Civilinė byla Nr. 3K-3-561/2012
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.1; 30.10; 33 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Zigmo Levickio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. U. ieškinį atsakovams J. G., A. V., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei dėl mainų sutarties, potvarkio ir statinio priėmimo akto panaikinimo ir pagal atsakovo A. V. priešieškinį ieškovui P. U. dėl iškeldinimo iš patalpų ir nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys: VĮ Registrų centras, notaras A. D.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas nuosavybės teisių įgijimo į pagalbines patalpas klausimas.
Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomasis komitetas 1964 m. sausio 31 d. skyrė vieno kambario butą pusrūsyje adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius; ieškovo šeima jame gyveno iki 1969 m., kai gavo keturių kambarių butą to paties namo palėpėje analogišku adresu, o buvusi gyvenamoji patalpa kaip pagalbinė (toliau – ir ginčo patalpa) jam palikta naudotis – kietajam kurui joje laikyti; 1992 m. rugpjūčio 2 d. atlikus inventorizaciją, ginčo patalpa, pažymėta žyma 16-1, sujungta su butu Nr.15, ir tai matyti iš buto techninės apskaitos bylos Nr. 11603. Ieškovas pažymėjo, kad 1992 m. rugpjūčio 20 d. privatizavo butą su rūsiu, t. y. su 13,82 kv. m pagalbine patalpa; Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizacijos, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1994 m. gegužės 25 d. pažymėjime Nr. 024802, be kita ko, nurodyta, kad išpirktas 85,30 kv. m keturių kambarių butas su rūsiu, gyvenamojo ploto – 67,90 kv. m.
Anot ieškovo, kaimyninio buto gyventojai F. ir V. L. privatizavo butą Nr. 14 taip pat su rūsiu, tačiau ginčo patalpa jie nesinaudojo ir jos nenurodyta jų buto techninės apskaitos byloje. Atsakovas J. G., 1993 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijęs iš F. ir V. L. butą su rūsiu, bet ne su pagalbine patalpa–sandėliu, pagal suderintą projektą galėjo perplanuoti tik įgytas gyvenamąsias patalpas ir pakeisti jų paskirtį į negyvenamąsias. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovas A. V., 2003 m. gegužės 9 d. pateikęs raginimą išsikelti iš rūsio, neįgijo nuosavybės teisės į šią patalpą 2000 m. kovo 6 d. su atsakovu J. G. sudarytos mainų sutarties pagrindu, nes Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos 1996 m. birželio 18 d. potvarkyje Nr. 117, kuriuo remiantis patvirtinta ši notaro formos sutartis, nenurodyta atsakovo J. G. buto dydžio ir to, ar šiam butui priskirta pagalbinė 13,82 kv. m ploto patalpa.
Ieškovas prašė panaikinti: 1) atsakovų J. G. ir A. V. 2000 m. kovo 6 d. sudarytą mainų sutartį dėl tos dalies, kuria išmainyta 13,82 kv. m pusrūsio–sandėlio, plane pažymėto žyma 16-1, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priklausanti butui Nr. 15, patalpa; taikyti restituciją: grąžinti patalpą ieškovo nuosavybėn; 2) tą Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos 1996 m. birželio 18 d. potvarkio Nr. 117 dalį, kuria leista vykdyti buto Nr. 14 rekonstrukciją į parduotuvę; 4) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 30 d. statinio priėmimo aktą.
Atsakovas A. V. priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovą iš 13,82 kv. m patalpų pusrūsyje, plane pažymėtų žyma 16-1, adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, kurias įgijo 2003 m. kovo 6 d. mainų sutarties pagrindu. Atsakovo teigimu, ieškovas šia patalpa naudojasi susitarimo su atsakovu J. G. pagrindu, bet tai nesaisto atsakovo A. V. Ieškovui 2003 m. gegužės 9 d. išsiųstas raginimas išsikelti iš atsakovui priklausančių patalpų, dėl kurių neteisėto valdymo jis patyrė 9950,40 Lt nuostolių – negautų pajamų už patalpų nuomą 2003–2009 m., ir juos prašė priteisti iš ieškovo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas privatizavo butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su rūsiu; toks įrašas padarytas ir buto techninės apskaitos byloje, be to, joje nurodytas 13,82 kv. m sandėlis atitinka ginčo rūsio plotą. Atsakovas J. G. 1993 m. kovo 8 d. sutarties pagrindu šiame name iš F. ir V. L. pirko butą Nr. 14 su rūsiu, tačiau sutartyje rūsio neidentifikuota, buto techninės apskaitos byloje 13,82 kv. m patalpų neįrašyta ir plane nepažymėta; 13,82 kv. m. ploto sandėlis šiame bute inventorizuotas tik 1996 m. lapkričio mėn. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kada, kas ir kokiu pagrindu pateikė valstybinėms institucijoms inventorinės bylos kopiją su prierašais, kad ginčo rūsys priklauso atsakovui J. G., nes įrašai neatitinka techninės apskaitos bylos originalo duomenų. Teismas sprendė, kad ginčo patalpa atsakovui J. G. priskirta Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos 1996 m. birželio 18 d. potvarkio, kuriuo jam leista įsigytame bute įrengti parduotuvę pagal suderintą rekonstrukcijos projektą, ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 30 d. statinio priėmimo akto pagrindais, tačiau kartu pažymėjo, jog pagal UAB „Naujamiesčio būstas“ 2000 m. balandžio 7 d. pažymos duomenis patalpa, pažymėta žyma 16-1, priklauso ir ja naudojasi ieškovas, gyvenantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini).
Kartu su šiais įrodymais teismas vertino Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomojo komiteto 1982 m. balandžio 6 d. raštą, kuriame nurodyta, kad 13,82 kv. m patalpa buvo V. L. buto Nr. 14 dalis (virtuvė) ir kad ja leista naudotis, tačiau teismas nepripažino, jog ši patalpa išliko V. L. valdyme iki privatizuojant butą 1992 m. rugpjūčio 20 d. Tokių duomenų teismas nelaikė nuosavybės teisės įgijimą patvirtinančiais įrodymais, kaip argumentą papildomai nurodęs tai, kad UAB „Naujamiesčio būstas“ 2000 m. balandžio 7 d. pažymos duomenimis patvirtinamas ieškovo naudojimosi ginčo patalpa iki 2000 m. balandžio 7 d. faktas. Taigi byloje nustatytas aplinkybes ir joms pagrįsti patvirtinančius įrodymus teismas pripažino pakankamais pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į ginčo patalpą ir tai, kad dėl atsakovo J. G. vykdytos buto Nr. 14 rekonstrukcijos buvo pažeistos ieškovo teisės, todėl ieškinio reikalavimą panaikinti dalį potvarkio, kuria suteiktas leidimas atlikti buto rekonstrukciją, ir statinio priėmimo aktą, kaip ir dalį 2000 m. kovo 6 d. mainų sutarties (dėl ginčo patalpos), teismas pripažino pagrįstais. Kartu pažymėjo, kad byloje neįrodyta, jog apie nuosavybės teisės pažeidimus ieškovas žinojo ar galėjo žinoti anksčiau, todėl nepripažino, kad šiuo atveju praleistas ieškinio senaties terminas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų J. G., A. V. ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus, 2012 m. kovo 9 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikino, ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies, iškeldino ieškovą iš dalies atsakovui priklausančių patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini); kitą priešieškinio reikalavimą atmetė. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas nelaikė, kad byloje pateikti įrodymai, tarp jų – ieškovo buto techninės apskaitos bylos duomenys – pripažintini nuosavybės teises į ginčo patalpą patvirtinančiu dokumentu, juolab kad ši patalpa ieškovo buto techninės apskaitos byloje inventorizuota 1993 m. lapkričio mėn., t. y. po to, kai ieškovas privatizavo butą. Kolegija, įvertinusi bylos rašytinius įrodymus, pažymėjo, kad tiek ieškovas, tiek F. ir V. L. 1992 m. rugpjūčio 20 d. privatizavo butus su neidentifikuotais rūsiais; ieškovas, remiantis buto techninės apskaitos bylos duomenimis, kartu su butu privatizavo jo naudojamą šalia buto esančią 8,42 kv. m patalpą–sandėlį, plane pažymėtą žyma 15-7, kuri įrašyta į buto plotą. Atsakovas J. G. 1993 m. kovo 8 d. sutartimi įsigijo iš F. ir V. L. nuosavybėn butą taip pat su neidentifikuota rūsio patalpa; butą rekonstravo ir pakeitė jo paskirtį į parduotuvės patalpas, į kurių plotą įtraukė 13,82 kv. m ginčo patalpą ir viešame registre įregistravo nuosavybės teisę į ją. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo buto privatizavimo sutartis nebuvo keičiama ar pildoma, jo nuosavybės teisė viešame registre į ginčo patalpą neįregistruota, o UAB „Naujamiesčio būstas“ 2000 m. balandžio 7 d. pažymos, jog patalpa priklauso ir ja naudojasi ieškovas, duomenų kolegija nepripažino įrodančiais nuosavybės teisę ar teisėtu naudojimąsi patalpa, kaip ir tai, jog ši institucija įgaliota konstatuoti tokius faktus.
Kolegija kitaip įvertino ir Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomojo komiteto 1982 m. balandžio 6 d. raštą, pažymėjusi, kad pagal jo surašymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą asmenys neturėjo teisės įgyti nuosavybėn butų; jame iš esmės patvirtinamas faktas, kad ginčo patalpa buvo suteikta naudotis V. L. šeimai, o šios patalpos, kaip buto statusas, panaikintas. Kolegija atmetė kaip neįrodytus ieškovo argumentus, kad ginčo patalpa galėjo būti palikta ieškovui naudotis, jam suteikus didesnį butą ir persikėlus į jį; šie teiginiai pirmiausia paneigti Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomojo komiteto 1982 m. balandžio 6 d. raštu; byloje taip pat nėra įrodymų, kad ieškovas ginčo patalpą naudojo buto privatizavimo metu, o vėlesnis faktinis jų naudojimas, kolegijos vertinimu, nepatvirtina jo teisėtumo. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal viešojo registro duomenis ginčo patalpa nuosavybės teise priklauso atsakovui A. V.; šie duomenys teisingi ir išsamūs (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Ieškovas nenuginčijo atsakovo A. V. nuosavybės teisių į ginčo patalpą.
Ieškovui neįrodžius nuosavybės teisės į ginčo patalpą, kolegija nenustatė teisinio pagrindo reikalavimams panaikinti mainų sutartį, potvarkį ir statinio priėmimo aktą tenkinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nepateikė potvarkio ir akto neteisėtumą pagrindžiančių įrodymų, duomenų, kad jie išduoti, pažeidžiant tuo metu galiojusį Statybos įstatymą, kitus rekonstrukciją ir patalpų priėmimą naudoti reglamentuojančius aktus. Nors ieškovas ginčijo mainų sutartį, tačiau neįrodinėjo ir neįrodė atsakovo A. V. nesąžiningumo, ginčo patalpos praradimo dėl nusikaltimo, todėl iš atsakovo A. V. ginčo patalpa negali būti išreikalaujama (CK 4.96 straipsnis).
Be to, kolegija sutiko su atsakovų argumentu, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, atsakovai prašė jį taikyti ir tai buvo teisinis pagrindas ieškiniui atmesti. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė ieškinio senaties instituto paskirtį, atskleidė 1964 m. CK ir 2000 m. CK normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžią, turinį ir pažymėjo, kad pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas, jeigu praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovo J. G. nuosavybės teisė į ginčo patalpą įregistruota 1997 m.; aplinkybės, kad ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, jog nuo pat pradžių matė, kad vyksta remonto darbai, įskaitant ir ginčo patalpą, jog atsakovas jo neįleido į ginčo patalpą, dėl ko jis išsikirto atskirą įėjimą per kitą sieną, kolegijai suponavo išvadą, kad ieškovas kaip vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo nesiėmė ginti galbūt pažeistų nuosavybės teisių. Ieškovo teiginius, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2003 m., kolegija pripažino neįrodytais, o atsakovo raginimo atlaisvinti patalpas nelaikė ieškinio senaties termino pradžią nustatančiu momentu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, o bylos aplinkybių nelaikė pakankamomis pripažinti, jog senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą terminą.
Priešieškinio reikalavimą iškeldinti ieškovą iš ginčo patalpos kolegija tenkino, konstatavusi, kad patalpa naudojama be savininko sutikimo, taip pažeidžiamos jo nuosavybės teisės (CK 4.93, 4.95 straipsniai). Atsakovo reikalavimą priteisti iš ieškovo 9950,40 Lt nuostolių (negautų pajamų) kolegija atmetė kaip neįrodytą (CPK 178, 185 straipsniai).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti apeliacinės ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl nuosavybės teisių į ginčo patalpas atsiradimo pagrindo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė nuosavybės teisių į ginčo patalpas atsiradimo atsakovams J. G. ir A. V. pagrindą. Atsakovas J. G. 1993 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo iš F. ir V. L. butą su rūsiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tačiau šio buto techninės apskaitos byloje (originale) nėra įrašo apie 13,82 kv. m patalpų įsigijimą ir jų buto plane nepažymėta. Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad atsakovų J. G. ir A. V. 2000 m. kovo 6 d. sudaryta mainų sutartis, kurios pagrindu ginčo patalpos perleistos A. V., teisėta ir nuosavybės teisė įregistruota viešame registre pagrįstai, kasatoriaus vertinimu, nepatvirtina sutarties šalių sąžiningo elgesio (CK 6.158 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad negalima remtis buto techninės apskaitos bylos duomenimis, įrodinėjant nuosavybės teisės į daiktą atsiradimo pagrindą, kasatorius pažymi, jog ginčo patalpa kaip butas kasatoriui buvo skirta 1964 m. ir išduotas Vilniaus miesto Spalio rajono VK orderis Nr. 108931; kasatoriui 1969 m. gavus kitą butą, ši pusrūsyje esanti patalpa kaip pagalbinė jam palikta kietam kurui laikyti ir apie tai patvirtinama UAB „Naujamiesčio būstas“ 2000 m. balandžio 7 d. išduotoje pažymoje. Nors apeliacinės instancijos teismas šios pažymos duomenis pripažino prieštaringais, neatitinkančiais Vilniaus miesto Spalio rajono VK 1982 m. balandžio 6 d. rašto, kad 13,82 kv. m patalpa buvo V. L. buto Nr. 14 dalis (virtuvė), o joje iki 1965 m. sausio mėnesio gyvenęs asmuo išsikėlė į kitą butą, duomenų, tačiau kasatorius pažymi, kad šis raštas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas ir jame išdėstyti tikrovės neatitinkantys faktai – kasatorius iš buto išsikėlė 1969 m. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas J. G. rekonstravo patalpas, remdamasis buto techninės apskaitos bylos kopija, suklastojęs jos duomenis, taip neteisėtai perėmęs nuosavybėn kasatoriui priklausančią ginčo patalpą. Kadangi kasatorius privatizavo butą su neidentifikuotu rūsiu, jo nėra prie buto, tai į kasatoriaus buto techninės apskaitos bylą buvo įrašyta ginčo patalpa ir ji 1993 m. gegužės 25 d. inventorizuota. Ginčo patalpą sąžiningai įgijęs, nuolat ją valdęs, naudojęs ir turėjęs institucijų pritarimą palikti ją kaip rūsį kietam kurui laikyti, leidžia spręsti dėl nuosavybės teisės į ją įgijimo įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).
Dėl ieškinio senaties. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškinys turėjo būti atmestas, pritaikius ieškinio senatį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo pažeistas teises momentas saistomas subjektyviųjų kriterijų; kasatorius 1997 m. nebuvo keldinamas iš ginčo patalpų, dėl jų valdymo jam nebuvo pareikšta pretenzijų, tuo metu buvo remontuojamas tik F. ir V. L. butas, kurio savininku tapo J. G. Pagal amžių ir išsilavinimą kasatorius negalėjo įvertinti, kad atsakovas J. G. buto rekonstrukcijos metu perims kasatoriaus nuo 1964 m. užimtą ginčo patalpą. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momento, todėl nepagrįstai nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu nuostatų, tačiau jų nenurodo.
Dėl proceso teisės normų. Atsakovų apeliaciniame skunde nebuvo keliama ir atitinkamai apeliacinės instancijos teisme svarstomos bei vertinamos byloje reikšmingos aplinkybės, kad F. ir V. L. buto techninės apskaitos bylos originale nebuvo pažymėtos 13,82 kv. m patalpos, kaip priklausančios butui Nr. 14; ji pažymėta tik bylos kopijoje, kasatoriaus teigimu, suklastojus duomenis ir jų pagrindu įregistravus nuosavybės teisę viešame registre.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmiausia nurodo tai, kad jame iš esmės keliami fakto klausimai. Kasatorius, atsakovo vertinimu, kitaip interpretuoja apeliacinės instancijos teismo byloje nustatytas aplinkybes, tačiau nepaneigia šio teismo teisingos išvados, kad buto techninės apskaitos byla nėra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Teigdamas, kad ginčo patalpa kaip butas kasatoriui skirta 1964 m., o 1969 m., gavus kitą butą, ši palikta naudoti kaip pagalbinė, ir tai esą patvirtinama UAB „Naujamiesčio būstas“ 2000 m. balandžio 7 d. pažymos duomenimis, kasatorius ignoruoja apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl šioje pažymoje esančių duomenų įrodomosios reikšmės ir ją išdavusios institucijos diskrecijos; argumentuodamas, kad LDT Spalio rajono VK 1982 m. balandžio 6 d. raštas neįrodo V. L. nuosavybės teisių į ginčo patalpas, kasatorius pateikia kitokį bylos aplinkybių vertinimą, tačiau tai nėra kasacijos dalykas. Atsakovas taip pat vertina kaip atmestinus kasacinio skundo argumentus, kuriuose keliamas ieškinio senatį nustatančių materialiosios teisės normų netinkamo taikymo klausimas. Ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas – fakto klausimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad kasatoriui ieškinio senaties terminas prasidėjo 1997 m., kai J. G. įregistruota nuosavybės teisė į ginčo patalpas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo, kad kasatorius nagrinėjamoje byloje ginčija Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. sausio 30 d. statinio priėmimo aktą, tačiau nenurodo teisinių argumentų šio akto neteisėtumui pagrįsti. Statytojui J. G. pagal parengtą projektą pabaigus buto rekonstrukcijos darbus ir kreipusis dėl statinio priėmimo naudoti, vadovaujantis STR 1.11.01:1996 „Statinių priėmimo naudoti tvarka“, buvo sudaryta komisija, kurios nariai pagal kompetenciją patikrino statinio atitiktį projektui, normatyvinių statybos techniniams dokumentams, įvertino perplanuoto buto (įrengtos parduotuvės) tinkamumą naudoti ir, nenustatę reikalavimų pažeidimų, išdavė ginčo aktą. Kasatorius savo procesiniuose dokumentuose nenurodė pagrindų šiam aktui panaikinti ir apie tai teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas.
Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovai J. G. ir A. V. prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jie nurodo, kad kasaciniame skunde neteisingai interpretuojamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės. Kasatorius 1992 m. rugpjūčio 20 d. privatizavo butą, tačiau pirkimo–pardavimo sutartyje nėra duomenų, jog kartu įgijo 13,82 kv. m ginčo patalpas; jis įgijo nuosavybėn butą su neidentifikuotu rūsiu, tačiau tai nėra ginčo patalpos; kasatorius privatizavo šalia buto esančią patalpą–sandėlį. Ginčo patalpa kasatoriaus buto techninės apskaitos byloje įrašyta tik 1993 m. gegužės 25 d., tačiau įrašas nepatvirtina nuosavybės teisių į jas. Kasatorius leistinais įrodymais neįrodė ginčo patalpų priklausymo jam nuosavybės teise; apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatoriaus pateikti dokumentai (Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizacijos, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1994 m. gegužės 25 d. pažymėjimas Nr. 024802, Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomojo komiteto 1964 m. sausio 31 d. orderis, Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomojo komiteto 1982 m. balandžio 6 d. raštas ir UAB „Naujamiesčio būstas“ 2000 m. balandžio 7 d. pažyma) nepatvirtina šių aplinkybių. Anot atsakovų, ginčo patalpa, kaip virtuvė, visada priklausė V. L. šeimai; pakeitus patalpų statusą į sandėlio, jos grąžintos jiems kaip pagalbinės patalpos; apie tai patvirtinama Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomojo komiteto 1982 m. balandžio 6 d. rašte. Atsakovas J. G. įsigijo butą su ginčo patalpa ir po atliktos patalpų rekonstrukcijos bei jų paskirties pakeitimo mainų sutarties pagrindu jas, kaip vieną daiktą, perleido atsakovui A. V. Apeliacinės instancijos teismas, atsakovų vertinimu, pagrįstai taikė ieškinio senatį, pripažinęs, kad kasatorius, žinodamas apie esą pažeidžiamas teises, nesiėmė teisinių priemonių pažeistai teisei ginti. Argumentai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tokio reikalavimo nepareikšta įstatymo nustatyta tvarka. Kasatoriaus teisė negali būti ginama, remiantis CK 6.158 straipsniu, negaliojusiu sandorių sudarymo metu.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuosavybės teisės į ginčo patalpas atsiradimo pagrindo
Teisiniai santykiai, susiklostantys dėl valstybinio turto privatizavimo, yra specifiški ir sudėtingi dėl šių santykių subjektų ir objektų, pirmiausia dėl valstybės ir valstybinio turto, kaip savito teisinio santykio dalyvio ir nuosavybės teisės objekto, ypatumų; dėl to procesas, kurio metu nuosavybės teisė pereina iš valstybės privatiems asmenims, be bendrųjų, reglamentuojamas ir specialiųjų teisės normų.
Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą buvo nustatyta 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, kuris visa apimtimi galiojo iki 1998 m. liepos 1 d.; dėl įstatymo įgyvendinimo priimti įstatymo lydimieji teisės aktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ ir kt.). Privatinės nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose atsiradimo pagrindų ir turinio nuostatų analizė suponuoja, kad buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu jos yra įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnis). Su gyvenamosiomis patalpomis susijusios pagalbinės patalpos gali būti ne tik to paties namo rūsiuose, palėpėse, bet ir atskirai, pavyzdžiui, ūkiniai pastatai. Techninis kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlyginis pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpos pripažinimui buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Taigi ne visos negyvenamosios patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas. Kitos negyvenamosios patalpos, neatitinkančios buto priklausiniui keliamų reikalavimų, galėjo likti viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo kita, ne Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.
Ieškovas teigia, kad ginčo patalpa kaip butas kasatoriui buvo skirta 1964 m. ir išduotas Vilniaus miesto Spalio rajono Vykdomojo komiteto orderis Nr. 108931; kasatoriui 1969 m. gavus kitą butą, ši pusrūsyje esanti patalpa kaip pagalbinė jam palikta kietam kurui laikyti ir apie tai patvirtinama UAB „Naujamiesčio būstas“ 2000 m. balandžio 7 d. išduotoje pažymoje. Iš Vilniaus miesto Spalio rajono VK 1982 m. balandžio 6 d. rašto matyti, kad 13,82 kv. m patalpa buvo V. L. buto Nr. 14 dalis (virtuvė), o joje iki 1965 m. sausio mėnesio gyvenęs asmuo išsikėlė į kitą butą. Kasatorius teisus tvirtindamas, kad pastarasis raštas nėra nuosavybės teisės V. L. į ginčo patalpą atsiradimo pagrindas. O tai, kad kasatorius iš buto išsikėlė 1969 m., ne 1965 m., kaip nurodyta rašte, teisinės reikšmės neturi. Teisiškai reikšminga aplinkybė, kad dar iki Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo Vykdomasis komitetas raštu neprieštaravo, kad ginčo patalpą kaip pagalbinę naudotų būtent (duomenys neskelbtini) nuomininkai (L.). Tai paneigia UAB „Naujamiesčio būstas“ 2000 m. balandžio 7 d. išduotoje pažymoje nurodomą aplinkybę, kad ginčo patalpa kaip pagalbinė palikta ieškovui. Kita vertus, minėta, kad buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu ir jos turėjo būti įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Į ieškovo buto inventorizavimo bylą ginčo patalpa įtraukta po buto privatizavimo – butas privatizuotas 1992 m. rugpjūčio 20 d., o ginčo patalpos inventorizacijos data 1993 m. gegužės 25 d. Šių faktinių duomenų visuma leidžia teigti, kad ginčo patalpa buto privatizavimo metu nebuvo ieškovo buto priklausinys, o kito teisėto pagrindo, kuriuo ginčo patalpos nuosavybės teisę įgijo ieškovas byloje nenustatyta, todėl ieškovo reikalavimas ginti jo, kaip turto savininko, teises nepagrįstas. Kadangi byloje neįrodyta ieškovo reikalavimo teisės, tai kasatoriaus argumentai dėl netinkamo teisės taikymo skaičiuojant ieškinio senaties terminą neturi teisinės reikšmės, todėl kasacinis teismas dėl šios kasacinio skundo dalies nepasisako.
Dėl atsakovų teisių į ginčo patalpas vertinimo
Nekilnojamojo turto registro paskirtis – išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nenulemia ir nereiškia, kad daikto savybės ar kriterijai yra būtent tokie; išviešinti duomenys nelemia daikto likimo. Tam turi reikšmės požymiai, savybės ir kriterijai, kurie priklauso daiktui, taip pat savininko valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-422/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-422/2011">3K-3-422/2011</a>).
Pripažindamas tai, kad ieškovas neįrodė savo nuosavybės teisės į ginčo patalpą, taip pat nėra subjektas, turintis teisę ginti viešąjį interesą, o tokia teisė suteiktų galimybę ginčyti atsakovų įrodinėjamas teises, kasacinis teismas kartu pažymi, kad byloje nepateikta duomenų, kuriais remiantis būtų įrodytas J. G. nuosavybės teisės į ginčo patalpas įgijimo teisėtumas. J. G. nuosavybės teisės į dviejų kambarių butą su rūsiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atsiradimo pagrindas yra 1993 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Tačiau pirkimo–pardavimo sutartimi L. turėjo teisę perleisti pirkėjui tai, kas priklausė jiems nuosavybės teise. L. 1992 m. rugpjūčio 20 d. sutartimi privatizavo butą su rūsiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurio privatizavimo metu inventorizavimo byloje buvo nurodytas 3,74 kv. m sandėlis. 13,82 kv. m ploto pusrūsio patalpa, pažymėta žyma 14-6, įvardijama J. G. namų valdos techninės apskaitos bylos (inventorizacinis Nr. 11603) kopijoje (pagal 1952 m. kovo 4 d. inventorizacijos kopiją įbraižytos tarp 14 indeksu įvardijamų patalpų), tarp L. privatizuojamų patalpų nenurodyta, todėl teigti, kad ši patalpa L. privatizuota Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka kaip buto priklausinys, nėra teisinio pagrindo. Byloje nepateikta įrodymų, liudijančių L. ar J. G. nuosavybės teisės atsiradimo į šią patalpą įstatymuose nustatyto teisinio pagrindo, o tai, kad ji tapo mainų sutarties objekto dalimi administracinių aktų pagrindu leidus J. G. pertvarkyti jam nuosavybės teise priklausančias patalpas, kartu į pertvarkomų objektų projektą įtraukiant ir savivaldybės turtą, šio turto nuosavybės teisės pakeisti be įstatyme numatyto pagrindo negali, nepaisant tokio turto duomenų apie nuosavybę atitinkamo išviešinimo Nekilnojamojo turto registre. Sandoris, kuriuo mainų sutarties pagrindu perleista nuosavybė nepriklauso perleidėjui nuosavybės teise, jis nėra savininko įgaliotas ar neturi tam teisės pagal įstatymą, gali būti pripažintas negaliojančiu pagal daikto savininko, valdytojo ar mainų sutarties pagrindu turtą įgijusio asmens ieškinį (CK 6.432 straipsnis, 6.307 straipsnio 1 dalis). Visa tai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktą teisinį reglamentavimą ir faktą, kad turtą įgijęs asmuo nereiškia ieškinio dėl mainų sutarties (visos ar jos dalies) pripažinimo negaliojančia, o Vilniaus m. savivaldybė yra atsakovas šioje byloje, taigi žino tikrąją reikalo esmę ir turi teisę (pareigą) ginti pažeistus teisėtus turtinius savivaldybės interesus, kasacinis teismas nemato teisinio pagrindo peržengti kasacinio skundo ribų bei imtis procesinių priemonių viešajam interesui apsaugoti, suponuoja, kad priešieškinis apeliacinės instancijos teismo pagrįstai iš dalies patenkintas ir ieškovas iškeldintas iš ginčo patalpos, nepaisant to, kad atsakovo A. V. turto (ginčo patalpos dalyje) įgijimo nuosavybėn faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad J. G. A. V. mainų sutarties pagrindu perleido dalį ne jam priklausančio turto (ginčo patalpą).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus P. U. kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovo (kasatoriaus) kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteistinos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai, tačiau atsakovai J. G. ir A. V. neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba, parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, ir nepateikia jų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl kasacinis teismas šio klausimo nenagrinėja.
Iš kasatoriaus Lietuvos valstybei priteistina 91,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. pažymoje (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš P. U., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 91,20 Lt (devyniasdešimt vieną litą 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai: Birutė Janavičiūtė
Gintaras Kryževičius
Zigmas Levickis
