Baudžiamoji byla Nr. 2K-198/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-66-1-00641-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4;
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir R. U. kasacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo
A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, šią bausmę subendrinus su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;
R. U. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš nuteistųjų A. S. ir R. U. solidariai priteista nukentėjusiajai A. L. 2 960 Lt turtinei ir 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. S. ir R. U. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. S. ir R. U. nuteisti už tai, kad tyčia, visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, t. y. 2011 m. liepos 6 d., apie 23 val., veikdami bendrininkų grupe, užpylę degaus skysčio padegė A. L. priklausantį sodo namelį, esantį Kėdainių r., Pelėdnagių seniūnijoje, Pašilių sodininkų bendrijoje, (duomenys neskelbtini); apdegus namelio sienoms ir lauko durims, sugadino A. L. priklausantį turtą, kurio vertė 7 960 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo, taip pat Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatoriaus teigimu, teismų sprendimai yra neteisingi, jis nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė, kaltė grindžiama spėliojimais, prielaidomis, neteisingais liudytojų parodymais. Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą ir nepaneigė jame išdėstytų argumentų, kuriais grindė prašymą panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai padarė išvadas, jog jis (A. S.) nusikalto kartu su R. U., tačiau kasatorius nurodo pateikiantis įrodymus, liudijančius, kad šios išvados yra neteisingos. Pirmosios instancijos teismas pripažino padarytas klaidas, nes Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio vykdymas nuteistajam R. U. atidėtas trims mėnesiams, be to, prokuratūroje buvo gauti duomenys, kad R. U. negalėjo padaryti nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, o tokiu atveju kyla klausimas, kaip vertinti apkaltinamąjį nuosprendį, priimtą ir dėl jo (A. S.). Kasatorius pabrėžia, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik BPK nustatyta tvarka įrodžius asmens kaltę ir kitas svarbias bylai aplinkybes bei negalima tikėti išgalvotais liudytojų parodymais.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. U. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį ir bylą jam nutraukti. Be to, kasaciniame skunde pateikiami alternatyvūs prašymai: atnaujinti baudžiamąją bylą (BPK 449 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir (ar) perduoti ją iš naujo nagrinėti kitai (ne Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės) prokuratūrai, siekiant išvengti tyrimo šališkumo.
Kasatoriaus teigimu, dėl jo priimti abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 20 straipsnio, 21 straipsnio 4 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 287 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies) ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 24 straipsnio).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje taikytą procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 154 straipsnyje (klausytis R. U., A. S., A. K. ir V. B. telefoninių pokalbių); nuosprendyje nepaminėti šie dokumentai: 2012 m. vasario 6 d. ir 2012 m. rugpjūčio 3 d. teismo nutartys, kuriomis buvo leista taikyti minėtą prievartos priemonę, 2012 m. kovo 16 d. Kėdainių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimas sunaikinti informaciją, 2012 m. kovo 26 d. informacijos sunaikinimo aktas. Kasatoriaus manymu, į išvardytus dokumentus teismas turėjo atsižvelgti ir įvertinti kartu su kitais įrodymais, o to nepadaręs pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 3 dalis bei BPK 241 straipsnio 2 dalį. Kasatorius nurodo, kad pirmiau nurodytos priemonės taikymo metu gauti duomenys patvirtino tai, jog jis nebuvo pažįstamas su A. S., A. K. ir V. B., todėl šie duomenys, kaip nereikalingi kaltinimui, buvo sunaikinti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumo principą, įtvirtintą BPK 20 straipsnio 4 dalyje, nes rėmėsi D. Š. ir E. S. parodymais, kaip įrodančiais tai, kad jis (R. U.) ir A. S. buvo nusikaltimo vietoje. Tačiau kasatorius pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu šie liudytojai (policijos patruliai) nurodė neprisimenantys aplinkybių ir prašė remtis jų tarnybiniais pranešimais bei ankstesnių apklausų protokolais, kurie buvo perskaityti teismo posėdžio metu; taip neapklausiant liudytojų tiesiogiai, buvo pažeista apklausos tvarka (BPK 279 straipsnio 2 dalis), nesilaikyta BPK 276 straipsnyje įtvirtintų nuostatų (D. Š. ir E. S. nėra davę parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui ar pirmiau teismui). Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepašalino pažeidimų, susijusių su D. Š. ir E. S. parodymų leistinumu (juos perskaitant), ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalis. Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, kai reikia pašalinti prieštaravimus ir pan.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neabejojo liudytojų G. M., E. S., D. Š. parodymais, o V. U., K. S.–U., M. K. parodymus nepagrįstai atmetė. Į apeliacinio skundo argumentus dėl tokio įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, nors, pasak kasatoriaus, V. U., K. S.–U., M. K. parodymai neprieštarauja nei tarpusavyje, nei kitų liudytojų (A. L., V. B., A. K., M. U., A. M.) ar nuteistojo A. S. parodymams. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, siekdamas nustatyti, kodėl policijos pareigūnų E. S. ir D. Š. parodymai nesutampa su kitų liudytojų parodymais, o jų parodymus tiesiog pripažino patikimais (nes juos davė „atsakingi ir nesuinteresuoti asmenys“). Taigi, pasak kasatoriaus, suteikė pranašumą vienų liudytojų parodymams prieš kitus, o toks įrodymų vertinimas negali būti laikomas teisėtu, pagrįstu ir nešališku.
Kasatorius teigia, kad 2011 m. liepos 8 d. apklausiant jį kaip įtariamąjį, prašęs patikrinti jo pokalbių telefonu išklotines, kurios įrodo, kad jis nėra pažįstamas su šiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė tuo, kad, remiantis pokalbių telefonu išklotinėmis, A. S. ir R. U. naudojami mobiliojo ryšio telefonai nusikaltimo padarymo metu veikė toje pačioje zonoje. Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog teismas neatliko jokios mobiliųjų ryšių operatorių (R. U. – „Bitė“ ir A. S. – „Tele2“) analizės, tuo tarpu tyrėjos 2011 m. spalio 12 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad jo (R. U.) telefonas 2011 m. liepos 6 d., nuo 22.48 iki 23.23 val. galėjo būti Kėdainių miesto centre, o tai, pasak kasatoriaus, tik įrodo, kad 23.15 val. jis negalėjo būti nusikaltimo vietoje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis nurodo pateikęs „UAB Bitė Lietuva“ raštą, patvirtinantį, kad jo telefonas nesijungė prie bokšto, apimančio Pašilių kaimą, tačiau į tai apeliacinės instancijos teismas pateikė nekonkrečias ir nepagrįstas, o prieštaringas išvadas; pirmoji – kad telefono veikimo vietos nustatymas neįrodo asmens buvimo konkrečioje teritorijoje; antroji – kad telefonų išklotinių analizė neįrodo, jog kaltinamieji negalėjo būti gaisro vietoje. Iš to kasatorius daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis paremtas duomenimis, kurie negali nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl tokie duomenys negalėjo būti laikomi nuteistojo kaltės įrodymais (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepašalino abejonių ir paliko prieštaravimą dėl minėtų bylos duomenų, kaip įrodymų, vertinimo, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 2 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus.
Pasak kasatoriaus, apklausiamas kaip įtariamasis jis nurodė ir tai, kad jo parodymus gali patvirtinti Kėdainių miesto gatvių bei „Lukoil“ degalinės vaizdo kamerų įrašai, tačiau jo prašymas surinkti teisinančius įrodymus (dėl jo nebuvimo nusikaltimo padarymo vietoje 23.15 val.) ignoruotas. Nutraukus ikiteisminį tyrimą ir vėl jį atnaujinus, prokuroras 2012 m. balandžio 30 d. rašte Nr. S-2372(05) tyrėjai nurodė, kad nėra apklausti degalinės darbuotojai, nėra duomenų, kad būtų peržiūrėtos degalinės ir miesto stebėjimo kameros, tačiau 2012 m. rugsėjo 11 d. vyresniosios tyrėjos V. P. tarnybinėje ataskaitoje pranešta, kad filmuota medžiaga neišsaugota. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas į visa tai privalėjo atsižvelgti ir nuosprendyje pasisakyti dėl minėtų akivaizdžių pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo pareigūnų (BPK 172 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau to nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas nevykdė pareigos atkreipti dėmesį į visus BPK pažeidimus.
Kasaciniame skunde pažymima, kad nuosprendyje būtina motyvuotai paneigti kaltinimui prieštaraujančius duomenis, įrodymų analizė ir jų vertinimo argumentacija turi būti išsami, įtikinama ir aiški, išdėstant, kuo remiantis patvirtinama kaltinamojo kaltė, kokie įrodymai paneigia kaltinamojo aiškinimus dėl jo nekaltumo, tačiau, kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas to neatliko, ignoravo jį teisinančius įrodymus, išsamiai neištyrė įrodymų, o apeliacinės instancijos teismas šių klausimų nenagrinėjo (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 punktų, 307 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimai), todėl, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių BPK pažeidimų. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, teigia, kad jos konkrečiai nemotyvuotos, nes nepašalinti prieštaravimai dėl telefonų veikimo zonų nustatymo. Antai pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Lietuvos policijos KTC 2012 m. sausio 13 d. specialisto išvada Nr. 140-(5089)IS 1-278 yra vienas iš patikimų įrodymų šaltinių, patvirtinančių aplinkybę, kad automobilyje „VW Golf“ rastomis pirštinėmis naudojosi būtent du asmenys, tačiau neaišku, kokia logika vadovaujantis galima teigti, kad ši specialisto išvada tiesiogiai ar netiesiogiai įrodo jo (R. U.) dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė ir nepanaikino prieštaravimų tarp liudytojų G. M. ir D. Š. bei E. S. parodymų, neatsakė į apeliaciniame skunde pateiktą klausimą, kodėl liudytojų V. U., K. S.–U., M. K. parodymai yra atmestini, nepašalino prieštaravimų dėl to, kaip jis (R. U.), nebūdamas pažįstamas su A. S., galėjo padaryti nusikalstamą veiką.
Kasaciniame skunde nurodant BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmiau minėtų policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir jų ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose yra prieštaravimų, be to, neįmanoma suprasti, kada pareigūnai gavo pranešimą iš budėtojų dalies apie Pašilių soduose padarytą nusikaltimą; tai buvo nurodyta ir apeliaciniame skunde. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai motyvuojama, kad D. Š. ir E. S. tarnybiniuose pranešimuose nepaminėta apie R. U. buvimą automobilyje „VW Golf“, dėl to, kad buvo nustatytas tik KET pažeidimas, tačiau Kelių eismo taisyklių pažeidimai įforminami KET protokoluose, o ne tarnybiniuose pranešimuose. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nepašalinęs minėto prieštaravimo, tiesiog pažymėjo, jog aplinkybės, kada paaiškėjo, kad A. S. sulaikytas įtariant jį padarius nusikalstamą veiką, neturi esminės reikšmės. Nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, kasatorius teigia, kad būtent D. Š. ir E. S. parodymai bei tarnybiniai pranešimai buvo vieni svarbiausių įrodymų, kuriais grįstas apkaltinamasis nuosprendis, o tikslus įvykių fiksavimas ir policijos patrulių tinkamas pareigų atlikimas būtų padėjęs greitai ir išsamiai atskleisti įvykio aplinkybes, nepaliekant jokių abejonių, kas su A. S. įvykio metu buvo automobilyje „VW Golf“. Tuo atveju, jei asmuo (bendrininkas), tikėtina padaręs nusikalstamą veiką, būtų pristatytas ir sulaikytas, policijos pareigūnai privalėtų surašyti tarnybinį pranešimą, kuriame turi būti nurodoma sulaikymo vieta, laikas, priežastis, rasti ir paimti daiktai, asmens anketiniai duomenys.
Kasaciniame skunde pažymima, kad nuosprendis turi atitikti BPK nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta, kad A. S. ir R. U. kaltinami pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, tačiau, kasatoriaus manymu, toks kaltinimo išdėstymas, kai kaltinami keli asmenys, neatitinka BPK 304 straipsnio 4 ir 5 punktų nuostatų. Nuosprendyje turi būti tiksliai ir aiškiai nurodomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Be to, kai byloje tos pačios nusikalstamos veikos padarymu yra kaltinami keli asmenys, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nereikia kiekvienam jų atskirai inkriminuoti ir aprašyti to paties nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, pakanka nurodyti kiekvieno kaltinamojo, kaip bendrininko, atliktus veiksmus, bendrininkavimo formą ir pan. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi aptarti įrodymai (išskyrus liudytojų D. Š. ir E. S. parodymus) siejami su A. S., o po to konstatuojama, jog dėl nusikalstamos veikos padarymo kalti A. S. ir R. U.. Kasatoriaus teigimu, iš liudytojų (išskyrus policijos pareigūnų) parodymų matyti, kad jie patvirtino, jog jis (R. U.) ir A. S. nėra pažįstami, todėl negalėjo būti ir svarbiausio bendrininkavimo požymio – susitarimo. Pasak kasatoriaus, be to, kad jis tariamai kartu su A. S. sėdėjo automobilyje, teismas nepateikė nė vieno konkretaus ir neginčytino įrodymo, neatskleidė jo nusikalstamos veikos sudėties (BK 2 straipsnio 3 dalis). Nuosprendyje konstatuota, kad įvykdyta apysunkė, tyčinė nusikalstama veika, tačiau iš esmės nebuvo įrodyti ir atskleisti nei objektyvieji, nei subjektyvieji nusikalstamos veikos elementai: jo (R. U.) kaltė, motyvai bei tikslas, konkretūs tyčiniai nusikalstami veiksmai ir vaidmuo padegant sodo namelį, kokiais būdais veika buvo padaryta, kokios priemonės ar įrankiai panaudoti, koks yra priežastinis ryšys tarp jo (R. U.) nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių, kokia kiekvieno bendrininko tyčia ir suvokimas kėsinantis padegti namą, koks galimas jų susitarimas, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnis ir pobūdis, nepasisakyta, koks buvo bendrininkavimas, jo rūšis, forma. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas BK 24, 25 straipsniuose nurodytos bendrininkavimą apibūdinančių požymių visumos, apsiribojo vienu sakiniu (perrašytu iš kaltinamojo akto), jog A. S. ir R. U., veikdami bendrininkų grupe, tyčia užpylę degaus skysčio prie A. L. priklausančio sodo namelio sienos, jį padegė, taip tyčia, visuotinai pavojingu būdu sugadino nukentėjusiosios turtą. Dėl to nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 punktų, 307 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų nenagrinėjo ir neištaisė. Be to, kasatorius pažymi, kad rezoliucinėje nuosprendžio dalyje teismas nenurodė, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe, o tiesiog pripažino jį kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, neinkriminuodamas nei BK 24 straipsnio, nei atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl neaišku, ar teismas jo neva padarytą nusikalstamą veiką vertino kaip bendrininkavimą kartu su A. S., ar ne; tuo tarpu jei asmuo nesuvokia kitų bendrininkų veikos ir jos pasekmių, o kiekvienas daro „savo“ nusikaltimą, už tai atsakomybė gali kilti savarankiškai arba už prisidėjimą prie nusikaltimo. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad už padarytą nusikalstamą veiką tiek jam, tiek nuteistajam A. S. buvo paskirtos analogiškos – vienerių metų ir šešių mėnesių – laisvės atėmimo bausmės, t. y. jos neindividualizuotos, neatsižvelgta į BK 54 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nepasisakydamas ir neatskleisdamas bendrininkavimo sudėties, o apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs ir nepašalinęs pirmiau nurodytų pažeidimų (kad bylos aplinkybės būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos) ir nepatikrinęs bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, akivaizdžiai ir iš esmės pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus, 320 straipsnio 3 dalį. Kasatoriaus įsitikinimu, dėl šių pažeidimų teismų sprendimai turėtų būti panaikinti ir byla jam nutraukta.
Kasaciniame skunde taip pat prašoma, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes, panaikinti nuosprendį ir nutartį bei atnaujinti baudžiamąją bylą. Kasatorius nurodo 2013 m. spalio 17 d. pareiškimu kreipęsis į Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrą (Kėdainių rajono apylinkės prokuratūrą), prašydamas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nes sužinojo, jog 2011 m. liepos 6 d. kartu su A. S., tikėtina, važiavo kitas asmuo – S. K., kuris 2013 m. spalio 15 d. prokuratūrai apie tai prisipažino, vėliau pateikė pareiškimą. Pats kasatorius nurodo 2013 m. spalio 28 d. pateikęs 2013 m. spalio 23 d. pokalbio su A. S. įrašą (kompaktiniame diske), kuris rodo, kad šis pripažįsta 2011 m. liepos 6 d. važiavęs su S. K. (ne R. U.) ir nurodo tos dienos aplinkybes, kuriomis jis buvo sustabdytas policijos pareigūnų (D. Š. ir E. S.). 2013 m. lapkričio 29 d. kasatorius teigia gavęs Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pranešimą Nr. 2 (3081)–92940 apie priimtą nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Įvertinus tai, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūra nevisapusiškai atliko ikiteisminį tyrimą ir siekiant išvengti tyrimą atliekančių pareigūnų šališkumo bei to paties komisariato pareigūnų įtakos, perduodant jiems atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus (BPK 169 straipsnio 2 dalis), kasatorius prašo tyrimą pavesti atlikti ne Kėdainių miesto pareigūnams. Be to, kasatoriui kreipusis į Kėdainių rajono apylinkės teismą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vykdymo atidėjimo, 2013 m. spalio 29 d. priimta teismo nutartis, kuria prašymas patenkintas (nuosprendžio vykdymas atidėtas maksimaliam trijų mėnesių terminui) motyvuojant tuo, kad naujai pateiktų duomenų ištyrimas (pasitvirtinus kasatoriaus nekaltumą įrodančioms naujoms aplinkybėms) gali lemti nuosprendžio pakeitimą (BPK 443 straipsnis).
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Loreta Pikelienė atsiliepimu į nuteistųjų kasacinius skundus prašo juos atmesti.
Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo teiginiu, kad, prokurorui priėmus nutarimą sunaikinti informaciją, gautą taikant BPK 154 straipsnyje numatytą priemonę, buvo pažeistos R. U. teisės. Pasak prokurorės, tai, kad nenustatytas ryšio palaikymas tarp R. U. ir A. S., A. K., V. B., jo bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką (kartu su A. S.) nepaneigia. Teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino A. S. ir R. U. parodymus (kad jie nusikaltimo metu nebuvo kartu), atsižvelgė į bylos duomenis apie mobiliojo ryšio veikimo zonas; iš rašytinių dokumentų, ataskaitų nustatyta, kad telefonai, kuriais įvykio metu naudojosi nuteistieji, apėmė ryšio perdavimo bokštus, veikiančius Kėdainių miesto ribose, į kurias patenka ir Pašilių sodai. Tai rodo, kad abu nuteistieji nusikaltimo įvykdymo metu nebuvo kitur išvykę, o ir jie patys to neneigė. Atsiliepime pažymima, kad nors paminėti duomenys nėra tiesioginiai įrodymai, tačiau papildo kitus pagrindinius kasatorių kaltės įrodymus: paimto pasinaudoti automobilio „VW Golf“ pastebėjimas vėlyvu metu soduose netoli degančio sodo namelio, abiejų nuteistųjų buvimas (o kitų asmenų šiame automobilyje ar prie jo ir negalėjo būti), neilgai trukus po nusikaltimo padarymo jų abiejų važiavimas šiuo automobiliu, policijos pareigūnų parodymai ir atpažinimas. Be to, automobilyje rastos pirštinės, ant jų aptikti degaus mišinio, kuris yra tos pačios rūšies, koks buvo panaudotas sodo nameliui padegti, pėdsakai. Nesuinteresuotų ir atsakingų liudytojų G. M., E. S., D. Š. parodymais abejoti taip pat nėra pagrindo. Prokurorės teigimu, visa tai yra faktiniai duomenys, patvirtinantys kaltinančias aplinkybes. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo teiginiai dėl neištirtos versijos apie R. U. apsilankymą „Lukoil“ degalinėje nėra reikšmingi, nes jis degalinėje užtruko trumpai, o nustatytas nusikaltimo padarymo laikas – 23–24 val., todėl nepaneigia, kad jis galėjo būti nusikaltimo vietoje (ne tik degalinėje). Degalinės darbuotojas R. T. paaiškino, jog jis negali pasakyti, ar 2011 m. liepos 6 d. apie 23 val. į degalinę buvo atvykęs „Audi“ automobilis, ar kaltinamasis pirko alaus, nes to neįsidėmėjo. Prokurorės nuomone, skunde nepagrįstai teigiama, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimai apklausiant policijos pareigūnus liudytojus E. S. ir D. Š.. Iš teisiamojo posėdžio protokolo aišku, kad minėti liudytojai buvo apklausti BPK 79 straipsnyje nurodyta tvarka, jiems buvo pasiūlyta papasakoti visa, kas žinoma byloje, įspėjus pagal BK 235 straipsnį. Liudytojai paaiškino, kad praėjus laikui neprisimena visų aplinkybių, todėl prašė teismo detalizuoti jų parodymus pagal ikiteisminio tyrimo apklausos protokolą. Tai nelaikytina įstatymo pažeidimu. Be to, proceso teisme metu kasatoriai bei jų gynėjai galėjo užduoti klausimus, tikslinti ir aiškintis aplinkybes, kurias nurodė šie liudytojai, todėl jų teisės nebuvo suvaržytos, rungimosi principas nepažeistas. Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino E. S. ir D. Š. parodymus kaip pakankamai išsamius ir neprieštaringus dėl esminių detalių. Abu liudytojai nė karto nesuabejojo savo duotais parodymais ir patvirtino, kad kartu su A. S. automobiliu „VW Golf“ važiavo būtent R. U.. Teismai išsamiai išanalizavo ir įvertino visus bylos duomenis, išdėstė argumentus, kodėl nesiremia V. U., M. K., K. S.–U. (t. y. R. U. motinos, draugo ir žmonos) parodymais, kurie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai nurodoma, kad R. U. paaiškinimai dėl to, ką jis veikė įvykio metu, t. y. nuo 23 iki 24 val., nepasitvirtino (nė vienas R. U. palankus liudytojas negalėjo visiškai patvirtinti jo nurodytų aplinkybių – kad tam tikru laiku jis buvo jo nurodytose vietose ir kad sodo namelio padegimo metu jie buvo akivaizdoje su R. U.). Nuteistojo motina V. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad šis grįžo namo 2011 m. liepos 6 d. apie 24 val., tačiau teismo metu parodymus pakeitė į nuteistajam palankesnius, tvirtindama, kad tai buvo tarp 23 ir 24 val. Liudytojas M. K., kuris yra R. U. draugas, parodė, kad R. U. pas jį atvyko apie 22.30 val., tačiau šie parodymai taip pat nereiškia, kad R. U. negalėjo būti gaisro vietoje jo metu. Be to, R. U. ir M. K. parodymai skiriasi tiek tarpusavyje, tiek lyginant su kitais. R. U. tvirtino, kad žmonai K. S. skambino 22.50 val., būdamas pas M. K., tačiau ši teigė priešingai. Iš R. U. telefono pokalbių išklotinių matyti, kad jis tikrai 22.42 ir 22.48 val. skambino K. S. ir jo telefonas buvo prisijungęs prie celės KED03A, tačiau raštas iš UAB „Bitė“ paaiškina, kad (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose (M. K. gyvenamoji vieta), nepatenka ir 2011 m. liepos 6 d. nepateko į celės KED03A veikimo zoną, o tai, pasak prokurorės, kelia pagrįstų abejonių, kad nurodytu laiku R. U. buvo pas liudytoją. Iš R. U. telefono išklotinių matyti, kad K. S. jis skambino 23.14 val., tačiau telefonas jau buvo prisijungęs prie kitos celės KED01A. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai nurodyta, kad fiksuotas ryšio jungimas bei kalbėjimas mobiliuoju telefonu dar neįrodo, jog R. U. negalėjo būti įvykio vietoje, nes bokštų veikimo teritorija yra pakankamai plati, mobilusis telefonas nėra neatsiejamas nuo asmens ir jo veikimo vietos nustatymas dar neįrodo, kad išties konkretus asmuo buvo griežtai apibrėžtoje teritorijoje.
Prokurorė nurodo, kad teisme ištirti visi – tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai, nenustatyta, kad juos renkant buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, suvaržiusių nuteistųjų teises ar kitaip sutrukdžiusių teismui priimti teisingą sprendimą, o teismų nuosprendyje ir nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl įrodymų vertinimo ir visų bylai reikšmingų aplinkybių. Taigi bylos įrodymų visuma patikimai pagrindžia, jog nusikaltimą padarė būtent R. U. ir A. S..
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacine tvarka nebuvo pateiktas skundas dėl bendrininkavimo požymių, o pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies reikalavimus kasacine tvarka nagrinėjami tik tie klausimai, kurie nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Prokurorė pažymi, kad pagal teismo nuosprendžiu pripažintas įrodytomis veikos aplinkybes A. S. ir R. U. nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe, abu būdami bendravykdytojais. Tokiu atveju įstatymas nereikalauja detalizuoti kiekvieno iš bendrininkų atliktų veiksmų.
Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 303–305, 307 straipsniuose nustatytus reikalavimus: jame nurodyta tiksli nusikalstamos veikos padarymo vieta, pakankamai tikslus laikas, veikos padarymo būdas (sodo namelis padegtas užpilant ant jo degaus skysčio), nurodyta kaltės forma – tyčia; motyvas pagal šios veikos dispoziciją nėra privalomas nusikaltimo sudėties požymis, todėl nuosprendyje jis nebuvo aprašytas. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyti visi būtinieji BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymiai, atskleistas jų turinys. Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimas vyko laikantis bendrųjų bylos nagrinėjimo nuostatų, įtvirtintų BPK 320 straipsnio 3 dalyje; šis teismas nutarė atmesti prašymus dėl įrodymų tyrimo, nes nuteistieji ir jų gynėjai nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios būtų neištirtos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti argumentai, nurodant, kodėl remiamasi pirmosios instancijos teisme ištirta Lietuvos policijos KTC 2012 m. sausio 13 d. specialisto išvada, patvirtinančia, jog automobilyje „VW Golf“ rastomis pirštinėmis naudojosi du asmenys, taip pat ir 2011 m. rugsėjo 13 d. specialisto išvada, kurioje nustatyta, jog ant pirštinių (paimtų iš sulaikyto automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra arba benzino ir vaitspirito, arba tirpiklio–skiediklio, kurį sudaro aromatinis solventas ir vaitspiritas, pėdsakų. Tiek nuosprendyje, tiek nutartyje aiškiai pasakyta, kad vien šių faktinių aplinkybių nepakanka išvadai, jog automobilį „VW Golf“ vairavęs bei jame buvę asmenys yra tiesiogiai susiję su sodo namelio padegimu.
Atsiliepime nurodoma, kad 2013 m. spalio 15 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūroje buvo gautas S. K. pareiškimas, kuriame teigiama, jog R. U. yra nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už kartu su A. S. 2011 m. liepos 6 d. įvykdytą sodo namelio padegimą. Pareiškėjas tvirtina tą dieną apie 23 val. kartu su savo draugu A. S. jo vairuojamu automobiliu „VW Golf“ nuvykęs į Pašilių sodininkų bendriją, kur, kaip vėliau sužinojo, A. S. vienas padegė sodo namelį. 2013 m. spalio 17 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūroje gautas R. U. pareiškimas dėl šių naujai paaiškėjusių aplinkybių; jo teigimu, S. K. prisipažinimas neabejotinai paneigia jo kaltę dalyvavus darant nusikaltimą. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuroras, susipažinęs su proceso dėl naujai paaiškėjusių baudžiamosios bylos aplinkybių tyrimo medžiaga ir nustatęs, kad išskyrus minėto turinio S. K. parodymus, kitų papildomų duomenų negauta, 2014 m. vasario 21 d. nutarimu nutraukė procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Be to, buvo priimtas sprendimas dėl S. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnį (melagingo skundo, pareiškimo, pranešimo, parodymų).
Nukentėjusioji A. L. atsiliepimu į nuteistųjų kasacinius skundus prašo juos atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai, jog teismai neatsižvelgė į svarbius bylos duomenis (taikytą procesinę prievartos priemonę, nutartis, kuriomis buvo leista klausytis telefoninių pokalbių, prokuroro nutarimą sunaikinti informaciją, jos sunaikinimo aktą), nepaneigia nuteistojo R. U. kaltės padarius nusikalstamą veiką ir yra teisiškai nereikšmingi vertinant teismų sprendimų (ne)teisėtumą ir (ar) (ne)pagrįstumą. Nukentėjusiosios teigimu, iš kasacinio skundo argumentų apie ikiteisminio tyrimo metu taikytas prievartos priemones matyti, kad keliami klausimai yra susiję su netinkamu įrodymų vertinimu bei faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir, nors nurodoma apie atskirų BPK normų pažeidimus, dar kartą prieštaraujama teismų padarytoms išvadoms dėl nusikalstamos veikos nustatymo bei pasiūloma kasacinės instancijos teismui iš naujo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, atskirų asmenų parodymais, vertinti bylos duomenis patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias aplinkybes. Tokio turinio prieštaravimai nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko, todėl, pasak nukentėjusiosios, paliktini nenagrinėti. Atsiliepime nurodoma, kad R. U. savo nekaltumą siekia įrodyti duomenimis, kurie nebuvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu. Procesinių prievartos priemonių (BPK 154 straipsnis) taikymas nagrinėjamu atveju buvo vienas iš įrodymų rinkimo būdų, o visi taip surinkti duomenys, kurie nėra reikšmingi tyrimui, sunaikinami, kaip tai numatyta BPK 154 straipsnio 8 dalyje. Tai, kad nereikalingi duomenys prokuroro nutarimu buvo sunaikinti, kasatoriaus kaltės padarius nusikalstamą veiką negali nei patvirtinti, nei paneigti.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai įvertino duomenis apie telefono veikimo zonas. Nutartyje pažymėta, kad iš R. U. pokalbių išklotinių matyti, jog jis tikrai 22.42 ir 22.48 val. skambino K. S. ir jo telefonas buvo prisijungęs prie celės KED03A, tačiau (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose (M. K. gyvenamoji vieta), nepatenka į šios celės veikimo zoną, o tai kelia pagrįstų abejonių jo versija. Iš R. U. telefono išklotinių matyti, kad K. S. jis skambino 23.14 val., tačiau telefonas jau buvo prisijungęs prie kitos celės KED01A; tuomet, 23.23 val., jis dar skambino abonentui (duomenys neskelbtini), tačiau R. U. nenurodė, koks asmuo naudojasi šiuo numeriu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir pakankamai plačią bokštų veikimo teritoriją, teismas atmetė apeliacinių skundų argumentus, susijusius su mobiliojo ryšio telefonų veikimo celėmis, ir paneigė R. U. gynybos versiją, jog jis buvo savo draugo M. K. gyvenamojoje vietoje ir esą negalėjo būti su A. S., kai padegė nukentėjusiajai priklausantį turtą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentai, jog nebuvo patikrintos degalinės ir Kėdainių miesto gatvių vaizdo kameros, nebuvo apklaustas degalinės darbuotojas, prieštarauja bylos medžiagai. Degalinės „Lukoil“ operatorius R. T. buvo apklaustas ir paaiškino, kad jis negali pasakyti, ar 2011 m. liepos 6 d. apie 23.00 val. į degalinę buvo atvykęs „Audi“ automobilis, ar kaltinamasis pirko alaus, nes to neįsidėmėjo (taigi patvirtino priešingas aplinkybes, nei teigia kasatorius). Be to, pats R. U. kasaciniame skunde nurodo, jog 2012 m. rugsėjo 11 d. vyresniosios tyrėjos V. P. tarnybinėje ataskaitoje dėl atlikto darbo pranešama, kad filmuota medžiaga nėra išsaugota. Pasak nukentėjusiosios, tai rodo, kad jokie R. U. prašymai nebuvo ignoruojami, o priešingai – buvo siekiama surinkti visus įmanomus įrodymus ir kasatoriaus teisės nebuvo pažeistos.
Nukentėjusioji nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad buvo pažeistos BPK 276 straipsnio nuostatos, leidžiančios byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymus, taip pat perklausyti ir peržiūrėti tokių apklausų garso ir vaizdo įrašus. Be to, apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Teisiamojo posėdžio metu liudytojams E. S. ir D. Š. (jie nesuinteresuoti bylos baigtimi) nurodžius, kad aplinkybių neprisimena ir nenori klaidinti teismo, ir prašius remtis jų tarnybiniais pranešimais bei ankstesnių apklausų protokolais, byloje esantiems įrodymams patikrinti ir buvo perskaityti jų duoti parodymai, kuriuos šie dar kartą patvirtino. Nukentėjusioji pažymi, kad liudytojai V. U., K. S.–U., M. K., A. L., V. B., A. K., M. U., A. M., A. S. negalėjo patvirtinti, jog konkrečiu laikotarpiu, nuo 23.00 iki 23.30 val. (kai buvo įvykdytas padegimas) R. U. būtų bendravęs ar buvęs su jais. Be to, visi gynybos liudytojai siekė patvirtinti R. U. alibi laikotarpiu tarp 23 ir 23.15 val., o policijos pareigūnų nuteistieji buvo sustabdyti 23.55 val., todėl liudytojų parodymai (apie skirtingus laikotarpius) negali sutapti, o ji pati (nukentėjusioji) ar liudytojos V. B. ir A. K. apie padegimo laiką iš viso nieko išsamaus negalėjo paaiškinti. Atsiliepime nurodoma, kad liudytojų E. S. ir D. Š. parodymai pakankamai išsamūs, esminėmis detalėmis sutampa tarpusavyje, neprieštarauja kitiems bylos duomenims. Pagal jų parodymus, kartu su A. S. automobiliu „VW Golf“ važiavo R. U.. Kasatoriaus argumentai, kad šių liudytojų tarnybiniuose pranešimuose bei apklausiant ikiteisminio tyrimo metu šiek tiek skiriasi paaiškinimai dėl to, kada paaiškėjo, jog A. S. sulaikytas įtariant jį padarius nusikalstamą veiką, neturi reikšmės. Tai, kad A. S. važiavo ne vienas, teisme patvirtino ir jis pats, tačiau atsisakė įvardyti keleivį. Nukentėjusiosios teigimu, tai visiškai nesuprantama, nes būtent tai galėtų patvirtinti ne tik A. S., bet ir R. U. versijas bei paneigti liudytojų duotus parodymus.
Nukentėjusioji nurodo, kad A. S. yra jos kaimynas, tarp jų yra buvę konfliktų, tai patvirtino ir pats R. U.. Taip pat nukentėjusioji nurodo, kad įtempti santykiai yra ir tarp jos ir liudytojų A. K. bei jos motinos liudytojos V. B., o ši parodė, kad pažįsta R. U. kaip kaimynų vaiką. Byloje nustatytas tarpusavyje susijusių asmenų, kuriuos vienijo konfliktai, ratas. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagrindiniai tiesioginiai įrodymai patvirtina nuteistųjų kaltę padegus sodo namelį. Byloje nustatyta, kad sodo namelis buvo padegtas 2011 m. liepos 6 d. apie 23 val. Pirmasis gaisrą pamatęs asmuo, liudytojas G. M., nurodė, kad būdamas Pašilių soduose apie 23.15 val. pamatė liepsnas. Tai patvirtina Kauno APGV Kėdainių PGT Priešgaisrinės priežiūros poskyrio pateikta informacija, kad apie gaisrą sodo namelyje buvo pranešta 23.29 val. Sodo namelis buvo padegtas tyčia, užpilant degaus skysčio dviejose vietose (ant namelio sienų bei ant pavėsinėje stovėjusio medinio stalo su suolais). Atlikus įvykio vietoje paimtų daiktų tyrimą, specialisto išvadoje nustatyta, kad ant jų buvo benzino ir vaitspirito arba tirpiklio–skiediklio, t. y. sodo nameliui padegti panaudoto degaus skysčio. Analogiškos sudėties degaus skysčio buvo rasta ir ant pirštinių, paimtų iš automobilio 2011 m. liepos 6 d., 23.55 val., kuris buvo sustabdytas Kėdainiuose, Gedimino gatvėje. Pagal liudytojo G. M. parodymus, maždaug 200 m atstumu nuo įvykio vietos ir padegto sodo namelio jis matė įvažiavimo į sodus kelyje prie miško automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei du asmenis; kaltinamieji šiame automobilyje buvo užfiksuoti tą pačią dieną 23.55 val. Kėdainiuose, Janušavos gatvėje. Automobilį sustabdę policijos pareigūnai D. Š. ir E. S. atpažino (tai nurodė apklausų metu ir parodžius atpažinti) jį vairavusį A. S. bei greta jo sėdėjusį R. U. kaip iš matymo pažįstamus asmenis. Be to, šiuo automobiliu jau daugiau negu mėnesį naudojosi vienas iš nuteistųjų A. S.. Pasak nukentėjusiosios, nusikaltimas negalėjo būti padarytas be kruopštaus išankstinio pasirengimo ir plano. Nuteistųjų susitarimas daryti nusikalstamą veiką pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, rodančiais, kad jie pritaria vienas kito neteisėtiems veiksmams, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą padegti. Nors apie rengimąsi bei apie nusikalstamos veikos padarymą nuteistieji parodymų nedavė, o netgi neigė darę nusikaltimą, nukentėjusiosios teigimu, iš bylos aplinkybių aišku, kad rengimasis buvo ir jis tęsėsi tam tikrą laiką, nes kaltininkai turėjo pasiruošti – įsigyti specialių įrankių: degaus skysčio, pirštines, indą skysčiui, automobilį. Visa tai rodo, kad viskas buvo detaliai suplanuota, viskam pasirengta, o tai visiškai atitinka bendrininkavimo požymius. Dėl to R. U. ir A. S. pagrįstai pripažinti kaltais kaip bendravykdytojai, o iš nuosprendžio turinio suprantama bendrininkavimo rūšis bei nuteistųjų vaidmuo.
Nukentėjusiosios manymu, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, be to, abiejų instancijų teismai nepadarė ir kitų esminių BPK pažeidimų, nesuvaržė nuteistųjų teisių. Teismų nuosprendyje ir nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Be to, dėl A. S. kasacinio skundo atsiliepime nurodoma, kad jis neigia pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas aplinkybes, jog padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas, tačiau jokių konkrečių tai pagrindžiančių argumentų nenurodo. Be to, nukentėjusioji pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, į posėdį liudytojų nekviečia, neskiria ekspertizių ir neatlieka kitų su įrodymų tikrinimu susijusių veiksmų, šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu.
Nuteistųjų R. U. ir A. S. kasaciniai skundai atmestini.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasaciniai skundai nepagrįsti.
Dėl A. S. kasacinio skundo
Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, jame nenurodyti konkretūs teisiniai pagrindai, dėl kurių prašoma panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatorius tik teigia, kad nusikaltimo nepadarė, teismų padarytos išvados neteisingos ir grindžiamos prielaidomis, o ne įrodymais, be to, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo (A. S.) apeliacinį skundą ir nepaneigė jame išdėstytų argumentų. Toks kasacinio skundo turinys leidžia teigti, kad kasatorius ginčija jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas, įrodytumą ir teismų sprendimų pagrindimą, tiesiog nesutikdamas su teismų padarytomis išvadomis. Taigi, kasacinio skundo teiginiai, viena vertus, yra iš esmės bendro pobūdžio, deklaratyvūs, antra vertus – prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Priešingai nei nurodo kasatorius, jo kaltė grindžiama teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurių vertinimą atliko tiek pirmosios instancijos teismas, tiek bylą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas (BPK 20 straipsnis). Priimtuose teismų sprendimuose pateiktos motyvuotos išvados apie tai, kuo grindžiamas įrodyta pripažintos A. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas A. S. apeliacinį skundą, nutartyje motyvuotai paaiškino, kodėl jo argumentai atmetami, o apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ji buvo patikrinta tiek, kiek to prašė apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. (BPK 320 straipsnio 3 dalis), o tai, kad teismo padarytos išvados jam nepriimtinos, savaime nereiškia, kad jo skundo argumentai neišnagrinėti (ar nepaneigti).
Be to, kasaciniame skunde A. S. nurodo, kad kitam nuteistajam šioje byloje – R. U. – nuosprendžio vykdymas buvo sustabdytas, prokuratūrai pateikta duomenų apie tai, kad šis negalėjo padaryti nusikaltimo, o dėl to kasatoriui kyla klausimas, kaip vertinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį (dėl tos pačios veikos padarymo). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šie teiginiai kasaciniame skunde niekaip nesusieti su teisės taikymo pažeidimais teismams priimant nuosprendį ir (ar) nutartį dėl A. S., o be to, atsižvelgdama į tai, kad kasatorius R. U. šiuos klausimus iškelia savo pateiktame skunde, dėl jų pasisakys šios nutarties dalyje dėl R. U. kasacinio skundo.
Dėl R. U. kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimais
Iš R. U. kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad, nurodydamas apie teismų padarytus BPK normų pažeidimus, kasatorius iš esmės nesutinka su abiejų instancijų teismų pateiktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo, be to, mano, kad liudytojų D. Š. ir E. S. parodymai gauti ir ištirti teisiamajame posėdyje (juos perskaitant) nesilaikant baudžiamajame procese nustatytos tvarkos (taisyklių), t. y. neleistinai. Kasatorius taip pat teigia, kad buvo padaryta pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu nerenkant (jo prašymu) teisinančių įrodymų, o teismų sprendimuose į teisinančius duomenis neatsižvelgta, prieštaravimai tarp įrodymų liko nepašalinti, byla išnagrinėta neišsamiai. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek jis prašė apeliaciniame skunde, ir tai argumentuoja tais pačiais teiginiais, susijusiais su faktinių aplinkybių nustatymu (įrodinėjimu). Pažymėtina, kad iš esmės tuos pačius argumentus R. U. buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų netiria, nevertina ir faktinių aplinkybių nenustato (tai yra žemesnių instancijų teismų nagrinėjimo dalykas). BPK 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai – netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) esminiai BPK pažeidimai. Dėl to R. U. kasaciniame skunde nurodyti teiginiai ir argumentai, kuriais ginčijamas teismų sprendimų pagrįstumas, nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK normų pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Vienais iš tokių pažeidimų – BPK 20 straipsnio 1 ir 3 dalių – kasatorius nepagrįstai laiko tai, kad teismo nuosprendyje nepaminėtos teismo nutartys dėl leidimo taikyti BPK 154 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę ir prokuroro nutarimas bei aktas dėl taikant šią priemonę gautos nereikšmingos informacijos sunaikinimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad minimos teismo nutartys rodo tik tai, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo leista taikyti BPK 154 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę, tačiau jos taikymo metu gauti tyrimui reikšmės neturintys duomenys, kaip tai nustatyta to paties BPK straipsnio 8 dalyje, prokuroro nutarimu buvo sunaikinti surašius atitinkamą aktą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo atveju baudžiamojo proceso normų pažeidimų, susijusių su teismo sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių įrodinėjimu, nepadaryta.
Kasaciniame skunde R. U. daug dėmesio skiria įrodinėjimui aplinkybės, ar jis buvo kartu su A. S. įvykio metu. Vienais iš šią faktinę aplinkybę patvirtinančių įrodymų teismai laikė liudytojų D. Š. ir E. S. parodymus. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies, 276 straipsnio nuostatas, nes nesilaikė minėtų liudytojų apklausos tvarkos (BPK 279 straipsnio 2 dalis); jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negalėjo būti perskaityti teisme, todėl yra neleistini. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisiamajame posėdyje apklausiant minėtus liudytojus, BPK nustatyta tvarka įspėjus juos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, buvo pasiūlyta pranešti apie jiems žinomas bylos aplinkybes, tačiau šiems pareiškus, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus (nuo įvykio buvo praėję pusantrų metų), jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti (BPK 276 straipsnis). Liudytojai patvirtino šių perskaitytų parodymų tikrumą, be to, atsakė į proceso dalyvių (iš jų – ir paties R. U.) klausimus. Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad teismai iš esmės pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias taisykles (BPK 20, 276 straipsniai). Pažymėtina ir tai, kad D. Š. ir E. S. parodymų patikimumas dėl aplinkybių, kada ir kur jie, kaip viešosios policijos patruliai, sustabdė važiuojančius automobiliu „VW Golf“ R. U. ir A. S. (pastarasis vairavo), kuriuos atpažino (o iš matymo pažinojo juos ir anksčiau), įvertintas, jie palyginti su kitais bylos įrodymais. Darydami išvadą apie pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės buvimą teismai rėmėsi ir šių policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais dėl KET pažeidimo, kuriuose nurodyta, kad automobilio „VW Golf“ vairuotojas, t. y. A. S., kaip pažeidėjas buvo sustabdytas Kėdainių mieste 2011 m. liepos 6 d., 23.55 val., važiuojantis nuo Jonavos pusės (t. y. nuo Pašilių sodininkų bendrijos, kur buvo padegtas A. L. priklausantis sodo namelis). Šiais įrodymais gauti faktai palyginti su liudytojo G. M., mačiusio įvykio vietoje apie 23.15 val., kai užsidegė sodo namelis, tą patį automobilį „VW Golf“ (nurodė ir jo valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame buvusius du asmenis, parodymais. Teismai konstatavo, kad minėtus duomenis papildo ir atitinka automobilio „VW Golf“, įvykio vietos apžiūros protokoluose, specialistų išvadose nurodytos aplinkybės apie gaisro kilimo priežastį ir tos pačios rūšies degiųjų medžiagų pėdsakus, rastus ant daiktų gaisravietėje ir ant pirštinių, buvusių minėtame automobilyje, taip pat bylos dokumentuose užfiksuotas informacijos apie gaisrą gavimo laikas – 23.29 val. Kasaciniame skunde nurodytų liudytojų M. K., K. S. (U.), V. U. parodymų įrodomoji reikšmė taip pat motyvuotai įvertinta (šie liudytojai nenurodė faktų, paneigiančių R. U. buvimą kartu su A. S. įvykio vietoje įvykio metu). Kasatorius nepagrįstai teigia ir tai, kad kiti, jo manymu, jį teisinantys įrodymai nebuvo renkami ir vertinami. Priešingai, tikrinant kasatoriaus versiją, kad esą nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvęs Kėdainių mieste degalinėje „Lukoil“, buvo apklaustas šios degalinės darbuotojas R. T. ir, kaip nurodyta nuosprendyje, šios versijos liudytojas negalėjo patvirtinti. Be to, priešingai negu nurodo kasatorius, nėra pagrindo teigti, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą ir dėl tos priežasties, jog neištyrė minėtos degalinės vaizdo įrašų, nes tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai jų pareikalavo, šių įrašų pateikti nebuvo galimybės – jie neišsaugoti (saugojimo laikas – 1 mėn.). Kartu pažymėtina, kad bylai reikšmingų faktų (įrodinėjant kasatoriaus kaltę) nustatymas grindžiamas kitais įrodymais. Be anksčiau nurodytų, abiejų instancijų teismai aptarė R. U. ir A. S. naudojamų mobiliųjų telefonų ryšių, jų judėjimo pagal bokštus (celes) duomenis. Be to, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas kasatoriaus gynėjo prašymą, pridėjo prie bylos UAB „Bitė Lietuva“ pateiktą informaciją apie celių veikimo zonas, šią informaciją priimtoje nutartyje išanalizavo, palygino su iš kitų šaltinių gauta informacija ir pateikė motyvuotas išvadas dėl minėtų duomenų vertinimo. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, pagal kurias tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pačių nuteistųjų – tiek R. U., tiek A. S. – parodymų turinys atskleistas apkaltinamajame nuosprendyje, kuriame pateiktas ir išsamus jų vertinimas. Taip pat juos įvertino ir apeliacinės instancijos teismas. Teismų pateiktos išvados dėl šių parodymų, kaip nenuoseklių, neatitinkančių tikrovės ir paneigtų kitais įrodymais, vertinimo, yra argumentuotos. Taigi, įrodytomis pripažintų R. U. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymas grindžiamas teisme ištirtais įrodymais, kurių kiekvieno ir visumos vertinimas motyvuotas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių – teisinančių ir kaltinančių – išnagrinėjimu, t. y. laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs įrodymų patikimumą bei pakankamumą ir pripažindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas pagrįstomis, nepažeidė įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančių BPK 20 straipsnio nuostatų. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes esą (kasatoriaus teigimu) nepatikrino bylos tiek, kiek jis to prašė paduotame apeliaciniame skunde. Vien tai, kad šio teismo padarytos išvados yra ne tokios, kaip to norėtų kasatorius (apeliantas), nereiškia BPK pažeidimų. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl apeliacinio skundo argumentai atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Dėl kitų R. U. kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 304, 305, 307 straipsnių reikalavimų, nes jo įžanginėje dalyje bendrai nurodoma, kad R. U. ir A. S. kaltinami pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, aprašomojoje nuosprendžio dalyje kiekvieno iš jų padaryta nusikalstama veika aprašyta atskirai (nepaisant to, kad nuteistiesiems inkriminuotas bendrininkavimas padarant tą pačią nusikalstamą veiką), antra vertus, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodytas BK 24 straipsnis, 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas (atsakomybę sunkinanti aplinkybė – bendrininkų grupė), be to, neatskleistos konkrečios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pirma – apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis šiais klausimais nebuvo skundžiamas ir dėl to jie nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, o pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Antra, kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio (kurį apeliacinės instancijos teismas nurodė esant teisėtą, pagrįstą ir teisingą) turinio, kasaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimų nepagrįsti, paremti samprotavimais klaidingai aiškinant esmines nuosprendžių surašymo taisykles. Beje, teismas bendrininkų grupės, kaip nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nepripažino, o pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas gali taip nuspręsti. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad R. U. nuteistas kaip bendravykdytojas, t. y. atsakantis už BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, o inkriminuotos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, sudėtį sudarančios konkrečios faktinės aplinkybės, leidžiančios spręsti baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą, atskleistos ir teismų sprendimuose nurodytos.
Kasaciniame skunde, prašant atnaujinti bylą ir perduoti ją iš naujo tirti prokuratūrai, iškelti klausimai, susiję su naujų aplinkybių išaiškinimu, taip pat nebuvo nagrinėjami apeliacine tvarka ir teismui, nagrinėjusiam R. U. apeliacinį skundą, nebuvo žinomi. Tuo atveju, jei šioje byloje naujai paaiškėtų aplinkybės (procesas dėl jų 2014 m. vasario 21 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas), procesas dėl bylos atnaujinimo ir teismų sprendimų panaikinimo galėtų vykti pagal BPK XXXIII skyriaus (443–450 straipsnių) nuostatas, t. y. ne kasacine tvarka.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, pagal kasaciniuose skunduose nurodytus argumentus nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamus teismų nuosprendį ir nutartį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų A. S. ir R. U. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai:
Aurelijus Gutauskas
Jonas Prapiestis
Dalia Bajerčiūtė
