A. G., D. F. ir A. Č. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-15-489/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01755-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.5.4;

2.1.2.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. gynėjo advokato Rimanto Prėskienio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 7 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžiu A. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos (2020 m. birželio 26 d.) ir laikyta, kad A. Č. bausmę atliko.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendis pakeistas: A. Č. nusikalstama veika iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. birželio 26 d. Kita Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalis dėl A. Č. palikta nepakeista. Iš A. Č. išieškota 84,86 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Šioje baudžiamoje byloje taip pat nuteistas D. F., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. Č. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2019 m. rugsėjo 5 d. apie 1.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, negyvenamose patalpose, esančiose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų, veikdamas bendrininkų grupe su D. F., matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, užrišę nukentėjusiajam A. G. burnos angą raiščiu, suduodami jam rankomis, kojomis ir mediniais pagaliais ne mažiau kaip aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarė A. G. muštinę žaizdą pakaušyje, odos nubrozdinimus pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, kaktoje, pilve ir keliuose; dėl to po smūgių sudavimo skrandžio turiniui uždarius išorinius kvėpavimo takus, esant užrištai burnos angai raiščiu, nukentėjusysis mirė dėl mechaninės asfiksijos, taip jie tyčia nužudė A. G.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi byloje papildomą įrodymų tyrimą, iš naujo įvertinusi byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl D. F. ir A. Č. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra priimtas netinkamai, selektyviai įvertinus byloje esančius įrodymus, nepašalinus prieštaravimų, nepateikus motyvų, kodėl vienus duomenis teismas laiko patikimais, kitų – ne, o tai turėjo esminę reikšmę teismo išvadoms dėl D. F. ir A. Č. kaltės nužudant nukentėjusįjį A. G. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad surinktų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog būtent nuteistųjų atlikti veiksmai: nukentėjusiojo rankų surišimas plastikiniais dirželiais, burnos užrišimas medžiaginiu raiščiu, taip apsunkinant A. G. kvėpavimą, gulinčiam ant nugaros nukentėjusiajam suduoti smūgiai į pilvą, sudarė tokią gyvybei pavojingą situaciją, jog A. G. vemiant skrandžio turinys negalėjo pasišalinti pro užrištą burną į išorę, o išsiveržė į nosiaryklę užkimšdamas nosies šnerves. Teismo vertinimu, tarp nuteistųjų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties dėl mechaninės asfiksijos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Abu nuteistieji atliko smurtinius veiksmus prieš A. G., šie veiksmai lėmė jo mirtį, abu matė vienas kito veiksmus, suprato jų pavojingumą ir jiems pritarė, numatė, kad jie gali sukelti sunkius padarinius, tarp jų – ir mirtinus, ir nors nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti, taigi veikdami kaip bendrininkai netiesiogine tyčia padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą. Dėl paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 ir 3 punktai): nuteistųjų D. F. ir A. Č. padaryta nusikalstama veika iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. Č. gynėjas advokatas R. Prėskienis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo A. Č. veiksmų ir padarinių padarė vadovaudamasis prielaidomis, o ne nustatytais faktais, abejonių nevertino nuteistojo naudai, todėl nesilaikė BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų (in dubio pro reo principo pažeidimas), netinkamai vadovavosi BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

3.2. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė pagrįstą išvadą, kad tarp A. Č. ir D. F. atliktų veiksmų prieš A. G., t. y. panaudoto fizinio smurto, to, kad A. G. raiščiu buvo užrišta burna, bei A. G. mirties nėra tiesioginio priežastinio ryšio, todėl nėra pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad A. G. nebūtų miręs, jeigu kaltinamieji prieš jį nebūtų atlikę jiems inkriminuojamų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atnaujino įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausė ekspertus, tačiau tai nepanaikino abejonių dėl nuteistojo kaltės ir priežastinio ryšio tarp nuteistųjų veiksmų ir padarinių, nes ekspertai ne tik pateikė prieštaringas išvadas, bet ir skirtingai aiškino A. G. mirties mechanizmą.

3.3. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EKM 16(67)/2020 (01), be kita ko, nurodyta, kad suduoti smūgiai į pilvo sritį galėjo turėti netiesioginės įtakos mirties priežasčiai, jei jie tiesiogiai sukėlė A. G. skrandžio turinio atpylimą ir vėmimą. Taigi, nors A. G. mirties priežastis byloje nustatyta, tačiau nėra panaikintos abejonės dėl priežastinio ryšio tarp nuteistųjų veiksmų ir padarinių, nes priežastinis ryšys nustatytas vadovaujantis prielaidomis („galėjo sukelti“; „jei jie tiesiogiai sukėlė“).

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šis teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis A. Č. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kaip to reikalaujama pagal BPK 331 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išvados dėl jų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės, nurodyta, kodėl teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus ir padarė kitokias išvadas dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, iš naujo išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, jų visumą, motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. Č. ir kito nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra priimtas netinkamai, selektyviai įvertinus byloje esančius įrodymus, o tai turėjo esminę reikšmę teismo išvadoms dėl nuteistųjų kaltės nužudant nukentėjusįjį A. G.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas A. Č. kaltę padarius nužudymą pagrindė įrodymais nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismo išvados dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir veikos kvalifikavimo yra motyvuotos, kategoriškos ir neprieštaringos. Taigi teismas motyvuotai nustatė, kad nuteistasis A. Č., veikdamas kartu su kitu nuteistuoju, nužudė nukentėjusįjį A. G., t. y. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl mirties mechanizmo ir priežastinio ryšio tarp nuteistųjų veiksmų bei nukentėjusiojo mirties grindė prielaidomis, tik tikimybinėmis ekspertizės akto išvadomis, nepašalino abejonių, prieštarauja skundžiamo nuosprendžio turiniui. Kasatorius abejones dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo grindžia savaip interpretuodamas specialisto išvados Nr. M 244/2019 (05) bei komisinės ekspertizės akto Nr. EKM 16(67)/2020(01) išvadas ir jas pateikusių ekspertų paaiškinimus teisiamajame posėdyje. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką specialisto (eksperto) išvada, eksperto paaiškinimai teisiamajame posėdyje yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kurie turi būti vertinami kartu su kita bylos medžiaga ir neturi jokios išankstinės reikšmės.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus reikšmingus bylos duomenis, padarė kategorišką išvadą, kad A. G. mirtis įvyko dėl uždusimo skrandžio turiniui uždarius nosies šnerves ir nosiaryklę. Ekspertas J. Rybalko paaiškino, kad nukentėjusiojo uždusimą lėmė kelios priežastys: prieš A. G., kurio rankos buvo surištos, o burna buvo užrišta medžiaginiu raiščiu, buvo smurtaujama, t. y. jam, gulinčiam ant nugaros, buvo suduoti smūgiai, tarp jų ir į pilvą, galintys išprovokuoti nukentėjusiojo vėmimą ar skrandžio turinio atpylimą.

4.4. Atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis A. Č. kartu su kitu nuteistuoju, veikdami bendrininkų grupe, elgdamiesi nuosprendyje nurodytu būdu, neteisėtai smurtaudami ir atėmę žmogui laisvę judėti, suprato savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus gyvybei, numatė, kad gali sukelti sunkius padarinius, tarp jų ir mirtinus, ir nors nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

4.5. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai atskleidė visų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, būtinų požymių buvimą nuteistojo A. Č. veiksmuose. Nėra pagrindo nesutikti su tokiomis teismų išvadomis. Tai, kad kasatorius kitaip nei apeliacinės instancijos teismas vertina įrodymus, nustatytas aplinkybes, kad jį netenkina teismo padarytos išvados, nėra pagrindas naikinti skundžiamą teismo nuosprendį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. Č. gynėjo advokato R. Prėskienio kasacinis skundas atmestinas.

6. Kasaciniame skunde nurodant, kad buvo nesilaikyta BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų (nepaisyta in dubio pro reo principo), ginčijama, kad byloje po apeliacinio proceso buvo neteisingai nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo A. Č. veiksmų ir jais sukeltų padarinių ir dėl to netinkamai taikytos BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatos (A. Č. veika neatitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties).

7. Nagrinėjamoje kasacine tvarka byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad tikrindamas bylos įrodymus ir iš naujo vertindamas teisės medicinos duomenis, jų rezultatus gretindamas su kitais bylos įrodymais, jų pagrindu nustatydamas tikrąsias bylos aplinkybes dėl to, kad prie nukentėjusiojo mirties savo veiksmais prisidėjo ir A. Č., apeliacinės instancijos teismas būtų iš esmės pažeidęs kasatoriaus nurodytus BPK reikalavimus.

8. Tiek priežastinis ryšys tarp byloje nustatytų A. Č. smurtinių ir kitokių veiksmų ir A. G. mirties, tiek A. Č. kaltė, veikiant bendrininkų grupe su D. F., tyčia nužudžius nukentėjusįjį A. G. šio teismo nustatyti teisingai.

9. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos (veikimo ar neveikimo) ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Sprendžiant priežastinio ryšio buvimo ar nebuvimo klausimą, visų pirma atsižvelgtina į tai, kad šis ryšys turi būti objektyvus, t. y. turi būti nustatyta, kad kaltininko padaryta veika sukėlė ir lėmė padarinių atsiradimą. Tinkamai nustatytas priežastinis ryšys sujungia nusikalstamą veiką ir padarinius į bendrą visumą, kuri leidžia tiksliai parinkti ją atitinkančią baudžiamojo įstatymo normą. Paprastai ši aplinkybė nustatoma būtent remiantis teisės medicinos specialisto ar eksperto išvadomis dėl nukentėjusiojo mirties priežasties, kurios gretinamos su kitais bylos įrodymais.

10. Ekspertizės aktą ar eksperto ar specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Remiantis patirtimi, sukaupta teismams nagrinėjant ir vertinant specialiąsias žinias, baudžiamosiose bylose pagrindas nesiremti kaip įrodymu (civilinėse bylose – atmesti kaip įrodymą) eksperto išvada ar jos dalimi gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas, arba tyrimas atliktas neišsamiai, taip pat kiti panašūs atvejai, pvz., kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma remdamasis teismas priėjo prie išvados dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LTQ4OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118-489/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118-489/2019">2K-118-489/2019</a>). Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pirmiau minėtų teismų praktikos reikalavimų.

11. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas byloje esančias teismo medicinos specialisto išvadą Nr. M 244/2019 (05) bei komisinės ekspertizės akto Nr. EKM 16(67)/2020 (01) išvadą, jas pateikusių ekspertų G. Serbentos ir eksperto J. Rybalko paaiškinimus teisiamajame posėdyje įvertino kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Šio teismo nuosprendyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė komisinės ekspertizės išvadas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties, t. y. mechaninės asfiksijos – uždusimo skrandžio turiniui uždarius nosies šnerves ir nosiaryklę. Komisinę ekspertizę atlikusi ekspertų komisija, nustatydama A. G. mirties priežastį, vertino ne tik jiems pateiktą bylos ikiteisminio tyrimo medžiagą, bet visus byloje esančius duomenis, iš jų – ir eksperto G. Serbentos pateiktą išvadą, lavono tyrimo duomenis, be to, ekspertai rėmėsi ir papildomai atlikto histologinio tyrimo rezultatais (specialisto išvada Nr. H594/2019(01), kurios ekspertas G. Serbenta neturėjo). Teisės medicinos ekspertas G. Serbenta, išklausęs eksperto J. Rybalko paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad paneigti komisinės ekspertizės akto išvadas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties ir mechanizmo (mechaninės asfiksijos) negali, todėl dėl komisinės ekspertizės akto neprieštarauja, nurodė, kad jis atlikti tokios pilnos analizės mirusiojo tyrimo metu galimybių neturėjo.

12. Teisingai pažymėta prokuroro pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą, kad kasatorius abejones dėl kasacine tvarka skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo grindžia vien specialisto išvados Nr. M 244/2019 (05) bei komisinės ekspertizės akto Nr. EKM 16(67)/2020 (01) iš konteksto paimtais tam tikrais teiginiais ir savaip vertindamas šias išvadas pateikusių ekspertų paaiškinimus teisiamajame posėdyje. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl A. G. mirties mechanizmo ir priežastinio ryšio tarp nuteistųjų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties grindė prielaidomis, nes komisinės ekspertizės akto išvados nėra kategoriškos, neatitinka skundžiamo nuosprendžio turinio.

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus reikšmingus bylos duomenis, padarė kategorišką išvadą, kad A. G. mirtis įvyko dėl mechaninės asfiksijos. Teisės medicinos ekspertas J. Rybalko teisme paaiškino, kad nukentėjusiojo uždusimą lėmė ne viena, bet kelios priežastys, būtent tai, kad prieš A. G., kurio rankos buvo surištos, o burna buvo užrišta medžiaginiu raiščiu, buvo smurtaujama, t. y. jam, gulinčiam ant nugaros, buvo suduoti smūgiai, tarp jų ir į pilvą, galintys išprovokuoti žmogaus vėmimą ar skrandžio turinio atpylimą. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad būtent abiejų nuteistųjų atlikti veiksmai – nukentėjusiojo rankų surišimas plastikiniais dirželiais, jo burnos užrišimas medžiaginiu raiščiu, taip apsunkinant A. G. kvėpavimą, gulinčiam ant nugaros nukentėjusiajam suduoti smūgiai į pilvo sritį – sudarė tokią gyvybei pavojingą situaciją, kai prieš tai pavalgiusiam nukentėjusiajam vemiant skrandžio turinys negalėjo pasišalinti skrandžio turinys negalėjo pasišalinti pro užrištą burną į išorę, o išsiveržė į nosiaryklę užkimšdamas nosies šnerves. Su užrišta burna nukentėjusysis buvo paliktas po to, kai abu nuteistieji atliko smurtinius veiksmus prieš A. G., rankomis, kojomis, mediniais pagaliais jie sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas. Jeigu nukentėjusiojo burna nebūtų užrišta raiščiu ir jis būtų galėjęs naudoti rankas, skrandžio turinys būtų išėjęs galimybę išeiti į išorę.

14. Taigi darytina bendra išvada, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisingai nustatyta, jog tarp abiejų nuteistųjų veiksmų ir nukentėjusiojo A. G. mirties dėl mechaninės asfiksijos yra tiesioginis priežastinis ryšys, su nukentėjusiuoju atsitikę pavojingi gyvybei reiškiniai, kurie sukėlė uždusimą, pakankamai objektyviai ir dėsningai išplaukia iš nuteistųjų padarytos neteisėtos veikos, panaudoto smurto ir A. G. laisvės judėti suvaržymo. Abu smurtavę asmenys matė vienas kito veiksmus, suprato jų pavojingumą ir jiems pritarė, numatė, kad jie gali sukelti sunkius padarinius, tarp jų – ir mirtinus, ir nors nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti, taigi veikdami kaip bendrininkai netiesiogine tyčia padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą.

15. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, nėra pagrindo įžvelgti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir kasatoriaus nurodytus esminius BPK nuostatų pažeidimus, dėl kurių reikėtų panaikinti nuteistajam A. Č. priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo pakeistas jo veiksmų kvalifikavimas iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. Č. gynėjo advokato Rimanto Prėskienio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis

Tomas Šeškauskas