Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu

Civilinė byla Nr. 3K-3-165/2011

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-16544-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.5; 11.9.6; 16.2.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. ir atsakovo viešosios įstaigos Vilniaus miesto universitetinės ligoninės kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus miesto universitetinei ligoninei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Bylos šalių ginčas kilo dėl DK 129 straipsnyje nustatyto pagrindo nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva dėl ekonominių priežasčių taikymo, DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų alternatyvių pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdų parinkimo, taip pat neturtinės žalos, esant darbo teisiniams santykiams, atlyginimo.

Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus 2009 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. V1-85 „Dėl dalies pareigybių panaikinimo“ 1.4 punktą ir 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. P1-686K dėl ieškovo atleidimo iš darbo; 2) pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti jį į darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; 3) priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinei žalai, patirtai dėl neteisėto atleidimo iš darbo, atlyginti.

Ieškovas nurodė, kad nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. dirbo atsakovo ligoninėje pagal terminuotas darbo sutartis Vaikų skyriaus profesoriumi konsultantu–gydytoju vaikų pulmonologu; kai Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu, įsiteisėjusiu po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka 2009 m. balandžio 2 d., buvo pripažinta, jog terminuota sutartis sudaryta dėl neterminuoto darbo, atsakovas sudarė su ieškovu neterminuotą darbo sutartį.

2009 m. gegužės 20 d. atsakovas įspėjo ieškovą, kad 2009 m. rugsėjo 22 d. jis bus atleistas iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, t. y. dėl ekonominių priežasčių, nes sumažėjo teritorinių ligonių kasų skiriamas finansavimas, todėl nutarta atsisakyti profesorių, docentų, asistentų konsultantų pareigybių, kaip nebūtinų ligoninės įstatuose nustatytai veiklai vykdyti. Ieškovo 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymu darbo sutartis nutraukta pagal DK 129 straipsnį nuo 2009 m. gruodžio 1 d.

Ieškovo teigimu, jis atleistas iš darbo ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl laimėtos prieš atsakovą civilinės bylos, nors DK 129 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad darbuotojo dalyvavimas byloje prieš darbdavį negali būti teisėta darbo santykių nutraukimo priežastis; atsakovas nepagrindė ir neįrodė, kad bendra ekonominė ligoninės situacija pablogėjo iš esmės ir kad ieškovo atleidimas iš darbo padėtų išspręsti ligoninės finansines problemas, t. y. nepateikė jokių skaičiavimų, kiek lėšų būtų sutaupyta, nenurodė, kokios priemonės buvo įgyvendintos, taupant lėšas, kiek sumažintos ir ar iš viso sumažintos valdymo išlaidos; ligonių kasų lėšos yra vienas iš daugelio atsakovo finansavimo šaltinių, todėl vieno šaltinio sumažėjimas neįrodo bendros ekonominės būklės ligoninėje pablogėjimo. Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal Vilniaus universiteto ir Vilniaus miesto universitetinės ligoninės 2008 m. vasario 14 d. sutartį ligoninėje įsteigtos klinikos, sudarant galimybę Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto darbuotojams dirbti pedagoginį ir mokslo gydomąjį–konsultacinį darbą; pagal Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 1, 2 dalis, susiklosčiusią praktiką studento mediko ir gydytojo rezidento mokymo procesas neatskiriamas nuo gydomojo konsultacinio darbo; ieškovo pareiginiuose nuostatuose buvo nustatytos tokios darbo funkcijos, kurios neatskiriamos nuo gydymo–konsultavimo. Ieškovo teigimu, atsakovas nenurodė ir neįrodė, kas atlieka jo kaip profesoriaus–konsultanto ir gydytojo pulmonologo darbo funkcijas; nutraukdamas neterminuoto pobūdžio ilgalaikius darbo santykius ir nepasiūlydamas adekvataus darbo, atsakovas pažeidė ne tik DK 129 straipsnio 1 dalies garantuotą ieškovo teisę būti perkeltam į kitą darbo vietą, bet ir jo teisę mokyti studentus bei rezidentus (DK 36 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 129 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-361 ir 2009 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-1105 „Dėl bazinių kainų balo vertės“ buvo du kartus sumažinta bazinės kainos balo vertė, 2009 m. atsakovo ligoninėje 1 152 792 Lt sumažėjo darbo užmokesčio fondas, 4 033 015 Lt – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų biudžetas, todėl buvo naikinami etatai ir pareigybės; panaikinęs profesorių, docentų ir asistentų–konsultantų etatus bei perdavęs jų funkcijas vykdyti pirmaeiles pareigas ligoninėje einantiems tam tikrų skyrių gydytojams, atsakovas numatė sutaupyti 112 970 Lt. Teismas pažymėjo, kad buvo panaikinta ne tik ieškovo, bet ir dar devynių ligoninės profesorių, docentų, asistentų–konsultantų pareigybės. Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo pagrindą nutraukti su ieškovu darbo sutartį dėl ekonominių priežasčių pagal DK 129 straipsnį, o ieškovo teiginiai apie susidorojimą su juo dėl prieš dvejus metus laimėtos bylos yra nepagrįsti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu patenkino dalį ieškovo apeliacinio skundo: panaikino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo patenkino dalį ieškinio: panaikino VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus 2009 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. V1-85 1.4 punktą ir 2009 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. P1-686K dėl A. V. atleidimo iš darbo; pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnį neteisėtu; nurodė, kad ieškovo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo 2010 m. gruodžio 1 d.; priteisė ieškovui iš atsakovo 1261,15 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. gruodžio 2 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2010 m. gruodžio 1 d.; ieškinio reikalavimus dėl ieškovo grąžinimo į darbą ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo 2009 m. gegužės 20 d. rašytinis įspėjimas ieškovui, jog 2009 m. rugsėjo 22 d. jis bus atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį dėl ekonominių priežasčių, neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų – darbo sutarties nutraukimo priežastis yra nekonkreti, motyvuota abstraktaus pobūdžio aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos nuomone, teritorinių ligonių kasų skiriamo finansavimo mažėjimas yra formali priežastis, kuri savaime nėra teisinis pagrindas panaikinti profesoriaus konsultanto–gydytojo pulmonologo pareigybę ir atleisti ieškovą iš darbo dėl ekonominių priežasčių. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas kaip darbdavys nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ekonominę būtinybę atsisakyti profesoriaus konsultanto–gydytojo pulmonologo pareigybės, taip pat neįrodė, jog ieškovo atliekamos funkcijos buvo besidubliuojančios ar perteklinės ir kad ligoninė gali teikti kvalifikuotas specializuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neturėdama profesoriaus konsultanto–gydytojo vaikų pulmonologo; atsakovas nepateikė duomenų, kad išnaudojo visas ekonomines ligoninės vadovaujančio personalo išlaidų mažinimo galimybes, atsižvelgdamas į tai, kad pirmiausia būtina užtikrinti pagrindinį ligoninės veiklos tikslą – laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnį yra neteisėtas. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad ta aplinkybė, jog netrukus po to, kai įsiteisėjo teismo procesinis sprendimas ankstesnėje ginčo šalių byloje, kurią laimėjo ieškovas, ir dar nebuvo sudarytas 2009 m. birželio 15 d. susitarimas su Vilniaus universitetu dėl atsakovo bendradarbiavimo sutarties nuostatų pakeitimo, atsakovas 2009 m. gegužės 20 d. raštu pranešė ieškovui, jog 2009 m. rugsėjo 22 d. jis bus atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį dėl ekonominių priežasčių, rodo, kad ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl yra teisinis pagrindas negrąžinti jo į darbą ir taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą alternatyvų pažeistų jo teisių gynimo būdą.

Dėl reikalavimo priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl neturtinės žalos dydžio ir realiai atsiradusių padarinių, t. y. kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo turėjo sveikatos ar kitokių problemų, todėl nėra pagrindo tenkinti nurodytą reikalavimą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo darbo sutarties nutraukimo priežastis motyvuota abstraktaus pobūdžio aplinkybėmis, yra nepagrįsta. Įspėjime apie ieškovo atleidimą iš darbo nurodyta visa reikalinga informacija: atleidimo teisinis pagrindas; ekonominės priežastys; administracijos konsultacijų su profesinėmis sąjungomis protokolas; kad atsakovas nutarė atsisakyti profesorių, docentų, asistentų konsultantų, nes šios pareigybės nebūtinos ligoninės įstatuose nustatytai veiklai vykdyti; įvardyta ieškovui išmokama kompensacija; kad pagal ieškovo turimas licencijas atsakovas neturi laisvų darbo vietų, o jeigu tokių atsirastų, ieškovui bus pranešta. Atsakovas išsamiai nurodė objektyvias priežastis, dėl kurių ligoninei esmingai (keliais milijonais) sumažintas finansavimas iš ligonių kasų – pagrindinio ligoninės veiklos finansavimo šaltinio, todėl teko atsisakyti nebūtinų ligoninės funkcijoms vykdyti etatų. Ieškovas buvo informuotas apie kompleksinį taupymo priemonių, kurių ėmėsi atsakovas, planą. Toks ieškovo įspėjimas apie atleidimą iš darbo atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje keliamus reikalavimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje E. J. v. Vilniaus Antano Vivulskio pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-238/2005; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje V. V. v. AB „Jonavos grūdai“, bylos Nr. 3K-3-186/2008; kt.).

2. Dėl ekonominių priežasčių kaip pagrindo nutraukti darbo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad teritorinių ligonių kasų skiriamo finansavimo mažėjimas yra formali priežastis, kuri savaime nėra pagrindas profesoriaus konsultanto–gydytojo pulmonologo pareigybei panaikinti bei darbo sutarčiai dėl ekonominių priežasčių nutraukti, yra nepagrįsta. Atsakovas buvo sudaręs antikrizinių priemonių 2009 m. planą, kuriame, be kitų taupymo priemonių (darbuotojų nemokamų atostogų, atsisakymo įsigyti tam tikras priemones, statybos ir remonto paslaugas, budinčiųjų postų panaikinimo ir kt.), buvo nuspręsta atsisakyti profesorių, docentų, asistentų, kitų pareigybių, kurios nebūtinos ligoninės funkcijoms vykdyti (atsakovo Vaikų ligų klinikoje teikiamos antrojo, o ne trečiojo, t. y. aukščiausiojo, lygio paslaugos, kurioms teikti būtų būtina ieškovo kompetencija). Konsultacijos, esant poreikiui, gali būti teikiamos pagal 2007 m. sausio 1 d. įsakymu „Dėl neetatinių gydytojų konsultantų sąrašo patvirtinimo“ nustatytą tvarką, sumokant už kiekvieną individualią konsultaciją. Nurodytos konsultacijos teikiamos pagal 2008 m. vasario 4 d. sutartį su Vilniaus universitetu, kuris sutiko pakeisti sutartį ir atsisakyti konsultantų darbo apmokėjimo iš ligoninės sąskaitos. Panaikinusi nurodytus etatus, atsakovo ligoninė sutaupė 112 970 Lt, o šių gydytojų funkcijas vykdo pirmaeiles pareigas einantys tam tikrų skyrių gydytojai. Taigi šis planas buvo parengtas taip, kad būtų užtikrintos tos paslaugos, kurias privalo teikti atsakovas pagal ligoninės statusą, ir atsisakyta tų, kurios nebūtinos. Bylą nagrinėjusiems teismams buvo pateikta daug informacijos, pagrindžiančios ekonominių priežasčių, dėl kurių buvo panaikinta ieškovo pareigybė, buvimą: įrodymai dėl esmingai sumažinto finansavimo iš ligonių kasų; darbo užmokesčio fondo sumažinimo analizė; ligoninės finansinių rezultatų balansas; ligoninės gautinų sumų ir turimų įsipareigojimų analizė. Nuo 2008 iki 2010 m. buvo panaikinta 101,25 pareigybės, tarp jų – 32 gydytojų, 29 slaugos personalo, 39,25 specialistų, pagalbinio ir kito personalo. Atsakovas, prieš priimdamas sprendimą dėl profesorių, docentų, asistentų konsultantų etatų panaikinimo somatiniuose skyriuose, analizavo, kiek reikia tokių specialistų paslaugų ligoninės funkcijoms atlikti; iš teismui pateiktos pažymos matyti, kad, išanalizavus 2009 m. gegužės mėn. teiktas medicinos paslaugas, iš 128 ligos istorijų tik 6 buvo padaryti ieškovo įrašai. Ieškovas ir toliau dirba pedagoginį darbą, jam ligoninėje suteikta darbo vieta, tačiau atlyginimą už pedagoginę veiklą jam moka ne ligoninė, bet Vilniaus universitetas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. J. v. Panevėžio K. Paltaroko vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-356/2004, nurodyta, kad ekonominė būtinybė ir tiesioginis darbdavio interesas yra siekis išvengti nepagrįstų darbo užmokesčio išlaidų tiems darbuotojams, kurių atliekamas darbas ir jo rezultatai pasikeitus aplinkybėms tampa nereikalingi; toks atvejis, kai darbuotojo darbas savo įnašu neprisideda prie įmonės veiklos rezultatų, o atvirkščiai – blogina darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnio 2, 4 dalis, laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos. Atleidus ieškovą iš darbo, nenukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytų kriterijų: į ieškovo pareigybę nepriimta kito asmens, jo vykdytas darbo funkcijas atlieka kiti atsakovo gydytojai, turintys tokias pačias kaip ieškovo licencijas, ir taip iš esmės taupomos ligoninei skiriamos biudžeto lėšos. Be to, atsakovo ligoninėje panaikinta ne tik ieškovo, bet ir visų kitų profesorių, docentų, asistentų konsultantų pareigybės, iš viso – devynių Vilniaus universiteto darbuotojų. Minėta, kad dėl šių pareigybių panaikinimo sutaupyta 112 970 Lt. Ieškovo turimas profesoriaus vardas reiškia tik jo akademinį, pedagoginį statusą, bet nerodo jo turimos licencijos. Atsakovo ligoninėje dirba du gydytojai pulmonologai, kurie pagal pacientų skaičių gali suteikti visas vaikų gydytojo pulmonologo paslaugas, ir nereikalinga, kad vaikų pulmonologas būtų profesorius, dėl ko ligoninė patirtų perteklinių išlaidų. Atsisakymas besidubliuojančių funkcijų buvo vienas iš taupymo veiksmų, kurių ėmėsi atsakovas, siekdamas išvengti neigiamų esmingai sumažinto ligoninės finansavimo padarinių. Įstatymų nenustatyta reikalavimo, kad, atleidžiant darbuotoją iš darbo dėl ekonominių priežasčių, būtų išnaudotos visos vadovaujančio personalo išlaidų mažinimo galimybės, kaip nepagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas ėmėsi kompleksinių priemonių ligoninės lėšoms taupyti, ir ieškovo bei kitų pareigybių, kurios nebūtinos ligoninės funkcijoms vykdyti, panaikinimas buvo tik viena iš tokių priemonių. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepagrindė ekonominių priežasčių ieškovo darbo sutarčiai nutraukti buvimo, yra visiškai nepagrįsta.

Ankstesni ieškovo ir atsakovo teisminiai ginčai dėl terminuotos darbo sutarties pripažinimo neterminuota nesusiję su atsakovo sprendimu atleisti ieškovą iš darbo dėl ekonominių priežasčių, juolab kad darbo santykiai nutraukti ne tik su ieškovu, bet ir dar devyniais jo statuso asmenimis.

3. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, susijusių su ekonominėmis priežastimis, dėl kurių ieškovas buvo atleistas iš darbo: atsakovo balansų, finansinių rodiklių analizės, taupymo plano. Toks teismo sprendimas prieštarauja CPK 270 straipsniui ir kasacinio teismo praktikai, pagal kurią teismas privalo nešališkai apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su byla susijusius įrodymus bei argumentus ir dėl jų pareikšti nuomonę, kartu nurodyti, su kuriais šalių argumentais sutinka, o kuriuos atmeta ir kodėl, taip pat kodėl priima būtent tokį, o ne kitokį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kilminė“ v. AB „Vilniaus prekyba“, UAB „Vilniaus prekybos mažmena“, UAB „VP Market“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-483/2004).

Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo šį kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Dėl DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo, vertino įspėjimo apie atleidimą iš darbo turinį kartu su kitomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais bei priėjo prie pagrįstos išvados, kad įspėjimo turinys neatitinka jam keliamų reikalavimų.

2. Dėl DK 129 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė DK 129 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 2 dalį bei nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad, atleidžiant darbuotoją iš darbo dėl ekonominių priežasčių, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, jog tai yra neišvengiama ir būtina priemonė iš esmės sprendžiant (išsprendžiant) ekonominius sunkumus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ nurodyta, kad darbo sutarties nutraukimas dėl ekonominių priežasčių turi būti pagrįstas ekonomine būtinybe, nuolatiniu, o ne trumpalaikiu apyvartos mažėjimu, nuolatiniais nuostoliais, nulemtais objektyvių priežasčių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbuotojo atleidimas yra kraštutinė priemonė, kai nėra galimybės kitaip sutaupyti lėšų. Ekonominė būtinybė vertintina teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų požiūriu, todėl akivaizdu, kad teismas turi visapusiškai išnagrinėti objektyvią padėtį, patikrinti, ar išnaudotos kitos taupymo priemonės. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas turėjo pateikti įrodymų, pagrindžiančių ekonominį būtinumą atsisakyti profesoriaus konsultanto–gydytojo vaikų pulmonologo pareigybės, ligonių, kuriems reikalingos tokio specialisto paslaugos, skaičiaus didelį sumažėjimą, ieškovo atliekamų funkcijų perteklinį ar besidubliuojantį pobūdį, visiškai atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką, nagrinėjant atleidimo iš darbo dėl ekonominių priežasčių bylas. Nagrinėjamu atveju DK 129 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisykles atitinka ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbdavys privalo įrodyti, jog išnaudotos ligoninės administracijos išlaidų mažinimo galimybės, nes tai pagrindžia ekonominę būtinybę ir administracijos veiksmų, mažinant darbuotojų skaičių, proporcingumą. Byloje įrodyta, kad atsakovo administracijos išlaidos nesumažėjo, priešingai – padidėjo.

3. Dėl įrodymų vertinimo. Kasaciniame skunde nenurodyta, kokias konkrečias įrodinėjimo taisykles pažeidė apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju ekonominių priežasčių, kurios būtų pagrindas nutraukti su ieškovu darbo sutartį, atsakovas neįrodė ir negalėjo įrodyti dėl to, kad jų objektyviai nebuvo, t. y. nebuvo ligoninės ekonominės būklės pablogėjimo. Ieškovas pateikė įrodymus, kad sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriuo laikinai sumažintas valstybės apmokamų paslaugų įkainis, savaime nereiškia atsakovo ekonominės būklės pablogėjimo, nes ligoninė gali gauti lėšų iš kitų šaltinių: dėl padidėjusio sergamumo suteikti daugiau valstybės apmokamų ir įteisintų mokamų paslaugų, geriau panaudoti iš teritorinių ligonių kasų gaunamas lėšas. Tai kaip tik patvirtina ligoninės metinė finansų ataskaita – ligoninė suteikė daugiau valstybės apmokamų ir įteisintų mokamų paslaugų, o finansinius metus baigė dešimt kartų didesniu negu 2008 m. pelnu, didesniais gydytojų atlyginimais. Byloje taip pat įrodyta, kad atsakovo atleisti neva taupant ligoninės lėšas Universiteto darbuotojai, išskyrus ieškovą, toliau dirba ligoninėje tą patį darbą, kitaip pavadintos tik pareigos. Vienintelis universiteto darbuotojas, turintis tokią pačią kaip ieškovas gydytojo vaikų pulmonologo specialybę, kuris nebuvo įdarbintas ligoninėje iš karto po profesorių konsultantų etatų panaikinimo, priimtas atsakovo į darbą po apeliacinės instancijos teismo sprendimo ieškovo byloje priėmimo. Akivaizdu, kad, atleidžiant Universiteto darbuotojus, nebuvo bandoma taupyti; tokiu grupės darbuotojų atleidimu buvo pasinaudota kaip vienintele galimybe atleisti ieškovą, kuris, laimėjęs ankstesnę bylą dėl terminuotos sutarties pripažinimo neterminuota, vienintelis iš visų Universiteto darbuotojų dirbo atsakovo ligoninėje pagal neterminuotą darbo sutartį. Be to, atsakovas, grįsdamas ekonominę būtinybę atleisti ieškovą iš darbo, kasaciniame teisme remiasi naujais įrodymais: kasaciniame skunde nurodytų balansų pagal 2009 m. kovo 31 d. ir 2009 m. rugsėjo 30 d. duomenis byloje nėra; kasaciniame skunde pakartotos lentelės, nepagrįstos jokiais leistinais įrodymais, atsirado tik atsiliepime į apeliacinį skundą, o kai kurie jose esatys duomenys pirmą kartą nurodyti kasaciniame skunde. Tokie duomenys negali būti vertinami, nes faktinių duomenų nustatymas nėra kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

4. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovo kasaciniame skunde remiamasi kasacinio teismo praktika, tačiau nepateikta teisinių argumentų, kaip apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šios praktikos. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu formuoja naują teismų praktiką, yra nepagrįsti: sprendime nenustatyta taisyklės, kad įspėjimo apie atleidimą iš darbo turinio trūkumai yra absoliutus pagrindas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. Kiti kasaciniame skunde nurodyti nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos atvejai (įspėjimo konkretumas ir ekonominės priežastys, kurios buvo pagrindas atleisti ieškovą iš darbo) yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia.

Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl grąžinimo į darbą bei neturtinės žalos atlyginimo, ir šiuos reikalavimus patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalių aiškinimo ir taikymo. Kasacinio teismo pažymėta, kad teismas, parinkdamas vieną iš darbuotojo teisių gynimo būdų, turi argumentuotai pagrįsti savo pasirinkimą ir siekti, jog priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007). Teismas, pripažinęs ieškovo (darbuotojo) atleidimą iš darbo neteisėtu, DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pažeistų darbuotojo teisių būdą taiko, jeigu nustato, kad į pirmesnį darbą jis negali būti grąžintas dėl šioje teisės normoje nurodytų priežasčių; kai tokių priežasčių nenustatoma, taikomas DK 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas gynimo būdas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007; kt.). DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – buvimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje V. Ž. v. AB aviakompanija,,Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-3-333/2006; kt.). Byloje, kurios aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos, kasacinio teismo pažymėta, kad negalimumas grąžinti darbuotoją į darbą dėl galimų konfliktų su darbdavio įmonei vadovaujančiu asmeniu vertintinas nehiperbolizuojant, be to, net tokios padėties buvimo galimybė nei teisiškai, nei dorovės požiūriu negalėtų sukelti neigiamų padarinių ieškovo darbui tokioje kaip atsakovo įstaigoje (ligoninėje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį ir be pagrindo netaikė DK 297 straipsnio 3 dalies. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų objektyvias priežastis, kad ieškovas negali būti grąžintas į darbą; priešingai, bylos duomenimis, tam nėra kliūčių. Atsakovo, kuris yra viešoji įstaiga, vadovo asmeninės ambicijos dėl ieškovo nėra pakankama priežastis, pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, netaikyti DK 297 straipsnio 3 dalies ir negrąžinti jo į darbą. Nagrinėjamu atveju ieškovas turi ypatingą interesą apginti savo pažeistą teisę DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytu būdu. Ieškovą ir atsakovą sieja ilgalaikiai, t. y. nuo 1992 m. rugsėjo 1 d., darbo santykiai, be to, ieškovas dirbo po pusę etato Vilniaus universitete ir Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje, jo darbas šiose dviejose įstaigose objektyviai labai susijęs: dėstymas medicinos studentams ir gydomasis konsultacinis darbas ligoninėje yra neatskiriamai susiję, t. y. kiekvienas iš jų lemia galimybę tinkamai ir kvalifikuotai atlikti kitą. Pagal nurodytų dviejų įstaigų 2008 vasario 14 d. sutartį Vilniaus universitetinė ligoninė yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentų mokymo bazė, kurios tikslas – ne tik teikti kvalifikuotas specializuotas sveikatos priežiūros paslaugas gyventojams, bet ir rengti gydytojus, plėtoti šiuolaikinės medicinos mokslą bei įgyvendinti jo pasiekimus praktikoje. Byloje nustatyta, kad ieškovas yra rezidentų vadovas. Nedirbdamas ligoninėje, jis realiai negali mokyti studentų ir rezidentų praktinio darbo. Be to, pagal Vilniaus universiteto rezidentūros studijų programą rezidento vadovu gali būti tik dirbantis mokymo bazėje, t. y. Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje, dėstytojas. Kitoje ligoninėje, kuri yra neuniversitetinė, ieškovas negali dirbti dėstytojo darbo, taigi, praradęs darbą atsakovo ligoninėje, ieškovas netektų galimybės dirbti visa apimtimi mokslinio pedagoginio darbo. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 1, 2 dalis, reglamentuojančias mokslo ir studijų vienovę, susiklosčiusią praktiką mokymo procesas šiuo atveju negali būti dirbtinai atskirtas nuo gydomojo konsultacinio darbo. Be to, ieškovo kvalifikacija, bendravimo kultūra, charakterio savybės lemia itin gerus jo santykius su pacientais, kolegomis. Nepaisant to, kad darbo santykiai atsakovo ligoninėje yra oficialiai nutraukti, ieškovas faktiškai teikia joje gydymo paslaugas. Atsakovas yra ne privatus juridinis asmuo, bet viešoji įstaiga, išlaikoma iš valstybės biudžeto, todėl netoleruotini atvejai, kai tinkamai savo pareigas atliekantys kvalifikuoti darbuotojai priversti atsisakyti savo darbo dėl neteisėtų viešosiose įstaigos vadovo veiksmų ir (ar) vadovo asmeninių savybių, t. y. nesugebėjimo pripažinti savo klaidų ir tinkamai reaguoti į įsiteisėjusius teismo sprendimus. DK 297 straipsnio 4 dalies prasme alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo taikymas negali būti siejamas su darbdavio (ypač viešojo juridinio asmens) vadovo asmeninėmis savybėmis ir norais. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą grąžinti ieškovą į darbą atsakovo ligoninėje.

2. Dėl DK 250 straipsnio, CK 6.250 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, rėmėsi tuo, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl neturtinės žalos dydžio ir realių padarinių sveikatai ar kitokių problemų. Ieškovas patyrė neturtinės žalos dėl neigiamų išgyvenimų, neigiamo psichologinio poveikio, kurie nesukėlė fizinių sveikatos sutrikimų, tačiau tokie išgyvenimai savaime yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą. Įstatymo nenustatyta pareigos įforminti dokumentais išgyvenimus ir jų padarinius, tarp jų – psichologinius. Prašomas priteisti neturtinės žalos dydis pagrįstas asmeniniu ieškovo įvertinimu, kurio įstatymas taip pat neįpareigoja įrodinėti papildomai. Byloje nustatyta, kad atsakovas antrą kartą neteisėtai atleido ieškovą iš darbo (ginčydamas pirmąjį atleidimą, ieškovas neprašė neturtinės žalos, nors neabejotinai jos patyrė). Dėl tokių atleidimų ieškovui buvo apribota galimybė dirbti aukštos kvalifikacijos tiek gydomąjį, tiek mokslinį pedagoginį darbą. Tai galėjo turėti įtakos ieškovo reputacijai ir autoritetui tiek tarp kolegų, tiek tarp studentų. Atsakovo tendencingai pateikiama informacija apie ieškovo darbą ligoninėje, jo atliekamo darbo menkinimas, nurodymas personalui rengti tikrovės neatitinkančias pažymas neabejotinai sukėlė ieškovui dvasinių išgyvenimų, papildomą psichologinę įtampą, stresą, pažeminimą, darbo santykių nestabilumo jausmą, baimę dėl ateities. Dėl to, kad ieškovo darbas ligoninėje buvo susijęs su moksline pedagogine veikla, neteisėtas atleidimas sukėlė gerokai didesnių neigiamų išgyvenimų. Be to, ieškovas turi du nepilnamečius vaikus ir pilnametę dieniniame Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto skyriuje studijuojančią dukterį, kurią taip pat reikia išlaikyti, todėl darbo santykių nestabilumas paveikė ieškovo šeimos dvasinę, emocinę ir finansinę pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007; 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010; kt.).

Atsakovo atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), sąlygų

Aiškinant ir taikant DK 129 straipsnį, reglamentuojantį darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad darbo sutarčiai šiuo pagrindu nutraukti būtina šių juridinių faktų visuma: tinkamai įgyvendinta darbdavio iniciatyva (darbuotojo įspėjimas); svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis; faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą. Darbuotojui užginčijus teismine tvarka darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, darbdavys privalo įrodyti šių faktų buvimą (CPK 178 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje R. L. v. UAB „Ilsinta“, bylos Nr. 3K-3-227/2004; 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje E. S. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-665/2005; kt.).

Dėl įspėjimui apie atleidimą iš darbo dėl svarbių priežasčių pagal DK 129 straipsnį keliamų reikalavimų

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įspėjime apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių šios priežastys turi būti nurodytos taip, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Jame turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties konkretumas vertinamas darbuotojo požiūriu, nes būtent darbuotojas turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys ketina nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. Vilniaus Antano Vivulskio pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-238/2005). Kartu kasacinio teismo pažymėta, kad neišsamus įspėjimo turinys savaime nėra prielaida pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje E. J. v. Vilniaus Antano Vivulskio pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-238/2005; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje V. V. v. AB „Jonavos grūdai“, bylos Nr. 3K-3-186/2008; kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas 2009 m. gegužės 20 d. įspėjime ieškovui apie darbo sutarties nutraukimą nurodė, kad jis nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. bus atleistas iš darbo dėl ekonominių priežasčių, nes, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės 15 d. įsakymais Nr. V-361, Nr. 364, Nr. V-367, Nr. V-371, Nr. V-372, Nr. V-375, mažėja iš teritorinių ligonių kasų gaunamas finansavimas už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat kad 2009 m. balandžio 14 d. administracijos posėdyje ir po administracijos konsultacijų su Jungtinės profesinės sąjungos atstovais 2009 m. balandžio 22 d. susirinkime nutarta atsisakyti profesorių, docentų, asistentų konsultantų pareigybių, kaip nebūtinų ligoninės įstatuose numatytai veiklai vykdyti. Šiame įspėjime ieškovui nurodyta, kad jam bus išmokėta keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, taip pat kad pagal jo turimas gydytojo vaikų pulmonologo ir vaikų gydytojo licencijas nėra galimybės pasiūlyti darbo ligoninėje bei kad apie atsiradusias laisvas darbo vietas jis bus informuotas (T. 1, b. l. 7).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks įspėjimo turinys yra pakankamai informatyvus, jame išvardyti konkretūs sveikatos apsaugos ministro įsakymai, administracijos posėdžio ir administracijos konsultacijų su jungtinės profesinės sąjungos atstovais protokolai, su kuriais įspėjamas darbuotojas turėjo galimybę susipažinti, aiškintis darbdavio nurodytų ekonominių priežasčių realumą, sužinoti, ar iš tiesų naikinami ir kitų ligoninėje dirbančių profesorių, docentų, asistentų konsultantų etatai; ieškovas buvo informuotas, kad įspėjimo metu ligoninė negali pasiūlyti kito darbo pagal jo turimas gydytojo licencijas ir kad apie atsirasiančias laisvas darbo vietas jam bus pranešta.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais atsakovo kasacinio skundo argumentus, kad, esant tokiems duomenims, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog atsakovo pateiktas ieškovui įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų.

Dėl svarbių priežasčių darbo sutarčiai darbdavio iniciatyva nutraukti

Įstatyme nepateikta svarbių priežasčių, kurioms esant darbdaviui leidžiama nutraukti neterminuotą darbo sutartį, sąrašo. DK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytos tik tam tikros svarbių priežasčių, įgalinančių nutraukti darbo sutartį, rūšys, tai – ekonominės, technologinės priežastys, darbovietės struktūriniai pertvarkymai ir panašios svarbios priežastys.

DK 129 straipsnis leidžia darbdaviui, laikantis teisės aktų nuostatų, kiekvienu atveju pačiam nuspręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkretaus jos nutraukimo pagrindo elemento – konkrečių svarbių priežasčių (priežasties).

Teisme kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo nurodytu pagrindu teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis). Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios, kad konkrečiu atveju sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. K. v. UAB „Šilutės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-13/2006; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007). Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl pagrindo nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, esminis dalykas yra atleidimo iš darbo priežasties svarba, bet ne jos priskyrimas kuriai nors grupei.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, rėmėsi ekonominėmis priežastimis, teigdamas, kad dėl jų buvo panaikinti tam tikri etatai, tarp jų ir 0,5 vaikų profesoriaus konsultanto – vaikų gydytojo pulmonologo, kuriuo dirbo ieškovas, etato.

Ekonominių priežasčių sąvokos turinys yra platus. Darbo sutarties nutraukimas dėl ekonominių priežasčių yra darbuotojo atleidimas, tiesiogiai nulemtas darbdavio arba ūkio šakos, kuriai priklauso darbdavys, būklės ir (ar) ūkio vienetų sistemos, kurios dalis yra darbdavys, pasikeitimų. Pasikeitus ekonominei būklei, darbdavys turi teisę į tai reaguoti pertvarkydamas įmonės, įstaigos darbą, be kita ko, ir nutraukdamas darbo sutartis su tam tikrais darbuotojais pagal DK 129 straipsnį. Tokiu atveju darbo sutartys faktiškai nutraukiamos dėl įmonės, įstaigos darbo, veiklos organizavimo pasikeitimų, o ekonominės priežastys paprastai būna tik veiksniai, nulėmę nurodytus pasikeitimus.

Spręsdamas šalių ginčą dėl pagrindo nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva dėl ekonominių priežasčių, teismas turi tirti ir nustatyti: ar konkrečiu atveju realiai buvo darbdavio nurodytos ekonominės priežastys; ar jos konkrečiu atveju gali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, dėl kurių darbdavys turėjo pagrindą nutraukti su konkrečiu darbuotoju darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį; ar į atleisto darbuotojo vietą nebuvo priimta naujo darbuotojo.

Nagrinėjamos bylos šalių ginčą sprendę teismai, vertindami byloje esančius faktinius duomenis, priėjo prie skirtingų išvadų: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, jog buvo svarbios ekonominės priežastys darbo sutarčiai su ieškovu nutraukti pagal DK 129 straipsnį; apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ekonominį būtinumą atsisakyti profesoriaus konsultanto–vaikų gydytojo pulmonologo, kuriuo dirbo ieškovas, etato, t. y. neįrodė svarbios priežasties darbo sutarčiai DK 129 straipsnio pagrindu nutraukti.

Nagrinėjamu atveju atsakovas ekonominių priežasčių, lėmusių ieškovo atleidimą iš darbo, buvimą ir svarbą grindė tuo, kad dėl sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-361 sumažintos bazinių kainų balo vertės iš teritorinių ligonių kasų gaunamas finansavimas sumažėjo daugiau kaip keturiais milijonais litų, dėl to daugiau kaip trimis milijonais litų sumažėjo atsakovo ligoninės darbo užmokesčio fondas, todėl reikėjo imtis priemonių pasikeitusiai ligoninės finansinei padėčiai sureguliuoti. Atsakovas nurodė, kad ligoninės administracija, žinodama apie paslaugų įkainio mažinimą, 2009 m. kovo 17 d. parengė 2009 m. antikrizinių priemonių planą lėšoms taupyti, kuriame numatė imtis tokių taupymo būdų: išleisti darbuotojus nemokamų atostogų, neįsigyti tam tikros medicinos įrangos, peržiūrėti įsigyjamų medikamentų normas, sustabdyti statybos ir remonto paslaugų pirkimą, naikinti budėtojų postus, atsisakyti dienos metu skiriamo pavadavimo, ir kt. Be kitų priemonių, buvo numatyta panaikinti nebūtinus šios gydymo įstaigos funkcijoms vykdyti etatus, tarp jų – devynis profesorių, docentų, asistentų konsultantų somatiniuose skyriuose etatus (T. 1, b. l. 122). Atsakovo ligoninės administracijos 2009 m. balandžio 14 d. susirinkime, apsvarsčius finansinę situaciją, galimybes taupyti, nutarta panaikinti profesorių, docentų, asistentų konsultantų etatus, taip pat nuspręsta organizuoti administracijos ir Jungtinės profesinės sąjungos konsultacijas (T. 1, b. l. 16). 2009 m. balandžio 22 d. įvykusiame administracijos ir Jungtinės profesinės sąjungos susirinkime aptarta susiklosčiusi nepalanki finansinė situacija ir taupymo būdai – darbuotojų išleidimas nemokamų atostogų po vieną dieną kas mėnesį, panaikinimas nebūtinų profesorių, docentų, asistentų konsultantų etatų (T. 1, b. l. 17). Nurodytų etatų atsisakymą atsakovas grindė tuo, kad: Vaikų ligų klinikoje teikiamos antrojo, ne trečiojo, t. y. aukščiausiojo, lygio paslaugos, kurioms teikti būtų būtina tokių specialistų kompetencija; atsisakius nurodytų etatų, ligoninė sutaupytų 112 970 Lt, o konsultantų funkcijas vykdytų pirmaeiles pareigas einantys tam tikrų skyrių gydytojai; be to, esant tokių specialistų konsultacijų poreikiui, jos galėtų būti suteikiamos pagal 2007 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. VI-11 „Dėl neetatinių gydytojų konsultantų sąrašų patvirtinimo“ nustatytą konsultacijų įsigijimo tvarką, sumokant už kiekvieną konkrečią konsultaciją. Atsakovas, teigdamas, kad, prieš priimdamas sprendimą dėl profesorių, docentų, asistentų konsultantų somatiniuose skyriuose etatų panaikinimo, analizavo, kiek reikia tokių specialistų paslaugų ligoninės funkcijoms atlikti, pateikė teismui 2009 m. birželio 15 d. tarnybinį raštą, kuriame nurodyta, jog pagal ištirtus 2009 m. gegužės mėn. duomenis iš 128 pacientų, kuriems buvo teiktos medicinos paslaugos, ligos istorijų šešiose yra ieškovo įrašai; duomenų apie kitų profesorių ar docentų konsultantų suteiktas konsultacijas nėra. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikė teismui pagal pirmiau nurodytą antikrizinių priemonių planą sutaupytų lėšų analizę, iš kurios, be kita ko, matyti, kad dėl profesorių, docentų, asistentų konsultantų etatų panaikinimo sutaupyta 112 970 Lt (T. 1, b. l. 101–103).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog atsakovas, kaip darbdavys, neįrodė ekonominės būtinybės atsisakyti profesoriaus konsultanto–gydytojo pulmonologo pareigybės, nevertino atsakovo pateiktų įrodymų dėl pasikeitusios ligoninės finansinės padėties, taip pat atsakovo argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, jog konsultantais dirbusių profesorių, docentų funkcijas gali vykdyti pirmaeiles pareigas einantys tam tikrų skyrių gydytojai, be to, jeigu reikėtų tokių specialistų konsultacijų, tai jos galėtų būti suteikiamos pagal 2007 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. VI-11 „Dėl neetatinių gydytojų konsultantų sąrašų patvirtinimo“ nustatytą tokių konsultacijų įsigijimo tvarką, sumokant už kiekvieną konkrečią konsultaciją.

Darydamas išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ligoninė gali teikti kvalifikuotas specializuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neturėdama profesoriaus konsultanto–gydytojo vaikų pulmonologo, apeliacinės instancijos teismas vertino etato panaikinimo tikslingumą.

Minėta, kad teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl ekonominių priežasčių teisėtumo, tiria ir nustato, ar realiai buvo darbdavio nurodytos ekonominės priežastys, dėl kurių reikėjo pertvarkyti įmonės, įstaigos darbą, ir, be kita ko, nutraukti darbo sutartis su tam tikrais darbuotojais pagal DK 129 straipsnį; ar į atleistų darbuotojų vietas nepriimta kitų darbuotojų; ar tam tikri etatai panaikinti realiai, t. y. ar vėliau jie nebuvo atkurti. Tačiau teismas neturi įgaliojimų vertinti etatų mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Dėl to nagrinėjamu atveju teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti, ar tikslinga buvo panaikinti profesoriaus konsultanto etatą, ar reikalingas nurodytas etatas atsakovo ligoninės funkcijoms tinkamai vykdyti.

Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog atsakovas, remdamasis pasikeitusia ligoninės finansine situacija, nusprendė panaikinti ne vieną, bet devynis tokių konsultantų kaip ieškovas etatus. Bylą nagrinėjusių teismų nenustatyta, kad panaikinti etatai buvo atkurti ar kad analogiškoms funkcijoms vykdyti atsakovo ligoninėje priimta naujų specialistų. Pažymėtina, ir tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai, spręsdami dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo, nenustatė, jog atsakovo sprendimą nutraukti ieškovo darbo sutartį lėmė ankstesni šalių ginčai dėl terminuotos darbo sutarties pripažinimo neterminuota, kaip teigė ieškovas.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovo ligoninės finansavimo iš teritorinių ligonių kasų sumažinimas yra formali priežastis, kuri savaime nėra teisinis pagrindas profesoriaus konsultanto–gydytojo pulmonologo etatui panaikinti ir ieškovui iš darbo dėl ekonominių priežasčių atleisti, padaryta pažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 185 straipsniai), t. y. tinkamai neištyrus ir neįvertinus atsakovo pateiktų įrodymų, kuriais jis grindė ekonominių priežasčių buvimą, jų svarbą, priimant sprendimą atsisakyti ginčo etato, taip pat netinkamai aiškinant ir taikant darbo teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą dėl svarbių (ekonominių) priežasčių darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis). Nurodyti teisės normų pažeidimai lėmė neteisėto teismo sprendimo priėmimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė pirmiau išvardytas materialiosios ir proceso teisės normas šioje byloje nustatytoms aplinkybėms ir priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, jog atsakovas įrodė, kad nagrinėjamo ginčo atveju buvo pagrindas nutraukti su ieškovu darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį dėl ekonominių priežasčių. Dėl to, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Konstatavus, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal DK 129 straipsnį teisėtai, nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl ieškovo kasacinio skundo argumentų, susijusių su DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų alternatyvių būdų pažeistoms dėl neteisėto atleidimo iš darbo darbuotojo teisėms ginti parinkimo.

Dėl neturtinės žalos, esant darbo santykiams, atlyginimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma sąlygos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009; 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. Akmenės darbo birža, bylos Nr. 3K-3-311/2010; kt.). Pareiga įrodyti nurodytas sąlygas tenka darbo santykių šaliai, reikalaujančiai neturtinės žalos atlyginimo.

Kai reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pareikštas darbuotojo, darbdavio turtinei atsakomybei neturtinės žalos atlyginimo forma taikyti turi būti nustatyta: neteisėti darbdavio veiksmai (neveikimas), darbuotojo patirtos neturtinės žalos faktas, priežastinis neteisėtos darbdavio veikos ir darbuotojo patirtos neturtinės žalos ryšys, darbdavio kaltė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Pagrindas neturtinei žalai atsirasti yra tada, kai asmens teisės pažeidžiamos taip, kad patiriami rūpesčiai, nepatogumai, kitokie neigiami išgyvenimai peržengia įprastai tam tikrose situacijose patiriamų neigiamų išgyvenimų ribas, ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens ir garbės pažeidimo, kiti panašūs padariniai. Dėl to, spręsdamas neturtinės žalos, esant darbo teisiniams santykiams, atlyginimo klausimą, teismas turi apsvarstyti, ar asmens teisės buvo pažeistos tokiomis aplinkybėmis ir taip, kad proporcingumo aspektu būtina taikyti atsakovui turtinę atsakomybę neturtinės žalos atlyginimo forma.

Atleidimas iš darbo darbdavio iniciatyva paprastai darbuotojui gali sukelti neigiamų išgyvenimų. Tačiau kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui padaryta neturtinės žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009; 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. Akmenės darbo birža, bylos Nr. 3K-3-311/2010; kt.).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama, jeigu atleidimo pagrindas ir darbuotojo atleidimo aplinkybės yra tokios, kurios pateisintų neturtinės žalos priteisimą, nes kitomis priemonėmis (turtinės žalos atlyginimu, pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą) darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; kt.).

Kartu pažymėtina tai, kad neturtinė žala atleidimo iš darbo atveju darbuotojui gali atsirasti ne tik dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris savaime gali būti teisėtas, bet, pavyzdžiui, dėl darbdavio nekorektiškų, žeminančių konkretų darbuotoją veiksmų atleidimo iš darbo procedūros metu, jeigu dėl tokio neteisėto darbdavio elgesio darbuotojas patyrė didesnių, nei įprastai patiriami atleidžiant iš darbo, emocinių išgyvenimų, nepatogumų, kitokių neigiamų neturtinių padarinių, kurie galėtų būti teismo įvertinti kaip sudarantys pagrindą darbdavio turtinei atsakomybei neturtinės žalos atlyginimo forma kilti ir tuo atveju, jeigu atleidimas iš darbo, kaip toks, yra teisėtas.

Nagrinėjamoje byloje reikalavimą atlyginti neturtinę žalą ieškovas iš esmės grindė, jo nuomone, neteisėtu, t. y. nesant darbdavio nurodytos svarbios priežasties, darbo sutarties nutraukimu ir dėl to jo patirtais neigiamais išgyvenimais. Pripažinus, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta darbdavio iniciatyva teisėtai, t. y. dėl svarbiomis pripažintinų ekonominių priežasčių, nėra teisinio pagrindo konstatuoti reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindu nurodytų neteisėtų darbdavio veiksmų. Taigi nėra vienos iš būtinųjų sąlygų darbdavio atsakomybei neturtinės žalos atlyginimo forma kilti. Bylą nagrinėjusių teismų nenustatyta kitokių neteisėtų darbdavio veiksmų, dėl kurių ieškovui galėjo būti padaryta neturtinės žalos.

Be to, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai priėjo prie vienodos išvados, kad ieškovas neįrodė neturtinės žalos fakto, t. y. kad atleidimo iš darbo procedūros metu jis patyrė tokių neigiamų išgyvenimų, kurie tiek laiko, tiek masto atžvilgiu buvo tokie stiprūs, intensyvūs, jog būtų pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti ir piniginiam tokios žalos atlyginimui priteisti.

Kai ieškovas neįrodė būtinųjų atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo ieškinio reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti.

Dėl išdėstytų motyvų ieškovo kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai negynė pažeistų jo teisių neturtinės žalos atlyginimo būdu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu praktikos, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

Kasaciniam teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos, tuo tarpu atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepaisant to, kad ieškovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą mokėjimo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).

Pagal pateiktus dokumentus, paduodamas kasacinį skundą, atsakovas sumokėjo 587,21 Lt žyminio mokesčio, taip pat turėjo 1500,40 Lt advokato pagalbos, parengiant kasacinį skundą, išlaidų. Taigi ieškovas turėtų atlyginti atsakovui 2087,61 Lt bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų (CPK 93 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo A. V. (a. k. duomenys neskelbtini) atsakovo VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės (juridinio asmens kodas 124245094) naudai 2087,61 Lt (du tūkstančius aštuoniasdešimt septynis litus 61 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas