D. D. pagal BK 149 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-204-458/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38882-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistojo gynėjui advokatui Bogdanui Chranovskiui (Bogdan Chranovskij),

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. (D. D.) gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu D. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. M. civilinis ieškinys dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. D. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. D. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. liepos 31 d., laikotarpiu nuo 17.00 iki 20.30 val., tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, automobilių aikštelėje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ant savo automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) galinės sėdynės, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja O. M., pradėjo mauti jai kelnes, o šiai pasakius, kad nenori turėti su juo lytinių santykių, prieš ją panaudojo fizinį smurtą: sudavė ranka ne mažiau kaip tris smūgius į galvą, užgulė kūnu, laikė suspaudęs jos rankas, savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajai dešinio žasto, dešinio sėdmens, abiejų blauzdų poodines kraujosruvas, dešinio klubo odos nubrozdinimą, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, be to, delnu užspaudė jai burną, liepė užsičiaupti ir grasino, kad jeigu ji šauks, ją nužudys, taip atėmęs galimybę priešintis, numovęs O. M. kelnes ir kelnaites, įvedė savo varpą nukentėjusiajai į makštį ir natūraliu būdu lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, t. y. ją išžagino.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą nuosprendį, nes įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. selektyviai, akcentuodamas neesminius bylos duomenis ir aspektus, neatsižvelgdamas į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, netinkamai lygino įrodymus tarpusavyje, klaidingai vertino įrodymus dėl jų turinio. Dėl to žemenės instancijos teismo padarytos išvados dėl D. D. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismo vertinimu, nukentėjusiosios O. M., liudytojos I. G. (L.), iš dalies paties D. D. parodymai, specialisto išvadoje užfiksuota informacija bei eksperto paaiškinimai, kiti baudžiamosios bylos duomenys sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir neabejotinai patvirtina BK 149 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą D. D. veikoje pagal pateiktą kaltinimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte nurodytu pagrindu (BPK 326 straipsnio 4 dalis).

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo D. D. gynėjas advokatas B. Chranovskis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nuosprendį ir arba palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas D. D. apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus ir suvaržė nuteistojo konstitucines teises į gynybą, teisingą ir nešališką teismo procesą.

3.2. Teismas išsamiai neišnagrinėjo ir tinkamai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, įrodymų nevertino kaip visumos ir negretino tarpusavyje, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, vadovavosi prielaidomis, pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą ir visa tai lėmė, kad teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nepagrįstai pripažino D. D. kaltu dėl išžaginimo ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 149 straipsnio 1 dalį. Kartu teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU0LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-354/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-354/2007">2K-354/2007</a>), o dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas apeliacinės instancijos teisme ir nuteistasis neturėjo galimybės ginčyti jo pagrįstumo apeliacine tvarka, buvo apribotos jo teisės į gynybą ir teisingą teismo procesą.

3.3. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turi pareigą itin kruopščiai ir atidžiai vertinti nukentėjusiosios parodymus tokio pobūdžio bylose. Nukentėjusiosios parodymai negali būti vienintelis ir neginčijamas kaltės įrodymas, ypač jeigu jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams ir yra nenuoseklūs, prieštaringi. Nagrinėjamoje byloje, nors nukentėjusiosios O. M. parodymus apeliacinės instancijos teismas laikė pagrindiniu D. D. kaltę išžaginus ją patvirtinančiu įrodymu, tačiau iš esmės nepateikė nukentėjusiosios parodymų analizės ir dėl jų patikimumo nepasisakė, neatsižvelgė į jų nenuoseklumą, nepašalino esminių jų prieštaravimų, nevertino jų visumos ir kitų bylos duomenų kontekste, neleistinai, nepaisydamas teismų praktikos seksualinės prievartos bylose, juos suabsoliutino.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesuabejojo nukentėjusiosios O. M. parodymų patikimumu, nors ji davė nevienodus parodymus dėl reikšmingų bylos aplinkybių: kaip ji atsidūrė ant galinės automobilio sėdynės; kiek ir kokį alkoholį vartojo įvykio dieną, skirtingai nurodė, ar D. D. pasiūlė jai santykiauti, ar žodžiu nepasiūlė, bet „lindo prie jos“, pradėjo mauti kelnes; ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad bandė pasislėpti, tačiau ją rado, privedė prie automobilio ir nuvežė į vietą, kur susitiko (prie namų), o teisme teigė, kad ji prašė nuteistojo nuvežti ją iki namų; apklausose kelis kartus nurodė, kad jai numovė kelnes, vėliau – kad kelnes D. D. nusmaukė. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad aplinkybę, jog D. D. laikė suspaudęs jos rankas, nukentėjusioji nurodė 2018 m. sausio 17 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, t. y. po įvykio praėjus beveik šešiems mėnesiams, kai į bylą jau buvo pateikta specialisto išvada Nr. G2447/201(01), kurioje užfiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, iš jų – ir dešinio žasto poodinės kraujosruvos.

3.5. Byloje patikimų išvestinių įrodymų, neabejotinai pagrindžiančių nuteistojo D. D. kaltę, taip pat nesurinkta. Pripažindamas, kad vien tik sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno buvimas įrodo nuteistojo kaltę išžaginus nukentėjusiąją panaudojant fizinį smurtą, teismas padarė aiškią loginio samprotavimo klaidą, nes, nesant patikimų įrodymų, rėmėsi prielaida, kad jeigu ant nukentėjusiosios kūno yra kokie nors sužalojimai, tai juos padarė kaltinamasis, siekdamas su ja lytiškai santykiauti prieš jos valią. Šiuo atveju neaišku, kokiais bylos duomenimis remdamasis teismas pagrindė išvadą, kad sužalojimai nukentėjusiajai buvo nuteistojo fizinio smurto prieš ją padarinys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiosios parodymai, jog D. D. sudavė jai į galvą du tris kartus, prieštarauja specialisto išvadai, pagal kurią galvoje jokių smurto žymių nenustatyta. Be to, teismas sąmoningai nutylėjo, kad nukentėjusiajai nustatyti ir kiti kūno sužalojimai, padaryti anksčiau, t. y. iki įvykio. Atsižvelgiant į teismo medicinos eksperto J. Rybalko paaiškinimus, duotus teisme, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ir pačiai nukentėjusiajai atsitrenkus į kietus paviršius, faktą, kad nukentėjusioji turi polinkį vartoti alkoholį, įvykio dieną taip pat buvo apsvaigusi nuo alkoholio, vartojo psichotropinius vaistus, anksčiau yra kelis kartus susižalojusi, dėl išžaginimo kreipėsi į policiją tik kitą dieną (t. y. po 12 val. nuo įvykio), neatmestina tikimybė, kad visi nukentėjusiajai nustatyti kūno sužalojimai galėjo atsirasti dėl kitų su nagrinėjamu įvykiu nesusijusių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas tokios tikimybės nepaneigė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino labai svarbios aplinkybės, iš esmės lemiančios (nagrinėjamu atveju – paneigiančios) išvadą dėl priverstinio lytinio akto atlikimo, t. y. nevertino, jog išorinių sužalojimų nukentėjusiosios lytinių organų srityje, taip pat šlaunų vidiniame paviršiuje nėra.

3.6. Nagrinėdami tokio pobūdžio bylas, teismai turi atsižvelgti į nukentėjusiosios ir kaltinamojo elgesį iki įvykio ir po jo, į jų asmenybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas skyrė tam nepakankamai dėmesio. Nepritartina ir šio teismo išvadoms dėl kitų įrodymų (liudytojų A. S. (A. S.), A. I. (A. I.) parodymų) vertinimo. Priešingai nei nusprendė teismas, liudytojas A. I. atskleidė nukentėjusiosios elgesio bruožus, asmenybės ypatumus iki įvykio ir iš esmės patvirtino nuteistojo parodymus, kad nukentėjusioji elgėsi neadekvačiai, buvo neblaivi, kibo prie jo (nuteistojo), rodė norą artimai bendrauti („apkabino jį per pečius“). Tai kartu su nustatytomis aplinkybėmis, būtent, kad nukentėjusioji savanoriškai su D. D. atsisėdo ant galinės automobilio sėdynės, po lytinių santykių važiavo su juo iki namų, patvirtina nuteistojo parodymus apie savanoriškus lytinius santykius. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nepakankamai dėmesio skyrė tam faktui, kad nukentėjusioji apie įvykį pranešė praėjus maždaug 12 valandų, nors turėjo realią galimybę pranešti iš karto po įvykio. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji yra penkis kartus bausta administracine tvarka už melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą (3 t., b. l. 74–80). Neatskleista, dėl kokių priežasčių buvo kviečiami policijos pareigūnai, tačiau, manytina, polinkis teikti melagingą informaciją charakterizuoja nukentėjusiąją kaip asmenį, linkusį meluoti ir fantazuoti, o tai tiesiogiai susiję su pranešimu apie neva įvykdytą jos išžaginimą ir galimą melagingų parodymų davimą. Teismas nepasisakė dėl kito liudytojo G. G. parodymų, nors šis liudytojas patvirtino, kad nukentėjusiąją atsimena, ji prisigalvoja įvairių dalykų, dėl kurių jie pas ją vykdavo, ji visada su pareigūnais bendraudavo arogantiškai, girtavo, niekada nebuvo jos radę blaivios. Nors liudytojas nieko reikšmingo dėl įvykio neparodė, tačiau iš jo parodymų matyti, kad nukentėjusioji linkusi meluoti. Tokia informacija reikšminga vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Būtina atsižvelgti ir į pačios nukentėjusiosios požiūrį į bylos nagrinėjimą – ji neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nors D. D. buvo išteisintas, o jos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, taigi jos teisės nebuvo apgintos. Tai taip pat suteikia pagrindą abejoti tuo, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika prieš nukentėjusiąją.

3.7. Taigi apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka įstatymų reikalavimų, o apkaltinamojo nuosprendžio argumentavimas negali būti pripažintas tinkamu ir teisėtu. Teismas objektyviais bylos duomenimis nepagrindė D. D. kaltumo, apsiribojo pirmosios instancijos teismo išvadų kritika, nepateikęs patikimų ir abejonių nekeliančių motyvų, ir šio teismo nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo tinkamai nepatikrino. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Kita vertus, nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo prašoma atlikti įrodymų tyrimo, teismas galėjo ir turėjo atlikti dalinį įrodymų tyrimą savo iniciatyva, siekdamas pašalinti esminius nukentėjusiosios parodymų prieštaravimus papildomai ją apklausiant. Neatlikęs įrodymų tyrimo, teismas neišnaudojo visų galimybių byloje esamiems prieštaravimams pašalinti, vadovavosi prielaidomis, o ne patikimais įrodymais, todėl alternatyviai apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. D. gynėjo advokato B. Chranovskio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys, 331 straipsnio 1, 2 dalys)

5. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nuteisti D. D. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiosios O. M. išžaginimo bei ginčijamas šio teismo įrodymų (nukentėjusiosios O. M. parodymų, specialisto išvados, eksperto J. Rybalko paaiškinimų, liudytojų A. I., G. G. parodymų ir kt.) vertinimas, atliktas, anot kasatoriaus, nesilaikant kasacinės instancijos teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, padarius esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, kurie lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 149 straipsnio 1 dalies) taikymą.

6. BPK

7. Apeliacinės instancijos teismas vertina bylos duomenis ir pripažįsta juos įrodymais, jais argumentuotai remiasi arba atmeta laikydamasis tų pačių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

8. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253-303/2015, 2K-69-942/2016).

9. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu pagal paduotą kasacinį skundą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir apkaltinamojo nuosprendžio motyvavimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius šių proceso teisės normų pažeidimus, kurie sutrukdė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, t. y. apeliacinės instancijos teismas be pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo D. D. išteisintas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, bei priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

10. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2013, 2K-218/2013, 2K-128/2014, 2K-16-895/2016).

11. Abiejų instancijų teismai vienodai pripažino, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, kad lytiniai santykiai tarp D. D. ir O. M. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvo, tačiau dėl jų pobūdžio, ar jie buvo savanoriški, ar prievartiniai (atlikti prieš nukentėjusiosios valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant jį panaudoti), teismai nusprendė skirtingai. Sprendžiant klausimą dėl su šiuo požymiu susijusių aplinkybių įrodytumo, kaip matyti iš bylos medžiagos, iš esmės vienintelis D. D. kaltės įrodymas buvo nukentėjusiosios O. M. parodymai. Seksualinės prievartos bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas, šios kategorijos bylose paprastai pagrindinis, o kartais ir vienintelis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, todėl teismas turi pareigą kruopščiai ir atidžiai juos patikrinti lygindamas juos su kitais įrodymų šaltiniais ir bendrame įrodymų kontekste, įvertindamas jų logiškumą, (ne)prieštaringumą, nuoseklumą viso bylos proceso metu, bendrą įvykio situaciją ir kitas reikšmės turinčias aplinkybes (pvz., kaltinamojo situacijos suvokimą, jo ir nukentėjusiojo elgesį iki įvykio ir po jo, ir pan.).

12. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvavimą, pritartina kasacinio skundo teiginiams bei pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino nukentėjusiosios O. M. parodymų patikimumo, tinkamai jų nepalygino su kitais bylos įrodymais, suteikė jiems prioritetą prieš kitus įrodymus, neatsižvelgdamas į šių parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą, ignoruodamas kitus bylos duomenis bei nustatytas aplinkybes, dėl kai kurių turinčių reikšmės netiesioginių įrodymų nepateikė išvadų arba juos vertino netinkamai, įrodymų nevertino kaip visumos.

13. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas itin didelę reikšmę suteikė nukentėjusiosios O. M. parodymams apie prieš ją panaudotą prievartą, nekreipdamas dėmesio į tai, kad ji pirmosios instancijos teismo posėdyje dėl panaudoto prieš ją smurto paaiškino, jog rankų negalėjo pakelti ne dėl to, kad nuteistasis jas būtų laikęs, o dėl savo būklės – apsvaigimo; kategoriškai nepatvirtino, kad D. D. trenkė jai į galvą (nurodydama, kad lyg momentą prisimena, bet bijo suklysti, „jeigu jis netrenkė“); nevienodai nurodė, kaip ji atsidūrė ant galinės automobilio sėdynės (vienu atveju – kad neatsimena kaip (įvykius atsimena tarpais), kitu – kad ten buvo patogiau); teisme neigė tą pačią dieną buvusi ligoninėje, vartojusi vaistų, nors byloje gauti priešingi duomenys, kurie patvirtina, kad įvykio dieną (iki susitikimo su D. D.) ji greitosios medicinos pagalbos buvo pristatyta į ligoninę (dėl alkoholio toksinio poveikio, esant panikos sutrikimui) bei skirti vaistai; tiek nuteistasis D. D., tiek liudytojas A. I. patvirtino, kad nukentėjusioji dėl vartoto alkoholio elgėsi neadekvačiai. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios O. M. parodymus, duotus bylos proceso metu, pripažino nuosekliais, nors bylos medžiaga nesuteikia pagrindo daryti tokios išvados. Apeliacinės instancijos teismo išvadų nepagrįstumui įtakos turėjo ir tai, kad šis teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nevertino nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad įvykio metu buvo tamsu, nors D. D. inkriminuoto nusikaltimo padarymo vėliausias laikas – liepos 31 d. 20.30 val., kai dar nebuvo tamsu, kad, pagal nukentėjusiosios parodymus, vieta jai nebuvo žinoma, nors, kaip nustatyta, viskas vyko netoli jos namų, be to, po lytinio santykiavimo nukentėjusioji, turėjusi galimybę kreiptis pagalbos, to nepadarė nei išlipusi iš automobilio, nei grįžusi namo, sutiko, kad nuteistasis ją parvežtų į namus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tinkamos reikšmės neteikė bylos duomenims, charakterizuojantiems nukentėjusiąją (praeityje 5 kartus bausta administracine tvarka už melagingą specialiųjų tarnybų (policijos pareigūnų) iškvietimą, linkusi piktnaudžiauti alkoholiu ir pan.), į ką atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos duomenis kitų įrodymų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas visas šias aplinkybes, neatitikimus laikė neesminiais bylos aspektais, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, šis teismas pagrindė jų įrodomąją reikšmę teisingam bylos aplinkybių nustatymui ir apeliacinės instancijos teismo išvados jų nepaneigia. Nors byloje yra gauta specialisto išvada, patvirtinanti ant nukentėjusiosios kūno nežymius sužalojimus, kurie galėjo būti padaryti aptariamo įvykio metu, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bet nevertino apeliacinės instancijos teismas, ant nukentėjusiosios kūno nustatyti ir kiti sužalojimai, padaryti anksčiau (iki įvykio), ir nukentėjusioji jų kilmės paaiškinti negalėjo.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant aptartoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą šioje byloje remtis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu ir D. D. priimti išteisinamąjį nuosprendį.

15. Kilusių abejonių kontekste nagrinėjamoje byloje aktualūs kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

16. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų vertinimo ir teismų sprendimų motyvavimo, sprendžia, kad, nagrinėjamoje byloje nepavykus pašalinti abejonių dėl D. D. veiksmų prieš nukentėjusiąją O. M., laikytina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad nebuvo įrodytas būtinasis nusikalstamos veikos, nustatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, požymis, t. y. kad lytinis santykiavimas vyko prieš nukentėjusiosios valią panaudojant prieš ją fizinį smurtą ir grasinimus jį panaudoti.

17. Įvertinus tai, kas nurodyta, pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas prioritetą suteikė tam tikriems įrodymams ar jų daliai, nevertindamas įrodymų visumos, kai kuriuos įrodymus vertindamas netinkamai, neatsižvelgdamas į in dubio pro reo (visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) principo reikalavimus ir taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei padarydamas bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl D. D. kaltumo padarius BK 149 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Kitų esminių BPK pažeidimų (BPK 324 straipsnio 6 dalis ir kt.), kurie kasaciniame skunde nurodyti tik formaliai, teisėjų kolegija nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl D. D. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį.

Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas