Baudžiamoji byla Nr. 2K–218/2014
Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00595-2012-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.27.1;
1.2.27.5;
2.2.4.3 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio.
Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir jam paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda bei pagal 290 straipsnį ir jam paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. B. paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Priteista iš R. B. nukentėjusiesiems S. G., T. M. ir P. D. po 3000 Lt neturtinės žalos.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžiu panaikinta Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria R. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kita Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. B. pagal BK 290 ir 286 straipsnius nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 28 d., apie 00.45 val., prie pastato, esančio Elektrėnuose, Pergalės g. 55, vartodamas įžeidžiančius žodžius, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato (duomenys neskelbtini) būrio vadą S. G. ir patrulius T. M. bei P. D. Be to, nenorėdamas vykdyti teisėtų minėtų policijos pareigūnų reikalavimų, jiems pasipriešino, o būtent: juos stumdė; be to, policijos pareigūnams panaudojus prieš jį kovinių imtynių veiksmus ir surakinus jam antrankiais rankas iš priekio bei sulaikytą pasodinus į tarnybinį automobilį „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ant galinės keleivių sėdinės, tyčia kairės rankos alkūne sudavė vieną smūgį į krūtinę šalia atsisėdusiam patruliui T. M., sumušė krūtinės kairę pusę, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip R. B. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino tarnybines pareigas einantiems pareigūnams S. G., T. M. ir P. D.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. B. gynėjas advokatas Marius Monkevičius prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad R. B. pareikštas kaltinimas pagal BK 290 straipsnį neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jame nėra nurodyti būtinieji nusikalstamos veikos požymiai, t. y. kokiais žodžiais buvo įžeisti valstybės tarnautojai ir kokie įžeidžiantys žodžiai buvo pasakyti kiekvienam iš jų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Tokią nepagrįstą išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad dalis įžeidžiančių žodžių buvo nurodyti toje kaltinamojo akto dalyje, kurioje išdėstyti duomenys, pagrindžiantys R. B. pareikštą kaltinimą (šioje dalyje yra ir nuorodos į procesinius dokumentus, kuriuose užfiksuota visa minėtų žodžių forma). Be to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad apklausti teisme nukentėjusieji nurodė, kokius įžeidžiančius žodžius jiems pasakė R. B., todėl nėra pagrindo teigti, jog išnagrinėjus bylą pagal byloje esantį kaltinamąjį aktą buvo pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir suvaržyta teisė į gynybą. Anot kasatoriaus, tai kad dalis įžeidžiančių žodžių yra nurodyti kaltinamojo akto dalyje, kurioje išdėstyti nukentėjusiųjų ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, negali būti laikoma tinkama kaltinimo formuluote. Būtini BK 290 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymiai, t. y. konkretūs įžeidžiantys žodžiai, turi būti nurodyti kaltinamojo akto dalyje, kurioje yra aprašoma pati nusikalstama veika, o ne toje dalyje, kurioje nurodoma, kokiais duomenimis grindžiamas kaltinimas padarius tą nusikalstamą veiką. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2005). Kadangi šioje byloje surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, tai baudžiamoji byla turėjo būti perduota prokurorui, kad būtų pašalinti kaltinamojo akto trūkumai. Nors pradėjus bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme buvo prašoma grąžinti bylą prokurorui, kad būtų pašalinti kaltinamojo akto trūkumai, tačiau teismas prašymą nepagrįstai atmetė motyvuodamas tik tuo, jog nuo nekonkretaus kaltinimo yra lengviau gintis.
Taip pat kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, pagal kuriuos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje apibūdinant veiką atkartojama kaltinamajame akte pateikta formuluotė, kad R. B., vartodamas įžeidžiančius žodžius, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus. Konkretūs ištarti žodžiai minimi tik toje nuosprendžio dalyje, kurioje analizuojami ištirti įrodymai.
Kasatorius teigia, kad R. B. nepagrįstai nuteistas pagal BK 290 straipsnį, nes jam turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 2 dalis. Skunde pabrėžiama, kad R. B. necenzūrinius žodžius vartojo ne siekdamas įžeisti konkrečius pareigūnas, o piktindamasis situacija, nes pareigūnai be jokios priežasties sustabdė jo sūnaus vairuojamą automobilį, neprisistatė, liepė atverti automobilio bagažinę. Pareigūnas S. G. be jokios priežasties iškvietė policijos pareigūnų pastiprinimą, o atvykus pareigūnų ekipažui ir visiems trims pareigūnams besikalbant tarpusavyje, R. B. išlipo iš automobilio ir norėjo išsiaiškinti situaciją, tačiau pareigūnai įsakmiu tonu liepė jam grįžti į automobilį, o šiam nepaklusus, policijos pareigūnai panaudojo fizinę prievartą ir specialiąsias priemones (antrankius) bei įsodino jį į tarnybinį automobilį. Kasatorius pažymi, kad R. B. necenzūrinius žodžius vartojo protestuodamas prieš pareigūnų veiksmus, jis nesiekė tyčia juos įžeisti. Nukentėjusieji bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad, be rusiškų keiksmažodžių, nuteistasis juos pavadino „gaidžiais“ ir pan., ir tai juos įžeidė, tačiau vertinant padarytos veikos pavojingumo laipsnį, be išsakytų žodžių turinio, būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, o būtent – veikos padarymo priežastis (pasipiktinimas neprofesionaliu policijos pareigūnų elgesiu). Be to, teismai nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis necenzūrinius žodžius vartojo pašalinių asmenų akivaizdoje, nes iš bylos duomenų matyti, jog konfliktas vyko vėlyvu paros metu, apie 00.45 val., mažai judrioje gatvėje, o liudytojai R. B. ir R. B. parodė negirdėję jokių įžeidžiančių žodžių. Kad nuteistasis padarė administracinį teisės pažeidimą patvirtina ir tai, jog įvykio vietoje buvę pareigūnai pareikalavo, kad jis sėstų į policijos automobilį, kur jam bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už policijos pareigūnų įžeidimą. Nors pareigūnai T. M. ir P. D. teigė, kad vežamas tarnybiniu automobiliu į policijos komisariatą R. B. ir toliau juos įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, tačiau, kokiais konkrečiais žodžiais jie buvo įžeisti, pareigūnai nenurodė. Esant šioms aplinkybėms, kasatorius teigia, kad, įvertinus pasakytų žodžių turinį, jų vartojimo intensyvumą, kryptingumą ir tų veiksmų padarymo aplinkybes (nakties metu mažai judrioje miesto vietoje, negirdint pašaliniams asmenims, necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu protestuojant prieš pareigūnų veiksmus), teismai nepagrįstai konstatavo, jog R. B. veiksmai yra tokio pavojingumo laipsnio, kuris peržengia administracinės atsakomybės ribas.
Taip pat kasatorius mano, kad R. B. nepagrįstai nuteistas pagal BK 286 straipsnį, nes jokie bylos įrodymai, išskyrus pačių nukentėjusiųjų parodymus, to nepatvirtina, o BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik nukentėjusiųjų parodymais. Nors byloje nustatyta, kad, sulaikant R. B., trys policijos pareigūnai vienu metu prieš jį panaudojo kovinius veiksmus ir uždėjo antrankius, tačiau sulaikant besipriešinantį asmenį antrankiai visada dedami iš nugaros, kad asmuo negalėtų panaudoti fizinės jėgos (tą jis gali padaryti uždedant antrankius priekyje). Todėl pareigūnų motyvas, kad nuteistajam rankas surakino iš priekio, o ne už nugaros, nenorėdami jo sužaloti, vertintinas kritiškai. Tai, kad antrankius pareigūnai uždėjo už nugaros, patvirtino ir pats nuteistasis, o policijos pareigūnai antrankius perdėjo į priekį tik atvykus prie policijos komisariato pastato. Kasatoriaus manymu, pareigūnai tokius parodymus davė siekdami patvirtinti tariamą R. B. smurtavimą, nes surakintomis už nugaros rankomis nėra jokios galimybės suduoti smūgius.
Be to, skunde nurodoma, kad R. B. veiksmai sulaikymo metu nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad galėtų būti pripažinti fizinio smurto panaudojimu BK 286 straipsnio prasme, nes nuteistasis, siekdamas išvengti sulaikymo, tik nesileido sodinamas į tarnybinį automobilį. Teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nurodė, kad fizinio smurto naudojimą prieš pareigūnus patvirtina liudytojos L. S. bei iš dalies liudytojų R. B. ir R. B. parodymai, nors minėti liudytojai tokių parodymų nedavė, o vaizdo įraše, kuris buvo peržiūrėtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat nėra užfiksuota, kad nuteistasis naudojo fizinį smurtą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Žydrūnas Radišauskas prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad nesutinka su kasatoriaus argumentu, jog nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje nebuvo konkretizuota, kokius konkrečius įžeidžiančio pobūdžio žodžius išsakė nuteistasis pareigūnams, kas suvaržė jo teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, ir teisę į gynybą.
Kasaciniame skunde cituojamoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2005 pažymėta, kad įžeidimo sudėtį sudarančius konkrečius žodžius galima nurodyti tiek tiesiogiai kaltinime, tiek netiesiogiai – juos nurodant protokoluose ar kituose byloje esančiuose dokumentuose. Iš baudžiamosios bylos dokumentuose užfiksuotų duomenų matyti, kad dalis įžeidžiančių žodžių, kuriais grindžiamas kaltinimas, nurodyti pačiame kaltinamajame akte, o būtent jo dalyje, kurioje išdėstyti duomenys, pagrindžiantys R. B. pareikštą kaltinimą. Šioje dalyje yra ir nuorodos į procesinius dokumentus, kuriuose užfiksuota visa minėtų žodžių forma. Kaltinamasis aktas R. B. buvo įteiktas įstatymo nustatyta tvarka, gynėjo prašymu R. B. įteikta ir visa kita ikiteisminio tyrimo medžiaga, surinkta iki kaltinamojo akto surašymo. Taigi, minėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad kaltinimo turinys R. B. buvo gerai žinomas. Be to, vėlesnėje kasacinio skundo dalyje pats kasatoriaus jau cituoja R. B. konkrečius žodžius, adresuotus policijos pareigūnams, t. y. „gaidžiai“, „pidarai“, ir pripažįsta, jog buvo vartojami būtent tokie žodžiai, todėl kasatoriaus teiginys neva nuteistasis nežinojo, kokius konkrečius įžeidžiančius žodžius jis vartojo, yra nepagrįstas. Kasatoriaus reikalavimas įžeidžiančius žodžius įrašyti į kaltinimą, o vėliau juos pakartoti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, yra perteklinis ir šiuo atveju šių žodžių nurodymas kituose bylos dokumentuose niekaip nesuvaržė kaltinamojo teisų.
Taip pat prokuroras atsiliepime nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad nuteistojo veika, kvalifikuota pagal BK 290 straipsnį, atitinka ATPK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad atribojant ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, būtina įvertinti tokios veikos intensyvumą, trukmę, pobūdį bei kitus požymius, nusakančius veikos pavojingumo laipsnį.
Šioje byloje nuteistojo atlikti veiksmai viršijo administracinio teisės pažeidimo ribas ir yra pavojingesni, todėl pagrįstai kvalifikuoti kaip nusikalstami. Byloje nustatyta, kad nuteistasis pradėjo įžeidinėti pareigūnus po to, kai šie sustabdė jo sūnaus vairuojama automobilį ir pareikalavo atidaryti automobilio bagažinę. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis, būdamas nepatenkintas tuo, kaip policijos pareigūnai vykdo įstatymų jiems priskirtas funkcijas, pastaruosius išplūdo, taip juos įžeisdamas, ir, priešingai nei mano kasatorius, tai padarė viešai – kitų žmonių akivaizdoje.
Be to, nuteistasis nepakluso teisėtam pareigūnų nurodymui likti automobilyje, kuris buvo sustabdytas patikrinimui (KET 58 punktas), o vėliau pasipriešino pareigūnų nurodymui sėsti į policijos tarnybinį automobilį dėl administracinio teises pažeidimo protokolo surašymo, savo nesutikimą išreikšdamas ir fizine jėga. t. y. stumdydamas pareigūnus, bandžiusius nutraukti neteisėtus jo veiksmus (pareigūnų įžeidinėjimą). Pirmiau išdėstytos aplinkybės pagrįstai teismams leido daryti išvadą, kad nuteistasis tyčia vartojo įžeidžiančius ir necenzūrinius žodžius, siekdamas įžeisti policijos pareigūnus ir juos pažeminti, taip pat priešinosi teisėtiems pareigūnų nurodymams, panaudodamas prieš juos fizinį smurtą.
Nuteistojo neteisėtų veiksmų kryptingumą, aiškų suvokimą, kad panaudodamas fizinį smurtą jis priešinasi policijos pareigūnui, ir norą taip veikti patvirtina ir tolesnis jo elgesys policijos automobilyje bei komisariate. Bylos duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnams sulaikant nuteistąjį, jis stumdėsi, t. y. naudojo fizinę jėgą, o tokie veiksmai atitinka BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.
Nuteistojo R. B. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 286 ir 290 straipsnių taikymo
BK 290 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimas gali pasireikšti žodžiais ar veiksmais, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakomybę už tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojų įžeidimą numato ne tik baudžiamasis, bet ir administracinis įstatymai. Pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš principo tiek ATPK 187 straipsnio 2 dalies, tiek BK 290 straipsnio paskirtis yra ta pati, t. y. sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, teismai vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinės teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-505/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-505/2010">2K-505/2010</a>). Teismų praktikoje atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę dėl valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo vadovaujamasi objektyviaisiais veikos požymiais. Baudžiamajame kodekse veikos – įžeidimo – turinys nedetalizuotas, o administracinių teisės pažeidimų kodekse – detalizuotas tik šiek tiek, tačiau sąvoka „kitokiu elgesiu“ taip pat gali būti vertinama labai įvairiai. Vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į pareigūnus; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš pareigūnų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į pareigūnus, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Greta to didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka: ar šie žodžiai buvo vartojami prieš pareigūnus pašalinių žmonių akivaizdoje, gatvėje, kurioje buvo (nebuvo) žmonių. Pats valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas gali būti padaromas viešai arba neviešai. Nors veikai kvalifikuoti įžeidimo pobūdis reikšmės neturi, tačiau viešas nukentėjusiojo įžeidimas įžūliau ir šiurkščiau pažeidžia objektą. Darydami tokio pobūdžio veikas asmenys dažnai būna neblaivūs. Tokiais atvejais svarbiomis tampa šios detalės: ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar įvykio dalyviai buvo negatyviai nusiteikę vienas prieš kitą, ar kaltininkas nebuvo išprovokuotas taip elgtis ir pan.
ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Pagal BK 286 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, o ATPK 187 straipsnio 1 dalis pasipriešinimo būdo nenurodo. Būtent veikos padarymo būdas, t. y. fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti, lemia didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, leidžiantis atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-505/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-505/2010">2K-505/2010</a>, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012). ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk4LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-298/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-298/2009">2K-298/2009</a>).
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė šias bylos aplinkybes: R. B. įvykio metu policijos pareigūnams sustabdžius automobilį, kurį vairavo jo sūnus, o galinėje sėdynėje sėdėjo R. B., jo žmona ir mažametė dukra, ir pradėjus tikrinimo procedūras (bagažinės apžiūra, blaivumo patikrinimas, protokolo rašymas), vartodamas įžeidžiančius žodžius (,,iškrypėlis“,,,gaidžiai“, kitus necenzūrinius žodžius), įžeidė savo pareigas einančius policijos pareigūnus – S. G., T. M. bei P. D. Be to, R. B. nevykdė minėtų policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų – nelipti iš automobilio, išlipęs iš jo nevykdė nurodymo grįžti, o sulaikomas pasipriešino – stumdė policijos pareigūnus. Policijos pareigūnams panaudojus prieš R. B. kovinių imtynių veiksmus, surakinus jam antrankiais rankas iš priekio ir jį pasodinus į tarnybinį automobilį ant galinės keleivių sėdinės, jis tyčia kairės rankos alkūne sudavė vieną smūgį į krūtinę šalia atsisėdusiam pareigūnui T. M., taip sumušė krūtinės kairę pusę, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Pagal Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 5 punktą vienas iš policijos uždavinių yra nusikalstamų veikų bei kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas. Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį policijos pareigūnas turi teisę, įgyvendindamas policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus. Pagal Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti.
Byloje nustatyta, kad įvykio metu policijos pareigūnai S. G. ir L. S. sustabdė automobilį, kuriame važiavo R. B. su šeima, pagrįstai įtardami, kad automobilio vairuotojas, važiuodamas mieste, viršijo leidžiamą greitį. Automobilio salone buvo jaučiamas alkoholio kvapas, todėl pagrįstai buvo nutarta patikrinti vairuotojo blaivumą. Be to, buvo nustatyta, kad automobilis nepažymėtas klevo lapo ženklu, nors jį vairavo asmuo, neturintis dvejų metų stažo, todėl vairuotojui buvo rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Taigi policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti. R. B. papiktino jau pats automobilio sustabdymo faktas ir jis pradėjo įžeidinėti policijos pareigūną S. G., vadindamas jį,,iškrypėliu“, nevykdė teisėto jo nurodymo nelipti iš automobilio, išlipęs iš jo nevykdė nurodymo grįžti ir toliau įžeidinėjo policijos pareigūnus – S. G., T. M. bei P. D. vadindamas juos,,iškrypėliais“,,,gaidžiais“, kitais necenzūriniais žodžiais, bandant jį sulaikyti pasipriešino – stumdė policijos pareigūnus, o pasodinus į tarnybinį automobilį R. B. tyčia kairės rankos alkūne sudavė vieną smūgį į krūtinę šalia atsisėdusiam pareigūnui T. M., taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
R. B. įžeidžiančius žodžius vartojo viešai, t. y. kitų žmonių akivaizdoje, juos girdėjo ne tik policijos pareigūnai, kuriems įžeidimai buvo adresuoti, bet ir jų kolegos (policijos pareigūnė L. S.), taip pat nuteistojo žmona bei nepilnametė duktė. Priešingai nei teigia kasatorius skunde, įžeidžiantys žodžiai buvo adresuoti konkrečiai tarnybines pareigas vykdantiems policijos pareigūnams, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Tiek pasakytų necenzūrinių orumą žeidžiančių žodžių prasmė, tiek jų adresatai, tiek situacija, kuriai esant šie žodžiai buvo pasakyti, tokių žodžių sakymo tikslas – pažeminti savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – nuteistajam R. B. buvo suprantami ir aiškūs. Taigi vertinant byloje nustatytus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius veikos požymius bei jos pavojingumą, kurį šiuo atveju lemia veikos intensyvumas ir trukmė, R. B. veiksmai atitinka BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Jau buvo minėta, kad baudžiamąją atsakomybę pagal BK 286 straipsnį lemia, kai kaltininkas naudoja fizinį smurtą pasipriešindamas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Fizinis smurtas BK 286 straipsnio prasme – tai bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokie objektyvieji požymiai R. B. veiksmuose nustatyti, jis priešinosi policijos pareigūnams – juos stumdė ir tyčia alkūne sudavė vieną smūgį į krūtinę pareigūnui T. M., taip jam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. R. B. suvokė, kad priešinasi policijos pareigūnams panaudodamas fizinį smurtą, ir norėjo taip veikti, t. y veikė tyčia.
Pagal teismo nustatytas aplinkybes R. B. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip BK 286 ir 290 straipsniuose numatytų nusikaltimų ideali sutaptis. Taigi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl kasatoriaus nurodytų procesinių pažeidimų (BPK 219 straipsnis,301straipsnio 2 dalis)
Kasatorius teigia, kad R. B. pagal BK 290 straipsnį pareikštas kaltinimas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jame nebuvo nurodyti būtinieji nusikalstamos veikos požymiai, t. y. kokiais žodžiais buvo įžeisti valstybės tarnautojai ir kokia įžeidžiantys žodžiai buvo pasakyti kiekvienam iš jų, o apsiribojama bendra formuluote, kad R. B., „vartodamas įžeidžiančius žodžius, įžeidė policijos pareigūnus“. Kartu kasatorius tvirtina, kad taip buvo pažeistos BPK 10 straipsnio ir 44 straipsnio 7 dalies nuostatos padarant esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris suvaržė R. B. teisę gintis.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. B. kaltinamasis aktas buvo įteiktas įstatymo nustatyta tvarka, o gynėjo prašymu – įteikta ir visa kita ikiteisminio tyrimo medžiaga, surinkta iki kaltinamojo akto surašymo, taigi kaltinimo turinys R. B. buvo žinomas. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. B. nurodė, kad kaltinimą suprato, papildymų neturėjo, duodamas parodymus pripažino, jog galėjo policijos pareigūnus „pasiųsti ant trijų raidžių“. Iš bylos medžiagos matyti, kad necenzūrinius žodžius, kuriais juos įžeidė R. B., policijos pareigūnai nurodė ne tik duodami parodymus teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad R. B. turėjo realią galimybę gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, jam buvo tinkamai pranešta apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą.
Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame nurodyti R. B. inkriminuoto BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo vieta (Elektrėnai, prie pastato Pergalės g. 55), laikas (data ir konkretus paros laikas), būdas (įžeidžiančių žodžių adresavimas pareigūnams), padariniai (pareigūnų įžeidimas).
Atsižvelgus į visas šioje nutarties pastraipoje nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad konkrečių necenzūrinių žodžių, kuriais R. B. vadino policijos pareigūnus, nenurodymas kaltinamajame akte gali būti vertinamas tik kaip tam tikras to akto trūkumas, o ne kaip esminis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų pažeidimas, suvaržęs kaltinamojo R. B. teises. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2012).
Kasatorius klaidingai teigia, kad BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik nukentėjusiųjų parodymais, nes tokiais parodymais negalima grįsti nuosprendžio tik tuo atveju, kai jiems taikomas anonimiškumas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nebuvo padaryta. Todėl keisti ar naikinti skundžiamus procesinius teismų sprendimus dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Dėl kitų skundo argumentų
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad skunde yra argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas (apie fizinį smurtą nurodė tik nukentėjusieji), jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas (R. B. prieš įsodinant į tarnybinį automobilį jo rankos buvo surakintos ne priekyje, o už nugaros, dėl to jis negalėjo suduoti smūgio pareigūnui T. M.), o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinis teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. B. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Vladislovas Ranonis
Vytautas Masiokas
