D. P. pagal BK 284 str., 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-55-719/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55538-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1;

1.1.8.1.2; 1.2.3.1.2.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistajam D. P. (vaizdo konferencijos būdu), jo gynėjui advokatui Arūnui Justeikui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 31 d. nutarties.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 6 d. nuosprendžiu D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d.

Priteista iš D. P. ir E. B. solidariai nukentėjusiajai A. B. 803,61 Eur turtinei ir 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, po 300 Eur patirtoms advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti, E. B. 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 31 d. nutartimi nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato Arūno Justeiko apeliaciniai skundai atmesti. Iš Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021m. sausio 6 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad D. P. ir E. B. nužudė D. B., kai jis buvo bejėgiškos būklės dėl sunkaus girtumo laipsnio.

Šioje byloje taip pat nuteisti E. B. ir A. K.. Dėl jų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su E. B., dėl chuliganiškų paskatų nužudė D. B. ir padarė viešosios tvarkos pažeidimą tokiomis aplinkybėmis: jie 2018 m. lapkričio 20 d. apie 16.30 val. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, dėl chuliganiškų paskatų ir dėl menkavertės dingsties, veikdami bendrais veiksmais, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, panaudojo fizinį smurtą prieš apsvaigusį nuo alkoholio D. B., t. y. D. P. sudavus ranka ne mažiau kaip vieną smūgį sėdinčiam ant žemės D. B. į veido sritį ir šiam nugriuvus, vėliau E. B. sudavus ranka ne mažiau kaip du kartus vėl sėdinčiam ant žemės D. B. į veido sritį ir šiam nugriuvus bei atsitrenkus galva į kelio dangą, bendrais tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam D. B. padarė galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, muštinę žaizdą ir kraujosruvą pakaušio kairėje pusėje, muštinę žaizdą ir kraujosruvą viršutinės lūpos dešinėje pusėje, nubrozdinimus dešiniame momenyje, kaktos dešinėje pusėje, dėl to D. B. įvykio vietoje mirė.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, jo nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus, nes, priimdamas jam (D. P.) apkaltinamąjį nuosprendį, nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neteisingai vertino jo ir kitų asmenų parodymus dėl įvykio aplinkybių, specialistų paaiškinimus, neatskleidė jo kaltės turinio, savaip interpretavo bylos aplinkybes, rėmėsi prielaidomis.

2.2. Kasatorius ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino, kad nukentėjusiajam D. B. sudavė vieną smūgį ranka į veidą, tačiau šis po jo suduoto smūgio galva į kelio dangą neatsitrenkė, atsigulė ant dilbių, keikėsi, bandė keltis ir nebeatsikėlė tik po nuteistojo E. B. jam suduotų smūgių. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina liudytojų M. V., V. M., nuteistojo A. K. parodymai, taip pat ekspertų J. Sakalo, J. Rybalko paaiškinimai dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų pobūdžio. Duomenų, kurie patvirtintų, kad kasatoriaus suduotas smūgis D. B. buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis, byloje nėra. Teismas rėmėsi ekspertų pateiktomis prielaidomis, tačiau nevertino jų paaiškinimų atsižvelgdami į visumą įrodymų, iš kurių matyti, kad po kasatoriaus suduoto smūgio nukentėjusysis buvo pakankamai aktyvus ir nebesikėlė tik po E. B. suduotų smūgių. Taigi negalima daryti neabejotinos išvados, kad mirtiną traumą nukentėjusysis patyrė būtent po kasatoriaus suduoto smūgio galva atsitrenkęs į kelio dangą.

2.3. Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnį, būtina nustatyti ne tik tyčinius veiksmus, bet ir kaltininko psichinį santykį su padariniais. Kasatorius pažymi, kad jis dėl savo jauno amžiaus, gyvenimiškos patirties stokos galėjo nesuvokti, jog, suduodamas vieną nestiprų smūgį kaire plaštaka D. B. į veidą, gali sukelti pavojų jo gyvybei, ir nenumatyti, kad dėl to nukentėjusysis gali griūti ir patirti mirtiną traumą. Gyvybės atėmimas nėra dėsningas vieno smūgio sudavimo ranka į veidą padarinys. Todėl šiuo atveju kilę padariniai negali būti kasatoriui inkriminuoti kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorius savo veiksmų padariniams buvo abejingas, nes reikšmingą įtaką jo suvokimui ir apsisprendimui turėjo paties nukentėjusiojo neblaivumas. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

2.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad kasatorius veikė bendrininkų grupe su nuteistuoju E. B.. Byloje nustatyta, kad į įvykio vietą E. B. atvažiavo po to, kai kasatorius, sudavęs smūgį nukentėjusiajam D. B., ruošėsi išvažiuoti iš įvykio vietos. Kaip teigia kasatorius, jis negali atsakyti už savarankiškus E. B. veiksmus, nes tarp jų nebuvo jokio aiškaus susitarimo ir jis negalėjo numatyti, kad į įvykio vietą atvykęs E. B. smurtaus prieš nukentėjusiuosius. Tai, kad kasatorius nesiėmė jokių veiksmų E. B. sustabdyti, negali būti vertinama kaip bendrininkavimas.

2.5. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nepagrįstai nesvarstė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų jam taikymo klausimo. Įvertinus kasatoriaus atliktus veiksmus, kuriuos jis pripažino viso proceso metu, kad nukentėjusiajam D. B. sudavė tik vieną smūgį ir nesuvokė, jog savo veiksmais gali sukelti tokias sunkias pasekmes, galima daryti išvadą, kad jo asmenybės pavojingumas yra ypač nedidelis. Taip pat, įvertinus tai, kad kasatorius yra pakankamai jauno amžiaus, mokosi, ruošiasi kurti šeimą, augina mažametę dukterį, neteistas, charakterizuojamas teigiamai, yra pagrindas daryti išvadą, kad šiuo atveju straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas kasatoriui aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kad švelnesnės su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės jam paskyrimas užtikrins ne tik nubaudimo, bet ir kitų baudžiamajame įstatyme nustatytų bausmės tikslų įgyvendinimą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo D. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

4. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

5. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-102-788/2021). Tai reiškia, kad kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje surinktų įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas, prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl nuteistojo D. P. kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su teismų atliktu paties D. P., nuteistojo A. K., liudytojų M. V., V. M. parodymų, specialistų išvadų bei ekspertų J. Sakalo, J. Rybalko paaiškinimų vertinimu, šie įrodymai interpretuojami savaip, palankiai nuteistajam, ginčijama teismų nustatyta faktinė aplinkybė, kad nuo D. P. suduoto smūgio nukentėjusysis D. B., krisdamas ant nugaros, trenkėsi galva į kietą pagrindą, nagrinėtini tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo ir įrodymų vertinimo

6. Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nurodo, kad šioje byloje teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, išsamiai neištyrė ir neišanalizavo visų bylos aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus, savaip interpretavo nustatytas aplinkybes, rėmėsi prielaidomis. Šie argumentai nepagrįsti.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

8. Patikrinusi žemesniųjų instancijų teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasatoriaus teiginiai apie teismų padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

9. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas tyrė ir analizavo visus byloje surinktus įrodymus (nuteistųjų, liudytojų parodymus, ekspertų paaiškinimus, specialistų išvadas ir kt.), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. P. kaltę dėl D. B. nužudymo, aptarė jo iškeltą gynybos versiją, kad D. B., krisdamas nuo jo suduoto smūgio, atsirėmė alkūnėmis į žemę, todėl negalėjo susitrenkti galvos, ir motyvuotai ją atmetė. Atsižvelgiant į tai, pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nėra pagrindo.

10. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bylos duomenis įrodymais ir juos vertindamas, būtų padaręs pažeidimų, ir pritarė išvadai dėl D. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat detaliai aptartas kiekvienas įrodymas atskirai, įvertinta įrodymų visuma, dar kartą paneigtos nuteistojo D. P. ir jo gynėjo iškeltos versijos. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurios yra logiškos ir motyvuotos, nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu ir formuojama teismų praktika analogiško pobūdžio bylose; toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK nustatytus reikalavimus.

11. Nuteistojo D. P. gynybos versija, kad nukentėjusysis nuo jo suduoto smūgio galva į žemę neatsitrenkė, atsigulė ant dilbių, kalbėjo, bandė keltis, todėl jo smūgis nukentėjusiajam nesukėlė mirtinų pasekmių, pakartojama ir kasaciniame skunde. Tačiau, kaip pagrįstai ginčijamuose sprendimuose nurodė teismai, tokią versiją paneigia ir, priešingai, D. P. kaltę patvirtina šie byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismų išsamiai išanalizuoti bei įvertinti įrodymai: paties D. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad po jo suduoto smūgio D. B. griuvo aukštielninkas (dalis jo buvo ant asfalto, dalis ant žemės), ir tai patvirtinantys jo parodymų patikrinimo vietoje duomenys, nuteistojo A. K. parodymai, nukentėjusiojo E. D., liudytojų M. V., V. M., J. D., A. G. parodymai, įvykio vietos apžiūros duomenys, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialistų išvados Nr. M 610/2018 (4) ir Nr. pM 1/2019-610/2018 (04) dėl D. B. padarytų sužalojimų lokalizacijos ir mechanizmo, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto EKM 37/2020(01) išvados dėl D. B. mirties priežasties, ekspertų J. Sakalo, J. Rybalko paaiškinimai bei kiti rašytiniai bylos įrodymai.

12. Kasatorius, nesutikdamas su byloje esančių specialistų išvadų bei ekspertų paaiškinimų vertinimu ir teismų padarytomis išvadomis dėl priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nustatymo, nurodo, kad teismai rėmėsi ekspertų pateiktomis prielaidomis ir nevertino jų paaiškinimų kartu su kitais bylos įrodymais, kurie nesudaro pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad mirtiną traumą nukentėjusysis patyrė būtent po kasatoriaus suduoto smūgio griūdamas ir susitrenkdamas galvą. Su šiais kasatoriaus argumentais nėra pagrindo sutikti, priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir šioje byloje kilusių padarinių teismų sprendimuose nustatytas tinkamai.

13. Antai nagrinėjamoje byloje patikimai nustatyta, kad konflikto metu abu nuteistieji D. P. ir E. B. sudavė smūgius rankomis D. B. į veido sritį, po šių smūgių nukentėjusysis griuvo aukštielninkas ir galva atsitrenkė į kelio dangą, taip patyrė galvos smegenų sumušimą bei kraujo išsiliejimą, dėl jų mirė. Teismai, įvertinę specialistų išvadose bei ekspertizės akte nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, nukentėjusiojo mirtį sukėlusio sužalojimo mechanizmą, ekspertų paaiškinimus, išties pripažino, kad nėra galimybės nustatyti, nuo kurio konkrečiai nuteistojo tiesioginio smūgio į veido sritį nukentėjusysis krisdamas patyrė mirtį sukėlusį pakaušio sumušimą. Tačiau teismai padarė neabejotiną išvadą, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlęs galvos smegenų sumušimas bei kraujo išsiliejimas atsirado nukentėjusiajam dėl abiejų nuteistųjų (D. P. ir E. B.) smurtinių veiksmų griūvant ir galva atsitrenkiant į kelio dangą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nužudymo bylose tais atvejais, kai dėl smūgio į galvą nukentėjusysis griūna ir atsitrenkia galva į grindinį, paprastai pripažįstama, kad galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkyLTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-292-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-292-489/2015">2K-292-489/2015</a>, 2K-7-74-788/2019, 2K-153-511/2020). Atsižvelgiant į tai, teismai pagrįstai nusprendė, kad tarp D. P. veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šiame kontekste neturi reikšmės kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad nugriuvęs po jo suduoto smūgio nukentėjusysis bandė kaltis ir nebeatsikėlė tik po nuteistojo E. B. jam suduotų smūgių, nes byloje esančiomis specialistų ir ekspertų išvadomis bei paaiškinimais nustatyta, kad D. B. po mirtį lėmusio pakaušio sumušimo dar kurį laiką galėjo judėti. Tai, kad teismai minėtas specialistų išvadas bei ekspertų paaiškinimus įvertino kitaip, negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.

14. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai, kvalifikuodami jo veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, išsamiai atskleidė ir jo kaltės turinį. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti. Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į kurias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-366/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-366/2011">2K-366/2011</a>, 2K-316-699/2015, 2K-267-942/2017 ir kt.).

15. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų, teismai, įvertinę nuteistojo D. P. veikos tiek subjektyviuosius, tiek ir objektyviuosius požymius, jo veiksmus prieš įvykį ir po jo, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis, konflikto su nukentėjusiuoju D. B. metu tyčia suduodamas smūgį į veido sritį neblaiviam nukentėjusiajam, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, pagal bylos aplinkybes ir savo asmenines savybes numatė, kad tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam gali sukelti sunkias ar net mirtinas pasekmes, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, po abiejų nuteistųjų suduotų smūgių į veido sritį nukentėjusiajam nukritus ir nesikeliant, jokios pagalbos jam nekvietė, jo būkle nesidomėjo ir iš įvykio vietos pasišalino, taigi D. B. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Kasatoriaus argumentai, kad jis dėl savo jauno amžiaus bei gyvenimiškos patirties stokos galėjo nesuvokti, jog, suduodamas vieną nestiprų smūgį D. B. į veidą, gali sukelti pavojų jo gyvybei, ir nenumatyti, kad dėl to nukentėjusysis gali griūti ir patirti mirtiną traumą, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Dėl tokių argumentų skundžiamos nutarties 31 punkte išsamiai pasisakė juos atmesdamas apeliacinės instancijos teismas.

16. Kasatoriaus argumentai, kad jis ir nuteistasis E. B. nepagrįstai pripažinti D. B. nužudymo bendrininkais, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-599-976/2015, 2K-7-70-895/2018 ir kt.). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI5LTYyOC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-229-628/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-229-628/2020">2K-229-628/2020</a>, 2K-278-303/2020).

17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad konfliktas, pasibaigęs nukentėjusiojo D. B. mirtimi, tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų D. P., E. B. kilo po to, kai nukentėjusysis dieną prieš įvykį kumščiu trenkė nuteistajam E. B. į veidą, nes jis neatvežė alkoholio. Todėl D. P., suradęs nukentėjusįjį, turėdamas tikslą jį už tai sumušti, smogė jam į veido sritį, o vėliau į įvykio vietą atvykęs E. B. prisijungė prie smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį. Kaip jau buvo minėta, pagal byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusysis D. B. jo mirtį sukėlusį galvos smegenų sumušimą bei kraujo išsiliejimą patyrė nuo prieš jį panaudotų abiejų nuteistųjų D. P. ir E. B. smurtinių veiksmų griūdamas aukštielninkas ir galva atsitrenkdamas į kelio dangą. Nors bylą nagrinėję teismai pripažino, kad D. P. ir E. B. nebuvo detaliai aptarę D. B. sumušimo aplinkybių, tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad savo pritarimą E. B. smurtiniams veiksmams prieš nukentėjusįjį D. P. išreiškė tiek savo paties aktyviais veiksmais (smurtaudamas prieš nukentėjusįjį), tiek neveikimu, nesiimdamas jokių priemonių, kad sustabdytų E. B. nuo smūgių nukentėjusiajam sudavimo.

18. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo bendravykdžiais ir tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus; pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-423/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-423/2006">2K-423/2006</a>, 2K-410/2011, 2K-94/2014, 2K-200-696/2017, 2K-267-942/2017 ir kt.). Taigi, esant visų smurtinius veiksmus atliekančių bendrininkų tiesioginei tyčiai nužudyti, laikoma, kad nužudymas padarytas jų bendrais veiksmais. Tokia pat išvada paprastai daroma ir aukos mirtimi pasibaigusio grupinio intensyvaus smurtavimo atveju, nors bendrininkai ir neturėjo apibrėžto tikslo atimti gyvybę, tačiau numatė tokios baigties galimybę ir demonstravo visišką abejingumą nukentėjusiojo likimui. Tokiais atvejais visų tokio smurto dalyvių pripažinimą nužudymo bendravykdžiais lemia tai, kad jie vieni kitų intensyvaus smurto veiksmams pritarė, vienas su kito minėtais veiksmais sutiko, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti, suduoti kuo daugiau smūgių, keršyti ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-485/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-485/2008">2K-485/2008</a>, 2K-252/2011, 2K-437-696/2016).

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismų bylos duomenų analize bei surinktais, patikrintais ir įvertintais įrodymais pagrįstomis išvadomis dėl D. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

20. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai netaikė jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir kad BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje nustatytos bausmės jam paskyrimas, atsižvelgiant į jo padarytą veiką ir asmenybę, aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti ir deklaratyvūs.

21. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, į kokias aplinkybes teismas turi atsižvelgti, skirdamas bausmę. O pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

22. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-19/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-19/2011">2K-19/2011</a>, 2K-412/2014, 2K-383-895/2015, 2K-126-693/2018, 2K-233-976/2021 ir kt.).

23. Šioje byloje D. P., be kita ko, nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kurio sankcijoje įtvirtintas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrė artimą sankcijoje nustatytos bausmės minimumui aštuonerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šis teismas atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė D. P. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

24. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus, juose nurodytus motyvus dėl bausmės D. P. paskyrimo, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad šioje byloje teismai tinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, padarė teisingas išvadas ir nenukrypo nuo teismų praktikos. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistajam galimybės pasisakė glaustai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, išdėstė aiškius, bylos duomenimis pagrįstus ir išsamius motyvus, kodėl nenustatė BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų pagrindų skirti D. P. švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmę ir kodėl šiuo atveju BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje nurodytos rūšies ir dydžio bausmės paskyrimas D. P. yra proporcingas jo padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei ir kartu neprieštarauja teisingumo principui. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę. Nepritarti šioms teismų išvadoms nėra teisinio pagrindo. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės, susijusios su jo asmenybe, nors ir svarbios, nesudaro pagrindo nuteistojo asmenybę bei jo padarytą veiką vertinti kaip mažiau pavojingas ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, į tokias aplinkybes teismai jau atsižvelgė skirdami nuteistajam bausmę pagal sankcijos ribas.

25. Darytina bendra išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Olegas Fedosiukas

Artūras Ridikas