A. R. pagal BK 140 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-321/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.1; 2.1.7.4. (S)

2011 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nukentėjusiojo atstovei advokatei Ingridai Krolienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 3 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

A. R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant A. R. J. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendžiu A. R. J. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

A. R. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 25 d., apie 14 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), savo namų antro aukšto kambaryje, ranka užsukdamas ir patempdamas mažamečiui sūnui J. C. J. (gimusiam 2000 m. liepos 28 d.) kairę ausį, sukėlė jam fizinį skausmą.

Vilniaus rajono apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, kurie leistų teigti, jog kaltinamasis A. R. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Byloje esančių subjektyvių parodymų prieštaringumas, kurio nepavyko pašalinti nagrinėjant bylą teisme, kėlė teismui abejonių jų patikimumu. Teismas nurodė, kad pareikšto kaltinimo aplinkybių įrodinėjimo galimybės šioje byloje buvo išnaudotos, pašalinti prieštaravimų ir argumentuotai paneigti abejonių nepavyko, o kaltinančioji pusė prašymo dėl papildomų įrodymų pateikimo nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. R. J. dėl kalinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino, neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, priešingai nei apylinkės teismas išteisinamajame nuosprendyje, įvertinusi byloje ištirtų įrodymų visumą, priėjo išvadą, kad byloje įrodyta, jog A. R. J. kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje ranka užsuko ir patempė mažamečiui sūnui J. C. J. kairę ausį ir taip jam sukėlė fizinį skausmą, suvokdamas savo nusikalstamos veikos pobūdį bei pasekmes, ir to norėjo. Nustatęs, kad A. R. J. veikė tiesiogine tyčia, teismas jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis A. R. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia niekada nenaudojęs prieš sūnų fizinio smurto, tačiau jau daugiau kaip trejus metus vykstant skyrybų procesui konfliktuoja su žmona dėl turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, todėl ji manipuliuoja vaikais, nuteikia juos prieš jį. Nuteistojo manymu, šios baudžiamosios bylos inicijavimui turėjo įtakos jo sutuoktinei iškelta baudžiamoji byla dėl A. R. J. dukters iš pirmosios santuokos sužalojimo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į A. R. J. ir jo sutuoktinės tarpusavio santykius, tinkamai įvertino nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų prieštaringumą, atsižvelgė į proceso dalyvių amžių ir suinteresuotumą bylos baigtimi, abiejų tėvų galimą įtaką vaikams, pagrįstai suabejojo subjektyvių parodymų patikimumu ir konstatavo, kad vienintelis byloje esantis objektyvus bei neginčytinas įrodymas yra 2009 m. birželio 26 d. specialisto išvada Nr. 2556/09(01), paneigianti nukentėjusiojo sužalojimo faktą, priėjo teisingą išvadą, jog objektyviai ausies pasukimo faktas, stiprumas ir fizinis skausmas neįrodytas, bei priėmė pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų: išvis netyrė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų esminių aplinkybių, nepasisakė dėl minėtos specialisto išvados, nepašalino nukentėjusiojo parodymų ir specialisto išvadų prieštaravimų, neišnagrinėjo A. R. J. bei jo gynėjo argumentų, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisėtai pripažino A. R. J. kaltu.

Nuteistojo A. R. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymas kasacinės instancijos teismui nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, kasacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą remiamasi žemesnės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų aspektu, tačiau nenurodo, kokius konkrečiai BPK straipsnius pažeidė šis teismas. Skunde nuteistasis išdėstė faktines aplinkybes apie santykius jo šeimoje, konfliktus su sutuoktine ir jos įtaką vaikams, taip pat atpasakojo įvykio aplinkybes bei pateikė subjektyvų įvykio ir byloje surinktų įrodymų vertinimą. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius iš esmės ginčija bylos įrodymų vertinimą apeliacinės instancijos teisme, tai reiškia – BPK 20 straipsnio 5 dalies, kurioje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, taikymą.

Kadangi įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik dėl to, ar bylos faktines aplinkybes pripažindamas įrodytomis bei jų pagrindu priimdamas priešingą – apkaltinamąjį nuosprendį teismas nepažeidė BPK nuostatų.

Dėl skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje surinktus įrodymus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms patikrinęs apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad išteisinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, bei pateikė argumentus, paneigiančius kasatoriaus teiginius dėl jo kaltės sukėlus fizinį skausmą mažamečiui nustatymo, paties įvykio fakto ir jo mechanizmo, kilusių pasekmių – fizinio skausmo dėl ausies pasukimo. Vilniaus apygardos teismas iš naujo išsamiai išnagrinėjo A. R. J. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus nukentėjusiojo J. C. J., liudytojų N. K. J., G. J., J. J., N. V.–K., M. J., L. J., A. L. parodymus, sulygino juos tarpusavyje. Nuosprendyje pasisakyta dėl asmenų parodymuose esančių prieštaravimų, atkreiptas dėmesys į tai, kad liudytojų parodymai dėl tolesnių įvykių po ausies J. C. J. pasukimo kažkiek skiriasi. Tačiau teismas, įvertinęs nepilnamečių ir mažamečių proceso dalyvių amžių, jų emocinę būseną, aplinkybę, kad pirmą kartą jie buvo apklausti dėl A. R. J. nusikalstamų veiksmų praėjus nemažai laiko po įvykio, kad parodymai buvo duodami dėl artimo asmens – tėvo veiksmų, konstatavo, jog prieštaravimai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo teigti, kad šie parodymai neatitinka tikrovės bei nepaneigia A. R. J. panaudoto smurto prieš mažametį sūnų fakto. Priešingai, nei teigia kasatorius, teismas pasisakė ir dėl 2009 m. birželio 26 d. specialisto išvados Nr. 2556/09(01). Taip pat įvertinti duomenys, esantys ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-2-081-09 ir 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą J. J. dėl smurto prieš M. J., pasisakyta dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių skyriaus išvadų dėl vaikų nuomonės savarankiškumo bei motinos įtakos vaikams, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, aptarti kasaciniame skunde nurodomi faktai apie tarp nukentėjusiojo tėvų jau ilgą laiką vykstančius civilinius ginčus, pasisakyta dėl prielaidos, kad J. J. inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl J. C. J. atliktų smurtinių veiksmų tik reaguodama į jai pradėtą ikiteisminį tyrimą pagal A. R. J. pareiškimą, ją argumentuotai paneigiant. Taigi teismas įvertino tiek kiekvieną byloje surinktą įrodymą atskirai, tiek įrodymų visumą ir pagrįstai bei motyvuotai priėjo išvadą, kad bylos duomenimis įrodyta, jog A. R. J. nagrinėjamo įvykio metu pasuko bei patempė kairę ausį mažamečiui J. C. J., taip sukeldamas fizinį skausmą, ir tai padarė reaguodamas į nukentėjusiojo išreikštą tėvui nepalankią nuomonę, kuria šis palaikė savo motiną. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmu sukels mažamečiui sūnui fizinį skausmą, ir to norėjo, veikdamas tiesiogine tyčia, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Tai, kad bylos įrodymai įvertinti nepalankiai kasatoriui, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nenustačius netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo fakto ar padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir nesant teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti Vilniaus apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, kasacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. R. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas

Josifas Tomaševičius