Baudžiamoji byla Nr. 2K-15/2013
Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00279-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1.1;
1.2.4.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, paskiriant įpareigojimą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti A. S. nusikalstama veika padarytą 464,63 Lt turtinę žalą.
Iš A. Č. priteista A. S. 464,63 Lt turtinės žalos, 1000 L neturtinės žalos ir 700 atstovavimo išlaidų, 1266 Lt – Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 699,59 Lt – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 27 d. nutartimi atmestas nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
A. Č. nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 15 d., apie 19.30 val., gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kieme, asmeninio konflikto metu tyčia vieną kartą mediniu pagaliu sudavė nukentėjusiajam A. S. į galvą, padarydamas galvos sumušimą, muštinę kaktos žaizdą, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, taip savo veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
Nuteistasis A. Č. kasaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
Nuteistasis nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.
Šiaulių apygardos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, nevertino visų byloje surinktų įrodymų (liudytojų I. Č., R. G., A. B. parodymų). Šis teismas, vertindamas nukentėjusiojo A. S., liudytojų S. S., K. S. ir S. S. parodymus, neatkreipė dėmesio į naujai paaiškėjusias aplinkybes, t. y. kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. PK-4-853/2012 A. S. ir S. S. nuteisti už tai, kad 2009 m. balandžio 15 d. (duomenys neskelbtini), bendrai susitarę, tyčia sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo nukentėjusįjį A. Č.: A. S. tyčia žnybdamas nukentėjusiajam, o S. S. tyčia ranka smogdamas nukentėjusiajam į galvą padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio l dalyje. Liudytojai, davę A. Č. kaltinančius parodymus, baudžiamojoje byloje Nr. PK-4-853/2012, kurioje A. Č. buvo nukentėjusysis dėl 2009 m. balandžio 15 d. įvykių, atsisakė duoti parodymus. Tai patvirtina aplinkybę, kad liudytojai, kaip ir nukentėjusysis A. S., duodami parodymus melavo. Apeliacinės instancijos teismui atsisakius vertinti naujas aplinkybes, buvo užkirstas kelias teisingai išspręsti bylą. Kasatoriaus manymu, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendis paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog: „<...> kieme kartu su jais buvę asmenys nedalyvavo konflikte ir nekėlė realaus pavojaus apeliantui. <...> šis konfliktas, kolegijos nuomone, nebuvo išskirtinis iš kitų, kas patvirtina faktą, kad šio konflikto metu nesusidarė situacija, kuri keltų realų pavojų nuteistajam <...>“.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė apie aiškius prieštaravimus nustatant nukentėjusiajam padarytos žaizdos dydį (greitosios pagalbos medikė nustatė 0,5 cm dydžio žaizdą, nukentėjusįjį gydęs gydytojas – 2 cm, med. specialistas A. Smalenskas – 3 cm). Nuteistojo manymu, žaizdos dydis yra reikšmingas nustatant sužalojimo mastą. Apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Šiaulių skyrių su klausimais: 1) koks sužalojimo sunkumo laipsnis padarytas A. S., 2) kiek laiko turėjo užtrukti jo gydymas ligoninės stacionare? Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad papildoma ekspertizė nebuvo atlikta, o išvada duota nurašant nuo ligonio kortelės, kurioje ligos simptomai – sunki galva, lyg liejasi akyse, buvo be sąmonės – surašyti iš A. S. pasakojimų. Objektyvūs įrodymai – muštinė žaizda, kurios dydis neaiškus, nes skiriasi nuo 0,5 cm iki 3 cm, patinimas ir kraujosrūvos blauzdoje. Ekspertas neatsakė, ar A. S. su tokia žaizda pagristai penkias paras buvo gydomas ligoninėje. Kasatoriaus manymu, negavus eksperto atsakymo į šį klausimą, negalimas teisingas bylos išnagrinėjimas.
Kasatorius teigia, kad Šiaulių apygardos teismas, atmesdamas jo prašymą su paklausimu kreiptis į Valstybinę medicininio audito inspekciją prie Sveikatos apsaugos ministerijos, suvaržė įstatymų garantuotą jo teisę į nešališką bylos nagrinėjimą ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Tai tapo akivaizdu, kai teismo paskirtas ekspertas nesugebėjo atsakyti į teismo pateiktą klausimą apie nukentėjusiojo gydymo trukmę, o rėmėsi tik išrašu iš ligonio kortelės, nepateikdamas savo išvados. Byloje nėra objektyvių požymių, kurie patvirtintų A. S. sąmonės praradimo faktą, nes jis sąmonės nebuvo praradęs, o tik tai suvaidino, siekdamas sureikšminti, padidinti savo sužalojimo mastą. Gydytojo nurodytas akių nistagmas, kasatoriaus manymu, gali būti ir nuo A. S. patirtos akių operacijos, kurią jis nuslėpė nuo gydytojų. Akių nistagmas gali būti girtumo arba narkotikų vartojimo pasekmė, nors tai nebuvo nustatinėjama guldant pacientą į ligoninę. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad traumatologas P. B., duodamas parodymus teisme, nurodė, kad jei pacientas nebūtų pasisakęs, jog buvo praradęs sąmonę, jo į ligoninę nebūtų paguldę. Neurologas, konsultavęs A. S., taip pat pažymėjo, kad jokių ligos požymių nebuvo, todėl ir gydomas buvo traumatologiniame skyriuje. Med. ekspertas A. Smalenskas žinodamas, kad 2 cm žaizdos nereikia siūti, pažiūrėjęs į A. S. ligos išrašą (kuriame parašyta, kad penkias paras buvo gydomas ligoninėje, žaizda susiūta), kasatoriaus manymu, automatiškai nurodė 3 cm dydžio žaizdą, nes kitu atveju nukentėjusiojo gydymo laikas neatitiktų sužeidimo masto. Tačiau gali būti, kad specialistas sąmoningai padidino žaizdos dydį, nes med. ekspertas prie objektyvaus tyrimo duomenų nurodė: „po kaire akimi skausmingas patinimas“, „kelio judesiai riboti, skausmingi“. Be to, tikrai esant tokiam sužalojimui – 3 cm muštinei žaizdai, turėtų būti kraujosruvos, bet jų nėra. Šiaulių apygardos teismas nevertino ir prie bylos pridėto baudžiamosios bylos Nr. PKl-61-636/2008 2008 m. kovo 30 d. teisiamojo posėdžio protokolo, kurio 7-ame puslapyje nurodyta, kad kaltinamasis A. S., duodamas teismui paaiškinimus, teigė: „Mes visi žinome, kad norint suvaidinti smegenų sukrėtimą reikia skųstis galvos svaigimu“. Be to, nukentėjusysis A. S., teisme duodamas parodymus, melavo: ligoninėje skundėsi galvos skausmais, svaigimu, sakė, kad jį pykino, tačiau jį gydęs gydytojas pykinimo faktą paneigė (traumatologas P. B. parodė, kad nukentėjusysis „apie vėmimą nekalba“).
Kasatorius pažymi, kad būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra pavojingi, atitinka baudžiamajame įstatyme numatytų veikų požymius. Tačiau asmens veiksmai, kuriais padaroma žala kitam asmeniui, priklausomai nuo aplinkybių gali būti vertinami kaip padaryti būtinosios ginties būklėje, nors ir nebuvo pavojingo kėsinimosi, kai žmogus dėl tokio kėsinimosi pagrįstai klydo, manydamas jį esant (tariamoji gintis). Tokiais atvejais teismai turi kruopščiai ištirti ir įvertinti, ar pagal įvykio aplinkybes besiginantysis galėjo suvokti savo klaidą dėl gresiančio pavojaus, ar negalėjo. BK 28 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse išplėstos būtinosios ginties ribos. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį neužtraukia baudžiamosios atsakomybės toks veikimas, kai būtinosios ginties ribos buvo peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė kėsinimasis. Jei realaus pavojingo kėsinimosi nebuvo, tačiau pagal įvykio aplinkybes buvo pakankamas pagrindas manyti jį esant, o besiginantysis nesuvokė ir negalėjo suvokti savo klaidos dėl gresiančio pavojaus, tariamos gynybos metu asmeniui padaryta žala laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje. Nustačius, kad besiginantysis nesuvokė tariamo kėsinimosi, tačiau galėjo ir turėjo suvokti, jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui turi būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo.
Kasatorius nurodo, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. PK-4-853/2012 nustatyta, jog 2009 m. balandžio 15 d. A. S. ir S. S. tyčia, iš anksto suplanavę, jį, A. Č., sumušė. Teismas neatsižvelgė į nuteistojo sveikatos būklę – neįgalumą ir į jo bei S. jėgų santykį įvykio metu ir padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo kaltumo. Be to, netinkamai įvertinta aplinkybė, kad A. S. didelis neatsargumas padėjo nusikaltimui įvykti ir žalai atsirasti, nes atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltės dydį žalos atlyginimas turėjo būti atmestas (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-383/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-383/2007">2K-383/2007</a>).
Kasaciniame skunde dar nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistajam nebuvo užtikrinta tinkama gynyba, nes kiekviename teismo posėdyje dalyvavo vis kitas gynėjas: 2012 m. kovo 14 d. – advokatas V. Juozelaitis, 2012 m. gegužės 23 d. – advokatas V. Strička. Gynyba buvo formali, nes gynėjai daugeliu atvejų nepalaikė nuteistojo pozicijos, dėl jo prašymų palikdami teisę spręsti teismui.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į nuteistojo A. Č. kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokuroras nurodo, kad, priešingai A. Č. tvirtinimui, teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nevertina (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip vertina bylos įrodymus, nesutinka su teismų išdėstytomis išvadomis, paliktini nenagrinėti, nes tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję žemesnės instancijos teismai. Pirmosios instancijos teismas A. Č. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, įvertinęs juos ne atskirai vieną nuo kito, o kaip visetą, t. y. nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismas išdėstė bylos įrodymus, kuriais grindžia nuosprendį, palygino juos tarpusavyje, patikrino įrodymų teisėtumą, pateikė jų vertinimą, nurodydamas, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Teismo išvados dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių yra motyvuotos, kategoriškos ir neprieštaringos.
Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, jog sprendžiant A. Č. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepadaryta. Apygardos teismas dar kartą įvertino ginčijamus nukentėjusiojo A. S., liudytojų S. S., S. S., D. K., P. B., V. N., A. Smalensko parodymus, palygino juos su rašytiniais bylos duomenimis (teismo specialisto išvada, ekspertizės akto išvadomis, vaizdo medžiaga, kitais rašytiniais įrodymais) ir motyvuotai atmetė A. Č. teiginius, kad nukentėjusiojo, liudytojų S. S., S. S., K. S. parodymai ar kiti bylos įrodymai yra prieštaringi arba melagingi. Kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžiu privataus kaltinimo byloje A. S. ir S. S. pripažinti kaltais 2009 m. balandžio 15 d. tyčia sukėlę fizinį skausmą ir nežymiai sužaloję A. Č., kaip ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje neišdėstyti liudytojų I. Č., G. G., A. B. parodymai, nėra pagrindas besąlygiškai suabejoti nei nukentėjusiojo ir liudytojo S. S. parodymais, nei apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumu bei teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismui aplinkybė dėl Mažeikių rajono apylinkės teisme nagrinėtos minėtos privataus kaltinimo bylos buvo žinoma ir ją teismas įvertino. Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamai nukentėjusiajam nustatyto sveikatos sutrikdymo masto apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai paneigti remiantis objektyvaus pobūdžio įrodymu – apygardos teismo posėdžio metu paskirtos ir atliktos teismo medicinos ekspertizės aktu.
Prokuroras teigia, jog kasatorius nepagrįstai nurodo, kad jo veika turėtų būti vertinama kaip padaryta būtinosios ginties būklėje. Nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas dėl nukentėjusiojo priekaištų nuteistajam, jog šis mėto malkas ant žolės, po to žodinis konfliktas peraugo į provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, kurio metu A. S. įžnybė kasatoriui į koją, o A. Č. vieną kartą mediniu pagaliu sudavė nukentėjusiajam į galvą. Šios aplinkybės leido padaryti išvadą, kad nuteistasis, smogdamas nukentėjusiajam į galvą, veikė ne būtinosios ginties būklėje, nes byloje nenustatyta viena jos sąlygų – pavojingas kėsinimasis. Nukentėjusiojo veiksmai – įžnybimas nuteistajam į koją – nelaikytini pavojingu kėsinimusi, nuo kuriuo buvo būtina gintis suduodant nukentėjusiajam mediniu pagaliu į gyvybiškai svarbią ir nesunkiai pažeidžiamą kūno dalį – galvą. A. S. konflikto metu jokio įrankio neturėjo, o kiti įvykio vietoje buvę asmenys nekėlė pavojaus kasatoriui. Darytina išvada, kad A. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp kasatoriaus padarytų nusikalstamų veiksmų ir nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, todėl A. Č. privalo atlyginti A. S. padarytą žalą (turtinę ir neturtinę), kurios dydis nustatytas įvertinus visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes.
Atsiliepime taip pat nurodyta, kad nuteistojo teisė į gynybą nebuvo suvaržyta. Nagrinėjant bylą teismuose A. Č. turėjo gynėją, teikė įrodymus, dalyvavo tiriant įrodymus, uždavinėjo klausimus teisiamajame posėdyje apklaustiems asmenims, teikė prašymus (dalį iš jų teismas patenkino, kitus motyvuotai atmetė), ginčijo kitos šalies argumentus, reiškė savo nuomonę visais klausimais. Byla išnagrinėta laikantis rungimosi principo ir nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme numatytų nuteistojo teisių.
Prokuroras nurodo ir tai, kad apygardos teismas A. Č. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Šio teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti A. Č. apeliaciniame skunde (dėl įrodinėjimo proceso, įrodymų pakankamumo, liečiamumo, leistinumo, prieštaringumo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, kitų įrodymų, veikos kvalifikavimo, civilinio ieškinio, bausmės), pasisakyta pakankamai plačiai. Šis teismas esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus palygino su byloje surinkta medžiaga, motyvuotai paneigdamas nuteistojo gynybinę versiją. Visi ginčijami bylos duomenys buvo įvertinti, pateikiant motyvuotas išvadas dėl jų, todėl įstatyminio pagrindo panaikinti apygardos teismo nutartį nėra.
Nukentėjusysis A. S. atsiliepimu į nuteistojo A. Č. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Nukentėjusysis nurodo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendis bei Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nutartis yra teisėti ir pagrįsti. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pagrįstos byloje surinktais įrodymais, baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai, paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje nustatytus bausmių skyrimo pagrindus. Teismai visus kasatoriaus nurodytus argumentus nagrinėjo, pasisakė dėl būtinosios ginties, nukentėjusiojo tariamai provokacinių veiksmų, sveikatos sutrikdymo masto ir civilinio ieškinio. Nukentėjusysis pažymi, kad jis nuosprendžio neskundė, nes jo šeimai atsibodo nuolatiniai A. Č. išsišokimai ir provokacijos, susijusios su šeimos turtiniais reikalais, jo siekiu juos ir jų motiną išgyvendinti iš jiems nuosavybės teise priklausančio namo dalies. 2009 m. balandžio 15 d. į jų namo kiemą turėjo būti atvežtos malkos. Jis su broliu S. S. nuo pat ryto ėjo pas A. Č. norėdami paprašyti, kad jis patrauktų iš kiemo du savo automobilius, nes mašina su malkomis negalėjo įvažiuoti, tačiau jų neįsileido į savo gyvenamąsias patalpas, todėl jie už vieno iš automobilio langų užkišo lapelį su prašymu patraukti automobilį. Atvežtos malkos buvo išverstos toje vietoje, iš kurios būtų patogiau suvežti į malkinę. Jie pamatė, kad A. Č. malkas mėto ant žolyno. Tada jis su broliu S. S. ir sūnumi K. S. šias malkas metė atgal į krūvą, savo kūnu užstojo, trukdydamas A. Č. mesti. Jie paskambino į policiją pranešdami, kad pašalinis žmogus mėto malkas. Vienu momentu A. Č. pasiėmė malką ir metė taikydamas į nukentėjusįjį, pataikydamas į dešinės kojos blauzdą. Kadangi jie neleido malkų mėtyti ant žolyno, A. Č. pradėjo malkas mėtyti į kitą pusę, todėl jie visi trys apėjo iš kitos pusės ir malkas mėtė atgal į didžiąją krūvą. A. Č. metė malką ir pataikė jam į kairės kojos blauzdą, o kita malka sudavė per kaktos kairę pusę. Nuo smūgio jis prarado sąmonę ir atsipeikėjo, kai jau buvo atvažiavę medikai. Jis buvo išvežtas į ligoninę, kur gydėsi iki 2009 m. balandžio 20 d., vėliau gydėsi namuose. Dėl sužalojimo jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Nuteistasis jo neatsiprašė, kaltės nepripažino. Nukentėjusiojo manymu, nuteistasis siekia išvengti atsakomybės ir bando pateisinti savo neteisėtus veiksmus.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nuteistojo kasaciniame skunde yra teiginių, kad abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino bylos aplinkybes dėl to padarė jam nepalankias išvadas, be to, skunde pateikiamos įvairios nukentėjusiojo A. S., liudytojų K. ir S. S., I. Č., R. G., A. B. bei kitų proceso dalyvių duotų parodymų interpretacijos, juos analizuojant ir teigiant, į ką pirmosios instancijos bei apeliacinis teismai turėjo atsižvelgti darydami savo išvadas, o reziumuojant kasaciniame skunde nurodoma, jog apeliaciniam teismui atsisakius naujai vertinti ne tik nustatytas, bet ir naujas aplinkybes, buvo užkirstas kelias teisingai išspręsti šią baudžiamąją bylą.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Taigi, kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra žemesnės instancijos teismų kompetencija.
Todėl atsižvelgiant į teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su nuosprendyje ir nutartyje išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.
Nagrinėtini tik tie skundo argumentai, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl BPK 20 straipsnio taikymo
Nuteistasis teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nevertino I. Č., R. G., A. B. parodymų, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, neišsamiai ištyrė bylos duomenis apie nukentėjusiojo sužalojimo mastą.
Pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.
Pagal kasacinio skundo argumentus, bylos medžiagą ir teismų sprendimuose išdėstytus motyvus nėra pagrindo išvadai, kad teismai, tirdami ir vertindami bylos duomenis, iš esmės nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė remdamasis nukentėjusiojo A. S., tiesioginių įvykio liudytojų S. S. ir K. S. parodymais, liudytojų D. K., P. B., V. N., A. Smalensko parodymais, specialisto išvada, įvykio metu padaryto vaizdo įrašo duomenimis ir kitais teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais. Šie duomenys atitiko BPK 20 straipsnio 1, 3–4 dalyse nustatytus įrodymams keliamus leistinumo, liečiamumo ir patikimumo reikalavimus, nes buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, įvertinti, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu, kaip numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
Nuosprendžio pagrįstumą pagal kasacinio skundo argumentus, iš esmės analogiškus apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, jau patikrino apeliacinės instancijos teismas, jo išvados pagrįstos ir išsamiai aptartos. Šis teismas, tenkindamas nuteistojo prašymą, paskyrė pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, ją pavedant atlikti kitai teismo medicinos tarnybai, ištyrė gautą ekspertizės aktą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad netinkamai nustatytas nukentėjusiajam padaryto sužalojimo dydis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme aiškinantis šią aplinkybę buvo apklausti traumatologas P. B., nustatęs pirminę diagnozę A. S., kurio nurodymu šis buvo paguldytas į ligoninės traumatologinį skyrių (T. 2, b. l. 199–T. 3, b. l. 2), specialistas A. Smalenskas, surašęs specialisto išvadą dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo (T. 3, b. l. 2), neurologas V. N. (T. 3, b. l. 13), greitosios pagalbos medikė D. K. (T. 3, b. l. 19). Jų duotais parodymais bei rašytiniais bylos įrodymais neabejotinai nustatyta, kad po įvykio A. S. kairėje kaktos pusėje rasta muštinė žaizda, atliktas pirminis chirurginis žaizdos sutvarkymas, susiuvimas; nustatytas galvos smegenų sukrėtimas; A. S. VšĮ „Mažeikių ligoninė“ traumatologijos skyriaus stacionare buvo gydomas nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki balandžio 20 d.; nukentėjusysis buvo nedarbingas nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki balandžio 29 d.; nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kasatoriaus pateikti samprotavimai neduoda pagrindo abejoti šių aplinkybių nustatymo teisingumu.
Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismas ne tik vertino baudžiamojoje byloje Nr. PK-4-853/2012 Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžiu, pagal kurį dėl 2009 m. balandžio 15 d. įvykio A. S. ir S. S. nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nustatytas aplinkybes kaip neturinčias įtakos ginčijamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, bet ir išsireikalavo šią baudžiamąją bylą Nr. PK-4-853/2012 (Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendis paliktas nepakeistas).
Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, jog nuosprendyje neišdėstyti liudytojos I. Č. (nuteistojo duktė), policijos pareigūnų G. G., A. B. parodymai, nurodė, kad tai nelaikytina tokiu pažeidimu, kuris būtų sukliudęs teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Pažymėtina, kad kasatorius netvirtina, jog šių liudytojų parodymai yra esminiai nustatant įvykio padarymo aplinkybes ar galintys paneigti kitus kaltinančius bylos įrodymus.
Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, teismo sprendimas atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės ir pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai.
Dėl būtinosios ginties
Nuteistasis teigia, jog teismai nepagrįstai nustatė, kad nebuvo būtinosios ginties situacijos, neatsižvelgė į konfliktavusių pusių jėgų santykį.
Bylos įrodymais nustatyta, kad: konfliktą inicijavo nukentėjusysis A. S., kuris įžnybė nuteistajam į koją; nuteistasis sudavė mediniu pagaliu (malka) į galvą A. S., taip padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu, turėjusiu įtakos A. Č. nusikalstamai veikai. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti, jog A. Č. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes nenustatytas pavojingas kėsinimasis – nukentėjusiojo veiksmas, kaip įžnybimas, negali būti laikomas pavojingu kėsinimusi; žnybimo momentu A. Č. rankose nieko neturėjo, tik po to paėmė malką, užsimojo ir smogė nukentėjusiajam. Kitų asmenų veiksmuose taip pat nebuvo pavojingo kėsinimosi: A. S. kartu su S. S. malkas mėtė atgal į krūvą ir kokių nors veiksmų prieš A. Č. neatliko. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuteistasis dėl smūgio sudavimo aiškino prieštaringai: jis teigė, kad gąsdindamas nukentėjusįjį užsimojo malka ir jos nesuvaldęs sudavė ir kad nukentėjusiajam žnaibant jį, būdamas apsuptas trijų fiziškai stipresnių vyrų, baiminosi dėl galimo smurto ir gindamasis sudavė A. S. Nuteistasis suvokė, kad savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, realiai numatė, kad gali jį sunkiai sužaloti, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų apie jo veikimą esant būtinosios ginties sąlygoms, pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymėdamas, kad: nukentėjusysis konflikto metu neturėjo jokio įrankio, o kieme buvę kiti asmenys nedalyvavo konflikte ir nekėlė realaus pavojaus A. Č.; konfliktai tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo (jų šeimų) kyla pakankamai dažnai; nagrinėjamas konfliktas nebuvo išskirtinis; A. Č. savo elgesiu – malkų mėtymu į įvairias puses, kėlė įtampą ir plėtojo konfliktą. Dėl to, apeliacinio teismo manymu, nuteistajam nereikėjo nuo nukentėjusiojo gintis taip agresyviai ir pavojingai – smogiant iš nedidelio atstumo mediniu pagaliu į gyvybiškai svarbiausią kūno dalį – galvą ir kad nuteistojo veiksmus lėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, bet pyktis dėl jo netinkamo elgesio.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms.
Teismai nustatė, kad nukentėjusysis A. S. pirmasis atliko neteisėtus veiksmus prieš A. Č. – žnybė jam į koją, tačiau šių veiksmų nepripažino pavojingu kėsinimusi. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžiu, kuris nagrinėjant apeliacine tvarka A. Č. bylą jau buvo įsiteisėjęs, A. S. nuteistas už tai, kad jis du kartus rankos pirštais įžnybė A. Č. į dešinę šlaunį, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, ir du kartus rankos pirštais įžnybė A. Č. į kairę šlaunį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Po šių veiksmų, kaip nustatyta bylos duomenimis, A. Č. vieną kartą sudavė turėtu mediniu pagaliu nukentėjusiajam į galvą, padarė jam muštinę kaktos žaizdą, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą. Po šio smūgio S. S. sudavė smūgį A. Č. į galvą, sukeldamas fizinį skausmą.
Atsakant į kasacinio skundo argumentą, kad teismai neatsižvelgė į konfliktavusių pusių jėgų santykį, pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog nuteistąjį provokuojančius veiksmus (įžnybė į koją) atliko nukentėjusysis A. S.; S. S. smūgį nuteistajam sudavė tik po to, kai šis mediniu pagaliu sudavė A. S. Tai, kad be nukentėjusiojo A. S. įvykio vietoje buvo dar ir S. S. bei K. S., nereiškia, kad yra pagrindas pripažinti buvus būtinosios ginties situaciją. Pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTczLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-173/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-173/2011">2K-173/2011</a>).
A. Č. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Pagal kasacinio skundo argumentus, teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.
Dėl žalos atlyginimo
Byloje nustatyta, kad A. Č. nusikalstamais veiksmais buvo nesunkai sutrikdyta nukentėjusiojo A. S. sveikata, taigi tarp šių veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Dėl to teismas pagrįstai, vadovaudamasis BPK 109, 113 straipsnių, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdamas ir į teismų praktiką tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais, priteisė iš A. Č. atlyginti A. S. padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Neturtinės žalos dydis nustatytas įvertinus visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tarp jų – ir provokuojantį nukentėjusiojo elgesį.
Dėl teisės į gynybą pažeidimo
Nuteistasis nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta tinkama gynyba, nes nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kiekviename teismo posėdyje dalyvavo vis kitas gynėjas, taigi jį gynė formaliai.
Bylos duomenys patvirtina, kad 2012 m. kovo 14 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo advokatas V. Juozelaitis. Bylos nagrinėjime padaryta pertrauka iki 2012 m. balandžio 25 d., teismui nusprendus atlikti dalinį įrodymų tyrimą (T. 3, b. l. 173–174). 2012 m. kovo 28 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo teismą, kad keičiamas advokatas V. Strička vietoje advokato V. Juozelaičio (T. 3, b. l. 179). 2012 m. balandžio 25 d., gegužės 23 d. teismo posėdyje dalyvavo advokatas V. Strička. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis jokių prašymų, pareiškimų, susijusių su gynyba, nepareiškė. Kasatoriaus argumentai dėl jo teisės į gynybą pažeidimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. Č. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Greičius
Rimantas Baumilas
