Baudžiamoji byla Nr. 2K-136-697/2016
Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00431-2012-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.2.7; 2.4.2.1; 1.2.25.4.5.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. kasacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nutarties.
Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nuosprendžiu T. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme trejiems metams.
Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, 67 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 6 punktą, 68 straipsnį, 69 straipsnį, 71 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, uždrausta naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones trejiems metams ir paskirta 10 MGL (1300 Lt, t. y. 377 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmokai sumokėti nustatytas trijų mėnesių terminas, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš atsakovės UAB DK „PZU Lietuva“ priteista nukentėjusiesiems V. K. ir R. K. 17 264 Lt (5000 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Iš nuteistojo T. B. priteista nukentėjusiesiems V. K. ir R. K. 2000 Lt (579 Eur) advokato paslaugoms apmokėti.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nutartimi nuteistojo T. B. apeliacinis skundas atmestas.
Iš nuteistojo T. B. priteista nukentėjusiesiems V. K. ir R. K. po 150 Eur proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 18 d., apie 2. 30 val., Šilalės r., Vingininkų k., kelyje Šilalė–Didkiemis, 3-iajame kilometre, vairuodamas P. B. priklausantį automobilį,,Volkswagen Bora“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Šilalės kryptimi, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 4, 5, 9, 122, 133,134, 231.1, 231.2 punktų reikalavimus, t. y., nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, neatsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir meteorologines sąlygas, esant vingiuotam kelio ruožui ir blogam matomumui, t. y. dideliam rūkui ir dulksnai, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kelio ruože, kuriame priešpriešines eismo juostas skiria ištisinė kelio ženklinimo linija, važiavo ne dešiniau ištisinės linijos, atsiradus kliūčiai nesulėtino greičio, neapvažiavo kliūties, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, dėl to partrenkė kelio važiuojamąja dalimi ėjusį J. K., o šiam po partrenkimo likus gulėti kelio važiuojamosios dalies priešpriešinėje eismo juostoje, nesiėmė visų reikiamų priemonių J. K. saugumo ir kitų šiuo keliu galinčių važiuoti transporto priemonių saugaus eismo užtikrinimui, nepažymėjo, nepaženklino pavojingos J. K. gulėjimo važiuojamojoje dalyje vietos ir visais įmanomais būdais neįspėjo apie kliūtį ir pavojų kitų eismo dalyvių, dėl to ant kelio važiuojamosios dalies sužalotą ir gulintį J. K. pervažiavo priešais atvažiuojantis automobilis „Volkswagen Golf“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis J. M., kurį vairavo G. M., taip padarė eismo įvykį, sužalojo J. K., kuris dėl eismo įvykio metu padarytų sužalojimų mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai taikė BK bendrosios ir specialiosios dalies normą.
Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo leidžiama iki galo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o baigus tyrimą ir susipažinus su bylos medžiaga, prieš teisminius procesus gynybai renkant ir teikiant duomenis teismui, teismai visus prašomus atlikti veiksmus atmetė, taip atimant galimybę veiksmingai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Be to, nuteistasis teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai savo sprendimus pagrindė išimtinai tik jo padarytų KET pažeidimų įvardijimu, kurie, pasak jo, nebuvo visapusiškai pagrįsti bylos duomenimis. Skunde pažymėta, kad, sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnį, svarbu įvertinti ne tik kliūties laiku nepastebėjusio vairuotojo padarytus KET pažeidimus, bet taip pat kliūtį sudariusio asmens veiksmų atitikimą KET reikalavimams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-160/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-160/2014">2K-160/2014</a>). Atkreiptas dėmesys į 2013 m. vasario 4 d. specialisto išvadą Nr. 11K-363(12) ir 2013 m. lapkričio 27 d. ekspertizės aktą Nr. 11K-138(13) – kur nurodoma, kad tikėtina, jog eismo įvykio kilimą, kai automobiliu,,Volkswagen Bora“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo partrenktas pėsčiasis J. K., techniniu požiūriu lėmė pėsčiojo J. K. veiksmai – tamsiu paros metu, esant ribotoms matomumo sąlygoms, keldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas kliūtį transporto priemonių eismui, ėjo keliu nesinešdamas šviečiančio žibinto arba nevilkėdamas ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, neturėdamas prie drabužių prisisegęs kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaito, ir automobilio „Volkswagen Bora“ vairuotojo veiksmai – kelio ruože, kuriame priešpriešines eismo juostas skiria ištisinė kelio ženklinimo linija, važiavo ne dešiniau ištisinės linijos. Skunde pažymėta, kad vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pavyzdžiui, jog į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-537/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-537/2009">2K-537/2009</a>) arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti pėsčiasis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-169/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-169/2010">2K-169/2010</a>), arba kad pėsčiasis tamsiu paros metu, nesinešdamas šviečiančio žibinto ir nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, tiesiog eis važiuojamąja kelio dalimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-384/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-384/2013">2K-384/2013</a>).
Kasaciniame skunde nurodyta, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą specialistų ir ekspertų konstatuota, jog J. K. padarė KET pažeidimą, numatytą 41 punkte, kuriame nurodoma, kad pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Tačiau, pasak kasatoriaus, yra akivaizdu, kad J. K. veiksmuose yra daugiau KET pažeidimų (KET 36, 37, 48.3, 44 punktai). Skunde pažymėta, kad tokių duomenų kontekste svarbios ir kitos byloje jau nustatytos aplinkybės – nukentėjusiojo neblaivumas ir raminamųjų (migdomųjų) vaistų vartojimas, tačiau tokių duomenų teismas visiškai nevertino visiškai ir nepripažino įrodymais byloje.
Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apklausiant ekspertą šis nurodė, jog išskirti tiesioginį priežastinį ryšį vien su vairuotoju negali, nes situacija išskirtinė abu eismo dalyviai prisidėjo prie šio įvykio kilimo. Skunde pažymėta, kad bylos tyrimo metu nenustačius ir neįvertinus bylos duomenų kontekste minėtų J. K. padarytų pažeidimų liko neatsakytas klausimas, kas pirmas pažeidė KET reikalavimus, turėjusius tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu ir jo sukeltomis pasekmėmis. Kasatorius pažymi, kad teismai nepagrįstai neįvertino nukentėjusiojo J. K. rizikingų veiksmų ir jo būsenos, nulemtos alkoholio ir vaistų vartojimo. Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, nes abejonės, kilusios dėl eismo įvykio mechanizmo nustatymo, nebuvo pašalintos, o jo (kasatoriaus) ir gynėjo prašymai – apklausti liudytojus, atlikti eksperimentą ir papildomą kompleksinę ekspertizę – buvo atmesti. Skunde nurodyta, kad pirminės įvykio vietos apžiūros metu nerasta jokių pėdsakų, liudijančių apie kasatoriaus vairuoto automobilio išvažiavimą į priešpriešinę, t. y. kairę eismo juostą, o juo labiau į kairįjį kelkraštį. Pažymėta, kad įvykio vietos apžiūros metu nerasti ir nefiksuoti jokie tyrimui reikšmingi duomenys kairiajame kelio kelkraštyje. Tyrėjai atlikę ikiteisminį tyrimą praėjus penkioms dienoms po įvykio priėmė sprendimą atlikti išsamų įvykio vietos tyrimą ir užfiksuoti 2012 m. rugpjūčio 18 d. įvykusio eismo įvykio reikšmingus pėdsakus. Kai tuo tarpu byloje pateikti duomenys, kokio intensyvumo eismas vyksta šiuo valstybinės reikšmės rajoniniu keliu Nr. 4104 (ruože Šilalė–Didkiemis, nuo 0,00 iki 4,17 km eismo intensyvumas 798 automobiliai per parą, tai reiškia, kad per penkias dienas kelio ruožu, kur įvyko eismo įvykis, pravažiavo apie 3990 automobilių). Kasatorius nurodo, kad eismo intensyvumas ir laiko tarpas nuo įvykio iki papildomos įvykio vietos apžiūros, tai duomenys, kurie teismo nebuvo įvertinti, o kodėl buvo atmesti, nemotyvuota nė viename teismo sprendime. Pasak kasatoriaus, šio procesinio veiksmo teisėtumas ir jo metu gautų duomenų patikimumas kelia pagrįstų abejonių, t. y. ar nebuvo pažeistas įstatymo reikalaujamas įrodymų liečiamumo principas su ikiteisminio tyrimo metu tiriamu įvykiu.
Kasatorius nurodo, kad 2012 m. rugpjūčio 23 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti esminiai pasikeitimai įvykio vietoje – automobilio pėdsakai kairiajame kelio kelkraštyje, jame surasta detalė, vėliau pripažinta, tinkanti jo vairuotam automobiliui, nors ekspertas atlikęs automobilio apžiūrą konstatavo, jog automobilio variklio skyriaus plastikinis apsauginis gaubtas buvo apgadintas iki atsidalijant įvykio vietoje rastam detalės fragmentui. Pasak kasatoriaus, automobilis, jei būtų patvirtinta, jog išvažiavo į kairės pusės kelkraštį, neturėjo galimybės kontaktuoti su žeme, tą patvirtina J. Mickūno pateikti skaičiavimai. Siekdama pašalinti abejones gynyba pateikė prašymą atlikti eksperimentą toje vietoje su automobiliu, tačiau teismas tokį prašymą atmetė. Skunde teigiama, kad apsaugos detalės atsidalijimas įvykio vietoje galėjo įvykti ir užvarant automobilį ant tralo. Pažymėta, kad buvo neapžiūrėta kito eismo įvykyje dalyvavusio automobilio,,VW Golf“ apatinė dalis, apsiribota tik išorine šio automobilio apžiūra. Skunde nurodyta, kad byloje yra duomenys, jog G. M., pervažiuodamas nukentėjusįjį J. K., jį pavilko savo automobilio judėjimo kryptimi, o tai reiškia, kad žmogus buvo užkliuvęs už automobilio,,VW Golf“ apačios. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad abu eismo įvykio metu dalyvavę automobiliai yra tos pačios markės, todėl detalė, kuri rasta įvykio vietoje, galėjo būti atsidalijusi ir nuo G. M. vairuojamo automobilio, tačiau tokios aplinkybės nepatikrintos. Kasatorius nurodo, kad teismas įrodymu, jog jo vairuojamas automobilis išvažiavo į priešingos eismo juostos kelkraštį, laikė ir tokius duomenis, kad po automobiliu rastos žolės sutampa su toje vietovėje augusia žole. 2012 m. lapkričio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2783 (12) nurodyta, kad iš po automobilio dugno paimti žolės pavyzdžiai ir iš eismo įvykio vietos paimti lyginamieji pavyzdžiai susidaro iš tokių pačių augalų su nedideliais nesutapimais. Pasak kasatoriaus, teismas nevertino to, kad toje pačioje specialisto išvadoje nurodyta, jog pavyzdžiuose pateikti ir pirmiau išvardyti augalai Lietuvoje yra dažni, sutinkami dirvonuose, pakelėse, palaukėse ir kitose augimvietėse. Skunde pažymėta, kad žolių užkibimo galimybę po nuteistojo automobiliu, tiksliau jo viduriu, sumodeliuotoje eismo įvykio vietoje paneigia ir skaičiavimai, kurie nesutampa su papildomos įvykio vietos apžiūros protokole fiksuotais automobilio padangų ir nuskustos žolės pėdsakais, tačiau teismas tą ignoravo. Kasatorius nurodo, kad nustatinėjant eismo įvykio mechanizmą ir teigiant, jog jo vairuojamas automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir netgi jos kelkraštį, nėra nustatyta, kurioje kelio vietoje ir kuriuo momentu tai padaryta. Nuteistasis teigia, kad tokių nevienareikšmių, dviprasmiškų išvadų teismai negalėjo laikyti neginčijamais įrodymais.
Kasatorius nurodo, kad teismai visiškai nevertino kito eismo įvykio dalyvio (G. M.) veiksmų iki įvykio ir eismo įvykio metu. Vadovavosi ne specialisto išvadomis, kaip tai darė vertindami kasatoriaus veiksmus, bet pasikliovė jo (G. M.) duotais parodymais. Atkreipiamas dėmesys į specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad jeigu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Volkswagen Golf“ vairuotojas G. M. važiavo 40 km/h greičiu, tai važiuojamojoje dalyje gulintį J. K. jis turėjo objektyvią galimybę pastebėti didesniu nei 27,4 m atstumu (važiuodamas 50 km/h greičiu – didesniu nei 36,7 m atstumu), tai laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę galėjo išvengti užvažiavimo ant važiuojamojoje dalyje gulėjusio J. K. Kasatorius pažymi, kad šie specialisto išvados argumentai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo apskritai nebuvo įvertinti. Kasatoriui nesuprantama, kodėl teismai nefiksavo G. M. padarytų KET pažeidimų. Kasatorius mano, kad teismų argumentai, jog G. M. susidariusioje eismo įvykio situacijoje nepažeidė KET ir jo veiksmai nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis, kelia pagrįstų abejonių dėl ikiteisminio tyrimo objektyvumo ir tyrimą atlikusių tyrėjų bei baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo šališkumo. Kasatorius teigia, kad visa tai patvirtina, jog teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, kurioje jis vienas kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, ignoravo ir nevertino jo kaltę paneigiančių duomenų, o toks įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas sutrukdė teismams teisingai nustatyti padarytos nusikalstamos veikos sudėtį – objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, t. y. nenustačius tinkamai įvykio mechanizmo, neįvertinus kitų eismo dalyvių veiksmų įtakos ir priežastinio ryšio su padaryta veika bei kilusiomis pasekmėmis veika kvalifikuota neteisingai.
Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo prašoma įvertinti pėsčiojo J. K. veiksmus, padarytus KET pažeidimus ir aplinkybes, susijusias su jo neblaivumu ir vaistų vartojimu. Tačiau, pasak kasatoriaus, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, tai nebuvo padaryta. Skunde pažymėta, kad jei J. K. būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių keliamų reikalavimų, t. y. ėjęs pieš transporto priemonių judėjimo kryptį, ne važiuojamąja kelio dalimi, apsirengęs šviesą atspindinčius drabužius, tai eismo įvykis nebūtų kilęs. Atkreiptas dėmesys į tai, kad tai, jog J. K. veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, patvirtino specialistas 2013 m. vasario 4 d. išvadoje Nr. 11K-363(12), ekspertai 2013 m. lapkričio 27 d. ekspertizės aktuose Nr. 11K-138 (13) ir Nr. 11K-1O3(13), taip pat teisme kaip liudytojas apklaustas specialistas Virginijus Pačebutas.
Skunde teigiama, kad teismai savo sprendimuose nurodė, jog byloje nenustatyta kasatoriaus kaltę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, tačiau pažymėta, kad BK 59 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog pripažįstama, kaip lengvinanti aplinkybė, tai kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Kasatorius nurodo, kad ši BK bendrosios dalies norma nebuvo taikoma, nors akivaizdu, jog byloje nustatyta (tik teismų neįvertintos aplinkybės), kad pats nukentėjusysis neabejotinai pažeidė KET reikalavimus – būdamas neblaivus ėjo esant kelkraščiui važiuojamąja kelio dalimi, nesinešė žibinto, nesegėjo atšvaito tamsiu paros metu, todėl buvo sunkiai pastebima kliūtis kelyje ir tokioje situacijoje vairuotojas neturėjo galimybės pastebėti ir staigiai sustabdyti vairuojamo automobilio. Taip pat skunde nurodyta, kad abiejų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teismo nešališkumo principą, teismų praktikoje aiškinamą kaip draudžiantį bylą nagrinėjančiam teismui rodyti bet kokį palankumą vienai iš šalių. Pažymima, kad akivaizdus ir principo in dubio pro reo nepaisymas nagrinėjant šią baudžiamąją bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriaus manymu, teismai besąlygiškai palaikė vieną iš šalių, t. y. nukentėjusiąją pusę.
Atsiliepimu į nuteistojo T. B. kasacinį skundą civilinis atsakovas ADB,,Gjensidige“ (buvęs pavadinimas UAB DK,,PZU Lietuva“) prašo jį tenkinti.
Civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ nuomone, kasatoriaus T. B. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, skiriant jam bausmę, ir nuosprendyje išdėstytų išvadų, neatitinkančių bylos aplinkybių, yra visiškai pagrįsti. Civilinis atsakovas laiko, kad abiejų instancijų teismai sprendimus priėmė netinkamai pritaikę tiek materialines, tiek procesines teisės normas. Civilinis atsakovas ADB „Gjensidige“ pažymi, kad nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimus neįsigilinę į ginčo esmę ir išsamiai neištyrę visų byloje esančių įrodymų.
Atsiliepimu į nuteistojo T. B. kasacinį skundą nukentėjusieji V. K. ir R. K. prašo jį atmesti.
Nukentėjusieji mano, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl, pasak nukentėjusiųjų, jis turėtų būti atmestas. Atsiliepime nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė materialinių ir procesinių įstatymų normų, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, o kasatoriaus skunde paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys savo faktinėmis aplinkybėmis nėra tapačios šios bylos faktinėms aplinkybėms ir negali būti tiesiogiai taikomos vertinant įrodymus.
Atsiliepimu į nuteistojo T. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Čaplikas prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodyta, kad nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus skundo argumentais, išskyrus tuos, kad eismo įvykio kilimui įtakos turėjo ir nukentėjusiojo J. K. veiksmai, tačiau pasak prokuroro, teismai, ištyrę ir įvertinę visus byloje esančius įrodymus, nustatė, kad eismo įvykis, kurio metu žuvo J. K., įvyko priešingoje kelio eismo juostoje, nei važiavo kasatorius, t. y. jam išvažiavus į priešingo eismo kelio juostą, kuria ėjo nukentėjusysis, ir tai ne tik lėmė, bet ir buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti. Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis būtų ėjęs kelio viduriu.
Prokuroras teigia, kad, priešingai nei teigiama skunde, apeliacinės instancijos teismas vertino ir tai, jog nukentėjusysis buvo vartojęs alkoholio, galbūt ir vaistų, tačiau pagrįstai konstatavo, kad J. K. psichinė būklė neturėjo įtakos eismo įvykiui kilti, be to, ir pats T. B. nenurodė, jog nukentėjusysis keliu ėjo šlitiniuodamas ar griuvinėdamas ir dėl to kilo eismo įvykis.
Pasak prokuroro, nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo teiginiais dėl G. M. padarytų KET pažeidimų, galėjusių turėti reikšmės eismo įvykiui kilti. Byloje nustatyta, kad T. B. po eismo įvykio priešpriešiais atvažiuojančiam G. M. signalizavo mobiliojo ryšio telefonu, būdamas savo kelio eismo juostoje, tuo metu kai J. K. gulėjo G. M. važiuojamojoje kelio juostoje, todėl G. M. nekilo mintis, kad jis iš kitos kelio pusės yra perspėjamas dėl eismo įvykio, įvykusio jo kelio juostoje, taigi nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, jog G. M. pažeidė Kelių eismo taisykles ir tai turėjo įtakos įvykiui. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje ekspertai yra nustatę, jog J. K. mirtį sukėlė sužalojimai, patirti ne dėl to, kad jis buvo pervažiuotas G. M. automobiliu, o dėl pirmo smūgio metu patirtų sužalojimų.
Atsiliepime nurodyta, kad įvertinus teismų argumentus dėl T. B. kaltės darytina išvada, jog teismai, priešingai nei nurodyta skunde, įrodymus vertino ne atskirai, o jų visumą, išskirtinės galios nė vienam įrodymui nesuteikė. Taip pat prokuroras pažymi, kad nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimo, nes tai, jog nebuvo atlikti visi nuteistojo gynėjo prašomi veiksmai, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, suvaržiusiu nuteistojo teisę į gynybą.
Kasatoriaus argumentus, susijusius su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimu, prokuroras laiko pagrįstais paties kasatoriaus subjektyvia nuomone, o ne bylos duomenimis.
Nuteistojo T. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų ir baudžiamojo įstatymo taikymo
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Vertinant pateikto kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad kasaciniame skunde iš esmės pakartota didelė dalis apeliacinio skundo argumentų dėl procesinių pažeidimų ir netinkamo įrodymų vertinimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atskirų įrodymų vertinimu ir kuriais pateikiamas šių ir kitų įrodymų turinio interpretavimas bei jų pagrindu daromos kitokios išvados, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko.
BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas išsamiai patikrino apeliacinio skundo argumentus neapsiribodamas pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, bet ir pats atliko įrodymų tyrimą, iškvietė ir apklausė apelianto skunde nurodytus liudytojus D. P., V. J., L. P., M. B., taip pat kaip liudytoją apklausė specialistą J. Mickūną, kuris pagal T. B. gynėjos prašymą padarė eismo įvykio planą, apklausė ir ekspertą V. Pačebutą, buvo suteikta teisė pasisakyti ir pačiam apeliantui T. B. Iš posėdžių protokolų turinio matyti, kad gynyba ir kiti proceso dalyviai uždavė minėtiems asmenims klausimus ir aiškinosi jiems svarbias aplinkybes. Bylos proceso metu teisme buvo laikomasi rungtyniško principo reikalavimų, užtikrinta kaltinamojo teisė į efektyvią gynybą, T. B. gynėjai teikė teismui įvairius prašymus, iš posėdžių protokolų matyti, kad dauguma jų tenkinti, kiti argumentuotai atmesti, o tai atitinka teismo diskreciją procese ir neprieštarauja baudžiamojo proceso nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis, taip pat vertino ir naujai gynybos pateiktą J. Mickūno padarytą maketą dėl kelio matmenų, kuriuo buvo siekta įrodyti, kad kasatoriaus T. B. vairuoto automobilio dugnas nekontaktavo su žemės danga eismo įvykio vietoje.
Teismų išnagrinėti įrodymai paneigia kasaciniame skunde keliamas abejonės dėl T. B. automobilio dugne rastos žolės sutapimo su eismo įvykio vietovėje augusia žole. Teismai pagrįstai rėmėsi specialisto išvada Nr. 11-2783 (12). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad toje vietoje, kur paimti žolės mėginiai, buvo rasta ir kasatoriaus automobilio variklio skyriaus apsaugos atskilusi plastikinė detalė, o taip pat patvirtina faktą, jog automobilio dugnas kontaktavo su kelkraštyje augančia žole. Kasacinio skundo argumentai, neva atskilusi detalė yra ne nuo nuteistojo T. B. automobilio, laikytini nepagrįstais. Teismai pagrįstai rėmėsi 2012 m. spalio 17 d. apžiūros protokolu, kuris patvirtina, kad apžiūrint automobilį,,Volkswagen Bora“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvaujant ekspertui V. Pačebutui, buvo nustatyta, jog eismo įvykio vietoje aptiktas detalės fragmentas yra atsidalijęs nuo,,Volkswagen Bora“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) variklio skyriaus plastikinės apsaugos, kuri sumontuota automobilio apačioje. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ekspertas parodė, kad, atlikus trasologinį vertinimą, atskilusi detalė buvo pridėta prie nuteistojo automobilio nuimtos detalės. Atidalijimo linijos sutapo, tas detalės fragmentas pagal paviršių buvo atsidalijęs nuo bendros detalės, kuri buvo nuimta nuo kasatoriaus automobilio. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismai pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis kaip įrodymu, kad nuteistojo automobilis išvažiavo į priešingos eismo juostos kelkraštį. Svarbu pažymėti ir tai, kad faktą, jog kasatorius išvažiavo į kairįjį kelkraštį, patvirtina ne vien šie duomenys, bet ir visi kiti įrodymai, kurie yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenimis, kuriais vadovaujantis buvo padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos buvimo (BK 281 straipsnio 5 dalis) ir šią veiką padariusio T. B. kaltumo.
Apeliacinės instancijos teismas vertino ir skundo argumentus, kad nukentėjusysis buvo vartojęs alkoholio, galbūt ir vaistų, bet pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiojo J. K. būklė neturėjo įtakos eismo įvykiui kilti. Buvo įvertinti tiek kasatoriaus T. B., tiek nukentėjusiojo J. K. padaryti KET reikalavimų pažeidimai. Teismai pagrįstai rėmėsi bylos įrodymais, kad kasatorius, vairuodamas automobilį,,Volkswagen Bora“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kirto ištisinę kelio ženklinimo liniją ir nukentėjusįjį J. K. partrenkė priešpriešinėje eismo juostoje, kurioje kasatoriaus automobilis važiuoti neturėjo teisės. Todėl nustatant tiesioginį priežastinį ryšį, susijusį su eismo įvykio kilimu, pagrįstai teismų konstatuota, kad būtent vairuotojo T. B. veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, nes jam nepažeidus KET reikalavimų esant sudėtingoms vairavimo sąlygoms (buvo tamsu, ore tvyrojo rūkas, kelio vingis), pasirinkus saugų greitį ir kelio posūkyje neišvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, nebūtų įvykęs eismo įvykis.
Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti argumentai dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Baudžiamojo proceso normų taikymo aspektu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė esminių BPK normų pažeidimų.
Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo leista visiškai susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau pažymėtina tai, jog BPK 181 straipsnio nuostatos suteikia teisę prokurorui neleisti susipažinti su visais bylos ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi, jei toks susipažinimas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo leista susipažinti su dalimi ikiteisminio tyrimo duomenų, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, suvaržiusiu teisę į gynybą, juolab kad baigus ikiteisminį tyrimą kaltinamajam tokia teisė buvo suteikta ir jis šia teise pasinaudojo.
Nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad teismai turėjo jam taikyti BK 59 straipsnio 6 dalies nuostatas. Visų pirma pažymėtina tai, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Būtent šis kasaciniame skunde keliamas klausimas nebuvo nurodytas apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme. Antra, sutiktina su kasatoriaus teiginiais, kad, kaip ir yra nustatyta teismų, eismo įvykio kilimui įtakos turėjo ir nukentėjusiojo J. K. veiksmai – tamsiu paros metu, esant ribotoms matomumo sąlygoms, keldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas kliūtį transporto priemonių eismui, ėjo keliu nesinešdamas šviečiančio žibinto arba nevilkėdamas ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, neturėdamas prie drabužių prisisegęs kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaito, tačiau, kaip minėta pirmiau, eismo įvykis, kurio metu žuvo nukentėjusysis J. K., įvyko priešingoje kelio eismo juostoje, nei važiavo kasatorius, t. y. jam išvažiavus į priešingą kelio juostą, kuria ėjo J. K., ir tai ne tik lėmė, bet ir buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti. Todėl ši aplinkybė, kaip ir tai, kad J. K. buvo vartojęs alkoholio, galbūt ir vaistų, neturėjo įtakos eismo įvykiui kilti ir visa tai šiuo konkrečiu atveju negali būti vertintina kaip BK 59 straipsnio 6 dalyje numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad G. M. pažeidė KET reikalavimus ir tai turėjo įtakos eismo įvykiui. Priešingai, pritartina teismų išvadai, kad kasatorius neužtikrino parblokšto asmens ir kitų eismo dalyvių saugumo, t. y. kad atvažiuojantys priešpriešine eismo juosta automobiliai neužvažiuotų ant nukentėjusiojo. Byloje nustatyta, kad po eismo įvykio kasatorius tik įjungė avarines šviesas ir atsistojęs prie savo automobilio, kuris stovėjo dešinėje kelio dalyje, t. y. priešingoje pusėje, nei gulėjo nukentėjusysis, mojavo įjungtu telefono aparatu. Akivaizdu, kad G. M. nesitikėjo ir nemanė, jog jis iš kitos kelio pusės yra perspėjamas dėl eismo įvykio jo kelio juostoje, kurioje gulėjo nukentėjusysis. Anaiptol, pagrįsta manyti, kad nuteistasis T. B., pasirinkęs tokį perspėjimo būdą, nukreipė G. M. dėmesį nuo jo važiuojamosios kelio dalies ir taip netgi sukliudė laiku pamatyti kliūtį ir sustoti. Pažymėtina ir tai, kad eksperto išvadomis konstatuota, jog mirtį sukėlė J. K. sužalojimai, patirti pirmojo smūgio metu, t. y. susidūrus su kasatoriaus vairuojama transporto priemone.
Kasatoriaus teiginiai, kad teismai buvo šališki, įrodymus vertino savaip ir savo išvadas darė besąlygiškai palaikydami vieną iš šalių, t. y. nukentėjusiąją pusę, atmestini.
Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš dalyvius. Byloje tokių duomenų, kurie būtų pagrindas pripažinti, kad nuteistojo teisė į nešališką teismą buvo pažeista (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nėra. Iš nuteistojo argumentų matyti, kad teismo šališkumas labiau grindžiamas siejant jį su, kasatoriaus nuomone, netinkamu įrodymų įvertinimu ir dėl to padarytų išvadų nepagrįstumu. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog teismai įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo T. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
