G. E. pagal BK 176 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-112/2013

Teisminio proceso Nr. 1-37-1-00154-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.6.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nukentėjusiajai L. V.,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Pauliui Čerkai

išteisintajam G. E.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų L. V. ir E. V. atstovo advokato Pauliaus Čerkos kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. E. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų L. V. ir E. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartis, kuria Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės, nukentėjusiųjų L. V. ir E. V. atstovo advokato P. Čerkos bei nukentėjusiosios L. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir nukentėjusiosios bei jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro bei išteisintojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

G. E. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas darbdaviu, pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms ir atsirado sunkių padarinių, t. y. žuvo žmogus. G. E., nuo 2008 m. gruodžio 2 d. dirbdamas UAB „S“ direktoriumi, įstatymo nustatyta tvarka neperdavė įgaliotiems asmenims dalies darbdavio teisių ir pareigų saugos darbe klausimais ir pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSSĮ) 11 straipsnį, būdamas atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą, privalėdamas užtikrinti darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, savo pareigų neįvykdė: 2010 m. liepos 22 d., nesudaręs rašytinės darbo sutarties, apdailininko pareigoms į darbą priėmė Ž. V.; pažeisdamas DSSĮ 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 28 straipsnio 2 dalies reikalavimus, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 271 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus (kolektyvinėms apsaugos priemonėms neužtikrinant darbuotojų apsaugos nuo rizikos veiksnių, darbuotojams privalo būti išduodamos asmeninės apsaugos priemonės), neaprūpino ir neišdavė darbuotojui Ž. V. asmeninių apsaugos priemonių, saugančių nuo galvos traumos, nuo kritimo iš aukščio; pažeisdamas DSSĮ 25 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 27 straipsnio 1 dalies, DK 270 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr.1-107 patvirtintų Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos 25, 26 punktų reikalavimus, prieš Ž. V. pradedant dirbti UAB „S“, jo neinstruktavo darbo vietoje saugos ir sveikatos klausimais pagal UAB „S“ galiojančias instrukcijas (Darbuotojo, dirbančio ant pastolių saugos ir sveikatos instrukciją Nr. 9 ir Darbuotojo atliekančio darbus aukštyje saugos ir sveikatos instrukciją Nr. 10, Statybos darbininko saugos ir sveikatos instrukciją Nr. 32, Apdailininko saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 14); taip pat pažeidė DSSĮ 25 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimą kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų. Toks G. E., kaip direktoriaus, netinkamas darbo organizavimas ir neinstruktavimas darbo vietoje sukėlė nelaimingą atsitikimą darbe – UAB „S“ nesudarius rašytinės darbo sutarties dirbęs Ž. V. 2010 m. liepos 23 d., apie 7.45 val., atlikdamas Kazlų Rūdos pagrindinės mokyklos, esančio Kazlų Rūdoje, M. Valančiaus g. 3, pastato išorės renovacijos darbus be jokių asmeninių apsaugos priemonių, neapmokytas ir neatestuotas, neinstruktuotas saugos ir sveikatos darbe klausimais, nukrito nuo 8,5 m aukščio pastolių ir nuo įvykio metu patirtų sužalojimų 2010 m. liepos 24 dieną mirė.

Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų L. V. ir E. V. atstovas prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartį, pripažinti G. E. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje, bei priteisti iš civilinių atsakovų UAB „S“ ir G. E. solidariai L. V. 122 358 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, E. V. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Civilinėms ieškovėms priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kasatoriaus teigimu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl G. E., ir apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinius skundus, konstatavo, kad tarp žuvusiojo ir išteisintojo nebuvo darbo santykių, o šias išvadas pagrindė tuo, kad nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis, ir tuo, kad Valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės skyriaus sprendimu nustatyta, jog Ž. V. nedirbo UAB „S“. Kasatorius su šiais teismų sprendimais nesutinka, mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog tarp Ž. V. ir UAB „S“ buvo darbo santykiai (nors ir neįforminti). Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas rėmėsi ydingu Valstybinės darbo inspekcijos sprendimu, nenustačiusiu darbinių santykių, kuris administracinio teismo buvo pripažintas neišsamiu, nepagrįstu, neatitinkančiu Darbo kodekse įtvirtintos nelegalaus darbo koncepcijos. Be to, buvo remiamasi prieštaringais išteisintojo parodymais ir juos patvirtinančiais liudytojo A. I. parodymais, kurie ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu skyrėsi iš esmės, teismas netinkamai vertino reikšmingus įrodymus, patvirtinančius darbo santykių egzistavimą, neatsižvelgė į nelegalaus darbo vertinimą teismų praktikoje. Aptarti pažeidimai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Kasatoriaus teigimu, Valstybinės darbo inspekcijos atliktas tyrimas nebuvo objektyvus ir visapusiškas, todėl teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, negalėjo juo vadovautis. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu konstatavo, kad Valstybinė darbo inspekcija, tirdama 2010 m. liepos 23 d. įvykį, išsamiai nesiaiškino galimų darbo sutarties požymių ir įpareigojo atlikti pakartotinį tyrimą. Teismas pripažino, kad jau pats faktas, jog nelaimingas atsitikimas įvyko statybų aikštelėje, kur darbus atliko UAB „S“, suponuoja galimus nelegalaus darbo požymius. G. E. teiginį, esą žuvusysis, su niekuo nesitaręs, pats savarankiškai nuėjo į statybų aikštelę, užlipo ant pastolių ir nuo jų nukrito, teismas vertino kaip nelogišką bei nepagrįstą. Ištyręs ir įvertinęs rašytinius įrodymus, bylos proceso dalyvių paaiškinimus ir liudytojo A. I. parodymus, teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai yra prieštaringi. Nors nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad tarp Ž. V. ir UAB „S“ vadovo G. E. buvo tiesioginis susitarimas dėl konkretaus darbo (A. I. tarėsi dėl savęs ir dėl Ž. V.), tačiau iš liudytojų parodymų matyti, kad 2010 m. liepos 22 d. žuvusysis kartu su A. I. atvyko į Kazlų Rūdą, turėdami konkretų tikslą – įsidarbinti, ir 2010 m. liepos 22 d. nuo 17.00 val. dirbo, nes G. E. liepė ateiti vakare padirbėti, kitą dieną 7.00 val. vėl nuėjo dirbti į statybvietę. Išteisintojo G. E. teiginius, kad Ž. V. neatliko visiškai jokių darbo funkcijų, nebuvo su juo tartasi nei dėl konkrečių darbo sąlygų, nei dėl konkrečių darbinių funkcijų ar atlygio už jas, teismas vertino kaip nepagrįstus. Teismas rėmėsi A. I. parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kuriuose jis prižino, jog dėl susijaudinimo pirmos apklausos metu nepasakė, kad dieną prieš nelaimingą atsitikimą dirbo nelegaliai, taip pat atsižvelgė į jo nurodytą aplinkybę, kad 2010 m. liepos 27 d. apie 9.00 val. jis vėl atvyko į Kazlų Rūdą ir dirbo nuo 9.00 iki 17 val., o vadovas tik užsirašė jo duomenis, tačiau jokios sutarties nepasirašė. Teismas įvertino išrašus iš VSDFV duomenų bazės: pagal 2010 m. liepos 28 d. išrašą A. I. nebuvo įdarbintas UAB „S“, tačiau iš 2010 m. rugpjūčio 5 d. išrašo matytį, kad 2010 m. liepos 27 d. jis buvo įdarbintas šioje įmonėje. Taigi, teismas išnagrinėjęs nelaimingo atsitikimo aplinkybes, nustatė darbo santykių egzistavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. galutine ir neskundžiama nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą. Kasatorius nurodo, kad Kauno apygardos teismas ir Marijampolės rajono apylinkės teismas, remdamiesi Valstybinės darbo inspekcijos sprendimu, kuris administracinių teismų buvo pripažintas nepagrįstu bei neišsamiu, darbo santykių nenustatė. Pasak kasatoriaus, tai laikytina esminiu įrodymų vertinimo pažeidimu, negalima tokia situacija, kai vienas teismas nustato darbo teisinius santykius, o kitas juos kategoriškai atmeta.

Kasatoriaus teigimu, baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, jog nelaimingo atsitikimo metu Ž. V. dirbo įmonėje UAB „S“, nors ir nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis. Ž. V. 2010 m. vasarą ieškojo įsidarbinimo galimybės ir į Kazlų Rūdą iš Kauno vyko tik šiuo tikslu. Tai patvirtino liudytojo A. I. ir nukentėjusiųjų L. ir E. V. apklausa. A. I. keletą dienų prieš įvykį susitarė dėl darbo su UAB „S“ direktoriumi, minėjo, jog atvyks su draugu. A. I. jau buvo dirbęs šioje įmonėje, buvo asmeniškai pažįstamas su direktoriumi, todėl būtent jis ir tarėsi už abu dėl darbo, tuo metu Ž. V. stovėjo prie vartų ir G. E. jį matė. Pokalbių telefonu išklotinės patvirtina, kad Ž. V. jau išvakarėse buvo Kazlų Rūdoje, kad A. I., kuris darbinosi kartu su žuvusiuoju, tiek išvakarėse, tiek nelaimingo atsitikimo dieną bendravo su išteisintuoju G. E., o Ž. V. bendravo su motina, kuri paliudijo, jog telefonu sūnus jai pranešė, kad į darbą buvo priimtas. A. I. paliudijo, kad buvo su žuvusiuoju Ž. V., kai G. E. nurodė jiems dirbti, kad išbandytų. 2010 m. liepos 22 d. po pietų Ž. V. dirbo objekte iki vėlaus vakaro (apie 23.00). Nė vienas iš apklaustųjų liudytojų nenurodė, kad direktorius būtų reikalavęs iš A. I. ir Ž. V. apleisti darbų vykdymo teritoriją, t. y. Ž. V. nebuvo uždrausta dirbti. 2010 m. liepos 22 d. Ž. V. nakvojo Kazlų Rūdos mokomosios urėdijos patalpose, už kurių nuomą mokėjo UAB „S“ ir kurios buvo skirtos šios įmonės atvykusių darbininkų nakvynei. Sesuo E. V. daiktus po brolio mirties išsivežė būtent iš urėdijos patalpų, tą patvirtino liudytojas A. I.. 2010 m. liepos 23 d. Ž. V. apie 7.00 val. ryto buvo statybos objekte ir tuo metu įvyko nelaimingas atsitikimas, t. y. pats įvykis įvyko įmonės darbo teritorijoje. Nuvežus Ž. V. į ligoninę, buvo nurodyta, kad jis susižalojo darbo metu. Kasatoriaus teigimu, šie įrodymai ir reikšmingos aplinkybės yra patikimi bei susiję su baudžiamąja byla, todėl tai, kad teismas neatsižvelgė į juos darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, paveikė teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą ir leidžia teigti, kad buvo padarytas esminis BPK pažeidimas.

Kasatoriaus teigimu, iš šių faktų matyti, kad Ž. V. ir UAB „S“ siejo darbo santykiai, nes darbas faktiškai buvo vykdomas ir dėl to prieštaravimų iš darbdavio nebuvo pareikšta, t. y. jį buvo leista vykdyti, todėl jo mirtis kvalifikuotina kaip nelaimingas atsitikimas darbe. Pasak kasatoriaus, būtent leidimas pradėti dirbti laikytinas darbo santykių susiklostymo patvirtinimu, o iš nustatytų aplinkybių matyti, jog darbdavys leido nukentėjusiajam pradėti darbus, žinodamas, kad A. I. ir Ž. V. yra darbo teritorijoje, nereikalavo jų šios apleisti. Kasatorius nurodo, kad vienas svarbiausių įrodymų, patvirtinančių darbo sutarties sudarymo faktą, yra leidimas darbuotojui dirbti, nes DK 99 straipsnio 3 dalis kategoriškai draudžia leisti dirbti nesudarius darbo sutarties. Remiantis DK 99 straipsnio 1 dalimi darbo sutartis laikytina konsensualine, t. y. laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl būtinųjų sutarties sąlygų, numatytų DK 95 straipsnyje. Taigi, jei darbuotojas ir darbdavys nesudarė rašytinės darbo sutarties, tačiau susitarė dėl visų darbo sąlygų, laikoma, jog tarp šalių egzistavo darbo santykiai. Ž. V. su UAB „S“ nebuvo sudaręs darbo sutarties, tačiau tarp šalių egzistavo visi darbo sutarties požymiai – buvo susitarta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų.

Kasatorius nurodo, kad nelegalus darbas – tai darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių. Taigi, darbas darbdavio naudai yra pakankamas nelegalaus darbo požymis, t. y. nereikalaujama, kad vadovas būtų asmeniškai pažįstamas su darbuotoju, svarbu tik tai, jog dirbama darbdavio naudai, su darbdavio žinia, jam neprieštaraujant. Esamoje situacijoje Ž. V. dirbo UAB „S“ naudai, o G. E., žinodamas, jog A. I. ir Ž. V. dirba prie mokyklos, jokiais veiksmais neišreiškė nepritarimo ar prieštaravimo, o priešingai, leido darbuotojams dirbti UAB „S“ aptarnaujamoje zonoje prie mokyklos darbdavio naudai. Kasatorius atkreipia dėmesys ir į tai, kad teismas nuosprendyje nustatė, jog G. E. pasakė tik tiek, kad kai padirbės, tada nuspręs dėl priėmimo į darbą. Taigi, netgi kaltinamasis pripažino, kad jie susitarė dėl išbandymo. Darbo sutartis ir darbo santykiai laikomi atsiradę, nors asmuo ir dirba bandomuoju laikotarpiu. Išbandymas yra darbo santykių dalis ir tuo laikotarpiu bandomas darbuotojas turi naudotis visa darbų sauga. Teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl UAB „S“ veiklos modelio, t. y. nelegalių darbo santykių propagavimo. Tai pavirtina baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai: D. K. liudijimas, kad ir anksčiau jis dirbo nesudarius darbo sutarties, A. I. vėlesnio įdarbinimo neįforminimas, reikšmingos aplinkybės, jog, nepaisant to, kad rangos darbai objekte vykdomi nuo 2010 m. balandžio mėnesio, tuo laikotarpiu darbuotojų nebuvo. Pasak kasatoriaus, visos reikšmingos aplinkybės patvirtina, kad nelegalus darbas buvo šios įmonės įprastinė praktika.

Saugių darbo sąlygų užtikrinimas, supažindinimas su darbų saugos taisyklėmis yra vadovo pareiga, kurios nesilaikymas užtraukia vadovui atsakomybę (DK 245 ir 246 straipsniai). Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai neįvertino, kad vadovas G. E. privalėjo užtikrinti saugias darbo sąlygas. Byloje esanti statybos rangos sutartis tarp UAB „T“ ir UAB „S“ įpareigoja šią įmonę užtikrinti saugias darbo sąlygas. Taigi, buvo prisiimta atsakomybė rūpintis objekto apsauga. Todėl išteisintasis nepagrįstai ir neteisėtai neigia savo atsakomybę dėl objekto priežiūros. Nelaimingas atsitikimas įvyko UAB „S“ aptarnaujamoje zonoje, toje vietoje nedirbo jokios kitos įmonės darbuotojai, todėl darytina išvada, kad būtent šioje įmonėje dirbo žuvusysis. Ž. V. mirties priežastis konstatuota specialisto išvadoje bei medicininiame mirties liudijime nurodant, jog Ž. V. mirė nuo kritimo iš aukštumos dėl dauginių krūtinės sužalojimų. Kasatorius pažymi, kad pastolių, už kuriuos atsakingas darbdavys, netvarkingumas galėjo lemti nelaimingą atsitikimą, tačiau teismas nepagrįstai nesiaiškino ir nevertino pastolių būklės nelaimingo atsitikimo metu, remdamasis vien ta aplinkybe, jog pastolių trūkumo nenustatė Valstybinė darbo inspekcija. Pagal byloje esančią schemą ir nuotraukas matyti, kad pastoliai sumontuoti nesaugiai, neteisingai, pažeidžiant pastolių sumontavimo instrukciją. Tai reiškia, kad sumontavimo kokybė nebuvo tikrinta nei darbų vadovo, nei kito atsakingo asmens. Pastolių privalomo tikrinimo tvarką pagal „Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje“ 33 punktą privalo nustatyti darbdavys. Tvarka UAB „S“ nenustatyta. Pastoliai sumontuoti 5-iais aukštais. Iš 4-ojo į 5-ą aukštą frontaliniame plane neįrengtos kopėčios, o 5-ojo aukšto sekcijoje buvo sumontuotas tik vienas apsauginis turėklas 1 metro aukštyje nuo grindų. Būtent nuo 5-ojo aukšto sekcijos, kurioje nėra antrojo apsauginio turėklo, nukrito Ž. V.

Kasatoriaus teigimu, šioje byloje yra visos sąlygos taikyti civilinę teisinę atsakomybę: priešingi teisei atsakovų veiksmai (saugių darbo sąlygų neužtikrinimas), kaltė (aplaidumas), žala (žuvo nukentėjusysis) ir priežastinis ryšys tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos (Ž. V. žuvo dėl saugių darbo sąlygų neužtikrinimo). DK 245 straipsni numato, kad šalis privalo atlyginti žalą, atsiradusią vienai iš darbo santykių šalių neatlikus savo pareigų. DK 257 straipsnis numato, kad atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos. Ž. V. privalėjo būti apdraustas privalomuoju nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, tačiau atsakovas šios pareigos neįvykdė. Tuo atveju, jeigu Ž. V. būtų UAB „S“ apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka, SODRA žuvusiojo darbe šeimos nariams išmokėtų vienkartinę draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju, nesant draudimo, šią išmoką privalo sumokėti atsakovai (DK 249 straipsnis). Nelaimingų atsitikimų darbe įstatymo 27 straipsnis numato, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintą draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ž. V. motina L. V. laikytina vienintele šeimos nare pagal šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, todėl jai priklauso draudiminė išmoka. 2010 m. draudžiamųjų pajamų dydis buvo 1170 Lt (2009 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimas Nr. 1771), todėl priteistinos draudimo išmokos dydis yra 117 000,00 Lt (1170x100=117 000). Kasatorius pažymi, kad šiuo atveju nėra svarbu, ar nelaimingas atsitikimas būtų pripažintas draudiminiu įvykiu ar ne. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad darbdavys, nesant įstatyme numatytų jo atsakomybę eliminuojančių sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka atsako ir už dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris nepripažintas draudiminiu įvykiu, atsiradusią žalą, CK tiesiogiai nesieja žalos atlyginimo su draudiminiais ar nedraudiminiais įvykiais, numatytais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0yNzYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-276/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-276/2005">3K-P-276/2005</a>). Atsižvelgiant į tai, pasak kasatoriaus, atsakovai privalo atlyginti Ž. V. motinos L. V. negautą draudimo išmoką, lygią 117 000,00 Lt, kuri laikytina turtinės žalos atlyginimu.

Teismai formuoja praktiką, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo (CK 6.250 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis), tačiau asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti žalos atlyginimą turi ir tretieji asmenys – tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis ir kiti artimieji giminaičiai. Kasatoriaus teigimu, L. V., kaip žuvusiojo motina, ir E. V., kaip vienintelė žuvusiojo sesuo, neabejotinai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Motina po sūnaus Ž. V. mirties patyrė stiprų emocinį šoką bei dvasinį sukrėtimą, mirties faktas pakeitė jos tolesnį gyvenimą, pakenkė sveikatai. Motiną ir sūnų siejo stiprus emocinis ryšys, jie labai artimai bendravo, kartu gyveno, todėl mirtis itin pakenkė motinos sveikatai. Kasatoriaus nuomone, žuvusiojo sesuo E. V. taip pat pripažintina nukentėjusiąja dėl brolio mirties ir jai priteistinas neturtinės žalos atlyginimas, nes su broliu ją siejo itin artimi ir glaudūs ryšiai, pasireiškę nuolatiniu bendravimu, ji kartu su broliu dalyvaudavo įvairiuose privačiuose renginiuose, šventė gimtadienius, kitas šventes, kartu leido laisvalaikį. Santykiai buvo nuolatinio pobūdžio, nuoširdūs, artimi, emociškai tvirti. Netikėta brolio žūtis sukrėtė E. V., sukėlė emocinį šoką, padarė neigiamą įtaką nukentėjusiosios darbingumui. Kasatorius daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas, nukentėjusios pagrįstai ir teisėtai siekia gauti neturtinės žalos atlyginimą, įvertinusios žalos dydį kiekviena individualiai. Nukentėjusiosios L. V. ir E. V. dėl pažeistų įstatymo saugomų teisinių vertybių – teisės į gyvybę, sveikatą, šeimą – kiekviena individualiai patyrė didelę neturtinę žalą, todėl, vertindamos materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydį, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, t. y. patirtą skausmą, dvasinį diskomfortą bei išgyvenimus, taip pat į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, ir bendrai siekia gauti 80 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 176 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu ir tai reiškia, kad kasacine tvarka tikrinama, ar anksčiau vykusiose proceso stadijose buvo tinkamai aiškinami ir taikomi įstatymai. Kasacinės instancijos teismas pats naujų įrodymų nerenka, netiria ir nevertina. Kasacinis skundas, vadovaujantis BPK 369 straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali būti patenkintas ir teismų sprendimai gali būti pakeisti ar panaikinti, jei kasacinės instancijos teismas nustato, jog pagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai taikytų BK nuostatų ar (ir) padarytų esminių procesinių pažeidimų.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Nagrinėjamoje byloje visos įmanomos įrodinėjimo galimybės yra išnaudotos. Teismų sprendimai priimti išsiaiškinus teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes tiek, kiek proceso metu objektyviai tai buvo įmanoma padaryti. Analizuodami nustatytų aplinkybių visumą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamasis padarė BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, kurio nepanaikino apeliacinės instancijos teismas, išteisintas asmuo negali būti pripažintas kaltu. Toks bylos išsprendimo variantas kasacinės instancijos teisme nenumatytas BPK 382 straipsnyje. Tokioje situacijoje galimas tik kasacine tvarka apskųstų nuosprendžių panaikinimas ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismams arba nuosprendžių pakeitimas. Kasacinės instancijos teismas nuosprendį naikinti ar keisti gali ne iš naujo vertindamas byloje surinktus įrodymus, o tik nustatęs teisės taikymo klaidą, t. y. padaręs išvadą, kad yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar (ir) padaryti esminiai BPK pažeidimai. Nagrinėjamoje byloje daryti išvadas apie padarytas teisės taikymo klaidas nėra pagrindo.

Kasatoriaus prašymai naikinti kasacine tvarka apskųstus teismų sprendimus grindžiami teiginiais, kad teismų išvados darytos neatsižvelgiant į svarbias aplinkybes, netinkamai vertinant įrodymus, netinkamai spręsta ir dėl darbo santykių tarp Ž. V. ir UAB „S“ buvimo, dėl G. E. pareigos užtikrinti saugias darbo sąlygas, dėl pastolių konstrukcijos kokybės. Dėstant tokius argumentus kasaciniame skunde nesukonkretinama, kokios BPK nuostatos iš esmės buvo pažeistos procesų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu. Kaip minėta, kasacinis skundas, kuriuo prašoma kitaip vertinti įrodymus ir daryti skirtingas nuo teismų apskųstuose sprendimuose padarytų išvadų, negali būti tenkinamas, nesant pagrindo konstatuoti, kad proceso metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, turėję įtakos teisingo sprendimo priėmimui.

Dėl žalos atlyginimo

Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėto išteisinamajame nuosprendyje neužkerta galimybės žalos atlyginimo klausimus spręsti civilinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nuosprendyje atkreiptas dėmesys į tai, kad yra pagrindas tirti galimo netinkamo statybos darbų organizavimo (objekto aptvėrimo, patekimo į objektą galimybių, bendros darbų saugos) faktus kelioms įmonėms vykdant Kazlų Rūdos pagrindinės mokyklos rekonstrukcijos darbus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiųjų L. V. ir E. V. atstovo advokato Pauliaus Čerkos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Vytautas Masiokas

Viktoras Aidukas

Gintaras Goda