G. L. ir A. B. pagal BK 129 str., 135 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-126-387/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53829-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.6; 1.2.3.1.1; 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V., nuteistojo A. B., nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Majausko kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų;

A. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams;

T. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams. Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, subendrinta su 2019 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme, taikant bausmių apėmimą, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams.

R. L. priteista 2101,04 Eur turtinei ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti solidariai iš A. B., T. V. ir A. D..

Iš A. B., T. V. ir A. D. lygiomis dalimis priteistas antrinės teisinės pagalbos, teiktos R. L., išlaidų atlyginimas valstybei – 483,86 Eur.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B., nuteistojo T. V., nuteistojo A. D. gynėjo advokato Sauliaus Majausko apeliaciniai skundai atmesti. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teikimas netenkintas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. B., A. D. ir T. V. nuteisti už tai, kad 2018 m. lapkričio 10 d. 1.20 val., veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nužudė G. L., t. y. A. B. išsivedė G. L. į namo, esančio Šakiuose, (duomenys neskelbtini), penkto aukšto fojė ir sudavė jam kumščiu į galvos sritį vieną smūgį, dėl to G. L. parkrito ant nugaros ant grindinio, po to T. V., A. D. ir A. B. bendrais veiksmais spardė G. L. į įvairias kūno vietas, suduodami ne mažiau nei 21 smūgį. Vėliau, A. D. ir T. V. parvedus G. L. atgal į butą, esantį Šakiuose, (duomenys neskelbtini), kur vyko išgertuvės, ir paguldžius ant lovos, laikotarpiu nuo 2.00 val. iki 4.30 val., tęsiant nusikalstamą veiką, A. B. sudavė G. L. ne mažiau nei 3–4 smūgius kumščiu į galvos sritį. Taip bendrais veiksmais A. B., A. D. ir T. V. padarė G. L. poodines kraujosruvas žastuose, alkūnių sąnariuose, dilbiuose, plaštakose, šlaunyse, kelių sąnariuose, blauzdose, odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje, dešinėje pėdoje, kairiame kelio sąnaryje (nežymų sveikatos sutrikdymą), kairės pusės VI šonkaulio lūžimą (nesunkų sveikatos sutrikdymą) bei poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, antakio išoriniame gale, nosyje, kairės akies vokų vidiniame kampe, kairės ausies kaušelyje, kaktoje, kraujosruvas dešinės akies obuolyje, viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimus nosyje, viršutinėje lūpoje ir kairiame skruoste, smakre, dešiniame antakyje, kaktoje, kraujosruvas antakių, akių vokų, nosies, lūpų, kairio smilkinio, pakaušio ir sprando audiniuose, raumenyse, liežuvyje, skeveldrinius nosies kaulų ir kremzlių, kairės akiduobės lūžimus, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinįjį pusrutulį, smegenėles, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, jo komplikacija – galvos smegenų suspaudimas krauju ir krešuliais (350 ml), susikaupusiais po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinįjį pusrutulį ir smegenėles, perivaskulinės kraujosruvos galvos smegenų požievyje, galvos smegenų, smegenų kamieno ir plaučių pabrinkimas, dėl to G. L. nuo galvos sumušimo 2018 m. lapkričio 10 d. 10.31 val. VšĮ Šakių ligoninėje mirė.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – A. B. nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam kuo trumpesnę laisvės atėmimo bausmę arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus ir nustatydami bylos aplinkybes, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o pagal byloje nustatytas aplinkybes, nepagrįstai nuspręsdami, kad kasatoriaus veiksmuose yra visi privalomi tyčinio nužudymo sudėties požymiai, teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalies, 15 straipsnio 3 dalies, 129 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas kasatoriaus kaltės dėl G. L. mirties klausimą, neįvertino visų specialistų pateiktų pasisakymų apie nukentėjusiojo mirties priežastis, dėl to teismas nepašalino esminių prieštaravimų dėl nukentėjusiajam sukeltų negrįžtamų pasekmių. Taip pat teisėjų kolegija, nuteisdama A. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, savo išvadas grindė tendencingai interpretuotais posėdžio metu apklausto eksperto paaiškinimais. Be to, ši teisėjų kolegija neatkreipė dėmesio į tai, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina kasatoriaus kaltės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes iš šių įrodymų negalima daryti išvados, jog išimtinai kasatoriaus suduoti smūgiai nukentėjusiajam sukėlė jo mirtį. Palikdama galioti kasatoriaus nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija pažeidė ir nekaltumo prezumpcijos principą.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma A. B. apeliaciniame skunde, šališkai ir nevisapusiškai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kasatoriaus kaltės įrodytumo ir nepagrįstai neatliko įrodymų tyrimo pagal skunde nurodytus argumentus, rėmėsi nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir perrašė šio teismo motyvus, nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo dėl neteisingo materialiosios teisės normos (BK 129 straipsnio 1 dalies) aiškinimo ir taikymo, nustatant priežastinį ryšį tarp kasatoriaus veikos ir kilusių padarinių. Šioje baudžiamojoje byloje liko nepašalintos abejonės, kad nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti ne nuo išimtinai kasatoriaus suduotų smūgių, bet nuo to, kad nukentėjusiajam nebuvo laiku ir tinkamai suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Teismai nepagrįstai kasatoriaus nusikalstamų veiksmų neanalizavo BK 135 straipsnio kontekste.

2.4. Šioje baudžiamojoje byloje net iš keleto atskirų faktų, lygiai tomis pačiomis teismo proceso metu išnagrinėtomis aplinkybėmis, vienodais pagrindais akivaizdžiai kyla po vieną lygiavertę, vienodai pagrįstą, tačiau skirtingą išvadą – dėl G. L. mirties tiesioginės priežasties ir priežastinio ryšio (nuteistųjų veiksmai ar laiku ir tinkamai nesuteikta kvalifikuota medicinos pagalba). Šios pagrįstos abejonės nėra panaikintos, taigi, remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, jos besąlygiškai vertintinos nuteistojo naudai ir šalina jo atsakomybę dėl tyčinio nužudymo pagal BK 129 straipsnio l dalį. Taigi, G. L. mirties priežastis buvo ne A. B. suduoti smūgiai, o netinkamai suteikta medicinos pagalba.

2.5. Apeliacinio teismo nutartyje teigiama, kad ekspertas teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog šiuo atveju sužalojimai sukėlė G. L. mirtį. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja byloje esančiai medžiagai. Apeliacinio teismo nutartyje yra vadovaujamasi 2 bylos tomo 26–37 lapais, siekiant pagrįsti savo išsakytą teiginį, kad ekspertas teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog tokie sužalojimai sukėlė G. L. mirtį, tačiau šiuose bylos lapuose yra užfiksuota specialisto išvada Nr. M 125/2018(10), kurioje nustatyta, kad G. L. padaryti kūno sužalojimai vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertas Algirdas Jokšas teisiamojo posėdžio metu nurodė tikslesnes priežastis, dėl kurių kilo G. L. mirtis, – apklaustas teisme nukentėjusiojo kūno tyrimą atlikęs ekspertas nurodė, kad G. L. gydymo įstaigoje buvo taikytas netinkamas gydymas, ir jeigu nukentėjusiajam būtų suteikta kvalifikuota medicinos pagalba, jo gyvybę būtų buvę galima išgelbėti. Šie argumentai aiškiai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, išsamiai neištyrė šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, dėl to buvo priimta neteisėta ir nepagrįsta apeliacinio teismo nutartis. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, taip pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. A. B. veiksmai pagrįstai pripažinti padarytais tyčia, tačiau pagal visas G. L. sužalojimo aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, jog A. B. savo veiksmais turėjo tikslą atimti G. L. gyvybę. Byloje nėra objektyviai nustatyta, kad nuteistasis A. B. iš anksto ruošėsi, rengėsi, planavo ar siekė nužudyti nukentėjusįjį G. L.. Vien iš to, kad nukentėjusysis buvo sužalotas panaudojus smūgius, padaryti sužalojimai buvo pavojingi jo gyvybei, nes laiku nebuvo suteikta kvalifikuota medikų pagalba, negalima spręsti apie nuteistojo tyčios kryptingumą sukelti kito asmens mirtį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą kasatoriaus veiksmus vertinti ne BK 129 straipsnio 1 dalies, o BK 135 straipsnio 1 dalies kontekste. A. B. niekada neneigė padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, dėl šios veikos padarymo jis savo kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistieji, suduodami daugybinius stiprius smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, siekė ne atimti nukentėjusiajam gyvybę, o sunkiai sutrikdyti jam sveikatą.

2.6. A. B. neginčija nusikalstamos veikos padarymo fakto, tačiau teigia, jog jo veika neturėtų būti vertinama kaip nužudymas, nes jis, vartodamas smurtą prieš nukentėjusįjį, nesiekė atimti jam gyvybės, norėjo tik pamokyti G. L.. Liudytojų parodymai patvirtina šias aplinkybes: A. D. parodė, kad A. B. buvo pasakęs, jog jie (A. D. ir T. V.) nebandytų trenkti Gintarui į galvą; tikėtina, kad tai buvo pasakyta nenorint sukelti negrįžtamų pasekmių G. L.. A. D. teigimu, A. B. taip sakė, nes nukentėjusysis su A. B. buvo geri draugai ir A. B. taip pat neketino labai stipriai jo mušti. Tokie A. D. parodymai teismų liko neįvertinti, nors jie buvo nuoseklūs, atitinkantys tiek specialisto pateiktą išvadą, tiek ir nuteistojo A. B. pateiktus parodymus.

2.7. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išvados, kad tarp suduotų smūgių ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos G. L. mirčiai, padarytos atlikus ydingą įrodymų tyrimą. Nebuvo įvertinta tai, kad tarp suduotų smūgių ir atsiradusių žalingų padarinių buvo įsiterpęs dar vienas veiksnys – medicinos pagalba. Kadangi nukentėjusysis po jo sunkaus sveikatos sutrikdymo buvo atvežtas į gydymo įstaigą, kurioje jam nebuvo suteikta tinkama kvalifikuota pagalba, dėl to kilo pasekmė – nukentėjusiojo mirtis. Jei nukentėjusiajam būtų laiku ir tinkamai suteikta medicinos pagalba, nukentėjusiajam būtų sunkiai sutrikdyta sveikata, tačiau nebūtų kilusi jo mirtis; šioms aplinkybėms pritarė ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas A. Jokšas, tačiau jos nebuvo įvertintos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Teismai nevertino nuteistojo parodymų, specialistų išvadų ir jų paaiškinimų kaip visumos. Teismai nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kurie besąlygiškai turi būti sprendžiami nuteistojo A. B. naudai, nes teismai gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių arba kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus. Todėl pirmosios instancijos teismas ir (ar) apeliacinės instancijos teismas privalėjo konstatuoti tai, kas labiau tikėtina, būtent kad nukentėjusįjį nužudė ne A. B., kurio neteisėti veiksmai galimai buvo priežastiniu ryšiu susiję su G. L. padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu.

2.8. Pagal tai, kas nustatyta, pagrindine G. L. mirties priežastimi laikoma ne A. B. suduoti smūgiai, bet nesuteikta atitinkama medicinos pagalba. Nagrinėjamu atveju, kai byloje buvo prieštaringų duomenų dėl tikrosios nukentėjusiojo mirties priežasties, teismo baigiamajame akte turėjo būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindė vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų, tačiau to padaryta nebuvo nei priimant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nei apeliacinės instancijos teismo nutartį.

2.9. Perkvalifikavus nuteistojo veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, spręstinas ir bausmės klausimas, o jei veika nebus perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį, kasatorius prašo sumažinti jam paskirtą bausmę ir paskirti laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui.

2.10. A. B. už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis didesnis už šios baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijose įtvirtintus laisvės atėmimo bausmių vidurkius. Tokia griežta bausmė jam parinkta visapusiškai neįvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių ir jų santykio, neįsigilinus į konkrečios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Žemesniųjų instancijų teismai nepagrįstai nepripažino A. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2010">2K-587/2010</a>, 2K-106/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-299/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-299/2012">2K-299/2012</a>, 2K-378/2012) įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas prisipažintų ikiteisminio tyrimo pradžioje, tai gali būti padaroma ir bylą nagrinėjant teisme. Teismo išvada, jog byloje nėra A. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nepagrįsta. Jis, duodamas parodymus, pripažino esmines jam žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes (atliktus veiksmus, neneigė, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam), gailėjosi dėl padarytų nusikaltimų. Todėl, įvertinus šias aplinkybes, remiantis formuojama teismų praktika, pagal kurią tuo atveju, jeigu kaltininkas pripažįsta esmines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276/2006">2K-276/2006</a>, 2K-64/2008), teismas turėjo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Kasatorius neneigė fakto, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam, jis vienintelis šioje byloje atsiprašė nukentėjusiojo motinos, ši jam atleido. Jis taip pat atlygino dalį žalos, tai yra jo atsakomybę švelninanti aplinkybė, jis turi dukterį, su kuria palaiko artimus santykius, laisvės atėmimo vietoje sukūrė šeimą. Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina faktą, kad kasatorius suprato savo kaltę, dėl jos gailisi. Jis Kauno tardymo izoliatoriuje baigė mokslus, dalyvauja laisvės atėmimo vietose visose organizuojamose programose, jo nusikalstamumo rodiklis yra žymiai sumažėjęs, todėl jam turėjo būti skirta bausmė, ne ilgesnė nei dešimt metų, net ir kvalifikuojant jo veiką pagal nužudymą.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. ir jo gynėjas advokatas S. Majauskas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartį dėl A. D. ir priimti išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį arba perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį dėl civilinio ieškinio. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėję bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, padarė esminius BPK pažeidimus: pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas), byloje esančius įrodymus vertino neatlikę išsamios ir visapusiškos įrodymų analizės, teismo išvadas padarė remdamiesi ne byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o kaltinančiomis prielaidomis bei objektyviai neparemtais samprotavimais, mirtinų sužalojimų atsiradimo momento nenustačiusiomis eksperto išvadomis, kurias vertino ne nuteistojo naudai, nurodydami motyvus dėl A. D. kaltės, neišnaudojo visų galimybių prieštaravimams pašalinti, iš esmės apsiribojo kaltinančiais teiginiais, kad jo kaltę paneigiančių duomenų nėra, taip pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, įtvirtinančias nekaltumo prezumpciją, ir BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, eksperto A. Jokšo teigimu, nėra galimybės identifikuoti, nuo kurio smūgio G. L. atsirado sužalojimų galvos srityje, jie galėjo būti padaryti mažiausiai septyniais smūgiais. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad nuteistojo A. B. G. L. suduoti smūgiai bute neabejotinai prisidėjo prie nukentėjusiojo mirties, vis dėlto iš byloje surinktų duomenų visumos galima daryti išvadą, kad jau fojė nukentėjusysis buvo pakankamai stipriai sumuštas visų trijų nuteistųjų. Taigi, teismas, padarydamas išvadą dėl kasatoriaus kaltės, rėmėsi kaltinančiomis prielaidomis, tai yra bylos duomenims teismai suteikė kaltinančiąją vertę ir iš esmės pareikalavo, kad A. D. įrodytų savo nekaltumą – pagrįstų, kad mirtini smūgiai buvo suduoti ne fojė, o bute, A. B. kumščiu kaip plaktuku daužant gulinčiam nukentėjusiajam galvą. Byloje nustatyta, kad A. B. fojė nukentėjusiajam į galvos sritį sudavė ne mažiau nei septynis kartus. A. D. su A. B., veikdamas bendrininkų grupe, pavojingą veiką (suduodamas keletą smūgių nukentėjusiajam į apatinę jo kūno dalį), siekdamas „pamokyti“ G. L., atliko tik bendrabučio fojė. Byloje nustatyta, kad po įvykio fojė A. B., lovoje klūpėdamas ant kelių apžergęs G. L., sudavė dar 3–4 ypač stiprius smūgius šiam į galvos sritį, mušdamas kumščiu „kaip plaktuku“. Teismai nedetalizavo, netyrė ir nesiaiškino, kurie iš A. B. smūgių (fojė ar bute) buvo mirtini. Teismai visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, jog į butą atvykus policijos pareigūnams G. L. buvo budrus, atsisakė bet kokios policijos pareigūnų pagalbos ir nereikalavo medicininės apžiūros.

3.3. Teismai pasisakė, kad dėl pavojingos nuteistųjų veikos mirtini padariniai nukentėjusiajam galėjo kilti tiek fojė, tiek ir bute, tačiau A. D. nuteisė už nužudymą dėl įvykių fojė. Akivaizdu, kad mirtinus padarinius sukeliančių veiksmų padarymo momentas yra esminis šioje byloje, o abejonės dėl suduotų mirtinų smūgių pagrįstos eksperto išvada. A. D. pavojinga veika prieš nukentėjusįjį pasibaigė po įvykių fojė, o vėlesniam nukentėjusiojo mušimui bute kasatorius nepritarė ir vėliau mušant nedalyvavo, dėl to nesitarė. Byloje esančios teismo nepašalintos abejonės dėl mirtinų padarinių atsiradimo momento negali būti šalinamos kaltinančiomis teismo prielaidomis ir turėjo būti aiškinamos kasatoriaus naudai. Teismai negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio kaltinamąja prielaida, kad „jau fojė nukentėjusysis buvo pakankamai stipriai sumuštas visų trijų nuteistųjų“ ir esą tai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tokia teismo konstatuota faktinė aplinkybė prieštarauja eksperto išvadoms byloje. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad A. B. smūgiai nukentėjusiajam į galvą bute tik „prisidėjo prie šio mirties“, nors mirtinų smūgių sudavimas fojė nebuvo konstatuotas eksperto. Teismas nevertino A. B. savarankiškai suduotų smūgių nukentėjusiajam bute, jų stiprumo ir pavojingumo gyvybei, priežastinio ryšio su nukentėjusiojo mirties priežastimi. Teismai perkėlė A. D. nekaltumo įrodinėjimo pareigą.

3.4. Nukentėjusysis mirė dėl galvos traumos, patirtos dėl mušimo. Ekspertas negalėjo nustatyti, nuo kurio smūgio į galvos sritį galėjo kilti mirtini padariniai. Byloje nustatyta, kad A. D. prieš G. L. smurtavo išimtinai tik bendrabučio fojė ir nesudavė nė vieno smūgio į galvą. G. L. po patirto smurto fojė buvo nuvestas į butą, A. D. ir T. V. apšluostytas ir paguldytas į lovą. Po šio epizodo į butą atvyko policijos pareigūnai, jie matė G. L. ne tik gyvą, bet ir budrų, šis suprato pareigūnų klausimus, atsisakė pagalbos ir pareigūnams nesukėlė abejonių jo sveikatos būklė. Apeliacinės instancijos teismas smurto intensyvumą, kuris, objektyviai nepagrįstu teismo vertinimu, turėjo sukelti mirtinas pasekmes, grindžia liudytojo M. M. parodymais, jog šis liudytojas per uždarytas duris girdėjo nukentėjusiojo žodžius „nemuškit, mane užmušit“. Teismai visiškai nesivadovauja objektyviai nustatytomis aplinkybėmis, kad po smurto fojė atvykę policijos pareigūnai matė ką tik muštą nukentėjusįjį ir jo patirto smurto lygmens nevertino kaip pavojingo gyvybei, pasišalino ir paliko nukentėjusįjį bute.

3.5. Byloje objektyviai nustatytos esminės aplinkybės, kad A. B. tiek fojė, tiek bute prieš nukentėjusįjį smurtavo suduodamas šiam į galvos sritį. Iš byloje nustatytų aplinkybių spręstina, kad nukentėjusiajam suduotų smūgių į galvos sritį stiprumo mastas bute buvo dar didesnis. Vertinant tai, kad nukentėjusysis po smurto fojė buvo gyvas, sąmoningas, prieš jį po pertraukos A. B. smurtavo pats vienas ir dar suduodamas daug stipresnius smūgius į galvos sritį, o ekspertas nenustatė, kurie smūgiai buvo mirtini, teismai nepagrįstai padarė kaltinančią prielaidą, esą G. L. patirtas smurtas fojė sukėlė mirtinus padarinius, nors to nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys. A. D., dalyvaudamas mušant nukentėjusįjį fojė, nesudavė nė vieno mirtino smūgio ir nė vienas jo suduotas smūgis nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo gyvybės atėmimu. Kasatorius turėjo tikslą padėti „pamokyti“ nukentėjusįjį, o tai rodo tyčios apibrėžtumą. Kasatoriaus elgesys po įvykio parvedant nukentėjusįjį į butą taip pat rodo turėtos tyčios apibrėžtumą, nes nukentėjusysis, kai buvo sumuštas fojė, jau buvo „pamokytas“, kad daugiau nesielgtų, kaip buvo padaręs.

3.6. Teismai teisinančius duomenis, kad A. D. ir T. V. padėjo nukentėjusiajam atsikelti ir nuvedė šį į butą, vertina kaip patirto smurto lygio padarinius, nors nukentėjusiajam buvo nustatytas ypač sunkus girtumas (2,49–2,99 promilės alkoholio), dėl to akivaizdu, kad ir nuo nestiprių smūgių nekoordinuotam asmeniui buvo būtina pagalba, šie kasatoriaus veiksmai yra ne kaltinantys, o teisinantys, paneigiantys teismų „konstatuotą“ neapibrėžtą tyčią. Teismai, remdamiesi prielaida, kad nukentėjusysis negalėjo objektyviai vertinti savo sveikatos būklės, ir kartu teigdami, kad sveikatos būklė galimai nebuvo gera, grindė A. D. kaltę tuo, esą po fojė pavartoto prieš nukentėjusįjį smurto šio būklė jau buvo mirtina. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad po smurto prieš nukentėjusįjį fojė šio būklė buvo mirtina, taip pat kad jei A. B. daugiau nebūtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį bute, šis vis tiek būtų miręs. Teismo medicinos ekspertas to konstatuoti negalėjo, o teismas, nesant mediciniškai pagrįstų duomenų, pats padarė tokią konstatuojamąją išvadą, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Nukentėjusiojo mušimo faktas fojė nėra mirtino sumušimo fojė įrodymas, o nukentėjusiojo galvos sritį, kuri buvo mirties priežastis, toliau bute stipriais smūgiais žalojo A. B..

3.7. Dviejų smurtinių epizodų atskyrimas, prieštaravimų ir pagrįstų abejonių pašalinimas bei tinkamais įrodymais pagrįstas mirtinų padarinių kilimo momento nustatymas yra esminiai A. D., nes jo kaltė sietina ne su mirtinų smūgių sudavimu, o su inkriminuotu „veikimu tiesiogine neapibrėžta tyčia“, jokių mirtinų smūgių nesuduodant. Kasatoriaus kaltė nepagrįstai sutapatinama su A. B. kalte, dėl kurio tikslus mirtinų smūgių sudavimo momento konstatavimas neturi lemiamos reikšmės, nes neginčijamai nustatyta, kad A. B. vienintelis sudavė mirtinus smūgius ir tai darė tiek fojė, tiek bute.

3.8. A. B. kaltę ir abejingumą nukentėjusiajam teismas grindė jo elgesiu po nukentėjusiojo sumušimo fojė, t. y. paliekant jį likimo valiai. O A. D. rūpestį parvedant fojė „pamokytą“ nukentėjusįjį į butą, padedant pasivalyti ir paguldant į lovą teismas vis tiek vertino kaip abejingumą ir neapibrėžtos tyčios nepaneigiantį veiksmą. Kasatorius savo veiksmais po panaudoto smurto parodė, kad, priešingai nei A. B., jis nebuvo abejingas nukentėjusiojo būklei ir, pastarajam pačiam nesugrįžus į butą, grįžo jam padėti. Teismai tas pačias byloje reikšmingas aplinkybes dėl skirtingų teisiamųjų vertino skirtingai, nepagrįstai nesuteikė teisinančios įrodomosios vertės A. D. elgesiui po įvykio fojė, vertindami turėtos tyčios apibrėžtumą.

3.9. Teismai A. D. veikoje netinkamai nustatė pagrindinius (būtinuosius) BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius – kaltę ir priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių. BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir sukeltų padarinių privalo būti nustatytas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad kilę padariniai nėra susiję priežastiniu ryšiu su A. D. padaryta veika. Bylos įrodymai patvirtina, kad tiek bendrabučio fojė, tiek bute G. L. smūgius į galvos sritį rankomis ir kojomis sudavė tik A. B., o A. D. ir T. V. smūgiavo kojomis nukentėjusiajam į kitas kūno vietas. Specialisto išvadoje Nr. M 125/2018(10) nurodoma, kad G. L. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme ekspertas A. Jokšas patvirtino, kad sužalojimai, dėl kurių asmuo mirė, buvo galvos srityje. Pirmosios instancijos teismas A. D. veiksmų priežastingumo su nukentėjusiojo galvos trauma visiškai netyrė ir nevertino, ignoravo šio priežastinio ryšio nebuvimo faktą ir pripažino jį kaltu teiginiu, kad A. D. „pritarė“ A. B. veiksmams, t. y. fojė suduotiems smūgiams į galvą. Tačiau toks vertinimas yra aiškiai neteisingas ir nepagrindžia A. D. veiksmų ir nusikalstamų padarinių priežastingumo. Visų pirma, A. D. pritarė tik apibrėžtam nukentėjusiojo mušimui, t. y. siekiant jį pamokyti, ir savo apibrėžtą tyčią įgyvendino nesuduodamas nė vieno smūgio į galvą. Neapibrėžtam smurtavimui A. D. nepritarė, o jo suduoti smūgiai, kurie byloje yra nustatyti, nėra susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo mirtimi.

3.10. Byloje konstatuota, kad buvo du fizinio smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį epizodai – fojė ir bute. A. D., suduodamas smūgius nukentėjusiajam į apatinę kūno dalį, dalyvavo tik fizinio smurto sukėlimo fojė etape. Todėl negalima konstatuoti priežastinio ryšio tarp A. D. veikos suduodant smūgius ne į galvą ir kilusių padarinių – mirtinos galvos traumos. Kasatoriaus suduoti smūgiai nebuvo būtina padarinių kilimo sąlyga, nes mirtinus smūgius sudavė A. B.. Jeigu A. D. nebūtų sudavęs smūgių į kitas kūno vietas, mirtini smūgiai vis vien būtų buvę padaryti A. B.. Jeigu A. B. nebūtų sudavęs nukentėjusiajam smūgių į galvą, mirtini padariniai (sužalojimai, konstatuoti kaip mirties priežastis) nebūtų kilę. Taip pat pažymėtina, kad A. B. smurtavimas bute nebuvo nuteistųjų susitarimo dalis ir jo A. D. negalėjo žinoti ir numatyti, jame jis nedalyvavo. Teismai ignoravo A. D. suduotų smūgių lokalizaciją, visiškai nevertino jo veiksmų priežastinio ryšio su inkriminuotais padariniais, formaliai (ir aiškiai neteisingai) konstatavo jo tyčios neapibrėžtumą.

3.11. Teismai taip pat netinkamai nustatė ir aiškino bendrininkavimo susitarimo turinio ribas, netinkamai pritaikė kaltės formos rūšį, neteisingai nustatė valinį A. D. tyčios turinį, byloje esančius duomenis vertino formaliai, sutapatindami A. B. ir A. D. tyčios turinį, nors šis akivaizdžiai skiriasi. Teismai neatribojo ir nesusiejo kilusių mirtinų padarinių su A. B. tyčia ir nevertino A. D. apibrėžta tyčia kilusių padarinių, o visus įrodymus įvertino bendrai ir tyčios turinį pritaikė visiems asmenims, neatsižvelgdami į jų valinį tyčios momentą. A. D. tyčios apibrėžtumą rodo jo turėtas išankstinis susitarimas kartu „pamokyti“ nukentėjusįjį, jo suduotų smūgių lokalizacija ir mirtinų smūgių nesudavimas, rūpestis dėl negrįžtančio į butą nukentėjusiojo, grįžtant į fojė, jį parsivedant, apvalant, paguldant, tolesnio smurto nebevartojimo bute faktas.

3.12. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nei A. B., nei A. D. ir T. V. tikslo nužudyti G. L. neturėjo. Nuteistųjų susitarimas buvo „pamokyti“ G. L., nes šis iš A. B. pavogė tabaką, 35 Eur ir belaidžio ryšio modemą. Teismai nustatė, kad A. B. A. D. ir T. V. liepė nemušti G. L. į galvos sritį; tai taip pat patvirtina, kad išankstinio susitarimo dėl mirtinų smūgių sudavimo tarp asmenų nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. D. indėlis į šią veiką nebuvo labai reikšmingas – jis sudavė smūgius į apatinę kūno dalį ties pilvu ir šlaunimis. Suduotų smūgių lokalizacija taip pat rodo A. D. turėtos tyčios apibrėžtumą ir turėtą sąmoningą siekį nukentėjusiojo per stipriai nesužaloti, o tik jį „pamokyti“ neperžengiant nuteistųjų susitarimo ribų, sukeliant jam fizinį skausmą. A. D. nepadarė nukentėjusiajam nė vieno mirtį sukėlusio sužalojimo. Teismai nuteistojo kaltę grindė netinkamai vadovaudamiesi teismų praktika ir klaidingai bei nepagrįstai vertino, kad A. D. veikė neapibrėžta tyčia, neatskleidė tikrojo subjektyviosios pusės turinio ir jo susitarimo dalyvauti „neapibrėžtoje“ nusikalstamoje veikoje.

3.13. A. D. veikoje nėra neapibrėžtos tyčios požymių. Jo pasirinktas būdas sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam ir smūgių lokalizacija rodo akivaizdų jo turėtos tyčios apibrėžtumą. Kasatoriaus nutraukti tolesni nukentėjusiojo mušimo veiksmai ir nukentėjusiajam suteikta pagalba, nepaliekant nukentėjusiojo vieno fojė, rodo, kad, nukentėjusiajam sukėlus fizinį skausmą, nusikalstama veika nebuvo tęsiama būtent dėl to, jog buvo įgyvendinti turėtos apibrėžtos tyčios tikslai – prisidėjimas „pamokyti“ nukentėjusįjį buvo nuteistųjų aptartas ir apibrėžtas iš anksto. Tai, kad pirmą smūgį nukentėjusiajam A. B. sudavė į galvą, nepakeitė tyčios apibrėžtumo ir A. D. suduotų smūgių lokalizacija patvirtina, kad jis ir toliau veikė apibrėžta tyčia, siekdamas savo prisidėjimu nesukelti nukentėjusiajam sunkių ar juolab mirtinų padarinių. Taigi, už sukeltus mirtinus padarinius atsakyti privalo tik A. B., nes objektyviais ir neginčijamais įrodymais konstatuota, kad jis vienintelis sudavė mirtinus smūgius į galvos sritį, kurie ir yra mirties priežastis.

3.14. Teismų argumentas, kad A. D. ir T. V. perėjo iš tiesioginės apibrėžtos tyčios sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą į tiesioginę neapibrėžtą tyčią, yra nelogiškas, prieštaringas ir aiškiai neteisingas. Teismai patys nurodo, kad buvo susitarimas, jog A. B. visų pirma suduos smūgį nukentėjusiajam į galvą ir tuomet A. D. su T. V. „pamokydami“ smūgiuos kojomis. Tai patvirtina neturėjimą tikslo nužudyti. Taigi, pereiti iš apibrėžtos tyčios sukelti fizinį skausmą į veikimą tiesiogine neapibrėžta tyčia po iš anksto numatyto pirmojo A. B. smūgio A. D. negalėjo, nes būtent toks susitarimas buvo ir apeliacinės instancijos teismas tokį susitarimo turinį konstatavo.

3.15. Esminis bendrininkavimo požymis yra bendrininkų susitarimas, kuris gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos darymo stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Šioje byloje buvo konstatuotas būtinasis bendrininkavimo požymis – susitarimas „pamokyti“ nukentėjusįjį dėl vagystės. Teismai byloje nepagrįstai konstatavo susitarimo turinio pasikeitimą, kuriam A. D. esą konkliudentiniais veiksmais pritarė. A. D. nedalyvavo realizuojant inkriminuotos BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos sudėtį, jis neatliko jokių veiksmų, susijusių priežastiniu ryšiu su šia inkriminuota veika. A. D. veikė apibrėžta tyčia pagal pradinį susitarimą „pamokyti“ nukentėjusįjį, t. y. sukelti jam fizinį skausmą, ir įgyvendino tik šį pradinį susitarimą, nesuduodamas nė vieno smūgio nukentėjusiajam į galvą ir pasirūpindamas nukentėjusiuoju po pabaigtos veikos.

3.16. Teismai nepagrįstai nusprendė, esą susitarimas veikti bendrai, tiesioginės neapibrėžtos tyčios kaltės rūšies forma konkliudentiniais veiksmais kilo po A. B. pirmojo smūgio nukentėjusiajam į galvos sritį, kai šis parkrito ant fojė grindų. Tam prieštarauja byloje surinkti įrodymai. Taip būtų galima vertinti tik tuo atveju, jeigu A. D., kaip ir A. B., būtų atlikęs smūgius, viršijančius pradinį susitarimą „pamokyti“ nukentėjusįjį, suduodant jam smūgius į galvą. Byloje nustatyta priešingai, kad A. D. atliko tik tokius veiksmus, kokius bendrininkai buvo susitarę iš anksto, kad A. D. ir T. V. nesmūgiuos nukentėjusiajam į galvos sritį, o suduos smūgius kojomis į apatinę jo kūno dalį. A. D. nebuvo smurto prie nukentėjusįjį iniciatorius, gavo aiškius nurodymus, kokius veiksmus turi atlikti „pamokydamas“ nukentėjusįjį, ir juos atliko, savo nusikalstamą veiką užbaigė neperžengdamas susitarimo turinio ribų. Byloje nėra konstatuota, kad mirtini padariniai nukentėjusiajam buvo sukelti fojė, kartu A. D. nenumatė ir negalėjo numatyti, kad A. B. prieš nukentėjusįjį (kuriam A. D. suteikė visokeriopą pagalbą) toliau smurtaus bute ir A. B. pavojingi nusikalstami veiksmai (smūgiai į galvos sritį bute) bus nukentėjusiojo mirties priežastis, todėl A. D. kaltės forma nepasireiškė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

3.17. Nors teismai teisingai nustatė, kad A. D. nukentėjusiajam nesudavė nė vieno mirtį galėjusio sukelti smūgio, tačiau nepagrįstai nenustatė A. B. veikoje vykdytojo eksceso. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad susitarimas buvo tik „pamokyti“ nukentėjusįjį jį sumušant, o vėlesni A. B. veiksmai mušant nukentėjusįjį bute negalėjo būti tikėtini A. D., jis tokiems veiksmams nepritarė ir prie jų neprisidėjo. A. B. veiksmai turėjo būti pripažinti vykdytojo ekscesu, nes tik jo veiksmai (stiprūs smūgiai nukentėjusiajam į galvą) yra susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo mirtimi. A. B. veiksmai atitinka vykdytojo eksceso sąlygas: nebuvo veiksmų bendrumo (nei fojė, nei bute A. D. į galvos sritį smūgių nesudavė, o bute išvis nesudavė nė vieno smūgio); iš anksto nebuvo žinoma apie A. B. ketinimus tęsti sistemingą nukentėjusiojo galvos žalojimą bute, dėl tokios nusikalstamos veikos tęsimo nebuvo bendrai susitarta. Nukentėjusiojo nužudymas nebuvo bendrininkų suderintų veiksmų rezultatas, tai buvo vienintelio A. B. veiksmų pasekmė.

3.18. Teismai neteisingai konstatavo, kad A. D. konkliudentiniais veiksmais išreiškė sutikimą bendrininkauti neapibrėžtai žalojant nukentėjusįjį, neteisingai vertino bylos aplinkybes, remdamiesi prielaidomis priėjo neteisingas išvadas, neteisingai vadovavosi teismų praktika, rėmėsi kaltinančiomis prielaidomis ir nepaisė A. D. teisinančių aplinkybių visumos, todėl iš esmės netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nesugebėjimas užkirsti kelio neplanuotiems A. B. veiksmams nereiškia nei pritarimo tokiems veiksmams, nei bendrininkavimo. Teismai netinkamai kvalifikavo A. B. smurtinius veiksmus bute kaip tęstinę nusikalstamą veiką vis dar bendrininkaujant kartu su A. D. ir T. V., nors visos nustatytos faktinės bylos aplinkybės tam prieštarauja – tokio susitarimo nuteistieji neturėjo. Teismai tvirtina, esą A. B. smurtinių veiksmų bute A. D. nesustabdė ir esą tai patvirtina jo bendrininkavimą nužudant nukentėjusįjį, tačiau teismai visiškai nevertino, kad bute tuo metu buvo dar penki asmenys, kurie nesustabdė A. B. nuo pavojingos nusikalstamos veikos darymo.

3.19. Byloje nustatyta, kad A. B. viename ar kitame epizode smurtaujant prieš visus bute esančius asmenis bandė sustabdyti ne vienas išgertuvių dalyvis, tačiau visi jie patys patyrė A. B. agresiją (buto šeimininkui fojė buvo smūgiuota į galvą; po policijos pareigūnų apsilankymo A. B. sudavė smūgių seriją R. S. į veidą, o A. D. ir T. V. bandant sustabdyti A. B. agresiją prieš R. S., A. B. grasino smurtu ir jiems), todėl nėra teisinio pagrindo byloje grįsti nusikalstamos veikos padarymą tuo, kad A. D. neužkirto A. B. agresijos bute prieš nukentėjusįjį. A. B. sustabdyti bute nesugebėjo nė vienas esantis išgertuvių dalyvis, o kartu dauguma jų patys patyrė fizinę A. B. agresiją. Kasatorius aktyviais veiksmais jau iki A. B. smurtavimo prieš nukentėjusįjį bute šio agresiją bandė nuslopinti ir neleido žaloti kitų išgertuvių dalyvių, tačiau niekaip negalėjo sustabdyti A. B. vienasmeniškai vykdomo smurtavimo. Pagal šias bylos aplinkybes teismai negali skirtingų išgertuvių dalyvių veiksmų (neveikimo) vertinti prieštaringai vien dėl to, kad A. D. ankstesnėje nukentėjusiojo žalojimo stadijoje pats prieš jį smurtavo. Teismai visų bute buvusių asmenų veiksmus (neveikimą) turi vertinti vienodai ir šiomis aplinkybėmis negali išimtinai kaltinti A. D., esą šis A. B. agresijos nesustabdė, nes byloje ištirtais liudytojų parodymais nustatyta, kad A. B. agresijos nusikalstamos veikos padarymo dieną sustabdyti nepavyko nė vienam asmeniui. Kiti nuteistieji nėra atsakingi už savarankiškus A. B. poelgius.

3.20. Byloje buvo patenkintas R. L. civilinis ieškinys dėl 2101,04 Eur turtinės (laidojimo išlaidų) ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, šią žalą solidariai priteisiant iš visų nuteistųjų. A. D. išteisinus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, minėta neturtinė žala yra priteistina tik iš A. B., o dėl A. D. ši nuosprendžio dalis turi būti panaikinta.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis T. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pakeičiant T. V. atliktos nusikalstamos veikos kvalifikaciją iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Teismai T. V. neužtikrino teisės žinoti, kuo jis yra įtariamas (BPK 21 straipsnio 4 dalis), ir teisės žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), nes neužtikrino tinkamo BPK 187 straipsnio ir BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų vykdymo. Netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami T. V. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o ne BK 140 straipsnio 1 dalį. Proceso metu buvo esmingai pažeistas BPK 42 straipsnis, kuris nustato, kad būtent prokuroras privalo įrodyti nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltumą, bei BPK 44 straipsnio 6 dalis, nustatanti nekaltumo prezumpciją ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamo asmens naudai) taisyklę. Teismų sprendimai pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimus. Kasatoriaus vertinimu, priimdami ginčijamus procesinius sprendimus, teismai neatsakė į daug klausimų, atsakymai į kuriuos yra teisiškai reikšmingi, kad T. V. veiksmai būtų teisėtai kvalifikuoti pagal tinkamą BK straipsnį. Dėl šios priežasties teismų nuosprendis ir nutartis taip pat neatitinka iš BPK 1 straipsnio 1 dalies bet kuriam baudžiamajam teismui kylančios pareigos teisingai išspręsti baudžiamąją bylą.

4.2. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teismas, o pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą – apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, gali perduoti bylą prokurorui tuo atveju, kai nustatoma, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Nagrinėjamoje byloje kaltinamajame akte pateiktas kaltinimas yra itin abstraktus, šabloninis visiems kaltinamiesiems, visiškai neindividualizuojant ir neaptariant konkretaus kaltinamojo vaidmens nusikalstamoje veikoje, net nepakeičiant turinio, priklausomai nuo kaltinamojo veiksmų. Nėra jokių abejonių, kad muštynių iniciatorius yra ne T. V., kad jis sudavė tik kelis smūgius kojomis ir kad jam pasišalinus iš vakarėlio G. L. buvo gyvas (tai patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek paties T. V. parodymai, su tuo sutiko ir teismai). Analizuojant kaltinamąjį aktą, susidaro įspūdis, kad visi kaltinimai yra suformuluoti A. B., nes yra detaliai aptariami būtent jo veiksmai, atliekant galimai nusikalstamą veiką, kaip ir turėtų būti kokybiškai parengtame kaltinamajame akte, tačiau šis tekstas yra identiškas visiems baudžiamosios bylos kaltinamiesiems, įskaitant T. V., kuris daugelyje A. B. atliktų veiksmų apskritai nedalyvavo arba dalyvavo epizodiškai. Dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto susidaro klaidingas įspūdis, kad T. V. suvokė savo veiksmų pavojingumą ir siekė nužudyti G. L., nors tai yra akivaizdi netiesa ir su kaltinimu susijusios prielaidos, nepagrįstos bylos duomenimis. Akivaizdu, kad toks abstraktus ir netikslus kaltinamojo akto formulavimas yra nepateisinamas ir juo tik siekiama vykdyti formalų, o ne realų teisingumą ir sudaryti įspūdį apie neva bendrininkų grupę, turinčių bendrą tyčią nužudyti G. L..

4.3. Kritiškai vertintina nutartyje išsakoma pozicija, kad kaltinamasis aktas tampa tinkamas vien dėl to, kad jame nurodyta, jog apskritai buvo suduotas ne mažiau nei 21 smūgis G. L.. Aprašant kitų asmenų nusikalstamus veiksmus, kuriuose jokia forma nedalyvavo T. V., sudaromas klaidingas įspūdis, kad jis tuose veiksmuose dalyvavo, jiems pritarė ar jų siekė. Iš bylos aplinkybių yra visiškai aišku, kiek smūgių ir kur sudavė T. V.. Tinkamai nurodant bylos aplinkybes pateikiant įtarimą, kaltinamajame akte ir jas nagrinėjant teisminiame procese tampa akivaizdu, kad T. V. veiksmai nebuvo atlikti neapibrėžta tyčia siekiant G. L. nužudyti, nes jis apskritai sudavė tik kelis smūgius ir nė vienas iš jų nebuvo aukščiau dubens.

4.4. Lyginant nusikaltimo objektyviąją pusę (nusikaltimo padarymo aplinkybes), aprašytą kaltinamajame akte, su faktinėmis aplinkybėmis, kurios realiai įvyko, matoma akivaizdžių neatitikimų, kurie turi esminę įtaką vertinant ir kvalifikuojant T. V. veiksmus. Analizuojant liudytojų, kurie realiai dalyvavo ir matė to vakaro įvykius, parodymus, matoma visiškai kitokia įvykių eiga, susijusi su T. V., nei nurodoma kaltinamajame akte, būtent: 2018 m. lapkričio 9 d. T. V. vakarą leido savo draugų kompanijoje visiškai kitoje vietoje, nei vyko muštynės. Po 24 val. T. V. paskambino A. B., norėdamas iš jo gauti alkoholinių gėrimų. A. B. pasiūlius susitikti mieste, T. V. ir A. D. su juo susitiko. A. B. pakvietė juos į vakarėlį bute adresu: (duomenys neskelbtini), Šakiai, jame buvo asmenų, kurių T. V. nepažinojo arba pažinojo iš matymo. Trumpai pabuvus bute (5–10 min.), A. B. liepė T. V. nueiti į jo butą atnešti tabako. Pažymėtina, kad A. B. yra žymiai vyresnis tiek už T. V., tiek už A. D., kurie abu nurodo, kad A. B. bijojo, ypač tą vakarą, nes jis buvo agresyviai nusiteikęs. Kasatoriui nepavykus surasti tabako, atėjo pats A. B. ir grasino jam dėl nerasto tabako, galiausiai visi vėl ėjo atgal į butą. Pakeliui A. B. bendravo daugiau su A. D., bet T. V. nugirdo, kad A. B. pasakoja, jog kažkuris iš bute esančių asmenų yra iš jo pavogęs pinigų ir modemą. Jokių diskusijų apie asmens mušimą ar tuo labiau nužudymą nebuvo. T. V. tik girdėjo, kaip buvo pasakyta, kad reikės su kažkuo išsiaiškinti. Priartėjus prie pastato, kuriame yra butas, A. B. aplenkė T. V. ir A. D. ir užėjo į pastatą. Kai T. V. ir A. D. užlipo į 5 aukštą, kuriame yra butas, jie pamatė, kad A. B. trenkė G. L.. A. D. ir T. V. spyrė kelis smūgius G. L. (labai svarbu pažymėti, kad nėra jokio ginčo, jog T. V. per visą vakarą atliko tik 1–2 spyrius G. L. į sėdmenis ir šlaunis). Po muštynių visi dalyviai grįžo namo, o T. V. su A. D. padėjo G. L. grįžti į namus, davė jam rankšluostį, kad šis galėtų nusivalyti veidą. Vėliau vakaro metu A. B. smurtavo beveik prieš visus vakarėlio dalyvius, buvo agresyviai nusiteikęs. T. V. nesudavė nė vieno smūgio ir dėl to nėra jokio ginčo. Kaimynams iškvietus policiją, su ja bendravo A. B., buto šeimininkai ir pats G. L.. Vėliau A. B. vėl smurtavo beveik prieš visus vakarėlio dalyvius, bandant mušti A. D., jį užstojo T. V.. Galiausiai A. D. ir T. V. išėjo iš buto, nes buvo išsigandę A. B. itin agresyvaus elgesio. Kitą dieną T. V. sužinojo, kad G. L. mirė ligoninėje.

4.5. Taigi, kaltinamajame akte T. V. visiškai nepagrįstai ir neteisėtai yra primetami A. B., kuris prieš G. L. (ir kitus vakarėlio dalyvius) nuolat smurtavo, veiksmai. Iš faktinių bylos aplinkybių spręstina, kad nėra jokių abejonių, jog būtent A. B. viso vakaro metu daužė G. L. galvą (tai ir buvo G. L. mirties priežastis), be jokio T. V. dalyvavimo ar išankstinio susitarimo su juo. T. V. išėjimas iš buto buvo ne pritarimo A. B. neteisėtiems veiksmams, o priešingai – nepritarimo jiems išraiška. Smūgiai prieš visus dalyvavusius vakarėlyje asmenis, įskaitant G. L., kaip galima suprasti iš bylos duomenų, buvo nulemti A. B. amžiaus, įsivaizduojamo autoriteto ir alkoholio paveiktos nuotaikos svyravimų, kuriems T. V. neturėjo jokios įtakos, T. V. jų nekontroliavo ir negali būti laikomas už juos atsakingu. Nesuprantama, kaip, bylą nagrinėjusių teismų nuomone, T. V. turėtų užkirsti kelią staiga atliekamiems A. B. smūgiams, kurie nevyksta aiškaus konflikto metu, o tiesiog atliekami, kai A. B. asmeniškai tai nusprendžia padaryti. Be to, šis nuolatos demonstravo savo pranašumą prieš kitus susirinkusius.

4.6. Viena vertus, susidaro įspūdis, kad bylą nagrinėję teismai laiko, jog T. V. atliko nužudymą neveikimu (nepadėjo G. L., kai jį mušė A. B.), tačiau pabrėžtina, kad objektyviai nužudymas neveikimu įmanomas tik tais atvejais, kai asmuo turi pareigą ir galimybę atitinkamai veikti, t. y. rūpintis kitu žmogumi, ir tos pareigos neatlieka. Kita vertus, nutartyje nurodoma, kad neveikimo nebuvo, vien dėl to, kad kaltinamajame akte nurodoma, kad T. V. dalyvavo suduodant 21 smūgį. Tačiau iš bylos duomenų neabejotinai žinoma, kad T. V. nesudavė 21 smūgio, o sudavė tik kelis smūgius į kojas. Tais atvejais, kai asmuo neatlieka jokių veiksmų, o tik stovi šalia draugų, kurie auką muša, jis galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik pagal BK 238 straipsnį už nepranešimą apie jam žinomą, daromą arba jau padarytą labai sunkų nusikaltimą (pažymėtina, kad nė vienam iš vakarėlio dalyvių nebuvo inkriminuotas šis straipsnis). Tokiose situacijose joks teisės aktas nenustato pareigos, rizikuojant savo sveikata ar gyvybe, gelbėti mušamą žmogų, kad tokios pareigos neįvykdymas užtrauktų baudžiamąją atsakomybę už gyvybės atėmimą.

4.7. Bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, labai svarbu nustatyti visų įvykio dalyvių kaltės turinį ir dažniausiai susiduriama su tokiomis problemomis:

4.7.1. sudėtinga yra nustatyti, kieno veika buvo ir kieno veika nebuvo susijusi priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo mirtimi. Analizuojamu atveju akivaizdu, kad T. V. veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su G. L. mirtimi, nes jis atliko tik kelis spyrius G. L. į koją. Nagrinėjamoje byloje teismai ignoravo realias bylos aplinkybes (buvo akivaizdus priežastinio ryšio pertrūkis tarp T. V. veiksmų ir G. L., kurį visą vakarą mušė A. B., mirties), paneigė nekaltumo prezumpciją ir visiškai neanalizuodami priežastinio ryšio nurodė, kad T. V. turėjo netiesioginę tyčią nužudyti G. L. ir jo atlikti smūgiai turėjo tiesioginę įtaką G. L. mirčiai;

4.7.2. iškyla sunkumų, kaip kvalifikuoti veiką, kai ekspertizė negali tiksliai nustatyti, kieno iš dalyvių veika sukėlė mirtį. Šiuo atveju yra tiksliai nustatyta, kad G. L. mirė nuo galvos sužalojimo, ir byloje nėra jokių abejonių, kad į galvą smūgius atliko tik A. B.;

4.7.3. problemiška yra nustatyti, kaip kvalifikuoti asmens veiką, kai jis pats nenužudė, bet buvo kartu su kitu asmeniu, kuris nužudė. Šiuo atveju akivaizdu, kad keli T. V. spyriai į kojų sritį turėtų būti kvalifikuojami kaip nesunkus ar nežymus kūno sužalojimas arba viešosios tvarkos trikdymas, o ne nužudymas.

4.8. Iš teismų praktikos matyti, kad teismai dažnai daro klaidų analogiškose bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 8 punkte nurodyta: „Jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą vartojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-423/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-423/2006">2K-423/2006</a>) nurodyta: „Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.“

4.9. Norint konstatuoti, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese, būtina analizuoti smurto pobūdį, intensyvumą, kurie galėtų liudyti apie tyčią nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, apimančią ir gyvybės atėmimą. Nagrinėjamoje byloje muštynės, kuriose dalyvavo T. V., truko itin trumpai, tai nebuvo ilgas procesas, per kurį galėjo susiformuoti bendrininkų siekis tyčia nužudyti asmenį, ypač kai T. V. veiksmai apskritai apsiribojo tik keliais spyriais į kojas. T. V. iki konflikto pradžios tikrai neturėjo siekio nužudyti asmenį, geriausiu atveju jis tikėjosi, kad įvyks A. B. žadėtas pokalbis. Užlipęs laiptais ir matydamas, kad vyksta ne pokalbis, o prasideda muštynės, jis galėjo tikėtis, kad gali sukelti G. L. fizinį skausmą ar sveikatos sužalojimą. Neturint jokių asmeninių interesų, dalyvavus veiksmuose sukeliant trumpalaikį fizinį skausmą, jam tikrai negalėjo susiformuoti suvokimas ir siekis nužudyti G. L.. Tai įrodo ir T. V. veiksmai, kurie nebuvo intensyvūs, rodantys siekį nužudyti asmenį. Ant T. V. drabužių nebuvo rasta G. L. kraujo, jo atlikti veiksmai apskritai jam negalėjo net leisti tikėtis ar suvokti, kad G. L. galėtų numirti dėl jo atliekamų smūgių, ypač kai G. L. buvo sąmoningas ne tik per muštynes, bet ir vakaro metu, bendravo su buto svečiais ir policija.

4.10. Suduodamas kelis smūgius į kojas, T. V. nesuprato ir negalėjo suprasti, kad savo veiksmais žudo žmogų, kad jo smūgiai neišvengiamai ar labai tikėtinai prives prie nukentėjusiojo mirties, kaip reikalaujama nustatant tyčinę kaltę. Sudavęs kelis smūgius T. V. smurtinių veiksmų netęsė, nors tokią galimybę turėjo. Priešingai, jis padėjo G. L.. Ši aplinkybė faktiškai irgi tik patvirtina, kad nuteistasis neturėjo tikslo nužudyti G. L.. Dėl to jo veika turėjo būti kvalifikuota taip, kaip nustatyta LAT senato patvirtintame 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, kurio 27 punkte nurodyta: jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, kurie sukėlė nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 ir 135 ar 138 straipsniuose nustatytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė. Tame pačiame LAT senato nutarime išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą, po jo padarymo ir kt.

4.11. Kritiškai vertintina teismų pozicija, kad niekas nesiėmė priemonių, kad suteiktų pagalbą G. L.. Ir nors vėliau A. D. ir T. V. parvedė jį į kambarį, tačiau ir čia pagalba suteikta nebuvo, taip pat teismai dėl nesuprantamų priežasčių teigia, kad G. L. nuprausimas buvo siekis paslėpti sužalojimų mastą nuo policijos. Padėjimas G. L. nueiti į namus, paguldymas ant lovos yra pagalbos suteikimas, taip pat T. V. davė rankšluostį kraujui apsivalyti iki policijos atvykimo, kai dar nebuvo jokio siekio slėpti nusikalstamos veikos mastą, o buvo nuoširdus rūpinimasis G. L.. Būtina pažymėti tai, ką patvirtinta ir pats teismas nuosprendyje: kad G. L. nuolat atsisakinėjo pagalbos, nė vienas iš vakarėlio dalyvių jam nepadėjo (išskyrus T. V. ir A. D.), G. L. buvo sąmoningas, bendravo su policija (kuri irgi nesiėmė realių veiksmų jam padėti).

4.12. Teismai nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog T. V. bijojo A. B. ir dėl to pritarė A. B. veiksmams. Tokia teismo pozicija vertintina kritiškai – A. B. ir jo agresyvus būdas T. V. buvo žinomi iš anksčiau. Be to, A. B. grasino T. V., kai šis nerado tabako A. B. namuose, o tai įvyko iki incidento su G. L.. A. B. yra žymiai vyresnis už T. V. ir buvo itin agresyviai nusiteikęs, jo veiksmai prieš G. L. nustebino ir išgąsdino T. V., todėl akivaizdu, kad jis bijojo A. B. ir jo veiksmai buvo nulemti tos baimės. Teismai ignoravo tai, kad būtent pats T. V. geriausiai žino savo jausmus ir jų subjektyvų suvokimą, ir ignoravo T. V. išsakytą poziciją dėl jaučiamos baimės. Teismai turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir pripažinti jas atitinkančiomis BPK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punkte nustatytas lengvinančias aplinkybes. Teismų nuosprendis ir nutartis iš esmės pažeidžia reikalavimus, nurodytus BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose, in dubio pro reo taisyklę, nes: byloje nesurinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog T. V. veiksmai sukėlė G. L. mirtį; bylą išnagrinėję teismai nepagrįstai nenagrinėjo, nenustatė ir neįvertino, jog buvo netinkamai parengti įtarimai ir kaltinamasis aktas T. V.; teismai nepagrįstai nenagrinėjo, nenustatė ir neįvertino, kokie buvo susiklostę santykiai tarp T. V. ir A. B.; nepagrįstai nenagrinėjo, netyrė ir neįvertino T. V. veikos atitikties BK 140 straipsniui. Todėl nuosprendis ir nutartis dėl T. V. keistini, perkvalifikuojant jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato S. Majausko kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Kasacinis skundas atmestinas, nes kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, o nuorodos į galimą nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą yra deklaratyvaus pobūdžio. Didžioji dalis kasacinio skundo argumentų nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu; kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Mi02OTkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-82-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-82-699/2018">2K-7-82-699/2018</a>). Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, turėtų būti išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-7-88/2014 ir kt.). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jame dėstomų argumentų skirta teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti ir įrodymų, kurių pagrindu A. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, vertinimui kitaip, nei tai darė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinio skundo teiginiai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl nuteistojo kaltumo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

5.2. Kasaciniame skunde nesutinkama, kad mirtis nukentėjusįjį ištiko ir dėl sužalojimų, padarytų bendrabučio fojė, o teismo medicinos eksperto A. Jokšo išvadose ir paaiškinimuose nurodoma, kad šiuo atveju nebuvo galimybės identifikuoti, nuo kurio smūgio atsirado sužalojimų galvos srityje, jie galėjo būti padaryti mažiausiai septyniais smūgiais. Todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismų išvados apie tai, kad jau fojė nukentėjusysis buvo pakankamai stipriai sumuštas visų trijų nuteistųjų, yra grindžiamos byloje surinktų įrodymų visetu. Tai, kad smurtiniai veiksmai fojė buvo pakankamai intensyvūs, patvirtina liudytojo M. M. parodymai, jis girdėjo, kaip mušamas G. L. šaukė „nemuškit, mane užmušit“. Be to, A. D. ir T. V. patys patvirtino, kad iš fojė į butą nukentėjusysis pats nebeatėjo, jie padėjo jam atsistoti, atvedė ir paguldė į lovą, o nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas. Liudytoja I. K. nurodė, kad atidariusi savo buto duris pamatė, kaip du nepažįstami asmenys už pažastų tempė trečią nepažįstamą asmenį į gretimą butą, tempiamas asmuo buvo nuleidęs galvą, jo rankos kybojo, todėl liudytojai pasirodė, kad jis buvo be sąmonės. Tai, kad nukentėjusiojo būklė vis prastėjo, patvirtina ir jo elgesys bute: jis nebevartojo alkoholinių gėrimų, gulėjo lovoje, vėliau jam prasidėjo traukuliai, ėmė kosėti ir springti. Akivaizdu, kad jau iki pakartotinių A. B. smūgių į galvos sritį nukentėjusiojo organizme buvo prasidėję jo gyvybei pavojingi procesai. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų apie tai, kad 2018 m. lapkričio 10 d. bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), Šakiuose, penktojo aukšto fojė ir bute Nr. (duomenys neskelbtini) G. L. buvo sumuštas. Jis tą pačią dieną ligoninėje mirė. Baudžiamojo proceso metu surinkti ir teisme išsamiai ištirti bei tinkamai įvertinti įrodymai patvirtino, kad tiek bendrabučio fojė, tiek bute G. L. smūgius į galvos sritį rankomis ir kojomis sudavė A. B., o A. D. ir T. V. smūgiavo kojomis nukentėjusiajam į kitas kūno vietas. Konstatuotina, kad bendrininkai veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. A. D. ir T. V. abejingumą nukentėjusiojo gyvybei parodo jų veiksmai, kai matydami, kad nuo A. B. stipraus smūgio G. L. parkrito ant kieto pagrindo, jie toliau spardė bejėgį nukentėjusįjį. Tai, kad A. D. ir T. V. patys tiesiogiai nukentėjusiajam į galvą nesmūgiavo, nešalina jų atsakomybės bendrininkavus nužudant G. L., nes jie konkliudentiniais veiksmais pritarė A. B. veiksmams prieš nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje gana išsamiai ir aiškiai išdėstė motyvus, kuriais remdamasis pripažino A. D. ir T. V. dalyvavimą nužudant G. L.. Tam pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, visiškai pagrįstai nurodydamas, kad šios išvados atitinka bendrininkavimo požymių turinį ir teismų praktiką, apibrėžiančią nusikaltimo bendravykdžių veiksmus. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių. Nors tarp asmenų susitarimo nužudyti nebuvo, A. D. ir T. V., tiesiogiai matydami intensyvų smurtą prieš G. L., tai, kad dauguma smūgių nukentėjusiajam buvo suduota į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, savo aktyviais veiksmais prisidėdami prie A. B. veiksmų, sutiko su naudojamo prieš G. L. smurto pobūdžiu, numatė jo padarinius, suprato naudojamo smurto pavojingumą ir jo pasekmes. A. D. apklausos metu nurodė, kad savo noru priėjo prie nukentėjusiojo, kai A. B. jau jį spardė, ir tokiems pastarojo veiksmams tuo metu pritarė. A. B. veiksmus nėra pagrindo laikyti vykdytojo ekscesu, kiti du nuteistieji šiuos veiksmus matė ir laisva valia prie jų prisidėjo. Nors A. D. ir T. V. sumuštą G. L. parvedė iš bendrabučio fojė į butą, paguldė ant lovos ir padavė rankšluostį kraujui nusivalyti, tačiau jokios realios pagalbos jam nesuteikė, nors matė, jog nukentėjusiojo sveikatos būklė prastėja. Nors, matydami tolesnius A. B. smurtinius veiksmus prieš lovoje gulintį G. L., A. D. ir T. V. prie šių veiksmų neprisidėjo, tačiau jiems kelio taip pat neužkirto, pagalbos nekvietė ir skubiai pasišalino iš buto.

5.3. Kasaciniame skunde daug dėmesio iš esmės skirta tam, kad visaip būtų sumenkintas A. D. vaidmuo įvykdant jam inkriminuotą nusikaltimą, nurodant, kad teismai netinkamai taikė tiek bendrininkavimo, tiek vykdytojo eksceso atvejus reguliuojančias nuostatas. Tokie kasacinio skundo argumentai taip pat nėra pagrįsti. Abiejų instancijų teismai visiškai pagrįstai konstatavo, kad nors A. D. ir T. V. nesudavė nukentėjusiajam smūgių į galvą, bet, atlikę kitus veiksmus, pritarė A. B. intensyviam smurtui prieš G. L.. Nuteistieji nužudymą padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami nužudymo bendravykdžiai. Panaudoto smurto pobūdis (smūgiai kojomis, rankomis, nukentėjusiajam gulint ant žemės, lovoje), intensyvumas ir lokalizacija (į galvą, veidą, krūtinę, pilvą, rankas, kojas), pagalbos nukentėjusiajam nesuteikimas įrodo nuteistųjų susiformavusią neapibrėžtą tyčią nužudyti G. L.. Akivaizdu, kad nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes, suduodami daugybinius stiprius smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, nuteistieji neabejotinai siekė arba sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, arba atimti jam gyvybę, šių padarinių nedetalizuodami. Šiuo atveju nuteistieji galimybę atsirasti įvairiems padariniams (sveikatos sutrikdymui ar net mirčiai) numatė bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Teisingai nustatę nuteistųjų tyčios rūšį (tiesioginę tyčią), teismai tuo pagrindė ir A. D. bei T. V. bendrininkavimą padarant nužudymą. Esant tokioms aplinkybėms, A. D. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ar jį išteisinti, kaip to prašoma kasaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo, nes jo veiksmuose yra nustatyti visi BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

5.4. Kasatorių argumentai, kad teismų sprendimuose suformuluotos išvados nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, nesiaiškinta A. D. padarytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, byloje vertinti įrodymai yra nagrinėti pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekse nustatytas taisykles ir todėl turėjo būti nevertinti arba vertinti nuteistojo naudai, o patys abiejų instancijų teismų sprendimai yra grįsti tik kaltinančiomis prielaidomis ir objektyviai neparemtais samprotavimais, – yra deklaratyvaus pobūdžio ir pateikti bandant kasacinės instancijos teismą priversti dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti byloje surinktus duomenis, pakartotinai teigiant, kad byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą nuteistojo A. D. veiksmuose.

5.5. Kasatoriai, kasaciniame skunde pakartodami dalį apeliacinio skundo argumentų bei motyvų, nurodo faktines bylos aplinkybes apie tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, jų manymu, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir dėl to padarė netinkamas išvadas dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos. Taip pat kasatoriai vėl pateikia pasirinktos gynybinės pozicijos argumentus, kaip reikėtų vertinti vienus ar kitus byloje surinktus įrodymus, kurias aplinkybes laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai arba nustatytos pažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje atlikto ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis ir nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis A. D. padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kartu įvardydamas ir nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kaltės formą. Taigi, nėra pagrindo abejoti šiuo teismo sprendimu, kadangi įrodymai buvo įvertinti tinkamai.

5.6. Iš kasacinio skundo turinio galima suprasti ir tai, kad kasatoriai mano, jog apeliacinės instancijos teismas savo sprendime neatsakė į jų apeliaciniame skunde keltus klausimus. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas tik tuo atveju, jei nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių skundo prašymų ar argumentų. Šiuo atveju A. D. ir jo gynėjo S. Majausko apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas tinkamai – buvo atsakyta į esminius skundo argumentus, priimti sprendimai remiantis byloje surinktų duomenų visetu, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetą, įvertinus teismų sprendimus, konstatuotina, kad esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turi būti naikinami ar keičiami teismų sprendimai, nėra padaryta.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo A. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1. Kasacinis skundas atmestinas, nes kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, o nuorodos į galimą nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą yra deklaratyvaus pobūdžio. Didžioji dalis kasacinio skundo argumentų nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes skirta teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti ir įrodymų, kurių pagrindu A. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, vertinimui kitaip, nei tai darė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Tokie argumentai neturėtų būti kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl nuteistojo kaltumo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

6.2. Kasaciniame skunde nesutinkama, kad mirtis nukentėjusįjį ištiko dėl galvos sužalojimų, kuriuos padarė A. B., teigiama, kad G. L. mirtis galėjo įvykti ir dėl netinkamo gydymo, tai neva nurodė teisme apklaustas ekspertas. Tačiau apklausiamas teisme teismo medicinos ekspertas A. Jokšas, atlikęs nukentėjusiojo G. L. kūno tyrimą, nurodė, kad pagrindinis sužalojimas, nuo kurio šis mirė, buvo sužalojimai galvos srityje. Išskirti vieno sužalojimo, dėl kurio įvyko kraujo išsiliejimas, ekspertas negalėjo, nes sužalojimų buvo padaryta įvairiose galvos srityse: veide, kairiame smilkinyje ir ausyje, dešinio smilkinio, spenio, sprando srityje. Tai patvirtina, kad smūgiai buvo suduoti tiek iš priekio, tiek iš šonų. Tyrimo metu buvo nustatytos lokalios kraujosruvos po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, t. y. tiek dešiniojo, tiek kairiojo pusrutulio srityje, tiek pamatinėse srityse. Visa tai reiškė, kad nebuvo galimybės identifikuoti, nuo kurio smūgio atsirado šie sužalojimai. Jeigu būtų vienas koncentruotas smūgis, kurio metu buvo padaryti skeveldriniai nosies kaulo lūžimai su dislokacijomis, akiduobės lūžis, tokiu atveju nebūtų įvykę tokių lokalių kraujosruvų po minkštaisiais dangalais. Visi šie sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai septyniais smūgiais.

6.3. Taip pat ekspertas nurodė, kad jeigu nukentėjusiajam būtų suteikta kvalifikuota pagalba, jo gyvybę būtų buvę galima išgelbėti. Pažymėtina, kad pagalba nebuvo suteikta ir dėl nuteistųjų šioje byloje kaltės. Jokių duomenų apie tai, kad G. L. buvo netinkamai gydytas, byloje nėra. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų apie tai, kad 2018 m. lapkričio 10 d. bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), Šakiuose, penktojo aukšto fojė ir bute Nr. (duomenys neskelbtini) G. L. buvo sumuštas. Jis tą pačią dieną ligoninėje mirė. Specialisto išvadoje Nr. M 125/2018(10) nurodoma, kad sužalojimai G. L. galvoje padaryti gana nemaža jėga, nes rasta skeveldrinių nosies kaulų ir kremzlių lūžių, buvo padarytas kraujo išsiliejimas po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Darytina išvada, kad tarp A. B. veiksmų – smūgiavimo į galvą ir padarinių – G. L. mirties yra neabejotinai nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, nors jis pakartotinai bandomas paneigti kasaciniame skunde. Kaip nustatyta, atsiradę padariniai buvo tyčinių pakankamai stiprių smūgių pasekmė. Specialisto išvada ir eksperto parodymai patvirtina, kad šie padariniai yra dėsningi – tarp suduotų smūgių ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos G. L. mirčiai. Mirtis nukentėjusįjį ištiko būtent dėl sužalojimų galvos srityje, todėl kelti klausimą dėl taikyto gydymo kokybės šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo, nes jis esminės reikšmės asmenų kaltei neturi.

6.4. Kasaciniame skunde daug dėmesio iš esmės skirta tam, kad visaip būtų sumenkinta A. B. smurtinių veiksmų prieš G. L. reikšmė. Tokie kasacinio skundo argumentai taip pat nėra pagrįsti. Panaudoto smurto pobūdis (smūgiai kojomis, rankomis, nukentėjusiajam gulint ant žemės, lovoje), intensyvumas ir lokalizacija (į galvą, veidą, krūtinę, pilvą, rankas, kojas), pagalbos nukentėjusiajam nesuteikimas įrodo nuteistųjų susiformavusią neapibrėžtą tyčią nužudyti G. L.. Akivaizdu, kad nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes, suduodami daugybinius stiprius smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, nuteistieji neabejotinai siekė arba sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, arba atimti jam gyvybę, šių padarinių nedetalizuodami. Teisingai nustatęs nuteistųjų tyčios rūšį, teismas tuo pagrindė visų trijų nuteistųjų bendrininkavimą padarant nužudymą. Esant tokioms aplinkybėms, A. B. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir skirti jam kuo trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, kaip to prašoma kasaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo, nes jo veiksmuose yra nustatyti visi BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymiai.

6.5. Kasacinio skundo argumentai, kad teismų sprendimuose suformuluotos išvados nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, yra deklaratyvaus pobūdžio ir pateikti bandant kasacinės instancijos teismą priversti dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti byloje surinktus duomenis, pakartotinai teigiant, kad byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą nuteistojo A. B. veiksmuose. Kasaciniame skunde, pakartojant dalį apeliacinio skundo argumentų bei motyvų, nurodomos faktinės bylos aplinkybės apie tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, kasatoriaus manymu, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir dėl to padarė netinkamas išvadas dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos. Taip pat vėl pateikiami pasirinktos gynybinės pozicijos argumentai apie tai, kaip reikėtų vertinti vienus ar kitus byloje surinktus įrodymus, kurias aplinkybes laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai arba nustatytos pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje atlikto ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis ir nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis A. B. padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BPK 129 straipsnio 1 dalį, kartu įvardydamas ir nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kaltės formą. Konstatuotina, kad nėra pagrindo abejoti šiuo teismo sprendimu, kadangi įrodymai buvo įvertinti tinkamai.

6.6. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus manymu, savo sprendime neatsakė į jo apeliaciniame skunde keltus klausimus, taip pat neatliko įrodymų tyrimo, nors A. B. ir jo gynėja to prašė. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, kitos bylos medžiagos, nuteistasis iš tikrųjų tiek apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdžio metu kartu su gynėja prašė byloje skirti deontologinę ekspertizę ir kviesti į teismo posėdį ekspertą psichiatrą. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pasitarimų kambaryje apsvarstė šį klausimą ir motyvuota protokoline nutartimi abu prašymus atmetė. Teigti, kaip tai daroma kasaciniame skunde, kad šiuo atveju teisėjų kolegija buvo šališka ar taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principus, nėra teisinio pagrindo. Šiuo metu galiojantis baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kad teisminio proceso metu būtų vykdomi visi proceso dalyvių prašymai ir pageidavimai. Atmestini ir kasacinio skundo argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo visus A. B. apeliaciniame skunde keltus klausimus. Vien tai, kad teisėjų kolegija ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis ar jo gynėja, išnagrinėjo apeliacinį skundą, nesudaro pagrindo teigti, kad galimai nebuvo atsakyta į visus apeliaciniame skunde keltus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šiuo atveju A. B. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas tinkamai – buvo atsakyta į esminius skundo argumentus, priimti sprendimai remiantis byloje surinktų duomenų visetu, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo T. V. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

7.1. Kasacinis skundas yra atmestinas, nes kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o nuorodos į galimą nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą yra deklaratyvaus pobūdžio.

7.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas, kasatoriaus manymu, neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, o tai lėmė daugelio kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nurodytų kasaciniame skunde, padarymą. Su šiais pažeidimais susijusi ir didžioji dalis kasacinio skundo argumentų. BPK 219 straipsnio 3, 4, 5 punktuose nurodyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą, duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, baudžiamojo įstatymo straipsnį (jo dalį ir punktą), nustatantį atsakomybę už padarytą veiką. Toks baudžiamojo įstatymo normos išdėstymas nereikalauja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis būtų itin detaliai aprašytas formuluojamame kaltinime. Pareikštame kaltinime nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą iš esmės lemia tai, kiek jos buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis, nurodant ikiteisminio tyrimo metu nustatytą kaltininką, nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje, t. y. iš kurių ir sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Todėl nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, kitos aplinkybės veikos aprašyme nurodomi tokiu tikslumu, kiek juos įmanoma nustatyti byloje surinktais duomenimis ir kiek yra būtina sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų klausimą.

7.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kasatoriaus veiksmai kaltinamajame akte nėra detalizuoti ir iš kaltinimo turinio galima daryti išvadą, kad jis G. L. nužudė neveikimu, tačiau matyti, kad kaltinime nurodyta, jog, be kita ko, T. V., A. D. ir A. B. bendrais veiksmais spardė G. L. į įvairias kūno vietas, suduodami ne mažiau kaip 21 smūgį. Iš tokios kaltinimo formuluotės matyti, kad T. V. veiksmai buvo pakankamai aktyvūs ir prisidėjo prie galutinių nusikalstamos veikos pasekmių. T. V. kartu su A. D. sudavė smūgius nukentėjusiajam į apatinę kūno dalį. Kur tiksliai ir kiek smūgių sudavė T. V., nustatyti nebuvo galimybės, nes parodymai dėl šios dalies buvo nuolat kintantys. Nors A. D. bei T. V. ir nesudavė nukentėjusiajam smūgių į galvą, bet, atlikę kitus veiksmus, jie pritarė A. B. intensyviam smurtui prieš nukentėjusįjį, todėl nuteistieji nužudymą padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami nužudymo bendravykdžiai. Panaudoto smurto pobūdis, intensyvumas ir lokalizacija, pagalbos nukentėjusiajam nesuteikimas įrodo visų nuteistųjų susiformavusią neapibrėžtą tyčią nužudyti nukentėjusįjį. Konstatuotina, kad pasirinkta kaltinimo formuluotė dėl bendrų smūgių sudavimo yra pagrįsta, o teismai, vadovaudamiesi byloje esančiais parodymais, pagrįstai konkretizavo, kad T. V. smūgiai buvo suduoti į gyvybiškai nesvarbias kūno vietas, būtent į apatinę nukentėjusiojo kūno dalį, tačiau tai nuteistojo kaltės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nepaneigia.

7.4. Didžioji dalis kasacinio skundo argumentų nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jame dėstomų argumentų skirta teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti ir įrodymų, kurių pagrindu T. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, vertinimui kitaip, nei tai darė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Tokie argumentai neturėtų būti kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinio skundo argumentai, kad teismų sprendimuose suformuluotos išvados nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, nesiaiškinta jo padarytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, byloje vertinti įrodymai yra nagrinėti pažeidžiant BPK nustatytas taisykles ir todėl turėjo būti nevertinti arba vertinti nuteistojo naudai, yra deklaratyvaus pobūdžio ir pateikti bandant kasacinės instancijos teismą priversti dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti byloje surinktus duomenis, pakartotinai teigiant, kad byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą nuteistojo T. V. veiksmuose. Kasatorius, skunde pakartodamas dalį apeliacinio skundo argumentų ir motyvų, nurodo faktines bylos aplinkybes apie tai, kad teismai, jo manymu, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir dėl to padarė netinkamas išvadas dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos. Taip pat kasatorius vėl pateikia pasirinktos gynybinės pozicijos argumentus apie tai, kaip reikėtų vertinti vienus ar kitus byloje surinktus įrodymus, kurias aplinkybes laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje atlikto ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis ir nutartyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis T. V. padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kartu įvardydamas ir T. V. padarytos nusikalstamos veikos kaltės formą. Nėra pagrindo abejoti šiuo teismo sprendimu, kadangi įrodymai buvo įvertinti tinkamai.

7.5. Kasatoriaus skunde iškelti įrodymų vertinimo klausimai yra labiau fakto nei teisės klausimai. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi dar kartą pripažino, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neginčijamai įrodo, jog 2018 m. lapkričio 10 d. bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), Šakiuose, penktojo aukšto fojė ir bute Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sumuštas G. L., jis tą pačią dieną ligoninėje mirė. Baudžiamojo proceso metu surinkti ir teisme išsamiai ištirti bei tinkamai įvertinti įrodymai patvirtina, kad tiek bendrabučio fojė, tiek bute G. L. smūgius į galvos sritį rankomis ir kojomis sudavė A. B., o A. D. ir T. V. smūgiavo kojomis nukentėjusiajam į kitas kūno vietas. Visi bendrininkai veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. A. D. ir T. V. abejingumą nukentėjusiojo gyvybei parodo jų veiksmai, kai matydami, kad nuo A. B. stipraus smūgio G. L. parkrito ant kieto pagrindo, jie toliau spardė bejėgį nukentėjusįjį. Tai, kad A. D. ir T. V. patys tiesiogiai nukentėjusiajam į galvą nesmūgiavo, nešalina jų atsakomybės bendrininkavus nužudant G. L., nes jie konkliudentiniais veiksmais pritarė A. B. veiksmams prieš nukentėjusįjį. Teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis pripažino A. D. ir T. V. dalyvavimą nužudyme. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių. Nors tarp asmenų susitarimo nužudyti nebuvo, A. D. ir T. V., tiesiogiai matydami intensyvų smurtą prieš G. L., tai, kad dauguma smūgių nukentėjusiajam buvo suduota į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, savo aktyviais veiksmais prisidėdami prie A. B. veiksmų, sutiko su prieš G. L. naudojamo smurto pobūdžiu, numatė jo padarinius, suprato naudojamo smurto pavojingumą ir jo pasekmes. A. B. veiksmų nėra pagrindo laikyti vykdytojo ekscesu, kiti du nuteistieji šiuos veiksmus matė ir laisva valia prie jų prisidėjo. Nors A. D. ir T. V. sumuštą G. L. parvedė iš bendrabučio fojė į butą ir paguldė ant lovos bei padavė rankšluostį kraujui nusivalyti, tačiau jokios realios pagalbos jam nesuteikė, nepaisydami to, kad matė, jog nukentėjusiojo sveikatos būklė prastėja – pasireiškia traukuliai, nukentėjusysis ima kosėti ir springti. Matydami, kad A. B. ir toliau smurtauja prieš lovoje gulintį G. L., A. D. ir T. V., nors prie šių veiksmų ir neprisidėjo, tačiau jiems kelio taip pat neužkirto, pagalbos nekvietė ir iš buto skubiai pasišalino. Taigi T. V. veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, nustatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir perkvalifikuoti jo veiką į BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma kasaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

7.6. Iš skundo turinio matyti, kad kasaciniame skunde kasatorius, iš esmės ginčydamas byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl neva padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, remiasi faktinėmis bylos aplinkybėmis, pakartotinai pasirinktinai iškelia byloje nustatytas kai kurias faktines aplinkybes ir pateikia sau naudingą jų vertinimą. Tačiau kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. T. V. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas tinkamai – buvo atsakyta į esminius skundo argumentus, priimti sprendimai remiantis byloje surinktų duomenų visetu, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Byloje nėra esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turi būti naikinami ar keičiami teismų sprendimai.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo T. V., nuteistojo A. B., nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato S. Majausko kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų ir kasatorių argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu

9. Visi kasatoriai savo skunduose nurodo argumentų, vienaip ar kitaip susijusių su teismų atliktu įrodymų vertinimu, teigdami, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. A. B. kasaciniame skunde teigia, kad, spręsdami dėl G. L. mirties priežasties, teismai neįvertino eksperto A. Jokšo pasisakymų teismo posėdyje, išvadas grindė tendencingai interpretuotais paaiškinimais, iš bylos įrodymų negalima daryti išvados, kad nukentėjusiojo mirtį išimtinai sukėlė A. B. suduoti smūgiai, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, šališkai ir nevisapusiškai išnagrinėjo skundo argumentus, nepašalino abejonių dėl to, kad nukentėjusįjį mirtis galėjo ištikti dėl nekvalifikuotai suteiktos medicinos pagalbos. A. D. gynėjas advokatas S. Majauskas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai, išvadas padarė remdamiesi ne įrodymais, o kaltinančiomis prielaidomis, nenustatė mirtinų sužalojimų atsiradimo momento, byloje nėra objektyvių duomenų, kad po smurto fojė nukentėjusiojo būklė jau buvo mirtina, teismai netinkamai vertino bylos aplinkybes ir konstatavo, kad A. D. veikė neapibrėžta tyčia, nors jo veiksmai po smurto naudojimo prieš G. L. fojė ir pats smurto pobūdis parodo, kad jis turėjo apibrėžtą tyčią sukelti nukentėjusiajam tik fizinį skausmą. T. V. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai ignoravo realias įvykio aplinkybes, akcentuoja, kad jis nukentėjusiajam tik kelis kartus spyrė į kojas, jo smurtiniai veiksmai vyko trumpai, per šį laiką negalėjo susiformuoti neapibrėžta tyčia nužudyti žmogų, jo siekis buvo tik „pamokyti“ G. L., t. y. sukelti jam fizinį skausmą, taip pat teismai neįvertino aplinkybių, kad ir niekas kitas iš bute esančių asmenų A. B. smurto prieš G. L. nestabdė, nukentėjusiajam pagalbos nesuteikė, kad T. V. atitinkamai elgėsi bijodamas A. B..

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu. Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTEwNzMvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-1073/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-1073/2020">2K-276-1073/2020</a>). Atsižvelgiant į tai, nuteistųjų ir gynėjo kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ar nuosprendžio (nutarties) surašymo taisyklių pažeidimo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

11. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos 20 straipsnyje, 271–292 straipsniuose ir 301 straipsnyje. Reikalavimai nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas – t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-513/2013">2K-513/2013</a>, 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017, 2K-222-697/2016, 2K-79-976/2016, 2K-32-699/2016, 2K-417/2014). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020). Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).

12. Patikrinusi šią bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad žemesniųjų instancijų teismai padarė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus duomenis laikydamasis įstatymo reikalavimų, nuosprendyje pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo, įrodomosios reikšmės – nurodė, kokiais bylos duomenimis remiasi ir kokias faktines įvykio aplinkybes šie duomenys patvirtina, taip pat pasisakė dėl nuteistųjų kaltės rūšies ir formos, priežastinio jų veiksmų ryšio su padariniais, aptarė bausmių klausimus. Teismo nuosprendis dėl nuteistųjų A. B., A. D. ir T. V. kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką pagrįstas įrodymų visuma – liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais, specialistų išvadomis, eksperto parodymais teisme, slapto sekimo protokolu, taip pat pačių nuteistųjų parodymais, tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys. Toks įrodymų vertinimas ir teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK reikalavimus.

13. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą įvertino byloje ištirtus įrodymus. Priimtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė dėl priežastinio ryšio tarp nuteistųjų veiksmų ir G. L. mirties, atmesdamas A. B. versiją dėl netinkamai suteiktos medicinos pagalbos bei A. D. ir T. V. versijas, kad jų veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip nužudymas, nes konkrečiais jų veiksmais nukentėjusiajam nebuvo sukelti mirtini padariniai; teismas pasisakė dėl nuteistųjų susitarimo pobūdžio, kaltės formos, vykdytojo eksceso ir kaltinimo aiškumo; teismas aptarė ir kitas nuteistųjų keltas versijas (A. B. versiją apie jo vartojamų vaistų įtaką jo galimybei suvokti savo veiksmus; T. V. nurodomą aplinkybę, kad jis atitinkamai veikė, nes bijojo A. B. ir kt.), taip pat pasisakė dėl aplinkybių, kad nuteistieji A. D. ir T. V. nesuteikė pagalbos G. L. ir nebandė sustabdyti tolesnio A. B. smurto prieš jį, vertinimo; nutartyje taip pat pasisakyta dėl nuteistiesiems skirtų bausmių. Taigi, iš apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turinio matyti, kad teismas atsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus, išdėstydamas motyvuotas išvadas dėl kiekvieno ir patvirtindamas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei teisinio nuteistųjų atliktų veiksmų vertinimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, priimtos nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Kartu pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas aiškino, taikė baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ar atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2018).

14. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai atliko BPK įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti baudžiamąją bylą, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, taip pat surašė įstatymų reikalavimus atitinkančius nuosprendį bei nutartį, apeliacinės instancijos teismas įgyvendino pareigą atsakyti į esminius apeliacinių skundų argumentus.

Dėl nuteistojo A. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį

15. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas A. B. kaltės dėl G. L. mirties klausimą, neįvertino visų specialistų pateiktų pasisakymų apie nukentėjusiojo mirties priežastis ir vertino juos tendencingai. Šioje baudžiamojoje byloje liko nepašalintų abejonių, kad nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti ne nuo išimtinai kasatoriaus suduotų smūgių, bet nuo to, kad nukentėjusiajam nebuvo laiku ir tinkamai suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Teismai nepagrįstai kasatoriaus nusikalstamų veiksmų neanalizavo BK 135 straipsnio kontekste.

16. Kaip minėta, teismai nagrinėjamoje byloje įrodymus ištyrė ir įvertino tinkamai bei išsamiai, o kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo jo veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį grindžiami vienintele eksperto A. Jokšo teisiamojo posėdžio metu pasakyta fraze, kad, jo manymu, jei nukentėjusiajam būtų suteikta kvalifikuota pagalba, jo gyvybę būtų buvę galima išgelbėti. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (12 t., b. l. 129–130), tame pačiame posėdyje, duodamas parodymus, ekspertas A. Jokšas nurodė, kad pagrindinis sužalojimas, nuo kurio mirė G. L., buvo sužalojimai galvos srityje, padaryti mažiausiai septyniais smūgiais. Taigi, ekspertas patvirtino savo surašytą išvadą Nr. M 125.2018(10), kurioje konstatuota, kad G. L. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo. Atsižvelgiant į tai, teismai tinkamai nustatė G. L. mirties priežastį, vadovaudamiesi bylos duomenų visuma, o ne iš konteksto išimta viena eksperto fraze, kurios pats ekspertas niekaip nepaaiškino ir nedetalizavo. Tokio teiginio nepatvirtina ir jokie kiti byloje esantys duomenys – byloje nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad G. L. VšĮ Šakių ligoninėje medicinos pagalba buvo suteikta netinkamai, nekvalifikuotai. O dėl to, kad nukentėjusiajam medicinos pagalba nebuvo suteikta laiku, taip pat atsakingas ir pats kasatorius A. B.. Byloje nustatyta, kad, pirmą kartą į butą Šakiuose, (duomenys neskelbtini), atvykus policijos pareigūnams, A. B. jų iškart neįleido, tik pareigūnams nesitraukiant nuo durų, pats išėjo su jais pasikalbėti į laiptinę, melavo, kad nieko neįvyko, niekas nebuvo sumuštas, vėliau tokias melagingas aplinkybes nurodė ir jau įleidęs pareigūnus į butą, palaikydamas G. L. teiginius, kad jis susižalojo pats. Tokiais veiksmais A. B. prisidėjo prie to, kad nukentėjusiajam ilgą laiką nebuvo suteikta medicinos pagalba.

17. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismai tinkamai A. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – byloje nustatyti visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Teismai tinkamai nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp A. B. veiksmų – stiprių, daugkartinių smūgių į galvą ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo mirties. Todėl kvalifikuoti A. B. veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Dėl A. B. paskirtos per griežtos bausmės

18. Kasatorius prašo skirti jam laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliai, nurodo, kad bausmė jam buvo paskirta neįvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, be to, nepagrįstai nepripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

19. Pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-165/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-165/2013">2K-165/2013</a>, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTEwNzMvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-1073/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-1073/2020">2K-276-1073/2020</a> ir kt.). Todėl, atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas ir formuojamą teismų praktiką, kasatoriaus skunde keliami klausimai dėl netinkamo bausmės paskyrimo nuteistajam kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos bus nagrinėjami teisės taikymo aspektu, t. y. tiek, kiek jie susiję su netinkamu baudžiamųjų ar baudžiamojo proceso normų taikymu.

20. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118/2011">2K-118/2011</a>, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.).???

21. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nepripažino esant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Kasatorius nurodo, kad įstatymas nereikalauja, jog kaltininkas prisipažintų ikiteisminio tyrimo pradžioje, tai gali būti padaroma ir bylą nagrinėjant teisme; A. B., duodamas parodymus, pripažino esmines jam žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes – atliktus veiksmus, neneigė, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam, gailėjosi dėl padarytų nusikaltimų, jis vienintelis šioje byloje atsiprašė nukentėjusiojo motinos, ši jam atleido.

22. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTEwNzMvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-1073/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-1073/2020">2K-276-1073/2020</a>).???

23. Kasatorius teisus, nurodydamas, kad kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE2LTY5Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-516-697/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-516-697/2015">2K-516-697/2015</a>, 2K-181-788/2021).??????Pažymėtina, kad, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-87-976/2020 ir kt.).??????

24. Taigi, atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, nustatant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbus elementas yra prisipažinimo savanoriškumas. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad teisiamojo posėdžio metu po kaltinamojo akto paskelbimo A. B. atsisakė duoti parodymus, nurodė, kad parodymus duos ištyrus visus kitus bylos duomenis. Duodamas parodymus kasatorius nurodė klaidinančias versijas, kad G. L. jį užpuolė pirmas, kad nukentėjusiajam į galvą spardė ne jis, o kiti du nuteistieji (A. D. ir T. V.). Šios kasatoriaus versijos buvo paneigtos kitais bylos duomenimis, taigi, jo parodymai neprisidėjo prie teisingo bylos išsprendimo, priešingai – jais buvo siekiama klaidinti teismą. Savo atliktų veiksmų (spyrių fojė G. L. į galvą) A. B. nepripažino, bandydamas perkelti savo kaltę kitiems nuteistiesiems, taip pat neprisipažino dėl to, kad G. L. sudavė smūgius bute, teigdamas, kad įvykių bute neatsimena dėl apsvaigimo nuo vartotų vaistų; tai, kad sutinka su liudytojų parodymais apie bute suduotus smūgius G. L. į galvą, nurodė tik iš esmės priverstas byloje surinktų duomenų (liudytojų ir kitų nuteistųjų parodymų). Taigi, teismai pagrįstai tokių A. B. parodymų nepripažino savanorišku prisipažinimu ir nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

25. Kasatorius taip pat nepagrįstai nurodo, kad teismai neįvertino visų bausmei skirti reikšmingų bylos aplinkybių ir tai lėmė per griežtos bausmės paskyrimą. Tokie kasatoriaus teiginiai prieštarauja nuosprendžio ir nutarties turiniui, iš kurio matyti, kad teismai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir tas teigiamai A. B. apibūdinančias aplinkybes, kurias jis nurodo savo kasaciniame skunde. Kitaip vertinti šias aplinkybes ir nustatyti A. B. kitokią bausmę kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo – baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, nagrinėjamoje byloje pritaikytos tinkamai.

Dėl nuteistojo A. D. gynėjo advokato S. Majausko ir nuteistojo T. V. kasacinių skundų argumentų, susijusių su jų veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

26. Tiek T. V., tiek A. D. gynėjas advokatas S. Majauskas savo kasaciniuose skunduose nurodo, kad šių nuteistųjų atlikti veiksmai buvo netinkamai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kasatorių teigimu, teismai netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp T. V. ir A. D. atliktų veiksmų ir kilusių padarinių, taip pat netinkamai nustatė jų tyčios turinį. G. L. mirė nuo smūgių į galvą, o A. D. ir T. V. jam sudavė tik po kelis smūgius į apatinę kūno dalį, be to, nei A. D., nei T. V. neturėjo tyčios nužudyti G. L., nes veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, siekdami jį tik „pamokyti“, t. y. sukelti fizinį skausmą, o šį tikslą pasiekę (panaudoję gyvybei nepavojingą smurtą fojė), smurtinius veiksmus nutraukė. Dėl to, pasak kasatorių, A. D. veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, o T. V. – pagal BK 140 straipsnį.

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. B., A. D. ir T. V. nužudė G. L. veikdami bendrininkų grupe: visi nuteistieji prieš G. L. naudojo smurtą bendrabučio fojė, A. B. išsivedus G. L. į fojė ir sudavus jam pirmą smūgį kumščiu į veidą, o nuo šio smūgio nukentėjusiajam parkritus ant grindų, visi trys nuteistieji jį spardė. Vėliau A. B. smurtą prieš G. L. naudojo ir visiems jiems esant bute – jis nukentėjusiajam sudavė smūgius kumščiu į galvą. Byloje taip pat nustatyta, kad G. L. mirė nuo galvos sumušimo, nuteistieji A. D. ir T. V. bute prieš G. L. nesmurtavo, o smurtaudami fojė taip pat smūgių į gyvybiškai svarbias vietas nesudavė, – būtent tuo kasatoriai grindžia savo poziciją apie tai, kad T. V. ir A. D. veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susiję su G. L. mirtimi. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia T. V. ir A. D. kaltės dėl G. L. nužudymo.

28. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a>). Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-339/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-339/2010">2K-339/2010</a>, 2K-630/2011, 2K-10/2012, 2K-55/2012 ir kt.). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjA1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-605/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-605/2007">2K-605/2007</a>, 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.).

29. Detalizuojant minėtas nuostatas gyvybės atėmimo bylose teismų praktikoje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo bendravykdžiais ir tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus; pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-423/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-423/2006">2K-423/2006</a>, 2K-410/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94/2014">2K-94/2014</a>, 2K-200-696/2017, 2K-267-942/2017 ir kt.). Taigi, esant visų smurtinius veiksmus atliekančių bendrininkų tiesioginei tyčiai nužudyti, laikoma, kad nužudymas padarytas jų bendrais veiksmais. Tokia pat išvada paprastai daroma ir aukos mirtimi pasibaigusio grupinio intensyvaus smurtavimo atveju – nors bendrininkai ir neturėjo apibrėžto tikslo atimti gyvybę, tačiau numatė tokios baigties galimybę ir demonstravo visišką abejingumą nukentėjusiojo likimui. Tokiais atvejais visų tokio smurto dalyvių pripažinimą nužudymo bendravykdžiais lemia tai, kad jie vieni kitų intensyvaus smurto veiksmams pritarė, vienas su kito minėtais veiksmais sutiko, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti, suduoti kuo daugiau smūgių, keršyti ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-485/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-485/2008">2K-485/2008</a>, 2K-252/2011, 2K-437-696/2016, 2K-51-788/2022).

30. Būtent tokios aplinkybės ir buvo nustatytos nagrinėjamoje byloje: T. V. ir A. D., pamatę, kaip A. B. sudavė stiprų smūgį G. L. į veidą ir nuo šio smūgio G. L. parkrito, pribėgo prie gulinčio nukentėjusiojo ir pradėjo jį spardyti, t. y. visi nuteistieji naudojo intensyvų smurtą prieš G. L. bendrabučio fojė. Nors T. V. ir A. D. nukentėjusiajam į galvą ar kitas gyvybiškai svarbias kūno vietas nesudavė, tačiau matydami, kaip tai daro A. B., t. y. spardo G. L. į galvą, ne tik jo nesustabdė, bet ir savo veiksmais (naudodami smurtą) tam pritarė – A. D. ir T. V. pritarimas A. B. veiksmams buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Teismai taip pat teisingai nustatė ir nuteistųjų T. V. ir A. D. tyčios turinį, nurodydami, kad jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y., matydami A. B. intensyvų ir gyvybei pavojingą smurtą prieš G. L., jie suprato, kad tokie veiksmai gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, tačiau, pritardami tokiems A. B. veiksmams (patys smurtaudami prieš nukentėjusįjį), buvo abejingi bet kokios apimties padarinių atsiradimui nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei.

31. Atmestini kasatorių argumentai, kad A. D. ir T. V. tyčia buvo apibrėžta – tik sukelti fizinį skausmą G. L., nes būtent toks buvo ir visų nuteistųjų susitarimas – „pamokyti“ G. L. ir būtent tokį susitarimą atitinka A. D. ir T. V. atlikti veiksmai. Todėl A. D. ir T. V. turėtų atsakyti tik už savo veiksmais tiesiogiai sukeltas pasekmes.

32. Pažymėtina, kad analogiškas versijas jau išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai. Nesutikti su šių teismų išvadomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad, prieš visiems trims nuteistiesiems grįžtant į butą ir sumušant G. L., nors ir buvo kalbėta apie jo „pamokymą“, tačiau konkretus tokio „pamokymo“ turinys, t. y. ketinamo vartoti smurto intensyvumas, neaptartas, tad vien pagal šį susitarimą nėra pagrindo spręsti apie tai, kad nuteistųjų A. D. ir T. V. tyčia buvo apibrėžta – sukelti G. L. tik fizinį skausmą. Kita vertus, kaip jau minėta, teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Taigi, net ir tuo atveju, jei nuteistųjų susitarimas iš pradžių nužudymo neapėmė, vėliau, kaip nustatyta byloje, savo smurtu prisidėdami prie intensyvaus ir gyvybei pavojingo A. B. smurtavimo prieš G. L., nukentėjusieji išreiškė savo pritarimą tokiems jo veiksmams ir abejingumą galimai kilsiantiems padariniams.

33. Kasatorių teiginiai, kad T. V. ir A. D. turi atsakyti tik už savo veiksmais tiesiogiai sukeltus padarinius, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą arba viešosios tvarkos pažeidimą, grindžiami taip pat ir versija, kad G. L. po sumušimo fojė dar nebuvo kilę mirtinų padarinių, o jį nužudė A. B., vėliau bute smūgiuodamas nukentėjusiajam į galvą. Šiais teiginiais taip pat grindžiami ir A. D. gynėjo kasacinio skundo argumentai apie G. L. nužudymo vertinimą kaip A. B. vykdytojo ekscesą. Pažymėtina, kad A. D. skunde nurodyto teiginio, kad bute A. B. sudavė gerokai stipresnius smūgius G. L. į galvą nei fojė, nepatvirtina jokie bylos duomenys, tokių aplinkybių teismai nekonstatavo, jos yra tik subjektyvi kasatoriaus nuomonė apie įvykio aplinkybes. Taip pat bylos duomenų neatitinka ir šio kasatoriaus teiginys, kad ekspertas mirtinų smūgių sudavimo fojė nekonstatavo.

34. Byloje nustatyta (nurodyta specialisto išvadoje, tai patvirtino ir teisme apklaustas ekspertas), kad G. L. mirė nuo galvos sumušimo, padaryto ne mažiau kaip septyniais smūgiais. Konkrečiai kada (ir kur – fojė ar bute) šie mirtini sužalojimai buvo padaryti, byloje nenustatyta (specialisto išvadoje nurodyta, kad teismo medicinos duomenų, leidžiančių nustatyti sužalojimų padarymo eiliškumą, nėra). Taigi, byloje nėra įrodymų, konkrečiai patvirtinančių, kad G. L. mirė nuo tų sužalojimų, kuriuos A. B. jam padarė būnant bute (t. y. kai A. D. ir T. V. smurtas jau buvo pasibaigęs). Kita vertus, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina teismų išvadas, kad mirtini padariniai G. L. buvo atsiradę jau po smurto fojė, t. y. po sumušimo G. L. į butą pats nebepajėgė pareiti, o buvo parvestas T. V. ir A. D. (kasatorių versija, kad taip galėjo būti ir dėl girtumo, taip pat paneigta – iki sumušimo, būdamas tokio paties girtumo, jis sugebėjo judėti savarankiškai), būnant bute, dar iki antrą kartą A. B. naudoto smurto, G. L. buvo prasidėję traukuliai. Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad teismai tinkamai nustatė, jog G. L. gyvybei pavojingi padariniai buvo sukelti jau smurto prieš jį fojė metu, o atsižvelgiant į tai, atmestina ir vykdytojo eksceso versija.

35. Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Nustatant, ar buvo ekscesas, reikėtų vadovautis dviem kriterijais: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar jis buvo tiksliai apibrėžtas; ir antra, jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikėtų nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94/2014">2K-94/2014</a>, 2K-55-699/2017, 2K-203-895/2017). Nors pagal byloje nustatytas aplinkybes galima daryti išvadą, kad A. B. smurtas prieš G. L. bute kitiems dviem nuteistiesiems (T. V. ir A. D.) galėjo būti netikėtas, tačiau fojė prieš nukentėjusįjį smurtavo visi trys nuteistieji, A. D. ir T. V., prisidėdami prie A. B. intensyvaus smurtavimo, jam pritarė, taigi pritarė ir šiuo smurtu G. L. sukeltiems padariniams.

36. Teismų išvadų, kad T. V. ir A. D. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nepaneigia ir kasaciniuose skunduose nurodoma aplinkybė, kad, praėjus kuriam laikui po G. L. sumušimo fojė ir jam negrįžtant į butą, A. D. su T. V. nuėjo jo parsivesti, padėjo atsigulti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad jokios veiksmingos pagalbos nei A. D., nei T. V. nukentėjusiajam nesuteikė, nors žinojo, kokio intensyvumo smurtas buvo prieš jį naudojamas fojė, ir suprato sunkias tokiu smurtu sukeltas pasekmes, tačiau iš esmės ir toliau buvo abejingi nukentėjusiojo būklei. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad nors abu kasatoriai skunduose akcentuoja, jog A. D. ir T. V. savo veiksmais, spyriais kojomis nukentėjusiajam į apatinę kūno dalį, negalėjo ir nesiekė sukelti mirtinų padarinių, tačiau neapibrėžta tyčia jų veikoje buvo konstatuota ne dėl tų padarinių, kuriuos jie sukėlė savo konkrečiais veiksmais, o dėl to, kad, matydami itin intensyvų A. B. smurtą (spardant gulintį nukentėjusįjį į viršutinę kūno dalį, įskaitant galvą), prie jo savanoriškai patys prisidėjo, taip jam pritardami.

37. A. D. gynėjas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad iš A. D. neturėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai R. L.. Šis teiginys grindžiamas tuo, kad G. L. nužudė tik A. B., tačiau, kaip minėta, ši versija byloje nustatytomis aplinkybėmis paneigta, teismai nustatė, kad nukentėjusįjį nužudė visi trys nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, todėl ir neturtinės žalos atlyginimas pagrįstai priteistas solidariai iš visų trijų nuteistųjų.

38. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, visų nuteistųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jų veiksmuose nustačius visus nurodytos nusikalstamos veikos, o taip pat ir bendrininkavimo požymius.

Dėl kitų nuteistojo T. V. kasacinio skundo argumentų

Dėl kaltinamojo akto trūkumų

39. Savo kasaciniame skunde T. V. taip pat nurodo, kad teismai neužtikrino jo teisės žinoti, kuo jis yra įtariamas (BPK 21 straipsnio 4 dalis), ir teisės žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Pasak kasatoriaus, byloje buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, jame aprašytos aplinkybės nesutampa su realiais įvykiais. Viena vertus, susidaro įspūdis, kad bylą nagrinėję teismai laiko, jog T. V. atliko nužudymą neveikimu (nepadėjo G. L., kai jį mušė A. B.); kita vertus, nutartyje nurodoma, kad neveikimo nebuvo, kad T. V. dalyvavo suduodant 21 smūgį. Tokie kasatoriaus argumentai atmestini. Pažymėtina, kad į juos motyvuotai ir išsamiai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

40. BPK 219 straipsnio 3 punkte reglamentuota, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Šie reikalavimai skirti kaltinamojo teisei žinoti, kuo jis yra kaltinamas, užtikrinti ir bylos nagrinėjimo teisme riboms apibrėžti. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-280-648/2018). Taigi esminis BPK 219 straipsnio pažeidimas konstatuojamas tuomet, kai nustatomi ne bet kokie, o esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai, t. y. tokie, dėl kurių kaltinamajam esmingai suvaržoma galimybė suprasti jam reiškiamą kaltinimą ir nuo jo gintis arba pagal kaltinamojo akto turinį teismui nepakanka duomenų neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo ir tokių kaltinamojo akto trūkumų nėra galimybės ištaisyti bylą nagrinėjant teisme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzctNDg5LzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-77-489/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-77-489/2022">2K-77-489/2022</a>).

41. Iš T. V. suformuluoto kaltinimo matyti, kad jis buvo kaltinamas ir nuteistas dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. D. ir A. B., nužudė G. L., t. y. A. B. išsivedė G. L. į penkto aukšto fojė ir sudavė jam kumščiu į galvos sritį vieną smūgį, dėl to G. L. parkrito ant nugaros ant grindinio, po to T. V., A. D. ir A. B. bendrais veiksmais spardė G. L. į įvairias kūno vietas, suduodami ne mažiau nei 21 smūgį; vėliau A. B. tęsė smurtinius veiksmus prieš G. L. bute. Taip bendrais veiksmais A. B., A. D. ir T. V. padarė G. L. specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus ir G. L. mirė nuo smūgiais jam į galvą sukeltų padarinių. Taigi, iš kaltinime nurodytų aplinkybių matyti, kad esminės T. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės buvo atskleistos – intensyvus smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį, veikiant bendrininkų grupe, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį. Tai, kad kaltinime nebuvo atskirai aprašyti konkretūs kiekvieno nuteistojo veiksmai, nereiškia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Kaip minėta, nusikalstamos veikos aplinkybės tikslinamos veikos nagrinėjimo teisme metu. Iš bylos medžiagos ir teismų priimtų sprendimų turinio matyti, kad teismams nekilo sunkumų nagrinėti bylą pagal pateiktą kaltinimą, jokių esminių trūkumų, kurie trukdytų nagrinėti bylą, nebuvo nustatyta.

42. Taip pat atmestini kasatoriaus pasisakymai apie tai, kad jis kaltinamas nužudymą padaręs neveikimu. Tokie teiginiai prieštarauja tiek kaltinamojo akto turiniui, tiek teismų konstatuotoms T. V. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėms. Byloje nustatyta, kad T. V. G. L. nužudyme dalyvavo aktyviais veiksmais, kartu su kitais bendrininkais smurtaudamas prieš nukentėjusįjį. Tai, kad, išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, buvo patikslintos aplinkybės dėl T. V. naudoto smurto apimties, jo prisidėjimo prie nusikalstamos veikos padarymo aktyviais veiksmais nepaneigia ir taip pat tai nėra pagrindas konstatuoti, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodytų BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose

43. Kasaciniame skunde T. V. taip pat nurodo, kad byloje turėjo būti nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose.

44. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kaltininko atsakomybę lengvina pagalbos nukentėjusiam asmeniui suteikimas arba kiti aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama ar bandoma išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibrėžiama alternatyviais veiksmais – t. y. kaltininkas aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-299/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-299/2012">2K-299/2012</a>, 2K-370/2013, 2K-143-1073/2020). Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė konstatuojama tada, kai kaltininkas, aktyviai veikdamas, stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Kaltininko suteikiama pagalba neturi būti formali ir jos suteikimas turi būti atliktas laiku (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2012). Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, nėra pagrindo tas aplinkybes, kurias savo kasaciniame skunde akcentuoja T. V., nurodydamas, kad jis suteikė nukentėjusiajam G. L. pagalbą (parvedė iš fojė į butą, paguldė, padavė rankšluostį veidui nusivalyti), laikyti atsakomybę lengvinančiomis BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Tokiais veiksmais nebuvo siekiama ir akivaizdu, kad jais nebuvo įmanoma įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Taigi, teismai padarė tinkamą išvadą, kad jokios realios pagalbos savo veiksmais T. V. nukentėjusiajam nesuteikė. Tai, kad pagalbos nukentėjusiajam nesuteikė ir kiti bute esantys asmenys, ar tai, kad G. L. medikų pagalbos pats aktyviai atsisakinėjo, neturi jokios įtakos T. V. veiksmų vertinimui šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės kontekste. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais realiai siekiama padėti. Tokių veiksmų T. V. neatliko, nors pažymėtina, kad, pagal bylos aplinkybes, galėjo tai padaryti – iškviesdamas medicinos pagalbą nukentėjusiajam, kol jo būklė dar nebuvo itin prasta, arba papasakodamas tiesą atvykusiems pareigūnams apie tai, kad buvo sumuštas žmogus ir gali būti reikalinga medikų pagalba.

45. Atmestini ir kasatoriaus teiginiai, kad turėjo būti nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, nes jis nusikalstamą veiką padarė bijodamas A. B. agresijos.

46. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ši aplinkybė paprastai nustatoma tada, kai kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgyLTMwMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-282-303/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-282-303/2020">2K-282-303/2020</a>).

47. Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. B. įvykio vakarą buvo agresyvus, naudojo smurtą prieš kelis asmenis, tačiau nėra jokio pagrindo laikyti, kad dėl tokio jo elgesio buvo sumažinta T. V. galimybė pasirinkti teisėtą elgesio variantą, kad nusikalstamą veiką padaryti jis buvo palenktas prievarta. T. V., duodamas parodymus, nurodė, kad A. B., bendrabučio fojė sudavęs pirmą smūgį G. L., juos su A. D. pasišaukė, tačiau tokia aplinkybė byloje nekonstatuota, jos nepatvirtino ir A. D. – pastarasis nurodė, kad prie G. L. priėjo ir jį spardyti pradėjo savo noru, neverčiami. Kita vertus, net jeigu A. B., pradėjęs mušti G. L., ir pašaukė nuteistuosius T. V. ir A. D. ateiti, tokių jo veiksmų nėra pagrindo laikyti atimančiais ar sumažinančiais kitų nuteistųjų galimybę pasirinkti teisėtą elgesio variantą. Byloje nenustatyta, kad T. V. buvo verčiamas smurtauti prieš G. L., taip pat jam nebuvo apribota galimybė pasišalinti (nepritariant A. B. veiksmams) iš fojė ar apskritai negrįžti į butą Šakiuose, (duomenys neskelbtini), kai buvo aptarinėjamas būsimas smurtas prieš G. L.. Nors akivaizdu, kad smurto prieš G. L. iniciatorius buvo A. B., tačiau byloje nėra nustatyta tokių aplinkybių, kurios rodytų, kad jis prievarta palenkė kitus du nuteistuosius naudoti smurtą.

48. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nenustatydami T. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodytų BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. V., nuteistojo A. B., nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Majausko kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Artūras Ridikas

Alvydas Pikelis

Algimantas Valantinas