Baudžiamoji byla Nr. 2K-80-1073/2019
Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00030-2014-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.10; 2.1.7.4.4; 2.1.15.3.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus jas apimant, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo.
Juridinis asmuo UAB „T“ nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį 5649 Eur (150 MGL dydžio) bauda, 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį 11 298 Eur (300 MGL dydžio) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus jas apimant, UAB „T“ paskirta subendrinta 11 298 Eur (300 MGL dydžio) bauda.
Priteista solidariai iš D. R. ir UAB „T“ Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – Vilniaus apskrities VMI) 21 637,51 Eur (74 710 Lt) turtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendis, be kita ko, pakeistas:
D. R., nuteistam pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskirta 1838,50 Eur (50 MGL dydžio) bauda.
Panaikinta apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria D. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir UAB „T“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o UAB „T“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikintos apylinkės teismo nuosprendžio dalys dėl D. R. ir UAB „T“ paskirtų bausmių subendrinimo ir BK 75 straipsnio taikymo D. R..
Panaikinta apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria iš D. R. ir UAB „T“ solidariai priteista Vilniaus apskrities VMI naudai 21 637,51 Eur (74 710 Lt), VMI civilinis ieškinys atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 13 d. nutartimi panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžio dalis, kuria Vilniaus apskrities VMI civilinis ieškinys atmestas, ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistojo D. R., jo gynėjo advokato Tadeušo Gudzinskio ir nuteistojo juridinio asmens UAB „T“ atstovės A. R. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo pakeista: priteista iš bankrutuojančios UAB „T“ 21 637,51 Eur Vilniaus apskrities VMI; nustačius šios bendrovės nemokumą, priteistą ieškinį išieškoti iš D. R.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. B. esmė
1. D. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, UAB „T“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad D. R., būdamas UAB „T“ direktorius ir jai atstovaudamas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir už įmonės veiklos kontrolę, veikdamas UAB „T“ vardu, jos naudai ir interesais, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d., siekdamas nuslėpti šios bendrovės turtą (pajamas ir išlaidas), tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „T“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Nusikalstamos veikos aplinkybės detaliai aprašytos skundžiamuose teismų sprendimuose.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
2. Apeliacinės
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo D. R. gynėjas advokatas B. Chranovskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes, spręsdamas civilinio ieškinio priteisimo iš nuteistojo D. R. klausimą, teismas privalėjo išnagrinėti civilinį ieškinį iš esmės, pasisakyti dėl jo pagrįstumo, įrodomumo bei dėl ieškinio dalyką ir dydį pagrindžiančių įrodymų patikimumo, tačiau to nepadarė; priimtas teismo sprendimas neaiškus, jo įvykdymas yra pasunkintas. Be to, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje nepateikė išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių šio skundo argumentų. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė D. R. teisę į rungimosi procesą, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą ir teisėtą sprendimą. j
3.2. Skundžiamoje nutartyje padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo kelia abejonių dėl jų tikrumo ir tikslumo, nes ne visi bylos įrodymai išnagrinėti ir įvertinti kaip visuma, sugretinti su kitais bylos duomenimis, nepašalinti prieštaravimai. Iš nutarties turinio matyti, kad ji iš esmės grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutarties motyvais ir bendro pobūdžio (formaliais) argumentais, nesusijusiais su konkrečiais argumentais ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, todėl negalima daryti išvados, kad ieškinys yra įrodytas visiškai ir įrodytas patikimais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Teismas neįvertino ieškinio pagrįstumo, nutartyje išdėstė tik ieškiniui tenkinti palankius teorinio pobūdžio pasisakymus ir tik tas aplinkybes, dėl kurių šis ieškinys turi būti patenkintas. Tai nėra tinkamos teismo išvados dėl BPK 115 straipsnio nuostatų taikymo.
3.3. Pirmosios instancijos teismas nustatytą neapskaitytų mokesčių sumą iš esmės grindė Vilniaus apskrities VMI specialisto išvada, kuri paremta tik ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepanaikintoje nuosprendžio dalyje konstatavo, kad specialisto išvadoje nurodomos gautos pajamos ir mokėtini mokesčiai yra nustatyti tik sąlyginiais skaičiavimais, tačiau, teismo nuomone, kitaip jų apskaičiuoti neįmanoma dėl ilgo tokios veiklos laikotarpio ir dėl to, kad vairuotojų gauti pinigai niekur fiksuoti nebuvo. Be to, teismas pažymėjo, kad teisme apklausta specialistė patvirtino, jog įmonės apskaitoje nurodytos sumos nesutaptų su realiais skaičiais, ir kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje pakeistus liudytojų parodymus atmetė, tačiau rėmėsi visais 24 ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų duotais parodymais. Kadangi minėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis buvo palikta galioti, apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylos dalį dėl civilinio ieškinio, turėjo vadovautis visomis ankstesnio teismo išvadomis, tarp jų ir išvadomis dėl specialisto išvadoje pateiktų skaičiavimų, tačiau to nepadarė. Šis teismas formaliai pritarė specialisto išvadai ir nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su specialisto išvadoje pateiktų skaičiavimų netikslumu, išsamiai nenagrinėjo UAB „T“ darbuotojų parodymų civiliniame ieškinyje atsižvelgdamas į pateiktų reikalavimų kontekstą. Apeliacinės instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar specialisto išvadoje pateiktų skaičiavimų šaltinis, t. y. UAB „T“ darbuotojų parodymai dėl ieškinio dalyko, dėl kurio jie nebuvo apklausti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, yra pakankamas ieškinio sumai tiksliai nustatyti, dėl to privalėjo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti UAB „T“ darbuotojus (BPK 324 straipsnio 6 dalis), tačiau to nepadarė.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, privalėjo vadovautis ne BPK, o CPK normomis, nes klausimų, dėl kurių buvo priimtas sprendimas, baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 115 straipsnio, 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 178 straipsnio nuostatas civiliniame ieškinyje ieškovas turi nurodyti įrodymus, patvirtinančius jame išdėstytas faktines aplinkybes, tačiau, be specialisto išvados, kurios patikimumas kelia abejonių, nebuvo pateikta jokių patikimų įrodymų, kuriais galėtų įrodyti savo reikalavimą priteisti 21 637,51 Eur nesumokėtų mokesčių.
3.5. Tokios apimties civilinio ieškinio pagrįstumui išnagrinėti reikia papildomų duomenų, o tai gali gerokai pasunkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, todėl šis klausimas turėtų būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, paliekant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 2 dalis).
3.6. BPK 114 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas įtraukta įmonė ar fizinis asmuo, kuriems iškelta bankroto byla, civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjamas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi gali būti perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 114 straipsnio taikymo galimybės nesvarstė, tačiau antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas šiuo klausimu taip pat nepasisakė, nors nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi UAB „T“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Šiuo metu Vilniaus apygardos teisme vis dar vyksta bendrovės likvidavimo procesas, jis nėra baigtas, taigi bendrovė nėra likviduota (civilinė byla Nr. eB2-2130-640/2018). Teismas neįvertino, kad bendrovės vadovo civilinės atsakomybės kreditoriams klausimas yra sudėtinga teisinė problema, kurios įvairūs aspektai, kylantys iš CK 2.87, 6.246–6.249 straipsnių, nuosekliai aiškinami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-298/2006, 3K-3-130/2011, 3K-3-493/2012, 3K-3-176/2014, 3K-3-283/2014 ir kt.). Išnagrinėti tokio pobūdžio civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje yra sudėtinga, tai nėra šios bylos dalykas, jam išnagrinėti būtina nustatyti tam tikras specifinio pobūdžio aplinkybes ir taikyti tam tikras specifines CK, CPK ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normas. Juolab kad šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamas BUAB „T“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „S“, apeliacinis skundas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0zMDE5LTUyMi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-3019-522/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-3019-522/2018">2-3019-522/2018</a>, kuriuo buvo atmestas ieškinys D. R. dėl kreditorės VMI (šioje byloje civilinė ieškovė) 6712,30 Eur reikalavimo dėl nesumokėtų mokesčių priteisimo iš įmonės vadovo D. R..
3.7. Taigi, siekiant išvengti šiurkščių civilinės teisės taikymo baudžiamajame procese klaidų, baudžiamojoje byloje tokie sudėtingi klausimai kaip juridinio asmens mokestinės prievolės perkėlimas fiziniam asmeniui (vadovui, akcininkui) neturėtų būti sprendžiami, nes bankrutuojančios įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės klausimui išspręsti būtina ištirti bankrotą lėmusias priežastis, tačiau tai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Bankroto byloje pareikšti VMI (civilinės ieškovės) reikalavimai, todėl ir reikalavimas D. R. turėtų būti nagrinėjamas teismo, nagrinėjančio bankroto bylą, arba kito teismo civilinių bylų skyriuje, pareiškiant ieškinį D. R.
3.8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje nurodė, kad kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atlyginti žalą, ar asmuo (fizinis arba juridinis) atsakingas, t. y. turi teisinę pareigą atlyginti žalą, turi būti įvertintos visos faktinės bylos aplinkybės, atskleidžiančios konkretaus asmens padarytą nusikalstamą veiką, kaltę, žalą ir parodančios priežastinį ryšį, t. y. tai, jog būtent padaryta veika lėmė žalingų padarinių atsiradimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymų nepaisė, dėl jų skundžiamoje nutartyje nepasisakė.
3.9. Teismas, nustatydamas D. R. civilinės atsakomybės sąlygą – UAB „T“ nemokumą, pažeidė CPK 267 straipsnio nuostatas. Taigi priimant skundžiamą nutartį buvo pažeistos nuteistojo teisės, iškilo teisės taikymo problema.
3.10. Jeigu teismas pripažįsta, kad civilinis ieškinys pagrįstas, turi aiškiai nurodyti, kodėl daroma tokia išvada. Asmeniui, iš kurio priteisiamas ieškinys, sprendimas turi būti aiškus, neturi kilti jokių abejonių dėl ieškinio dydžio, neaiškumų dėl tokio sprendimo vykdymo tvarkos. Sąlyginių sprendimų negali būti, kad nekiltų klausimų, „kas būtų, jeigu būtų“, toks sprendimas neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų. Priimdamas sąlyginį sprendimą, teismas nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis turi būti nustatytas UAB „T“ nemokumas, po kurio atsirastų nuteistojo D. R. subsidiarioji atsakomybė ir prievolė atlyginti žalą, nenustatė visų šios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nurodydamas tik vieną iš jų – juridinio asmens faktinį nemokumą.
3.11. Apeliacinės
2. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo nuteistojo gynėjo advokato kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais D. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, o juridinis asmuo UAB „T“ – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje.
4.2. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas, kai fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala ir kai įtariamojo (kaltinamojo) veikoje yra konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 109 straipsnis).
4.3. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apskrities VMI pateikė civilinį ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo UAB „T“ direktoriaus D. R. valstybės naudai 74 710 Lt (21 637,51 Eur) PVM mokesčio (BPK 110 straipsnio 1 dalis, 112 straipsnio 1 dalis). Šis ieškinys, žalos dydžio pagrįstumas buvo nagrinėjami kartu su baudžiamąja byla, laikantis BPK 113 straipsnio reikalavimų. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliami specialūs (imperatyvūs) reikalavimai civilinio ieškinio pareiškimo turiniui, tačiau Vilniaus apskrities VMI baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys savo forma ir turiniu atitinka bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (CPK 111, 135 straipsniai). Ieškinyje nurodomos šalys (ieškovas, atsakovas), dalyvaujančios procese, išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą, žalos pobūdis ir dydis, motyvai, kuriais nustatytas žalos dydis.
4.4. Šioje byloje yra nustatytos visos pareikšto civilinio ieškinio sąlygos, kad civilinis ieškinys būtų išnagrinėtas kartu su baudžiamąja byla ir būtų surinkta pakankamai civilinio ieškinio pagrįstumą patvirtinančių įrodymų (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, kad D. R., atstovaudamas bendrovei, atliko neteisėtus veiksmus, turinčius nusikalstamos veikos požymių, ir šiais veiksmais buvo padaryta žala – į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta ne mažiau kaip 21 637,51 Eur pardavimo PVM. Tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – nuteistųjų (D. R. ir juridinio asmens UAB „T“) veiksmai nulėmė dalies įplaukų nepatekimą į valstybės biudžetą ir tai buvo žalos atsiradimo valstybės finansų sistemai tiesioginė priežastis.
4.5. Pagal teismų praktiką civilinio ieškovo baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio pareiškimas juridinio asmens darbuotojui, kuris kartu yra ir juridinio asmens vadovas, už nusikaltimu padarytą žalą galimas esant šioms sąlygoms – darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti BPK nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMjgtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-328-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-328-248/2015">3K-7-328-248/2015</a>). Teismų praktikoje pripažįstami dar du pagrindai, kada kreditorius gali tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į juridinio asmens vadovą, – pirma, kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-389/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-389/2014">3K-3-389/2014</a>), arba Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Visais šiais atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni0zMDMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86-303/2018">2K-7-86-303/2018</a>). Šioje nutartyje taip pat nurodoma, kad civilinio ieškovo civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje galėtų būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos labai menkos žalai iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens išieškoti. Tokiu atveju tam, kad baudžiamojoje byloje būtų patenkintas žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė.
4.6. Be to, būtinumą civilinį ieškinį nagrinėti šioje byloje lemia ir tai, kad byloje yra surinkti valstybės turtinius praradimus patvirtinantys įrodymai, atlikta specialisto išvada, surinkti visi duomenys apie mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką lėmusius neteisėtus UAB „T“ ir jai atstovavusio direktoriaus D. R. veiksmus, kuriais valstybei padaryta žala. Be to, atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nurodytą mokesčio (mokesčių) apskaičiavimo (perskaičiavimo) laikotarpio apribojimą, nepatenkinus šioje byloje pareikšto civilinio ieškinio, būtų apribotos mokesčių administratoriaus galimybės išieškoti nusikalstamais veiksmais valstybės biudžetui padarytą žalą (negautus mokesčius). Taigi valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese yra efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas.
4.7. Kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMjgtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-328-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-328-248/2015">3K-7-328-248/2015</a> Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimais), yra pažymėjęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš „inter alia“, asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas CK 6.264 straipsnio nuostatas, nurodė, kad tais atvejais, kai netiesioginės atsakomybės subjektas likviduojamas dėl bankroto, taisyklė, jog žalą patyręs asmuo gali kreiptis tik į darbdavį, o ne į tiesiogiai žalą padariusį asmenį – darbuotoją, neatitinka principinio įstatymo leidėjų tikslo dėl nukentėjusiųjų apsaugos. Atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti nukentėjusiojo interesus, tais atvejais, kai įmonė, pagal CK 6.264 straipsnį atsakinga už žalos atlyginimą, tačiau jos neatlyginusi, likviduojama dėl bankroto, darbdavio atsakomybės už darbuotojo veiksmais padarytą žalą taisyklė turi būti aiškinama ne kaip naikinanti savo veiksmais (neveikimu) žalą sukėlusio asmens atsakomybę, bet kaip įtvirtinanti papildomas garantijas nukentėjusiajam. Priešingas CK 6.264 straipsnio aiškinimas prieštarautų bendrajai atsakomybės už sukeltą žalą taisyklei ir visiško žalos atlyginimo (restitutio in integrum) principui.
4.8. Taigi kasatoriaus reikalavimas civilinį ieškinį šioje byloje perduoti teismui, nagrinėjančiam bankroto bylą, yra nepagrįstas, nes žalos dydis nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ir aiškus, kaip ir aplinkybė, kad ieškovės Vilniaus apskrities VMI reikalavimai likviduojamo juridinio asmens BUAB „T“ nebus patenkinti. Šią aplinkybę patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartis, kuria UAB „T“ iškelta bankroto byla, ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartis, kuria įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (civilinė byla Nr. eB2-2277-562/2017). Šioje nutartyje konstatuota, kad byloje nėra duomenų, jog įmonė turėtų turto ar pajamų, iš kurių galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai, padengiamos teismo ir administravimo išlaidos.
4.9. Specialistė, atlikdama UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir apskaičiuodama 2009 m. liepos 1 d. – 2012 m. sausio 31 d. laikotarpio bendrovės nuslėptus ir į valstybės biudžetą nesumokėtus mokesčius, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų, dirbusių UAB „T“ taksi vairuotojais, parodymais, kurie buvo apklausti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl mokamo „arendos“ dydžio, darbo užmokesčio bei kitų išlaidų padengimo savo lėšomis, t. y. lėšomis, kurios jiems likdavo, sumokėjus bendrovei nustatyto dydžio „arendas“ (automobilių remontas, kuras). Be to, specialistė, atlikdama tyrimą, vertino bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, gretino juos su Registrų centrui teikiama informacija, bendrovės balansu, iš „Sodros“, „Regitros“ ir bankų gauta informacija, deklaracijomis. Atlikusi sugretinimą specialistė nustatė, kad bendrovės iš taksi paslaugų gaunamos pajamos yra gerokai didesnės, nei bendrovė apskaitė savo apskaitoje ir deklaravo Vilniaus apskrities VMI. Taigi padarė pagrįstą išvadą, kad, įmonei į apskaitą neįtraukus visų gautų pajamų, buvo nesumokėta specialisto išvadoje apskaičiuota mokesčių suma. Nors specialistės atlikti mokesčių skaičiavimai nėra tikslūs, tačiau, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendyje, kitaip jų apskaičiuoti neįmanoma dėl ilgo tokios veiklos laikotarpio ir dėl to, kad vairuotojų gauti pinigai niekur fiksuoti nebuvo. Be to, iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad, atliekant tyrimą ir apskaičiuojant valstybei nesumokėtų mokesčių dydį, skaičiavimai buvo atlikti įmonės naudai.
4.10. Apeliacinės
4.11. Kasatorius, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 267 straipsnio nuostatas, nes priėmė sąlyginį sprendimą, kurio įvykdymas yra pasunkintas ir nėra aiškus, neužsiminė, kad šiame straipsnyje yra nuoroda į CPK 262 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas gali priimti preliminarų sprendimą, kuriuo nurodoma, kaip bus išspręstas ginčas, jeigu šalys neatliks tam tikrų veiksmų.
4.12. Apeliacinės
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistojo D. R. gynėjo advokato B. Chranovskio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
4. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, t. y. neišnagrinėjo civilinio ieškinio iš esmės, nepasisakė dėl jo pagrįstumo, įrodytumo bei dėl civilinio ieškinio dalyką ir dydį pagrindžiančių įrodymų – specialisto išvados ir liudytojų, dirbusių įmonėje „T“ taksi vairuotojais, parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumo, neapklausė šių liudytojų teismo posėdyje, priimtoje nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Be to, kaip teigia kasatorius, antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas neištaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 13 d. nutartyje nurodytos klaidos dėl BPK 114 straipsnio taikymo ir nepagrįstai neperdavė civilinio ieškinio bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, taip pat neįvykdė nurodymo nustatyti žalos atlyginimo pagrindą, asmenį (fizinį ar juridinį), turintį pareigą ją atlyginti, įvertinti visas faktines bylos aplinkybes, atskleidžiančias konkretaus asmens padarytą nusikalstamą veiką, kaltę, žalą ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.
5. Vilniaus apygardos teismas, antrą kartą nagrinėdamas D. R. ir UAB „T“ baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, apeliacinį bylos nagrinėjimą reglamentuojančių BPK normų nepažeidė ir nesuvaržė D. R. teisės į rungimosi procesą.
6. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, pirmą kartą išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo D. R., jo gynėjo advokato ir nuteistojo juridinio asmens UAB „T“ atstovės apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 24 d. priėmė nuosprendį, kuriuo, be kita ko, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė: panaikino apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria D. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir UAB „T“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo D. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o UAB „T“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisino kaip nepadariusius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, taip pat panaikino apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria iš abiejų nuteistųjų solidariai priteista Vilniaus apskrities VMI naudai 21 637,51 Eur (74 710 Lt), ir VMI civilinį ieškinį atmetė. Kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. R. ir UAB „T“ buvo nuteisti už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą, apeliacinės instancijos teismas paliko galioti. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą atmesti Vilniaus apskrities VMI civilinį ieškinį argumentavo tuo, kad konstatavus, jog D. R. ir UAB „T“ nepadarė BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, nebėra būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. BK 222 straipsnis, už kurį yra nuteistas D. R. ir UAB „T“, nenustato valstybės biudžetui dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo kylančių padarinių, todėl nėra priežastinio ryšio tarp padarytos nusikalstamos veikos ir žalos valstybei, be to, D. R. ir UAB „T“ suformuluotame kaltinime nėra nurodyta, kad dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo kilo pasekmės, lėmusios žalą valstybei.
7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal prokuroro ir civilinės ieškovės Vilniaus apskrities VMI kasacinius skundus ir nustačiusi esminius BPK pažeidimus, sprendžiant pareikšto civilinio ieškinio klausimą, 2018 m. kovo 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria Vilniaus apskrities VMI civilinis ieškinys atmestas, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas VMI pareikšto civilinio ieškinio klausimą, išsamiai neišnagrinėjo bylos duomenų ir aplinkybių, turinčių reikšmės šiam klausimui išspręsti, ir nuosprendyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl civilinio ieškinio pagrindo, civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, jų neįvertino atsižvelgdamas į pirmiau šioje nutartyje nurodytų teisės normų nuostatas, todėl iš esmės pažeidė BPK 109, 113, 115 straipsnių reikalavimus. Be to, iš naujo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme turi būti atriboti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės klausimo aspektai, atsižvelgta į tai, kad UAB „T“ iškelta bankroto byla, kuri šiuo metu nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, nustatytas fizinio asmens, juridinio asmens ir mokestinės prievolės santykis. Šie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
8. Taigi D. R. ir juridinio asmens UAB „T“ baudžiamoji byla Vilniaus apygardos teisme antrą kartą turėjo būti nagrinėjama tik ta apimtimi, kuria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 13 d. nutartimi buvo grąžinta nagrinėti iš naujo. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu (nepanaikinta jo dalimi) buvo nustatyta, kad D. R. ir UAB „T“ apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu siekė nuslėpti D. R. įsteigtos UAB „T“ tikrąsias pajamas ir išlaidas ir dėl to kilo ne tik BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, bet ir tai, kad neįtraukus ir neapskaičius gautų lėšų – iš viso 62 662,77 Eur pajamų – bendrovė nesumokėjo privalomų mokėti į valstybės biudžetą mokesčių – 21 637,51 Eur PVM, taip pat kad D. R. buvo UAB „T“ steigėjas, vienintelis akcininkas ir vadovas, iš esmės vienasmeniškai kontroliavęs finansus, organizavęs šios bendrovės veiklą nuo jos įsteigimo (2009 m. liepos 1 d.) iš esmės visą bendrovės veiklos laikotarpį, taip pat organizavęs bei vykdęs dvigubą buhalterinę apskaitą veikiant bendrovės naudai ir interesais, antrą kartą bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui šių aplinkybių iš naujo nustatyti nereikėjo, bet turėjo apsvarstyti jų reikšmę civilinio ieškinio kontekste. Tai apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 13 d. nutarties nurodymus, ir padarė, taip pat aiškinosi civilinio ieškinio pagrindą, civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas ir kitas svarbias civiliniam ieškiniui išspręsti aplinkybes. Aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo svarstyti klausimo dėl BPK 114 straipsnio nuostatų taikymo galimybės, nes skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu (2018 m. rugsėjo 20 d.) juridinis asmuo UAB „T“ buvo pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto, t. y. buvo pradėtas jos likvidavimas (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2277-562/2017).
9. Vilniaus apygardos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, neprivalėjo atlikti įrodymų tyrimą, apklausti UAB „T“ taksi vairuotojais dirbusius darbuotojus ir iš naujo vertinti jų parodymus bei specialisto išvados patikimumą. Pirmą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismas dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus liudytojų UAB „T“ darbuotojų parodymus ir kitus bylos duomenis bei paliktoje galioti nuosprendžio dalyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus vertino tinkamai, ir, pasisakydamas dėl specialisto išvados patikimumo, nurodė, jog neturi pagrindo abejoti specialisto išvados dalimi dėl UAB „T“ ir jo direktoriaus vykdytos apgaulingos buhalterinės apskaitos.
10. Kasatorius teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą dėl civilinio ieškinio, savo pretenziją grindžia ir tuo, kad, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis specialisto išvada kaip patikimu įrodymu, nes joje nurodomos bendrovės gautos pajamos ir mokėtini mokesčiai nustatyti sąlyginiais skaičiavimais pagal ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymus. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.
11. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-7-130-699/2015, 2K-173-976/2016 ir kt.).
12. Kasacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, apibrėžė nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas – t. y. įpareigojo apeliacinės instancijos teismą peržiūrėti bylą dėl VMI pareikšto civilinio ieškinio dviem aspektais – dėl civilinio ieškinio pagrindo (ar galimas toks ieškinys, inkriminuojant BK 222 straipsnio 1 dalį), civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo. Todėl iš naujo tikrinti ir vertinti specialisto išvados patikimumą, kai tai išsamiai atliko apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas skundą pirmąjį kartą, nebuvo pagrindo.
13. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą tais atvejais, kai byloje reikalingos specialiosios žinios tam tikroje srityje (nagrinėjamoje byloje – buhalterinės apskaitos ir mokesčių srityse), skiriamas objektų tyrimas. Tam, kad specialistas galėtų atlikti jam pavestą tyrimą, pateikiama visa tyrimui reikalinga medžiaga, įskaitant ir reikalingą bylos medžiagą (įmonės buhalteriniai dokumentai, jeigu reikia – ir įtariamųjų bei liudytojų apklausų protokolai ar kita medžiaga). Atlikęs pavestą objekto tyrimą, specialistas pateikia išvadą. Specialistė teisiamajame posėdyje nurodė, kad savo išvadoje, be įmonės buhalterinių dokumentų, rėmėsi VMI, „Sodros“, Registrų centro duomenų bazėse pateikta informacija ir liudytojų UAB „T“ darbuotojų parodymais. Pažymėtina, kad, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamame mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadinasi, specialistė, nagrinėjamoje byloje atliekamame UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos tyrime vien pagal buhalterinius duomenis ir iš pirmiau nurodytų duomenų bazių gautą informaciją negalėdama nustatyti dalies aplinkybių, pavyzdžiui, bendrovės gaunamų pajamų ir priklausančių mokėti mokesčių sumos dydžio, joms nustatyti galėjo pasitelkti liudytojų parodymus. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjktNTExLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-29-511/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-29-511/2019">2K-29-511/2019</a> pažymėta, kad specialistas negali atlikti liudytojų parodymų procesinio įrodomojo vertinimo, jų tikrumą ir patikimumą turi įvertinti teismas. Todėl specialisto išvada, kuriai pateikti panaudojami tokie duomenys, iš esmės vertintina kaip sąlyginė. Tokia specialisto išvada įrodomąją reikšmę gali turėti tik tuo atveju, jei duomenų, kuriais grindžiama išvada, patikimumas patvirtinamas bylos teisminio nagrinėjimo metu ir nekelia abejonių.
14. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ištyrė liudytojų UAB „T“ darbuotojų parodymus, specialisto išvadą, ją pateikusios specialistės paaiškinimus, kitą bylos medžiagą ir visapusiškai juos įvertino. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs pirmiau nurodytus bylos įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir pagrįstai vadovavosi specialistės išvada, kuri paremta ir ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad nors specialisto išvadoje pateiktos bendrovės mokėtinų mokesčių sumos ir yra sąlyginės, t. y. apskaičiuotos sąlyginai, pagal turimus duomenis išvedant aritmetinius vidurkius, tačiau šie skaičiavimai atlikti įmonės naudai, t. y. atsižvelgiant į liudytojų parodymus nebuvo apskaičiuoti pinigai, kuriuos jie palikdavo sau kaip darbo užmokestį, apie vairuotojų darbo užmokestį buvo imti duomenys iš „Sodros“ duomenų bazės, kuriai informaciją apie tai oficialiai teikė pati bendrovė.
15. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį ir kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, išsamiai išnagrinėjo D. R. ir UAB „T“ bylą ta apimtimi, kuria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 13 d. nutartimi buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Priimtoje nutartyje, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse, išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir nurodė aiškius argumentus dėl priimamo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi BPK 386 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis ir įvykdė visus kasacinės instancijos teismo 2018 m. kovo 13 d. nutarties nurodymus.
Dėl civilinio ieškinio išsprendimo
16. Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo BPK 109, 113, 115 straipsnių nuostatų taikymo, sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, nepagrįsti.
17. Civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso X skyrius (BPK 109–118 straipsniai). Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Jį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliama specialiųjų (imperatyviųjų) reikalavimų civilinio ieškinio pareiškimo turiniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2011, 2K-278/2011), tačiau civilinis ieškinys, reiškiamas baudžiamojoje byloje, turi atitikti CPK 111, 135 straipsnių reikalavimus, t. y. ieškinio pareiškimas forma ir turiniu turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turiniui nustatytus reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI2LTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-526-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-526-693/2015">2K-526-693/2015</a>). BPK 113 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas, tačiau kai kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Priimtame sprendime dėl pareikšto civilinio ieškinio teismas, remdamasis įrodymais, privalo pateikti motyvuotas išvadas dėl jo pagrįstumo ir dydžio (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos (pasireiškusios veikimu ar neveikimu) pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Tai deliktinės civilinės atsakomybės bendrosios sąlygos, įtvirtintos ir CK 6.246–6.249 straipsniuose, nesant bent vienos iš jų, civilinė atsakomybė neatsiranda. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atlyginti žalą, ar asmuo (fizinis arba juridinis) turi teisinę pareigą atlyginti žalą, turi būti įvertintos visos faktinės bylos aplinkybės, atskleidžiančios konkretaus asmens padarytą nusikalstamą veiką, kaltę, žalą ir parodančios priežastinį ryšį, t. y. tai, jog būtent padaryta veika lėmė žalingų padarinių atsiradimą.
18. Turtinė žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal naujai formuojamą praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni0zMDMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86-303/2018">2K-7-86-303/2018</a>) žala, kuri pagal BPK 109 straipsnį gali būti išieškoma baudžiamajame procese, yra suprantama plačiau, nei ji apibrėžiama CK 6.249 straipsnyje, nes apima ir kitus dėl nusikalstamos veikos atsiradusius turtinius praradimus, pavyzdžiui, dėl tyčinės nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius, jei mokestinės prievolės neįvykdymą lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais.
19. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-389/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-389/2014">3K-3-389/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMjgtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-328-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-328-248/2015">3K-7-328-248/2015</a>, e3K-7-115-915/2017) juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas bei jo dalyvis juridinio asmens kreditoriui tiesiogiai atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens, t. y. kai: 1) juridinis asmuo (darbdavys), privalantis už darbuotoją atlyginti žalą, iki žalos atlyginimo išnyksta; 2) žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais; 3) vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys. Pagal kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni0zMDMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86-303/2018">2K-7-86-303/2018</a> pateiktą išaiškinimą juridinio asmens vadovas ar kitas darbuotojas gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Visais minėtais atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens. Šioje nutartyje išaiškinta ir tai, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos labai menkos išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens. Tokiu atveju tam, kad baudžiamojoje byloje būtų patenkintas žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė. Juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Viena iš būtinųjų subsidiariosios atsakomybės sąlygų – juridinio asmens faktinis nemokumas.
20. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti D. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, UAB „T“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad D. R., būdamas UAB „T“ direktorius ir jai atstovaudamas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir už įmonės veiklos kontrolę, veikdamas UAB „T“ vardu, jos naudai ir interesais, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d., siekdamas nuslėpti šios bendrovės turtą (pajamas ir išlaidas), tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „T“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. D. R., siekdamas asmeniškai kontroliuoti bei koordinuoti savo įsteigtos įmonės finansus, nurodė įmonėje dirbantiems darbuotojams įnešti ne realiai iš ūkinių sandorių gautas pinigų sumas, bet jo nustatyto dydžio kasmetines įmokas. Vykdydami jo nurodymą, kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „T“ taksi vairuotojai pristatė ir perdavė ne mažesnę kaip 343 596 Lt (99 512 Eur) sumą. Siekdamas nuslėpti UAB „T“ realiai iš ūkinės finansinės veiklos gautas pajamas, šių operacijų nefiksavo ir apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą klastojo finansinius dokumentus. D. R., žinodamas, kad taksi vairuotojų už suteiktas paslaugas realiai gaunamos pajamos yra didesnės, nei nustatyta pristatyti suma, likusių darbuotojų gaunamų pajamų dalies, ne mažiau kaip 216 362 Lt (62 662,77 Eur), neapskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje, palikdamas vairuotojams ją kaip darbo užmokestį.
21. Vilniaus apskrities VMI atliko UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimą ir pateikė specialisto išvadą Nr. (4.65)-86-49. Joje konstatuota, kad UAB „T“, atstovaujama D. R., neregistravo visų ūkinių operacijų buhalterinės apskaitos registruose, iš kurių nustatomi bendrovės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, apskaičiuojamos pajamos bei nuo jų priklausantys mokesčiai, nustatomas bendrovės turtas ir jos įsipareigojimai, įrašė duomenis, neatitinkančius tikrovės, apie realiai išmokėtą darbo užmokestį, neapskaitė ne mažiau kaip 216 362 Lt (62 662,77 Eur) iš taksi veiklos gautų pajamų, neapskaičiavo ir nedeklaravo 74 710 Lt (21 637,51 Eur) pardavimo PVM, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Tuo pagrindu Vilniaus apskrities VMI baudžiamojoje byloje pareiškė UAB „T“ direktoriui D. R. CPK 111, 135 straipsniuose nustatytus reikalavimus atitinkantį civilinį ieškinį dėl 74 710 Lt (21 637,51 Eur) žalos atlyginimo.
22. Taigi apeliacinės instancijos teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad D. R. buvo UAB „T“ steigėjas, vienintelis akcininkas ir vadovas, iš esmės vienasmeniškai kontroliavęs finansus, organizavęs šios bendrovės veiklą nuo jos įsteigimo (2009 m. liepos 1 d.) iš esmės visą bendrovės veiklos laikotarpį, taip pat organizavęs bei vykdęs dvigubą buhalterinę apskaitą veikiant bendrovės naudai ir interesais, dėl D. R. ir juridinio asmens UAB „T“ neteisėtų tyčinių veiksmų, pasireiškusių apgaulingu UAB „T“ buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymu, iškreipiančiu realią situaciją apie bendrovės pajamas, turtą ir įsipareigojimus, privalomus mokėti mokesčius, kilo ne tik BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – neįtraukus ir neapskaičius gautų pajamų, bendrovė nesumokėjo privalomų mokėti į valstybės biudžetą mokesčių – 21 637,51 Eur, dėl to valstybė patyrė turtinę žalą, ši žala buvo padaryta negautų pajamų forma. Teismas konstatavo, kad tarp tyčinių neteisėtų abiejų nuteistųjų veiksmų ir atsiradusių padarinių (žalos valstybei) yra priežastinis ryšys.
23. Apeliacinės
24. Kasatorius teigia, kad tokia sprendimo formuluotė yra sąlyginio teismo sprendimo išraiška, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 267 straipsnio nuostatas, nes priėmė sprendimą, kurio įvykdymas yra pasunkintas ir nėra aiškus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 267 straipsnį draudžiama priimti teismo sprendimą, kurio įvykdymas ateityje priklausytų nuo sąlygos. Vertinant nurodytus kasacinio skundo argumentus analizuotinos ir vertintinos skundžiamos nutarties motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-242/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-242/2011">3K-3-242/2011</a>, 3K-3-454/2014 ir kt.).
25. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad civilinio ieškovo baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio pareiškimas juridinio asmens darbuotojui, kuris kartu yra ir juridinio asmens vadovas, už nusikaltimu padarytą žalą galimas esant šiai sąlygai – darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMjgtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-328-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-328-248/2015">3K-7-328-248/2015</a>). Šiuo atveju juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens. Atitinkamai teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Primintina, kad byloje nustatyta, jog D. R. buvo UAB „T“ steigėjas, vienintelis akcininkas ir vadovas.
26. Viena iš būtinųjų subsidiariosios atsakomybės sąlygų – juridinio asmens faktinis nemokumas. Būtent bankrotas yra viena iš nemokumo būsenos nustatymo ir pripažinimo procedūrų (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas). O kaip jau buvo minėta anksčiau, 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi UAB „T“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (civilinė byla Nr. eB2-2130-640/2018). Taigi nagrinėjamoje byloje dar nėra priimtas teismo sprendimas dėl BUAB „T“ įmonės pabaigos, kuris reikštų įmonės išnykimą ir sąlygotų tiesioginės vadovo ar dalyvio civilinės atskomybės atsiradimą. Tai apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo įtvirtintu reguliavimu bei suformuota teismų praktika, tinkamai ir aiškiai išdėstė aprašomojoje nutarties dalyje. Tačiau pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucijoje pavartota formuluotė sudaro sąlyginio sprendimo įspūdį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia patikslinti apeliacinės instancijos teismo rezoliucinę nutarties dalį.
27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad jei civilinis ieškinys nebuvo perduotas nagrinėti į bankroto bylą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-547/2013, 3K-3-381/2013 ir kt.) yra suformuotos atitinkamos taisyklės dėl išieškojimų į bankrutavusios įmonės turtą nukreipimo. Pirma, įmonei iškėlus bankroto bylą, nukreipiant išieškojimą į tokios bendrovės turtą pirmiausia turi būti vadovaujamasi Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, kur kreditorių reikalavimai bankrutuojančiai įmonei tenkinami laikantis nustatytos eilės ir tvarkos. Šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje pateiktas bankroto procedūrų metu galinčių atsirasti kreditorių reikalavimų sąrašas nėra baigtinis – galimi ir kiti reikalavimai, kilę bankroto proceso metu ir įtrauktini į kreditorių reikalavimų sąrašą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pagal minėto įstatymo 26 straipsnio 1 dalį gali būti tvirtinami teismo nutartimi, kuria teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, ar po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo. Tokia nutartis gali būti priimama, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-591/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-591/2008">3K-3-591/2008</a> ir kt.). Antra, bankroto byloje pareiškiami kreditorių reikalavimai pagal jų apibrėžtumo lygį ir jų įgyvendinimo etapą gali būti skirtingi, vieni tokių yra kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu. Tokiu atveju į bankroto bylą nagrinėjantį teismą perduodamas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba įsigaliojęs viešojo administravimo subjekto administracinis aktas ar vykdomasis raštas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš skolininko. Trečia, kreditoriai, kurie kreipėsi į teismą su civiliniais ieškiniais skolininkui iki bankroto bylos iškėlimo, išsprendus jų pradėtas civilines bylas, tampa tokiais pat įmonės kreditoriais kaip ir tie, kurie perdavė savo reikalavimus po bankroto bylos iškėlimo tiesiogiai bankroto administratoriui. Nors kreditoriaus reikalavimas atsirado tada, kai įmonei jau buvo iškelta bankroto byla, tačiau kreditorius negali tapti pirmesnės eilės išieškotoju negu tas, kuris laikydamasis įstatymo ir nepraleisdamas termino kreipėsi į bankroto administratorių dėl jo reikalavimo įtraukimo. Todėl įsiteisėjęs teismo sprendimas baudžiamojoje byloje, kurioje yra išspręstas civilinis ieškinys, nesudaro pagrindo jį tenkinti prioriteto tvarka, o yra perduodamas į vykstančią bankroto bylą.
28. Šios aplinkybės buvo nustatytos ir nagrinėjamoje byloje, t. y. apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrindu Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi įmonės bankroto byloje Nr. eB2-2130-640/2018 padidino antros eilės kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos reikalavimą 21 637,51 Eur, t. y. priteisto nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ieškinio suma.
29. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą esminių BPK pažeidimų nepadarė. Todėl nėra teisinio pagrindo visiškai tenkinti kasacinį skundą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarties rezoliucinę dalį ją išdėstant taip:
Priteisti iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „T“ ir subsidiariai iš D. R. 21 637,51 Eur Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Olegas Fedosiukas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
