Dėl įpareigojimo suformuoti žemės sklypą ir leisti jį nusipirkti ar išsinuomoti

Civilinė byla Nr. 3K-3-160/2007

Procesinio sprendimo kategorija 30.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. G. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. G. ieškinį atsakovams Telšių apskrities viršininko administracijai, Mažeikių rajono savivaldybei dėl įpareigojimo suformuoti žemės sklypą ir leisti jį nusipirkti ar išsinuomoti; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius, V. V., E. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė nurodė, kad 1998 m. liepos 13 d. dovanojimo sutartimi įgijo parduotuvę (duomenys neskelbtini). Leidimą parduotuvei statyti žemės sklypo dalyje, priklausančioje V. V., ši gavo 1994 m.; sklypas ribojasi su miesto fondo žeme, projektuojant ir vykdant statybą, dalis šios žemės, suderinus su architektu ir šiam nužymėjus sklypo ribas (raudonas linijas), buvo paimta įėjimui į parduotuvę iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės įrengti. 1995 m. rugpjūčio 23 d. parduotuvė priduota eksploatuoti; 1998 m. liepos 21 d. – įregistruota Nekilnojamojo turto registre ieškovės vardu. Ieškovė nėra išsipirkusi žemės sklypo po jai priklausančiu pastatu, prašė atsakovų suformuoti žemės sklypą parduotuvei eksploatuoti, leisti jį išsipirkti ar išsinuomoti, tačiau to nebuvo padaryta, todėl ji neturi galimybių įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo daiktu teisių. Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą užstatyti žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Ieškovei priklausantis pastatas yra namų valdoje, o komercinės paskirties sklypo dalis nėra išskirta, todėl, nesuformavus atskiro žemės sklypo, parduotuvė negali funkcionuoti kaip atskiras statinys. Teisės įsigyti nuosavybėn žemės sklypą, reikalingą statiniui eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jo tiesioginę paskirtį, tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija; Žin., 2004, Nr. 167-6128) patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės); 8 punkte nustatyta, kad kai keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais eksploatuoti suformuojamas vienas valstybinės žemės sklypas, šių statinių savininkams (bendraturčiams) parduodamos žemės sklypo dalys, reikalingos kiekvienam atskiram statiniui eksploatuoti; parduodamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą ir jo pagrindu parengtą parduodamo žemės sklypo planą. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovus suformuoti žemės sklypą, būtiną parduotuvei eksploatuoti, leisti jį išsipirkti ar išsinuomoti, ieškinio reikalavimus grindė CK 4.93, 4.98 straipsniais, nurodytomis Taisyklėmis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Mažeikių miesto mero 1992 m. liepos 30 d. potvarkiu įteisinta 948 kv. m privati namų valda (duomenys neskelbtini). Rajono valdybos 1993 m. gruodžio 16 d. potvarkiu Nr. 399 gyvenamojo namo bendraturtėms V. V. ir E. S., valdančioms po 1/2 dalį gyvenamojo namo, leista parduoti po 474 kv. m žemės. 1994 m. V. V. gavo leidimą statyti parduotuvę jai priklausančioje sklypo dalyje; 1998 m. liepos 13 d. komercinės paskirties pastatą padovanojo ieškovei. Pagal 1998 m. gegužės 27 d. nurodyto žemės sklypo ribų geodezinių matavimų planą, suderintą su rajono vyriausiuoju architektu, Telšių apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos departamento Geodezijos ir kartografijos skyriumi, kurį dar kartą 2001 m. kovo 22 d. tikrino Mažeikių rajono savivaldybės administracijos vyriausiasis architektas, nustatyta, kad nurodytos namų valdos plotas yra 966 kv. m. Kadangi gyvenamojo namo bendraturtės nesusitarė dėl naudojamo valstybinės žemės sklypo padalijimo ir dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, tai Telšių apskrities viršininko 2001 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 455 nustatyta parduodamos bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalis – po 483 kv. m – atsižvelgiant į bendraturčių turimas lygias dalis gyvenamajame name, t. y. papildomai po 9 kv. m žemės. 2001 m. rugpjūčio 28 d. ieškovė kreipėsi į Telšių apskrities viršininko administraciją dėl valstybinės žemės sklypo jos komercinės paskirties pastatui eksploatuoti išnuomojimo. Teismas argumentavo, kad iki tol ieškovė nereiškė prašymų dėl žemės, nors parduotuvę nuosavybėn įsigijo 1998 m.; be to, ieškovė nesikreipė dėl detaliojo plano atskiram sklypui suformuoti rengimo. Teismas vertino, kad ieškovė prašo išsinuomoti ar nusipirkti žemę, kuri yra namų valdos sklypo dalis, tačiau V. V. jos naudojamo žemės sklypo dalyje pastačius parduotuvę, o vėliau ją padovanojus ieškovei, neatsirado teisinio pagrindo suformuoti atskirą žemės sklypą parduotuvei eksploatuoti abiejų bendraturčių naudojamo žemės sklypo sąskaita. Ieškovės teisių į žemės sklypą klausimas gali būti sprendžiamas ateityje administracine tvarka.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 5 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, apeliacinį skundą atmetė, priteisė iš ieškovės 12,98 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų, pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo bendraturčių V. V. ir E. S. naudojamo žemės sklypo sąskaita suformuoti atskirą žemės sklypą parduotuvei eksploatuoti. Kolegija argumentavo, kad bylos faktinės aplinkybės yra nustatytos ir įsiteisėjusiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendimu bei apeliacinės instancijos teismo 2002 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovui Telšių apskrities viršininko administracijai dėl apskrities viršininko 2001 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 455 pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Z. G., E. S., Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, kuria nurodyti procesiniai sprendimai palikti nepakeisti, konstatuota, kad 966 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra namų valdos žemė, kuri lygiomis dalimis priklauso gyvenamojo namo bendraturtėms E. S. ir V. V. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį šalys nebegali ginčyti teismų nustatytų faktų. Dėl žemės sklypo padalijimo natūra vyksta namų valdos bendraturčių ginčas, kurį išsprendus, atsiras galimybė V. V. žemės sklypo dalyje suformuoti atskirą žemės sklypą, būtiną parduotuvei eksploatuoti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartį panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismų išvada, kad ieškovės reikalavimas suformuoti žemės sklypą, būtiną pastatui eksploatuoti, negali būti tenkinamas, nes neatitinka nustatyto teisinio reglamentavimo, pripažintina nepagrįsta; išvada padaryta, netinkamai aiškinant ir taikant įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų normas, tarp jų: Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 10 straipsnio 1, 2 dalis, Žemės įstatymo 10 straipsnį, Teritorijų planavimo įstatymo 18, 22 straipsnius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.4, 14.1, 12.4 punktus, kurių esmė yra ta, jog asmenys gali įsigyti žemės sklypus, kurių reikia pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą tiesioginę jų paskirtį; šie žemės sklypai parduodami pagal detaliuosius planus; žemės sklypo plane turi būti išskirta kiekvienam statiniui eksploatuoti reikalinga žemės sklypo dalis ir nustatytas jo plotas; jeigu žemės sklypai yra užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais, žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams eksploatuoti; detalieji planai rengiami, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių; detalieji planai yra privaloma sąlyga tam tikrai asmenų veiklai žemės sklype plėtoti. Pagal Teritorijų planavimo įstatymą detaliojo plano rengimo organizatorius yra savivaldybės direktorius bei valstybės žemės valdytojai (20 straipsnis). Pagal aplinkos ministro patvirtintas Detaliųjų planų rengimo taisykles (2004 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. D1-239) valstybinės žemės valdytojai organizuoja detaliojo plano rengimą tais atvejais, kai jiems valstybinė ar savivaldybės žemė perduota patikėjimo teise. Dėl to pripažintina, kad Mažeikių rajono savivaldybė įstatymo buvo įpareigota parengti sklypo detalųjį planą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą dėl galimybės ieškovei ateityje, išsprendus bendraturčių ginčą dėl žemės padalijimo natūra, spręsti jos keliamą reikalavimą išankstine tvarka, ir tik po to kreiptis teisminės gynybos; toks aiškinimas neatitinka nurodytų įstatymų teisinio reglamentavimo, be to, specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti 2003 m. sausio 16 d. nutartyje nurodyta, kad reikalavimas suformuoti žemės sklypą ir leisti jį nusipirkti ar išsinuomoti susijęs su Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintu Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ar nuomos ne žemės ūkio paskirčiai taisyklių tvarkos įgyvendinimu; ginčas kyla iš teisinių santykių, susijusių su valstybinės žemės nuoma ar jos pardavimu; iš privatinių teisinių santykių kylantys ginčai nagrinėjami CPK nustatyta tvarka.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 279 straipsnio 4 dalį. Pagal nurodytą procesinės teisės normą nustatytas draudimas teismui nagrinėti ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; pagal CPK 135 straipsnio 1 dalį ieškinio dalyku laikomas ieškovo reikalavimas, kurį šis pateikia atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra tapatus Mažeikių rajono apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-164/2002 dalykui, kurioje priimtas sprendimas įsiteisėjo; nurodytoje byloje ieškovė kėlė kitus reikalavimus.

3. Teismai pažeidė CPK 17 straipsnyje nustatytą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, kurio esmė – suteikti šalims vienodas teises įrodinėjimo procese bei teikiant paaiškinimus dėl bylos. Teismų išvados pagrįstos tik atsakovo pateiktais paaiškinimais, ieškovės pateikti argumentai nebuvo analizuojami ir vertinami, todėl bylą nagrinėję teismai buvo šališki, neišsiaiškino visų byloje reikšmingų aplinkybių ir neteisingai vertino byloje esančius įrodymus – pažeidė CPK 185 straipsnį; priimti procesiniai sprendimai nemotyvuoti, todėl pažeisti CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalis, 330 straipsnis.

Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas Telšių apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad ieškovė dovanojimo sutarties pagrindu įgijo komercinės paskirties pastatą – parduotuvę; V. V. ir E. S., būdamos gyvenamojo namo bendraturtės, turėjo teisę pagal turimas dalis bendrojoje nuosavybėje pirkti naudojamą valstybinės žemės sklypą lygiomis dalimis po 474 kv. m. Leidimą parduotuvei statyti V. V. gavo 1994 m., tačiau, užbaigus statybą, paaiškėjo, kad žemės sklypo plotas padidėjo, kartu padidėjo ir bendraturčių dalys jame iki 483 kv. m. Kadangi bendraturtės nesusitarė dėl žemės sklypo dalių dydžio ir jo nepasidalijo, tai Telšių apskrities viršininko 2001 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 455 joms nustatytas žemės sklypas po 1/2 dalį. V. V. prašė pripažinti negaliojančiu nurodytą įsakymą, nes laikė, kad sklypo padidėjusi dalis turi atitekti jai vienai, tačiau bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog bendraturtėms dalys sklype nustatytos teisingai, o ieškovei neužkirstas kelias kreiptis į atitinkamas institucijas atskiram žemės sklypui suformuoti V. V. priklausančioje žemės sklypo dalyje. Ieškovei buvo žinoma, kad V. V. ir E. S. žemė skirta namų valdai, tuo tarpu parduotuvei eksploatuoti žemės naudojimo paskirtis yra komercinė; žemės paskirčiai pakeisti būtinas detalusis planas, jo rengimo organizatoriumi gali būti tik suinteresuotas asmuo (planas rengiamas jo lėšomis), šiuo atveju – ieškovė. Žemės sklypas, kuriame yra ieškovės parduotuvė, nėra savivaldybei perduotas valdyti patikėjimo teise; ieškovė nesikreipė nė į vieną instituciją dėl detaliojo plano rengimo, nepagrįstai nurodė, kad ši pareiga tenka savivaldybei.

Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. S. prašo kasacinį skundą atmesti, nurodo, kad bylą nagrinėję teismai priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir nutartį. Ji nurodo, kad bendraturtėms V. V. ir E. S. pagal jų turimas dalis gyvenamajame name teisingai nustatytos lygios žemės sklypo dalys, tačiau ji negali išsipirkti žemės dėl nesibaigiančių teisminių ginčų, kuriuos inicijuoja ieškovė ir jos motina. Žemės sklypas, kuriam leidimo pirkti ar išsinuomoti prašo ieškovė, yra V. V. žemės sklypo dalis, šiuo klausimu ginčas yra užbaigtas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovei negali būti suformuotas naujas žemės sklypas, kartu mažinant E. S. turimo sklypo dalį. Toks Aukščiausiojo Teismo sprendimas negali būti kvestionuojamas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendraturtės V. V. ir E. S. įgijo teisę pirkti namų valdai naudojamą valstybės žemę pagal jų turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, tačiau jos nesusitarė dėl sklypų dydžio. Telšių apskrities viršininko 2001 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 455 bendraturtėms, atsižvelgiant į jų turimas lygias dalis į gyvenamąjį namą, nustatyta po 1/2 dalį arba po 483 kv. m žemės bendrame sklype. 1994 m. V. V. gavo leidimą parduotuvei statyti jai priklausančioje žemės sklypo dalyje; 1998 m. liepos 13 d. parduotuvę padovanojo ieškovei, kuri 1998 m. liepos 21 d. įregistravo šį statinį Nekilnojamojo turto registre savo vardu. Ieškovė prašo įpareigoti atsakovus suformuoti jai atskirą sklypą parduotuvei eksploatuoti, leisti jį išsipirkti arba išsinuomoti.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė skunde nurodytų įstatymų normas, pripažintini nepagrįstais. Antai Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. IX-391 redakcija; Žin., 2001, Nr. 55-1948) 9 straipsnyje nustatyta, kokie nekilnojamieji daiktai registruojami Nekilnojamojo turto registre; pagal kasatorės nurodytą šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, žemės sklypai registruojami Nekilnojamojo turto registre, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2000 m. birželio 27d. įstatymo Nr. VIII-1764 redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1704) 10 straipsnyje nustatyta, kad žemės sklypai, kaip atskiri nekilnojamojo turto daiktinių teisių objektai, formuojami remiantis Žemės įstatymo, Žemės reformos įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatomis. Paminėtos ir kitos kasaciniame skunde nurodytos įstatymų normos yra nukreipiamos į kitus įstatymus, palyginti apibrėžtos; įstatymų normas sukonkretina ir jų įgyvendinimą reglamentuoja poįstatyminiai teisės aktai.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, kad ginčo santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija; Žin., 2004, Nr. 167-6128). Taisyklių 8 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai pagal teritorijų planavimo dokumentą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, šių statinių ar įrenginių savininkams (bendraturčiams) parduodamos žemės sklypo dalys, reikalingos kiekvienam atskiram statiniui ar įrenginiui (pagrindiniam daiktui) eksploatuoti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi bylą nagrinėjant nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad toks valstybinės žemės sklypas, į kurio dalį ieškovė galėtų pagal Taisyklių 8 punktą teisėtai pretenduoti, nėra suformuotas, o ieškovės reikalavimą suformuoti žemės sklypą jai priklausančiam komercinės paskirties pastatui eksploatuoti viso (duomenys neskelbtini) esamo 966 kv. m ploto žemės sklypo sąskaita teismas pripažino nepagrįstu. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad kolegija netinkamai taikė ir aiškino CPK 279 straipsnio 4 dalį, remdamasi kitoje civilinėje byloje nustatytais faktais, ir dėl to padarė neteisingą išvadą, jog pareikštas reikalavimas negali būti tenkinamas. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisių perėmėjai. Civilinėje byloje pagal V. V. ieškinį dėl Telšių apskrities viršininko administracijos 2001 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 455, kuriuo 966 kv. m ploto namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini) padalytas lygiomis dalimis gyvenamojo namo bendraturtėms, panaikinimo dalyvavo tie patys, kaip ir nagrinėjamoje byloje, asmenys, tarp jų ir ieškovė; minėtoje byloje buvo įrodinėjama žemės sklypo paskirtis, dydis, naudotojai ir kt.; tokioms aplinkybėms esant, bylą pagal Z. G. ieškinį dėl žemės sklypo komercinės paskirties pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), eksploatuoti suformavimo nagrinėję teismai pagal nurodytas CPK 182 ir 279 straipsnių normas galėjo remtis faktais, nustatytais Mažeikių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendimu ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 25 d. nutartimi, kuriuos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartimi paliko nepakeistus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje V. V. prieš Telšių apskrities viršininko administraciją; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Z. G., E. S., Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius, bylos Nr. 3K-3-1062/2002). Šiuose procesiniuose sprendimuose buvo konstatuota, kad 966 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra namų valdos žemė, priklausanti lygiomis dalimis gyvenamojo namo bendraturtėms E. S. ir V. V.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 8 punkto nuostatos atitinka teismų padarytą išvadą, jog, V. V. jos naudojamoje žemės sklypo dalyje pastačius komercinės paskirties pastatą ir vėliau jį padovanojus ieškovei, neatsirado teisinio pagrindo abiejų bendraturčių – E. S. ir V. V. – sąskaita suformuoti atskirą žemės sklypą šiam pastatui eksploatuoti. Šia teismo išvada nepaneigta ieškovės teisė tam tikru teisiniu pagrindu ir apimtimi naudotis žemės sklypu, kurio reikia jos įsigytam komercinės paskirties pastatui eksploatuoti.

Kasacinio skundo teiginiai dėl šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimo, teisėjų šališkumo, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, yra nemotyvuoti, neatitinka CPK 346 ir 347 straipsnių reikalavimų dėl kasacijos dalyko bei jos pagrindimo išsamiais teisiniais argumentais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ištyrė byloje turinčias reikšmės aplinkybes, nepažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimų, vertindami pateiktus įrodymus, priimtus sprendimus reikiamai motyvavo (CPK 270, 331 straipsniai). Kasacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų sprendimų priėmimui, atmestini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas