R. N. pagal BK 140 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-290/2011

(Proceso Nr. 1-52-1-01281-2009-2)

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.8.3, 2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (už smurtą prieš mažamečius vaikus 2009 m. spalio 23 d.) laisvės atėmimu septyniems mėnesiams, BK 140 straipsnio 2 dalį (už smurtą prieš mažamečius vaikus 2009 m. lapkričio 27 d.) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurį nuteistasis privalo įvykdyti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš R. N. priteista mažamečių nukentėjusiųjų įstatyminei atstovei nukentėjusiajai V. N. 2000 Lt mažamečiui A. N. ir 1000 Lt mažamečiui D. N. padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

n u s t a t ė :

R. N. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 23 d., apie 22.30 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu basa koja vieną kartą spyrė mažamečiui sūnui A. N., gimusiam 2005 m., į kairę koją, o mažamečiui sūnui D. N., gimusiam 2000 m., ranka sudavė į veidą, taip sukeldamas abiem mažamečiams sūnums fizinį skausmą.

Be to, R. N. nuteistas ir už tai, kad 2009 m. lapkričio 27 d., apie 10.00 val., savo namuose šeimyninio konflikto metu diržu vieną kartą sudavė mažamečiui sūnui A. N. į dešinę koją, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kraujosruvos odoje dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutartį ir priimti naują nuosprendį – dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, jį išteisinti, nukentėjusiosios V. N. ieškinį palikti nenagrinėtą.

Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, išsamiai ir visapusiškai neištyrė visų aplinkybių, neišnaudojo visų galimybių abejonėms pašalinti, nenurodė įrodymais pagrįstų ir tinkamai motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio, 324 straipsnio reikalavimus. Šis teismas net nepasisakė dėl skundo argumento, kad Alytaus rajono apylinkės teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes apkaltinamąjį nuosprendį dėl fizinio skausmo mažamečiams vaikams 2009 m. spalio 23 d. sukėlimo pagrindė vien tik nukentėjusiųjų parodymais, kurie duoti po beveik dviejų mėnesių nuo nurodytos datos, bei nesvarstė iškelto klausimo dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, nes mažamečių vaikų parodymai duoti po to, kai jie visą savaitę buvo ir bendravo tik su jų motina V. N. Vaiko raidos centre. Kasatoriaus manymu, būtent todėl sūnaus D. parodymai sutapo su teismo posėdyje duotais motinos V. N. parodymais, kad jis jam spyrė. Pirminiuose parodymuose V. N. šios aplinkybės nenurodė, teigė, kad jis D. tik ranka sudavė į veidą. Tai įrodo, kad sūnus D. kartojo motinos žodžius, o ši reikšminga aplinkybė patvirtina, jog vaikų parodymai nėra patikimi. Be to, viešosios įstaigos „Vaiko namas“ direktorius rašte pažymi, kad vaikai kalba suaugusiųjų kalba. Tai patvirtina faktą, kad mažamečiai vaikai buvo V. N. nuteikinėjami prieš tėvą, mokomi, ką kalbėti apklausos metu, kad kitų tiesioginių, objektyvių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiųjų parodymus dėl 2009 m. spalio 23 d. tariamai jiems sukelto fizinio skausmo, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl 2009 m. spalio 23 d. nusikalstamos veikos, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Teismas nevertino įrodymų visumos, jo kaltę paneigiančius liudytojos D. G. parodymus atmetė dėl giminystės ryšių su juo. Kasatoriaus manymu, vien tai, kad liudytojai su juo susiję giminystės ryšiais, nėra pagrindas atmesti jų parodymus. D. G. yra nukentėjusiųjų teta bei krikšto motina, todėl situaciją vertino objektyviai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad D. G. pateikta versija neatitinka nustatytų aplinkybių, tačiau neatsižvelgė į tą faktą, kad jis nuo pirmosios apklausos, kai nuvyko į policiją net neįtardamas, kodėl yra kviečiamas, dėl 2009 m. spalio 23 d. įvykio davė nuoseklius ir tokius pačius, kaip ir D. G., parodymus. Apeliacinės instancijos teismo esminį įrodymų vertinimo pažeidimą bei šališkumą patvirtina ir tas faktas, kad liudytojų D. G. ir O. N. parodymus šis teismas atmetė dėl giminystės ryšių, o liudytojos M. M. parodymus vertino kaip priimtinus, nors ji susijusi su nukentėjusiąją V. N. tokiu pačiu giminystės ryšiu, nes yra jos motina.

Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neanalizavo ir neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumento dėl nusikaltimo subjektyviojo požymio – tyčios. Teismas nurodė, kad nustatyta, jog jis ir V. N. nepasidalijo vaikų, tačiau neatsižvelgė į faktą, kad jis neturėjo jokio motyvo skriausti savo vaikų, o atvirkščiai, siekė, kad vaikai gyventų su juo. Šis teismas neatsižvelgė ir nepasisakė apie ypač svarbų apeliaciniame skunde nurodytą faktą, kad V. N. jį ėmė kaltinti dėl naudojamo prieš vaikus smurto tik tada, kai 2009 m. lapkričio 25 d. jai nepavyko slapta išsivesti vaikų iš namų, kad 2009 m. lapkričio 27 d. policijos pareigūno ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos R. P. akivaizdoje jie abu pasidalijo po vaiką ir raštiškai patvirtino sutinkantys, kad iki santuokos nutraukimo sūnus A. gyvens su juo, o sūnus D. su motina V. N. Teismas ne tik nesvarstė, bet ir nenustatė, kad jis turėjo tikslą ir motyvą suduoti diržu savo mažamečiui vaikui 2009 m. lapkričio 27 d. Tai, kad jis tik gynė vaikų interesus, patvirtina faktinės aplinkybės. 2009 m. lapkričio 26 d. jis buvo pas Alytaus rajono apylinkės vyriausiąjį prokurorą konsultuotis, kaip elgtis, nes sutuoktinė nori iš namų išsivesti abu vaikus be jo sutikimo, kad galėtų išsivežti į užsienį. Be to, jis skambino (duomenys neskelbtini) apylinkės inspektoriui A. M., kad šis atvyktų ir padėtų išspręsti su sutuoktine kilusį konfliktą dėl vaikų nepasidalijimo, šis pažadėjo atvykti į (duomenys neskelbtini) 2009 m. lapkričio 28 d. 11 val. Teismai nevertino V. N. nurodytos situacijos, kad ji rengė vaikus, o jis neleido jų vestis, nelogiškumo. Jis, atvykus policijos pareigūnui ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai R. P., nuosekliai parodė, kad neleido V. N. rengti vaikų, jų išsivesti ir jie tampė sūnaus D. džinsus, kuriuose buvo įvertas diržas, todėl abu galėjo dėl neatsargumo pataikyti šalia buvusiam sūnui A. į kojytę. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentą, kad sūnus A. jokių nusiskundimų, atvykus VTAT darbuotojai R. P. su policijos pareigūnu, nereiškė ir tik pabuvęs su motina V. N. Vaiko raidos centre davė parodymus ir net juose vaikas minėjo, kad diržą „traukė...traukė“. Be to, teismas neatsižvelgė į V. N. parodymus, duotus tik atvykus policijos pareigūnui ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai R. P., kad jis norėjo jai suduoti diržu ir netyčia pataikė sūnui A. Šie parodymai absurdiški, bet irgi parodo, kad jis jokiu būdu nebūtų sudavęs diržu vaikui, bei įrodo V. N. tyčią apkaltinti jį smurtu prieš vaikus, jos parodymų nenuoseklumą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmetė nurodydamas, kad kasatoriaus tyčią įrodo tai, jog jis padarė ne pavienę nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino reikšmingo apeliacinio skundo argumento, kad liudytojos Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos R. P. parodymai yra prieštaringi. 2009 m. lapkričio 27 d. Šeimos aplankymo akte, pasirašytame jos ir policijos pareigūno, konstatuota, kad išorinių mušimo žymių nematyti, todėl sūnus A. nebuvo vežamas pas medicinos specialistą. Tą patį faktą patvirtina D. G. ir O. N. parodymai. Tačiau abiejų instancijų teismai R. P. parodymus, kad ant kojos buvo raudona žymė, prieštaraujančius įvykio dieną konstatuotam faktui, vertino kaip jo kaltę patvirtinančius įrodymus. Kasatorius mano, kad ir teismo medicinos specialisto išvada, jog sūnui A., veikiant šlaunį kietu buku daiktu prieš 5-7 dienas iki apžiūros buvo padarytas sužalojimas, nepatvirtina fakto, kad tai susiję su 2009 m. lapkričio 27 d. incidentu. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, esant visoms galimybėms pas teismo mediką nuvežti sūnų A. tą pačią, t. y. 2009 m. lapkričio 27 d., tai nebuvo padaryta.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas apskritai nesilaikė įstatymo reikalavimo, draudžiančio asmens kaltę grįsti tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis (kasacinė nutartis Nr. 2K-49/2006). Abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į V. N. suinteresuotumą bylos baigtimi, jos siekį gauti materialinės naudos, nes ji niekur nedirba, gyvena tik iš pajamų, kurias gauna už vaikus. Kasatorius teigia, kad šiuo atveju formuojama iškreipta teismų praktika, nes jis nuteistas nesant objektyvių įrodymų, be to, neturtinę žalą priteista atlyginti, remiantis vien subjektyviais V. N. nusiskundimais.

Kasatorius pažymi, kad, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, tačiau jų nedetalizavo, neįvertino kiekvieno atskirai. Byloje nėra jokių duomenų apie vaikams diagnozuotą emocinę depresiją, jų sveikatos pablogėjimą, sietiną su 2009 m. spalio 23 d. ir lapkričio 27 d. įvykiais. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat tik nurodė neturtinės žalos vertinimo kriterijus ir iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismo argumentus, deklaratyviai patvirtindamas, kad vadovautasi CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad priteisti atlyginti neturtinės žalos dydžiai atitinka sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Šis teismas išskyrė ir nurodė tik vieną kriterijų – vaikų dvasinius išgyvenimus, šališkai rėmėsi vien tik nukentėjusiosios V. N., nepateikusios jokių įrodymų, kad vaikai patyrė skriaudą, subjektyviais nusiskundimais, neatsižvelgė į realiai kilusiais pasekmes. Civilinis ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 113 straipsnio 2 dalies ir Civilinio proceso kodekso 178 straipsnio nuostatomis turėjo įrodyti, kad buvo padaryta neturtinė žala ir jos dydį, o to neįrodžius, ieškinys, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 2 dalimi, turėjo būti atmestas. Taigi apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų dėl neturtinės žalos atlyginimo neištaisė ir bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis Nr. 2K-209/2007).

Atsiliepime į nuteistojo R. N. kasacinį skundą nukentėjusioji V. N. prašo kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji nurodo, kad teismai išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertinos byloje surinktus įrodymus, R. N. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, neturtinės žalos atlyginimą priteisė vadovaudamiesi CK 6.250 straipsnio nuostatomis, teisingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais, atsižvelgę į nuteistojo turtinę padėtį, ir sumažino prašomų priteisti sumų dydžius, todėl nepadarė jokių baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Kasacinio skundo teiginiai dėl įrodymų vertinimo yra deklaratyvūs, be to, faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus pagrindinius skundo argumentus. Kasatorius nurodo į BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimą, bet nagrinėjamoje byloje liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems būtų taikytas anonimiškumas, nebuvo, todėl šio straipsnio reikalavimai negalėjo būti ir nebuvo pažeisti. Kasacinio skundo argumentai nėra pagrindas keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus.

Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo nuteistojo R. N. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, motyvuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Kasatoriaus kaltę teismas pagrindė bylos įrodymų visetu: nukentėjusiųjų V. N., mažamečių D. N. ir A. N. parodymais, liudytojų R. P., M. M. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, viešosios įstaigos „Vaiko namas“ išvadomis apie mažamečių nukentėjusiųjų psichologinę būseną, išrašais iš jų ligos istorijų, kita bylos medžiaga. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai teismų sprendimuose aptarti, palyginti su kitais byloje surinktais įrodymais ir visapusiškai bei objektyviai įvertinti. Nukentėjusiųjų bei liudytojų R. P., M. M. parodymai nuoseklūs, vieni kitus papildantys, neprieštaringi, gauti įstatymų nustatyta tvarka, juos patvirtino kiti bylos įrodymai, todėl teismas pagrįstai juos pripažino tinkamais įrodymais ir jais rėmėsi nuosprendyje. Kasatoriaus ir liudytojų D. G. bei O. N. parodymai iš esmės neatitiko nustatytų bylos aplinkybių, prieštaravo kitiems bylos įrodymams, todėl teismas motyvuotai ir pagrįstai juos atmetė. Padarytų smurto veiksmų pobūdis (spyrė, sudavė) rodo, kad tokie veiksmai yra tyčiniai, nes jie atlikti valingai. Be to, R. N. smurtavo prieš savo mažamečius vaikus ne vieną kartą. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad nusikaltimus jis padarė tyčia. Kaltininko motyvas ir tikslas nėra būtinas nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymis.

Prokurorės nuomone, kasacinio skundo argumentas apie teismo šališkumą yra deklaratyvus, nes konkrečių motyvų, kuo pasireiškė teismo šališkumas, skunde nenurodyta. Kasatoriui nepalankus įrodymų vertinimas negali būti siejamas su teismo šališkumu, nes baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas reiškia, kad baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius. Teismo posėdžių metu nuteistasis R. N. ir jo gynėja nušalinimo teise nepasinaudojo, duomenų, dėl kurių būtų pagrindas suabejoti teismų, išnagrinėjusių šią bylą, nešališkumu, byloje nėra.

Kasatoriaus argumentas dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo neteisingas, nes šioje byloje nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems būtų taikytas anonimiškumas, nėra.

Teismai BPK 109, 111, 113 straipsnių, 115 straipsnio 1 dalies ir CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į visas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos bei jos dydžio nustatymui, todėl nukentėjusiosios V. N. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino tik iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas BPK 320-324 straipsnių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjęs bylą nutartyje į esminius R. N. apeliacinio skundo argumentus atsakė bei nurodė motyvus, kodėl jis atmetamas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, prašydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti, iš esmės nesutinka su byloje ištirtų įrodymų vertinimu, teigia, kad jis nusikalstamų veikų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdamas bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šie įstatymo reikalavimai buvo pažeisti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas duomenimis, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, t. y. nukentėjusiųjų V. N., mažamečių D. N. ir A. N., liudytojų R. P., M. M. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą, viešosios įstaigos „Vaiko namas“ išvadas apie mažamečių nukentėjusiųjų psichologinę būseną, išrašus iš jų ligos istorijų bei kitą bylos medžiagą, R. N. pripažino kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, neturi teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės yra pakartoti kasaciniame skunde, išnagrinėjo ir priimtoje nutartyje motyvuotai, tinkamai aiškindamas bei nenukrypdamas nuo teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą baudžiamajame procese, atsakė. Nuteistojo gynybos versija, kad sūnų A. jis sužalojo netyčia, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje išanalizuotais įrodymais motyvuotai atmesta. Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimų, visiškai nepagrįstas. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis nukentėjusiųjų ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais nebuvo grindžiamas, todėl šis įstatymas negalėjo būti pažeistas.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. N. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti – teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

BPK 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimai bei Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo priteisiant neturinės žalos atlyginimą mažamečių nukentėjusiųjų atstovei pagal įstatymą V. N. taip pat nebuvo pažeistos. Neturtinė žala priteista motyvuotai, pripažinti, kad jos dydžiai neatitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijų, nėra pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. N. kasacinį skundą atmesti..

Teisėjai Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė