Civilinė byla Nr. e3K-3-360-969/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17418-2014-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.11.6.; 3.3.1.3.; 3.3.1.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovėms likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Inovita“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Skolvalda“, dalyvaujant tretiesiems asmenims: AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, „BTA Insurance Company SE“, Lietuvoje veikiančiam per „BTA Insurance Company SE“ Lietuvos filialą, ir „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje veikiančiam per „If P&C Insurance AS“ Lietuvos filialą, dėl 10 028,08 Eur nuostolių atlyginimo ir metinių palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daikto pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus sąlygas, ir proceso teisės normų (CPK 314, 323 straipsniai) aiškinimo ir taikymo.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi UAB „Inovita“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Skolvalda“.
Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovės likviduojamos UAB „Inovita“ ir bankroto administratorės atsakovės UAB „Skolvalda“ (toliau ir – administratorė) 10 028,08 Eur nuostoliams atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir teismo sprendime nurodyti, kad LUAB „Inovita“ atsako administravimo išlaidų suma.
Nurodė, kad 2013 m. gruodžio 27 d. varžytynėse įsigijo 900/1425 dalis žemės sklypo ir gyvenamąjį namą (toliau ir – Namas) (duomenys neskelbtini). Įsigytas turtas ieškovui buvo perduotas 2014 m. vasario 20 d.; netrukus po perdavimo ieškovas sužinojo, kad dėl užšalimo neveikia Namo šildymo ir vandentiekio sistema (šildymo sistemos radiatoriai įtrūkę, matyti išbėgusio vandens su rūdimis žymių, šildymo katilas neprijungtas prie kamino, o vandens šildymo įrenginys išardytas, sulūžęs vandens siurblio filtras), todėl reikalingas kapitalinis remontas ir sistemų perinstaliavimas. Ieškovas neturėjo galimybės apžiūrėti ir tinkamai įvertinti Namo būklę prieš pirkimą, o turto pardavėjos (atsakovės) apie jo būklę ir defektus nepranešė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė solidariai iš atsakovių likviduojamos UAB „Inovita“ ir UAB „Skolvalda“ ieškovo A. K. naudai 10 028,08 Eur nuostoliams atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas nurodė, kad skelbime apie varžytynes trumpai apibūdintas parduodamas turtas, tačiau visiškai nepasakyta apie jo būklę. Teismas nustatė, kad ieškovas savo lėšomis nupirko reikalingas medžiagas ir užsakė Namo vandentiekio ir šildymo sistemų remonto darbus, už juos buvo sumokėta 10 028,08 Eur.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, sprendė, kad atsakovės nevykdė pareigos išsaugoti bankrutavusios UAB „Inovita“ turtą ir jį realizuoti, nepažeidžiant ne tik bendrovės kreditorių, bet ir trečiųjų asmenų teisėtų interesų. LUAB „Inovita“ bankroto administratorė UAB „Skolvalda“, paskelbdama apie likviduojamos UAB „Inovita“ turto pardavimą varžytynėse bei jas organizuodama, nevykdė pareigos veikti itin rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir sąžiningai, pardavė ieškovui kokybės reikalavimų neatitinkantį gyvenamąjį namą, kuris dėl šildymo ir vandens tiekimo sistemų sugadinimo negalėjo būti eksploatuojamas, parduotas namas nešildomas, be vandens tiekimui ir šildymui būtinų įrenginių (bankroto administratorės užsakymu lyginamuoju būdu atliktoje turto vertinimo ataskaitoje nėra duomenų apie Namo inžinerinių įrenginių ir sistemų trūkumus).
Teismas nenustatė, kad pirkėjas (ieškovas) būtų elgęsis neapdairiai, nerūpestingai ar neatsakingai: ieškovui nebuvo suteikta pakankamai laiko Namui apžiūrėti ir galimybės jį apžiūrėti dar kartą; neturėdamas specialiųjų žinių, nebūdamas šios srities specialistas, ieškovas galėjo nesuprasti ir neįvertinti, ar veikia namo šildymo sistema ir vandentiekis, kad jį nupirkus be kapitalinio remonto ir investicijų nebus galima naudoti įsigyto turto pagal paskirtį.
Teismas vertino, kad turto savininkė LUAB „Inovita“ ir bankroto administratorė žinojo apie parduodamo daikto trūkumus, joms teko pareiga atskleisti parduodamo turto būklę, suteikti pirkėjams visą reikalingą informaciją, todėl sprendė, kad dėl pardavėjų kaltės ieškovas, silpnesnioji pirkimo–pardavimo sandorio šalis, patyrė nuostolius.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių LUAB „Inovita“ ir UAB „Skolvalda“ apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų K. K., J. P., E. P. parodymus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovės nevykdė pareigos išsaugoti BUAB „Inovita“ turtą ir jį realizuoti nepažeidžiant bendrovės kreditorių ir trečiųjų asmenų interesų. Kolegijos vertinimu, Namo perdavimo bankroto administratorei UAB „Skolvalda“ momentu šildymo ir vandentiekio sistema jau buvo neveikianti, jo (Namo) būklė iš esmės nesikeitė nuo bankroto procedūros pradžios (kokios būklės Namas administratorei buvo perduotas, tokios ir buvo realizuotas iš varžytynių bei parduotas ieškovui).
Kolegijos vertinimu, ieškovui buvo tinkamai atskleista tikroji Namo būklė, kai buvo sudaryta galimybė apžiūrėti nešildomą įsigyjamą turtą jau šildymo sezono metu; šia galimybe jis pasinaudojo ir 2013 m. lapkričio 22 d. kartu su motina A. K. apžiūrėjo (administratorės teigimu, apžiūra truko iki vienos valandos, ieškovo teigimu, – iki 10 minučių); ieškovui buvo pateikta turto vertinimo ataskaita, iš joje esančių nuotraukų aiškiai matoma faktinė Namo ir jo šildymo bei vandentiekio sistemų būklė (ties kampine vonia nuimti maišytuvai, sienoje nutekėjusios rūdys, kas rodo, kad šildymas bei boileris negalėjo veikti ar funkcionuoti, taip pat kad nėra dušo kabinos ir matyti atviri tiek šilto, tiek šalto vandens prijungimo galai; grindys (parketlentės) tarp kambarių išardytos; šildymo katilo būklė ir ant jo esantys daiktai jokiu būdu negalėjo patvirtinti, kad jis funkcionuotis, t. y. veikiantis). Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas, rėmęsis išimtinai ieškovo paaiškinimais ir ieškovo motinos liudytojos A. K. parodymais, nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo suteikta pakankamai laiko Namui apžiūrėti ir galimybės jį apžiūrėti dar kartą – ieškovas neįrodė aplinkybių, jog iš tikrųjų kreipėsi dėl pakartotinės Namo apžiūros ir administratorė tokios galimybės nesuteikė. Kolegija pažymėjo, kad taip pat turi būti atsižvelgta į individualias ieškovo savybes ir patirtį: buvo perkamas didelės vertės nekilnojamasis turtas, o ieškovas yra du aukštuosius universitetinius išsilavinimus turintis asmuo, dirbantis AB „Lietuvos geležinkeliai“ vyriausiuoju specialistu Turto valdymo skyriuje, tai reiškia, kad jis turi pakankamai žinių, susijusių su nekilnojamuoju turtu ir jo valdymu; bet kuris protingas ir rūpestingas asmuo nebūtų įsigijęs Namo jo tinkamai neapžiūrėjęs ir neįvertinęs.
Kolegija rėmėsi turto vertintojo D. G. parodymais, kad Namo defektai buvo tokie akivaizdūs, jog 2013 m. spalio 10 d. apžiūrint vertinamą turtą buvo tiesiog neįmanoma jų nepastebėti. Be to, kolegijos vertinimu, faktą, kad ieškovas Namo apžiūros metu šiuos trūkumus taip pat matė, įrodo ieškovo ir liudytojos A. K. paaiškinimai, kuriais jis patvirtino, kad apžiūrėdamas Namą matė nuimtus kranus ir ant radiatorių nubėgusias rūdis.
Įvertinusi aptartas aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad administratorė, sudarydama galimybę apžiūrėti Namą, taip pat pateikdama ieškovui turto vertinimo ataskaitą, tinkamai atskleidė tikrąją Namo būklę. Kolegijos vertinimu, nėra imperatyvaus reikalavimo skelbime apie parduodamą turtą nurodyti konkrečius duomenis apie atskirų parduodamo pastato inžinerinių sistemų tinkamą funkcionavimą, nes pirkėjas teisę gauti informaciją apie inžinerinių sistemų funkcionavimą gali realizuoti apžiūrėdamas parduodamą turtą.
Pasisakydama dėl atsakovių prievolės atsakyti už parduoto Namo trūkumus kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.327 straipsnio 2 dalies ir 6.333 straipsnio 8 dalies nuostatas.
Kolegijos vertinimu, nustačius, kad administratorė tinkamai vykdė savo pareigas: tinkamai saugojo jai perduotą bankrutuojančios įmonės turtą, jo nepablogino, tinkamai atskleidė ieškovui parduodamo Namo būklę, spręstina, kad atsakovės neatliko neteisėtų veiksmų CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pirkėjo teisių apsauga netaikoma, nes tiek ieškovas (pirkėjas), tiek administratorė (pardavėja) žinojo apie Namo trūkumus. Nesant atsakovių neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, joms netaikoma CK 6.327 straipsnio 2 dalies ir 6.333 straipsnio 8 dalies nuostatose nustatyta civilinė atsakomybė.
Kolegija sprendė, kad ieškovo pateikti kvitai, PVM sąskaitos faktūros ir pavedimų kopijos neįrodo, jog įsigytos medžiagos buvo panaudotos būtent Namo inžinerinėms sistemoms remontuoti, kaip kad ir atlikti darbai susiję konkrečiai su sistemų remontu. Ieškovas nepateikė rangos ar kitokios sutarties, kuria remiantis būtų galima tvirtinti, kad visos jo tariamai dėl remonto patirtos išlaidos buvo patirtos išimtinai šios sistemos remontui, t. y. ieškovas neįrodė patirtos žalos kaip civilinės atsakomybės sąlygos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas A. K. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą; priteisti iš atsakovių jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai atsakovės UAB „Skolvalda“ veiksmus pripažino teisėtais ir jai netaikė civilinės atsakomybės. Bankroto administratorė, tikėtina, sąmoningai (siekdama gauti kaip įmanoma didesnę turto pardavimo kainą) nuslėpė aplinkybę apie esminius Namo defektus (jie nebuvo nurodyti nei skelbime, nei ieškovui prašant papildomos informacijos, nei apžiūros metu, nei namo perdavimo metu), nesudarė galimybės Namą atidžiai, neskubant apžiūrėti, t. y. ieškovas, kaip pirkėjas, buvo sąmoningai suklaidintas bankroto administratorės, todėl jam padaryta žala, nes žinodamas apie trūkumus tokio Namo nebūtų pirkęs arba nebūtų mokėjęs tokios kainos. Kaip matyti iš byloje esančio 2013 m. lapkričio 18 d. ieškovo elektroninio laiško, į bankroto administratorę buvo kreiptasi ir dėl papildomos informacijos apie išvaržomą namą suteikimo, tačiau ir tuomet administratorė pateikė tik nuorodą į varžytynių skelbimą, kuriame aprašant parduodamą namą jo defektai nebuvo nurodyti. Bankroto administratorė neneigė aplinkybės, kad informacijos apie Namo inžinerinių sistemų defektus ieškovui neteikė, nors abiejų instancijų teismai nustatė, kad apie defektus bankroto administratorė žinojo nuo Namo perėmimo momento. Toks administratorės elgesys negali būti pripažįstamas sąžiningu ir teisėtu.
Bankroto administratorė pripažino, kad jai buvo žinoma apie Namo trūkumus dar iki pardavimo, tačiau apie tai nei varžytynių sąlygose, nei apžiūros metu, nei Namo perdavimo pirkėjui metu nebuvo pranešta, todėl jai turėjo būti taikoma CK 6.333 straipsnio 8 dalyje nustatyta išlyga.
Teismas netinkamai išaiškino ir taikė CK 6.327 straipsnio 2 dalies nuostatą. Teismo išvados, kad pirkėjui buvo žinoma (privalėjo būti žinoma) apie Namo defektus, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai: 1) Namo apžiūra buvo labai trumpa (truko apie 7 min.), bankroto administratorė skubino ieškovą, todėl nebuvo tikrinamos inžinerinės sistemos ir nedemonstruojamas jų veikimas; nebuvo sudaryta galimybė Namą apžiūrėti papildomai; 2) radiatorių įtrūkimai negalėjo būti pastebėti tokios trumpos apžiūros metu, be to, jie (radiatoriai) buvo gražiai apdažyti ir užstatyti daiktais; 3) bankroto administratorė 2014 m. kovo 17 d. atsakymu į 2014 m. kovo 10 d. prašymą nurodė, kad apžiūros metu kasatorius nepastebėjo jokių trūkumų, todėl atsakovė padarė prielaidą, jog turto būklė pablogėjo po raktų kasatoriui perdavimo, tačiau tokia atsakovės pozicija aiškiai parodo, kad defektai nebuvo akivaizdžiai pastebimi, taip pat kad kasatorius Namo apžiūros metu trūkumų nepastebėjo; 4) bankroto administratorei buvo pateiktas prašymas dėl išsamesnės informacijos suteikimo, tačiau ieškovui buvo pateikta tik oficiali informacija iš bankroto departamento tinklalapio, kurioje apie jokius trūkumus nebuvo informacijos, tokios informacijos nebuvo ir nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. DGV131010 (Namo būklė buvo įvertinta gerai, Namas turi visas veikiančias namo sistemas (įskaitant šildymo ir vandentiekio), neišskirti jokie turto trūkumai, jų nematyti ir nuotraukose); 5) teismas rėmėsi atsakovių iniciatyva byloje apklaustų liudytojų parodymais, neva patvirtinančiais, kad Namo šildymo ir vandentiekio sistemos sugadintos prieš 5–7 metus, tačiau šiuos parodymus paneigė liudytoja A. K. – ji pažinojo anksčiau Name gyvenusius asmenis, jis nebuvo apleistas, visos sistemos veikė, t. y. Namas buvo eksploatuojamas; 6) priešingai nei teigiama teismo išvadoje, ieškovas nebuvo ir nėra nekilnojamojo turto specialistas: AB „Lietuvos geležinkeliai“ jis pradėjo dirbti 2014 m. kovo 28 d. (po sandorio sudarymo), be to, darbo specifika susijusi su konkursų organizavimu, kainų tvirtinimu ir pan., t. y. jis nieko bendro neturi su atsakovių pateikiamu darbo funkcijų interpretavimu.
Teismas po atsakovių apeliacinio skundo pateikimo priėmė jų 2015 m. gruodžio 14 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstyti nauji argumentai (dėl Namo įsigijimo, finansavimo aplinkybių, dėl ieškovo kvalifikacijos (kompetencijos) bei juose nurodytais argumentais vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pažeisdamas CPK 323 straipsnyje nustatytą draudimą tikslinti apeliacinį skundą (atsakovėms buvo sudarytos sąlygos nurodyti papildomus argumentus dėl ginčo dalyko). Su šiais rašytiniais paaiškinimais buvo pateikta daugybė naujų papildomų įrodymų apie ieškovo dirbamą darbą, turto įsigijimo aplinkybes, todėl teismas, juos pridėjęs prie bylos, nenurodydamas, kad jie pateikti pažeidžiant CPK 314 straipsnį, bei jais (ypač dėl ieškovo einamų pareigų (kvalifikacijos) vadovaudamasis, pažeidė CPK 314 straipsnį.
Atsakovės LUAB „Inovita“ ir UAB „Skolvalda“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo atsakovių kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovės laikosi pozicijos, kad administratorė tinkamai vykdė visas pareigas (sudarė galimybę apžiūrėti įsigyjamą turtą šildymo sezono metu iki pirmųjų varžytynių; pateikė ieškovui turto vertinimo ataskaitą, iliustruotą spalvotomis nuotraukomis, iš kurių aiškiai buvo matoma faktinė Namo būklė), todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme. Apžiūros metu ieškovas nepateikė jokių klausimų dėl namo šildymo (nešildymo) šildymo sezono metu (apžiūra vyko 2013 m. lapkričio 22 d.), todėl darytina hipotetinė prielaida, kad jam buvo žinomi namo trūkumai, ir toks jo elgesys vertintinas kaip ypač didelis neatsargumas ir nerūpestingumas bei veikimas savo rizika. Be to, ieškovas ir jo motina patvirtino, kad puikiai pažinojo buvusius Namo šeimininkus, todėl pirkėjui buvo žinoma apie Namo defektus ir jis puikiai suprato, kokį turtą perka iš antrųjų varžytynių, todėl administratorė apskritai neturi pareigos atsakyti už Namo kokybę (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Ieškovas neįrodė, kad iš tikrųjų kreipėsi dėl pakartotinės Namo apžiūros ir administratorė tokios galimybės nesuteikė.
Atsakovių 2015 m. gruodžio 14 d. papildomuose paaiškinimuose (CPK 42 straipsnis) nauji argumentai nebuvo iškelti, jie buvo tik plėtojami: pats ieškovas pirmosios instancijos teisme pripažino turintis du aukštuosius universitetinius išsilavinimus, dirbantis AB „Lietuvos geležinkeliai“ vyriausiuoju specialistu Turto valdymo skyriuje (konkrečiai atsakingas už nekilnojamojo turto nuomą), taip pat anksčiau yra dirbęs Vidaus reikalų ministerijoje vyriausiuoju specialistu viešųjų pirkimų srityje. Į šias aplinkybes atsakovės atkreipė teismo dėmesį apeliaciniu skundu (28 punktas). Aplinkybės dėl turto įsigijimo (vėlavimo atsiskaityti, lėšų skolinimosi) buvo nurodytos ir apeliacinio skundo 5–6 punktuose. Kartu su papildomais paaiškinimais buvo pateiktas vienintelis įrodymas, susijęs su ieškovo buvusiomis darbo pareigomis, tačiau jas ieškovas pats buvo įvardijęs pirmosios instancijos teisme, be to, ši informacija ir taip yra viešai prieinama. Todėl šie paaiškinimai nelėmė skundžiamo teismo sprendimo priėmimo.
Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus A. K. kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis).
Dėl daikto pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus
Bendrieji parduodamam daiktui keliami reikalavimai išdėstyti CK 6.327 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti: pardavėjas neatsako pagal nurodyto straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis).
Remiantis CK 6.399 straipsniu, jeigu pagal nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, taikomos šio kodekso 6.334 straipsnio taisyklės, išskyrus pirkėjo teisę reikalauti netinkamos kokybės daiktą pakeisti tinkamu.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises specialiaisiais CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-182/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-182/2009">3K-3-182/2009</a>; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-455/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-455/2010">3K-3-455/2010</a>; kt.). Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktą pirkėjas gali pareikšti reikalavimą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus arba atlyginti jo išlaidas trūkumams ištaisyti, jeigu daikto trūkumus įmanoma pašalinti.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-530/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-530/2010">3K-3-530/2010</a>; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovės bankroto administratorės UAB „Skolvalda“ organizuotose varžytynėse kasatoriaus nupirktas Namas buvo su vandentiekio ir šildymo sistemos trūkumais.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad kasatorius žinojo apie Namo trūkumus ir kad jam buvo tinkamai atskleista parduodamo Namo būklė, remdamasis CK 6.327 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.333 straipsnio 8 dalimi (dėl galimybės taikyti šią normą ginčo santykiams – žr. šios nutarties 42 punktą), ieškinį atmetė.
Kasatorius nesutinka su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, teigdamas, kad jos prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nustatant teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes dėl kasatoriaus žinojimo Namo trūkumus ir tinkamo parduodamo Namo būklės atskleidimo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, juos pripažįsta tik iš dalies teisiškai pagrįstais.
Kasacinis teismas įrodymų netiria ir faktų nenustato, tik patikrina, ar nustatydami faktines aplinkybes teismai nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-110/2013">3K-3-110/2013</a>; kt.).
Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-372/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-372/2014">3K-3-372/2014</a>; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146-701/2016 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika; kt.).
Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šios nutarties 27 punkte nurodytų aplinkybių grindžiamos šiais argumentais:
pagal Fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321, nėra imperatyvaus reikalavimo skelbime apie parduodamą turtą nurodyti konkrečius duomenis apie atskirų parduodamo pastato inžinerinių sistemų tinkamą funkcionavimą, nes teisę gauti informaciją pirkėjas gali realizuoti apžiūrėdamas turtą;
kasatoriui buvo sudaryta galimybė apžiūrėti Namą, jis šia teise pasinaudojo savo nuožiūra;
nors Namo apžiūra buvo vykdoma šildymo sezono metu (2013 m. lapkričio 22 d.), tuo metu Namas buvo nešildomas;
pirkėjo teisės apžiūrėti parduodamą turtą realizavimo apimtis priklauso išimtinai nuo pirkėjo valios ir pageidavimų; byloje neįrodyta, kad kasatoriui nebuvo suteikta pakankamai laiko apžiūrai, o tai konstatavęs pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai ieškovo ir jo motinos parodymais;
neįrodyta, kad kasatorius kreipėsi dėl pakartotinės Namo apžiūros ir administratorė tokios galimybės nesuteikė;
kasatoriui buvo pateikta parduodamo turto vertinimo ataskaita Nr. DGV131010, iliustruota nuotraukomis, iš kurių matyti, kad šildymo ir vandentieko sistema nefunkcionavo, o vandentieko ir šildymo sistemos trūkumai negali būti vertinami kaip paslėpti trūkumai;
apžiūros metu kasatorius matė nuimtus kranus ir ant radiatorių nubėgusias rūdis (tai patvirtino pats kasatorius);
varžytynių aktas, kaip pardavimo sutarties atitikmuo, yra specifinis ta prasme, kad yra Apraše nustatytos standartinės formos, kuri yra gana lakoniška, joje neaptariama daikto būklė, kokybė, trūkumai ir pan. Iš esmės tai yra sutarčių laisvės principo, reiškiančio ir šalių teisę savarankiškai nuspręsti dėl sutarties turinio (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), ribojimas;
buvo perkamas didelės vertės nekilnojamasis turtas, o kasatorius turi du aukštuosius universitetinius išsilavinimus, dirba AB „Lietuvos geležinkeliai“ vyriausiuoju specialistu Turto valdymo skyriuje, o tai reiškia, kad jis turi pakankamai žinių, susijusių su nekilnojamuoju turtu ir jo valdymu; bet kuris protingas ir rūpestingas asmuo nebūtų įsigijęs Namo jo tinkamai neapžiūrėjęs ir neįvertinęs.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad kasatorius žinojo apie Namo trūkumus.
Pažymėtina, kad pirkėjo žinojimas apie parduodamo daikto trūkumus yra subjektyvus faktorius, kurį būtų galima konstatuoti iš esmės tik pačiam pirkėjui tai pripažinus. Žinojimas skiriasi nuo negalėjimo nežinoti – t. y. kitos, alternatyvios aplinkybės, sudarančios savarankišką pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės. Pagrindas konstatuoti pirkėjo negalėjimą nežinoti apie parduodamo daikto trūkumus atsiranda, be kita ko, tais atvejais, jei atskleisdamas pirkėjui parduodamo daikto trūkumus pardavėjas veikė taip, kad bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo pirkėjo vietoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų apie tokius trūkumus sužinojęs. Taigi, šiuo atveju teisiškai reikšminga aplinkybe laikomas pardavėjo veiksmų, kuriais pirkėjui buvo atskleidžiama parduodamo daikto būklė, tinkamumas (pakankamumas).
Nagrinėjamoje byloje kasatorius neigė, kad jis žinojo apie parduodamo Namo trūkumus. Byloje nenustatyta, kad Namo trūkumai (šilumos ir vandentieko sistemų defektai) buvo tiesiogiai nurodyti dokumentuose, su kuriais kasatorius neabejotinai buvo susipažinęs: varžytynių skelbime, turto vertinimo ataskaitoje Nr. DGV131010 ar varžytynių protokole. Priešingai, turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad bendra pastato būklė – gera. Nenustatyta, kad Namo vandentiekio ir šildymo sistemų trūkumai atsirado vėliau – t. y. po turto vertinimo atlikimo, o tai sudaro pagrindą abejoti kasatoriui pateiktos turto vertinimo ataskaitos objektyvumu.
Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo, kad kasatoriui buvo tinkamai atskleista parduodamo Namo būklė, t. y. nustatė pagrindą spręsti apie kasatoriaus negalėjimą nežinoti apie parduodamo Namo trūkumus.
Pirma, nors nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. DGV131010 aprašomojoje dalyje tiesiogiai nenurodyti Namo trūkumai, dėl kurių nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad iš ataskaitos priede esančių Namo nuotraukų matyti, jog ties kampine vonia nuimti maišytuvai, sienoje nutekėjusios rūdys, kas rodo, kad šildymas bei boileris negalėjo veikti ar funkcionuoti, taip pat kad nėra dušo kabinos ir matyti atviri tiek šilto, tiek šalto vandens prijungimo galai; grindys (parketlentės) tarp kambarių išardytos; šildymo katilo būklė ir ant jo esantys daiktai jokiu būdu negalėjo patvirtinti katilą funkcionuojant, t. y. kad jis veikiantis. Byloje nėra ginčo, kad turto vertinimo ataskaita kartu su priedais kasatoriui buvo pateikta, tai reiškia, kad, būdamas su ja susipažinęs, turėjo galimybę pastebėti parduodamo Namo trūkumus. Nors kasatorius teigia, kad jam įteikta turto vertinimo ataskaita buvo tik su nespalvotomis nuotraukomis, iš kurių nebuvo galima matyti nurodytų trūkumų, ši aplinkybė bylą nagrinėjusių teismų nebuvo nustatyta, todėl, atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, ja remtis kasaciniame skunde negalima (CPK 353 straipsnis 1 dalis).
Antra, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad buvo perkamas didelės vertės nekilnojamasis turtas, todėl bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo nebūtų įsigijęs Namo jo tinkamai neapžiūrėjęs ir neįvertinęs. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas savo nuožiūra pasinaudojo jam suteikta galimybe apžiūrėti Namą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atidus pirkėjas, apžiūrėdamas Namą, pirmiau nurodytų vandentiekio ir šildymo sistemos trūkumų negalėjo nepastebėti, juolab, kad nors apžiūra vyko šildymo sezono metu, Namas nebuvo šildomas.
Kasatorius teigia, kad Namo apžiūra dėl administratorės kaltės truko pernelyg trumpai ir apžiūros metu trūkumai buvo užmaskuoti. Teisėjų kolegija kosntatuoja, kad dėl šių aplinkybių esant priešingiems kasatoriaus, jo motinos ir atsakovės atstovo (visi asmenys suinteresuoti bylos baigtimi) parodymams bei nesant kitų įrodymų, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas galėjo įsitikinti jų buvimu, teismas turėjo pagrindą laikyti šias aplinkybes neįrodytomis.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat turėjo pagrindą spręsti, kad kasatorius neįrodė aplinkybių, jog jis kreipėsi dėl pakartotinės Namo apžiūros, o atsakovė UAB „Skolvalda“ tokios galimybės nesuteikė. 2011 m. lapkričio 18 d. elektroniniame laiške, kasatoriaus rašytame UAB „Skolvalda“ po Namo apžiūros, kuriuo kasatorius grindžia savo nesutikimą su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, nėra prašymo dėl pakartotinės apžiūros – tik abstraktus prašymas: „norėčiau daugiau informacijos dėl išvaržomo namo (duomenys neskelbtini)“, konkrečiai nenurodant nei prašomos papildomos informacijos pobūdžio, nei jos suteikimo būdo. Daugiau įrodymų, kurie paneigtų šios apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstumą, kasatorius nenurodė.
Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta iš esmės pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kasatoriui buvo tinkamai atskleista parduodamo Namo būklė. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad kasatorius negalėjo nežinoti apie jo trūkumus. Todėl, remiantis CK 6.327 straipsnio 2 dalimi, 6.399 straipsniu ir 6.334 straipsnio 1 dalimi, iš esmės sutiktina su apeliacinės instancijos teismo atliktu ginčo situacijos teisiniu vertinimu.
Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.333 straipsnio 8 dalis, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, ginčo santykiams netaikytina. Ši teisės norma reglamentuoja pardavėjo atsakomybės standartą tais atvejais, kai turtas parduodamas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Įmonių bankroto įstatymas nustato išbaigtą, funkcionuojančią savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistemą, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas atlieka įmonės administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNTkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-259/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-259/2009">3K-7-259/2009</a>). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimas varžytynėse yra prilyginamas CK 6.333 straipsnio 8 dalyje nurodytam turto pardavimui teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.
Dėl proceso teisės normų
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314, 323 straipsnių normas, nes po atsakovių apeliacinio skundo pateikimo sudarė joms sąlygas pateikti naujus įrodymus ir nurodyti papildomus argumentus dėl ginčo dalyko (žr. šios nutarties 18.4. punktą). Teisėjų kolegija laiko šiuos kasacinio skundo argumentus nepagrįstais.
Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais (CPK 320, 326 straipsniai). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai aiškino bei taikė jas reglamentuojančias materialiosios teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-519/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-519/2012">3K-3-519/2012</a>; kt.).
CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Tai reiškia, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegali būti tikslinamas ar keičiamas nei apeliacinio skundo dalykas, nei pagrindas. Taigi, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Šalies teisė duoti paaiškinimus teismui raštu ir žodžiu įtvirtinta CPK 42 straipsnio 1 dalyje, ja šalis gali naudotis ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 straipsnis). Nors minėta teisės norma ir suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-701/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-701/2013">3K-3-701/2013</a>; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; kt.).
Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė išliko vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzAtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-130-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-130-611/2015">3K-3-130-611/2015</a> ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 ir joje nurodyta praktika; kt.).
Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismui priimant naujus įrodymus nesilaikyta CPK nuostatų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta ir ją naikinti. Būtina išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas (naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis jais priimant skundžiamą nutartį) buvo esminis, t. y. ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Konstatavus, kad pateikti nauji ir teismo įvertinti įrodymai didele dalimi lėmė apeliacinio teismo pateiktą apeliacinio skundo argumentų vertinimą, CPK normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2014 ir joje nurodyta praktika; 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015 ir joje nurodyta praktika; kt.).
Bylos duomenimis, atsakovės UAB „Skolvalda“ ir LUAB „Inovita“ po apeliacinio skundo pateikimo 2015 m. gruodžio 15 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus bei naujus įrodymus apie ieškovo buvusias pareigas Vidaus reikalų ministerijoje viešųjų pirkimų srityje, turto įsigijimo aplinkybes: Vilniaus regiono kredito unijos 2014 m. sausio 2 d. rašto Nr. 14-0004 „Dėl paskolos suteikimo“ kopiją; ieškovo 2013 m. gruodžio 27 d. prašymo bankroto administratorei prašant pratęsti mokėtinos sumos terminą mėnesiui kopiją; ieškovo 2014 m. vasario 19 d. elektroninio laiško kopiją dėl persiunčiamo mokėjimo kvito.
Atsakovės atsliepime į kasacinį skundą pagrįstai nurodo, kad papildomuose paaiškinimuose nauji argumentai nebuvo iškelti, t. y. nebuvo tikslinamas ar keičiamas nei apeliacinio skundo dalykas, nei pagrindas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovių apeliacinio skundo 28 punkte buvo nurodytos aplinkybės (tirtos ir pirmosios instancijos teisme), susijusios su kasatoriaus individualiomis savybėmis (turintis du aukštuosius universitetinius išsilavinimus, dirbantis AB „Lietuvos geležinkeliai“ vyriausiuoju specialistu Turto valdymo skyriuje (konkrečiai atsakingas už nekilnojamojo turto nuomą), taip pat anksčiau dirbęs Vidaus reikalų ministerijoje vyriausiuoju specialistu viešųjų pirkimų srityje). Aplinkybės dėl turto įsigijimo (vėlavimo atsiskaityti, lėšų skolinimosi) taip pat buvo nurodytos apeliacinio skundo 5–6 punktuose. Tai reiškia, kad priimant atsakovės papildomus paaiškinimus CPK 323 straipsnis nebuvo pažeistas.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad atsakovė neturėjo teisės pateikti, o apeliacinės instancijos teismas - priimti naujų įrodymų apie kasatoriaus buvusias pareigas Vidaus reikalų ministerijoje viešųjų pirkimų srityje ir turto įsigijimo aplinkybes, nes šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Tačiau pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas skundžiamame sprendime grindė ne papildomai pateiktais įrodymais, o įvertinęs pirmosios instancijos teismo surinktų įrodymų visetą pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles. Konstatavus, kad pateikti nauji įrodymai apeliacinės instancijos teismo nebuvo vertinti ir nelėmė teismo sprendimo, CPK normų pažeidimas nepripažintinas esminiu (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes vertinant skundžiamo procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą jie yra teisiškai nereikšmingi.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios ar proceso teisės normas, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovės prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš AB SEB banko mokėjimo nurodymo matyti, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą atsakovė UAB „Skolvalda“ sumokėjo 706,64 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, ji priteistina iš kasatoriaus atsakovės UAB „Skolvalda“ naudai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Skolvalda“ (j. a. k. 125778138) iš A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 706,64 (septynis šimtus šešis Eur 64 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Gediminas Sagatys
Vincas Verseckas
