Baudžiamoji byla Nr. 2K-135-697/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07234-2020-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.4;
1.1.14; 2.10.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, I. S. gynėjos advokatės Irmos Bekerės kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 23 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartimi I. S. pripažinta nepakaltinama dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, ir nutarta taikyti jai priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje).
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartimi asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, I. S. apeliacinis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutarties atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. I. S. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad ji 2020 m. vasario 18 d. apie 14.20 val. viešoje vietoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre adresu: (duomenys neskelbtini), kabinete Nr. 41, matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams (aplinkai) ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra sugriebusi už plaukų tąsė gydytoją R. R., nagais apdraskė jai veidą, taip padarė veido odos nubrozdinimus, šiais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai R. R. sveikatą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, I. S. gynėja advokatė I. Bekerė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. ir Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartis ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo arba pakeisti paminėtas teismų nutartis, paskiriant I. S. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Kasatorė skunde nurodo:
2.1. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus: bylos įrodymus vertino neišsamiai, nevisapusiškai, vieniems įrodymams suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, iš esmės rėmėsi tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, nevertino įrodymų visumos; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino I. S. prašymo skirti pakartotinę ekspertizę jos psichikos būklei įvertinti. Šie padaryti esminiai pažeidimai lėmė neteisingų procesinių sprendimų priėmimą ir priverčiamosios medicinos priemonės paskyrimą I. S., nesant tam įstatyme nustatytų sąlygų.
2.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai I. S. pripažino nepakaltinama, o apeliacinės instancijos teismas nesigilindamas nepagrįstai su tokia apylinkės teismo pozicija sutiko. Pripažįstant asmenį nepakaltinamu, nepakanka nustatyti vien tik medicininį kriterijų, turi būti nustatytas ir iš intelektualinio bei valinio požymių susidedantis juridinis kriterijus. Intelektualinis požymis apima negalėjimą suvokti savo veiksmų, kuris susijęs ne su bet kokiais nepakaltinamo asmens veiksmais, o tik su tais, kurie yra uždrausti Baudžiamojo kodekso. Valinis požymis apima negalėjimą valdyti savo veiksmų. Asmuo gali nekontroliuoti savo veiksmų ne tik tuomet, kai nesuvokia jų pavojingumo, bet, net ir suvokdamas savo elgesio esmę, jis gali nesugebėti jų valdyti.
2.3. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, kuris neturi pranašumo prieš kitus įrodymus byloje, nustatyta, kad I. S. serga kliedesiniu sutrikimu (F22.0). Tačiau nei ekspertizės akte, nei skundžiamose teismų nutartyse nėra pateikta motyvų, kaip nustatytas sveikatos sutrikimas sutrukdė I. S. suvokti daromos veikos pavojingumą ir (ar) valdyti savo veiksmus, kokie bylos duomenys tai patvirtina. Ekspertizės akte užfiksuotos medikų pastabos nepatvirtina I. S. negebėjimo suvokti, kad viešoje vietoje, kitiems asmenims matant, griebti ir tąsyti asmenį už plaukų yra draudžiama (pavojinga, nederama). Taip pat byloje nėra įrodytas I. S. negebėjimas valdyti savo veiksmų. Nustatytas kliedesinis sutrikimas paaiškina tik I. S. padarytos veikos motyvus. O motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos sudėties požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015).
2.4. I. S. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, puikiai suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Tai, kad ji nesigaili dėl padarytos veikos, nesuteikia pagrindo spręsti apie jos (ne)gebėjimą suvokti veikos pavojingumą ir valdyti savo veiksmus.
2.5. Kasacinės instancijos teismui nusprendus, kad I. S. pagrįstai buvo pripažinta nepakaltinama, nėra pagrindo pripažinti, jog jai tinkamai buvo parinkta priverčiamosios medicinos priemonės rūšis. Baudžiamasis įstatymas nenustato, už kokią padarytą pavojingą veiką kokia konkrečiai iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių gali būti paskirta. Diskreciją spręsti dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį turi teismas. Nepaisant to, BK 98 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, tai yra į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.
2.6. Bylos duomenimis, I. S. iki nagrinėjamo įvykio dėl psichikos sveikatos sutrikimų nebuvo gydoma, psichikos sveikata nesiskundė, anksčiau neteista, nagrinėjamoje byloje pripažinta, kad ji padarė nesunkų nusikaltimą – viešosios tvarkos pažeidimą, jo metu nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, už kurį baudžiamasis įstatymas, be laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės, nustato dar kelias alternatyvias bausmes. Pagal BK 55 straipsnio nuostatas, pirmą kartą teisiamai I. S. būtų skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Nagrinėjamu atveju jos laisvė atimta neterminuotai, uždarant ją į psichiatrijos ligoninę. Teismas šioje byloje turėjo pareigą nustatyti I. S. pavojingumą visuomenei, t. y. ar ji yra tiek pavojinga, kad būtina ją izoliuoti nuo visuomenės, tačiau to nepadarė. Pagal ekspertų išvadas, I. S. sveikata pablogėjo nuo 2006 metų. Šiuo 15 metų laikotarpiu ji jokių nusikalstamų veikų nepadarė, todėl jos pavojingumas visuomenei nėra įrodytas objektyviais įrodymais.
2.7. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas įtraukties principas, kuris reiškia, kad teikiant asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas pirmiausia taikomos priemonės, sudarančios sąlygas psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams gyventi šeimoje ir bendruomenėje, didinti jų įtrauktį į visuomenės gyvenimą ir išsaugoti bei skatinti jų savarankiškumą. Hospitalizuotiems pacientams ilgainiui pasireiškia „institucionizmo sindromas“, kuris apibūdinamas kaip paciento uždarumas, savarankiškumo stoka, apatija bei priklausomybė nuo institucijos, todėl tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje vykdoma psichikos sveikatos reforma pabrėžia pirminės ir ambulatorinės grandies svarbą bei socialinę reabilitaciją. Priverstinio hospitalizavimo būtina sąlyga – iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, jog jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui (PSPĮ 12 straipsnio 1 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Liuiza prieš Lietuvą (peticijos Nr. 13472/06) pažymėjo, kad asmenims laisvė negali būti atimama vien dėl to, kad asmuo yra psichiškai nesveikas.
2.8. I. S. psichiatrinėje įstaigoje stebima nuo 2021 m. kovo 19 d., 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi ji perkelta į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę. Taigi, iki skundžiamos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutarties skirti I. S. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje įsiteisėjimo dienos (2021 m. rugsėjo 23 d.) ji specialistų stacionare buvo stebima daugiau kaip 6 mėnesius, o tai yra pakankamas laiko tarpas išvadoms apie jos sveikatos sutrikimą ir jai reikalingą gydymą pateikti. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartį priėmė ne tik neatlikęs pakartotinės ekspertizės, bet ir nepasidomėjęs I. S. stebėjimo stacionare rezultatais, jos ligos eiga, galimais pokyčiais, pavojingu ar ne elgesiu, (ne)reikalingu medikamentiniu gydymu ir pan.
2.9. Be kita ko, pažymima, kad iki 2021 m. kovo 19 d. siuntimo atlikti ekspertizę I. S. daugiau nei vienerius metus savanoriškai dalyvavo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, nedarė jokių naujų nusikalstamų veikų, nekėlė grėsmės visuomenei. Jos neigiamas nusistatymas buvo nukreiptas prieš konkretų asmenį, t. y. prieš jos motiną gydžiusią šeimos gydytoją. Atlikusi šioje byloje inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ji jau realizavo savo sumanymą prieš šį asmenį ir tapo nepavojinga nei tam asmeniui, nei kitiems visuomenės nariams. Todėl nėra būtinybės toliau I. S. stebėti stacionare, toks stebėjimas trunka ilgiau nei 6 mėnesius. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ji negali gydytis ambulatoriškai. Teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis), todėl, atsiradus objektyviems duomenims, o ne tik prielaidoms, teismas visada galės I. S. pakeisti paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį į griežtesnę.
2.10. BPK 319 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas turi pranešti proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka vietą ir laiką. I. S. teigimu, jai apie jos apeliacinio skundo nagrinėjimo laiką ir vietą nebuvo pranešta, tai laikytina jos procesinių teisių pažeidimu. Realus psichikos sutrikimas, leidžiantis ar ne dalyvauti procese konkrečiu bylai reikšmingu metu (pvz., teisme nagrinėjant bylą teikti paaiškinimus), yra viena iš įrodinėtinų aplinkybių (BPK 395 straipsnio 2, 3 punktai), todėl ši asmenį apibūdinanti aplinkybė turi būti nustatyta bylos duomenimis, laikantis BPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUtMjIyLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55-222/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55-222/2020">2K-55-222/2020</a>). Atsižvelgiant į tai ir į aplinkybę, kad I. S., iki apeliacinės instancijos teismui priimant procesinį sprendimą šioje byloje, jau daugiau kaip 6 mėnesius buvo praleidusi specializuotoje gydymo įstaigoje, BK 98 straipsnio 6 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, prieš nagrinėdamas I. S. apeliacinį skundą ir priimdamas dėl jo sprendimą, privalėjo įsitikinti, ar vis dar egzistuoja aplinkybės, trukdančios I. S. asmeniškai dalyvauti procese, teikti paaiškinimus, pasakyti baigiamąją kalbą ir naudotis kitomis įstatymo jai garantuojamomis procesinėmis teisėmis.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, I. S. gynėjos advokatės I. Bekerės kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ekspertizės akte Nr. 75U-II-14/2021 pateiktas išvadas, ekspertės J. Didžiokienės paaiškinimus, nustatęs, kad I. S. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo ir nutarties priėmimo metu konstatuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – kliedesinis sutrikimas, dėl to ji nesuprato, o ir šiuo metu nesupranta savo veiksmų esmės ir negalėjo bei negali jų valdyti, pagrįstai pripažino ją nepakaltinama. Įvertinęs paminėtus įrodymus, taip pat I. S. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos smurtinį pobūdį, ciniškai sumušant žmogų, jos dabartinę psichikos būklę, taip pat tai, kad ji psichikos sveikatos būklės kritiškai nevertina, I. S. atskirai gyvenančio sūnaus A. S. poziciją, teismas taip pat pagrįstai nusprendė, kad nestebima stacionariai I. S. gydymo vengtų, o negydoma gali būti pavojinga aplinkiniams.
3.2. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad I. S. nėra pavojinga sau ir aplinkiniams, todėl gali gydytis ambulatoriškai. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje atitinka I. S. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą. Teismai nustatė ir įvertino visas BPK 395 straipsnyje nurodytas būtinas priverčiamųjų medicinos priemonių procese įrodinėtinas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su ją padariusiu asmeniu, ir teisingai parinko I. S. priverčiamosios medicinos priemonės rūšį. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų ar proceso teisės pažeidimų byloje nepadaryta.
3.3. Laikydamasis baudžiamojo įstatymo nuostatų, Panevėžio rajono apylinkės teismas 2022 m. sausio 11 d. nutartimi pratęsė I. S. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje taikymą išaiškindamas, kad nutartis per septynias dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui. Duomenų apie minėtos nutarties apskundimą nėra.
3.4. Kasacinio skundo argumentai, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta pažeidžiant I. S. procesines teises, taip pat atmestini. Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. pranešimu M1-387-673/2021 proceso dalyviai, taip jų ir I. S., buvo informuoti apie Kauno apygardos teismui siunčiamą nagrinėti baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, I. S. apeliacinį skundą, taip pat apie šios bylos nagrinėjimo vietą ir tikslų laiką. Be to, apeliacinės instancijos teismo 2021 m. liepos 28 d. teismo posėdžio protokole nurodyta, kad neatvykusiems proceso dalyviams apie posėdžio vietą ir laiką pranešta, todėl teismas, išklausęs byloje dalyvavusių proceso dalyvių nuomones, nutarė bylą nagrinėti. Byloje nebuvo gauta nei I. S., nei paminėtame teismo posėdyje dalyvavusio jos gynėjo prašymų pristatyti I. S. į apeliacinės instancijos teismo posėdį. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą I. S. nedalyvaujant, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, I. S. gynėjos advokatės I. Bekerės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 17 straipsnio nuostatų taikymo
5. Abiejų instancijų teismai, kasatorės teigimu, nepagrįstai pripažino, kad I. S. BK 284 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką padarė būdama nepakaltinama.
6. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pagal BK 17 straipsnio 2 dalį asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą už padarytą pavojingą veiką.
7. BK 17
8. Skundžiamomis teismų nutartimis nustatyta, kad I. S. 2020 m. vasario 18 d. apie 14.20 val. viešoje vietoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre, kabinete Nr. 41, matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu – sugriebusi už plaukų – tąsė gydytoją R. R., nagais apdraskė jai veidą, taip padarė veidos odos nubrozdinimus, dėl to nukentėjusiajai R. R. nežymiai buvo sutrikdyta sveikata, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šią nusikalstamą veiką I. S. padarė būdama nepakaltinama, tam, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliacinį skundą, pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Dėl paminėtų atliktų neteisėtų veiksmų, jų kvalifikavimo, dėl to, kad būtent I. S. atliko šiuos veiksmus, byloje nėra ginčo, tačiau, kaip minėta, kasatorė nesutinka su BK 17 straipsnio nuostatų I. S. taikymu ir jos pripažinimu nepakaltinama. Teismai išvadas šiuo aspektu, pasak kasatorės, padarė selektyviai vertindami įrodymus, suteikdami išskirtinę reikšmę stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pateiktoms išvados, dėl to ir buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Su šiais kasatorės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
9. Bylos medžiaga, skundžiamų nutarčių turinys patvirtina, kad išvados dėl I. S. nepakaltinamumo, padarant baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, padarytos ištyrus visas reikšmingas bylos aplinkybes ir įvertinus byloje teisėtais būdais surinktų įrodymų visumą (pačios I. S. parodymus, jos elgesį, bylą nagrinėjant teisme (dėl savo neadekvataus elgesio bylos nagrinėjimo metu I. S. po perspėjimo buvo pašalinta iš teismo posėdžio), byloje apklaustų nukentėjusiosios R. R., liudytojų parodymus, ambulatorinės komisinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas, atlikus stacionarinę komisinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, pateiktas išvadas, teismui duotus ekspertės J. Didžiokienės paaiškinimus).
10. Iš bylos medžiagos matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (po I. S. apklausos) proceso dalyviams kilus abejonių dėl I. S. psichikos sveikatos būklės, byloje buvo paskirta ambulatorinė komisinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Pateiktame ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-576/2020 nurodyta, kad ekspertizės metu I. S. buvo konstatuotas padrikas, nenuoseklus mąstymas, persekiojimo kliedesiai, elgesys, kuriam įtaką daro kliedėjimo interpretacijos, trinkanti tiriamosios adaptacija socialinėje aplinkoje, visiškas savo būsenos kritiškai nevertinimas, dėl to rekomenduojama I. S. siųsti stacionariai ištirti į (duomenys neskelbtini) ekspertinį skyrių. Bylą nagrinėjęs teismas, atsižvelgdamas į teismo psichiatrės ekspertės rekomendacijas ir proceso dalyvių pozicijas, byloje paskyrė ir stacionarinę komisinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Atlikus šią ekspertizę, pateiktame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-14/2021 nustatyta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu, o ir šiuo metu, I. S. sirgo ir serga lėtiniu psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu, dėl to ji nesuprato, o ir šiuo metu nesupranta savo veiksmų esmės ir negalėjo bei negali jų valdyti, su ja negalima atlikti procesinių veiksmų, ji negali adekvačiai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių, jai nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdyje, nes dėl lėtinio psichikos sutrikimo nebus visavertė proceso dalyvė, be to, tai gali pabloginti jos psichikos būklę. I. S. dėl lėtinio psichikos sutrikimo nėra kritiška, jos veiksmai neprognozuojami, ji yra socialiai pavojinga. Todėl jai rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje).
11. Atsižvelgiant į I. S. ir jos gynėjo poziciją dėl nurodytų ekspertizių skyrimo, nesutikimą su pateiktomis išvadomis, siekiant dar kartą įsitikinti pateiktų išvadų pagrįstumu ir patikimumu, teisiamojo posėdžio metu buvo apklausta ir atliekant stacionarinę komisinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę dalyvavusi bei tiesiogiai su I. S. bendravusi ekspertė J. Didžiokienė, ji neabejotinai patvirtino ekspertizės akte pateiktas išvadas ir būtiną paminėtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo poreikį. Psichiatrė ekspertė nurodė, kad I. S. yra konstatuotas psichikos sutrikimas – kliedesinis sutrikimas, dėl to ji nesuprato ir nesupranta savo veiksmų esmės, negalėjo ir negali jų valdyti. I. S. pasireiškia mąstymo sutrikimai, kliedesiai, ji savo elgesio nevertina kritiškai. I. S. psichikos sutrikimas nėra laikinas, tai lėtinis susirgimas.
12. Kasatorė skunde, be kita ko, nurodo, kad nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas atmetė I. S. prašymą paskirti jai pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę.
13. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). BPK 286 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir pavesti ją daryti tam pačiam ar kitam ekspertui, įvertinęs ekspertizės aktą kaip nepakankamai išsamų ar nepakankamai pagrįstą. Bylos medžiaga, jau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje buvo atlikta ne tik ambulatorinė komisinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, bet ir stacionarinė komisinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, taip pat, siekiant užtikrinti teisę ginčyti pateiktas ekspertų išvadas, pašalinti bet kokias abejones dėl jų, pirmosios instancijos teisme, dalyvaujant I. S. gynėjui, buvo apklausta ir stacionarinę ekspertizę atlikusi ekspertė J. Didžiokienė. Nei pirmosios instancijos teismui, nei bylos nagrinėjime dalyvavusiam I. S. gynėjui, kitiems proceso dalyviams, išklausius ekspertės teisme duotų paaiškinimų, dėl ekspertizės akto Nr. 75U-II-14/2021 turinio nekilo neaiškumų, gynėjas neprašė skirti pakartotinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės. Apeliacinės instancijos teismas I. S. apeliaciniame skunde nurodytą ir jos gynėjo teismo posėdžio metu pakartotą prašymą skirti pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, motyvuotai atmetė. Teismas pažymėjo, kad, byloje esant atliktai ekspertizei, ekspertizę atlikusios ekspertės teismui duotiems paaiškinimams, pačios I. S. apklausai ir nekylant abejonių dėl ekspertizės akte pateiktų išvadų patikimumo, byloje atlikti pakartotinį įrodymų tyrimą nėra būtinumo. Toks apeliacinės instancijos teismo prašymo išsprendimas atitinka BPK 324 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
14. Esant pirmiau aptartoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai, įvertinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių išvadas, ekspertės J. Didžiokienės teismui duotus paaiškinimus, informaciją apie I. S. ligos pobūdį ir eigą, kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog I. S. BK 284 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką padarė būdama nepakaltinama, t. y. dėl diagnozuoto psichikos sutrikimo – kliedesinio sutrikimo ji veikos padarymo metu, o ir šiuo metu, nesuprato (nesupranta) savo veiksmų esmės ir negalėjo (negali) jų valdyti, tai taip pat lėmė pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso pradėjimo. Kartu pirmiau aptartų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta kasatorės akcentuojamų su įrodymų vertinimu susijusių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais BPK pažeidimais ir būtų pagrindas žemesniųjų instancijų teismų priimtus sprendimus panaikinti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 17 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus, pagrįstai ir motyvuotai pritarė šių baudžiamojo įstatymo nuostatų I. S. taikymui.
Dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo
15. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, BPK 403 straipsnio 2 dalį, be kita ko, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali paskirti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.
16. Kasatorė nesutinka su jos ginamajai parinkta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi, nurodo, kad teismai, parinkdami nurodytą priverčiamąją medicinos priemonę, nenustatė I. S. pavojingumo visuomenei, t. y. ar ji yra tiek pavojinga, kad ją būtina izoliuoti nuo visuomenės. Pasak gynėjos, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad I. S. negali gydytis ambulatoriškai.
17. Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Lietuvos teismų praktikoje, atsižvelgus į BK 98 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių nuostatas, yra išskiriami šie pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>, 2K-87-697/2021). BK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Pagal to paties straipsnio 3 dalį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare.
18. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>). Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020). Kita vertus, vien psichikos ligos diagnozavimas ir asmens sveikatos nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jam pačiam ar aplinkiniams, nėra priežastis skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA2LTQ5NS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-206-495/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-206-495/2021">2K-206-495/2021</a>).
19. Bylos medžiaga ir skundžiamų teismų nutarčių turinys patvirtina, kad, priešingai kasatorės argumentams, abiejų instancijų teismai, ne tik nustatinėdami I. S. pakaltinamumą, bet ir parinkdami jai taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, vertino byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visumą (pačios I. S. parodymus, jos elgesį, bylą nagrinėjant teisme (dėl savo neadekvataus elgesio bylos nagrinėjimo metu I. S. po perspėjimo buvo pašalinta iš teismo posėdžio), ambulatorinės komisinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas, atlikus stacionarinę komisinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, pateiktas išvadas, teismui duotus ekspertės J. Didžiokienės paaiškinimus, duomenis apie I. S. diagnozuotos psichikos ligos pobūdį ir eigą, kitus byloje esančius duomenis), taip pat padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas nesunkus nusikaltimas), galimybes I. S. gydytis ambulatoriškai (ne tik pačios I. S., bet ir jos sūnaus nekritišką požiūrį į motinos psichikos sveikatos būklę). Be kitų įrodymų, teismų įvertintame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-14/2021, be kita ko, nustatyta, kad dėl nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo – kliedesinio sutrikimo I. S. nėra kritiška, jos veiksmai neprognozuojami, ji yra socialiai pavojinga. Todėl jai rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje). Iš abiejų teismų su visuma kitų įrodymų įvertintų ekspertės J. Didžiokienės teismui duotų paaiškinimų matyti, kad ji neabejotinai patvirtino būtinumą taikyti I. S. stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Ekspertė paaiškino, kad I. S. pasireiškia mąstymo sutrikimai, kliedesiai, ji savo elgesio kritiškai nevertina. I. S. psichikos sutrikimas nėra laikinas, tai lėtinis susirgimas, kuris gali būti koreguojamas vaistais, tačiau gydoma ambulatoriškai ji pati vaistų negers, nes savo susirgimo nepripažįsta. I. S. turi būti medikų stebima ir gydoma, jai reikia priverčiamojo gydymo. Ekspertė patvirtino, kad negydoma stacionariai specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis I. S. gali būti pavojinga aplinkiniams. Dėl I. S. savo būklės nevertinimo kritiškai ambulatorinis jos gydymas šiuo metu nėra įmanomas.
20. Nors pagal byloje esančius duomenis I. S. iki nagrinėjamo įvykio dėl psichikos sveikatos sutrikimų nebuvo gydoma, tačiau iš byloje teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad I. S. iš viso pas gydytojus nesilankė, devynerius metus nemokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokų (pačios I. S. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai). Kadangi tiek I. S., tiek ir jos artimas giminaitis – sūnus kritiškai nevertina I. S. psichikos sveikatos būklės, natūralu, kad psichikos sveikata nebuvo skundžiamasi ir į gydytojus nebuvo kreipiamasi. Atliktos stacionarinės ekspertizės metu nustatyta, kad paskutinių kelerių metų laikotarpiu klinikoje stebėti nuolatiniai santykio, poveikio, persekiojimo, nuostolio kliedesiai aplinkinių, pareigūnų atžvilgiu, jie lėmė I. S. elgesio neadekvatumą, agresyvumą, taip pat ir prieš nukentėjusiąją baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu. Iš ekspertų pateiktų išvadų matyti, kad I. S. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – kliedesinis sutrikimas progresavo, laikui bėgant kliedesiai įgavo sisteminį pobūdį. Taigi aplinkybė, kad I. S. iki baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo dėl psichikos sveikatos sutrikimų nebuvo gydoma, kaip ir aplinkybės, kad I. S. anksčiau neteista, po veikos padarymo iki jos atidavimo į ekspertinę įstaigą nusikalstamų veikų nepadarė, nagrinėjamu konkrečiu atveju nepaneigia pirmiau aptartų teismų nustatytų aplinkybių visumos ir poreikio taikyti jai paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje. Kartu pažymėtina, kad paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos, teisės į laisvę) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismai, įvertinę byloje surinktų ir išsamiai ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, padarė pagrįstas išvadas, kad priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis paskyrimas I. S. nebūtų pakankamas baudžiamojo proceso tikslams pasiekti.
21. Kartu pažymėtina tai, kad kasatorė, kvestionuodama I. S. parinktą priverčiamąją medicinos priemonę, nepagrįstai akcentuoja PSPĮ nuostatas, kurias taikant pirmenybė teikiama asmenų, turinčių psichikos sutrikimų, ambulatoriniam gydymui bei socialinei reabilitacijai. Paminėtas įstatymas nustato psichikos sveikatos priežiūros principus, psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teises ir jų ribojimo sąlygas, visuomenės psichikos sveikatos priežiūros pagrindus ir asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pagrindus, tačiau nereglamentuoja priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tvarkos baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusiems nepakaltinamiems asmenims. Jų paskyrimo ir taikymo tvarką reglamentuoja Baudžiamojo kodekso XIV skyriuje „Priverčiamosios medicinos priemonės“ ir Baudžiamojo proceso kodekso XXIX skyriuje „Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas“ įtvirtintos nuostatos, kuriomis pagrįstai ir vadovavosi abiejų instancijų teismai, priimdami šioje byloje sprendimus.
22. Kasatorės skundo argumentų, susijusių su I. S. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės prilyginimu griežčiausios iš BK 284 straipsnio sankcijoje nustatytų alternatyvių bausmių atlikimui, kontekste pažymėtina tai, kad priverčiamosios medicinos priemonės skiriasi nuo bausmės savo paskirtimi, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis: jomis nesiekiama nubausti asmens už padarytą pavojingą veiką; veika, už kurią jos taikomos, nelaikoma nusikalstama, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas neužtraukia teistumo ir kitų baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių; jos skiriamos nenurodant termino, kada jų taikymas privalo būti nutrauktas. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>, 2K-328-648/2017).
23. Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo pagrįstumo sprendė ne tik neatlikęs pakartotinės ekspertizės, bet ir nepasidomėjęs I. S. stebėjimo stacionare rezultatais, jos ligos eiga, galimais pokyčiais, pavojingu ar ne elgesiu, (ne)reikalingu medikamentiniu gydymu ir pan. Be jau šioje nutartyje išdėstytų argumentų dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, pažymėtina tai, kad stacionarinė komisinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė I. S. buvo atliekama 2021 m. kovo 19–29 d., ekspertizės aktas Nr. 75U-II-14/2021 buvo surašytas ir pirmosios instancijos teismui pateiktas 2022 m. balandžio 26 d. Byla apeliacine tvarka dėl pirmosios instancijos teismo 2021 m. gegužės 25 d. priimtos nutarties, kuria, be kita ko, iki teismo nutarties įsiteisėjimo buvo pratęstas I. S. laikymo specialiojoje medicinos įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje laikas, buvo nagrinėjama 2021 m. liepos 28 d., kai teisėjų kolegija ir išėjo priimti byloje procesinio sprendimo, kuris buvo paskelbtas 2021 m. rugsėjo 23 d. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuo stacionarinės ekspertizės I. S. atlikimo, ekspertų išvadų pateikimo iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nebuvo praėjęs toks ilgas laiko tarpas, kuris būtų suteikęs apeliacinės instancijos teismui pagrindą spręsti, kad byloje esantys duomenys apie I. S. psichikos sveikatos būklę nėra pakankami bylai išsamiai ir teisingai išnagrinėti ir teisėtam bei pagrįstam sprendimui priimti.
24. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į pačios kasatorės skunde akcentuojamą BK 98 straipsnio 6 dalį, pagal kurią teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir BPK 405 straipsnio 2 dalyje). Pagal paminėtas baudžiamajame ir baudžiamojo proceso įstatymuose įtvirtintas nuostatas, pasikeitus I. S. psichikos sveikatos būklei, jai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė galės būti pakeista į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę arba iš viso panaikinta. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad kol kas nė vieno iš paminėtų sprendimų nebuvo pagrindo priimti. Panevėžio apylinkės teismas, išnagrinėjęs VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo I. S., 2022 m. sausio 11 d. nutartimi paminėtą teikimą tenkino ir pratęsė I. S. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymą (nutartis įsiteisėjusi, nebuvo skundžiama).
Dėl BPK 319 straipsnio 2 dalies laikymosi
25. BPK 319 straipsnio 2 dalyje pirmosios instancijos teismui įtvirtinta imperatyvi pareiga pranešti proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka vietą ir laiką. Kasatorės teigimu, I. S. apie jos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka vietą ir laiką nebuvo pranešta. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti.
26. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. pranešimu Nr. M1-387-673/2021 proceso dalyviai, taip jų ir I. S. (išsiunčiant pranešimą į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę), buvo informuoti apie Kauno apygardos teismui siunčiamą nagrinėti baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, I. S. apeliacinį skundą, taip pat apie šios bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Apeliacinės instancijos teismo 2021 m. liepos 28 d. teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad neatvykusiems proceso dalyviams apie posėdžio vietą ir laiką pranešta. Pareiškimų apie tai, kad I. S. apie paminėtą teismo posėdį tinkamai neinformuota, nebuvo gauta. Šiame teismo posėdyje dalyvavęs I. S. gynėjas (pakviestas I. S. giminaičio) informacijos, kad I. S. nori dalyvauti, jos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismui nepateikė, nepateikė ir prašymo ją pristatyti į teismo posėdį. Gynėjas, kaip ir kiti proceso dalyviai, sutiko, kad byla būtų nagrinėjama, be kita ko, I. S. nedalyvaujant. Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti BK 319 straipsnio 2 dalies reikalavimai ir kartu I. S. procesinės teisės, nėra pagrindo.
27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą dėl I. S. pripažinimo nepakaltinama, priverčiamosios medicinos priemonės jai paskyrimo ir rūšies parinkimo taikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino bylą ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, teismų sprendimai laikytini teisėtais.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, I. S.gynėjos advokatės Irmos Bekerės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Artūras Ridikas
Alvydas Pikelis
