarus sutartyje, nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius statinius perėjo įstatymo – CK 6.395 straipsnio 1 dalies – pagrindu, juolab kad žemės privatizavimo metu šie statiniai buvo vertinami kaip atsakovams nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo pagalbiniai pastatai (Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimas į apeliacinius skundus). Vertindamas ieškovo argumentus, kad valstybė neturėjo teisės perleisti kito asmens nuosavybėn savivaldybei priklausančio turto, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nenustatyta, kuris nekilnojamojo turto objektas (pastatas) valstybinės žemės privatizavimo metu priklausė savivaldybei ir apskritai ar yra išlikęs, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad kuris nors individualizuotais požymiais apibrėžtas pastatas, kaip savivaldybės nuosavybės objektas, neperėjo atsakovų nuosavybėn CK 6.395 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl proceso teisės normų taikymo

Šio ginčo kontekste jau pasakyta dėl valstybės turto perdavimo savivaldybei tvarkos ir sąlygų, nustatytų Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme ir Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 patvirtintoje Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkoje, pažeidimų – nesilaikyta įstatyme nustatytos pareigos turtą inventorizuoti prieš jo perdavimą savivaldybių nuosavybėn. Neatlikus nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų veiksmų, kuriais nustatoma nekilnojamojo daikto tapatybė, žemės sklypo ribų posūkio taškų ir statinių fizinių ribų koordinatės, geometriniai matmenys ir techniniai nekilnojamųjų daiktų parametrai, apskaičiuojamas žemės sklypo ir jame esančių žemės naudmenų plotas ir kiti šį daiktą apibūdinantys kadastro duomenys; neatlikus nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo veiksmų – nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai ar kiti teisės aktų nustatyti veiksmai, dokumentų, kurių reikia naujo nekilnojamojo daikto kadastro duomenims įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, ir nesuformavus nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos – nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą rinkinys, ieškovas savo teises į nekilnojamojo turto objektą įrodinėja kitais įrodymais, kurių, kaip pagrįstai pripažino apeliacinės instancijos teismas, nepakanka konstatuoti, kad yra teisinis pagrindas ieškinį tenkinti, todėl ieškinys teisėtai atmestas, o kasatoriaus argumentai dėl netinkamo proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles, taikymo byloje yra nepagrįsti.

Dėl kitų kasatoriaus argumentų

Kaip jau buvo minėta, kasatoriui neįrodžius, kad jam priklauso ginčo kiemo statiniai, kasacinis teismas nepasisako dėl turto savininko pažeistų teisių gynimo būdų, kaip neaktualios teisinės problematikos (teisės aiškinimo) šios bylos kontekste.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teisėtai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai naikinti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovo (kasatoriaus) kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteistinos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai, tačiau atsakovai neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba, parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, ir nepateikia jų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl kasacinis teismas šio klausimo nenagrinėja.

Iš kasatoriaus Lietuvos valstybei priteistina 29,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. pažymoje (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 14 d.

nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės, k. (duomenys neskelbtini), adresas: Konstitucijos pr.3, Vilnius, atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB Vilniaus banke, banko kodas 70440, į valstybės biudžetą 29,00 (dvidešimt devynis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius

Zigmas Levickis