Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-576/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.7.3.; 1.2.3.2.5.; 1.2.3.2.6.; 2.1.2.11.; 2.1.4.2.4.; 2.1.6.1.; 2.1.7.; 2.3.7.4.; 2.4.7.; 2.6.4. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Albino Sirvydžio, teisėjų Viktoro Aiduko, Gintaro Godos, Jono Algirdo Riepšo, Alvydo Pikelio, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorui G. Gudžiūnui,
gynėjui advokatui K. Šlitui,
nuteistajam D. K.,
nukentėjusiajai G. S.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K., nukentėjusiosios G. S., Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo, pakeitus D. K. jam Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę į terminuotą laisvės atėmimo bausmę, D. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus laisvės atėmimu dvidešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinus su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu D. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, pirmuosius aštuonerius bausmės metus atliekant kalėjime, o likusią bausmės dalį – pataisos namuose. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus laisvės atėmimu iki gyvos galvos, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, D. K. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime. Iš D. K. priteista 3351,11 Lt nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. S., 5642,80 Lt nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. S. turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiajam D. T. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o civilinio ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 378 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. spalio 31 d. nutartimi D. K. baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir nuteistojo kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiosios, prašiusios jos ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinius skundus tenkinti, nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir nukentėjusiosios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus nuteistas už tai, kad 2003 m. birželio 25 d., apie 9.00 val., (duomenys neskelbtini), tyčia, tarpusavio konflikto metu, itin žiauriai nužudė du žmones – A. S. ir I. S. D. K., minėto buto virtuvėje sudavęs ranka A. S. vieną kartą į veidą bei metaliniu strypu vieną smūgį į galvą ir šiai pargriuvus ant grindų, buto koridoriuje sulaikė mėginančią iš buto pabėgti I. S., įstūmė ją į miegamąjį ir tuo pačiu metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip dvylika smūgių I. S. į galvą ir paliko ją gulėti kambaryje. Sugrįžęs į virtuvę, jis tuo pačiu metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius ant grindų sėdinčiai A. S. A. S. nugriuvus, D. K. iš virtuvės paėmė peilį, nuėjo į miegamąjį ir peiliu perpjovė I. S. dešinės rankos alkūnę, abiejų rankų dilbius. Po to jis grįžo į virtuvę ir peiliu du kartus dūrė A. S. į pilvą, perpjovė dešinės rankos alkūnę, abiejų rankų dilbius, kaklą.
D. K. metalinio strypo smūgiais A. S. padarė kirstines žaizdas kairiajame momenyje, kairiajame smilkinyje ir pakaušyje su atvirais kirstiniais kairiojo momenkaulio, kairiojo smilkinkaulio ir pakauškaulio lūžiais, galvos smegenų kairės momeninės skilties sumušimu bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš kairiojo pusrutulio, o I. S. – kirstines abiejų momenų ir pakaušio žaizdas su atvirais kirstiniais abiejų momenkaulių ir pakauškaulio lūžiais bei galvos smegenų sumušimu. Dėl kirstinių galvos sužalojimų A. S. ir I. S. mirė.
Be to, D. K. nužudymo metu A. S. bei I. S. padarė ir kitus sužalojimus, neturėjusius reikšmės jų mirčiai, t. y. A. S. – muštinę žaizdą kairėje kaktos pusėje, muštinę žaizdą kairiajame antakyje ir kairės akies vokuose, durtinę–pjautinę žaizdą kakle, pjautines žaizdas abiejų dilbių apatiniuose trečdaliuose sulenkiamuosiuose paviršiuose, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės rankos IV piršto vidurinio pirštakaulio nugariniame paviršiuje, kairės rankos penkto piršto pamatinio pirštakaulio vidiniame paviršiuje, pjautinę žaizdą dešinės alkūnės vidiniame paviršiuje su stipininės arterijos sužalojimu, dešinės rankos penkto piršto dalies galinio pirštakaulio trauminę amputaciją ir kairės rankos trečio piršto galinio pirštakaulio trauminę amputaciją, kiaurymines durtines–pjautines pilvaplėvės ertmės žaizdas; I. S. – pjautinę žaizdą dešinėje kaklo pusėje ir kairiojo dilbio apatiniame trečdalyje, odos nubrozdinimą dešinėje kaklo pusėje, pjautinę žaizdą dešinės alkūnės vidiniame paviršiuje su stipininės arterijos sužalojimu, pjautinę žaizdą dešiniojo dilbio apatiniame trečdalyje su sausgyslių sužalojimu.
D. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tuoj po A. S. bei I. S. nužudymo, iš minėto buto pagrobė A. S. 3585 Lt, D. ir A. S. 2060 Lt, I. S. 1105 Lt, G. S. 125 Lt ir D. T. 2800 Lt vertės turtą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs D. K. baudžiamąją bylą, nuosprendyje nurodė, kad D. K. nusikalstamos veikos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus, 178 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos teisingai. Teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad D. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra per griežta. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, neįvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumos ir D. K. bausmės tinkamai neindividualizavo, t. y. neatsižvelgė į tai, kad byloje nenustatytos nei jo atsakomybę sunkinančios, nei lengvinančios aplinkybės, jis anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą ir būdamas labai jauno amžiaus, mokyklos charakterizuojamas teigiamai. Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir, kaip minėta, jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirdamas dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę, kurią apėmimo būdu subendrino su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme, galutinę subendrintą bausmę D. K. paskyrė laisvės atėmimą dvidešimčiai metų.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį ir bylą perduoti tam pačiam teismui iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jį nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus ir nuteisė labai griežta laisvės atėmimo bausme, nors jis šios nusikalstamos veikos nepadarė. Pasak kasatoriaus, jo kaltė nužudžius A. S. bei I. S. grindžiama tik neteisėtai išgautais įrodymais, t. y. jo 2003 m. liepos 4 d. nuoširdžiu prisipažinimu, tos pačios dienos jo, kaip įtariamojo, parodymais bei jo parodymais, duotais įrodymų patikrinimo vietoje. Tuo tarpu neginčytinų ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę nužudžius A. S. bei I. S., baudžiamojoje byloje nėra. Kiti įrodymai baudžiamojoje byloje patvirtina tik jo įvykdytą nužudytų merginų kai kurių daiktų vagystę iš buto.
Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai prieš jį naudojo psichinį bei fizinį smurtą – kaltino ir įtikinėjo prisipažinti padarius nusikaltimą, kurio jis nepadarė, todėl jis buvo priverstas prisipažinti kaltu. Be to, prisipažinti Radviliškio rajono policijos komisariate jis buvo verčiamas 2003 m. liepos 3–4 d. naktį – iki liepos 4 d. 4.00 val. ryto. Kartu kasatorius tvirtina, kad iš apeliacinės instancijos teisme peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, jog pareigūnai, atlikdami parodymų patikrinimą vietoje, jam darė poveikį.
Kasatoriaus tvirtinimu, jis apsiginti nuo pateiktų kaltinimų negalėjo, nes neturėjo galimybės susitikti su artimais žmonėmis ir paprašyti kvalifikuotos teisinės pagalbos (BPK 51 straipsnis). Be to, savarankiškai pasinaudoti savo teisėmis ikiteisminio tyrimo metu negalėjo ir dėl savo jauno amžiaus bei gyvenimiškos patirties stokos. Pasak kasatoriaus, byloje buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes nors gynėjų, jam teikusių valstybės garantuojamą teisinę pagalbą buvo daug, tačiau kvalifikuota teisinė pagalba jam nebuvo suteikta. Teismas, kasatoriaus tvirtinimu, jo teisės į gynybą suvaržymo netyrė.
Kasatoriaus nuomone, policijos pareigūnų R. R. bei V. P. parodymai, duoti teisme, vertintini kritiškai, nes jie, būdami policijos pareigūnai ir žinodami, kas gresia už neteisėtus veiksmus išgaunant parodymus, negalėjo pripažinti, kad prieš jį (kasatorių) buvo naudojamas smurtas. Kita vertus, pasak kasatoriaus, minėti pareigūnai buvo apklausti ne dėl smurto prieš jį naudojimo. Tuo tarpu smurtą prieš jį naudoję pareigūnai taip ir nebuvo apklausti.
Kasatorius tvirtina, kad jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytos nusikaltimo padarymo aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes iš tikrųjų jis nužudymo aplinkybių nežinojo ir negalėjo žinoti, o bendrą vaizdą apie padarytą nusikaltimą jis susidarė iš kriminalinės policijos pareigūnų aiškinimų bei teiginių, ikiteisminio tyrimo metu jam parodytų įvykio nuotraukų. Pasak kasatoriaus, jo parodymai dėl nužudytų merginų gyvenamosios vietos iš dalies neprieštarauja ir negali prieštarauti įvykio vietos apžiūros protokolui, nes jis nužudytųjų merginų namuose yra buvęs ne vieną kartą, tačiau šių parodymų negalima laikyti jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais.
Kasatorius nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog merginos buvo kankinamos ir žalojamos. Iš pradžių ikiteisminio tyrimo pareigūnai teisingai įtarė, kad nusikaltimas padarytas grupės asmenų, todėl, pasak kasatoriaus, tardė jį, tikėdamiesi sužinoti tikrąsias nusikaltimo aplinkybes, motyvus bei žudikus. Policijai taip pat buvo žinoma, kad nužudytosios mėgo triukšmingą ir linksmą gyvenimo būdą (jų kraujyje buvo rasta alkoholio), jų namuose lankydavosi bei apsigyvendavo daug asmenų, kartu ir policininkų. Kasatoriaus nuomone, policija ir prokuratūra nekėlė bei netyrė kitų nusikaltimo versijų ir, apkaltindamos jį, nuėjo lengviausiu keliu, nes jis buvo įvykdęs vagystę ir dėl patirties stokos lengvai palaužiamas. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad jo motina prokuratūrai yra pateikusi galimas nusikaltimo padarymo versijas, tačiau šių versijų prokurorai tirti nesiima arba motinai apie tyrimą nieko nesako.
Kasatorius skunde atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surastas metalinis nenustatytos formos strypas, kuriuo neva merginoms padaryti sužalojimai. Todėl teiginys, kad sužalojimai padaryti strypu, yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Kita vertus, pasak kasatoriaus, prokurorė V. B. teisme pripažino, kad apie tokį įrankį jo galėjo paklausti pati.
Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog jo prisipažinimas nužudžius A. S. bei I. S. neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadoms apie mirties priežastis, padarytus kūnų sužalojimus ir sužalojimų padarymo mechanizmą, yra aiškiai neteisingos. Kasatoriaus nuomone, jo byloje buvo pažeisti BPK 91, 92 straipsnių reikalavimai, nes merginų lavonų tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai ir nekvalifikuotai: apžiūrint A. S. lavoną, ekspertas J. S. neišmatavo aplinkos ir lavono vidinės (rektalinės) temperatūros, netyrė supravitalinės reakcijos (elektrinio ir mechaninio raumenų dirglumo), akių vyzdžių reakcijos pilokarpinui ir atropinui; nors A. S. galvoje rastos daugybinės kirstinės žaizdos, tačiau neatsakyta, kodėl ant sienų, baldų ir kitų vietų nerasta nužudytosios kraujo; nors ekspertas konstatavo, kad A. S. dešinės alkūnės sulenkiamajame paviršiuje rasta pjautinė žaizda, tačiau jokių duomenų apie kraujavimą iš šios žaizdos nėra; tiriant įvykio vietą nenurodytas išbėgusio iš mirusios A. S. kūno kraujo plotas ir kiekis; atliekant A. S. lavono teismo medicininį tyrimą (aktas Nr. 404), konstatuoti pakauškaulio, kairiojo smilkinkaulio ir kairiojo momenkaulio skeveldriniai lūžiai ištrupėjusiais kraštais nuo 1,2 x 0,3 cm 505 x 20,5 cm dydžio, o medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. 244/25003 nurodoma, kad tirtame A. S. kaukolės skliaute yra dešimties kirstinių sužalojimų žymės; histologiniam tyrimui nepaimti nužudytosios A. S. vidaus organų bei minkštųjų audinių mėginiai, kurių ištyrimas būtų padėjęs tiksliau nustatyti mirties priežastį bei sužalojimo (mirties) padarymo laiką; akte nenurodyta, ar buvo konstatuota A. S. galvos smegenų bei vidaus organų mažakraujystė, šoko požymiai; nenurodytos jokios komplikacijos, nors iš išvardytų sužalojimų A. S. mirties priežastis nėra aiški; iš akto nematyti, kokią įtaką A. S. mirčiai turėjo pjautinė žaizda dešinės alkūnės vidiniame paviršiuje su stipininės arterijos sužalojimu ir kitos durtinės–pjautinės žaizdos kakle bei pilve; akto išvadoje teigiama, kad A. S. mirtis įvyko prieš 3–7 paras iki jos lavono tyrimo pradžios, t. y. iki 2003 m. liepos 1 d. 15.00 val., tačiau iš nurodytų lavonų požymių matyti, kad A. S. mirė prieš 1–2 paras iki jos lavono tyrimo; apžiūrint I. S. lavoną įvykio vietoje, konstatuotas stiprus lavoninis raumenų sustingimas visose raumenų grupėse, nors raumenų sustingimas turėjo būti silpnas arba visiškai išnykęs, nes lavonas jau buvo su puvimo požymiais: pilvas išpūstas, virš krūtinės ląstos lygio, liemens oda pažaliavusi, kairėje rankoje ryškus poodinų venų tinklas, veido oda žalsva, minkštieji audiniai išsipūtę dėl dujinės emfizemos; I. S. lavono apžiūros akte nepažymėtos lavondėmės, kraujo dėmės, kraujo kiekis ties galva neaprašyti; aplinkos temperatūra taip pat nematuota. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, byloje liko nepaneigta versija, kad merginos galėjo būti nužudytos ne tuo pačiu metu, ne toje vietoje, kur buvo surastos, bet atvežtos ir paliktos ten. Pasak kasatoriaus, pašalinti byloje šias abejones, prieštaravimus ir nenuoseklumus įmanoma tik paskyrus bei atlikus pakartotinę teismo medicinos komisinę ekspertizę, kuri atsakytų, kokios yra merginų mirčių priežastys, kada merginos mirė, ar nužudytosios mirė vienu metu, kokią įtaką merginų mirtims turėjo kiti sužalojimai pilve, kakle, dilbyje, ar galėjo tyrimui padėti aplinkos ir kūnų temperatūros matavimai, histologiniai tyrimai, lavondėmių užfiksavimai ir pan.
Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepakeitė ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį bei iš kaltinimo nepašalino dujinio pistoleto, odinio švarko, auksinės grandinėlės, juodos spalvos švarkelio, megztinio bei palaidinės vagystės, nes įrodymų, kad šie daiktai nusikaltimo padarymo metu buvo nužudytų merginų bute, nėra. Kartu kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. S. priteistas civilinis ieškinys nedetalizuotas, todėl yra neaišku, už ką jai priteista 1475 Lt suma. Todėl ši nuosprendžio dalis turėtų būti panaikinta, o civilinio ieškinio klausimas perduotinas spręsti civilinio proceso tvarka.
Be to, kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aptariama galimybė patikrinti jį melo detektoriumi – su tokia apklausa jis sutiktų ir dabar, kad tik būtų nustatyta objektyvi tiesa.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji G. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui.
Kasatorės nuomone, „dirbtinai pašalinus sunkinančias aplinkybes ir netinkamai įvertinus nusikalstamas veikas, buvo nepagrįstai sumažinta bausmė“.
Pasak kasatorės, D. K. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus, bet ir pagal šio BK straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus, nes jis nužudydamas A. S. bei I. S. savo ir savo draugės M. J. naudai siekė užvaldyti merginų turtą, o kartu ir to, kad niekas negalėtų jo apkaltinti dėl jau įvykdyto smurto ir plėšimo. Be to, kasatorė teigia, kad D. K. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes jis merginas apiplėšė panaudodamas peilį ir kitus daiktus.
Kasatorės nuomone, neįvertinus savanaudiškų D. K. padaryto nusikaltimo paskatų, jos nepagrįstai nebuvo pripažintos jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir taip pažeistos BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Be to, bylos proceso metu buvo nuslėpta, kasatorės nuomone, ir kita D. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. 2001 m. spalio 24 d. buvo atsisakyta iškelti D. K. baudžiamąją bylą, „nes nukentėjusioji jam atleido“.
Kasatorės tvirtinimu, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo siekiama įvelti procesinių klaidų ir taip padėti D. K. išvengti atsakomybės. D. K., apklausiamas kaip įtariamasis ir būdamas suimtas, mobiliojo ryšio telefonu kalbėdavosi su savo motina, kuri duodavo jam patarimų, jie kalbėdavo apie procesinius reikalus, nes D. K. motina, būdama teisininkė, išmano įstatymus. Šie pokalbiai buvo neteisėti, taip galėjo būti daroma įtaka liudytojams, ikiteisminiam tyrimui.
Be to, kasatorė, abejodama apeliacinės instancijos teismo nešališkumu, tvirtina, kad teismas vilkino nuosprendžio surašymą ir pasirašymą bei jo įteikimą nukentėjusiesiems. Tai sutrumpino kasacinio skundo pateikimo terminą. Be to, D. K. advokatas bei apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos pirmininkas dėl savo ankstesnės profesinės veiklos galėjo turėti sąsajų, būti pažįstami asmeniškai. Pasak kasatorės, taip pat negalima atmesti ir galimybės, kad minėtam teisėjui galėjo padaryti įtakos advokato, kuris anksčiau užėmė aukštas pareigas ir net galėjo „būti kontroliuojantis pareigūnas, moralinis ar autoritarinis spaudimas“. Tai, kasatorės nuomone, galėjo turėti įtakos neobjektyvaus nuosprendžio priėmimui.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendis ir, D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė pakeitus į dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę bei šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su jam pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. K. už A. S. ir I. S. nužudymą paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę laisvės atėmimu dvidešimčiai metų, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje. Pasak kasatoriaus, Šiaulių apygardos teismas, D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirdamas laisvės atėmimą iki gyvos galvos, įvertino BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytas aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė konkrečius motyvus dėl tokios bausmės paskyrimo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, priešingai, neįvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumos ir klaidingai konstatavo, kad „neva pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. K. išimtinę bausmę (laisvės atėmimą iki gyvos galvos), pažeidė įstatymą“. Be to, apeliacinės instancijos teismas tokio savo teiginio motyvuotai nepagrindė, taip pažeisdamas BPK 305, 331 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis ne tik nubausti veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir sulaikyti nuteistąjį nuo bet kokių nusikalstamų veikų darymo ateityje, taip pat paveikti bausmę atliekančius asmenis siekiant priversti juos laikytis įstatymų. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas šios principinės pozicijos nesilaikė ir, D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus vietoj laisvės atėmimo iki gyvos galvos paskirdamas švelnesnę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, apsiribojo vien tik nuteistojo asmenybės vertinimu visiškai neaptardamas kitų imperatyvių baudžiamojo įstatymo bausmei skirti keliamų reikalavimų. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai parinko per švelnią bausmės rūšį ir todėl toks sprendimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad D. K. nusikalstamų veiksmų dingstis (staigus pykčio ir keršto protrūkis dėl merginų pasakytų nereikšmingų frazių apie nuteistojo draugę), nusikalstamų veiksmų pobūdis (itin žiaurus, šaltakraujiškas, ciniškas ir abuojas elgesys su nukentėjusiosiomis jų žudymo metu ir po to), tolesni tęstiniai nusikalstami veiksmai (vagystė, pagrobtų daiktų slėpimas ir pan.) prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog nuteistasis „puikios reputacijos ir itin teigiama asmenybė, todėl jam skirtina švelni bausmė“.
Nuteistojo D. K. kasacinis skundas atmestinas, nukentėjusiosios G. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl nuteistojo D. K. kasacinio skundo
1. Esminiais nuteistojo D. K. kasacinio skundo argumentais yra tai, kad: apeliacinės instancijos teismas jį nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus ir nuteisė labai griežta laisvės atėmimo bausme, nors jis šios nusikalstamos veikos nepadarė; nužudymo aplinkybių jis nežinojo ir negalėjo žinoti, o bendrą vaizdą apie padarytą nusikaltimą susidarė iš kriminalinės policijos pareigūnų aiškinimų bei teiginių, taip pat iš ikiteisminio tyrimo metu jam parodytų įvykio nuotraukų; jo parodymai dėl nužudytų merginų gyvenamosios vietos iš dalies neprieštarauja ir negali prieštarauti įvykio vietos apžiūros protokolui, nes jis pas nužudytas merginas yra buvęs ne vieną kartą; apeliacinės instancijos teismo išvados, jog jo prisipažinimas nužudžius A. S. bei I. S. neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadoms apie mirties priežastis, padarytus kūnų sužalojimus ir sužalojimų padarymo mechanizmą, yra aiškiai neteisingos; nėra įrodymų, kad dujinis pistoletas, odinis švarkas, auksinė grandinėlė, juodos spalvos švarkelis, megztinis bei palaidinės nusikaltimo padarymo metu buvo nužudytų merginų bute ir kad jis šiuos daiktus pagrobė. Šiais ir kitais panašiais teiginiais, kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad kasatorius, neigdamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, iš esmės nenurodo konkrečių BPK pažeidimų.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde argumentuotai nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vadinasi, nagrinėjant kasacinę bylą nauji įrodymai nerenkami, bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.
Pabrėžtina, kad D. K. kasacinio skundo argumentai, kuriais neigiama jo kaltė, A. S. ir I. S. nužudymo aplinkybės bei teismų išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, iš esmės buvo ir nuteistojo apeliacinio skundo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas D. K. apeliacinį skundą, nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nustatant šios baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, renkant, tiriant bei vertinant įrodymus, pagrindžiančius D. K. kaltę nužudžius A. S. ir I. S. bei pagrobus joms priklausančius daiktus.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tuo tarpu kasacinės instancijos teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, šioje baudžiamojoje byloje nustatant faktines bylos aplinkybes ir renkant bei vertinant įrodymus, nenustatė.
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, minėti ir kiti panašūs kasatoriaus skundo argumentai, kuriais yra neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl D. K. nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
2. Kasatorius tvirtina, kad baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržyta ir pažeista jo teisė į gynybą, nes jis ikiteisminio tyrimo metu neturėjo galimybės susitikti su artimais žmonėmis ir tokiu būdu paprašyti kvalifikuotos teisinės pagalbos. Kasatorius nurodo, kad jo byloje gynėjų buvo daug, bet kvalifikuotos pagalbos nebuvo, todėl jis dėl „savo jauno amžiaus bei gyvenimo patirties stokos“ negalėjo savarankiškai pasinaudoti savo teise į gynybą.
Baudžiamojo proceso įstatymas neįtvirtina sulaikytajam ar įtariamajam teisės susitikti su savo artimaisiais aptarti gynėjo pasirinkimo klausimą. Kita vertus, iš kasatoriaus susirašinėjimo, neteisėtų telefoninių pokalbių ikiteisminio tyrimo metu su savo motina matyti, kad gynybos, tarp jų ir gynėjų pasirinkimo, klausimai realiai buvo gana plačiai aptariami. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato ir reikalavimo, kad gynėjas dalyvautų įtariamajam (kaltininkui) ne jo apklausos metu rašant nuoširdų prisipažinimą. Tačiau įstatymo reikalavimo, kad gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 5, 7 punktai), kasatoriaus byloje buvo laikomasi.
Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. K. jau buvo pilnametis, psichologai ekspertai patvirtino, jog D. K. ir pagal socialinę brandą prilygsta pilnamečiui, todėl pagal baudžiamojo proceso įstatymą D. K. neturėjo kokių nors papildomų teisių ar garantijų, įgyvendindamas savo teisę į gynybą.
Nepagrįstas ir kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė jo apeliacinio skundo teiginių apie jo teisės į gynybą suvaržymą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu visuose procesiniuose veiksmuose, atliktuose su D. K., dalyvavo jo gynėjas pagal paskyrimą ar susitarimą. Tuos procesinius veiksmus įtvirtinančiuose procesiniuose dokumentuose D. K. savo parašais ir prierašais patvirtino sutinkantis, kad bylos tyrimo pradžioje jį gintų advokatas pagal paskyrimą. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai ar teismas būtų trukdę ar nesudarę galimybių šioje byloje gynėjams įgyvendinti savo teisių, numatytų BPK 48 ir kituose straipsniuose, jog kasatorius dėl, pasak jo, nekvalifikuotos teisinės pagalbos būtų pateikęs kokių nors prašymų. Kita vertus, baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia teisės ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei teismui vertinti gynėjo teikiamos teisinės pagalbos įtariamajam (kaltininkui) kokybę ir priimti tuo klausimu kokius nors procesinius sprendimus, išskyrus atvejus, kada akivaizdžiai matyti, jog gynyba nekokybiška.
Taigi, kolegijos nuomone, nuteistojo D. K. teisė į gynybą nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo suvaržyta.
3. Nuteistasis D. K. kasaciniame, kaip ir apeliaciniame, skunde nurodo, kad jo kaltė nužudžius A. S. bei I. S. grindžiama tik neteisėtai, psichiniu bei fiziniu smurtu išgautais įrodymais: jo 2003 m. liepos 4 d. nuoširdžiu prisipažinimu, tos pačios dienos jo, kaip įtariamojo, parodymais bei jo parodymais, duotais parodymų patikrinimo vietoje. Be to, kasatorius tvirtina, kad prisipažinti Radviliškio rajono PK jis buvo verčiamas 2003 m. liepos 3–4 d. naktį – iki liepos 4 d. 4.00 val. ryto.
Pažymėtina, kad šiuos kasatoriaus teiginius ištyrė pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai ir pripažino nepagrįstais, nes iš bylos medžiagos matyti, kad: D. K. į Radviliškio rajono PK areštinę buvo atvežtas 2003 m. liepos 3 d. 17.30 val., o iš čia į Šiaulius išvežtas 2003 m. liepos 4 d. 6.15 val. ir į Radviliškio rajono PK areštinę tą dieną negrąžintas; tardymo veiksmai Radviliškio rajono PK areštinėje dėl D. K. padarytų nusikalstamų veiksmų nebuvo atliekami; būdamas areštinėje D. K. surašė savo pirmąjį nuoširdų prisipažinimą. D. K., kaip įtariamojo, 2003 m. liepos 4 d. apklausa, kurios metu jis nurodė A. S. bei I. S. nužudymo aplinkybes, šio nusikaltimo padarymo mechanizmą ir prisipažino nužudęs šias merginas, vyko (duomenys neskelbtini) 9.19–11.25 val.; šioje apklausoje dalyvavo D. K. gynėja, kuri jokių pareiškimų dėl apklausos nepareiškė; 2003 m. liepos 4 d. D. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui, skiriant kardomąją priemonę suėmimą, taip pat prisipažino nužudęs A. S. bei I. S. ir apie, pasak jo, prieš jį naudotą smurtą nekalbėjo; 2003 m. liepos 9 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 1321 konstatuota, kad D. K. kūne sužalojimo žymių nėra; D. K. motina nurodinėjo jam sakyti, jog jis pareigūnų buvo mušamas; aiškinantis, ar prieš D. K. 2003 m. liepos 4 d. nuoširdaus prisipažinimo parašymo, tos pačios dienos jo, kaip įtariamojo, parodymų davimo bei jo parodymų patikrinimo vietoje metu nebuvo naudojamas psichinis bei fizinis smurtas, apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoja buvo apklausta šioje byloje ikiteisminį tyrimą atlikusi prokurorė V. B., kuri smurto prieš D. K. naudojimo fakto nepatvirtino. Be to, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai, peržiūrėję D. K. parodymų patikrinimo vietoje metu darytą vaizdo įrašą, konstatavo, kad parodymų patikrinimo vietoje metu pareigūnai, dalyvavę atliekant šį procesinį veiksmą, D. K. nedarė jokios įtakos, t. y. D. K. parodymus apie A. S. bei I. S. nužudymo aplinkybes bei mechanizmą davė laisva valia.
Taigi, atsižvelgus į išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone, nepagrįsti D. K. kasacinio skundo teiginiai, kad 2003 m. liepos 4 d. jo nuoširdus prisipažinimas nužudžius A. S. bei I. S., tos pačios dienos jo, kaip įtariamojo, parodymai bei parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje metu, yra gauti neteisėtu būdu.
4. Pabrėžtina, kad D. K. kaltė itin žiauriai nužudžius A. S. bei I. S. teismų nuosprendžiuose grindžiama ne tik, pasak D. K., 2003 m. liepos 4 d. jo parašytu nuoširdžiu prisipažinimu, tos pačios dienos jo, kaip įtariamojo, apklausos metu duotais parodymais bei parodymais, duotais parodymų patikrinimo vietoje metu. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, konstatavo, kad D. K. kaltė nužudžius A. S. bei I. S. įrodyta ir duomenimis, įtvirtintais, įvykio vietos apžiūros protokoluose, teismo medicinos specialisto išvadose, kratos protokoluose, daiktų apžiūros protokoluose. Šiuose procesiniuose dokumentuose nustatyta, kad vyro biologiniai pėdsakai, rasti ant nuorūkų, paimtų iš įvykio vietos, priklauso D. K.; du rankos piršto pėdsakai, rasti ir paimti įvykio vietos apžiūros metu, palikti D. K. kairės rankos nykščio; kad pas D. K. rasti daiktai, priklausę nužudytosioms A. S. bei I. S. ir t. t. Kolegijos nuomone, atmestinas kasatoriaus tvirtinimas, jog nurodyti įrodymai įrodo tik nužudytųjų merginų turto vagystę, bet ne kaltina jį nužudžius A. S. bei I. S.. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad įrodymai, pagrindžiantys D. K. kaltę pagrobus nužudytųjų A. S. bei I. S. turtą, kartu yra ir įrodymai (su kitais duomenimis), pagrindžiantys ir kasatoriaus kaltę nužudžius A. S. bei I. S.
5. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apeliacinio skundo argumentus, atliko surinktų įrodymų tyrimą ir motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas D. K. kaltę pagrindė byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma.
6. Kasatorius, iš esmės neigdamas savo kaltę ir keldamas kitas A. S. bei I. S. nužudymo versijas, skunde taip pat tvirtina, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 91, 92 straipsnių nuostatos. Pasak kasatoriaus, A. S. bei I. S. lavonų tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai ir nekvalifikuotai, taip paliekant abejonių dėl merginų mirčių laiko bei vietos, jų mirčių priežasčių.
Pažymėtina, kad BPK 91, 92 straipsniai kasatoriaus nurodomu atveju negalėjo būti pažeisti, nes BPK 91 straipsnis apibrėžia daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, sąvoką, o BPK 92 straipsnis nustato šių daiktų procesinį įforminimą bei jų laikymo tvarką. Tuo tarpu lavono tyrimo tvarką reglamentuojančių BPK 205, 206 straipsnių pažeidimų kolegija šioje byloje nenustatė. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausęs A. S. bei I. S. lavonų tyrimus atlikusį ekspertą H. D., išsiaiškino aplinkybes, turėjusias įtakos merginų mirčių laiko ir vietos nustatymui, taip pat iškilusius klausimus dėl merginų mirčių priežasčių bei jų lavonų tyrimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje liko nepašalintos abejonės dėl merginų mirčių laiko bei vietos, jų mirčių priežasčių.
7. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad turėtų būti panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria priteistas civilinis ieškinys. Kasatorius tvirtina, kad civilinis ieškinys nedetalizuotas ir todėl neaišku, už ką iš jo D. S. priteista 1475 Lt suma. Pasak kasatoriaus, jis nepavogė dujinio pistoleto, odinio švarko, auksinės grandinėlės, juodos spalvos švarkelio, juodos spalvos megztinio bei palaidinės.
Šioje nutartyje jau minėta, kad kasatoriaus kasacinio skundo argumentai dėl bylos faktinių aplinkybių, tarp jų ir dujinio pistoleto, odinio švarko, auksinės grandinėlės, juodos spalvos švarkelio, juodos spalvos megztinio bei palaidinės vagystės, nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas. Šie klausimai išspręsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose. Tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo ir kitų įstatymų reikalavimų, todėl nuteistojo D. K. prašymas dėl teismo nuosprendžio dalies, kuria D. S. priteistas 1475 Lt civilinis ieškinys, panaikinimo, o civilinio ieškinio dydžio nustatymo ir tenkinimo sprendimo civilinio proceso tvarka, atmestinas.
8. Kasatoriaus teiginys, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aptariama galimybė patikrinti jį melo detektoriumi, jog tokiai apklausai jis sutiktų ir dabar, teisinės reikšmės šioje bylos stadijoje iš esmės neturi. Minėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą nagrinėjant kasacinę bylą teisme įrodymai nerenkami, netiriami, o kasacine tvarka apskųsti nuosprendžiai (nutartys) tikrinami tik teisės taikymo aspektu. Be to, jokiems įrodymams baudžiamojoje byloje įstatymas nesuteikia prioritetinės ar kitokios išskirtinės reikšmės. Nei kasatorius, nei jo advokatai ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose tokio prašymo nepareiškė. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baigiamuosiuose aktuose konstatavo, kad D. K. kaltė nužudžius A. S. bei I. S. ir pagrobus joms priklausančius daiktus įrodyta teisėtais būdais gautais duomenimis, kurie patikrinti ir įvertinti minėtų teismų posėdžiuose nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kolegija šioje nutartyje taip pat konstatavo, kad teismai, nagrinėdami D. K. baudžiamąją bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl nukentėjusiosios G. S. kasacinio skundo
1. Kasatorės nuomone, „dirbtinai pašalinus sunkinančias aplinkybes ir netinkamai įvertinus nusikalstamas veikas, buvo nepagrįstai sumažinta bausmė“ D. K.
Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (pvz., gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą). Iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatų matyti, kad savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į gyvybę metu. Todėl susiklosčiusioje teismų praktikoje, jei kaltininko sumanymas užvaldyti nukentėjusiojo turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai kaltininkas nužudė nukentėjusįjį, veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jeigu nėra kitų, šio BK straipsnio 2 dalyje numatytų, kvalifikuojamųjų požymių, ir 178 straipsnį ar kitus BK straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 punktas).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, išanalizavus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nustatyta, kad D. K. A. S. bei I. S. itin žiauriai nužudė tarpusavio konflikto metu, o merginų turtą užvaldė po jų nužudymo. Teismas nuosprendyje pabrėžė, kad „ikiteisminio tyrimo organai, kvalifikuodami kaltinamojo veiką kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, rėmėsi prielaida“. Neginčijamų įrodymų, kad D. K. merginas nužudė siekdamas užvaldyti jų turtą ir (ar) norėdamas nuslėpti šį nusikaltimą, nėra. Vadinasi, D. K. veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus ir BK 178 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Konstatavus, kad D. K. sumanymas užvaldyti A. S. bei I. S. turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai jis nužudė minėtas merginas, nelieka pagrindo išvadai, jog D. K. merginas apiplėšė panaudodamas peilį bei kitus daiktus ir jas nužudė siekdamas nuslėpti įvykdytą svetimo turto pagrobimą ir todėl jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina ne tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus, bet ir pagal to paties BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus bei BK 180 straipsnio 2 dalį.
Kasatorės tvirtinimu, neįvertinus savanaudiškų D. K. padaryto nusikaltimo paskatų, jos nepagrįstai nebuvo pripažintos jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir tai pažeidė BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.
Šioje nutartyje minėta, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, jog D. K. A. S. bei I. S. itin žiauriai nužudė tarpusavio konflikto metu, o merginų turtą užvaldė po jų nužudymo. Taigi byloje nenustatyta, kad D. K. merginas nužudė dėl savanaudiškų paskatų. Kita vertus, pagal baudžiamąjį įstatymą skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tą kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis (BK 60 straipsnio 2 dalis). Todėl, jei byloje ir būtų buvę nustatyta, kad D. K. merginas nužudė dėl savanaudiškų paskatų, tai keistų D. K. nusikalstamos veikos kvalifikaciją, nes savanaudiški motyvai BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyti kaip nužudymą kvalifikuojantis požymis, tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą savanaudiškumas nebūtų pripažintas D. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Kasatorė taip pat teigia, kad bylos proceso metu buvo nuslėpta ir kita D. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. 2001 m. spalio 24 d. buvo atsisakyta iškelti D. K. baudžiamąją bylą, „nes nukentėjusioji jam atleido“.
BK 60 straipsnio 1 dalyje nurodytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas yra išsamus ir baigtinis. Todėl teismas negali pripažinti atsakomybę sunkinančiomis tokių aplinkybių, kurios nėra išvardytos BK 60 straipsnio 1 dalyje. Kasatorės minima aplinkybė aplinkybių, sunkinančių kaltininko baudžiamąją atsakomybę, sąraše nenurodyta. Vadinasi, kasatorės nurodoma aplinkybė negali būti vertinama kaip kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taigi nėra pagrindo teigti, kad D. K. baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BK 60 straipsnio nuostatos.
2. Kasatorė, abejodama apeliacinės instancijos teismo nešališkumu, tvirtina, kad teismas vilkino nuosprendžio surašymą ir pasirašymą bei jo įteikimą nukentėjusiesiems. Tai sutrumpino kasacinio skundo pateikimo terminą. Be to, D. K. advokatas bei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas dėl savo ankstesnės profesinės veiklos galėjo turėti sąsajų ir būti pažįstami asmeniškai. Tai, kasatorės nuomone, galėjo turėti įtakos neobjektyvaus nuosprendžio D. K. baudžiamojoje byloje priėmimui. Iš minėtų kasatorės argumentų matyti, kad kasatorė apeliacinės instancijos teismo nešališkumu suabejojo tik apeliacinės instancijos teismui 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiu sušvelninus D. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
BPK 58 straipsnyje, be konkrečių teisėjų nušalinimo pagrindų, nustatyta ir tai, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu (1 dalies 4 punktas). Tai, kad D. K. byloje užsitęsė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymas, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos, nagrinėjusios bylą apeliacine tvarka, pirmininką ir nuteistojo gynėją galėjo sieti ankstesnė profesinė veikla ar jie galėjo būti asmeniškai pažįstami, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepalankiai nukentėjusiajai, savaime dar nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Byloje nėra duomenų, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėję teisėjai būtų buvę šališki ir suinteresuoti bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji G. S. nei teisėjų kolegijos pirmininkui, nei kitiems dviem teisėjams nušalinimo kuriuo nors pagrindu, iš BPK 58 straipsnyje numatytų, nepareiškė ir BPK 57, 59 straipsniuose numatyta nušalinimo teise nepasinaudojo. Nukentėjusiosios G. S. teisė apeliacinės instancijos teismo sprendimą apskųsti kasacine tvarka realiai nebuvo suvaržyta, nes ji kasacinį skundą surašė bei jį kasacinės instancijos teismui pateikė per BPK 370 straipsnio 1 dalyje nustatytą kasacinio apskundimo terminą. Taigi nukentėjusiosios G. S. kasacinio skundo kontekste nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs D. K. baudžiamąją bylą, buvo šališkas.
3. Minėta, kad kasatorė skunde tvirtina, jog nuteistajam D. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nepagrįstai sumažinta bausmė.
Bausmės skyrimo D. K. klausimas yra Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio skundo esminis argumentas. Todėl minėtas G. S. kasacinio skundo argumentas nagrinėtinas kartu su generalinio prokuroro kasacinio skundo argumentais.
Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio skundo
1. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio skundo esminis argumentas yra tas, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. K. už A. S. ir I. S. nužudymą paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę laisvės atėmimu dvidešimčiai metų, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje.
2. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje D. K. byloje teisingai nurodė baudžiamojo įstatymo nuostatas, apibūdinančias bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis), esmines susiformavusios teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46), taikytinas ir šioje byloje, tačiau teismas, skirdamas bausmę D. K., jomis vadovavosi netinkamai.
3. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas, D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirdamas laisvės atėmimą iki gyvos galvos, „nepilnai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą“ ir D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirdamas švelnesnę – dvidešimties metų laisvės atėmimo – bausmę, iš esmės išskirtinę, dominuojančią reikšmę suteikė nuteistojo asmenybei, t. y. vienai iš BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę D. K. už A. S. bei I. S. nužudymą, akcentavo, kad D. K. neteistas, nusikalto pirmą kartą; yra jauno amžiaus, nes ką tik sulaukęs aštuoniolikos metų; mokyklos charakterizuojamas teigiamai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad būtent šios aplinkybės leidžia manyti, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. K. laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, jos tinkamai neindividualizavo.
Pagal baudžiamąjį įstatymą visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, individualizuojant bausmę, skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl D. K. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, ypač žiauraus nusikaltimo padarymo mechanizmo ir būdo, apibrėžtos tiesioginės tyčios ir žemų paskatų, t. y. aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, negali neutralizuoti (ar sumenkinti), apeliacinės instancijos teismo tvirtinimu, teigiama nuteistojo asmenybė (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vadinasi, kasatorius teisus tvirtindamas, kad skiriant bausmę D. K. buvo būtina įvertinti ir tai, jog: padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas; nužudytos dvi jaunos merginos; šis labai sunkus nusikaltimas padarytas dėl menkavertės dingsties ir iš esmės dėl žemų paskatų (pykčio ir keršto); merginos nužudytos itin žiauriai, šaltakraujiškai; D. K. po merginų nužudymo elgėsi ramiai, abejingai ir net ciniškai, nes tuoj po merginų nužudymo per kelis kartus šaltakraujiškai pagrobė nužudytųjų daiktus; nužudytų merginų megztinius, parfumerijos, kosmetikos priemones atidavė savo draugei; savo motinai bandė parduoti pavogtą televizorių ir pan. Kita vertus, šios aplinkybės atitinkamai atskleidžia ir kaltininko asmenybę. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas D. K. asmenybės išsamaus vertinimo visų bylos aplinkybių kontekste neatliko.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. K. už A. S. bei I. S. nužudymą griežčiausią – laisvės atėmimo iki gyvos galvos – bausmę, atsižvelgė į minėtas aplinkybes ir, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir rėmėsi jų visuma. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, vietoj D. K. pirmosios instancijos nuosprendžiu už A. S. bei I. S. nužudymą paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės paskirdamas jam dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę, tinkamai neįvertino ir D. K. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, jo asmenybės ir kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Taigi yra pagrindas išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
4. Kasaciniame skunde tvirtinama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. paskirtą bausmę, jos tinkamai neindividualizavo, todėl ji nėra teisinga.
Kolegijos nuomone, teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas D. K. pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, pažeidė ir BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, reikalaujantį, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų ir teisingumo principo įgyvendinimą.
5. Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę D. K., nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 2 dalis) bei pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimą paskirtąja bausme užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), konstatuotina ir tai, jog teismas nepakankamai įvykdė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvus bei BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimą apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo, kai tokiu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone, yra baudžiamojo proceso įstatyme numatyti pagrindai tenkinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinant jo dalį, kuria D. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė pakeista laisvės atėmimu dvidešimčiai metų.
7. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 378 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. spalio 31 d. nutartimi D. K. baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, nes, kolegijos nuomone, tinkamas baudžiamojo proceso įstatymo pritaikymas šioje byloje galėjo reikšti naują teisės normos aiškinimą teismų praktikoje.
Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas gali sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Sugriežtinti bausmę teismas gali tuo atveju, kai dėl to paduotas skundas, tačiau jis neturi teisės sugriežtinti bausmę paskirdamas laisvės atėmimą iki gyvos galvos (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Taigi šiomis įstatymo nuostatomis įtvirtintas draudimas kasacinės instancijos teismui, taisant neteisingą bausmę dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, sugriežtinti ją paskiriant laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Kartu nurodytos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad įstatyme nėra draudimo kasacinės instancijos teismui tokiais atvejais priimti sprendimą palikti galioti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo jau paskirtą laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
Kaip minėta, nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskyrė dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Dėl to kasacinį skundą padavė Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, prašydamas „Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį D. K. byloje Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio pakeitimo dalyje (paskirtos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuotu laisvės atėmimu dvidešimčiai metų ir pastarosios subendrinimo su bausme pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dalyje) panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendį be pakeitimų“. Sugriežtinti D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą bausmę kasaciniame skunde prašo ir nukentėjusioji G. S.
Kolegijos nuomone, kasacinės instancijos teismo sprendimas D. K. baudžiamojoje byloje panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidžia. Šia nutartimi bausmė ne skiriama, bet, pakeitus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, paliekama galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. jau paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, atliekant ją kalėjime. Taigi kolegija minėtą sprendimą priima neperžengdama savo įgaliojimų, nagrinėjant kasacinę bylą, ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė ir, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, ši bausmė ir trejų metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, šią bausmę pirmuosius aštuonerius metus atliekant kalėjime, likusią bausmės dalį atliekant pataisos namuose. Šioje dalyje palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendį.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Viktoras Aidukas
Gintaras Goda
Jonas Algirdas Riepšas
Alvydas Pikelis
Lidija Liucija Žilienė
Jonas Prapiestis
