V. A. pagal BK 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-27/2013

Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00225-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.26.2.1;

2.1.7.4.1; (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. (V. A.) kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams dešimčiai mėnesių.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas ir V. G., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąją byla,

n u s t a t ė :

V. A. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 21 d., apie 21.00 val., Vilkaviškio rajone, Kybartuose, J. Biliūno g. 14 esančių Kybartų pataisos namų gyvenamosios zonos nuteistųjų bendrabučio pirmojo aukšto kambaryje Nr. 123, t. y. viešoje vietoje, bendrininkaudamas su V. G., įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia kumščiu sudavė R. Č. vieną kartą į pakaušio sritį ir ne mažiau kaip aštuonis kartus koja bei lazda sudavė jam į įvairias kūno sritis, o V. G. tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam vieną kartą į veido sritį ir ne mažiau kaip dešimt kartų spyrė į įvairias kūno sritis, taip jie bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam R. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendį, peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad teismai, vertindami įrodymus, nesivadovavo įstatymu, ignoravo jo gynybos pateikiamus faktus, todėl pažeidė BPK 10 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 3-5 dalis. Išvadą dėl jo kaltės padarius kaltinime nurodytą veiką teismai grindė aplinkybe, kad jis nukentėjusįjį mušė šluotos kotu, tačiau buvo ignoruota aplinkybė, kad šluota nebuvo paimta, ant šluotos nebuvo rasta jo pirštų antspaudų. Ignoruota ir tai, kad nukentėjusysis ir liudytojai priklausomi nuo narkotikų, įvykio metu buvo apsvaigę nuo narkotinių medžiagų ir negalėjo adekvačiai mąstyti, o tyrėjas po įvykio negalėjo jų tinkamai apklausti. Ignoruoti buvo ir jo parodymai apie bylos aplinkybes. Bylą nagrinėję teismai taip pat neatsižvelgė į tai, kad ne jis atėjo į R. Č. gyvenamąją patalpą, bet R. Č., kad nė vienas iš bylos liudytojų negalėjo patvirtinti, jog jis sudavė nukentėjusiajam R. Č. šluotos kotu į įvairias kūno vietas. Kasatoriaus nuomone, BPK 10 straipsnio 2 dalis buvo pažeista dar ir tuo, kad buvo atmestas jo prašymas pakartotinai apklausti kaip liudytojus asmenis, jau atlikusius bausmę, nes atlikdami bausmę šie asmenys buvo veikiami pataisos namų administracijos.

Kasatoriaus teigimu, jo bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nes jam palankių asmenų parodymų neįtraukė į teisiamojo posėdžio protokolą, taip pat paskyrė jam itin griežtą bausmę, neatsižvelgdamas į tai, kad jis anksčiau nėra teistas už smurtinius nusikaltimus, nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius.

Kasatoriaus manymu, teismas netinkamai taikė BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jo veika neatitinka šiame straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika padaryta pataisos namuose, kur nėra viešų ir privačių vietų, todėl teismų sprendimas pripažinti jį kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo prieštarauja įstatymams ir logikai. Kasatorius tvirtina, kad neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip grasinimai, patyčios ar vandališki, taip pat kaip nepagarba aplinkiniams ar aplinkai. Jei tokia nepagarba ir buvo parodyta, tai ne aplinkiniams ir aplinkai, o tik nukentėjusiajam. Būryje dėl jo veikos rimtis ir tvarka nebuvo pažeisti. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai netikrino, ar jo veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras A. Meška prašo nuteistojo V. A. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroro nuomone, V. A. kaltė padarius kaltinime nurodytą veiką visiškai įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Byloje yra vienų kitiems prieštaraujančių įrodymų, tačiau teismas visus byloje surinktus įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais įrodymais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius bylos duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius objektyviems faktams. Kasatorius ir jo bendrininkas byloje davė itin nenuoseklius parodymus, todėl teismai pagrįstai laikė, kad galima tikėti tik jų parodymų dalimi, kuri atitinka kitų asmenų parodymus ir rašytinę bylos medžiagą. Prokuroras nurodo, kad teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir tiesioginių liudytojų parodymais, nes jie visose apklausose davė nuoseklius ir tokius pat parodymus, kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusiojo parodymus apie įvykio aplinkybes patvirtina įvykio vietos apžiūros metu rasta ir apžiūrėta lazda, specialisto išvada, kuria nukentėjusiam R. Č. nustatyti įvykio dieną padaryti daugybiniai kūno sumušimai, taip pat pačių kaltinamųjų parodymai, kad jie neneigė to, jog V. G. atsivedė į kambarį R. Č., kur tarp jų kilo konfliktas. Aplinkybė, kad nukentėjusysis negalėjo detalizuoti, kiek ir kuris iš kaltinamųjų sudavė smūgių, kaip tik rodo, kad jis nesiekė jų apkalbėti. Kasacinio skundo argumentai, kuriais keliamos abejonės dėl liudytojų S. M. ir L. R. patikimumo, yra tik subjektyvūs kasatoriaus samprotavimai, kurių nepagrindžia jokie faktiniai bylos duomenys. Prokuroro manymu, nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad, siekiant išvengti pataisos namų administracijos poveikio, byloje buvo būtina pakartotinai apklausti liudytojus, kurie šiuo metu jau yra atlikę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nėra pakartotinė pirmoji instancija ir įrodymų tyrimas joje atliekamas tik tada, kai būtina papildomai tirti pirmosios instancijos teisme neištirtas ar nepakankamai ištirtas aplinkybes. Kasaciniame skunde nuteistasis V. A. nenurodo jokių aplinkybių, kurias reikėtų aiškintis atliekant papildomas liudytojų apklausas, todėl toks prašymas pagrįstai buvo atmestas.

Prokuroro nuomone, kasatoriaus V. A. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Įvykis įvyko pataisos namuose, gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyvena keletas nuteistųjų, į ją bet kada galėjo patekti joje gyvenantys ir joje negyvenantys nuteistieji, taip pat pataisos namų administracijos atstovai, todėl, nors pataisos namai turi savo specifiką, nes kitiems visuomenės nariams jie yra uždari, tačiau nuteistųjų judėjimas teritorijoje yra pakankamai laisvas, o nuteistieji taip pat yra visuomenės dalis, todėl įvykio vieta pripažintina vieša vieta. Įvertinus tai, kad kasatoriaus ir jo bendrininko veiksmai buvo demonstratyvūs, atlikti be jokios aiškios ir pateisinamos priežasties, juos matė kiti asmenys, kasatoriaus ir jo bendrininko veiksmai laikytini įžūliais, demonstruojančiais nepagarbą aplinkiniams bei siekiančiais save priešpastatyti visuotinai priimtoms moralės bei dorovės normoms ir įkalinimo įstaigos elgesio taisyklėms. Dėl to teismai pagrįstai padarė išvadą, kad kaltininkų veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Nuteistojo V. A. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijose teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tai, ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos, buvo apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis remiantis V. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai įspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui. Pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje šios taisyklės, kaip teigia kasatorius, buvo iš esmės pažeistos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Vertindami kasatoriaus nurodomų asmenų parodymus, teismai atsižvelgė į tai, ar jie nuoseklūs, neprieštarauja daugumai kitų byloje surinktų įrodymų ir pagrįstai vadovavosi tais, kuriuos patvirtino kiti ištirti įrodymai. Dėl to teismai, vertindami kaip patikimus nukentėjusiojo R. Č., liudytojų S. M., L. R. parodymus, o nuteistųjų V. A., V. G. parodymus vertindami kritiškai, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Tai, kad ant šluotos koto nebuvo V. A. pirštų atspaudų (jų ir nebuvo ieškoma), ši kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė nepaneigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl įrodymų vertinimo teisingumo. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes netenkino jo prašymo pakartotinai apklausti pirmosios instancijos teisme jau apklaustus liudytojus S. M., L. R., L. L., R. U., taip pat atmestinas. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas, nuteistajam V. A. pateikus prašymą dėl įrodymų tyrimo ir liudytojų apklausos, išklausęs proceso dalyvių nuomones, motyvuota protokoline nutartimi jį atmetė. Vien tai, kad prašymas buvo atmestas, neleidžia teigti, jog nuteistojo teisė į gynybą buvo suvaržyta. Pažymėtina ir tai, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką įrodymų tyrimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atliekamas, kai pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų arba neišsamiai ištyrė svarbias bylos aplinkybes. Konstatuoti, kad šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), nėra pagrindo.

Kasatorius teigia, kad jo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, motyvuodamas tai tuo, kad į teisiamojo posėdžio protokolą buvo neįtraukti jam palankių liudytojų parodymai ir paskirta itin griežta bausmė. Kolegija pažymi, kad kasatorius nenurodo jokių konkrečių liudytojų parodymų, kurie nėra užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole. Be to, pagal BPK 261 straipsnio 6 dalį V. A. turėjo teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu ir pareikšti dėl jo pastabas, tačiau šia savo teise nepasinaudojo, jokių pastabų dėl teisiamojo posėdžio išsamumo ar teisingumo nepareiškė. Dėl to šis jo argumentas vertintinas kaip deklaratyvus. Bausmės skyrimas asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką yra išimtinė teismo kompetencija, todėl teismo nuteistajam paskirta konkreti bausmės rūšis ir jos dydis, be kitų aplinkybių, negali būti laikoma aplinkybe, rodančia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatęs faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą dėl V. A. veikos kvalifikavimo, nurodė veikos kvalifikavimo motyvus, todėl kaip deklaratyvus vertintinas kasatoriaus argumentas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes netikrino, ar jo veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyto nusikaltimo pažymius.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Byloje nustatyta, kad V. A., veikdamas bendrai su V. G., pataisos namuose, nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje, be aiškios ir pateisinamos priežasties panaudojo fizinį smurtą prieš R. Č. Pagal teismų praktiką viešoji vieta yra tokia, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzk2LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-796/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-796/2007">2K-796/2007</a>, 2K-122/2008, 2K-159/2009). Nagrinėjamoje byloje į įvykio vietą – nuteistųjų gyvenamąją patalpą bet kada galėjo patekti pataisos namų administracijos darbuotojai, veikos padarymo metu – ir gretimose nuteistųjų gyvenamosiose patalpose gyvenantys nuteistieji, tai nagrinėjamoje byloje ir įvyko, nes įvykį matė keli tiesiogiai jame nedalyvavę nuteistieji. Dėl fizinio smurto naudojimo fakto jie neabejotinai patyrė nepatogumų. Dėl to pataisos namuose esanti nuteistųjų gyvenamoji patalpa teismų pagrįstai pripažinta vieša vieta. Šis sprendimas atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-33/2004; 2K-159/2009). Pažymėtina ir tai, kad fizinio smurto vartojimas viešoje vietoje be aiškios ir pateisinamos priežasties, matant kitiems asmenims, neabejotinai yra įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nes jais šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais pripažintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės, taip elgdamasis asmuo priešpastato save visuotinai priimtoms moralės ir dorovės normoms. Dėl to V. A. veika atitinka visus BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikaltimo sudėties požymius ir buvo tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo V. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Albinas Sirvydis

Aldona Rakauskienė