Civilinė byla Nr. e3K-3-361-378/2016
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13698-2014-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.29.1; 3.2.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei G. K. ir atsakovui pagal priešieškinį A. K. dėl paskolos ir reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodinėjimo tvarką, esant ginčui dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo A. B. (toliau – ir atsakovas) 30 000 Lt (8688,60 Eur) skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovė nurodė, kad pradinis kreditorius A. K. 2006 m. lapkričio 16 d. paskolino atsakovui 30 000 Lt (8688,60 Eur), šis pasirašė skolos raštelį, patvirtindamas, kad pinigus gavo. Skolininkas A. B. įsipareigojo pinigus grąžinti per 15 dienų nuo pareikalavimo. 2011 m. birželio 8 d. pradinis kreditorius A. K. reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teisę pagal skolos raštelį perleido ieškovei. 2011 m. birželio 9 d. ieškovė pareikalavo, kad atsakovas grąžintų skolą, tačiau šis skolos negrąžino.
Atsakovas pareiškė ieškovei priešieškinį, prašydamas pripažinti nesudarytu ir negaliojančiu 2006 m. lapkričio 16 d. skolos raštelį, pasirašytą jo paties dėl 30 000 Lt (8688,60 Eur) skolos A. K., pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. birželio 8 d. reikalavimo perleidimo sutartį, kuria atsakovas pagal priešieškinį A. K. perleido reikalavimą ieškovei.
Atsakovas nurodė, kad 2005 m. kovo 29 d. jis su A. K. pasirašė preliminariąją buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. K. įsipareigojo atlikti buto įrengimo darbus iki 2006 m. kovo 30 d., tačiau jų neatliko, vilkino pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Kai 2006 m. lapkričio 16 d. atsakovas susitiko su A. K. dėl pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, šis paprašė pasirašyti skolos raštelį dėl 30 000 Lt (8688,60 Eur), teigdamas, kad tokiu būdu jis turės garantiją, jog atsakovas nesikreips dėl neatliktų buto įrengimo darbų. Atsakovas skolos raštelį pasirašė, nors realiai pinigų negavo. Kadangi paskolos sutartis nebuvo sudaryta, tai nebuvo galima reikalavimo pagal negaliojantį sandorį perleisti ieškovei, kuri, būdama pradinio kreditoriaus A. K. sesuo, žinojo arba turėjo žinoti, kad jai yra perleidžiamas negaliojantis reikalavimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė – priteisė ieškovei iš atsakovo 8688,60 Eur skolos, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas nurodė, kad atsakovas 2016 m. lapkričio 16 d. savo ranka parašė ir pasirašė skolos raštelį, kuriuo patvirtino, kad yra skolingas A. K. 30 000 Lt (8688,60 Eur) ir įsipareigoja šią sumą grąžinti per 15 dienų nuo pareikalavimo momento, taip pat kad pinigus gavo. Atsakovas neginčijo, kad jis pats rašė visą raštelio tekstą ir jį pasirašė.
Nors liudytojų parodymai yra netinkama įrodinėjimo priemonė įrodinėjant, kad skolos gavėjas negavo pinigų pagal paskolos sutartį, tačiau, kita vertus, iš liudytojos G. B. parodymų negalima spręsti, kad atsakovas negavo 30 000 Lt (8688,60 Eur) paskolos. Liudytojo D. K. parodymai taip pat neinformatyvūs, parodo visiškai skirtingą bendravimo patirtį su A. K..
Iš A. K. banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2006 m. sausio–rugsėjo mėnesiais jis ėmė grynaisiais dideles pinigų sumas, taip pat 2006 m. spalio ir lapkričio mėnesiais įnešė į banko sąskaitą dideles sumas nuo 18 000 Lt (5213,16 Eur) iki 46 000 Lt (13 322,52 Eur). Taigi nėra pagrindo netikėti, kad A. K. turėjo grynaisiais 30 000 Lt (8688,60 Eur), kuriuos galėjo skolinti atsakovui. Aplinkybė, kad A. K. 2005–2006 m. ir šiuo metu yra skolingas įvairiems bankams dideles pinigų sumas, neįrodo, kad jis negalėjo turėti grynųjų ir jų skolinti atsakovui. Šalys neginčija ir liudytojai patvirtina, kad A. K. statė daugiabutį gyvenamąjį namą, organizavo statybos darbus, pardavinėjo butus, todėl galėjo būti skolingas ir tuo pačiu metu disponuoti didelėmis pinigų sumomis bei skolinti atsakovui. Iš 2005 metų pajamų mokesčio deklaracijos matyti, kad 2005 m. A. K. pajamos buvo 256 435,74 Lt (74 268,92 Eur).
Atsakovas įrodinėjo, kad jis turėjo pakankamai pinigų, todėl jam nebuvo poreikio skolintis iš A. K. 30 000 Lt (8688,60 Eur). Iš 2006 m. lapkričio 16 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad atsakovas už perkamą butą sumokėjo 101 000 Lt (29 251,62 Eur) banko pavedimu, t. y. ne grynaisiais. Aplinkybės, kad atsakovas 2007 m. pradžioje užsakė pagaminti baldus, sumokėjo avansą, 2005 m. kovo mėnesį sumokėjo už pagamintus baldus, taip pat nėra tiesioginis įrodymas, kad jis nesiskolino pinigų iš A. K.. Gali būti, kad būtent iš A. K. pasiskolintais pinigais atsakovas ir sumokėjo už baldus.
Atsakovas nurodė, kad su A. K. 2005 m. kovo 29 d. sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurios 2.3 punktą A. K. įsipareigojo atlikti buto įrengimo darbus, nurodytus preliminariosios sutarties 2.2 punkte, iki 2006 m. kovo 30 d. Ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties, kuri buvo sudaryta 2006 m. lapkričio 16 d., 5.3 punktu pirkėjai A. B. ir G. B. patvirtino, kad perkamą butą apžiūrėjo, jokių pretenzijų dėl jo būklės ir kokybės neturi, kad perkamas butas atitinka jų keliamus reikalavimus. Taigi pardavėjas savo įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį buvo įvykdęs. Vien pirkėjų patvirtinimo pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje užtenka konstatuoti, kad pirkėjai jokių pretenzijų pardavėjui dėl buto įrengimo neturės, todėl jokio paskolos raštelio kaip garanto nebuvo pagrindo rašyti. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad paskolos raštelį pasirašė priverstas ar dėl apgaulės.
Kadangi neįrodyta, kad paskolos raštelis buvo negaliojantis ir kad pagal jį atsakovas pinigų negavo, tai negalima laikyti, kad reikalavimo perleidimo sandoris prieštaravo įstatymui. Paskolos sutartis galiojanti, patvirtinta tinkama forma (paskolos rašteliu), senaties terminas nesuėjęs, todėl pradinis kreditorius turėjo teisę perleisti reikalavimą naujajam kreditoriui – ieškovei.
Kadangi atsakovas neįrodė, kad paskolos sandoris buvo apsimestinis, fiktyvus, sudarytas dėl prievartos ir dėl to negaliojantis, todėl net jeigu atsakovas ir būtų įrodęs, kad jis pinigų iš A. K. negavo ar jų gavo mažiau, tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.107 straipsnio 2 dalį atsakovui dar būtų reikėję įrodyti, kad šiais atsikirtimais jis gali atskirsti prieš ieškovę, kuriai buvo perduotas reikalavimas. Įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė žinojo apie sandorio ydingumą, atsakovas nepateikė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino – pripažino nesudaryta A. K. ir A. B. 2006 m. lapkričio 16 d. paskolos sutartį, taip pat pripažino negaliojančia (niekine) nuo jos sudarymo momento ieškovės ir A. K. 2011 m. birželio 8 d. reikalavimo perleidimo sutartį, panaikino Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Kolegija nurodė, kad A. K. pagal preliminariąją sutartį buvo įsipareigojęs atlikti buto įrengimo darbus, kurie nebuvo atlikti, 2006 m. lapkričio 17 d. kredito sutartimi Nr. 06-091740 FA atsakovui buvo suteikta paskola statyboms užbaigti. Dalį preliminariosios sutarties 2.2 punkte nurodytų darbų patalpose savo lėšomis atliko atsakovas, nors pagal sutartį juos privalėjo atlikti A. K.. Namo (duomenys neskelbtini) baigtumas 2006 m. rugpjūčio 7 d. buvo 97 proc., o atsakovui parduodamo buto Nr. 10 kadastrinių matavimų bylutė nesudaryta, butas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, tai lemia išvadą, jog iki 2006 m. kovo 30 d. A. K. savo įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį nebuvo įvykdęs, nekilnojamojo turto sutartis nebuvo sudaryta. Šias aplinkybes 2015 m. balandžio 10 d. teismo posėdyje pripažino ir A. K.. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2006 m. lapkričio 16 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo pasirašytas paskolos raštelis. Šios aplinkybės lemia labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas 2006 m. lapkričio 16 d. pasirašė paskolos raštelį paprašytas A. K., kuris taip siekė užsitikrinti, kad pirkėjas A. B. nereikš jam pretenzijų dėl įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį neįvykdymo.
Banko sąskaitos išrašas parodo pinigų judėjimą A. K. sąskaitoje nuo 2006 m. sausio mėnesio iki rugsėjo mėnesio, tačiau neįrodo, jog šios lėšos buvo naudojamos kitam tikslui nei daugiabučiam gyvenamajam namui statyti. Namo (duomenys neskelbtini) statybai buvo suteikta ilgalaikė paskola, ją 2005 m. bankas refinansavo ir suteikė paskolą statybai užbaigti. Be to, A. K. laiku nevykdė įsipareigojimų bankui ir jo neįvykdyti įsipareigojimai bankui 2006 m. lapkričio 30 d. (artimai paskolos raštelio datai) pagal su banku sudarytas sutartis sudarė didesnę nei 2 000 000 Eur sumą. Be to, A. K. 2006 m. lapkričio 2 d. pasirašė neprotestuotiną vekselį, kuriame nurodyta, kad po keleto dienų, t. y. 2006 m. gruodžio 4 d., jis privalo sumokėti A. B. 25 000 Lt (7240,50 Eur), kuriuos atgavęs atsakovas galėtų naudoti savo nuožiūra. Teismo posėdžiuose atsakovas ir liudytojas D. K. tvirtino, kad A. K. norėjo padidinti parduodamų butų kainas, reikalavo pinigų, net buvo įdėjęs skelbimą apie parduodamą butą, dėl kurio buvo susitaręs su D. K., vengė sudaryti butų pirkimo–pardavimo sutartį. Liudytoja G. B. taip pat patvirtino, kad skolos raštelis buvo rašomas prie notarų biuro automobilyje, tačiau ji nematė, kad A. K. perduotų A. B. pinigus, ji suvokė, kad raštelyje turėjo būti parašyta, jog A. K. yra skolingas, nes butą atsakovas įsirengė savo lėšomis. Iš 2015 m. balandžio 10 d. garso įrašo matyti, kad A. K. statyboms nuolat trūko pinigų, todėl jis pats skolinosi pinigų iš atsakovo. A. K. paaiškinimai dėl paskolos suteikimo ir pinigų perdavimo aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismo posėdžio metu A. K. tvirtino, kad pinigai buvo reikalingi atsakovo virtuvės baldams įsigyti, tačiau virtuvės baldai buvo perkami 2007 m. vasario mėnesį, kai atsakovas jau buvo gavęs paskolą iš banko būstui įsirengti.
Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendė, kad labiau tikėtina, jog pagal 2006 m. lapkričio 16 d. pasirašytą paskolos raštelį A. B. nesiskolino pinigų iš A. K. ir pinigai nebuvo perduoti, tai leidžia pripažinti 2006 m. lapkričio 16 d. paskolos sutartį nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). A. B., prašydamas pripažinti sutartį negaliojančia tuo pagrindu, kad pinigai nebuvo perduoti, neprivalėjo nurodyti aplinkybių, susijusių su grasinimais ar apgaule.
Konstatavus, kad pinigų perdavimo nebuvo ir 2006 m. lapkričio 16 d. paskolos sutartis nesudaryta, tenkintinas priešieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartį nuo jos sudarymo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Ši sutartis laikytina niekine, nes A. K. perleido ieškovei teisę, kurios neturėjo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovo visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų tyrimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176–185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino įrodymus, nepatikrino jų patikimumo ir sąsajumo aspektais, formaliai paneigdamas tiesioginio įrodymo – paskolos raštelio kaip pinigų perdavimo akto – svarbą jo nevertino kartu su kitais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių, 6.871 straipsnio 3 dalies, 6.875 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias paskolos sutarties teisinę reikšmę, jos sukeliamas pasekmes sandorio šalims, dėl to nevertino 2006 m. lapkričio 16 d. paskolos sutarties turinio ir atsakovo įrašo „pinigus gavau“. Teismas, spręsdamas, kad paskolos sutartis nesudaryta, nepagrįstai rėmėsi netiesioginiais įrodymais, prielaidomis, o tai prieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl tiesioginių ir netiesioginių įrodymų įrodomosios reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Byloje paneigta paskolos raštelio, kaip paskolos dalyko perdavimo akto, teisinė reikšmė ir jo sukeliamos pasekmės.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, taip paneigdamas CK 6.875 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prezumpciją, su ja susijusią teismų praktiką, pagal kurią procesinę pareigą įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta, turėjo atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-192/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-192/2012">3K-3-192/2012</a>). Kasatorei nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo našta dėl paskolos sutarties, kaip paskolos dalyko perdavimo akto, dokumente padarant įrašą „pinigus gavau“, sudarymo. Taip buvo pažeisti ne tik teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo bei interesų pusiausvyros principai, bet iš esmės paneigtos ir apribotos kasatorės teisės į tinkamą, nešališką ir objektyvų šios civilinės bylos išnagrinėjimą, užtikrinant teisingą bylos procesą (CPK 5, 21 straipsniai).
Paskolos raštelyje, kuriuo kasatorė grindė savo reikalavimą, pinigų perdavimo faktas buvo užfiksuotas paties atsakovo rašytiniu patvirtinimu, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog A. K. turėjo galimybę skolinti pinigus. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo, nevertino ir nepasisakė dėl A. K. pajamų mokesčio deklaracijų, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2005 m. A. K. pajamos sudarė 256 435,74 Lt (74 268,92 Eur). Teismas turėjo įvertinti įrodymų visumą.
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo priimto sprendimo, tai neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 4 dalies, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos (EŽTT 2007 m. vasario 15 d. sprendimas byloje A. A. prieš Bulgariją, (pareiškimo Nr. 51343199); 1998 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 134/1996/753/952); kt.).
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi bylos baigtimi suinteresuotos liudytojos – atsakovo sutuoktinės parodymais, netinkamai vertino A. K. paaiškinimus.
Apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir neįvertino ginčo šalių elgesio paskolos raštelio sudarymo momentu pagal vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens elgesio standartą. Atsakovas yra dviejų įmonių direktorius, išsilavinęs asmuo, todėl surašydamas ir pasirašydamas paskolos raštelį suvokė jo turinį ir pasekmes. Byloje nustačius, kad paskolos raštelis buvo surašytas atsakovo ir jo pasirašytas, turėjo būti taikomos CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paskolos raštelį kvalifikavo kaip garantiją, kad pirkėjas A. B. nereikš pretenzijų dėl įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį nevykdymo. Garantija yra viena iš įstatymo numatytų prievolių užtikrinimo priemonių (CK 6.70, 6.90 straipsniai), papildoma prievolė pagrindinės prievolės įvykdymui užtikrinti. Siekiant pripažinti sudarytą sandorį garantija, turi būti pateiktas pagrindinę prievolę patvirtinantis sandoris, sudarytas tarp pagrindinio skolininko ir kreditoriaus. Atsakovas teigė, kad paskolos raštelis yra garantija, tačiau prašė jį pripažinti nesudarytu ir negaliojančiu, nors pagal kasacinio teismo praktiką paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ar nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-156/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-156/2009">3K-3-156/2009</a>). Apeliacinės instancijos teismas galėjo tenkinti atsakovo priešieškinį iš dalies pripažindamas paskolos raštelį arba negaliojančiu, arba nesudarytu, tačiau savo nuožiūra pakoregavo atsakovo priešieškinio reikalavimus, taigi nesivadovavo teismo nešališkumo ir nepriklausomumo principais (CPK 21 straipsnis).
Kadangi paskolos raštelis nepagrįstai pripažintas nesudarytu, tai atitinkamai nepagrįstai pripažinta negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartis. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.107 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad tais atvejais, kai prievolei patvirtinti yra išduotas skolos dokumentas, o reikalavimas perleistas ir šis dokumentas perduotas, skolininkas neturi teisės atsikirsti naujajam kreditoriui motyvuodamas tuo, kad prievolė buvo apsimestinė ar fiktyvi arba kad perleidimas draudžiamas, jeigu naujasis kreditorius reikalavimo perleidimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie šias aplinkybes.
Atsakovas pagal priešieškinį A. K. pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo ieškovės kasacinį skundą tenkinti – panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsakovas A. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti, priteisti iš kasatorės 800 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Pagal kasacinio teismo praktiką byloje turi būti vertinami visi įrodymai. Nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad A. K. neperdavė atsakovui 30 000 Lt (8688,60 Eur) pagal 2006 m. lapkričio 16 d. paskolos raštelį, kuris buvo pasirašytas tik kaip garantas, jog atsakovas nereikalaus iš A. K. pinigų už jo neatliktus statybos darbus, kuriuos jis įsipareigojo atlikti pagal 2005 m. kovo 29 d. preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį. Byloje pateikti įrodymai: 2005 m. kovo 29 d. preliminarioji sutartis, sutartys ir apmokėjimo dokumentai dėl pirktame bute (duomenys neskelbtini) atliktų darbų, liudytojo D. K. parodymai ir A. K. paaiškinimai, VĮ Registrų centro išrašas patvirtina, kad A. K. neįvykdė preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įrengti butą, tai buvo padaryta atsakovo lėšomis, todėl šis turėjo teisę reikalauti iš A. K. patirtų išlaidų už atliktus darbus atlyginimo.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais įrodyta, kad 2006–2007 m. atsakovas turėjo pakankamai lėšų dėl sudarytų kredito sutarčių, todėl jam nereikėjo skolintis iš A. K., o šis neturėjo finansinių galimybių 2006 m. lapkričio 16 d. paskolinti 30 000 Lt (8688,60 Eur). 2006 m. lapkričio mėnesio pradžioje A. K. gavo iš atsakovo 25 000 Lt (7240,50 Eur) ir pasirašė vekselį, todėl nelogiška, kad praėjus dviem savaitėms atsakovas skolos raštelio pagrindu skolinosi iš A. K. 30 000 Lt (8688,60 Eur), nors ši suma jam nebuvo reikalinga. Buto pirkimo–pardavimo sutartis ir paskolos raštelis buvo sudaryti tą pačią dieną, todėl jei atsakovas būtų realiai skolinęsis iš A. K. papildomai virtuvės baldams įsigyti, ši suma būtų buvusi įtraukta į pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal kasacinio teismo praktiką šios sutartys turi būti vertinamos kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>).
Apeliacinės instancijos teismas, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, nustatė atsakovui pareigą įrodyti, kad pinigai pagal 2006 m. lapkričio 16 d. paskolos raštelį negauti, šios pareigos neperkėlė kasatorei. Teismas vertino visus byloje esančius įrodymus, tarp jų – ir paskolos raštelį, šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus. Kasatorės nurodomos 2005 m. pajamų mokesčio deklaracijos būtų buvusios reikšmingos tik sprendžiant apie 2005 m., o ne apie 2006 m. pabaigoje gautas pajamas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog 2005 m. A. K. pajamos buvo 256 435,74 Lt (74 268,92 Eur), nepagrindžia, kad jis turėjo grynaisiais 30 000 Lt (8688,60 Eur), kuriuos galėjo skolinti atsakovui.
Teismų praktikoje ir EŽTT jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 4968/99) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-425/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-425/2011">3K-3-425/2011</a>).
A. K., prieš pasirašydamas 2006 m. lapkričio 16 d. pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, pareikalavo pasirašyti skolos raštelį tam, kad turėtų garantą, jog atsakovas nesikreips dėl išlaidų už atliktus darbus atlyginimo. Taigi, neturėdamas kitos išeities ir siekdamas įgyti nuosavybėn butą, atsakovas buvo priverstas pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną parašyti skolos raštelį, o tai negali būti laikoma kaip atidumo ar rūpestingumo stoka, bet vertintina kaip A. K. nesąžiningumas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai teikė pirmenybę tikriesiems šalių ketinimams ir juos aiškindamasis nustatė, kad paskolos rašteliu nebuvo siekiama sukurti paskolos teisinių santykių ir pinigai nebuvo skolinami.
Priešieškiniu buvo prašoma paskolos sutartį pripažinti nesudaryta ir negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė šalių santykiams taikyti ne garantiją, o paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
Kadangi paskolos sutartis buvo pripažinta nesudaryta, tai A. K. iš viso neturėjo reikalavimo teisės, kuri galėjo būti perleista kasatorei, todėl tai nepatenka į CK 6.107 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl paskolos sutarties formos
Paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-430/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-430/2013">3K-7-430/2013</a>).
Sudarant ginčo paskolos raštelį galiojusio CK 6.871 straipsnyje buvo nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt (579,24 Eur). Įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma) (CK 1.72 straipsnio 1 dalis, 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis).
Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y., kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šiuose dokumentuose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis).
Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-430/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-430/2013">3K-7-430/2013</a>).
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad atsakovas 2016 m. lapkričio 16 d. savo ranka parašė ir pasirašė skolos raštelį, kuriuo patvirtino, kad yra skolingas A. K. 30 000 Lt (8688,60 Eur) ir įsipareigoja šią sumą grąžinti per 15 dienų nuo pareikalavimo momento, taip pat kad pinigus gavo. Kasatorė, kaip A. K. reikalavimo atsakovui pagal nurodytą paskolos raštelį perėmėja, reikšdama savo reikalavimą pastarajam, teismui pateikė šį reikalavimą patvirtinantį paskolos raštelį. Minėta, kad paskolos raštelio buvimas pas kreditorių, nagrinėjamos bylos atveju – pas jo teisių perėmėją (kasatorę), teikia galimybę konstatuoti atsakovo prievolės neįvykdymą (CK 6.65 straipsnis) ir atitinkamai kasatorės teisę reikalauti, kad atsakovas ją įvykdytų.
Atsakovas, nors ir neginčijo, kad jis pats rašė visą paskolos raštelio tekstą ir jį pasirašė, tačiau įrodinėjo, jog realiai paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigai nebuvo perduoti. Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad atsakovas įrodė, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovė kasaciniame skunde kelia netinkamo įrodymų vertinimo klausimą, dėl to teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodinėjimo esant ginčui dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, sudarymo
Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bei teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo našta tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (CPK 12, 178, 179 straipsniai). Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka.
Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai).
Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja.
Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-430/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-430/2013">3K-7-430/2013</a>).
Minėta, kad ieškovė, įrodinėdama savo reikalavimą atsakovui grąžinti skolą, į bylą pateikė atsakovo pasirašytą paskolos raštelį, kuris pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį atitinka rašytinės formos reikalavimus, be to, jame atsakovo nurodyta – „pinigus sumoje 30 000 Lt gavau“. Atsakovas, ginčydamas paskolos sutarties sudarymą, pažymėjo, kad 2006 m. lapkričio 16 d. pasirašė paskolos raštelį paprašytas A. K., kuris taip siekė užsitikrinti, kad pirkėjas A. B. nereikš jam pretenzijų dėl įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį neįvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad atsakovo nurodyta aplinkybė byloje įrodyta, taigi atsakovas įvykdė savo pareigą įrodyti paskolos sutarties nesudarymo faktą. Teisėjų kolegija tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta.
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad atsakovas su A. K. 2005 m. kovo 29 d. sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurios 2.3 punktą A. K. įsipareigojo atlikti ir buto įrengimo darbus. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatė, kad A. K. neatliko visų buto įrengimo darbų pagal preliminariąją sutartį. 2006 m. lapkričio 17 d. kredito sutartimi Nr. 06-091740 FA atsakovui buvo suteikta paskola statyboms užbaigti ir dalį preliminariosios sutarties 2.2 punkte nurodytų darbų savo lėšomis atliko pats atsakovas. Kadangi namo (duomenys neskelbtini) baigtumas 2006 m. rugpjūčio 7 d. buvo tik 97 proc., atsakovui parduodamo buto Nr. 10 kadastrinių matavimų byla nesudaryta, butas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, tai apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad iki 2006 m. kovo 30 d. A. K. savo įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį nebuvo įvykdęs, o buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tik 2006 m. lapkričio 16 d., t. y. tą pačią dieną, kaip ir surašytas paskolos raštelis.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties 34 punkte nurodytos aplinkybės patvirtina tarp A. K. ir atsakovo susiklosčiusius būsimo buto pirkimo ir pardavimo teisinius santykius (CK 6.401 straipsnis), tačiau nepaneigia paskolos sutarties sudarymo fakto. Byloje nėra duomenų, kad pirkėjai būtų reiškę A. K. pretenzijas dėl buto kokybės ar neatliktų darbų, 2006 m. lapkričio 16 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 5.3 punktu pirkėjai A. B. ir G. B. patvirtino, kad perkamą butą apžiūrėjo, jokių pretenzijų dėl jo būklės ir kokybės neturi, kad perkamas butas atitinka jų keliamus reikalavimus. A. K. ir atsakovo susitarimas, sudarytas, kaip teigia šalys ir liudytoja G. B., buto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną, dėl perkamo buto kainos ir A. K. atliktų darbų bei buto kokybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, byloje nėra duomenų (išskyrus bylos baigtimi suinteresuotų asmenų A. B. ir G. B. paaiškinimus), patvirtinančių, kaip šis susitarimas susijęs su paskolos rašteliu, t. y. paskolos raštelio surašymo priežastis, taip pat nepaneigia atsakovo ranka skolos raštelyje užfiksuoto pinigų gavimo fakto. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktas, jog A. K. 2006 m. lapkričio 2 d. pasirašė neprotestuotiną vekselį, kuriame nurodyta, jog 2006 m. gruodžio 4 d. jis privalo sumokėti A. B. 25 000 Lt (7240,50 Eur), patvirtina (kartu su ginčijamu paskolos rašteliu) atsakovo ir A. K. piniginių reikalavimų praktiką, ką, be kita ko, nustatė ir apeliacinės instancijos teismas (žr. šios nutarties 16 punktą).
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis A. K. banko sąskaitos išrašu, nustatė, kad A. K. 2006 m. sausio–lapkričio mėnesiais turėjo grynųjų pinigų, taigi ir galimybę paskolinti atsakovui 30 000 Lt (8688,60 Eur). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šios aplinkybės nepaneigia faktas, jog A. K. laiku nevykdė įsipareigojimų bankui.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo, įvertinusi byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog pagal 2006 m. lapkričio 16 d. paties pasirašytą paskolos raštelį jis nesiskolino ir negavo pinigų iš A. K. (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas pripažinti 2006 m. lapkričio 16 d. paskolos sutartį nesudaryta yra nepagrįstas (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).
Byloje atsakovas, priešieškiniu ginčydamas paskolos sutarties sudarymą, taip pat reiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia kasatorės su A. K. 2011 m. birželio 8 d. sudarytą reikalavimo pagal 2006 m. lapkričio 16 d. paskolos raštelį perleidimo sutartį, nurodydamas, kad yra draudžiama perleisti reikalavimą, kurio pagrindu negalimas išieškojimas (CK 1.80 straipsnis, 6.102 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į priešieškinyje suformuluotą faktinį pagrindą ir tai, kad byloje nustatyta, jog A. K. ir atsakovo 2006 m. lapkričio 16 d. paskolos sutartis galiojanti bei vykdytina, yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo tenkinti byloje reikštą reikalavimą pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 8 d. reikalavimo perleidimo sutartį, yra pagrįsta.
Byloje esant pateiktam 2006 m. lapkričio 16 d. paskolos rašteliui, patvirtinančiam faktą, kad atsakovas pasiskolino pinigus iš A. K., kuris savo reikalavimą pagal šį paskolos raštelį yra perleidęs kasatorei, o paskolos sutarties nesudarymo faktas byloje nenustatytas, yra pagrindas konstatuoti, kad kasatorė įrodė savo reikalavimo priteisti iš atsakovo skolą pagrįstumą (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką, todėl yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės bylos galutiniam rezultatui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija, tenkindama kasacinį skundą ir panaikindama apeliacinės instancijos teismo sprendimą, perskirsto šalių bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, priteisdama A. K. jo patirtų 510,97 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą ir už G. K. sumokėtų 437,37 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą (CPK 93 straipsnio 5 dalis, 98 straipsnis; Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktas).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 7,12 Eur tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas tenkinamas, tai šios išlaidos priteistinos iš atsakovo A. B. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
CPK 93 straipsnio pagrindu iš atsakovo A. B. kasatorei priteistina 195 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą. Kasatorė prašo priteisti iš atsakovo 1285,82 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 98 straipsnio, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.12 punkto nuostatas, sprendžia šį kasatorės prašymą tenkinti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą.
Priteisti A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 947 (devynis šimtus keturiasdešimt septynis) Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.
Priteisti G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 195 (vieną šimtą devyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą, 1285,82 Eur (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt penkis Eur 82 ct) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.
Priteisti iš A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,12 Eur (septynis Eur 12 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Gediminas Sagatys
Vincas Verseckas
