T. V. pagal BK 129 str. 2 d., 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-118/2013

Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00635-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.1;

1.1.8.6.6;

1.2.3.2.6;

2.1.15.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistajam T. V.,

gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžiu T. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą keturiolikai metų laisvės atėmimo, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį (G. A. neteisėtas laisvės atėmimas) vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo bei apėmimo būdu paskirta galutinė subendrinta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė.

T. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje (D. M. neteisėtas laisvės atėmimas), išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Priteista iš T. V., L. B., V. B. solidariai: 150 000 Lt nukentėjusiajai I. A., 150 000 Lt R. A., 150 000 Lt R. A. neturtinei žalai atlyginti, nustatant įstatyminei atstovei I. A. uzufrukto teisę į nepilnametėms dukroms priteistas lėšas, 5482,30 Lt nukentėjusiajai I. A. turtinei žalai atlyginti, 150 000 Lt nukentėjusiajai A. A., 150 000 Lt nukentėjusiajam G. A. neturtinei žalai atlyginti, VSDFV Marijampolės skyriui 5610,92 Lt turtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai prie SAM 29 684,58 Lt turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartimi atmestas nuteistojo T. V. apeliacinis skundas.

Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteisti L. B. ir V. B., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

T. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 146 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2010 m. lapkričio 23 d., laikotarpiu nuo 17.00 iki 19.00 val., Vilkaviškyje, paplūdimio prieigose prie Paežerių ežero esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas kartu su L. B. ir V. B., kilusio tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių paskatų kartu su L. B. ir V. B. tyčia sudavė rankomis ir kojomis mažiausiai šešis smūgius G. A. į galvos sritį ir mažiausiai tris smūgius G. A. į kitas kūno vietas, kartu su L. B. ir V. B. prievarta G. A. įkėlė ir uždarė į automobilio „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bagažinę. Tęsdamas nusikalstamą veiką, L. B. vairuojamu automobiliu, nusivežus G. A. į Uosijos mišką, esantį Uosijos k., Šeimenos s., Vilkaviškio r. sav., netoli kelio Vilkaviškis–Gražiškiai, kur jis veikdamas kartu su V. B. ir L. B., ištraukus G. A. iš automobilio bagažinės, dėl asmeninių paskatų bendrais veiksmais su V. B. ir L. B., tyčiojantis nurengė G. A. viršutinius rūbus, esant žemai aplinkos temperatūrai, tai G. A. sukėlė hipotermiją, tyčia bendrai sudavė daugybinius smūgius – dar mažiausiai septynis smūgius rankomis ir kojomis į galvos sritį ir mažiausiai dvylika smūgių G. A. į kitas kūno vietas, taip G. A. padarė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose abipus momeninėse ir smilkininėse srityse, pakaušio ir dešinio smilkinio ribose, abiejų akių vokų ir skruostų srityse, dešiniame žande, nosies, lūpų ir smakro srityse, poodines kraujosruvas dešinėje smilkininėje srityje, ausų kaušeliuose, nosies šaknies srityje, akių vokuose, lūpų srityje ir smakre, dvi muštines žaizdas kairiame antakyje ir kairiame skruoste, odos nubrozdinimus kaktoje ir momeninėse srityse abipus, ausų kaušeliuose bei dešiniame skruoste ir žande, odos nubrozdinimus abiejų rankų alkūnių ir dilbių viršutinių trečdalių išorinių paviršių srityse, dešiniojo peties sąnario srities išoriniame paviršiuje, kaklo šonuose, dešinės rankos dilbio apatinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugarėlėje, dešinio klubo sąnario srities išoriniame paviršiuje, juosmens srityje palei kairės pusės apatinius šonkaulius ir palei stuburą bei kryžmens srityje, poodines kraujosruvas kairės rankos dilbio apatinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, kairės plaštakos nugarėlėje, kairio kelio sąnario srityje ties girnele ir kairės pėdos nugarėlės išorinėje dalyje, kraujosruvas kaklo minkštuosiuose audiniuose, tyčia G. A. išrengtą paliko įvykio vietoje, dėl to nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, galvos smegenų suspaudimo, pabrinkimo bei strigimo G. A. 2010 m. lapkričio 26 d. 22.30 val. mirė, taip tyčiojantis nurengiant, hipotermijos sukėlimu, ilgalaikiu mušimu bei daugybės sužalojimų padarymu, nurengto palikimu įvykio vietoje sukėlė G. A. dideles kančias bei skausmą, t. y. panaudojant smurtą neteisėtai atėmė laisvę ir itin žiauriai nužudė G. A.

T. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. lapkričio 23 d., laikotarpiu nuo 17.00 iki 19.00 val., Vilkaviškio mieste paplūdimio prieigose prie Paežerių ežero esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas kartu su L. B. ir V. B., kilusio tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių paskatų, tyčia L. B. ir V. B. sudavus rankomis mažiausiai du smūgius D. M. į galvos ir kūno sitį, L. B. vairuojamu automobiliu nusivežus D. M. į Uosijos mišką, esantį Uosijos k., Šeimenos s. Vilkaviškio r. sav., netoli kelio Vilkaviškis–Gražiškiai, kur veikdamas kartu su V. B., L. B., ištraukus D. M. iš automobilio salono dėl asmeninių paskatų bendrais veiksmais su V. B. ir L. B., tyčia D. M. sudavė mažiausiai dar du smūgius rankomis į galvos ir kūno sitį, taip D. M. padarė muštinę žaizdą kaktoje, odos nubrozdinimus veide, kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke ir dešinės akies obuolyje, odos nubrozdinimą nugaros srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, tai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl to D. M. sveikata sutriko ilgiau kaip dešimt dienų.

Nuteistasis T. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o nesant tokios galimybės – sušvelninti paskirtą bausmę, sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį, taip pat sušvelninti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą yra nepagrįsta. Vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso uždavinių yra tinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, kad nekaltas asmuo nebūtų nuteistas. Tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą galima tik tada, kai bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatomi ir įrodymais patvirtinami visi būtini inkriminuojamo nusikaltimo sudėties elementai.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad jis (T. V.) ir V. B. 2010 m. lapkričio 23 d. atvyko į Paežerių aikštelę švęsti kariuomenės dieną. Vėliau ten atvyko nukentėjusieji G. A. su D. M.. G. A. pradėjo įžeidinėti V. B., priekaištauti dėl tarnybos, suteikto seržanto laipsnio, vartoti necenzūrinius žodžius (tai patvirtino D. M. 2011 m. gruodžio 1 d. teisiamajame posėdyje). Nuteistasis pažymi, kad G. A. elgesys buvo provokuojantis, įžeidžiantis, o tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. V. B. teisiamajame posėdyje pripažino, kad išprovokuotas nukentėjusiojo G. A. netinkamo elgesio sudavė jam ranka per skruostą ir įspyrė į šoną. Nuo šių smūgių G. A. nuvirto (tai patvirtino nukentėjusysis D. M. ir 2011 m. spalio 14 d. posėdyje apklaustas L. B., paaiškinęs, kad G. A., buvusį be sąmonės, nunešė prie mašinos). L. B. pripažino, kad G. A. atsipeikėjus jam sudavė. Po to V. B. liepė G. A. išlipti iš automobilio ir eiti namo, bet šis neklausė, todėl su L. B. tempė šį iš automobilio, o L. B. sudavė kumščiu kelis smūgius jam į veidą. V. B. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad su L. B. nuvedė G. A. prie bagažinės, sudavė jam keliu į pilvą, o L. B. atidarė bagažinę. Tada priėjo T. V. ir visi trys įkėlė G. A. į bagažinę. V. B. nuosekliai aiškino, kad įkėlus G. A. jis kumščiu sudavė jam į šlaunį, L. B. – kelis smūgius į veidą, o T. V. – vieną kartą į dešinę nugaros sritį; nuvežus į mišką L. B. spyrė G. A. kelis smūgius į galvą, o T. V. padėjo nurengti rūbus. V. B. patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme, kad jis (T. V.) ir miške nesudavė G. A. į galvos ir krūtinės sritis. Aplinkybę, kad T. V. nesudavė smūgių G. A. į galvos ir krūtinės sritis, patvirtino ir L. B.. Liudytoja J. P. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad T. V. prašė nemušti G. A., stengėsi išvengti muštynių ir sužalojimo, juo labiau kad neturėjo tyčios ir tikslo nužudyti G. A.. J. P. teisiamajame posėdyje patvirtino savo 2010 m. gruodžio 20 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, kad nematė, jog T. V. būtų sudavęs G. A.. Be to, teismai neatsižvelgė į jo prašymą atlikti parodymų patikrinimą melo detektoriumi, kad jis bandė nutraukti mušimą skambindamas į policiją, nors ir klaidindamas kvietė pagalbą, kad po pirmosios apklausos jį pasodino į vieną kamerą su nuteistaisiais, darė spaudimą, klaidino apie jo žmonos būklę, jam buvo duodami raminamieji vaistai, nuvežtas į ligoninę.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bendrininkavimo nužudant atveju būtina įvardyti kiekvieno asmens vaidmenį. Tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį, bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį. Vertindami kelių asmenų dalyvavimą nužudymo procese iš bendrininkavimo instituto pozicijų teismai turi ne tik atsižvelgti į tai, kokius smūgius kiekvienas iš jų sudavė, bet ir į tai, kokio stiprumo ir kokius sužalojimus padarė.

Kasatorius pabrėžia, kad L. B., V. B. ir J. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, patvirtina jo duotus parodymus, kad jis sudavė smūgius G. A. į apatinę kūno dalį tik keldamas jį į bagažinę, kurie nėra susiję priežastiniu ryšiu su G. A. gyvybės atėmimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Kasatorius nurodo, kad jis tikrai neturėjo tyčios nužudyti G. A., todėl turi būti išteisintas. Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, kad G. A. mirties priežastis – sunki galvos smegenų trauma, pasireiškusi kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio ir lydima galvos smegenų suspaudimo, pabrinkimo bei strigimo. Mirties priežastimi tapusi kraujo išlaja po kietuoju galvos smegenų dangalu su vienoda tikimybe galėjo susidaryti kaip nuo kiekvieno iš konstatuotų mažiausiai trylikos trauminių poveikių į galvą ir veidą, taip ir nuo jų žalojančio poveikio sumavimosi. Kiti sužalojimai, padaryti mažiausiai penkiolikos trauminių poveikių, atitiktų nežymų sveikatos sutrikdymą, o nubrozdinimai juosmens ir kryžmens srityse galėjo susidaryti ir nuo griuvimo. Kasatorius pažymi, kad jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam atitiktų nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasatorius dar nurodo, kad teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiesiems, turėjo atsižvelgti ir į protingumo bei sąžiningumo principą ir į tai, kad G. A. elgesys buvo provokuojantis, todėl turėjo žymiai sumažinti priteistos žalos dydį. Be to, teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė, kad jis neteistas, turi šeimą, augina mažamečius vaikus, atlikdamas tarnybą buvo skatintas ir apdovanotas trimis medaliais už tarnybą ir du medaliais iš NATO.

Apibendrindamas nuteistasis prašo įvertinti surinktus įrodymus, taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo G. A. elgesys), atsižvelgti į tai, kad jis neturėjo tiesioginės ir netiesioginės tyčios atimti gyvybės nukentėjusiajam, kad jo suduoti smūgiai nesusiję priežastiniu ryšiu su G. A. mirtimi, ir jį išteisinti, nes jis nepadarė veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio, BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto, BK 25 straipsnio 2 dalies taikymo

Nuteistasis kasaciniame skunde nesutinka su žemesniųjų instancijų teismų atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad jis nesudavė smūgių G. A. į galvos ir krūtinės sritis, o sudavė jam tik į apatinę kūno dalį keldamas jį į bagažinę (tai patvirtina L. B., V. B. ir J. P. parodymai), dėl to jo nusikalstami veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su G. A. gyvybės atėmimu, jis neturėjo tyčios nužudyti, todėl turi būti išteisintas.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar renkant duomenis, juos pripažįstant įrodymais bei vertinant nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė remdamasis kaltinamųjų, liudytojų parodymais, kaltinamųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialisto išvada Nr. M 1184/10(02), įvykio vietos apžiūros protokolu ir kitais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumas patikrintas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, jų įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šis teismas, tinkamai laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistojo T. V. apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus (dėl įrodymų vertinimo nustatant jo neteisėtų veiksmų, atliktų prieš G. A., apimtį bei tyčios turinį), paaiškindamas, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą (apklausė nuteistuosius V. B. ir T. V., ištyrė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu), savo sprendime išsamiai išanalizavęs bylos įrodymus, pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui konstatuodamas, kad nuteistasis T. V., veikdamas kartu su V. B. ir L. B., suduodami smūgius į galvą G. A., tyčia jį nužudė. Neatitinka tikrovės kasatoriaus argumentai, jog nuteistieji L. B. ir V. B. davė parodymus, kad jis nesudavė nukentėjusiajam G. A. į galvos ir krūtinės sritis. Apeliacinės instancijos teismas, išdėstęs esminius nuteistųjų, buvusios įvykio vietoje liudytojos J. P. duotų parodymų momentus, pažymėjo, kad smurtą prieš nukentėjusįjį G. A. naudojo visi nuteistieji, taip pat ir į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą ir krūtinę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324/2009">2K-324/2009</a>, 2K-191/2008, 2K-561/2005, 2K-508/2005, 2K-276/2005, 2K-265/2005).

Bylos duomenimis nustatyta, kad visi kaltinamieji sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, matė vienas kito atliekamus veiksmus, naudojamą smurtą, taip kiekvienas sutiko su panaudoto pobūdžio smurtu, jo padariniais, kiekvienas iš jų suprato smurto pavojingumą, suvokė jo pasekmes, todėl teismai pagrįstai sprendė, kad už atsiradusias pasekmes privalo atsakyti visi kaltinamieji. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad visi nuteistieji buvo vykdytojai (bendravykdytojai), nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Tarp nuteistųjų veiksmų – sudavimo kumščiais ir spardymo į galvą – itin svarbią gyvybei kūno dalį – bei kitas kūno vietas ir padarinių – nukentėjusiojo mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys. T. V., L. B., V. B., suduodami smūgius nukentėjusiajam G. A. į gyvybiškai svarbias kūno vietas, suvokė, kad kelia pavojų jo gyvybei, numatė, kad gali jam atimti gyvybę, ir, nors nenorėjo jos atimti, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nusikaltimą padarė veikdami netiesiogine tyčia.

Nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip nužudymas itin žiauriai (T. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir neskundžia), nes smurtas prieš nukentėjusįjį G. A. tęsėsi ilgą laiko tarpą, buvo suduota daug smūgių rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas, galvą ir kūną, nukentėjusysis buvo mušamas gulintis, sužalotas, negalintis apsiginti ir pasipriešinti; po kurio laiko grįžę į įvykio vietą ieškoti savo daiktų ir matydami gulintį nukentėjusįjį, net tada kaltinamieji nekvietė greitosios pagalbos, nesistengė išvengti sunkių pasekmių, po nusikalstamos veikos padarymo T. V. skambino į policiją ir, žinodamas visas įvykio aplinkybes, klaidino policijos pareigūnus, siekdamas nuslėpti tikrąją įvykių eigą.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiojo G. A. elgesys buvo provokuojantis ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, dėl to teismai turėjo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis V. B. buvo įvykio iniciatorius, t. y. tarp jo ir nukentėjusiojo G. A. dėl menkavertės dingsties, mažareikšmės priežasties buvo sukeltas konfliktas

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio, pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog nukentėjusysis G. A. išprovokavo nuteistąjį V. B. ar kitus nuteistuosius padaryti nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo G. A. veiksmai negali būti laikomi provokuojančiais ar rizikingais, nes: žodinis konfliktas tarp G. A. ir V. B. prasidėjo dėl jų anksčiau susiklosčiusių santykių Krašto apsaugos tarnyboje metu, V. B. suteikto seržanto laipsnio, ir tai jiems nebuvo netikėta; nėra duomenų, kad konflikto metu V. B. bei kitiems nuteistiesiems nukentėjusysis padarė kokius nors kūno sužalojimus. Tai, kad nukentėjusysis G. A. įžeidžiančiai pavadino V. B. nepriderančiu žodžiu, vartojo necenzūrinius žodžius, negali būti pripažinta sunkiu įžeidimu ar provokuojančiu elgesiu nepriklausomai nuo to, kaip ši aplinkybė suprantama karinės tarnybos metu. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistieji, naudodami smurtą prieš G. A., keršijo dėl „netinkamo“ pastarojo elgesio. Kasatorius jokių argumentų, paneigiančių teismų nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, nepateikia. Dėl to teismo sprendimas nepripažinti nukentėjusiojo G. A. elgesio provokuojančiu ar rizikingu yra teisingas.

Dėl paskirtos bausmės

Nuteistasis nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė, jog jis neteistas, turi šeimą, augina mažamečius vaikus, atlikdamas tarnybą buvo skatintas ir apdovanotas trimis medaliais už tarnybą ir dviem medaliais iš NATO, prašydamas sušvelninti ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, o trečioje dalyje – kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas bausmės paskyrimą tikrina tik teisės taikymo aspektu, ir, skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, įstatymo nėra įgaliotas spręsti, ar nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni.

T. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą – keturiolikai metų, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį (G. A. neteisėtas laisvės atėmimas) – vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmes T. V. už tris nusikalstamas veikas, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje: atsižvelgė į tai, kad jis padarė tris tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas – labai sunkus smurtinis nusikaltimas, kurio pasekmės yra negrįžtamos, nepasirūpino, kad nukentėjusiesiems būtų iškviesti medicinos darbuotojai, neatlygino žalos, į atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamas veikas padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, ir sprendė, kad nors jis praeityje neteistas, pagal gyvenamąją vietą bei darbo – Krašto apsaugos tarnybos – apibūdinamas teigiamai, metų laikotarpiu nebaustas administracine tvarka, bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis atitinka sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Nuteistasis T. V. savo apeliaciniame skunde nurodė argumentą dėl netinkamai paskirtos bausmės, kuris analogiškas kasacinio skundo argumentui. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šį argumentą, padarė išvadą, kad Kauno apygardos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio nuostatomis, įvertino asmenybę, šeiminę padėtį, teigiamą charakteristiką darbe ir buityje, nuopelnus Krašto apsaugos tarnyboje, konkrečius veiksmus, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kad įžūliai elgėsi po nusikaltimo padarymo (T. V. skambino į policiją pranešdamas, kad jis buvo sumuštas dviejų asmenų), ir nuteistajam T. V. pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į nuteistojo nusikalstamų veiksmų padarymo aplinkybes T. V. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį pagrįstai paskirtos laisvės atėmimo bausmės (nors šių straipsnių sankcijose numatytos ir kitos alternatyvios bausmės), kurios yra žymiai mažesnės, nei šių straipsnių sankcijose numatytas vidurkis.

Nuteistojo pateikti argumentai neduoda pagrindo pripažinti, kad skiriant T. V. bausmes buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatos, susijusios su bausmės skyrimu.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Nuteistasis nurodo, kad teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiesiems, neatsižvelgė į protingumo bei sąžiningumo principą ir į tai, kad G. A. elgesys buvo provokuojantis, todėl turėjo žymiai sumažinti priteistos žalos dydį. Šie kasacinio skundo argumentai iš dalies pagrįsti.

Nuosprendžiu iš dalies tenkinant nukentėjusiųjų I. A., mažamečių R. A. ir R. A. (atstovaujamų I. A.), A. A. ir G. A. civilinius ieškinius, priteista iš nuteistųjų T. V., L. B. ir V. B. solidariai: po 150 000 Lt kiekvienam I. A., A. A., G. A., R. A. ir R. A. neturtinei žalai atlyginti (nustatant I. A. uzufrukto teisę į nepilnametėms dukroms priteistas lėšas) (iš viso neturtinei žalai atlyginti priteista bendra 750 000 Lt suma).

Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji I. A. (nukentėjusiojo G. A. sutuoktinė) buvo pareiškusi 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kaip įstatyminė nepilnamečių vaikų R. A. ir R. A. atstovė pareiškė 600 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusieji A. A. ir G. A. (nukentėjusiojo G. A. tėvai) pareiškė kiekvienas po 250 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Teismas savo sprendime dėl neturtinės žalos priteisimo nurodė, kad vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, remiasi teismų praktika panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgia į negrįžtamas nusikaltimo pasekmes, nukentėjusiųjų patirtus didelius dvasinius išgyvenimus dėl G. A. nužudymo.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl T. V. apeliacinio skundo argumento, kad atsižvelgusi į provokuojantį nukentėjusiojo G. A. elgesį, neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos turtinės ir neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė, todėl juos kitaip vertinti nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo šias aplinkybes: nužudytojo G. A. dvi mažametės dukros R. ir R. neteko tėviškos meilės, šilumos, globos ir išlaikymo, tai ateityje turės įtakos jų, kaip asmenybių, formavimuisi; tarp G. A. ir visų nukentėjusiųjų buvo susiformavę artimi santykiai, todėl artimo žmogaus netektis sukėlė jiems didelius dvasinius ir emocinius išgyvenimus; nukentėjusiųjų teisėms į žalos atlyginimo įgyvendinimą teisėtai suteiktas prioritetas; nuteistųjų turtinė padėtis ar kitos jų asmenybę apibūdinančios aplinkybės (pvz., šeiminė padėtis ar pan.) negali turėti lemiamos reikšmės nustatant nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį.

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tai konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007). Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Taigi neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismai, nustatydami konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus kriterijus, bet ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti tokių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti šių kriterijų visumą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, tinkamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą neturtinės žalos apibrėžimą, išvardijo šio straipsnio antroje dalyje nustatytus kriterijus, tačiau, neįvertindamas jų visumos ir kiekvieno atskirai, neanalizavo jų konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos dydį, pabrėžė, kad nuteistųjų turtinė padėtis ar kitos jų asmenybę apibūdinančios aplinkybės (pvz., šeiminė padėtis ar pan.) negali turėti lemiamos reikšmės nustatant nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį. Minėto CK straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens kaltę bei jo turtinę padėtį ir remiasi jau nusistovėjusia teismų praktika panašaus pobūdžio bylose (tai pažymėta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje).

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių reikalavimų iš dalies nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų turtinės padėties, nustatant neturtinės žalos dydį, nesvarstė (T. 9, b. l. 15), o apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nurodė (T. 9, b. l. 114), kad nuteistųjų turtinė padėtis ar kitos jų asmenybę apibūdinančios aplinkybės (pvz., šeiminė padėtis ar pan.) negali turėti lemiamos reikšmės nustatant nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį. Tačiau, šie kriterijai abiejų teismų sprendimuose nors ir deklaratyviai nurodyti, tačiau nustatant nukentėjusiesiems priteistiną neturtinės žalos dydį tinkamai neišanalizuoti ir neįvertinti.

Byloje civiliniais ieškovais pripažinti penki asmenys, susiję įvairiais giminystės ryšiais. Kaip žinia, asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.250 straipsnis, 6.284 straipsnio 1 dalis). Paprastai šiuos asmenis sieja glaudūs tarpusavio dvasiniai, emociniai ryšiai. Natūralu, kad žuvus sutuoktiniui, nukentėjusioji ir jos dukros bei žuvusiojo tėvai patyrė dvasinius išgyvenimus, todėl, nustatant priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, iš esmės teisingai atsižvelgta į minėtas pasekmes, tačiau nebuvo išanalizuoti tokių pasekmių skirtumai, teismas nesiejo jų su konkrečių žmonių patirtais padariniais (pvz., atskirai sutuoktinei, dukroms, tėvams), taip pat šiuo aspektu nebuvo diferencijuotas neturtinės žalos atlyginimo dydis (visiems nukentėjusiesiems priteista vienodo dydžio neturtinė žala).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat praktiškai tik apsiribojo kriterijų išvardijimu, iš esmės jų neanalizuodamas, neatskleisdamas skirtumų, neįvertindamas įtakos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui, taip pat neaptarė kitų teisiškai reikšmingų kriterijų, deklaratyviai nurodęs, kad „pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos turtinės ir neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė, todėl šios instancijos teismas neturi pagrindo minėto nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka“.

Abiejų teismų sprendimuose nurodyta, kad priteisiant neturtinės žalos dydį buvo atsižvelgta į teismų praktiką, tačiau, pagal ją, nustatyta, kad panašaus pobūdžio bylose, kai keliems nuteistiesiems priteisiama neturtinė žala, jos bendra suma paprastai neviršija 500 000 Lt, o priteisiant neturtinę žalą vienam nukentėjusiajam, pagal konkrečias bylos aplinkybes ši suma yra iki 100 000 Lt.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis L. B. turto neturi, nuteistieji T. V. ir V. B. turi šeimas ir išlaikytinių, taigi, atsižvelgiant į visas išvardytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje priteistos neturtinės žalos dydis nevisiškai atitinka civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, ne visi tam reikalingi kriterijai buvo aptarti teismų sprendimuose. Teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį šioje byloje, nukrypo nuo įstatymo nuostatų ir susiklosčiusios teismų praktikos šios kategorijos bylose už analogiškas veikas, todėl nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo keistina dėl netinkamai pritaikyto įstatymo (BPK 369 straipsnis 2 dalis) ir nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2012 m. kovo 16 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2012 m. birželio 26 d. nutartį.

Iš L. B., T. V. ir V. B. solidariai priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai I. A. sumažinti iki 140 000 (vieno šimto keturiasdešimt tūkstančių) Lt, R. A. ir R. A. iki po 100 000 (vieną šimtą tūkstančių) Lt kiekvienai ir nukentėjusiesiems A. A. ir G. A. iki po 100 000 (vieną šimtą tūkstančių) Lt kiekvienam.

Kitų nuosprendžio ir nutarties dalių nekeisti.

Teisėjai Vytautas Greičius

Alvydas Pikelis

Rimantas Baumilas