Dėl tėvystės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-218/2011

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00098-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 76.4; 78.2.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių R. K. ir L. L. ieškinį atsakovui D. R. dėl tėvystės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo; institucija, teikianti išvadą byloje, - Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių tėvystės nustatymą, išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovės R. K. ir L. L. kreipėsi į teismą, prašydamos nustatyti, kad atsakovas D. R. (toliau – atsakovas) yra L. L. tėvas, priteisti jai iš atsakovo po 700 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų išlaikymą ir jo įsiskolinimą už trejus metus; nustatyti L. L. gyvenamąją vietą su R. K. Ieškovė R. K. nurodė, kad su atsakovu pradėjo artimai bendrauti mokykloje, vėliau abu studijavo tame pačiame universitete ir turėjo intymių santykių. Atsakovas, sužinojęs, kad ieškovė laukiasi, santykius nutraukė. (duomenys neskelbtini) ieškovei gimė duktė L. L. Ieškovės R. K. nuomone, vaikas turi teisę žinoti, kas yra jo tėvas, ir gauti iš jo išlaikymą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) R. V. ir V. L. sudarė santuoką, po santuokos R. V. pasirinko L. pavardę. Palangos miesto apylinkės teismo 1995 m. gruodžio 11 d. sprendimu pagal V. L. pareiškimą dėl įvaikinimo jis buvo pripažintas L. V., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvu ir L. V. suteikta L. pavardė. Palangos miesto apylinkės teismo 1998 m. balandžio 2 d. sprendimu R. L. ir V. L. santuoka nutraukta; 2001 m. sausio 24 d. teismo sprendimu panaikintas L. L. įvaikinimas. 2004 m. gegužės 7 d. R. L. ir R. L. J. sudarė santuoką, po santuokos R. L. pasirinko J. pavardę; Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 19 d. sprendimu santuoka nutraukta, R. J. palikta ikisantuokinė L. pavardė. 2006 m. gruodžio 30 d. R. L. susituokė su A. K. ir jai suteikta K. pavardė.

Teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais, sprendė, kad nėra faktų, patikimai patvirtinančių atsakovo tėvystę. Teismas nustatė, kad ieškovė R. K. kartu su atsakovu negyveno, netvarkė bendro ūkio, vaiko bendrai neauklėjo, atsakovas neteikė mergaitei išlaikymo ir neatliko kitų veiksmų, patvirtinančių, kad jis pripažįsta savo tėvystę. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė R. K. buvo sudariusi dvi santuokas ir ištekėjo trečią kartą, taip pat į tai, kad jos duktė buvo įvaikinta, o vėliau įvaikinimas panaikintas, sprendė, kad surinkti reikšmingus bylai duomenis yra sudėtinga. Teismas, remdamasis ta aplinkybe, kad nuo ieškovės R. K. dukters gimimo iki bylos nagrinėjimo praėjo nemažai laiko, konstatavo, kad liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, o atsakovo atsisakymas atlikti tėvystės nustatymo ekspertizę - kaip jo tėvystės įrodymas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovių apeliacinį skundą, 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: nustatė, kad atsakovas yra L. L. tėvas; nustatė L. L. gyvenamąją vietą su ieškove R. K.; priteisė ieškovei R. K. iš atsakovo 14 400 Lt išlaikymo įsiskolinimą; priteisė ieškovei R. K. iš atsakovo dukters L. L. išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo 2009 m. kovo 13 d. iki L. L. pilnametystės.

Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad, atsakovui atsisakius ekspertizės, teismas privalėjo nustatyti tėvystę pagal CK 3.148 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas, atsisakydamas atlikti tėvystės nustatymo ekspertizę, apribojo ieškovės L. L. teisę žinoti savo kilmę, ir kaip nepateisinamus vertino atsakovo motyvus, kad ekspertizės atlikimas žemintų jo garbę ir orumą, nes kitų įrodymų, paneigiančių jo tėvystę, atsakovas nepateikė (CPK 12 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas neneigė, jog turėjo intymių santykių su ieškove R. K., aplinkybę, kad 1994 metais ieškovė ir atsakovas draugavo, patvirtino liudytojai J. P. ir K. P. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendė, kad yra pakankamas pagrindas atsakovo atsisakymą atlikti ekspertizę pripažinti kaip jo tėvystės įrodymą (CK 3.148 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas D. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovo atsisakymas atlikti tėvystės nustatymo ekspertizę yra pakankamas jo tėvystės įrodymas, pažeidė CK 3.148 straipsnio 1 dalies, CPK 389 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė tik ieškovės R. K. liudytojų parodymais, netyrė byloje esančių rašytinių įrodymų, nerinko įrodymų savo iniciatyva (CPK 177 straipsnis), nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, neanalizavo atsakovo atsikirtimų į apeliacinį skundą ir iš esmės nemotyvavo savo išvadų, ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Ieškovės R. K. liudytojai savo žinių apie ginčo dalyką šaltiniu nurodė pačios ieškovės pasakojimus, jų parodymai prieštaringi, be to, paneigia, kad kasatorius ir ieškovė artimai draugavo. Kasatorius niekada neneigė, kad turėjo intymių santykių su ieškove R. K., tačiau kitu laiku, nei nurodo ieškovė, todėl jis negali būti vaiko tėvu. Liudytojas M. U. nurodė, kad ieškovė R. K., būdama nėščia, artimai bendravo su kitu vyru. Byloje pateiktas didesnę įrodomąją galią turintis oficialusis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis) – įvaikinimo akto įrašas, kuriame ieškovės R. K. dukters tėvu įrašytas D. V., be to, (duomenys neskelbtini) ieškovės dukterį įsivaikino V. L. Kasatoriaus teigimu, tiek pagal tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 112 straipsnį, tiek pagal dabar galiojančio CK 3.212 straipsnį dėl įvaikinimo būtinas vaiko tėvo rašytinis sutikimas. Šio sutikimo nereikėjo, jeigu tėvai buvo nežinomi, teismo pripažinti neveiksniais, mirusiais ar nežinia kur esančiais arba jų tėvystės teisės neterminuotai apribotos, o tėvai neduoda tokio sutikimo, piktnaudžiaudami savo teisėmis (SŠK 113 straipsnis, CK 3.214 straipsnis). Ieškovė R. K. nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad, įvaikinant ieškovės dukterį, buvo gautas jos tėvo sutikimas arba buvo vienas iš išvardytų pagrindų, kuriam esant galima įsivaikinti be tėvų sutikimo. Be to, priešingai nei SŠK, šiuo metu galiojantis CK nenustato įvaikinimo panaikinimo galimybės, taip apsaugant įvaikinto vaiko teises, kurių ieškovė R. K. savo neatsakingu elgesiu neužtikrino. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vaiko interesai ir jų užtikrinimas negali lemti priverstinio spėjamo vaiko tėvo ekspertizės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. v. R. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-607/2004). Lietuvos Respublikos įstatymai tėvystės nustatymo bylose, be mokslinių įrodymų, numato kitas CPK įtvirtintas įrodinėjimo priemones, kurios gali patvirtinti tėvystę: bendrą vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimą, bendrą vaiko auklėjimą, išlaikymą, atsakovo tėvystės pripažinimą ir kt. (CK 3.148 straipsnio 1 dalis). Byloje nebuvo nustatytas nė vienas iš nurodytų faktų, patvirtinančių, kad kasatorius yra ieškovės R. K. vaiko tėvas. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad kasatoriaus nurodytos atsisakymo atlikti ekspertizę priežastys yra nesvarbios, pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį, CK 2.25 straipsnį. Asmens garbė ir orumas yra vertybės, kurių egzistavimo kasatoriui nereikia įrodinėti. Apeliacinės instancijos teismas atsakovo teisę atsisakyti ekspertizės (CK 3.148 straipsnio 1 dalis, CPK 389 straipsnis) pavertė jo pareiga šią atlikti.

Be to, kasatoriaus teigimu, tėvystė yra ne tik biologinis, bet ir teisinis ryšys su vaiku, kuris reiškia socialinį ir teisinį vaiko ir tėvo ryšio pripažinimą, todėl nagrinėjant klausimą dėl tėvystės kiekvienu atveju svarbu nustatyti, kokie yra vaiko ir tėvo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-9/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. I. F., bylos Nr. 3K-3-460/2007; 2010 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. I. F., bylos Nr. 3K-3-312/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp kasatoriaus ir ieškovės L. L. niekada nebuvo tėviškų santykių, vaikas kaip savo tėvus pažinojo kitus asmenis, kurių vienas buvo mergaitę įsivaikinęs, dėl kasatoriaus ir ieškovės L. L. požiūrio tarpusavio bendravimas neįmanomas ir ateityje.

2. Apeliacinės instancijos teismas, išspręsdamas išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo klausimus, pažeidė materialiosios teisės normas (CK 3.192 straipsnio 2, 3 dalys) ir nukrypo nuo šiais klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Teismas netyrė ir nevertino šalių turtinės padėties ir nepilnamečio vaiko poreikių (CK 3.192 straipsnio 2,3 dalys), teiktino išlaikymo dydį nustatė konstatavęs, kad kasatorius neįrodė, jog pagal savo turtinę padėtį negali teikti ieškinyje nurodyto dydžio išlaikymo, neatsižvelgė į tai, kad kasatorius turi dukterį, kurią privalo išlaikyti. Teismas nepagrįstai priteisė iš kasatoriaus išlaikymo įsiskolinimą. Iki ieškinio pareiškimo nei ieškovė R. K., nei jos duktė (CK 2.8 straipsnis, 3.164 straipsnio 2 dalis, CPK 38 straipsnio 3 dalis) nereiškė kasatoriui pretenzijų dėl išlaikymo teikimo, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad kasatorius nevykdė tokios pareigos. Apeliacinės instancijos teisme kasatorius neturėjo galimybės į ieškovių reikalavimus pateikti savo atsikirtimų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovės R. K. ir L. L. prašė jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Kasatorius neneigia, kad su ieškove R. K. turėjo intymių santykių. Tai yra faktas, kurio pagrindu galėjo būti paskirta ekspertizė, o, kasatoriui jos atsisakius, nustatyta tėvystė. Nurodyto fakto papildomai įrodinėti nereikia. Dėl to nepagrįsta kasatoriaus išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šią aplinkybę, pažeidė ekspertizės nustatymą reglamentuojančias materialiosios, kartu ir proceso teisės normas. Ieškovių nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir kitą bylos medžiagą, ir, remdamasis jų visuma, nustatė, kad kasatorius be svarbios priežasties atsisakė atlikti ekspertizę tėvystei nustatyti ir kad yra pakankamas pagrindas ją pripažinti. Ieškovių teigimu, ta aplinkybė, kad L. L. buvo įvaikinta, neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje. Mergaitės įvaikinimas panaikintas Palangos miesto apylinkės teismo 2001 m. sausio 24 d. sprendimu, remiantis tuo metu galiojusio SŠK 127-130 straipsnių normomis. Pagal SŠK 130 straipsnio 2 dalį, panaikinus įvaikinimą, teismo sprendimu atkuriamos vaiko ir jo palikuonių bei tėvų ir jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio teisės ir pareigos, t. y. atkuriama teisinė padėtis, buvusi iki įvaikinimo. Iki jo kasatorius tėvystės nepripažino ir jo tėvystė nebuvo nustatyta, todėl kasatoriaus sutikimo įvaikinti ieškovę L. L. nereikėjo. Be to, mergaitė buvo įvaikinta, o ne nustatyta kito vyro tėvystė pagal kilmę. Ieškovių teigimu, pagal civilinės būklės aktų registravimo taisykles, galiojusias ieškovės L. L. gimimo metu, tuo atveju, kai vaiko motina nebuvo susituokusi su jo tėvu, kai vaiko tėvystė nebuvo nustatyta, vaikui buvo suteikiama motinos pavardė, tautybė ir jos nurodytas vardas. Vaiko tėvas buvo įrašomas pagal motinos pavardę, o vardas – motinos nurodymu. Dėl to L. L. gimimo įraše Nr. 1 nurodyta jos motinos pavardė V., grafoje žinios apie tėvą (iki įvaikinimo) buvo įrašytas vaiko tėvo vardas D., t. y. kasatoriaus vardas ir pavardė V. pagal ieškovės R. K. ikisantuokinę pavardę. Ieškovių teigimu, galiojusios taisyklės neleido įrašyti biologinio tėvo pavardės. Ieškovių nuomone, kasatoriaus nurodytos atsisakymo atlikti ekspertizę priežastys nesvarbios, kasatoriaus elgesys patvirtina, kad jis žino, jog yra biologinis ieškovės L. L. tėvas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galioja dispozityvumo principas. Tai reiškia, kad nustatyti teisminio nagrinėjimo dalyką yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad ši funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir iš naujo faktai nenustatinėjami (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas žemesniųjų instancijų teismų procesinius sprendimus fakto klausimų aspektu analizuoja tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismas teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pasisako dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tėvystės nustatymą, išlaikymo ir jo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių tėvystės nustatymo įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

Dėl tėvystės nustatymo

Pareigą apsaugoti vaiko teises ir teisėtus interesus ir užtikrinti jų įgyvendinimą įtvirtina tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai teisės aktai. Vienas iš saugomų ir ginamų vaiko interesų – teisė žinoti savo kilmę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatų kontekste šis interesas ginamas 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) nuostatos laikymusi, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje, CK 3.3 straipsnyje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, kurio esmė ta, kad, sprendžiant su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus. Šiomis nuostatomis teismai turi vadovautis ir tėvystės nustatymo bylose.

Tėvystės nustatymo pagrindai reglamentuoti CK 3.148 straipsnyje. Tai – moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos įrodinėjimo priemonės (CK 3.148 straipsnio 1 dalis). CK 3.148 straipsnio 1 dalyje ir CPK 389 straipsnyje įtvirtintos iš esmės analogiškos nuostatos, kad jei šalys atsisako ekspertizės, tai pagrindas tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovas pripažino tėvystę, taip pat kiti įrodymai. Pažymėtina, kad šiose nuostatose akcentuota, jog įrodymai turi būti patikimi, t. y. tokie, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog atsakovu nurodytas asmuo yra vaiko tėvas, nei toks nėra.

DNR ekspertizės išvados yra patikimas ir objektyvus mokslinis įrodymas, patvirtinantis arba paneigiantis vaiko kilmę iš konkretaus tėvo. Dėl šio įrodymo patikimumo ir objektyvumo, jis laikomas pagrindiniu tėvystės nustatymo bylose. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nei CK, nei kiti teisės aktai neįtvirtina priverstinės spėjamo vaiko tėvo ekspertizės atlikimo galimybės.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos nuostatas, kai tėvystė negali būti nustatyta DNR tyrimais (teisinėje sistemoje neįtvirtinta priemonių dėl priverstinio tyrimų atlikimo), asmens, siekiančio tėvystės nustatymo, interesai turi būti apsaugomi; procesinių priemonių priversti tariamą tėvą paklusti teismo nutarčiai (dėl DNR tyrimų atlikimo) stoka atitinka proporcingumo principą tik tada, kai yra nustatytos alternatyvios priemonės, leidžiančios nepriklausomai institucijai greitai išspręsti tėvystės nustatymo klausimą (žr. Mikulić v. Croatia, no. 53176/99, 7 February 2002, par. 64).

CK 3.148 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė atsakovui atsisakius ekspertizės, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, vertinti tokį atsisakymą kaip tėvystės įrodymą. Į kokias konkrečiai aplinkybes esant tokiai situacijai teismas turėtų atsižvelgti, įstatyme nekonkretizuota. Bet kuriuo atveju teismas turėtų vertinti atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių svarbą, kitų byloje esančių įrodymų objektyvumą ir patikimumą, jų įrodomąją reikšmę byloje reikalingiems faktams nustatyti ir t. t. Atsakovo nurodytų atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių svarba turi būti vertinama, atsižvelgiant į jo fiziologines ir asmenines savybes, taip pat teismas turi spręsti, ar vienos vertybės (teisės į privatų gyvenimą) ribojimas kitos vertybės (teisės žinoti savo kilmę) naudai yra proporcingas.

Iš bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad kasatorius atsisakė atlikti ekspertizę tėvystei nustatyti, nurodydamas, jog jos atlikimas žemintų kasatoriaus garbę ir orumą. Kasatorius nenurodė jokių kitų atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių. Kasatorius pripažįsta, kad turėjo intymių santykių su ieškove R. K. (ir tai sudaro pagrįstą prielaidą ekspertizei atlikti). Byloje nėra kitų įrodymų, galinčių patikimai paneigti ar patvirtinti kasatoriaus tėvystę: liudytojų parodymai teismų įvertinti kaip neobjektyvūs ir nepatikimi, byloje nepateikta jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius bendravo su vaiku, dalyvavo jį auklėjant, jį išlaikė ar kitu būdu pripažino savo tėvystę, be to, teismai nenustatė, kad tokie įrodymai galėtų egzistuoti, tačiau byloje nepateikti. Atsižvelgdama į išvardytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kasatoriaus atsisakymą atlikti ekspertizę įvertino kaip jo tėvystės įrodymą. Nesant kitų įrodymų, kurie patikimai patvirtintų arba paneigtų kasatoriaus tėvystę, ekspertizės atlikimas būtų vienintelis patikimas ir objektyvus įrodymas byloje. Byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir per bylą nagrinėjusių teismų posėdžius kasatorius nepateikė paaiškinimų, kaip konkrečiai ekspertizės atlikimas žemintų jo garbę ir orumą. Abstraktus Konstitucijos ir kitų teisės aktų saugomų vertybių pažeidimo nurodymas nesudaro pagrindo spręsti, kad toks pažeidimas, kasatoriui atlikus ekspertizę, realiai būtų padarytas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į tai, jog vaikas turi teisę žinoti savo kilmę, kasatorius nepateikė jokių pateisinamų atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių, pripažino faktą, kad turėjo intymių santykių su ieškove R. K., nėra kitų įrodymų, patikimai patvirtinančių ar paneigiančių kasatoriaus tėvystę, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kasatoriaus elgesį vertino kaip mėginimą išvengti pagrindinio įrodymo byloje gavimo ir, vadovaudamasis CK 3.148 straipsnio 2 dalimi, nustatė kasatoriaus tėvystę.

Remdamasi tuo, kas išvardyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias tėvystės nustatymą, nerinko ir nevertino bylai reikšmingų įrodymų ir pažeidė įrodinėjimo taisykles, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo

Vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko iš tėvų kilme, kuri patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnis, CK 3.137 straipsnis). Taigi vaiko kilmės iš tėvų patvirtinimas nesiejamas su vaiko gimimo įrašo padarymo data, taip pat su teismų sprendimų, nustatančių tėvystę (motinystę), įsiteisėjimo data. Kai vaiko kilmė iš tėvo (motinos) yra nustatyta ne šiam gimus, o esant vyresniam, tėvų ir vaikų tarpusavio teisės ir pareigos taip pat atsiranda nuo vaiko gimimo dienos, tačiau išlaikymo srityje įstatymo jos ginamos iš dalies, ribojant išlaikymo priteisimo terminą trejais metais iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad kasatorius apie savo tėvystę nežinojo, todėl iš jo apskritai negali būti priteisiamas išlaikymo įsiskolinimas.

Spręsdamas vaikui teiktino išlaikymo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į įstatyme nustatytus kriterijus, ir, remdamasis jais, nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą. Pagrindiniai išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai, įtvirtinti įstatyme ir suformuluoti kasacinio teismo praktikoje yra tokie: išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis); teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010); tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010); nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti nurodyta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010); vaiko poreikius teismas turi vertinti, atžvelgdamas į tai, kad išlaikymas būtų pakankamas būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms tenkinti (CK 3.155, 3.165 straipsniai); kai vienas iš tėvų privalo rūpintis keliais vaikais, tai išlaikymo dydis turi būti pakankamas bent minimaliems visų vaikų poreikiams tenkinti, o gautos vaikų išlaikymui sumos turi būti panaudotos lygiomis dalimis, jeigu nėra svarbių priežasčių nukrypti nuo lygybės principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-245/2002; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-331/2009). Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo dydžio nustatymo, pirmiau nurodytų taisyklių nesilaikė. Teismas nustatė, kad šalių vaikas lanko anglų kalbos pamokas, jam reikia atlikti dantų korekciją, t. y. atsižvelgė į vaiko poreikius. Tuo tarpu teismas nevertino kasatoriaus turtinės padėties, apsiribodamas tuo, kad kasatorius neįrodė, jog negali teikti ieškinyje nurodyto dydžio išlaikymo. Teismas taip pat nevertino ieškovės R. K. turtinės padėties, neatsižvelgė į tai, kad kasatorius turi išlaikyti dar vieną nepilnametį vaiką, nenustatė, ar priteistinas išlaikymo dydis užtikrina tėvų turtinės padėties ir vaiko poreikių proporcingumą ir pan. Kadangi šių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimai, kurių, minėta, kasacinis teismas nesprendžia, tai bylos dalis dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo naikintina ir grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK įtvirtintas vaikų ir tėvų turto atskyrimo principas (CK 3.185 straipsnio 1 dalis), pagal kurį nepilnametis gali būti nuosavybės teisinių santykių subjektas, turto savininkas. Dėl to teismas turi priteisti išlaikymą vaikui, o ne jo įstatyminiam atstovui – tėvui (motinai) ar globėjui (rūpintojui) (CK 3.157 straipsnis, 3.272 straipsnio 1 dalis). Priteisiant išlaikymą nepilnamečiam vaikui iš jo tėvo, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje tai turi būti aiškiai nurodyta, o priteistą išlaikymą, kaip vaiko turtą, uzufrukto teise tvarko tas iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas, šiuo atveju – motina (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Išlaikymą teikiantis tėvas (motina) turi teisę kontroliuoti išlaikymo panaudojimą. Skundžiamame sprendime išlaikymo įsiskolinimas ir išlaikymo teikimas periodinėmis išmokomis priteisti ieškovei R. K., t. y. šalių vaiko motinai. Apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant šią bylos dalį iš naujo, teismo sprendimo rezoliucinė dalis formuluotina, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kadangi dalis byloje pareikštų reikalavimų neišspręsta, tai nėra galimybės tiksliai paskirstyti šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl nurodytų išlaidų paskirstymo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos dalį pakartotinai. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad už kasacinio skundo padavimą sumokėta per daug žyminio mokesčio.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 32,15 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo D. R. priteista ieškovei R. K. 14 400 Lt išlaikymo įsiskolinimo ir po 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų dukters L. L. išlaikymui, panaikinti ir grąžinti šią bylos dalį Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Zigmas Levickis