Baudžiamoji byla Nr. 2K-151-697/2016
Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01604-2013-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.27.1.;
2.1.2.7.;
2.4.2.1.;
2.4.7.
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
gynėjui advokatui Raimondui Kivyliui,
išteisintajam A. U.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Kičiatovo kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 5 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžiu A. U. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, 286 straipsnį ir 290 straipsnį, nes nepadarė veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių, nukentėjusiojo J. B. civilinis ieškinys 95,86 Eur turtinei ir 868,86 Eur neturtinei žalai atlyginti bei civilinio ieškovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys 71,37 Eur turtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėti.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Nijolės Žemaitytės apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, ir išteisintojo bei jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. A. U. buvo kaltinamas tuo, kad grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, nesunkiai sužalojo asmenį dėl nukentėjusiojo tarnybos pareigų vykdymo, t. y.: 2013 m. rugsėjo 5 d., apie 12.40 val., Klaipėdoje, Minijos–Sulupės gatvių sankryžoje, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiojo patrulio J. B. sustabdytas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo nepakluso jo teisėtiems reikalavimams pateikti dokumentus ir pasirašyti surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą, įžeidinėjo jį, spjovė jam į veidą. Policijos pareigūnui J. B. įspėjus A. U., kad už policijos pareigūno įžeidimą jis bus pristatytas į policijos komisariatą, pastarasis, pasiėmęs iš J. B. surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą, ketindamas pasišalinti, ėjo savo automobilio link, į policijos pareigūno reikalavimą sugrįžti nereagavo. Policijos pareigūnui J. B. pasivijus, A. U. kumščiu užsimojo suduoti jam į veidą, tačiau nesudavė, nes nukentėjusysis užsidengė ranka, o sugriebęs kita ranka nuplėšė jo tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir laikė policijos pareigūną J. B. už marškinių ties apykakle, taip nuplėšdamas tarnybinės uniformos marškinių sagą. Policijos pareigūnui J. B. išsilaisvinus iš jį laikančio už tarnybinės uniformos marškinių A. U., pastarasis sugriebė J. B. kairę ranką ties riešu ir ją užsuko, taip padarydamas nukentėjusiajam J. B. kairio riešo sąnario raiščių patempimą, tai nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip A. U., grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiajam patruliui J. B. ir dėl tarnybos pareigų vykdymo nesunkiai sužalojo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiąjį patrulį J. B..
A. U. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją, t. y.: 2013 m. rugsėjo 5 d., apie 12.40 val., Klaipėdoje, Minijos–Sulupės gatvių sankryžoje, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiojo patrulio J. B. sustabdytas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo įžeidinėjo jį vartodamas necenzūrinius, nepadorius bei asmenybę žeminančius žodžius ir spjovė jam į veidą – taip įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją.
2. Kasaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Viktoras Kičiatovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Prokuroras nurodo, kad teismai, išteisindami A. U., išvadas pagrindė neišsamiai ir neteisingai bei šališkai įvertintais įrodymais, veikos padarymo aplinkybes išdėstė tendencingai ir neobjektyviai, be to, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Abiejų instancijų teismai, vertindami byloje išnagrinėtus duomenis, anot prokuroro, išteisintojo A. U. bei jo nurodyto liudytojo A. V. parodymams suteikė pranašumą prieš kitus bylos duomenis, o nukentėjusiojo J. B. ir kitų liudytojų parodymus nemotyvuotai atmetė, be to, neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, įpareigojančias apeliacinės instancijos teismą atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo.
2.2. Nesutikdamas su A. U. išteisinimu pagal BK 286 straipsnį, prokuroras atkreipia dėmesį į nuoseklius nukentėjusiojo J. B. parodymus bei juos patvirtinančius liudytojų policijos pareigūnų M. Ž., R. Š., M. B. parodymus ir daiktų (tarnybinės uniformos liemenės, marškinių ir mobiliojo ryšio telefono „iPhone“) apžiūros protokolą ir nurodo, jog teismams, nemotyvuotai atmetus šiuos įrodymus, byloje liko neatsakyta, kokiomis aplinkybėmis įvykio metu buvo nuplėšta pareigūno J. B. tarnybinės uniformos liemenės kišenė, išplėšta marškinių saga, sugadintas telefonas. Į tai, anot kasatoriaus, neatsako teismų išskirtinai patikimais įvertinti išteisintojo A. U. ir liudytojo A. V. parodymai. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis iki įvykio nepažinojo išteisintojo A. U., todėl neturėjo pagrindo jį apkalbėti ir išsigalvoti tokias įvykio aplinkybes, kad dėl to reikėtų gadinti savo turtą, nuplėšti tarnybinės uniformos liemenės kišenę, išplėšti marškinių sagą.
2.3. Prokuroras nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajam J. B. nustatytas sužalojimas (kairio riešo sąnario patempimas) galėjo atsirasti sulaikymo metu arba pačiam netinkamai pasukus ar palenkus plaštaką, arba užvirtus ant A. U.. Šios teismo išvados, anot prokuroro, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir nepaaiškina, kaip ir kokiomis aplinkybėmis įvykio metu nukentėjusiajam buvo padarytas minėtas sužalojimas. Kasatoriaus teigimu, antrasis apeliacinės instancijos teismo nurodytas sužalojimo atsiradimo mechanizmas prieštarauja Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus papildomai specialisto išvadai Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad J. B. kairio riešo sąnario patempimą galėjo patirti dėl bukos traumos, pasukant ar laužiant ranką per riešo sąnarį, ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktui Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame konstatuota, kad kairio riešo sąnario raiščių patempimas įvyksta nuo staigaus kairės plaštakos pasukimo ar lenkimo riešo sąnario srityje per išilginę rankos ašį. Be to, tai, kad pareigūnas J. B. buvo užvirtęs ant išteisintojo A. U., pasak prokuroro, paneigia ir paties išteisintojo parodymai apie tai, kad jam pargriuvus pareigūnas jį laikė prispaudęs prie žemės kojos keliu. Taigi teismas, prokuroro teigimu, padarė nelogiškas ir neatitinkančias bylos aplinkybių išvadas dėl J. B. sužalojimo, o dėl nukentėjusiojo rūbų suplėšymo iš viso nepasisakė.
2.4. Prokuroro įsitikinimu, A. U. veiksmai visiškai atitinka BK 286 straipsnio sudėtį. Kasatorius teigia, kad policijos pareigūnų parodymais nustatyta, kad A. U. įžeidinėjo policijos pareigūną J. B., todėl pagrįstai šio pareigūno buvo įspėtas ir pakviestas vykti į policijos komisariatą. Nepaklusdamas teisėtiems pareigūno reikalavimams, A. U., prokuroro teigimu, panaudojo fizinį smurtą ir grasinimus – užsimojo kumščiu suduoti smūgį, nuplėšė tarnybinės uniformos liemenės kišenę, išplėšė marškinių sagą, sugriebdamas ir sukdamas J. B. ranką padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Anot prokuroro, A. U. suvokė, kad priešinasi policijos pareigūno teisėtiems veiksmams panaudodamas fizinį smurtą ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tyčia. Pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas prieš teisėtus veiksmus atliekančius policijos pareigūnus užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 286 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDY3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-467/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-467/2014">2K-467/2014</a>).
2.5. Nesutikdamas su A. U. išteisinimu pagal BK 290 straipsnį, prokuroras nurodo, kad, priešingai nei nustatė abiejų instancijų teismai, iš nukentėjusiojo J. B. parodymų matyti, kad A. U. vartojo necenzūrinius žodžius, žeminančius jį, ir spjovė jam į veidą. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, anot kasatoriaus, nėra jokio pagrindo. Be to, tai, kad A. U., sustabdytas policijos pareigūno, skambino bendruoju pagalbos telefonu, pasak prokuroro, patvirtina jo neadekvačią reakciją į pareigūno veiksmus ir neįtikina, kad užgaulius ir žeminančius žodžius jis pasakė nesiekdamas įžeisti ir pažeminti policijos pareigūną.
2.6. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusio asmens įžeidimo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-330/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-330/2008">2K-330/2008</a>, 2K-86/2008). Nustatyti A. U. veiksmai ir išsakyti žodžiai, anot kasatoriaus, rodo jo siekį įžeisti, pažeminti ir įskaudinti savo pareigas atliekantį policijos pareigūną. O tai, kad A. U. įvykio metu buvo blaivus, prokuroro įsitikinimu, patvirtina, kad jis aiškiai suprato, jog įžeidinėja policijos pareigūną, ir norėjo taip veikti.
2.7. Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, todėl paliko galioti nepagrįstą ir neteisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamo teisminio precedento ir pažeisdamas teisingumo, visų lygybės prieš įstatymą bei kitus bendruosius teisės principus, be to, esant teisiniam pagrindui nepritaikė BK 286 ir 290 straipsnių ir taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
3. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Kičiatovo kasacinis skundas atmestinas.
4. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atskirų įrodymų (išteisintojo A. U., liudytojo A. V. ir nukentėjusiojo J. B. parodymų) vertinimu ir kuriais pateikiamas šių ir kitų įrodymų turinio interpretavimas bei jų pagrindu daromos kitokios išvados, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko.
5. Dėl įrodymų vertinimo ir BK 286 ir 290 straipsnių taikymo
BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.
BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas itin kruopščiai turi patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas privalo nuodugniai išnagrinėti esminius apeliacinio skundo teiginius, juos palyginti su surinkta byloje medžiaga. Savo sprendime šis teismas privalo aptarti visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir asmens veikos bei kaltės turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pateikiant motyvuotas išvadas (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).
Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi joje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai išdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad šis teismas, išteisindamas A. U. dėl BK 286 ir 290 straipsniuose numatytų veikų, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir konstatuoti, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Baudžiamajame įstatyme numatyti du pasipriešinimo veikos būdai – fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu -- tyčiniu smūgių sudavimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, taip pat dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį bei grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDY3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-467/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-467/2014">2K-467/2014</a>, 2K-69-976/2015 ir kt.). BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas pagrindžiant, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIxLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-321/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-321/2009">2K-321/2009</a>, 2K-324/2013 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės: policijos pareigūnas J. B. sustabdė A. U. vairuojamą automobilį dėl padaryto Kelių eismo taisyklių 21 punkto pažeidimo ir pareikalavo pateikti dokumentus; A. U., rodydamas nepasitenkinimą, reikiamus dokumentus padavė pareigūnui, kuris nuėjęs į tarnybinį automobilį užpildė administracinio teisės pažeidimo protokolą; A. U. atsisakius pasirašyti užpildytą administracinio teisės pažeidimo protokolą pareigūnas J. B. apie tai įrašė jame ir atidavė A. U. kartu su prieš tai paimtais transporto priemonės ir vairuotojo dokumentais; nueidamas nuo policijos tarnybinio automobilio A. U. ištarė nepagarbius žodžius (konkretūs žodžiai byloje nenustatyti); pareigūnas, įsižeidęs dėl išgirstų žodžių ir nusprendęs sulaikyti A. U., pasivijo jį ir be įspėjimo sulaikė iš už nugaros sugriebdamas už rankos ir paguldydamas ant žemės, po to nuvedė ir įsodino į tarnybinį automobilį; A. U. pripažįsta, kad pareigūnui sugriebus už rankos jis iš netikėtumo galėjo ją truktelti į save; po įvykio pareigūnas kreipėsi į medikus dėl skaudančios rankos, jam nustatytas kairio riešo sąnario raiščių patempimas. Šias aplinkybes nurodė ne tik išteisintasis A. U., jos nustatytos ir iš įvykį tiesiogiai stebėjusio liudytojo A. V. bei iš dalies paties nukentėjusiojo J. B., parodymų, taip pat papildomos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir teismo medicinos specialisto paaiškinimų, duotų teisiamajame posėdyje, ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt.
Teigti, kad teismai suteikė išskirtinį pranašumą vien išteisintojo A. U. ir liudytojo A. V. parodymams, nėra pagrindo. Duomenų patikimumas tikrinamas lyginant byloje esančius duomenis vienus su kitais ir vertinant juos bendrame kontekste. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvykio metu tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, abu jo dalyviai į situaciją sureagavo gana audringai ir nevisiškai adekvačiai (išteisintasis A. U., sustabdytas policijos pareigūno dėl padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo, ne iš karto įvykdė pareigūno reikalavimą pateikti transporto priemonės ir vairuotojo dokumentus ir skambino Bendruoju pagalbos telefonu skųsdamasis pareigūno elgesiu; nukentėjusysis, pasibaigus administracinio teisės pažeidimo forminimo procedūrai, nesistengė išvengti stipresnio konflikto, priešingai, išgirdęs A. U. ištartus nepagarbius žodžius, pasivijo jį ir neįspėjęs sulaikė iš už nugaros sugriebdamas už rankos), dėl to abiejų parodymai turėjo būti vertinami rezervuotai, jų teisingumą nustatant lyginant su kitais bylos duomenimis. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, abiejų instancijų teismai pripažino išteisintojo A. U. parodymus patikimais ir rėmėsi jais nustatydami faktines bylos aplinkybes, nes jie buvo nuoseklūs viso proceso metu, be to, jo nurodytas aplinkybes apie įvykio eigą patvirtino šį įvykį iš šalies tiesiogiai stebėjęs liudytojas A. V., kuris yra pašalinis asmuo tiek išteisintojo, tiek ir nukentėjusiojo atžvilgiu, nes duomenų apie tai, kad šis liudytojas iš anksčiau pažinotų įvykio dalyvius ar būtų kaip nors suinteresuotas šios bylos baigtimi, nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad šis liudytojas, nustebintas pareigūno elgesio, savo iniciatyva (niekieno neprašomas) užfiksavo situaciją fotografuodamas mobiliojo ryšio telefonu, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, tik patvirtina jo parodymų patikimumą. Tuo tarpu nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes apie įvykio eigą patvirtinančių duomenų byloje nėra. Tai, kad kaip liudytojai apklausti kiti policijos pareigūnai matė įplėštą nukentėjusiojo tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir išplėštą marškinių sagą, niekaip nepatvirtina ir nepaneigia pirmiau aptartų duomenų ir nepaneigia teismų išvadų, jog neįrodyta, kad tai padarė išteisintasis. Be to, minėti liudytojai parodė, kad A. U. po įvykio elgėsi ramiai, necenzūrinių ar kitaip įžeidžiančių žodžių prieš policijos pareigūnus nevartojo. Taigi byloje nenustatyta, kad tirdami ir vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK nuostatas, dėl to nėra pagrindo abejoti ir jų išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių. Abiejų instancijų teismai, įvertinę faktinę įvykio situaciją, konflikto eigą ir jo dalyvių fizinius duomenis, pagrįstai pripažino, kad išteisintojo A. U. veiksmai (staigiai sugriebtos rankos truktelėjimas į save ar pasimuistymas sulaikymo metu) negali būti laikomi tiek pavojingais, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, požymius. Be to, minėti bylos duomenys ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados apie A. U. panaudotą fizinį smurtą ar kryptingas bei aktyvias fizines pastangas prieš pareigūną J. B. padarant jam papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytus sužalojimus siekiant jam pasipriešinti.
Teismai pagrįstai pripažino, kad konkretus J. B. sužalojimo mechanizmas nebuvo nustatytas, konstatuotas tik sužalojimo laikas (2013 m. rugsėjo 5 d.) ir pats sužalojimas – kairio riešo sąnario raiščių patempimas, kuris galėjo atsirasti nuo staigaus kairės plaštakos pasukimo ar lenkimo riešo sąnario srityje per išilginę rankos ašį. Teismai pagrįstai rėmėsi eksperto R. P. P., paaiškinimus teisiamajame posėdyje, kuriuose jis papildomai nurodė, kad taip susižaloti įmanoma atsiremiant į žemę visu svoriu viena ranka ir kad tai dažnai įvyksta žiemą, kai slidu. Iš šių paaiškinimų akivaizdu, jog kalbama ne apie šį konkretų atvejį, o apskritai apie galimą tokio sužalojimo atsiradimą. Nesant patikimų duomenų apie nukentėjusiojo J. B. sužalojimo atsiradimo mechanizmą, teismai teisingai konstatavo, jog negalima kategoriškai teigti, kad šį sužalojimą padarė A. U., pasipriešindamas policijos pareigūnui.
Dėl BK 290 straipsnio teisėjų kolegija pažymi tai, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojus 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymui Nr. XII-1888 BK 290 straipsnis neteko galios, t. y. jame numatyta nusikalstama veika buvo dekriminalizuota. BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Atsižvelgiant į tai, detalesnė šios veikos analizė pagal prokuroro kasacinį skundą nėra prasminga, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu BK 290 straipsnio taikymu, paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Kičiatovo kasacinį skundą.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Armanas Abramavičius
Alvydas Pikelis
