M. G. ir V. M. pagal BK 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-299/2011

Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00494-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1; 2.3.6.3.1; 2.1.7.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. M. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 straipsnio 1 dalyje (dėl A. Š. turto įgijimo apgaule) ir BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl J. Č. turto įgijimo apgaule), ir nuteistas: pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl A. Š. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl J. Č. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams.

BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu subendrinus paskirtas bausmes, iš dalies jas sudedant, galutinė subendrinta bausmė V. M. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. M. ir M. G. solidariai priteista 3500 Lt A. Š. ir 2100 Lt J. Č. turtinės žalos atlyginimo.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,

n u s t a t ė :

V. M. nuteistas už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su M. G. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, padarė šiuos nusikaltimus:

2009 m. liepos 27 d., apie 17.00 val., Utenos r., Daugailių sen., Juknėnų k., apgaule, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui paskambinus A. Š. ir melagingai nurodžius tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. prisistačius A. Š. sūnumi ir šiai pamelavus, kad jis padaręs eismo įvykį sužalojo asmenį, dėl to reikia atlyginti padarytą žalą, M. G. ir V. M. iš nukentėjusiosios A. Š. paėmė ir taip savo naudai apgaule, įgijo 3500 Lt, padarydami nukentėjusiajai A. Š. 3500 Lt turtinę žalą;

2009 m. liepos 29 d., apie 15.00 val., Utenoje Vaižganto g. 34A-4, apgaule ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui paskambinus J. Č. ir melagingai nurodžius tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. prisistačius J. Č. žentu ir šiai pamelavus, kad jis padaręs eismo įvykį sužalojo mergaitę, dėl to reikia atlyginti padarytą žalą, M. G. ir V. M. iš nukentėjusiosios J. Č. paėmė ir taip savo naudai apgaule, įgijo 2000 Lt, padarydami nukentėjusiajai J. Č. 2000 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (du epizodus) ir jį išteisinti, kaip nepadariusį šių nusikalstamų veikų, baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis asmeniui gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Be to, kasatoriaus teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir BPK 20 straipsnio nuostatos numato, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką ir kitas bylai svarbias aplinkybes. Kai panaudojus visas galimybes abejonių nepavyksta pašalinti, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Nuteistasis pažymi, kad teismas, pripažindamas jį kaltu, pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą principą tai, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kasatorius įsitikinęs, kad jo kaltė neįrodyta, nuosprendžio dalis dėl jo kaltės nepagrįsta, todėl yra neteisėta ir turi būti panaikinta, jis išteisintas, o baudžiamoji byla jam nutraukta.

Kasatoriaus nuomone, nuosprendis surašytas nesilaikant Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių jo surašymą.

Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ir juo patvirtintoje apžvalgoje išaiškinta, kad bylose, kuriose kaltinamieji kaltinami kelių nusikalstamų veikų padarymu, pirmiausiai išdėstomos visos veikos, dėl kurių kaltinamieji nuosprendžiu pripažįstami kaltais ir tik po to pateikiamas įrodymų analizės visetas (BPK 305 straipsnio 1 dalies). Tačiau Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendis, pagal kasatorių, surašytas nesilaikant minėtų nurodymų: teismas atskirai išdėstė A. Š. apgavimo faktą, atskirai - J. Č. Po to nurodė bylos duomenis: liudytojų A. Š. bei V. S. parodymus, bylos dokumentus. Tačiau nei minėtų liudytojų parodymai, nei parodymų patikrinimo vietoje protokolas ar iš jo ir M. G. paimtų mobiliojo ryšio telefonų, kuriais buvo naudotasi 2009 m. liepos 27 d. ir 2009 m. liepos 29 d. darant nusikalstamas veikas Utenos rajone ir mieste, faktas, kasatoriaus nuomone, neįrodo, kad jis dalyvavo nusikaltime ar žinojo apie M. G. daromą nusikalstamą veiką, tą, teisiamajame posėdyje patvirtino ir M. G. Be to, kasatoriaus teigimu, teismas nuosprendyje šių įrodymų neanalizavo, dėl jų nepadarė jo kaltę patvirtinančių išvadų, atkreipdamas dėmesį į tai, kad dėl jam nežinomų priežasčių, liudytojos A. Š. parodymai, kaip kad numato įstatymas, kaltinamajame akte iš viso nebuvo surašyti.

Kasatorius nesutinka ir su teismo padaryta išvada dėl jo ir nuteistojo M. G. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, vertinimu bei jų atmetimu. Jis nurodo, jog teismas savo išvados, kuria kasatoriaus parodymus įvertino kaip gynybos taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o M. G. - kaip siekimą padėti jam šios atsakomybės išvengti, nepagrindė.

Be to, kasatoriaus teigimu, teismas rėmėsi bylos nagrinėjimo metu netirtomis aplinkybėmis, t. y. nebuvo tirta tai, kad jis iš nenustatyto asmens gavo nurodymą važiuoti prie A. Š. namo, atsiliepė į šio asmens skambučius, kad, atvažiavęs į vietą, telefoną perdavė M. G. ir, kad iš nukentėjusiosios A. Š. paėmė pinigus. Jis mano, kad nuosprendyje išdėstyti duomenys: įvykio vietos bei daiktų apžiūros protokolai, sulaikymo metu iš jo ir M. G. paimti mobiliojo ryšio telefonai neįrodo, kad būtent jis kalbėjo su ikiteisminio tyrimo pareigūnų nenustatytu asmeniu ar su nusikentėjusiaja A. Š. Tokių duomenų pagrindu, pagal kasatorių, teismas negalėjo padaryti išvados dėl jo kaltės. Analogiškai teismo nuosprendyje aprašytos nusikaltimo aplinkybės bei išvardyti įrodymai ir J. Č. sukčiavimo epizode. Nuteistojo įsitikinimu, ir dėl šios veikos padarymo jo kaltę patvirtinančių įrodymų nėra. Tačiau, kaip nurodo kasatorius, teismas ir vėl rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais M. G. parodymais, kurie nebuvo patvirtinti įstatymo numatyta tvarka teisme.

Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 ir juo patvirtinta apžvalga nurodo, kad teismo motyvai dėl įrodymų, tai argumentai ir paaiškinimai, kodėl teismas priima vienus įrodymus ir atmeta kitus. Motyvai turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize, padarytas išvadas būtina pagrįsti faktiniais duomenimis, ištirtais teisiamajame posėdyje. Jei keli kaltinamieji padarė nusikalstamas veikas bendrai, jų veiksmai turi būti aprašyti taip, kad nekiltų abejonių, kokius konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas iš jų. Tačiau Utenos rajono apylinkės teismas, anot kasatoriaus, nuosprendyje padarė apibendrinančias išvadas, kad kaltinamieji nuolat bendravo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, skambinusiu nukentėjusiosioms, bendrai pasirūpino priemonėmis (automobiliu, telefonais, žemėlapiu) nusikalstamai veikai atlikti, buvo pasiskirstę vaidmenimis, nors šios aplinkybės teismo posėdyje nebuvo nagrinėtos. Kasatoriaus įsitikinimu, nuteistojo M. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui nepažeidžiant BPK 118 straipsnio reikalavimų, nėra svaresni už parodymus, gautus teismo posėdžio metu, kuriais M. G. patvirtino, kad V. M. apie daromą nusikaltimą nieko nežinojo.

Kasatorius pažymi, kad nuosprendyje pripažinimas kaltu turi būti patvirtintas kiekvienam kaltinamajam atskirai ir kiekvieno veiksmai dalyvaujant nusikaltime turi būti konkrečiai nurodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40, 3.1.10 punktas). Kasatoriaus teigimu, įrodymai nuosprendyje išdėstyti nenuosekliai, neatskleistas jų tarpusavio ryšys, motyvai yra prieštaringi ir neišsamūs. Surinkti ikiteisminio tyrimo metu įrodymai, teismo posėdyje neištirti, neišanalizuoti ir neįvertinti, nenurodytos šio teismo nustatytos aplinkybės. Pasak kasatoriaus, motyvai išdėstyti taip, kad lieka neaišku, kokius nusikalstamus veiksmus ir kas juos atliko. Pažymėtina, kad teismas turi pagrįsti kiekvienos nusikalstamos veikos kvalifikavimą dėl kiekvieno kaltinamojo, surašydamas išsamius motyvus. Kasatorius nurodo, kad Utenos rajono apylinkės teismas abiejų kaltinamųjų veiką kvalifikavo bendrai, analogiškai sprendė klausimus dėl lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių buvimo, dėl kaltės formos ir jos rūšies, dėl bausmės parinkimo.

Kasatorius mano, kad kiekvienas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, turi atsakyti įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau tam, kad asmenį būtų galima pripažinti padarius nusikalstamą veiką, būtina įrodyti, kad ta veika yra padaryta ir kad ji atitinka Baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme jis savo kaltės dėl inkriminuojamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo nepripažino, nes jų nepadarė. Jis nuosekliai aiškino, kad M. G. nuveždavo ten, kur jis paprašydavo, apie tai, kad šis daro nusikaltimus, nežinojo. Nuteistasis pabrėžia, kad nors ikiteisminio tyrimo metu M. G. aiškino, jog minėtas nusikalstamas veikas jie darė kartu, tačiau, bylą nagrinėjant teisme, pastarasis parodymus pakeitė ir nurodė to priežastį teigdamas, kad nenorėjo vienas sėsti į kalėjimą.

Kasatoriaus teigimu, byloje nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad jis M. G. du kartus vežė į Utenos rajoną, leido naudotis mobiliuoju telefonu, neduoda pagrindo išvadai dėl jo kaltės padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Atsiliepimu į nuteistojo V. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras susipažinęs su kasacinio skundo turiniu bei baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, kad jame daug vietos skirta byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui, bandoma nurodyti kaip vertinti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, kurias iš nustatytų aplinkybių laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai, kartu nurodant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso, Baudžiamojo kodekso reikalavimų ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato atitinkamo nutarimo menamus pažeidimus.

Prokuroro teigimu, šie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, o toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir plačiau nesvarstytinas. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus ir todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Tai, kad kasacinio skundo autorius teigia, jog surinktus byloje įrodymus derėtų vertinti kitaip nei jis mano, nėra pagrindas tvirtinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Prokuroras atsiliepime pažymi, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių reikėtų keisti ar naikinti teismų sprendimus, šioje byloje nenustatyta.

Atsiliepime prokuroro nurodoma, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Byloje nustatyta, kad nuteistieji V. M. ir M. G. telefonu bendravo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kuris skambino nukentėjusioms A. Š. bei J. Č. ir joms pranešė melagingą informaciją apie neva jų artimų žmonių padarytus eismo įvykius ir jų metu sužalotus asmenis, kuriems reikalinga atlyginti padarytą žalą. Tiek nuteistasis V. M., tiek nuteistasis M. G. bendrai pasirūpindavo priemonėmis nusikalstamai veikai atlikti - automobiliu, telefonais, žemėlapiu, buvo pasiskirstę vaidmenimis: V. M. vairuodavo automobilį, kuriuo kartu su M. G. važiuodavo į Uteną, ten telefonu iš nenustatytų asmenų gaudavo nurodymus, žemėlapyje surasdavo nukentėjusiųjų gyvenamuosius adresus ir jais nuvykdavo. M. G. eidavo pas nukentėjusiąsias į namus ir iš jų paimdavo pinigus tariamai žalai atlyginti, V. M. paimdavo iš M. G. iš nukentėjusiųjų užvaldytus pinigus, atiduodamas jam iš anksto pažadėtą dalį. t. y. kiekvienas realizavo dalį nusikaltimo objektyviųjų požymių. Nuteistasis V. M., suvokė, kad iš nukentėjusiųjų turtą (pinigus) įgyja neturėdamas tam teisės, t. y. juos įgyja apgaule, todėl jo veikos tyčia šiuo atveju yra visiškai įrodyta. Nuteistojo V. M. veiksmai visiškai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Atsiliepime pažymėtina, kad nuteistojo V. M. versija, kurią apylinkės teismas pagrįstai įvertino kaip jo pasirinktą gynybos taktiką, nuosprendyje išsamiai išnagrinėta ir paneigta byloje surinktais bei atitinkamai įvertintais įrodymais: nuteistojo M. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojos A. Š. parodymais bei kitais rašytiniais įrodymais. Prokuroro teigimu, visus šiuos įrodymus teismai, priešingai nei teigiama nuteistojo V. M. kasaciniame skunde, vertino nepažeisdami BPK reikalavimų.

Dėl kasaciniame skunde minimų BPK pažeidimų prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo argumentas apie tai, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes vertino tik tuos M. G. parodymus, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra nepagrįstas. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, juos tiesiogiai patikrino teismo posėdžiuose ir padarė pagrįstas išvadas dėl V. M. kaltės. Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, pagrįstai rėmėsi nuteistojo M. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie sutapo su kitais bylos įrodymais, o būtent - liudytojos A. Š. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų apžiūros protokolais. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip norėtų kasatorius, nelaikytina įrodymų vertinimo pažeidimu. Nėra pagrindo pripažinti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo pažeisti BPK reikalavimai.

Dėl kasatoriaus argumentų, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant BPK reikalavimų, prokuroras pažymi, kad toks kasatoriaus pasirinktas nuosprendžio vertinimas yra neteisingas. Nuosprendžio išvados padarytos remiantis ne prielaidomis, kaip teigia kasatorius, bet išsamiai ištirtais ir tiesiogiai įvertintais įrodymais. Teismo išvados dėl įrodymų įvertinimo, faktinių aplinkybių yra kategoriškos, logiškos, apibrėžtos ir be prieštaravimų. Nuosprendžio aprašomoji dalis aiškiai išdėstyta įrodytomis, pripažintomis nusikalstamų veikų aplinkybėmis. Teismo nuosprendžio motyvai atitinka teisiamajame posėdyje išnagrinėtus bylos duomenis, jų vertinimą. Priešingai nei teigia kasatorius, nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai išanalizuoti liudytojų A. Š., V. S., J. Č. parodymai ir kiti byloje surinkti faktiniai duomenys bei rašytiniai įrodymai.

Prokuroras pažymi, kad pagal kasacinio skundo motyvus nenustatyta BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindų. Nurodyta, kad baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, bausmė paskirta laikantis BK 54 straipsnyje numatytų pagrindų ir 63 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų taisyklių. Teismo paskirta bausmė nėra per griežta.

Prokuroras remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, prašo nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti, o teismų priimtus sprendimus palikti nepakeistus.

Nuteistojo V. M. kasacinis skundas atmestinas

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad iš tiesų teisiamasis M. G. teisme davė teisinančius parodymus dėl teisiamojo V. M. dalyvavimo jiems inkriminuotuose nusikaltimuose, kurie iš esmės skyrėsi nuo M. G. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, remdamasis minėta BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata perskaitė įtariamojo M. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, beje, šie buvo nuoseklūs, apklausė tyrėją kaip liudytoją, aiškinosi M. G. parodymų keitimo priežastis. Taigi teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus duomenis ir tik tada juos vertino. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo M. G. parodymai yra duomenys, kuriais patikrinami kitų byloje surinktų įrodymų patikimumas ir kurie padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Teisme kaltinamasis V. M. pripažino, kad jis vairavo automobilį, turėjo žemėlapį, prašant M. G., nuvežė jį du kartus į Utenos rajoną ir Uteną, kur M. G. buvo trumpam išėjęs, davė M. G. telefoną, bet jis (V. M.) nieko nežinojo apie daromus nusikaltimus. 2009 m. rugpjūčio 7 d. sulaikant V. M. ir M. G., pas M. G. kišenėje rastas mobiliojo ryšio telefonas, o V. M. automobilyje rasti dar trys mobiliojo ryšio telefonai (kartu buvusi I. M. parodė, kad tai V. M. telefonai), ir nustatyta, kad jais buvo naudotasi darant nusikalstamas veikas. Taip pat nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo skambindavo nukentėjusiosioms ir V. M. turimais felefonais palaikydavo ryšį su V. M. ir M. G., o pastarasis eidavo paimti pinigų palaikydamas pokalbį su šiuo nenustatytu bendrininku. Taigi M. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais buvo patikrinti kiti byloje surinkti įrodymai, kurių patikimumu teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti pagrindžiant V. M. kaltę ir kurie padėjo formuotis teismo vidiniam įsitikinimui vertinant byloje surinktų įrodymų visumą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl V. M. pagrįstumą ir teisėtumą pagal V. M. apeliacinį skundą patikrino apeliacinės instancijos teismas ir patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir veiksmų kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė. Į esminį nuteistojo V. M. skundo argumentą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jo dalyvavimo sukčiavimuose, motyvuotai atsakyta.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys buvo išsamiai ištirti, teismų sprendimai pagrįsti tinkamai įvertintais įrodymais, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos. V. M. kaltė pagrįsta teismų sprendimuose išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma, teismų išvados išsamiai motyvuotos.

Kasatoriaus teiginys, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nepagrįstas, nes iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad jame yra išdėstytos pripažintų įrodytais nusikaltimų aplinkybės, t. y. nurodyta nusikaltimų padarymo laikas, vieta, būdas, padariniai, kokius veiksmus atliko V. M. ir kitos svarbios aplinkybės. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad teismo nuosprendis yra vientisas dokumentas, jo nustatomąją dalį papildo aprašomoji dalis, kurioje ir nurodyta, kokius veiksmus atliko V. M.

Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų dėl V. M. nepadaryta.

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicija numato:,,Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino...“.

Esminis sukčiavimo požymis yra svetimo turto užvaldymas ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, pasekmė – turtas įgyjamas neteisėtai. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis patį turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, taip jie,,priverčiami” perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. M., M. G. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo veikė bendrininkų grupe: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo telefonu skambindavo nukentėjusiosioms A. Š. ir J. Č. ir joms pranešdavo melagingą informaciją apie neva jų artimų žmonių padarytus eismo įvykius bei jų metu sužalotus asmenis, kuriems reikia atlyginti padarytą žalą; nukentėjusiosioms sutikus, nenustatytas asmuo telefonu susisiekdavo su V. M., kuriam nurodydavo, kur nuvykti, ir V. M. savo automobiliu kartu su M. G. važiuodavo į nurodytas vietas, ten V. M. telefonais iš nenustatyto asmens gavę nurodymus, surasdavo nukentėjusiųjų namus, o M. G. eidavo pas nukentėjusiąsias į namus ir iš jų paimdavo pinigus tariamai žalai atlyginti; grįžęs į automobilį M. G. pinigus atiduodavo V. M., kuris duodavo jam iš anksto pažadėtą dalį. Taigi kiekvienas šios grupės narys turėjo konkretų vaidmenį ir realizavo dalį sukčiavimo nusikaltimo objektyviųjų požymių. Nuteistasis V. M. suvokė, kad iš nukentėjusiųjų turtą (pinigus) įgyja apgaulės būdu, todėl jo veiksmų tyčia yra įrodyta. Nuteistojo V. M. veiksmai abiem atvejais teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Dėl kitų skundo argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skundas iš esmės yra analogiškas apeliaciniam skundui – ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Aldona Rakauskienė

Vytautas Masiokas