Baudžiamoji byla Nr. 2K-225-689/2020 Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00386-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Prano Kuconio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 21 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. P. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554, įsigaliojusio 2015 m. kovo 24 d., redakcija) 1, 2 dalimis, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant R. P. per šį laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
Civilinės ieškovės UAB „T.“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. P. UAB „T.“ naudai priteista 33 460,82 Eur turtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 21 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendis pakeistas.
R. P. nusikalstama veika iš BK 222 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 223 straipsnio 1 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą jam paskirta 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams bausme ir R. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554, įsigaliojusio 2015 m. kovo 24 d., redakcija), 69 straipsnio 1, 3 dalimis, R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu R. V. J., padariusi BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, nuo baudžiamosios atsakomybės atleista pagal laidavimą. Šis teismo sprendimas kasacine tvarka neapskųstas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. P. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir savo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą. Jis, būdamas UAB „T.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius ir einamų pareigų pagrindu atsakingas už jam patikėtą ir savo žinioje esantį turtą – lėšas, esančias bendrovės banko sąskaitose, bei už lėšas, esančias pas jį kaip atskaitingą asmenį, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 5 d., pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punkto, nustatančio, kad atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį, ir 10 punkto, nustatančio, kad pinigų sumokėjimo tvarką ir terminus, kurie negali būti ilgesni kaip vienas mėnuo, atskaitingam asmeniui nustato vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir patvirtina ūkio subjekto vadovas, reikalavimus, nenustatydamas atskaitingo asmens atsiskaitymo tvarkos, gavęs iš įmonės kasos bei įmonės banko sąskaitų 2014 m. 2 362 122,85 Lt (684 118,06 Eur), o 2015 m. – 473 801,45 Lt (137 222,38 Eur), iš viso 2 835 924,30 Lt (821 340,45 Eur), iš jų 33 492,59 Eur panaudojimo apskaitos dokumentais nepagrindė, į UAB „T.“ kasą kaip atskaitingas asmuo negrąžino, juos sunaudojo savo reikmėms ir taip pasisavino didelės vertės UAB „T.“ priklausantį turtą, padarydamas bendrovei 33 492,59 Eur turtinę žalą.
2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. P. taip pat nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jo padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalis, kuriomis: 1) paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendis pripažinti R. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje; 2) R. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti civilinei ieškovei UAB „T.“ nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Dėl šių dviejų skundžiamų nuosprendžio dalių prašoma perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodoma:
3.1. Kasatorius nepagrįstai ir neteisėtai pripažintas kaltu padaręs BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, nes ši nusikalstama veika jam buvo inkriminuota išimtinai suklastotų dokumentų ir aiškų suinteresuotumą turinčių liudytojų paaiškinimų pagrindu, jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais nepaneigus kasatoriaus nurodytų įrodymų trūkumų (o kai kuriais atvejais apie tai nuosprendžiuose teismams apskritai nepasisakius). Tokiu būdu šioje byloje buvo pažeisti esminiai įrodinėjimo baudžiamajame procese principai, įrodymų baudžiamajame procese patikimumo reikalavimai ir in dubio pro reo principas, pagal kurį visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
3.2. Teismų praktika įpareigoja teismą kritiškai ir rezervuotai vertinti asmenų, materialiai ar kitaip suinteresuotų bylos baigtimi, teikiamus įrodymus, jų parodymus baudžiamojoje byloje. Tokiais atvejais, kai liudytojai yra suinteresuoti asmenys, teismai turėtų remtis tik ta jų parodymų dalimi, kurios teisingumą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-82/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-82/2007">2K-82/2007</a>). Šios įrodymų vertinimo pareigos žemesnių instancijų teismai nevykdė ir, atsainiai žiūrėdami į aiškiai bylos baigtimi suinteresuoto asmens J. D. pateikiamus nenuoseklius paaiškinimus bei galimai suklastotus rašytinius įrodymus, sudarė sąlygas UAB „T.“ savininkui ir vadovui baudžiamosios teisės priemonėmis susidoroti su savo buvusiu verslo partneriu R. P..
3.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai privalėjo atsižvelgti į ypatingą reikšmę turinčią aplinkybę, kad dėl tos pačios nuteistojo R. P. 2015 m. rugsėjo mėnesį neva pasisavintos UAB „T.“ priklausančios pinigų sumos (33 460 Eur) 2015–2017 metais jau vyko ilgas civilinis procesas, kuriame UAB „T.“ teismams nepateikė esminių įrodymų, patvirtinančių R. P. bendrovei neva padarytos žalos faktą, ir jos civilinis ieškinys buvo atmestas. Šiuos įrodymus UAB „T.“ sugebėjo pateikti Klaipėdos apygardos teismui tik praėjus dvejiems metams nuo minėto civilinio proceso pabaigos, baigiamojoje baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNC02MDYvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-14-606/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-14-606/2019">1-14-606/2019</a> nagrinėjimo stadijoje. Pagrįstų abejonių dėl šių rašytinių įrodymų patikimumo bylą nagrinėjantiems teismams turėjo kelti ne tik jų atsiradimo laikas ir aplinkybės, bet ir jų turinys, rodantis galimą jų suklastojimą, juose esantys netikslumai, kurių bendrovės atstovai negalėjo paaiškinti, tačiau, užuot vertinę visas nuteistojo išsakytas abejones dėl UAB „T.“ pateiktų dokumentų autentiškumo ir jais įrodinėjamų aplinkybių atitikties tikrovei, teismai šiuos trūkumus tiesiog ignoravo ir jų pagrindu priėmė neteisėtus sprendimus.
3.4. Baudžiamąją bylą nagrinėjančių teismų žinioje buvo išsami informacija, patvirtinanti konfliktiškus UAB „T.“ vadovo J. D. santykius su nuteistuoju R. P. ir įpareigojanti teismus itin kritiškai vertinti tiek J. D. baudžiamojoje byloje duotus parodymus, tiek ir jo tik 2018 m. spalio mėnesį į bylą pateiktus dokumentus, neva patvirtinančius, kad UAB „T.“ dar 2015 m. lapkričio mėnesį su tam tikru ūkio subjektu atsiskaitė už bendrovės 2015 m. rugsėjo mėnesį Vokietijos Federacinėje Respublikoje įgytus automobilius, už kuriuos jos buvęs vadovas R. P. neva liko neatsiskaitęs, nes atitinkamu laikotarpiu (2015 m. rugsėjo mėnesį) gautas lėšas (33 460 Eur) neva panaudojo ne sumokėti už įsigytus automobilius, o jas pasisavino. J. D. pateikus teismui minėtus dokumentus, R. P. nedelsdamas pareiškė abejones jų autentiškumu, nes UAB „T.“ niekada neturėjo tokio kreditoriaus, iš kurio būtų pirkusi naudotus automobilius ir dar likusi jam skolinga. Dar iki R. P. atsistatydinimo iš vadovo pareigų bendrovė buvo visiškai atsiskaičiusi už 2015 m. rugsėjo mėnesio automobilių įgijimus.
3.5. Ikiteisminio tyrimo metu UAB „T.“ buvo įpareigota ikiteisminį tyrimą vykdantiems pareigūnams pateikti visus buhalterinius dokumentus, susijusius su automobilių pirkimais ir pardavimais 2015 m. sausio–spalio mėnesiais ir atsiskaitymais už įgytus automobilius, įskaitant kasą ir banką, laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 30 d. Nepaisant šio įpareigojimo, J. D. teismui pateikti dokumentai (2015 m. lapkričio 23 d. skolų suderinimo aktas ir 2015 m. lapkričio 26 d. bendrovės „D. L. K.-H.&V.“ sąskaitos UAB „T.“) ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams nebuvo pateikti. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme UAB „T.“ atstovai teigė, kad atsistatydindamas iš bendrovės vadovo pareigų R. P. galėjo pasisavinti 2015 m. rugsėjo mėnesį Vokietijos Federacinėje Respublikoje įgytų transporto priemonių įgijimo dokumentus, tačiau kitų tuo pačiu laikotarpiu įgytų transporto priemonių pardavimo dokumentai bendrovėje buvo. Tiek R. P., tiek buhalterinę apskaitą UAB „T.“ tvarkiusi R. V. J. ir su naudotų automobilių pardavimais bendrovėje dirbęs vadybininkas R. M. teisme nuosekliai tvirtino, kad visi transporto priemonių įsigijimo dokumentai (Vokietijoje sudarytos transporto priemonių pirkimo sutartys) bendrovėje neabejotinai buvo, šių pirkimo sutarčių pagrindu įgytas turtas buvo įtraukiamas į apskaitą ir R. P. negalėjo būti jokio tikslo paimti tik dalį šių dokumentų.
3.6. Tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek ir savo apeliaciniame skunde kasatorius atkreipė dėmesį į daugybę 2015 m. lapkričio 23 d. skolų suderinimo akto ir 2015 m. lapkričio 26 d. bendrovės „L. K.“ sąskaitų UAB „T.“ galimo klastojimo požymių, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apie tai nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės be logiško pagrindimo atmetė visas apelianto pastabas ir pasirinko „nesureikšminti“ dokumentų „netikslumų“, o dėl kai kurių akivaizdaus klastojimo požymių išvis nepasisakė. Vienas iš ryškiausių tokio dokumentų klastojimo pavyzdžių yra abiejų instancijų teismams kasatoriaus akcentuotos aplinkybės dėl 2015 m. lapkričio 23 d. skolų suderinimo akte nurodyto krovininio automobilio MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir priekabos „Kaeshborer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už kuriuos, kaip nurodyta dokumente, UAB „T.“ dar nuo 2015 m. balandžio mėnesio buvo skolinga bendrovei „D. L. K.-H. &V.“ ir už šį turtą atsiskaitė pagal bendrovei išrašytą 2015 m. lapkričio 26 d. sąskaitą Nr. 15-11-26. Bylos nagrinėjimo teisme metu kasatorius įrodė, kad šios transporto priemonės niekada nebuvo pirktos Vokietijos Federacinėje Respublikoje. UAB „T.“ jas įsigijo 2015 m. balandžio mėnesį iš UAB „T.“ ir nedelsdama už šį turtą atsiskaitė. Šių transporto priemonių įsigijimo dokumentai visada buvo bendrovėje tarp kitų buhalterinių dokumentų ir buvo pateikti tyrėjams ikiteisminio tyrimo metu. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. D. 2018 m. spalio 25 d. į baudžiamąją bylą pateikti dokumentai buvo surašyti ne juose nurodytu laiku, o paskubomis 2018 metų pabaigoje, jau vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui ir UAB „T.“ atstovams neturint Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos paimtų bendrovės dokumentų, todėl minėtuose dokumentuose ir buvo padarytos tokios šiurkščios ir akivaizdžios klaidos.
3.7. UAB „T.“ atstovai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kokiu būdu bendrovė „D. L. K.-H. &V.“ 2015 metais pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą, kaip ir kokių dokumentų pagrindu buvo nustatytas bendrovės skolos šiam subjektui dydis. Kokiu būdu ir kokių dokumentų pagrindu buvo sudarytas skolų suderinimo aktas dėl tokios didelės pinigų sumos, bendrovė įrodinėjo tik savo vadovo J. D. ir liudytojo iki šiol bendrovėje dirbančio ir J. D. pavaldaus vadybininko M. J. paaiškinimais. Šių suinteresuotų liudytojų paaiškinimai, prasilenkiantys su bet kokia ūkinės veiklos logika, teismų nebuvo kvestionuojami, kritiškai analizuojami, tikrinami papildomais įrodymais ir buvo įvertinti kaip visiškai objektyvūs bei patvirtinantys kasatoriaus kaltę padarius sunkų nusikaltimą, nustatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
3.8. Bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos ir kitos kasatoriaus keliamos abejonės. Jeigu pirminių turto įgijimo dokumentų UAB „T.“ nebuvo nuo pat 2015 m. spalio 5 d., kyla klausimas, kodėl naujieji bendrovės vadovai niekada nepareikalavo, kad buvęs jos vadovas R. P. atiduotų šiuos bendrovės dokumentus. J. D. buvo atsakingas už teisingų bendrovės pasibaigusių ūkinių metų finansinių atskaitomybių parengimą, tvirtino ir teikė jas valstybės institucijoms, buvo apskaičiuotas bendrovės pelno mokestis už perparduotus automobilius, šio mokesčio apskaičiavimas neįmanomas be dokumentų, patvirtinančių jų įgijimo kainą. Taip pat liko neatsakytas klausimas, kodėl, UAB „T.“ nesant pirminių automobilių įsigijimo dokumentų, bendrovės atstovų skirtingu laiku sudaromose finansinėse suvestinėse drastiškai varijuoja tiek 2015 m. rugsėjo mėnesį įsigytų automobilių skaičius, tiek ir atskirų automobilių kainos. Bendrovėje neva nebuvus pirminių dokumentų, patvirtinančių automobilių įgijimą (kaip teigė bendrovės atstovai), ir nuo 2015 m. lapkričio 23 d. bendrovėje egzistavus skolų suderinimo aktui, visose bendrovės parengtose ir teismui pateiktose suvestinėse konkrečių automobilių įsigijimo duomenys neturėtų skirtis, tačiau taip nėra ir į tai buvo bandoma atkreipti teismų dėmesį (net buvo parengta skirtingu metu UAB „T.“ pateiktų suvestinių lyginamoji lentelė). Pabrėžtina, kad UAB „T.“ ir jos atstovai taip ir nepateikė teismams jokių paaiškinimų dėl manipuliavimo automobilių įsigijimo kainomis bendrovės pateiktuose dokumentuose, o bylą nagrinėję teismai dėl tokio pobūdžio nesutapimų, susijusių su R. P. inkriminuojamais kaltinimais, išvis nepasisakė ir tokių aplinkybių nevertino.
3.9. Esant aptartoms aplinkybėms, byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kad būtų išsamiai nustatytos visos faktinės aplinkybės, susijusios su kasaciniame skunde nurodytais įrodymais, ir paneigtos bet kokios abejonės dėl šių įrodymų patikimumo.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Viktoras Biriukovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Kasaciniu skundu bandoma suklaidinti teismą ir nepagrįstai sureikšminti UAB „T.“ ir bendrovės „D. L. K.-H. &V.“ 2015 m. lapkričio 23 d. skolų suderinimo aktą ir bendrovės „D. L. K.-H. &V.“ sąskaitas. Šių dokumentų duomenys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų buvo vertinami kartu su kitais duomenimis, patvirtinančiais nusikalstamos veikos padarymą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 35 ir 36 punktuose motyvuotai aptarė bei įvertino kasatoriaus teiginius apie 2015 m. lapkričio 23 d. skolų suderinimo aktą ir bendrovės „D. L. K.-H.&V.“ sąskaitas. Teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados paneigia kasatoriaus teiginį, kad teismas, ignoruodamas pareigą kritiškai vertinti suinteresuotų asmenų teikiamus įrodymus, iš esmės be logiškų pagrindimų atmetė visas jo pastabas ir pasirinko „nesureikšminti“ dokumentų „netikslumų“, o dėl kai kurių akivaizdaus klastojimo požymių apskritai nepasisakė. Teismas taip pat motyvuotai atmetė kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus, esą J. D. siekia nepagrįstai apkaltinti kasatorių sunkaus nusikaltimo padarymu ir dėl to duoda melagingus parodymus bei teikia teismui dokumentus, kuriuose įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija.
4.2. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neatsižvelgė į šiuo atveju ypatingą reikšmę turintį faktą, jog dėl tos pačios jo 2015 m. rugsėjo mėnesį pasisavintos UAB „T.“ priklausančių pinigų sumos (33 460 Eur) jau vyko ilgi teisminiai procesai ir juos bendrovė pralaimėjo, nes 2015–2017 metais vykusiame civiliniame procese teismams nepateikė esminių įrodymų – dokumentų, patvirtinančių žalos faktą. Kasatoriaus nurodytą aplinkybę, kad UAB „T.“ vadovas J. D. ir bendrovės atstovas advokatas M. M. civilinę bylą nagrinėjančiam teismui pareiškė, kad tokių dokumentų nei jie, nei bendrovė neturi, todėl negali pateikti jų teismui, paaiškina skundžiamame nuosprendyje konstatuotas faktas, jog būdamas bendrovės direktorius kasatorius nebuvo nustatęs buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, užtikrinančios dokumentų saugumą, ir apskaitos dokumentų perdavimo kitam bendrovės vadovui tvarkos.
4.3. Teismas konstatavo, kad kasatorius dėl neatsargumo neišsaugojo dalies jo atliktus pirkimus ir apmokėjimus pagrindžiančių dokumentų (72 atvejais – nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. pirktų automobilių, priekabų įsigijimo bei sumokėjimo už juos dokumentų; 34 atvejais – nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. pirktų automobilių, priekabų įsigijimo bei sumokėjimo už juos dokumentų), dėl to laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 5 d. negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos ir jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio ir struktūros. Pažymėtina, kad kasatorius neskundžia šios apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies ir sutinka su jam paskirta bausme už šią nusikalstamą veiką. Ši aplinkybė patvirtina, kad kasatorius neperdavė naujam UAB „T.“ direktoriui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, o jo chaotiškai perduoti dokumentai nebuvo susisteminti ir aprašyti. Naujiems bendrovės vadovui ir buhalteriui prireikė laiko buhalterinei apskaitai sutvarkyti ir perduotų dokumentų reikšmei įvertinti. Tai paaiškina, kodėl 2015 m. lapkričio 23 d. skolų suderinimo aktas ir bendrovės „L. K.“ sąskaitos buvo pateikti Klaipėdos apygardos teismui tik baigiamojoje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo R. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).
7. Kaip matyti iš nuteistojo R. P. kasacinio skundo, didžioji dalis jame pateikiamų argumentų skirti apeliacinės instancijos teismo atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl civilinės ieškovės atstovo J. D. parodymų, jo teismui pateiktų dokumentų ir liudytojo M. J. parodymų patikimumo, kvestionuojamos teismo padarytos išvados dėl kai kurių įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo, šios aplinkybės savaip interpretuojamos ir prašoma atsižvelgiant į šias interpretacijas daryti kitokias, nei skundžiamame nuosprendyje padarytos, išvadas. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo
8. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, susipažinusi su byloje surinktais duomenims ir kasacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo kasatorius, neturi.
9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
10. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016 ir kt.).
11. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi proceso dalyvis, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.
12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, išdėstė byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus (kaltinamųjų R. P. ir R. V. J., civilinės ieškovės UAB „T.“ atstovo J. D. ir liudytojų J. A. D., R. M., M. J. parodymus, specialistų V. G. ir P. M. paaiškinimus, 2017 m. lapkričio 7 d. specialisto išvadą Nr. 5-3/76 dėl UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos, UAB „K.“ 2018 m. kovo 1 d. konsultacinę išvadą Nr. 2018/03/01 bei kitus rašytinius įrodymus), išanalizavo juos atskirai ir gretindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, ir padarė įrodymais pagrįstą išvadą dėl R. P. kaltės kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pasisavinus didelės vertės UAB „T.“ priklausantį turtą – 32 460,82 Eur. Teismas taip pat patikrino kasatoriaus pateiktą versiją, kad šias lėšas jis panaudojo bendrovės reikmėms – atsiskaityti už jos vardu įsigytus automobilius, ir konstatavo, kad ši versija yra deklaratyvaus pobūdžio, jos nepatvirtina jokie konkretūs byloje surinkti įrodymai, todėl, remiantis kasacinio teismo praktika, ji savaime nepaneigia kasatoriaus kaltės.
13. Pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bylos duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs pažeidimų, ir pritarė išvadai dėl R. P. kaltės padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė nuteistojo versijai, kad UAB „T.“ priklausančias lėšas jis panaudojo automobiliams įsigyti, ir šią versiją neva patvirtinančioms bylos aplinkybėms patikrinti. Teismas konstatavo, kad jokių duomenų, kurie patikimai patvirtintų R. P. teiginius apie pinigų panaudojimą atsiskaitant už UAB „T.“ 2015 metų rugsėjo mėnesį įsigytus automobilius, kaip ir apie jų perdavimą J. D. ar M. J., byloje nėra. Nors nuteistasis teigė, kad visi automobilių pirkimą ir atsiskaitymą už juos patvirtinantys dokumentai jam išeinant iš darbo buvo palikti bendrovės patalpose, bendrovėje keičiantis akcininkams ir vadovams, o vėliau – ir vyr. buhalterėms, jokie buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo aktai, kurie galėtų objektyviai patvirtinti šią R. P. nurodytą aplinkybę, nebuvo sudaryti. Teismas taip pat vertino apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl civilinės ieškovės atstovo J. D. pateiktuose dokumentuose – UAB „T.“ ir bendrovės „D. L. K.-H. &V.“ 2015 m. lapkričio 23 d. skolų suderinimo akte ir bendrovės „D. L. K.-H. &V.“ išrašytose sąskaitose – nurodytų duomenų atitikties tikrovei ir padarė išvadą, kad šios abejonės nėra pagrįstos, nes dokumentų turinys sutampa su nuosekliais liudytojo M. J. parodymais, pagal kuriuos, su D. L. suderinus įsiskolinimo sumą už UAB „T.“ jam tarpininkaujant Vokietijoje įsigytus automobilius, lapkričio mėnesį, gavęs pinigų iš direktoriaus J. D., M. J. vyko atsiskaityti su šiuo tarpininku už bendrovės R. P. vadovavimo metu įsigytus automobilius. Be to, teismas pažymėjo, kad šie liudytojo M. J. parodymai atitinka ir specialistės UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatytą bendrovėje nusistovėjusią perkamų automobilių dokumentų įtraukimo į apskaitą ir saugojimo tvarką. Byloje nustatyta, kad už R. P. vadovavimo metu pirktas transporto priemones UAB „T.“ atsiskaitinėjo ne tik grynaisiais pinigais su D. L., bet ir banko pavedimais su Lenkijos bendrove „W.“. Nors apeliaciniame skunde R. P. kėlė abejones ir dėl pastarųjų atsiskaitymų, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys objektyviai patvirtina ne tik 2015 m. spalio 15 d. atliktus mokėjimus minėtai bendrovei už 2015 m. rugpjūtį ir rugsėjį įsigytas priekabas, bet ir tai, kad jokie mokėjimai už šias priekabas R. P. vadovavimo laikotarpiu nebuvo atlikti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai ir itin išsamiai atsakė į kitus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su civilinės ieškovės atstovo J. D. ir liudytojo M. J. parodymų patikimumo vertinimu, UAB „T.“ ir bendrovės „D. L. K.-H.&V.“ 2015 m. lapkričio 23 d. skolų suderinimo akte esančiais netikslumais, civilinės ieškovės atstovų neva neteisėtu manipuliavimu turimais duomenimis, siekiant nepagrįstai prisiteisti žalos atlyginimą.
14. Kasaciniame skunde nenurodoma, į kokius konkrečius esminius kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus neatsakyta, iš skundo turinio matyti, kad kasatorius tik pakartoja apeliacinio skundo argumentus – nesutinka su įrodymų vertinimu ir padarytomis teismo išvadomis, ginčija byloje nustatytas faktines aplinkybes, o tai, kaip minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Konstatuotina, kad visos šioje byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Pranas Kuconis
