V. L. pagal BK 129 str. 2 d., 16 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-47-648/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48330-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.2.3, 1.2.3.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajam V. L. (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą),

nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 31 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu V. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų. Iš V. L. nukentėjusiajai J. G. priteista 680 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajai B. L. – 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš V. L. J. G. išieškota 300 Eur už jai atstovavusio advokato teisinę pagalbą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 31 d. nutartimi nuteistojo V. L. gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus apeliacinis skundas atmestas. Iš nuteistojo V. L. išieškota 94,50 Eur už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. L. nuteistas už tai, kad 2019 m. lapkričio 12 d. nuo 17.00 iki 19.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinę M. E., t. y. tarpusavio konflikto metu sudavė jai vieną smūgį į pilvą, taip padarė didžiosios taukinės ir plonųjų žarnų pasaito plyšimą su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, to komplikacija – vidinis kraujavimas į pilvaplėvės ertmę, ūmus širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimas, nuo to nukentėjusioji M. E. mirė.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 11 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 31 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 132 straipsnį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė tikslaus veikos padarymo būdo – nors pažymėta, kad M. E. nužudyta suduodant jai smūgį į pilvą, tačiau konkretus smūgio sudavimo būdas (smogiant ranka, spiriant koja ar suduodant kokiu nors daiktu) nenustatytas. Kasatorius teigia niekada nedavęs parodymų apie tai, kad smūgiavo M. E. į pilvą. Siekdamas išvengti suėmimo ir patarus tyrėjams, 2020 m. sausio 13 d. surašytame nuoširdžiame prisipažinime apkalbėdamas save dėl smurtavimo prieš nukentėjusiąją, negalėjo nurodyti naudoto smurto mechanizmo, nes jo nežinojo. Pirmosios apklausos kaip įtariamojo metu išsakė tik hipotetinį teiginį, kad konflikto metu galėjo suduoti M. E. Pasak kasatoriaus, nenustačius nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmo, o teismui savo iniciatyva konstatavus vieną iš teismo medicinos specialisto nurodytų alternatyvių galimo tokio mechanizmo būdų, liko nepašalinta abejonė, kad M. E. mirtį lėmė ne stiprus smūgis jai į pilvą, o pilvo suspaudimas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras turėjo pateikti abejonių nekeliančius įrodymus dėl veiką padariusio asmens ir veikos padarymo būdo.

2.2. Pagal teismų praktiką net ir vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018, 2K-20-648/2021 ir kt.). Tačiau teismų praktikoje nėra nurodyta, ar galima asmenį pripažinti tyčia nužudžius, kai sužalojimai padaryti ne suduodant stiprų smūgį į pilvą, bet dėl kokios nors priežasties jį spaudžiant. Kasatorius mano, kad nustačius, jog pilvas buvo spaudžiamas, o ne į jį buvo smūgiuojama, nėra galimybės veikos vertinti kaip nužudymo.

2.3. Nužudymu, padarytu netiesiogine tyčia, pripažįstama veika, kai kaltininkas supranta, jog jis kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenori atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Net ir suaugusiam, normalaus protinio išsivystymo žmogui suvokti, kad ne stipraus smūgio sudavimas į pilvą, bet pilvo paspaudimas taip pat gali sukelti įstatyme nustatytus padarinius – žmogaus mirtį, yra sudėtinga. Kasatorius teigia nenorėjęs savo ilgametės draugės M. E. mirties, tyčios ją nužudyti neturėjęs. Pripažinus, kad M. E. galėjo būti traumuota ne smūgiu, bet suspaudus jai pilvą, veika privalėjo būti pripažinta neatsargiu gyvybės atėmimu (BK 132 straipsnio 1 dalis).

2.4. Tiriant nuteistąjį poligrafu ir jam neigiamai atsakant į klausimą, ar jis smūgiavo M. E. į pilvą, nefiksuota jokių specifinių fiziologinių reakcijų, kurios patvirtintų, kad jis sakęs netiesą. Taigi teismas nepagrįstai nurodo, kad V. L. 2020 m. sausio 14 d. duotų parodymų, jog konflikto metu jis nesudavė M. E. smūgio į pilvo sritį, nepaneigia tyrimo poligrafu duomenys. Teismo medicinos specialistas nenustatė jokių stipraus smūgiavimo nukentėjusiajai į pilvą požymių, nurodė, kad ant žuvusiosios pilvo išoriniame paviršiuje sužalojimo projekcijoje nėra jokių kraujosruvų, pateikė galimą alternatyvų smūgiui trauminį poveikį – pilvo suspaudimą. Nukentėjusioji J. G. teismo posėdžio metu parodė, kad jos seseriai M. E. dėl jos kraujotakos ypatumų kraujosruvų atsirasdavo labai greitai, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas motyvas, kad žuvusiosios pilvo išoriniame paviršiuje kraujosruvų neliko dėl to, kad tai minkštieji audiniai, kuriuose smūgis gali nepalikti žymių, neįtikinantis. Stipraus smūgio M. E. į pilvą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenurodė ir teismo medicinos specialistas S. Chmieliauskas.

2.5. Nenustačius M. E. sužalojimo būdo, selektyviai pasirinkus vieną iš teismo medicinos specialisto alternatyviai nurodytų kaip galimų sužalojimo būdų ir nenurodant, kokiomis konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis grindžiamas būtent toks pasirinkimas, spėjimu suformuotas teismo vidinis įsitikinimas negalėjo būti pripažintas turinčiu objektyvų pagrindą, todėl toks įrodymų vertinimas laikytinas pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesilaikė reikalavimo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ją patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nes nemotyvuotai atmetė svarbiausius apeliacinio skundo teiginius. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad nuoširdaus prisipažinimo ir apklausos kaip įtariamojo protokole užfiksuoti paaiškinimai yra netikri, nes V. L. save apkalbėjo akivaizdžiai išprovokuotas policijos pareigūnų. Šie parodymai jokiais kitais įrodymais byloje nėra patvirtinti.

2.6. Jei nebūtų pritarta kasacinio skundo teiginiams dėl padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nustatant faktinę aplinkybę dėl V. L. veiksmais M. E. sukeltų sužalojimų ir jos mirties, tuomet apkaltinamasis nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir paskirta bausmė švelnintina.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo V. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl V. L. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

4. Nuteistasis V. L. kasaciniame skunde pateikia dvejopo pobūdžio prašymus: panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti (BPK 382 straipsnio 2 punktas) arba perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį, atitinkamai sušvelninant paskirtą bausmę (BPK 382 straipsnio 6 punktas). Kasacinio skundo esminiai argumentai yra susiję su, kasatoriaus manymu, teismų atliktu nevisapusišku įrodymų vertinimu, nes iš byloje surinktų įrodymų negalima daryti vienareikšmės išvados, kad jis tyčia nužudė sugyventinę (netinkamai taikytas BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas); tačiau jei įrodymų dėl nusikalstamą veiką padariusio asmens ir jos padarymo būdo pakanka, turėtų būti pripažįstama, kad veika pasireiškė ne kaip padaryta tyčia, o dėl neatsargumo.

5. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018, 2K-7-62-511/2018). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais neigiamos teismų nustatytos aplinkybės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

6. Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinių skundų teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad bylos proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

7. Vienas iš esminių kasacinio skundo argumentų dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo yra tas, kad kasatorius teigia, jog teismai nenustatė visų nusikalstamos veikos aplinkybių – nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmo ir jos traumavimo būdo. Su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti.

8. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad būtent V. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu sudavė savo šeimos nariui – M. E. – smūgį į pilvą, dėl to nuo sukeltų vidaus organų sužalojimų ši mirė. Teismai, vertindami įrodymų visumą, nustatė nusikalstamos veikos padarymo esmines aplinkybes – vietą, laiką, būdą, padarė logiškas ir kategoriškas išvadas taip pat ir dėl nusikalstamą veiką prieš M. E. padariusio asmens. Apie būtent V. L. smūgio sudavimą nukentėjusiajai teismai sprendė iš to, kad veikos padarymo metu tik jis buvo kartu su nukentėjusiąja jų gyvenamojoje vietoje, apie kitų asmenų buvimą akivaizdoje ar lankymąsi nusikalstamos veikos padarymo vietoje jokių duomenų byloje nėra. Smurtinis mirties pobūdis patvirtintas specialisto išvada bei jo paaiškinimais, be to, įvertinta, kad V. L. linkęs smurtauti, nes anksčiau yra smurtavęs prieš savo sugyventinę, teistas, taip pat ir už smurtinių veikų padarymą.

9. Viso proceso metu nuteistasis V. L. kėlė skirtingas versijas dėl M. E. mirties, šias versijas teismai, vadovaudamiesi byloje surinktais įrodymais, paneigė. Teismo specialisto išvada Nr (duomenys neskelbtini) ne tik patvirtinta M. E. mirties priežastis – pilvo sumušimas, pasireiškęs didžiosios taukinės ir plonųjų žarnų pasaito plyšimais su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, bet ja paneigiama kasatoriaus kelta versija apie tai, kad žuvusioji galėjo susižaloti pati, – specialisto išvadoje nustatyta, kad tokio pobūdžio sužalojimų nukentėjusioji negalėjo pasidaryti pargriūdama ar save sužalodama. Taip pat teismai įvertino specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad pilvo sumušimas, pasireiškęs didžiosios taukinės ir plonųjų žarnų pasaito plyšimais su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, galėjo sukelti nukentėjusiajai nevalingą tuštinimąsi dėl kraujavimo į pilvaplėvės ertmę. Taip paneigta nuteistojo V. L. versija apie tai, kad M. E. nevalingą tuštinimąsi galėjo lemti per didelis jos suvartoto alkoholio kiekis, juolab kad M. E. lavono tyrimo metu aptiktas itin nedidelis alkoholio kiekis. Teismai įvertino ir specialisto paaiškinimus, kad nukentėjusiajai nustatytas pilvo sumušimas galėjo atsirasti suduodant smūgį ranka ar koja ar stipriai, staigiai paspaudus koja į pilvo sritį. Vienareikšmiškai nustatyta, kad M. E. mirė sudavus jai stiprų smūgį į pilvą, pilvo sumušimui reikėjo trauminio poveikio, kontakto su kietu buku paviršiumi ar daiktu.

10. Nusikalstamos veikos padarymo būdas yra fakultatyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Šis požymis yra būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kai jis aprašytas BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Apskritai nusikalstamos veikos padarymo būdas parodo, kaip buvo padaryta nusikalstama veika. Taigi kasaciniame skunde pateikiami argumentai apie nusikalstamos veikos padarymo būdo nenustatymą yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, nes specialisto išvadomis ir specialisto paaiškinimais proceso metu nustatyta, kad M. E. mirė nuo trauminio poveikio į pilvą. Konkretaus veikos padarymo įrankio ar to, kuo (ranka, koja ar kita kūno dalimi) buvo suduotas smūgis, nenustatymas nereiškia, kad teismai nenustatė M. E. sužalojimo mechanizmo ir būdo. Byloje nustatyta, kad sužalojimai M. E. buvo padaryti šiai esant gyvai, o nuteistojo V. L. versija, kad sužalojimai M. E. galėjo būti padaryti nuteistajam darant jai dirbtinį širdies masažą, nepasitvirtino, nes pomirtinių sužalojimų nebuvo aptikta.

11. Nuteistasis V. L. savo kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas M. E. sužalojimo mechanizmą, nevertino su juo atlikto tyrimo poligrafu metu gautų duomenų, kurie paneigė teismo išvadas dėl jo pavartoto smurto prieš nukentėjusiąją.

12. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasakyta, jog duomenys, gauti naudojant poligrafą, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas negali būti pripažinti įrodymais. Be to, pagal teismų praktiką poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-511/2018, 2K-166-699/2018). Tačiau kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-788/2015).

13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, atsakė į apeliaciniame skunde (kaip ir analogiškus kasaciniame skunde) pateiktus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs nuteistojo V. L. parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme turinį, lygino juos tarpusavyje, vertino jų kaitą, analizavo kitų įrodymų kontekste, motyvuotai argumentavo, kodėl remiasi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o ne parodymais, duotais vėliau procese. Teismas vertino ir tai, kad specialisto išvadose ir specialisto paaiškinimuose esantys duomenys atitinka būtent ikiteisminio tyrimo metu V. L. duotus parodymus (2020 m. sausio 14 d., 2020 m. vasario 3 d. duotus parodymus). Specialistas S. Chmieliauskas kategoriškai atmetė galimybę, kad M. E. mirtis galėjo būti nesmurtinė, be to, S. Chmieliauskas buvo apklaustas ir atnaujinus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, tuomet jis dar kartą pabrėžė, kad M. E. sužalojimų lokalizacija ir pobūdis nėra būdingi nei gaivinimui, nei griuvimui, o pilvo sumušimas, pasireiškęs didžiosios taukinės, plonųjų žarnų pasaito plyšimais, padarytais kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi, galėjo būti padarytas suduodant smūgį tiek kumščiu, tiek keliu, pėda, šokinėjant, trypiant pilvo sienelę, smūgis negalėjo būti suduotas aštriu daiktu, gaivinimo pobūdžio pomirtinių sužalojimų nebuvo rasta. Teismas taip pat vertino ir liudytojų A. V., E. D. parodymus, kad po įvykio V. L. jiems pareiškė apie būsimą savo įkalinimą dėl nužudymo. Taigi nusikalstamos veikos prieš M. E. padarymo aplinkybes teismai nustatė byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, laikydamiesi įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl esminių BPK pažeidimų nėra teisinio pagrindo.

14. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodomi argumentai suponuoja kasatoriaus manymą, jog jo veika turėjo būti vertinama kaip padaryta neatsargiai (nusikalstamo nerūpestingumo forma). Pagal BK 16 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Padarinių – M. E. mirties – nenumatymas kasaciniame skunde siejamas su nuteistojo V. L. versija apie darant dirbtinį širdies masažą staigiu judesiu paspaudus nukentėjusiajai pilvą, o ne krūtinę, padarytus sužalojimus, tačiau ši nuteistojo versija teismų buvo paneigta. Teismai nustatė, kad V. L. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia, nors padariniai – M. E. mirtis dėl jo pavojingos veikos – smūgiavimo M. E. į gyvybiškai svarbų organą pilvą – jam buvo netikėti, tačiau jis sąmoningai leido jiems kilti. Teismų praktikoje yra pasakyta, kad net ir vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali pargriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, net ir tuo atveju, kai kaltininkas to nenorėjo ir nesitikėjo, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-788/2019). Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą), o kvalifikuoti V. L. nusikalstamą veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma kasaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

15. Nuteistasis V. L. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad jam nepagrįstai buvo paskirta pernelyg griežta laisvės atėmimo bausmė, tačiau teisinių argumentų dėl to nepateikia, bausmės keitimas, ją švelninant, kasatoriaus nuomone, turėtų būti atliekamas, perkvalifikavus jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį. Iš pirmiau išdėstytų teisėjų kolegijos argumentų matyti, kad V. L. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės dydis nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Teismai, nustatydami V. L. už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos nusikalstamos veikos padarymą laisvės atėmimo bausmės dydį, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmei skirti, nė vienai iš jų nesuteikdami išskirtinės reikšmės. Bausmės griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).??????

16. Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baudžiamąjį įstatymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą) taikė tinkamai ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, vertindami bylos įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Ridikas

Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis