Dėl civilinio proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių rūšinį bylų teismingumą, ieškinio senaties instituto taikymą bei teismo sprendimą dėl pripažinimo, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-346-684/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08058-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.4; 2.3.2.3; 3.1.2.2.1; 3.3.1.19.1; 3.3.1.19.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. M., G. M. ir D. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams VĮ Registrų centrui, J. M., D. J. ir G. M. dėl sandorio pripažinimo niekiniu, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl civilinio proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių rūšinį bylų teismingumą, ieškinio senaties instituto taikymą bei teismo sprendimą dėl pripažinimo, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovė prašė panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 307 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“; panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. VILRS-1880 „Atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre“; pripažinti niekine ir negaliojančia 1998 m. spalio 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, reg. Nr. 6848, dalį, pagal kurią J. M., D. J. ir G. M. po K. M. mirties paveldėjo žemės sklypą (duomenys neskelbtini); įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą Nekilnojamojo turto registre Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 25-94/94 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-2465/1994 pagrindu įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nurodyti šio žemės sklypo patikėtinę – Nacionalinę žemės tarnybą.

Ieškovė nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu panaikinta 1993 m. kovo 24 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią K. M. parduotas valstybinės žemės sklypas, o Vilniaus rajono valdyba įpareigota grąžinti K. M. 3150 valstybinių vienkartinių išmokų bei tikslinių kompensacijų (investicinių čekių). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1994 m. birželio 27 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, šiuo metu į minėtą žemės sklypą yra įregistruotos J. M., D. J. ir G. M. bendrosios dalinės nuosavybės teisės, po 1/3 dalį kiekvienam. Nuosavybės teisių įregistravimo pagrindu nurodytas po K. M. mirties 1998 m. spalio 9 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Ieškovės teigimu, teismų sprendimai, kuriais buvo panaikinta 1993 m. kovo 24 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, yra privalomi atsakovui, todėl turėjo būti vykdomi, t. y. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas privalėjo įregistruoti teismo sprendimų pagrindu atsiradusius juridinius faktus ir neturėjo teisės atsisakyti įregistruoti juridinį faktą vien dėl to, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistruotos paveldėjimo teisės liudijimo, kuris negalėjo būti išduotas, pagrindu. Pagal įstatymų nuostatas, paveldėtojai gali paveldėti tik tas mirusio fizinio asmens turtines teises, kurias miręs asmuo pats turėjo, ir negali paveldėti tų teisių, kurių neturėjo ar negalėjo turėti miręs asmuo. Konstatavus, jog teismų procesiniais sprendimais ginčo žemės sklypas tapo valstybės nuosavybe ir nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (1994 m. birželio 27 d.) nebepriklausė K. M., spręstina, kad atsakovai J. M., D. J. ir G. M. negalėjo paveldėti turto, kuris palikėjui jau nebepriklausė. Dėl to paveldėjimo sandoris yra niekinis ir negalioja.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas konstatavo, kad pagrindinis byloje kilęs ginčas yra tarp ieškovės ir atsakovų D. J., J. M. ir G. M. dėl 1998 m. spalio 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo panaikinimo, o kiti ieškinio reikalavimai yra išvestiniai. Teismas pažymėjo, kad nė viena sandorio, pripažinto negaliojančiu, šalis nepateikė įsiteisėjusio teismo sprendimo Centriniam registratoriui, todėl įrašas dėl žemės sklypo priklausomybės liko nepakeistas. Nors teismo sprendimas nebuvo įregistruotas viešame registre, nepaneigta liko taisyklė, kad iš neteisės neatsiranda teisė. Tai, anot teismo, reiškia, kad paveldėtojai, atsakovai, neįgijo teisės paveldėti savo tėvo K. M. turto, kurio šis neturėjo, nes, priešingu atveju, nepagrįstai praturtėtų. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad paveldėtojai gali paveldėti tik tas mirusio fizinio asmens turtines teises, kurias miręs asmuo pats turėjo. Kadangi teismų procesiniais sprendimais ginčo žemės sklypas tapo valstybės nuosavybe (1994 m. birželio 27 d.), atsakovai fiziniai asmenys negalėjo paveldėti turto, kuris palikėjui K. M. jau nebepriklausė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės ginčijamas paveldėjimo sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo dienos. Teismas taip pat pažymėjo, jog nuo 2010 m. liepos 1 d. likviduotų apskričių viršininkų administracijų vykdytos žemės tvarkymo ir administravimo funkcijos buvo perduotos Nacionalinei žemės tarnybai, kas reiškia, kad Nacionalinė žemės tarnyba, pareikšdama ieškinį 2013 m. gruodžio 23 d., ieškinio senaties termino nepraleido.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Pasisakydama dėl atsakovų apeliacinio skundo argumento, jog teismas išnagrinėjo apygardos teismui teismingą bylą, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto pakeitimams atvejai, kai apylinkės teismas išnagrinėja bendrosios kompetencijos apygardos teismui teismingą bylą, nebelaikomi absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Kolegija nesutiko su atsakovais, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo dienos, t. y. nuo 1998 m. spalio 9 d., kadangi byloje nėra duomenų, jog būtent šią dieną ieškovei (kitoms institucijoms, kurių teises ieškovė perėmė) tapo žinoma apie atsakovams išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, todėl sprendė, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo faktinio ieškovės sužinojimo apie savo pažeistas teises momento. Kolegija taip pat pažymėjo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimas savo esme yra sprendimas dėl pripažinimo, kuris nereikalauja priverstinio vykdymo, ir todėl 1964 m. CPK 387 straipsnyje nustatytas 3 metų pateikimo vykdyti terminas jam nėra taikomas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai J. M., G. M. ir D. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui; tuo atveju, jei kasacinis teismas nustatytų, kad absoliučių teismo sprendimo pagrindų nėra ir (arba) kad kasacinis teismas gali pats priimti galutinį sprendimą byloje, – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškinys pirmosios instancijos teisme buvo priimtas su trūkumais, t. y. nenurodant ieškinio sumos, o apeliacinės instancijos teismas tokio pažeidimo nelaikė esminiu. Tai lėmė, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Nors ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio, tačiau tai neatleidžia jo nuo pareigos nurodyti ieškinio sumą ir pateikti CPK 135 straipsnio reikalavimus atitinkantį ieškinį. Ieškovui nenurodžius ieškinio sumos, teismai turėjo patys imtis iniciatyvos ir ją išsiaiškinti. Iš VĮ Registrų centro Žemės sklypo vidutinės rinkos vertės apskaičiavimo matyti, kad 2014 m. ginčo žemės sklypo rinkos vertė buvo 167 000 Lt (48 366 Eur), todėl byla teisminga apygardos teismui. Atsižvelgiant į tai, priimti teismų procesiniai sprendimai naikintini dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kadangi išnagrinėti neteisėtos sudėties teismo (neturinčio įstatymų nustatyta tvarka suteiktų įgaliojimų).

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 320 straipsnio 2 dalį, 329 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktus. Nors atsakovai savo apeliaciniame skunde absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu nurodė tik CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą, apeliacinės instancijos teismas privalėjo savo iniciatyva patikrinti, ar nėra ir kitų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Vien tai, kad anksčiau, iki CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto pakeitimo, galiojusi norma buvo pakeista, nustatant, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstama tik kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendros kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apygardos teismui pirmąja instancija teismingos bylos išnagrinėjimas apylinkės teisme nėra laikomas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Todėl teisėta teismo sudėtimi negali būti laikomi tokie atvejai, kai apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, pagal teismingumą priskirtą bylą išnagrinėja apylinkės teismo teisėjas, nes jis pagal Teismų įstatymo 41 straipsnio 3 dalį neturi tokių įgaliojimų.

Teismai neteisingai taikė ieškinio senaties pradžios terminą, kuris turėjo prasidėti nuo 1998 m. spalio 9 d., kai buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, ir baigtis po 10 metų, t. y. 2008 m. spalio 9 d. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo klaidą dėl senaties terminų skaičiavimo, tačiau nepagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje turėtų būti skaičiuojamas ne nuo teismų laikyto niekinio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos, bet nuo faktinio ieškovės sužinojimo apie savo pažeistas teises momento (VĮ Registrų centro atsisakymo įregistruoti valstybės nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą). Taigi teismas ieškinio senaties termino eigos pradžios klausimą sprendė tik pagal subjektyvųjį kriterijų. Nacionalinė žemės tarnyba, kuri yra Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėja, nuo 1994 m. aktyviai dalyvavo ginčo žemės sklypo susigrąžinimo procese, todėl turėjo žinoti tikrąją turto, į kurį pretenduoja, padėtį. Be to, ieškovė, veikdama kaip protingas, rūpestingas ir atidus asmuo, galėjo objektyviai sužinoti apie ginčo žemės sklypo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą ne vėliau kitą dieną po šio paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (t. y. 1998 m. spalio 10 d.), nes šis registras yra viešas.

Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimas savo esme yra sprendimas dėl pripažinimo, kuris nereikalauja priverstinio vykdymo, todėl 1964 m. CPK 387 straipsnyje nustatytas pateikimo vykdyti terminas jam nėra taikomas, nepagrįstas. Šis sprendimas buvo priimtas ginče dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurio esmė ne tik sutarties pripažinimas negaliojančia, bet ir dvišalės restitucijos taikymas – žemės sklypo grąžinimas valstybės nuosavybėn ir žemės sklypo kainos grąžinimas K. M. Tokio įpareigojimo pagrindas procesine prasme negali būti laikomas sprendimu dėl pripažinimo, nes jis privalėjo būti vykdomas turtą perimant natūra ir grąžinant žemės sklypo kainą K. M., ir tik po to atliekant teisinę žemės sklypo registraciją pagal tuomet galiojusias teisės aktų nuostatas. Minėto teismo sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo šiuo metu apskritai nėra galimybės įvykdyti, nes suėję visi teismo sprendimo pateikimo vykdyti terminai ir tokio sprendimo neįvykdė pati ieškovė.

Skirtingai nei motyvavo ieškovė ir teismai savo sprendimuose, nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą niekada nebuvo sugrąžinta (neperėjo) atgal valstybei, kadangi nuosavybės teisės į žemės sklypą perėjimo momentas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo ne teismo sprendimo priėmimo ar įsiteisėjimo momentas ir faktas, o tam tikras juridinis veiksmas, kuriam atlikti buvo nustatyti atitinkami terminai – nuosavybės teisės įregistravimas tuometiniame žemėtvarkos skyriuje. Be šio veiksmo nuosavybės teisė į žemės sklypą teisiškai negalėjo atsirasti, o vėliau teismo sprendimo dalies dėl žemės sklypo nuosavybės teisės perleidimo atgal valstybei nebebuvo galima įvykdyti dėl praleistų ieškinio senaties bei teismo sprendimo vykdymo senaties terminų. Šiuo atveju aktualus ir CK 1.75 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės taikymas, tačiau teismai jos netaikė. Taigi tiek ieškovė (iki jos buvę žemės valdytojai), tiek atsakovai nuosavybės teisę į žemės sklypą įgijo teisėtai – ieškovė įgijo teismo sprendimu pripažinus sutartį negaliojančia ir taikius restituciją, o atsakovai – notarui išdavus paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau ieškovė savo teisių teismo sprendimo pagrindu apskritai neįregistravo, o atsakovai savo teises įregistravo tą pačią dieną, kurią išduotas paveldėjimo teisės liudijimas.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ginčas negali būti laikomas turtiniu, kadangi turtinis ginčas dėl žemės sklypo nuosavybės teisės buvo išspręstas Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu ir ieškovė siekia įregistruoti nuosavybės teisę šio teismo sprendimo pagrindu. Šiam įregistravimui trukdo paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo dalis, kuria ginčo žemės sklypą paveldėjo kasatoriai. Ieškovės pareikštais reikalavimais neprašoma taikyti restitucijos, priteisti žemės sklypo ar jo vertės, todėl kasatoriai nepagrįstai šio ieškinio sumą skaičiuoja pagal žemės sklypo vidutinę rinkos vertę. Net jei ginčą laikytume turtiniu, ieškinio vertė turėtų būti nustatoma pagal žemės sklypo indeksuotą vertę, nurodytą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše ieškinio padavimo metu, t. y. 1206,56 Eur (4166 Lt).

CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustato, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tada, kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas atliko pareigą ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, ir pagrįstai nustatė, kad jų nėra. Kasaciniame skunde nurodomi teiginiai dėl bylą išnagrinėjusio neteisėtos sudėties teismo atmestini kaip nepagrįsti, kadangi ginčas yra neturtinis, todėl ieškinio suma neturėjo būti nurodoma. Be to, didesnė ieškinio suma automatiškai nereiškia, kad byloje yra nagrinėjami gerokai sudėtingesni teisės taikymo klausimai.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo ne nuo teismų laikyto niekinio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos, bet nuo faktinio ieškovės sužinojimo apie savo pažeistas teises momento. Ieškinio senaties termino diena siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Nei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, nei Nacionalinei žemės tarnybai 1998 m. spalio 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas nebuvo pateiktas, o įrašas Nekilnojamojo turto registre yra ginčijamas teismine tvarka, todėl terminas ginčyti minėtą paveldėjimo teisės sandorį nėra praleistas. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir jos teisių perėmėja žemės tvarkymo ir administravimo srityje Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo pareigos tikrinti, ar Nekilnojamojo turto registre registruotas paveldėjimo teisės liudijimas yra išduotas pagal niekinį sandorį.

Teisminis ginčas kilęs ne vykdymo proceso metu ir ne dėl teismo procesinių sprendimų rezoliucinėse dalyse nustatytų įpareigojimų nevykdymo. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad kompensacijos klausimas nėra išspręstas – jis išspręstas jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Šioje byloje ieškovė neprašo grąžinti ginčo žemės sklypo valstybės nuosavybėn, kadangi žemės sklypas įsiteisėjus teismo sprendimams perėjo valstybės nuosavybėn. Nėra pagrindo teigti, kad nusavinamas žemės sklypas ir nepriteisima jokia kompensacija.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja absoliutus teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindas, nes byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasatoriai klausimą dėl neteisėtos sudėties teismo grindžia rūšinio bylų teismingumo taisyklių pažeidimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad rūšinis teismingumas (competentia ratione materiae) reiškia, pirma, koks – bendrosios kompetencijos ar specializuotas – teismas turi nagrinėti bylą, t. y. nustatoma teismo rūšis; antra, tam tikros kategorijos bylų priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai, t. y. kuris teismas nagrinės bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Taigi pagal rūšinį teismingumą atribojama bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencija bei apylinkių ir apygardų teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetencija (CPK 25 straipsnis). Proceso teisės normų, nustatančių rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, pažeidimas yra vienas absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Šioje byloje nekilo ginčo dėl to, ar byla yra teisminga administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui, tačiau kasatoriai kelia bylos jurisdikcijos tarp apylinkės ar apygardos teismų klausimą. Kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto pakeitimams absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas tik toks atvejis, kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ir administraciniam teismui taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad proceso normos nenustato, jog bendrosios kompetencijos teismų teismingumo taisyklių pažeidimas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, todėl netgi tokio pažeidimo konstatavimo atveju, nesant kitokių proceso normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, jis nesudarytų pagrindo pripažinti sprendimą negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-219/2015).

Kaip minėta, šioje byloje kasatoriai neteisėtą teismo sudėtį, kaip absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, grindžia bylų rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks savarankiškų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų sutapatinimas yra nepagrįstas. CPK 329 straipsnio 2 dalyje neteisėta teismo sudėtis reglamentuojama atskirame punkte (1 punktas), kaip ir bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklių pažeidimas (6 punktas). Ši aplinkybė rodo, kad įstatymų leidėjas nesieja šių sprendimų negaliojimo pagrindų, – kiekvienas iš jų yra savarankiškas, – ir taikant kiekvieną iš šių punktų būtina konstatuoti skirtingą pažeidimų pobūdį. Be to, tai, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojęs CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto pakeitimas neapima visų rūšinio teismingumo pažeidimo atvejų, per se (savaime) negali reikšti, jog apylinkės ir apygardos teismų kompetencijos pažeidimai patenka į CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkto (byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo) apimtį.

Sąvoka „teisėtos sudėties teismas“ reiškia, kad nagrinėjant bylą nebūtų pažeisti CPK 64–66, 71 straipsniuose nustatyti reikalavimai ir kad byla būtų išnagrinėta teisėjo, turinčio įstatymo nustatyta tvarka suteiktus įgaliojimus. Byloje nėra duomenų ir šalys nekėlė klausimo dėl CPK 64–66 bei 71 straipsnio pažeidimų. Konstatavus, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį bendrosios kompetencijos teismų rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimas nelaikytinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, nelieka teisinės prasmės analizuoti kasatorių argumentus dėl esą netinkamai byloje nustatytos ieškinio sumos, kaip pagrindo atriboti apylinkės ir apygardos, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetenciją.

Teisės į tinkamą teismo procesą principo teisingas įgyvendinimas reiškia, kad byla turi būti išnagrinėta teisėtos sudėties teismo, kuris būtų sudarytas atsižvelgiant į Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Duomenų, kad bylą nagrinėję teismai būtų buvę neteisėtos sudėties, nėra; byloje nebuvo keltas klausimas ir dėl teisėjų nušalinimo, todėl kasatorių argumentai, jog teisėjai neturėjo įgaliojimų nagrinėti bylą, nepagrįsti.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti byloje esant absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

Dėl byloje ginčijamo sprendimo turinio

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimas savo esme yra sprendimas nereikalaujantis priverstinio vykdymo ir todėl jam nėra taikomas 1964 m. CPK 387 straipsnyje nustatytas pateikimo vykdyti terminas. Minėtoje teisės normoje buvo nurodyta, kad teismo sprendimai gali būti pateikti vykdyti per trejus metus nuo jų įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimo priverstinio vykdymo teisinio poreikio dėl tos sprendimo dalies, kuria sandoris pripažintas negaliojančiu. Minėtu teismo sprendimu buvo patenkintas atsakovo priešieškinis ir pripažinta negaliojančia 1993 m. kovo 24 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta Vilniaus rajono valdybos ir K. M. Byloje dėl sutarties pripažinimo negaliojančia buvo siekiama, jog teismo sprendimu būtų konstatuota, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, t. y. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Tokiu sprendimu teisiniai padariniai atsirado be priverstinio vykdymo. 1964 m. CPK 14 straipsnyje buvo nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis ir nutarimas yra privalomi visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Iš esmės analogiškas reglamentavimas yra ir dabar galiojančio CPK 18 straipsnyje. Taigi teismo sprendimas pripažinti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu nutraukė nuosavybės pobūdžio teisinį santykį, atsiradusį po sandorio sudarymo, t.y. panaikino privačios nuosavybės teisės į žemės sklypą santykį de jure ir atkūrė valstybinės žemės nuosavybės teisinį santykį (CK 1.138 straipsnio 5 punktas). Minėtas teismo sprendimo privalomumo pobūdis be priverstinio vykdymo nulėmė juo sukeltų padarinių privalomą pobūdį sandorio šalims. Nustačius, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimo dalis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nebuvo reikalingas priverstinio vykdymo, neaktualus tampa ir kasatorių nurodytas trejų metų teismo sprendimo priverstinio įvykdymo terminas.

Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Taigi Nekilnojamojo turto registro paskirtis – teisinių duomenų apie nekilnojamuosius daiktus registravimas ir viešinimas. Kasacinio teismo praktikoje dėl nuosavybės įgijimo pagrindo ir teisinės registracijos santykio išaiškinta, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o atliekant teisinę registraciją yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003). Šios teisės aiškinimo taisyklės aktualios ir sprendžiant dėl nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atsiradimo momento.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato Civilinis kodeksas bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto normų taikymas yra viešojo intereso dalys, o teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2010">3K-3-177/2010</a>).

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo faktinio ieškovės sužinojimo apie savo pažeistas teises momento, o ne nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos (1998 m. spalio 9 d.), todėl šis terminas nėra praleistas. Kasatoriai teigia, kad ieškovė, perėmusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas, galėjo sužinoti apie paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą Nekilnojamojo turto registre.

Pirmiau paminėti kasatorių argumentai taip pat atmetami. Minėta, Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pakeitimus ir jų suvaržymus. Taigi, nors Nekilnojamojo turto registras yra viešas, tačiau nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė apie galimą teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) paveldėjimo teisės liudijimą įregistravus viešame registre, nes išviešinimo momentas neteikia pagrindo išvadai, kad nuo atitinkamų registruojamų faktų įregistravimo ir atitinkamai išviešinimo momento suinteresuoti asmenys sužino apie tuos faktus ir gali nuspręsti dėl savo teisių gynimo, jeigu įregistravus faktus jos pažeidžiamos. Nenustatyta, kad ieškovė turėjo pagrindą viešame registre tikrinti sandorius dėl ginčo žemės sklypo ar iš kitų aplinkybių būtų aišku, kad ji žinojo apie paveldėjimo į žemės sklypą atsiradimą.

Kita vertus, šios bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal atsakovų pasirinktą teisinę poziciją akcentuojant ieškinio senaties termino praleidimo klausimą, kaip pagrindą atmesti ieškinį, iš esmės modeliuojama situacija dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo (CK 4.68 straipsnis). Tačiau įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Todėl šioje byloje egzistuoja svarus viešasis interesas neleisti įteisinti situacijų, kurios savo esme prilygsta draustinam valstybės turto įgijimui pagal įgyjamąją senatį. Šiuo aspektu tampa neaktualūs kasatorių argumentai dėl CK 1.75 straipsnio 3 dalies taikymo poreikio ir pagrindo.

Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties pradžią, tinkamai įvertino subjektyvųjį ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijų.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo patenkinti ieškinio reikalavimai, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 346 straipsnis).

Nors byloje nebuvo tiriami valstybės institucijų veiksmai (neveikimas) sprendžiant klausimus dėl buvusio savininko, o vėliau jo įpėdinių, t. y. atsakovų, nuosavybės teisių po teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimo priėmimo, tačiau bylos aplinkybės teiktų pagrindą teisiškai vertinti šiuos veiksmus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio aspektu. Situacija, kai 20 metų neįregistruojamas teismo sprendimas, kuriuo turto perleidimo sandoris pripažįstamas negaliojančiu, suteikia pagrindą svarstyti dėl nepakankamai efektyvaus valstybės institucijų veikimo, kas galėtų pažeisti suinteresuotų asmenų teisinio tikrumo, lūkesčių, kilusio ginčo galutinio išsprendimo teisinius principus. Nors Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu ginčas išspręstas tarp fizinių asmenų, tačiau bylos išnagrinėjimo rezultatas aktualus ir valstybei, t. y. pritaikius restituciją žemės sklypas grąžintas valstybės nuosavybėn. Dėl to valstybei atstovavusios institucijos, tarp jų ir vėlesnė teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba, dalyvavusios nagrinėjant ginčą, turėjo įregistruoti ginčo žemės sklypo nuosavybės pasikeitimą ir taip išvengti naujų ginčų kilimo, nes jokių kliūčių tokiam veiksmui nebuvo. Dėl tokio valstybės institucijų neveikimo galėjo būti pažeistas minėtas teisinio tikrumo principas ir atsakovų lūkestis naudotis ginčo žemės sklypu. Atkreiptinas dėmesys, kad valstybė iki šiol nėra įvykdžiusi ir dvišalės restitucijos, t. y. nėra sumokėjusi K. M. (jo paveldėtojams) Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu priteistos kompensacijos už valstybės nuosavybėn susigrąžinamą žemės sklypą. Minėta, klausimai dėl valstybei atstovavusių institucijų veiksmų nebuvo tiriami, nes atsakomybės klausimas nebuvo keliamas, šių klausimų nagrinėjimas galimas atskiroje byloje, todėl teisėjų kolegija išvadų negali daryti, tik akcentuojamas šių veiksmų tyrimo galimybė, o nustačius teisės aktų pažeidimus, – atitinkamų turtinių padarinių taikymas ar kitoks atsiradusios teisinės padėties ištaisymas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas