N. U. pagal BK 227 str. 2 d., 227 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-28-689/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56463-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.3.2.1; 2.1.2.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,

išteisintojo N. U. (N. U.) gynėjui advokatui Eugenijui Šuliokui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu N. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, konfiskuoti N. U. priklausantys 150 Eur.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 17 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – N. U. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į N. U. priklausančius 150 Eur ir šios lėšos grąžintos išteisintajam.

Teisėjų kolegija, išklausiusi išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. U. nuteistas už tai, kad 2018 m. lapkričio 27 d. laikotarpiu nuo 1.47 val. iki 2.27 val. Vilniaus g. 7, Grigiškėse, Vilniuje, policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už bandymą papirkti valstybės tarnautoją ir siekdamas išvengti administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 7 dalį, t. y. dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą, siekdamas valstybės tarnautojų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyr. patrulių V. Š. ir E. Č. neteisėto veikimo ir neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y. kad policijos pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka nerašytų administracinio nusižengimo protokolo už jo padarytą administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 422 straipsnio 7 dalyje, ir siekdamas būti paleistas iš įvykio vietos, vyr. patruliams V. Š. ir E. Č. siūlė kyšį (pinigus), po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2018 m. lapkričio 27 d. 2.44 val. Vilniaus g. 7, Grigiškėse, Vilniuje, prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už bandymą papirkti valstybės tarnautoją, siekdamas tų pačių tikslų, t. y. išvengti administracinės atsakomybės pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį ir būti paleistas iš įvykio vietos, vyr. patrulių V. Š. ir E. Č. neteisėto veikimo ir neveikimo vykdant įgaliojimus, davė vyr. patruliui V. Š. 150 Eur kyšį.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs N. U. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, lakoniškai ir formaliai padarė bendro pobūdžio nemotyvuotas išvadas, kurios nėra neginčijamai patvirtintos baudžiamosios bylos įrodymų bei duomenų visuma, todėl nepagrįstai nusprendė, kad N. U. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principo ir nepagrįstai vadovavosi išskirtinai liudytojų V. Š. ir E. Č. parodymais, nepasisakė dėl šių liudytojų duotų paaiškinimų nenuoseklumo ir to nevertino; neatsižvelgė į aplinkybę, kad byloje esantys vaizdo įrašai yra be garso ir interpretuotini nevienareikšmiškai; taip pat nepagrindė visų būtinų byloje inkriminuoto kvalifikuoto papirkimo nusikaltimo sudėties požymių.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras J. Laucius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Darydamas išvadą, kad 150 Eur įvykio vietoje N. U. sumokėjo manydamas, kad moka pusę jam gresiančios baudos, apeliacinės instancijos teismas BK 227 straipsnio taikymo aspektu neįvertino aplinkybės, kad pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį už neblaivumo patikrinimo vengimą vairuotojas baudžiamas nuo 1000 Eur iki 2000 Eur bauda ir nėra jokios galimybės šią baudą mokėti dalimis ar ją mažesnę sumokėti vietoje, perduodant grynuosius pinigus policijos pareigūnui. Apeliacinės instancijos teismas BK 227 straipsnio taikymo aspektu nevertino ir aplinkybių, kad pinigus N. U. policijos pareigūnui padavė aiškiai ne administracinei baudai sumokėti būdingu būdu, o suprasdamas, kad veikia neteisėtai: jis padavė nedidelę grynųjų pinigų sumą, kuri sudarė mažą dalį jam gresiančios baudos (tuo tarpu administracinės baudos Lietuvos Respublikoje mokamos tik banko pavedimu ir tik į tam skirtą specialią Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, ir tai, sprendžiant iš to, kad Lietuvos Respublikoje iki įvykio jis buvo trauktas administracinėn atsakomybėn, N. U. žinojo); pinigus padavė smulkaus nominalo banknotais, paslapčia, slėpdamasis, buvo nusisukęs nugara į policijos pareigūną ir pinigus laikė į jį nukreiptose už nugaros sulenktose rankose taip, kad pinigų perdavimo veiksmo neužfiksuotų policijos automobilyje esantis vaizdo registratorius. Taip pat apeliacinės instancijos teismas BK 227 straipsnio taikymo aspektu neįvertino ir iš karto po to atliktų N. U. veiksmų, kurie yra aiškiai nebūdingi neva administracinę baudą policijos pareigūnui sumokėti siekiančiam asmeniui, – jo pabėgimo nuo iškart po pinigų perdavimo jį sulaikyti bandžiusio policijos pareigūno V. Š..

3.2. Visos šios teismų nustatytos aplinkybės, kurių neįvertino apeliacinės instancijos teismas, patvirtina, kad perduodamas pinigus policijos pareigūnui N. U. veikė tiesiogine tyčia. Prieš perduodant pinigus jam suprantama rusų kalba buvo paaiškinta dėl baudžiamosios atsakomybės už bandymą papirkti policijos pareigūną. Pinigus policijos pareigūnui N. U. siūlė ir padavė už ANK 422 straipsnio 7 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo protokolo nerašymą ir jo paleidimą iš įvykio vietos. Pinigus prie policijos automobilio N. U. padavė slapčia ir taip, kad tai nebūtų fiksuota vaizdo registratoriaus daromame įraše. Be to, šiame kontekste svarbi aplinkybė yra ir ta, kad iki įvykio N. U. jau kurį laiką gyveno Lietuvos Respublikoje, vykdė čia individualią veiklą, turėjo reikalų su valdžios institucijomis ir net buvo trauktas administracinėn atsakomybėn, todėl su Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimais buvo susipažinęs. Taigi, atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentai dėl N. U. kaltės nebuvimo padarant kvalifikuotą papirkimą, t. y. kad tai užsienio valstybės pilietis, kuriam Lietuvos Respublikos teisės sistemos ypatumai gali būti menkai žinomi, jis nemoka lietuvių kalbos, o jo rusų kalbos žinios nėra geros, nėra be teisinių priekaištų, in dubio pro reo principas šioje situacijoje buvo pritaikytas be pakankamo pagrindo.

3.3. Išoriniai (objektyvieji) nusikalstamos veikos požymiai – N. U. atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, jo pastangos juos padarant, situacija, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, net jo paties paaiškinimai – patvirtina jo veiksmuose esant visus BK 227 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius, tarp jų ir tai, kad 150 Eur buvo duoti už pageidaujamą neteisėtą policijos pareigūnų veikimą ir neveikimą vykdant įgaliojimus – už ANK 422 straipsnio 7 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo protokolo nerašymą ir N. U. paleidimą iš įvykio vietos. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, nes esant pagrindui N. U. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį to nepadarė. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o jo padarytos išvados dėl nebuvimo N. U. veiksmuose visų būtinųjų BK 227 straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyvios pusės elementų nėra pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Pagal šias byloje teismų nustatytas aplinkybes baudžiamąjį įstatymą N. U. teisingai pritaikė pirmosios instancijos teismas, jis nuosprendyje N. U. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

3.4. Nors iki perduodant 150 Eur sumą policijos pareigūnui V. Š. prie automobilio vykusio pokalbio turinį jo dalyviai aiškina skirtingai, nei N. U., nei V. Š. nenurodė, kad pastarasis kokiu nors veiksmu ar žodžiu būtų provokavęs N. U. duoti kyšį. Net jeigu būtų vertinami tik N. U. pirmosios instancijos teisme nurodyti V. Š. veiksmai prie automobilio, t. y. kad policijos pareigūnas kaltininkui aiškino padaryto pažeidimo pobūdį, nurodė galimas nuobaudas, tokie policijos pareigūno veiksmai pagal teismų praktiką nėra laikomi provokavimu ar reikalavimu duoti kyšį. Tuo tarpu skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kaip vaizdo įraše užfiksuoti V. Š. veiksmai prieš automobilyje įrengto vaizdo registratoriaus kamerą perskaičiuojant N. U. perduotus pinigus atitinka teismų praktikoje suformuluotus provokavimo duoti kyšį požymius, o jei atitinka – tai kokius būtent. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kokiomis faktinėmis bylos aplinkybėms remiantis padaryta išvada, kad nepaneigtina, jog N. U. buvo nurodyta kameros buvimo vieta, kad užfiksavus pinigų perdavimą būtų galima jį sulaikyti, kas ir kada tai padarė, taip pat nemotyvuota, kaip tai atitinka teismų praktikoje suformuluotus provokavimo duoti kyšį požymius. Kadangi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. Š. veiksmai turi provokavimo duoti kyšį požymių, nėra pagrįsta teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir teisiniais argumentais nemotyvuota, teigtina, jog teismas ir šiuo aspektu neišsamiai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes, o įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, teikdamas pirmenybę išteisintojo gynybinei pozicijai. Taip buvo padarytas BPK 20 straipsnyje nurodytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, šis pažeidimas sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

3.5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad liudytojų policijos pareigūnų V. Š. ir E. Č. parodymų dalis dėl tarnybiniame automobilyje pateikto N. U. pasiūlymo duoti jiems kyšį už administracinio nusižengimo protokolo pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį nesurašymą ir jo paleidimą yra nepatikima, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių reikalavimus, nes nėra pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o šių liudytojų parodymų vertinimas yra selektyvus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nuteistojo padarytų veiksmų kvalifikavimui neturi įtakos informacija, kaip pasibaigė su kyšį davusiu asmeniu susijusi byla dėl administracinio teisės pažeidimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012), o kitose bylose atliktas įrodymų vertinimas konkrečioje baudžiamojoje byloje neturi prejudicinės galios. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų V. Š. ir E. Č. parodymų dalį dėl N. U. kyšio siūlymo, nepagrįstai rėmėsi prejudicinės galios šioje baudžiamojoje byloje neturinčiu administracinio nusižengimo byloje priimtu nutarimu ir administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-144-1013/2019 atliktu šių liudytojų parodymų vertinimu.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų V. Š. ir E. Č. parodymus jų patikimumo aspektu, neįvertino, kad apklausti iš karto po įvykio abu jie nurodė, kad N. U. atsisakė pasitikrinti blaivumą, dėl to jam policijos automobilyje buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį. Šis jį pasirašyti atsisakė, policijos automobilyje prašė protokolą perrašyti, nurodyti lengvesnį pažeidimą ir jį paleisti. Šias aplinkybes liudytojas V. Š. patvirtino tiek papildomos ikiteisminio tyrimo apklausos metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Šios aplinkybės užfiksuotos ir liudytojos E. Č. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, jas ji nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Tad liudytojų parodymai dėl šios aplinkybės viso proceso metu buvo nuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismas šių parodymų visumos nelygino ir nevertino su kitais įrodymais, o nuosekliai liudytojų nurodytą aplinkybę apie tarnybiniame automobilyje N. U. jiems pateiktą prašymą nerašyti administracinio nusižengimo protokolo pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį, protokolą perrašyti, jame nurodant lengvesnį pažeidimą, ir jį paleisti paliko be teisinio vertinimo. Apie tai, kad N. U. už šių jo pageidaujamų veiksmų atlikimą kyšį pinigais siūlė dar automobilyje, liudytojas V. Š. parodė, kai buvo papildomai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, šią aplinkybę tiek jis, tiek liudytoja E. Č. patvirtino pirmosios instancijos teisme. Pripažinęs pirmosios instancijos teisme duotus liudytojų V. Š. ir E. Č. parodymus nepatikimais, apeliacinės instancijos teismas nenurodė priežasčių, kodėl šie liudytojai norėtų apkalbėti jiems iki tol nepažįstamą Kazachstano Respublikos pilietį N. U. ir apkaltinti jį apysunkio nusikaltimo padarymu. Liudytojų parodymus vertinant kartu su byloje esančiais vaizdo įrašais iš policijos automobilio vidaus, kuriuose užfiksuotas N. U. bendravimas su policijos pareigūnais, darytina išvada, jog įrašas šiuos parodymus patvirtina. Tad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje policijos pareigūnų V. Š. ir E. Č. parodymai nagrinėjami iš dalies selektyviai, jų vertinimas pagrįstas skeptiška pozicija. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šių liudytojų parodymus, nevertino byloje esančių įrodymų visumos ir teigdamas, kad jų parodymai nepatikimi ir prieštaringi, vertino tik liudytojų parodymų fragmentus, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta tik dalis liudytojų parodymų, kurie yra išimti iš visų jų parodymų konteksto ir neatspindi liudytojų parodymų esmės. Tai suponuoja išvadą, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje BPK 20 straipsnio 1–5 dalių nuostatų nebuvo laikomasi, nes ši teismo sprendimo dalis iš esmės grindžiama tik išteisintojo parodymais, o jį kaltinantys įrodymai vertinti selektyviai bei kritiškai, nevertinant ir nelyginant su kitais byloje esančiais įrodymais. Nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių reikalavimų, policijos pareigūnų parodymus dėl tarnybiniame automobilyje pateikto N. U. pasiūlymo duoti jiems kyšį pinigais už administracinio nusižengimo protokolo pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį nesurašymą ir jo paleidimą įvertino pirmosios instancijos teismas, šis teismas pagrįstai jais rėmėsi darydamas išvadą, kad N. U. padarė BK 227 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro J. Lauciaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymas)

5. Šioje baudžiamojoje byloje N. U. buvo kaltinamas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį tuo, kad, siekdamas vyr. patrulių V. Š. ir E. Č. neteisėto veikimo ir neveikimo vykdant įgaliojimus, tarnybiniame automobilyje siūlė jiems kyšį ir vėliau davė 150 Eur kyšį vyr. patruliui V. Š..

6. Išnagrinėję bylą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas nuteisė N. U. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, pagal N. U. apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, jį išteisino, konstatuodamas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė visų būtinų kvalifikuoto papirkimo nusikaltimo sudėties požymių N. U. veikoje ir nepagrįstai nesivadovavo in dubio pro reo principu.

7. Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu ir motyvais, kasatorius teigia, kad teismas nesilaikė baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių – vadovavosi tik išteisintojo parodymais, o jį kaltinančius parodymus vertino selektyviai ir kritiškai, nelygindamas jų su kitais byloje surinktais įrodymais; in dubio pro reo principą šioje byloje pritaikė be pagrindo ir išteisinęs N. U. dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta įstatymo nustatyta tvarka ir pripažinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra kitas, in dubio pro reo, principas, pagal kurį abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo; teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo; sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltei konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos tik tokios abejonės, kurių neįmanoma pašalinti išnaudojus visas galimybes. Abejonės baudžiamajame procese šalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įvertinant įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018).

9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių įrodymų vertinimo reikalavimų privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

10. Patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad, spręsdamas N. U. baudžiamosios atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo principu. Nuosprendyje išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą, jis atitinka apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, kai panaikinamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

11. Nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas plačiau nevertino N. U. bei liudytojų V. Š. ir E. Č. parodymų, išsamiai neargumentavo, kodėl N. U. paaiškinimai atmestini kaip nepagrįsti, o liudytojų vertintini kaip patikimi ir nekeliantys jokių abejonių, apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamią šių įrodymų analizę ir konstatavo, kad nėra pašalintos abejonės dėl V. Š. ir E. Č. parodymų patikimumo, kadangi, lyginant su jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jie nėra nuoseklūs. Nors pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojai V. Š. ir E. Č. teigė, kad būdamas kartu su jais tarnybiniame automobilyje N. U. prašė nerašyti administracinio nusižengimo protokolo ir nenorėjo, kad jo automobilis būtų priverstinai išvežtas, todėl siūlė jiems atsilyginti, ikiteisminio tyrimo metu, praėjus tik kelioms valandoms nuo byloje nagrinėjamo įvykio, duodami parodymus abu policijos pareigūnai tokios aplinkybės nenurodė. Tiek ikiteisminio tyrimo apklausoje, tiek savo tarnybiniame pranešime E. Č. paaiškino, kad apie N. U. siūlomą kyšį ji sužinojo tik po to, kai išlipę iš tarnybinio automobilio V. Š. ir N. U. pasikalbėjo ir priėjęs kolega jai pranešė, kad pastarasis gali siekti juos papirkti. Versiją apie tai, kad N. U. siūlė kyšį policijos pareigūnams dar būdamas jų tarnybiniame automobilyje, V. Š. pateikė tik papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. vasario 26 d. Šios versijos nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Vaizdo įrašai iš tarnybiniame automobilyje įrengtų vaizdo registratorių yra be garso, todėl nėra galimybės patikrinti N. U. ir policijos pareigūno pokalbio tarnybiniame automobilyje turinio ir pašalinti kilusių abejonių. Esant aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra patikimai įrodyta, jog N. U. tarnybiniame automobilyje siūlė duoti kyšį policijos pareigūnams, siekdamas jų neteisėto veikimo ir neveikimo vykdant įgaliojimus.

12. Išvadą, kad vyr. patrulių V. Š. ir E. Č. parodymai dėl kyšio siūlymo tarnybiniame automobilyje nėra nuoseklūs ir patikimi, apeliacinės instancijos teismas motyvavo ir tuo, kad analogiškai jų parodymus administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-144-1013/2019, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl N. U. administracinės atsakomybės pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį (dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą), priimtame nutarime įvertino ir Vilniaus miesto apylinkės teismas. Kasatorius pagrįstai teigia, kad baudžiamojo proceso įstatyme nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-689/2019), todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-144-1013/2019 atliktu liudytojų V. Š. ir E. Č. parodymų vertinimu. Tačiau ši išteisinamojo nuosprendžio motyvavimo klaida nepaneigia pagrįstų apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl liudytojų parodymų nenuoseklumo ir nepatikimumo, padarytų teismui savarankiškai atlikus išsamią šių parodymų analizę ir palyginus juos su kitais byloje surinktais įrodymais.

13. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat išsamiai aptartas ir pinigų perdavimo vyr. patruliui V. Š. momentas, užfiksuotas policijos tarnybinio automobilio vaizdo registratoriumi. Nustatyta, kad lauke prie automobilio gana ilgai, apie 20 minučių, vyko pokalbis tarp N. U. ir V. Š., jo tikslaus turinio nėra galimybės nustatyti, nes vaizdo įrašai yra be garso. Tuomet N. U. ir V. Š. apie 30 sekundžių dingo iš kameros filmavimo lauko, o jiems grįžus, N. U. iš kišenės išsitraukė voką su pinigais, iš jo paėmė keletą banknotų ir juos laikė rankoje, nusisukęs nuo vaizdo registratoriaus, kad šis neužfiksuotų pinigų perdavimo momento, tol, kol V. Š. juos paėmė ir demonstratyviai suskaičiavo prieš kamerą. Dėl šio epizodo N. U. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad prie policijos tarnybinio automobilio V. Š. jam paaiškino, kad jo automobilis bus nutemptas į stovėjimo aikštelę, o jam bus pradėta administracinio nusižengimo teisena ir paskirta apie 300–350 Eur bauda bei teks atlyginti automobilio nutempimo į saugojimo aikštelę išlaidas. Kaip teigė N. U., jis paklausė policijos pareigūno, ar gali sumokėti baudą vietoje, o šis atsakė „pats žinai“. Nenorėdamas, kad automobilis būtų nuvežtas į saugojimo aikštelę, N. U. ištraukė iš kelnių kišenės 150 Eur banknotais po 10 Eur (apie pusę jam gresiančios baudos) ir bandė juos paduoti V. Š., tačiau pamatęs pinigus šis nurodė jam „nesišviesti“. Tuomet N. U., laikydamas pinigus rankose, suvedė rankas už nugaros ir nugara atsisuko į V. Š., pastarasis paėmė pinigus ir griebė N. U. už rankų, norėdamas jį sulaikyti, tačiau šis ištrūko ir pabėgo. Sutiktina su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daromos prielaidos, jog šioje situacijoje Kazachstano Respublikos piliečiui N. U. Lietuvos Respublikos teisės sistemos ypatumai galėjo būti menkai žinomi ir jis iš tiesų galėjo manyti, kad moka dalį jam gresiančios baudos tiesiogiai policijos pareigūnui grynaisiais pinigais, nėra pagrįstos bylos medžiaga, iš šios medžiagos matyti, kad N. U. jau nuo 2013 metų reguliariai lankosi ir vykdo individualią veiklą Lietuvos Respublikoje, buvo baustas baudomis už įvairius administracinius nusižengimus ir šias baudas sumokėjo, taigi yra susipažinęs su administracinių nusižengimų teisena. Tačiau byloje lieka nepaneigti N. U. parodymai apie nevienareikšmiškai interpretuotinus vyr. patrulio V. Š. pasakytus žodžius ir frazes, išteisintajam teiraujantis, ar šis gali perduoti pinigus jam („pats žinai“) ir bandant juos perduoti („nesišviesk“), leidžiantys teigti, kad policijos pareigūnas kategoriškai neatsisakė paimti siūlomų pinigų ir neįspėjo N. U. apie jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę už papirkimą. Vėliau atlikti policijos tarnybinio automobilio vaizdo registratoriumi užfiksuoti N. U. veiksmai – iš kišenės ištraukė banknotus ir laikė juos rankoje, nusisukęs nuo vaizdo registratoriaus, kad šis neužfiksuotų pinigų perdavimo momento, tol, kol V. Š. juos paėmė ir demonstratyviai suskaičiavo prieš kamerą, – atitinka išteisintojo parodymus ir kelia abejonių, ar toks pinigų perdavimo būdas ir tiksli vaizdo registratoriaus filmavimo kryptis jam nebuvo nurodyti paties V. Š., tam, kad būtų galima patikimai užfiksuoti pinigų perdavimo momentą ir jį sulaikyti. Pažymėtina, kad valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Pagal teismų praktiką, provokavimu laikoma situacija, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad asmuo nesirengė daryti nusikalstamos veikos ir ji nebūtų buvusi padaryta be teisėsaugos pareigūnų ir (ar) pagal jų nurodymus veikiančių asmenų įsiterpimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271-788/2017">2K-271-788/2017</a>). Apeliacinės instancijos teismas aptartą epizodą tinkamai įvertino kaip keliantį pagrįstų abejonių dėl galimo provokavimo duoti kyšį ir, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, aiškino jį N. U. naudai.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertindamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus ir priimdamas kitokį sprendimą, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė, todėl naikinti šio teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

15. Tai konstatavus, kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 227 straipsnio 2 dalies – taikymo nenagrinėjami.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šioje byloje 2021 m. vasario 5 d. pateikė pažymą Nr. (12.32Mr) PT-828, kurioje prašoma iš N. U. priteisti valstybės naudai 112,50 Eur išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme.

17. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-174/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-174/2014">2K-174/2014</a>, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016 ir kt.).

18. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal Vilniaus apygardos teismo vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą išteisintojo N. U. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, t. y. prašant panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Išnagrinėjusi bylą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė atmesti kasacinį skundą, konstatuodama, kad jis nepagrįstas. Dėl šių aplinkybių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis

Pranas Kuconis