Baudžiamoji byla Nr. 2K-465/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.6.2; 2.4.2.1; 2.4.2.2.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui S. Dužinskui,
gynėjams advokatams A. Juciui, P. Maceniui,
išteisintiesiems R. P. ir A. K.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, ir kuriuo atmestas prokuroro apeliacinis skundas dėl R. P. ir A. K. išteisinimo.
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 14 d. nuosprendžiu R. P. ir A. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisinti nenustačius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
J. Š. šio teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį 18 750 (150 MGL) Lt bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2003 m. gegužės 5 d. iki 2003 m. birželio 13 d. (48 dienos) ir konstatuota, kad nuteistasis J. Š. per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos turi sumokėti į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą likusią baudos dalį – 6750 (54 MGL) Lt.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir už dalį nusikalstamų veikų išteisinti A. K., R. J., S. V. ir E. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų R. P. ir A. K., jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. Š. buvo nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su S. V., A. K., R. J. ir E. K., padėjo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kontrabanda gabenti privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikti jų muitinės kontrolei bei kitaip šios kontrolės išvengti.
A. K. pasinaudojus asmeniu, nežinančiu apie jo nusikalstamus kėslus – UAB,,G” generaliniu direktoriumi X. G., kurio prašymu Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – KLR) pil. H. F. 2003 m. sausio mėn. pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, perdavė jam gabenamo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną UAB,,G“ priklausančio krovinio (10 088 porų batų, kurių bendra muitinė vertė 201 659 Lt) dokumentus – prekių siuntėjo KLR įmonės WENZHOU OUHAI JINGLIANG SHOES CO., LTD sąskaitą (Invoice Nr. JL-200212025/2002-12-12), gabenamų prekių įpakavimo lapą (Packing list Nr. 200212025/2002-12-12), pardavimų patvirtinimo lapą (Sales Confirmation Nr. JL-200212025/2002-12-12), KLR prekių kilmės sertifikatą (Certifikate of origin Nr. 9998041) bei įmonės spaudą ir 14 000 JAV dolerių, skirtų prekių išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrai įforminti, importo muitams ir mokesčiams sumokėti. Po to A. K. suklastojo dokumentus, siekdamas vėliau juos panaudoti darant kontrabandą, t. y. 2003 m. vasario 12 d., atsiskaitydamas už krovinio jūriniame konteineryje Nr. CCLU 7543378 pristatymą iš KLR į Lietuvos Respubliką, A. K. pasirašė kasos pajamų orderyje prekių gavėjo UAB,,G“ atstovo,,A. A” vardu, t. y. įrašė žinomai melagingus anketinius duomenis ir pasirašė; 2003 m. vasario 13 d., atsiskaitydamas už krovinio jūriniame konteineryje pristatymą iš Klaipėdos į Vilnių, pasirašė kasos pajamų orderyje prekių gavėjo UAB,,G“ atstovo,,vadybininko A. A“ vardu, t. y. įrašė žinomai melagingus anketinius duomenis ir pasirašė.
A. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, tikslus laikas nenustatytas, nenustatytoje vietoje perdavė R. J. suklastotus krovinio dokumentus – importo deklaraciją, užpildytą UAB,,G“ atstovo H. K. vardu, sąskaitą, pardavimo patvirtinimo lapą, KLR prekių kilmės sertifikatą, įpakavimo lapą, įgaliojimą H. K. vardu ir 2000 Lt.
R. J., tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas pašalinti kliūtis, 2003 m. vasario 15 d., 18.02 val. telefonu pranešė J. Š. apie jūrinio konteinerio Nr. CCLU 7543378 su suklastotais dokumentais gabenimą per Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto postą ir tikslų pateikimo muitinei laiką bei vietą.
J. Š. 2003 m. vasario 15 d., 18.57 ir 20.13 val., telefonu pažadėjo R. J. pašalinti galimas kliūtis ir užtikrinti netrukdomą privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimą per muitinės postą, išvengiant Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus pareigūnų pakartotinės muitinės kontrolės.
R. J., tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas užtikrinti netrukdomą prekių išleidimą laisvai cirkuliuoti, išvengiant muitinės kontrolės, 2003 m. vasario 15 d., apie 20.00 val., Klaipėdoje, Perkėlos g. 8, perdavė gautus dokumentus ir 2000 Lt bei 100 Lt atlygį S. V. S. V., gavęs iš R. J. 100 Lt atlygį, 2003 m. vasario 15 d., apie 20.10 val., perdavė Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto inspektoriui E. K. suklastotus dokumentus – importo deklaraciją, užpildytą UAB,,G“ atstovo H. K. vardu, sąskaitą, pardavimo patvirtinimo lapą, KLR prekių kilmės sertifikatą, įpakavimo lapą, įgaliojimą H. K. vardu bei po muitinio prekių patikrinimo ir įforminimo šioms prekėms importo išleidimo laisvai cirkuliuoti procedūros perdavė 2000 Lt kyšį už pastarojo neteisėtą veiką vykdant tarnybinius įgaliojimus.
2003 m. vasario 15 d., apie 20.10 val., Malkų įlankos jūrų uosto posto Naujajame konteinerių terminale, Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto inspektorius E. K. paėmė iš S. V. suklastotus dokumentus – importo deklaraciją, užpildytą UAB,,G“ atstovo H. K. vardu, sąskaitą, pardavimo patvirtinimo lapą, KLR prekių kilmės sertifikatą, įpakavimo lapą, įgaliojimą H. K. vardu, banko,,Nord/LB“ mokėjimo kvitą bei, remdamasis žinomai melagingais duomenimis apie gabenamų prekių kiekį, vertę, KPN kodus, neatliko muitinio prekių patikrinimo ir įformino šioms prekėms importo išleidimo laisvai cirkuliuoti procedūrą BAD Nr.3LU96400069 ir už tai iš S. V. gavo 2000 Lt kyšį.
Tokiu būdu A. K. ir R. J., padedant J. Š., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 10 088 poras batų, kurių KPN kodas 640299960, vienos poros muitinė vertė 19,99 Lt, bendra vertė 201 659 Lt, pateikė muitinės kontrolei tik dalį privalomų pateikti muitinei daiktų – suklastotuose dokumentuose klaidingai nurodant jų kiekį, vertę ir KPN kodą, t. y. kad gabenamos 7566 poros batų, kurių vertė 75 147 Lt, iš kurių 1380 poros batų, kurių KPN kodas 640299960, vienos poros vertė 19,99 Lt, bei 6186 poros batų, kuriems nurodytas klaidingas KPN kodas 640199900, vienos poros vertė 7,70 Lt, nors jų muitinė vertė 19,99 Lt, o 2522 poras batų nepateikiant muitinės kontrolei, t. y. nenurodant jų dokumentuose. Tokiu būdu per muitinės postą buvo gabenama 2522 poros batų, kurių muitinė vertė 50 414,78 Lt, nepateikiant jų muitinės kontrolei, bei 6186 poros batų su suklastotais dokumentais, kurių muitinė vertė 123 658,14 Lt, šios kontrolės išvengiant. Iš viso kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo gabenama 8708 (6186 + 2522) poros batų, kurių muitinė vertė 174 072,92 Lt.
R. P. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojas –,,duomenys neskelbtini“, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, veikdamas priešingais tarnybai interesais, iš anksto žinodamas apie minėto konteinerio su privalomais pateikti muitinei daiktais gabenimą per Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto postą, saugodamas ir pridengdamas kitus nusikalstamos veikos bendrininkus, 2003 m. vasario 15 d. 18.38 val. vykusio telefoninio pokalbio metu iš anksto sužinojęs iš J. Š. apie jūrinio konteinerio su privalomais pateikti muitinės kontrolei daiktais gabenimą per Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto postą, saugodamas ir pridengdamas kitus nusikalstamos veikos bendrininkus, pažadėjo pastarajam, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus pareigūnai neatliks pakartotinio kontrabandos būdu gabenamų prekių patikrinimo, t. y. tyčia nevykdė jam pavestų Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūno funkcijų. Tokiu būdu, šalindamas kliūtis, padėjo kitiems bendrininkams – nusikaltimo vykdytojams – per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti privalomus pateikti muitinei daiktus – 10 088 poras batų, ir taip sutrikdė normalią valstybės institucijos – Muitinės kriminalinės tarnybos veiklą, dėl nustatytų muito ir pridėtinės vertės mokesčių nesumokėjimo padarė valstybei 46 551 Lt turtinę žalą.
A. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojas –,,duomenys neskelbtini“, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, veikdamas priešingais tarnybai interesais, 2003 m. vasario 15 d., 10.40, 11.18, 13.50, 15.06 val., telefoninių pokalbių metu iš anksto sužinojęs iš J. Š. apie jūrinio konteinerio su privalomais pateikti muitinės kontrolei daiktais gabenimą per Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto postą, saugodamas ir pridengdamas kitus nusikalstamos veikos bendrininkus, pažadėjo pastarajam, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus pareigūnai neatliks pakartotinio kontrabandos būdu gabenamų prekių patikrinimo, tyčia nevykdė jam pavestų Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūno funkcijų. Tokiu būdu, šalindamas kliūtis, padėjo kitiems bendrininkams – nusikaltimo vykdytojams – per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti privalomus pateikti muitinei daiktus – 10 088 poras batų ir taip sutrikdė normalią valstybės institucijos – Muitinės kriminalinės tarnybos veiklą, dėl nustatytų muito ir pridėtinės vertės mokesčių nesumokėjimo padarydamas valstybei 46 551 Lt turtinę žalą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. P. ir A. K. išteisinti, nes, ištyręs ir įvertinęs surinktus byloje įrodymus, teismas konstatavo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nesurinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jų kaltę padarius inkriminuotas veikas, o prielaidomis pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.
Telefoninių pokalbių tarp J. Š. ir R. P., tarp J. Š. ir A. K. analizė neįrodo, kad R. P. ar A. K. žinojo apie konteineriu gabenamą batų kontrabandą ir šalino kliūtis, padėjo kitiems bendrininkams padaryti nusikalstamą veiką. Teismas konstatavo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. P. ir A. K. negalėjo vykdyti Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūno funkcijų, nes nebuvo tarnyboje ir neatliko jokių pareigų kaip pareigūnai, kadangi nusikaltimo padarymo metu sirgo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad R. P. ar A. K. šalino kliūtis kokiais nors kitais būdais: kam nors iš Muitinės pareigūnų ar Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų būtų skambinę ar kitokiu būdu kontaktavę ir prašę, kad konteineris su batais nebūtų pakartotinai tikrinamas. Taip pat nenustatyta, kad R. P. ar A. K. būtų pažinoję A. K., R. J., kontaktavę su jais ir taręsi dėl gabenamos batų kontrabandos.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu J. Š. išteisintas dėl to, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą dėl nusikaltimo sudėties jo veiksmuose buvimo.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančias pokalbių stenogramas, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė kai kurių klaidų nuosprendyje cituodamas šiose stenogramose užfiksuotus pokalbius, ir padarė išvadą, jog šiose stenogramose kalbama ne apie batų krovinį, bet apie intelektinės nuosavybės prekes. Taigi pirmosios instancijos teismas iš dalies rėmėsi netinkamais įrodymais, todėl negalėjo pripažinti jų įrodymais šioje byloje ir negalėjo jais remtis, grįsdamas J. Š. kaltę.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog 2003 m. balandžio 30 d. telefoninių pokalbių klausymosi protokolo turinys, pokalbių stenogramos bei teismo posėdžio metu išklausyti telefoniniai pokalbiai įrodo, kad J. Š. yra susijęs su avalynės kontrabandos gabenimu, J. Š. veiksmai nuosprendyje įvardyti kaip pažadas R. J. pašalinti galimas kliūtis gabenant kontrabandinį krovinį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad sąvoka „susijęs“ nėra baudžiamosios teisės kategorija ir nepakanka įrodyti, jog asmuo yra „susijęs“ su nusikalstama veika. Teismas J. Š. veiksmuose turėjo nustatyti visus nusikaltimo sudėties požymius. Taip pat teisėjų kolegija sprendė, jog pažadas padaryti nusikalstamą veiką ar padėti ją padaryti, jeigu jis neperėjo į rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, todėl konstatavo, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes J. Š. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.
Be to, šio teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi telefoninių pokalbių turinį tarp J. Š. ir R. J., konstatavo, jog nėra neginčijamų duomenų apie tai, kad J. Š. suprato ir žinojo, jog kalbama apie neteisėtu būdu gabenamą batų krovinį, apie kurį vėliau informavo A. K. Nėra šiuose pokalbiuose duomenų ir apie tai, kad A. K., kaip nurodoma prokuroro suformuluotame kaltinime, saugodamas ir pridengdamas kitus nusikalstamos veikos bendrininkus, pažadėjo J. Š., kad Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus pareigūnai neatliks pakartotinio kontrabandos būdu gabenamų prekių patikrinimo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, patvirtino pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimo išvadas ir konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų, kad R. P. ir A. K. žinojo apie neteisėtą krovinio gabenimo būdą, kad jie J. Š. pažadėjo padėti išvengti pakartotinio muitinio patikrinimo ar kad jie būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus (ar neveikimą), kad šiuos tariamus pažadus įvykdytų.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį dėl padarytų esminių BPK pažeidimų panaikinti ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai ištyrė įrodymus, nes juos vertino atsietai, neatsižvelgdamas į surinktų įrodymų visetą. Taip pat pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes prokuroro apeliacinį skundą atmetė nutartyje neišdėstęs motyvuotų išvadų dėl visų skundo argumentų, nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o išteisinamasis nuosprendis dėl R. P. ir A. K. pripažįstamas teisingu, taip pat nepagrįstai išteisino J. Š. Šie pažeidimai esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Nors Klaipėdos apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, kad J. Š. yra susijęs su avalynės kontrabanda, ir pripažino jį kaltu, Lietuvos apeliacinis teismas padarė priešingą išvadą, kad „nei viename iš tą dieną vykusių pokalbių nėra neginčijamų duomenų apie tai, kad J. Š. suprato ir žinojo, jog kalbama apie neteisėtą, t. y. kontrabandos būdu gabenamą krovinį“. Kasatorius teigia, kad tokia teismo išvada padaryta įrodymus įvertinus atsietai, neatsižvelgiant į telefoninių pokalbių kiekį, jų intensyvumą, seką, po to sekusius bendrininkų veiksmus. Nors pokalbiuose nėra vartojama sąvoka „kontrabandinis ar neteisėtas krovinys“, tačiau nuteistojo R. J. pokalbio metu pasakyta frazė „vieną kliurką dėjom (apie muitinės pareigūnų anksčiau sulaikytą neteisėtai gabenamą konteinerį), dabar kad antros nebūtų labai norėčiau“, prašymai, kad J. Š. pasirūpintų, jog nebūtų problemų su krovinio išmuitinimu, kad prie konteinerio nuvažiuotų „savas“ žmogus, kad „muitininkai nelįstų“, akivaizdžiai įrodo, jog J. Š, buvo žinoma, kad krovinys gabenamas neteisėtai. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje analizuojamas R. J. ir J. Š. pokalbis po krovinio sulaikymo taip pat nepagrįstai vertinamas kaip įrodymas, kad J. Š. nežinojo, jog krovinys bus gabenamas neteisėtai. Šio pokalbio metu J. Š. tik tikslinasi, koks buvo kontrabandos mechanizmas. Panašiu būdu nuosprendyje analizuojami ir kiti telefoniniai pokalbiai, todėl neįvertinus jų visumos padaryta nepagrįsta išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą dėl nusikaltimo sudėties, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, buvimo J. Š. veiksmuose.
Taip pat atsietai nuo surinktų įrodymų visumos Lietuvos apeliacinis teismas įvertino įrodymus dėl R. P. ir A. K., atmetė juos be jokių motyvų ir padarė nepagrįstą išvadą, kad R. P. ir A. K. buvo žinoma tik tai, kad bus gabenamas krovinys iš Kinijos, tačiau nėra jokių įrodymų, jog jie žinojo, kad krovinys gabenamas neteisėtai, nepagrįstai nuosprendyje teigdamas, kad nė viename pokalbyje nėra užfiksuota duomenų apie tai, kad A. K. žada atlikti ką nors daugiau negu paskambinti „seniui“, o R. P. kai kuriuose pokalbiuose atsako J. Š., kad niekuo negali padėti, kad jo prašomų žmonių nesiųs.
Tokias nepagrįstas išvadas teismas padarė, neatsižvelgdamas į telefoninių pokalbių seką, intensyvumą, o tik atsietai vertindamas konkrečių pokalbių turinį, ir dėl to nemotyvuotai atmetė prokuroro skunde išdėstytus argumentus. Štai išvada, kad R. P. atsisakė kažkuo padėti J. Š. dėl krovinio, atsiųsti prašomus žmones, nuosprendyje daroma visiškai neatsižvelgiant į tai, kad šių telefoninių pokalbių metu R. P. jau yra žinoma, kad krovinys yra sulaikytas ir atliekamas jo pakartotinis patikrinimas.
Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad netgi sutikus su prokuroro skundo teiginiu ir darant prielaidą, kad A. K. ir R. P. pažadėjo J. Š., jog pareigūnai neatliks pakartotinio krovinio patikrinimo, tai nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti juos kaltais, nes nėra jokių duomenų apie tai, kad A. K. ir R. P. kokiu nors būdu būtų šalinę kliūtis ar padėję daryti nusikaltimą, nes jie niekam neskambino ir neprašė, kad byloje minimas konteineris pakartotinai nebūtų tikrinamas.
Darydamas tokią išvadą, teismas nepagrįstai susiaurino padėjimo sąvoką. Padėjimas galimas ir neveikimu tuo atveju, kai padėjėjas, turėdamas specialią teisinę pareigą trukdyti, neleisti atlikti nusikalstamus bendrininkų veiksmus, sąmoningai jos nevykdo. Iš anksto duotas pažadas netrukdyti bendrininkų veiksmams, nepranešti apie juos atitinkamoms valstybės institucijoms, stiprina bendrininkų pasiryžimą, įsitikinimą, kad nusikalstamos veiklos rezultatas bus pasiektas. Šiuo atveju tokią specialią teisinę pareigą R. P. ir A. K. numatė Muitinės kriminalinės tarnybos nuostatų, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2001 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 623, II skirsnio 6 punkte suformuluotos funkcijos – organizuoti ir vykdyti teisės aktų, už kurių įgyvendinimą atsakinga muitinė, pažeidimų prevenciją, taip pat nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų, susijusių su muitinės veikla, išaiškinimą ir tyrimą.
Lietuvos apeliacinis teismas vadovavosi ne minėtais nuostatais, o Muitinės įstatymo IV skirsnio 21 straipsnio 2 punkto 1 dalies nuostatomis, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad joje įtvirtinta pareiga muitinės pareigūnui atsiranda tik tiriant nusikalstamas veikas. Kitaip tariant, ne tarnybos metu, kuomet nusikalstamų veikų pareigūnas netiria, jis tokios pareigos kaip muitinės pareigūnas neturi.
Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad A. K. ir R. P. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo ir tokiomis aplinkybėmis negalėjo vykdyti savo pareigų, t. y. atlikti pakartotinio krovinio patikrinimo ar duoti nurodymų pavaldiems pareigūnams. Tačiau Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus rašte, kuris įpareigojo muitinės postų pareigūnus informuoti Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyrių apie per muitinės postą gabenamus plataus vartojimo prekių krovinius iš trečiųjų šalių, buvo nurodyti tik R. P. ir A. K. telefonų numeriai. Todėl muitinės pareigūnas V. P. apie tokį krovinį informavo R. P., kuris apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad davė V. P. nurodymą, kad „dirbtų, viską ištikrintų“, bei kartu V. P. pasakė, kad „per parą eina 10-15 krovinių ir visų neįmanoma patikrinti“. Tokiu būdu R. P. davė nurodymus dėl krovinio tikrinimo muitinės pareigūnui ir kartu jį informavo, kad Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai pakartotinai krovinio netikrins, o tai akivaizdžiai prieštarauja teismo nuosprendyje išdėstytam teiginiui, jog dėl ligos R. P. tarnybos pareigų nevykdė. Netgi pripažįstant aplinkybę, kad R. P. tarnybos pareigų dėl ligos nevykdė, jis privalėjo informuoti apie krovinį kitus pareigūnus arba įpareigoti tai padaryti muitinės pareigūną V. P.
Tokiu būdu akivaizdu, kad R. P. ir A. K. turėjo ne tik pilietinę pareigą pranešti apie daromą nusikalstamą veiką kompetentingoms institucijoms, tačiau ir specialią teisinę pareigą, kurios nevykdymas vertintinas kaip padėjimas padaryti kontrabandą ir piktnaudžiavimas tarnyba.
Vertindamas šias aplinkybes, teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi muitinės pareigūnės A. S. parodymais apie tai, kad ji apie gabenamą krovinį iš Kinijos pranešė Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus viršininko pavaduotojui T. Š., kuris, teismo nuomone, ir turėjo spręsti klausimą dėl pakartotinio krovinio patikrinimo, tačiau ši liudytoja negalėjo pasakyti, kad skambino būtent T. Š. ir kad su juo kalbėjo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nors kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus, tačiau nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko išsamiai neištirtos, taigi šis kasatoriaus teiginys yra deklaratyvus. Iš esmės kasatorius nesutinka su žemesnės instancijos teismų ištirtų įrodymų vertinimu, nes mano, kad įrodymų visuma patvirtina išteisintiesiems pareikštus kaltinimus. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertindami įrodymus dėl A. K. ir R. P., žemesnės instancijos teismai nepadarė.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Prokuroro apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, priešingai nei prokuroras teigia savo kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus aptarė.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje dėl A. K. ir R. P. išdėstė apibendrintą byloje surinktų įrodymų analizę ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino teisingai, bei padarė juos atitinkančias išvadas. Esminė pirmosios instancijos teismo išvada, kurios pagrindu dėl A. K. ir R. P. priimtas išteisinamasis nuosprendis, buvo ta, kad telefoninių pokalbių tarp J. Š. ir R. P., tarp J. Š. ir A. K. analizė neįrodo, kad R. P. ar A. K. žinojo apie konteineriu gabenamą batų kontrabandą ir, neatlikdami savo pareigų, šalino kliūtis, padėjo kontrabandos vykdytojams ją padaryti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, patvirtino pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimo išvadas. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo ginčijamas būtent išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumas ir prašoma priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kitaip įvertinus byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinimas A. K. ir R. P. buvo grindžiamas iš esmės tik telefoninių pokalbių įrašais, kurie žemesnės instancijos teismų vertinimu, nesant kitų patikimų įrodymų, buvo nepakankami padaryti pagrįstą išvadą dėl jų kaltės. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė detalaus atsakymo į kiekvieną prokuroro apeliacinio skundo argumentą, nereiškia, kad tas skundas liko neišnagrinėtas, nes įstatyme (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis) reikalaujama pateikti išvadas tik dėl apeliacinio skundo esmės, t. y. dėl jame suformuluotų prašymų ir esminių argumentų. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė, t. y. aptariamų BPK normų reikalavimų nepažeidė.
Kasatorius skunde teisingai nurodo, kad Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūno padėjimas padaryti kontrabandą galimas ir neveikimu – kai padėjėjas, turėdamas specialią teisinę pareigą trukdyti, neleisti atlikti nusikalstamus bendrininkų veiksmus, sąmoningai jos nevykdo ir tokią specialią teisinę pareigą R. P. ir A. K. numatė Muitinės kriminalinės tarnybos nuostatų (toliau – Nuostatai), patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2001 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 623, II skirsnio 6 punkte suformuluotos funkcijos – organizuoti ir vykdyti teisės aktų, už kurių įgyvendinimą atsakinga muitinė, pažeidimų prevenciją, taip pat nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų, susijusių su muitinės veikla, išaiškinimą ir tyrimą.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, jog BK 228 straipsnio dispozicijoje numatyto nusikaltimo, padaromo neveikimu, sudėties objektyviųjų požymių turinys neatskleistas, o atskleidžiamas per kitus norminius aktus, reglamentuojančius to pareigūno veiklą. Iš A. K. ir R. P. pareikštų kaltinimų turinio išplaukia, kad kasatoriaus minėti Nuostatai juose nenurodyti, todėl negalima teigti, kad R. P. ir A. K. buvo kaltinami nusikalstamą veiką padarę neveikimu, nes kaltinime nenurodyta, kokių konkrečių funkcijų jie neatliko.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad teismas nustatė, jog pareigūnai A. K. ir R. P. įvykio metu sirgo (A. K. nuo 2003 m. vasario 13 d. iki kovo 14 d., o R. P. nuo 2003 m. vasario 5 d. iki vasario 28 d.), jų pareigas tuo metu vykdė kiti pareigūnai, konstatuoja, kad jie šalinti kliūtis kontrabandai – neatlikti pakartotinio krovinio patikrinimo galėjo tik aktyviais veiksmais, t. y. prašydami kitų muitinės pareigūnų, tačiau tokių aplinkybių teismas nenustatė.
A. K. ir R. P. dėl nusikaltimų sutapties pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad J. Š. telefonu paskambinus A. K. ir R. P. jie pažadėjo pastarajam, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus pareigūnai neatliks kontrabandos būdu gabenamų prekių pakartotinio patikrinimo ir tokiu būdu šalindami kliūtis padėjo kitiems bendrininkams padaryti batų kontrabandą. Pagal kaltinimo formuluotę galima manyti, kad jie buvo kaltinami nusikalstamą veiką padarę neveikimu, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, šios veikos neveikimu jie negalėjo padaryti. Taigi teismai, vertindami surinktus byloje įrodymus, pagrįstai analizavo, ar jie patvirtina kaltinamųjų A. K. ir R. P. veikimą, bei padarė teisingą išvadą, kad nenustatyta, jog jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. K. ir R. P. neveikimo yra perteklinė, todėl ji neaptariama.
Dėl BPK 320 straipsnio 4 dalies taikymo
Pirmosios instancijos teismas nustatė šias faktines bylos aplinkybes, susijusias su J. Š.: J. Š., veikdamas bendrininkų grupe su S. V., A. K., R. J. ir E. K., padėjo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kontrabanda gabenti privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikti jų muitinės kontrolei bei kitaip šios kontrolės išvengti: R. J., 2003 m. vasario 15 d., 18.02 val., telefonu pranešė J. Š. apie jūrinio konteinerio Nr. CCLU 7543378 su suklastotais dokumentais gabenimą per Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto postą ir tikslų pateikimo muitinei laiką bei vietą. J. Š. 2003 m. vasario 15 d., 18.57 ir 20.13 val., telefonu pažadėjo R. J. pašalinti galimas kliūtis ir užtikrinti netrukdomą privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimą per muitinės postą, išvengiant Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus pareigūnų pakartotinės muitinės kontrolės.
Šią J. Š. veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį.
J. Š. kaltinime dar buvo inkriminuota, kad iš R. J. sužinojęs apie kontrabandą gabenamo krovinio vietą ir laiką, 2003 m. vasario 15 d., 18.38 val., telefonu informavo Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus viršininką R. P. apie kontrabandos gabenimą (T. 13, b. l. 29), tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nenustatė.
Prokuroras apeliaciniu skundu ginčijo tik R. P. ir A. K. išteisinimą, tačiau neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, susijusių su J. Š. veika, ir neprašė jam inkriminuoti šios kaltinime paminėtos aplinkybės.
Nuteistasis J. Š. apeliacine tvarka ginčijo savo kaltę ir prašė jį išteisinti.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nuteistojo J. Š. skundą patenkino, o prokuroro atmetė. Šis teismas konstatavo, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes J. Š. pažadas R. J. pašalinti galimas kliūtis ir užtikrinti netrukdomą privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimą per muitinės postą, jeigu jis neperėjo į rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, todėl J. Š. veiksmuose nėra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių.
BK 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių J. Š. veiksmai – pažadas R. J. pašalinti galimas kliūtis ir užtikrinti netrukdomą privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimą per muitinės postą – neatitinka BK 21 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nes šiuo atveju vien tik pažadas, jei jis nerealizuojamas tolesniais veiksmais, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad J. Š. pažadas kitiems bendrininkams padaryti nusikalstamą veiką ar padėti ją padaryti, jeigu jis neperėjo į rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, todėl J. Š. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.
Tiesa, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė ir kitą išvadą – jog byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kad J. Š. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, ir šį išteisinimo pagrindą nurodė nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada dėl J. Š. yra perteklinė, nes pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes padarius teisingą išvadą, kad J. Š. veiksmuose nėra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties, nebėra prasmės analizuoti ir vertinti įrodymus, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas dėl J. Š. buvo tikrinamas tik pagal nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro skundas. Kaip jau buvo minėta, prokuroras pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, susijusių su J. Š. veika, neskundė ir neprašė jam inkriminuoti kaltinime paminėtos aplinkybės – jog J. Š. 2003 m. vasario 15 d., 18.38 val., telefonu informavo Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus viršininką R. P. apie kontrabandos gabenimą – taigi net ir sutikus su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus dėl J. Š., nėra procesinės prasmės naikinti iš esmės teisingą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes iš naujo byla bus nagrinėjama pagal nuteistojo J. Š. skundą ir nebus galimybės minėtos aplinkybės nustatyti. Taigi prokuroro kasacinio skundo esminiai argumentai dėl J. Š. arba yra nepagrįsti, arba, kad ir pagrįsti, tačiau neturintys esminės reikšmės J. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas
