Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 6 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-190-511/2020

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01315-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.7.; 2.8.4.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Taškūnui,

išteisintajam A. P., jo gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,

išteisintajam P. V.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 6 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nuosprendžiu:

A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2009 m. spalio 17 d. nusikalstama veika) trejų metų laisvės atėmimo bausme;

nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2012 m. lapkričio 1 d. nusikalstama veika) trejų metų laisvės atėmimo bausme;

išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2013 m. gegužės 26 d. nusikalstama veika) neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į A. P. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. vasario 13 d.

P. V. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2009 m. spalio 17 d. nusikalstama veika) dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2012 m. lapkričio 1 d. nusikalstama veika) dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

išteisintas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2013 m. gegužės 26 d. nusikalstama veika), neįrodžius, kad P. V. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu paskiriant galutinę subendrintą trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, šią bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsnių nuostatomis, į P. V. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2014 m. gruodžio 11 d. 20.00 val. iki 2014 m. gruodžio 13 d. 15.25 val. (dvi paros).

Nukentėjusiųjų A. S. civilinis ieškinys dėl 608 Eur turtinės žalos priteisimo bei M. A. civilinis ieškinys dėl 87 570 Eur turtinės žalos priteisimo atmesti. Civilinės ieškovės UAB „V“ civilinis ieškinys patenkintas ir iš A. P. ir P. V. UAB „V“ naudai solidariai priteista 179 313,47 Eur turtinės žalos atlyginimo. UAB „V“ naudai priteista iš A. P. ir P. V. po 280 Eur išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 6 d. nuosprendžiu:

A. P. išteisintas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį dėl 2009 m. spalio 17 d. nusikalstamos veikos bei pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį dėl 2012 m. lapkričio 1 d. nusikalstamos veikos.

P. V. išteisintas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl 2009 m. spalio 17 d. nusikalstamos veikos bei pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl 2012 m. lapkričio 1 d. nusikalstamos veikos.

UAB „V“, M. A., A. S. civiliniai ieškiniai ir UAB „V“ prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo atmesti.

Likusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Taip pat šioje byloje nuteistas S. J. (S. J.), tačiau dėl jo priimti teismų nuosprendžiai kasacine tvarka neapskųsti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, nukentėjusiųjų ir civilinio ieškovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, o P. V. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už tai, kad:

1.1. iš anksto susitarę, veikdami kartu, pagrobė didelės vertės svetimą turtą. A. P. parengė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, suteikė bendrininkui P. V. transporto priemonių vagystėms reikalingus įrankius bei prietaisus, vadovavo šiai nusikalstamai veikai, duodamas bendrininkui P. V. konkrečius nurodymus dėl transporto priemonių vagysčių. Laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 17 d. 18.30 val. iki 11.9.45 val. A. P. atvežė bendrininką P. V. į automobilių aikštelę, esančią Vilniuje, Eišiškių pl. 11, joje perdavė P. V. įrankį, specialiai pritaikytą automobilio durų spynelei išimti, ir nurodė bendrininkui P. V. pagrobti aikštelėje stovinčius ir UAB „V“ priklausančius 276 000 Lt (79 935,12 Eur) vertės vilkiką „Volvo FH13“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su 207 000 Lt (59 951,34 Eur) vertės puspriekabe „Schmitz“, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurių visa vertė sudaro 483 000 Lt (139 886,46 Eur). Po to pats A. P. pasiliko stebėti aplinkos, kad niekas nesutrukdytų vykdomam nusikaltimui, o P. V. tuo metu A. P. perduotu įrankiu išėmė vilkiko „Volvo FH13“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių spyną, pateko į vilkiko saloną ir vilkiko užvedimo spynelėje paliktu užvedimo raktu užvedė vilkiką. Po šių veiksmų A. P. perdavė P. V. globalios padėties nustatymo sistemos (GPS) slopintuvą, jį P. V. prijungė prie vilkiko 24 W maitinimo lizdo ir pagrobtu vilkiku „Volvo FH13“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) lydimas A. P., nuvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Vilniuje, Sakalaičių g. 23. Tokiu būdu A. P. ir P. V., veikdami kartu, pagrobė vilkiką „Volvo FH13“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schmitz“, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarydami UAB „V“ 483 000 Lt (139 886,46 Eur) turtinę žalą;

1.2. iš anksto susitarę, veikdami kartu, pagrobė didelės vertės svetimą turtą. A. P. parengė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, suteikė bendrininkui P. V. transporto priemonių vagystėms reikalingus įrankius bei prietaisus, vadovavo šiai nusikalstamai veikai, duodamas bendrininkui P. V. konkrečius nurodymus dėl transporto priemonių vagysčių. A. P. 2012 metų spalio mėnesio pabaigoje, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, atvežė bendrininką P. V. į automobilių aikštelę, esančią Vilniuje, Gariūnų g. 71, ir nurodė P. V. stebėti į ją atvykstančias transporto priemones. P. V. A. P. nurodymu stebėjo į šią aikštelę atvykstančias transporto priemones ir, pastebėjęs į ją atvarytus du vilkikus „Volvo“, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 29 d. 22.00 val. iki 2012 m. lapkričio 1 d. 5.05 val. per radijo ryšio stotelę pranešė apie tai A. P.. A. P., atvykęs į aikštelę, esančią Vilniuje, Gariūnų g. 71, perdavė P. V. įrankį, specialiai pritaikytą automobilio durų spynelei išimti, ir nurodė P. V. pagrobti aikštelėje stovinčius ir M. A. priklausančius 224 432,00 Lt (65 000 Eur) vertės vilkiką „Volvo FH 42T“, kurio VIN Nr. (duomenys neskelbtini), ir 224 432,00 Lt (65 000 Eur) vertės vilkiką „Volvo FH 42T“, kurio VIN Nr. (duomenys neskelbtini), tada pats pasiliko stebėti aplinkos, kad niekas nesutrukdytų vykdomam nusikaltimui. Tuo metu P. V. A. P. perduotu įrankiu išėmė vilkikų „Volvo FH 42T“, kurio VIN Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Volvo FH 42T“, kurio VIN Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių spynas, pateko į jų saloną, nuėmė vilkikų elektroninius blokus ir perdavė juos A. P.. A. P. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis anuliavo elektroninio blokavimo sistemas ir grąžino elektroninius blokus P. V., pastarasis juos įstatė atgal į vilkikus. P. V. A. P. perduotais užvedimo raktais užvedė šiuos vilkikus ir vieną po kito 2012 m. lapkričio 1 d., laikotarpiu nuo 5.05 val. iki 6.50 val., išvarė juos, lydimas A. P., į Lentvarį, Trakų rajone. Tokiu būdu A. P. ir P. V., veikdami kartu, pagrobė 224 432 Lt (65 000 Eur) vertės vilkiką „Volvo FH 42T“, kurio VIN Nr. (duomenys neskelbtini), ir 224 432 Lt (65 000 Eur) vertės vilkiką „Volvo FH 42T“, kurio VIN Nr. (duomenys neskelbtini), padarydami M. A. 448 864 Lt (130 000 Eur) turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų A. P. ir P. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad A. P. ir P. V. kaltė neįrodyta.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras M. Taškūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 189 straipsnio ir 276 straipsnio nuostatas, konstatuodamas, jog šioje byloje negalima visiškai remtis kaip įrodymu įtariamojo P. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei su tuo susijusiais įrodymais – P. V. parodymų patikrinimo vietoje nustatytais duomenimis, jo apklausomis pas tyrėją ir analogiškais duomenimis.

3.2. Dėl pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotų parodymų pažymima, kad įvertinus, jog kaltinamasis P. V., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, davė priešingus parodymus nei apklausiamas teisme bylos nagrinėjimo metu, teismas turėjo teisę pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus, remiantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Be to, pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, o apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Nustatyta, kad P. V., būdamas įtariamasis, ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas 2014 m. gruodžio 22 d. Jo apklausos metu dalyvavo prokuroras ir P. V. gynėjas. Iš nurodytų nuostatų matyti, kad BPK 189 straipsnyje nenustatyta, jog apie vykdomą įtariamojo apklausą turi būti pranešta kitiems tos bylos įtariamiesiems ar jų gynėjams, kaip tai yra nurodyta liudytojo ar nukentėjusiojo apklausą ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją reglamentuojančiose BPK nuostatose. Be to, P. V. dalyvavo faktiškai visuose teisiamuosiuose posėdžiuose, kuriuose buvo atliekamas įrodymų tyrimas ir kuriuose dalyvavo A. P. bei jo gynėjas, o bylą nagrinėjant teisme A. P. ir jo gynėjas turėjo galimybę ne kartą P. V. užduoti klausimus. Aplinkybė, kad P. V. teisme teikė priešingus paaiškinimus nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nesutrukdė A. P. ir jo gynėjui užduoti klausimų apie P. V. parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šiuo atveju nebuvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti principai, o P. V. parodymai, duoti 2014 m. gruodžio 22 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra pripažintini tinkamu bei leistinu įrodymu šioje byloje.

3.3. Nors bylos nagrinėjimo metu kaltinamųjų gynėjai teigė, kad P. V. buvo įbaugintas ir suklaidintas, davė parodymus Lietuvoje būdamas nelaisvas, paveiktas Estijos Respublikos pareigūnų, kurie jam už atlygį siūlė apkalbėti A. P., ir dėl to jo parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui negali būti pripažinti leistinu įrodymu, teismas šiuos gynybos argumentus pripažįsta nepagrįstais. P. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai ir šiuo aspektu gali būti pripažinti savarankišku įrodymu. Parodymai buvo duoti dalyvaujant P. V. gynėjui – advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk). P. V. apklausos metu (2014 m. gruodžio 22 d.) pats nurodė, kad parodymus duoda savo noru, Estijoje davė teisingus parodymus, taip pat Estijoje buvo sulaukęs grasinimų iš A. P., kuris sakė, kad P. V. niekur nepasislėps. Iš P. V. apklausos protokolo (25 t., b. l. 101–103) matyti, kad apklausos pradžioje šiam buvo pasiūlyta papasakoti viską, kas jam yra žinoma. P. V. pats pasakojo apie įvykius, o ne atsakinėjo į jam užduodamus klausimus. Dėl to teigti, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu P. V. buvo užduodami menami klausimai, kurių pagrindu buvo suformuluoti jo parodymai, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo teiginiui, kad P. V. parodymus davė būdamas nelaisvas, kadangi P. V. 2012 m. gruodžio 22 d. buvo laisvas jau 9 dienas. Per šį laikotarpį jis, be kita ko, galėjo pasirūpinti gynėju pagal susitarimą, t. y. ne valstybės skirta, bet savo paties surasta gynyba.

3.4. Paneigta ir P. V. versija, kad 2014 m. gruodžio 12 d. apklausų pas tyrėją N. M. metu jam buvo užduodami menami klausimai. N. M., apklausta kaip liudytoja teisme, kategoriškai nurodė, jog P. V. apklausų metu nebuvo užduodami menami klausimai, jis pats savo noru papasakojo įvykių aplinkybes. Tyrėjos N. M. paaiškinimais neabejojama, kadangi byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad ji turi tikslą apkalbėti P. V. ar kitus šioje byloje kaltinamus asmenis. Taip pat paneigta ir P. V. versija, kad parodymų patikrinimo vietoje metu ne jis pareigūnams rodė kelią, kur važiuoti, bet buvo pareigūnų vežamas į jų parinktas vietas. Liudytojos N. M. teigimu, P. V. parodymų patikrinimo vietoje metu pats nurodė, kur reikia važiuoti, ir rodė kelią iki įvykio vietų ir tų vietų, į kurias jis nuvarė pagrobtus vilkikus.

3.5. Neįrodyta, kad P. V. parodymams ikiteisminio tyrimo metu darė įtaką ir Estijos Respublikos pareigūnai. Nors P. V. teigia, kad jam Estijos pareigūnai siūlė apsaugą (naują tapatybę jam ir jo sugyventinei V. S. bei naują būstą Skandinavijoje) už tai, kad jis apkalbės A. P., t. y. papasakos apie jų neva įvykdytas vilkikų vagystes, o vėliau apsaugos jam nedavė, teisme apklaustas Estijos Respublikos pareigūnas – tyrėjas S. P. (S. P.) paaiškino, kad P. V. iš tikrųjų buvo pasakota apie galimą liudytojo (pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą – liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas) apsaugos programos taikymą jam ir jo šeimai. Pažymi, kad apie šią programą buvo siūlyta ne dėl šios Lietuvoje nagrinėjamos ir ne dėl Estijos Respublikoje P. V. ir A. P. iškeltos ir išnagrinėtos bylos, o dėl visai kito tyrimo, bylos. Be to, liudytojas S. P. nurodė, kad P. V. parodymai, kaip ir liudytojos V. S., apklaustos Estijos Respublikoje, parodymai, nebuvo reikšmingi. Pagal bylos duomenis, P. V. Estijos Respublikos pareigūnams davė paaiškinimus apie gausybę galimai jo kartu su A. P. įvykdytų vagysčių jau po to, kai pats atsisakė galimos savo ir savo šeimos narių apsaugos. Be to, V. S. paaiškinimai buvo duoti jai atsisakius apsaugos. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad kai teisme P. V. buvo apklausiamas apie tai, kada jis suprato, kad jam Estijos Respublikos pareigūnai liudytojo apsaugos nesuteiks, jis nurodė, kad nuo to momento, kai jį, vykstantį iš Estijos į Lietuvą, perėmė Latvijos pareigūnai ir pasienyje sulaikė Lietuvos pareigūnai. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad šių asmenų parodymai Estijos Respublikoje buvo gauti juos suklaidinant dėl galimos liudytojų apsaugos ir tokiu būdu įtikinant duoti paaiškinimus.

3.6. Kasaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į P. V. paaiškinimų teisme nenuoseklumą dėl šio parodymų apie A. P.. Pateikiamos skirtingos versijos vertinamos kritiškai. Akcentuojamas ir P. V. paaiškinimų prieštaringumas bylos medžiagai dėl šio susitarimo su Estijos pareigūnais ir kaltės dėl įvykdytų vagysčių prisiėmimo.

3.7. Ikiteisminio tyrimo veiksmo, t. y. parodymų patikrinimo vietoje, protokole užfiksuoti duomenys gali būti laikomi įrodymu. Esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, atliekant šį veiksmą, nenustatyta. P. V. nurodyta judėjimo trajektorija (nuo Eišiškių pl. iki Sakalaičių g. 23) atitinka tikrovę. Tai, kad P. V. nenurodė tikslios degalinės vietos Eišiškių pl., nesudaro pagrindo šio patikrinimo metu nustatytų duomenų pripažinti nepatikimais ar neleistinais. Priešingai, tai paneigia P. V. poziciją teisme, kad jis pats kelio nerodė, jį vežė pareigūnai. Pareigūnams buvo žinoma, kokioje konkrečiai degalinėje Eišiškių pl. buvo pagrobtas vilkikas su puspriekabe, todėl, jiems rodant įvykių vietas, ir ši vieta P. V. galėjo būti tiksliai nurodyta. Nors prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtoje fotolentelės Nr. 1 fotonuotraukoje Nr. 1 nėra užfiksuota, kad rodoma vieta tikrai yra Sakalaičių g. 23, netikėti po šia nuotrauka nurodytais duomenimis (tai, kad P. V. rodo aikštelę, esančią adresu: Sakalaičių g. 23, Vilnius, kur paliko pagrobtą vilkiką su puspriekabe) nėra pagrindo. Be to, gynėjų nurodyta aplinkybė, jog P. V. yra pasirašęs parodymų patikrinimo vietoje protokolų paskutiniuose lapuose ir dėl to jis galėjo viso protokolo net ir neskaityti (nežinoti, kas ten parašyta), yra nepagrįsta. Nei BPK, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas įtariamajam pasirašyti kiekviename parodymų patikrinimo vietoje protokolo lape. Tai patvirtina ir šio protokolo nustatyta forma, iš kurios matyti, kad įtariamasis ir kiti atliekant šį veiksmą dalyvavę asmenys pasirašo tik protokolo pabaigoje (paskutiniame puslapyje). Aplinkybė, kad prie 2014 m. gruodžio 13 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtoje fotolentelėje Nr. 1 nurodytas kitas ikiteisminio tyrimo numeris nei pačiame protokole, šio dokumento esmės nekeičia ir nepaneigia. Pats P. V. teisme pripažino, kad Sakalaičių g. 23 jis buvo atliekant parodymų patikrinimą vietoje, tai buvo fiksuojama fotografuojant.

3.8. Byloje taip pat kilo ginčas dėl to, ar Estijos Respublikos baudžiamosios bylos duomenys, gauti pagal Europos tyrimo orderį, gali būti pripažįstami įrodymais šioje byloje. Estijos Respublikos baudžiamosios bylos duomenys į bylą buvo išreikalauti prokuroro prašymu, jam siekiant įrodyti faktinę aplinkybę, jog A. P. ir P. V. moka naudotis priemonėmis, skirtomis vilkikui pagrobti. Minėtoje Estijos Respublikos nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo apklausti tie patys asmenys kaip ir šioje byloje, t. y. P. V., A. P. ir V. S., kuriems ir šioje byloje kaltinamieji bei jų gynėjai turėjo galimybę užduoti klausimus, ir nors užsienio byla buvo nagrinėjama dėl kitų nusikalstamų veikų nei ši byla, ji buvo užbaigta pagal kaltinamųjų ir prokuroro susitarimą, aptariami duomenys savarankiškais įrodymais pirmosios instancijos teismo nebuvo pripažinti, tačiau tai yra duomenys, kurie gali turėti įtaką formuojant teismo vidinį įsitikinimą ir kurių pagrindu gali būti tikrinami byloje esantys įrodymai.

3.9. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino P. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir su tuo susijusius duomenis įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, juos atmesdamas, pažeidė BPK 20, 189, 276 straipsnių reikalavimus ir taikomą teismų praktiką, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacinėje teismo instancijoje ribų

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo ir panaudojimo teisėtumas ar nurodomas jų vertinimo taisyklių pažeidimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar gaunant, panaudojant, vertinant įrodymus nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

6. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-222/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-222/2011">2K-222/2011</a>). Šiuo aspektu kasaciniame skunde jokių argumentų nepateikiama.

7. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad negalima visiškai remtis kaip įrodymu įtariamojo P. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei su tuo susijusiais įrodymais – P. V. parodymų patikrinimo vietoje nustatytais duomenimis, jo apklausomis pas tyrėją ir analogiškais duomenimis, be kita ko, pažeidė BPK 189 ir 276 straipsnių nuostatas. Pažymėtina, kad BPK 189 straipsnyje nustatyti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos įtariamojo apklausos, BPK 276 straipsnyje – kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo pagrindai ir tvarka, tačiau apie šiuose BPK straipsniuose įtvirtintų nuostatų pažeidimą kasaciniame skunde argumentų taip pat nepateikta.

8. Nesant kasaciniame skunde pateiktų argumentų dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo bei BPK 189 ir 276 straipsniuose įtvirtintų nuostatų pažeidimo, šios kasacinio skundo dalys nenagrinėtos.

9. Didelė kasacinio skundo dalis grindžiama kasatoriaus pateikiama išteisintojo P. V. ir gynėjų pateiktų versijų kritika, pvz., dėl parodymų davimo Estijos Respublikos pareigūnams aplinkybių, A. P. apkalbėjimo aplinkybių, parodymų patikrinimo procesinio veiksmo atlikimo aplinkybių ir pan., tuo remdamasis kasatorius pateikia savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik teisės taikymo aspektu.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

10. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertinio tinkamai, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas vertino ne visumą bylos įrodymų, bet atsietai vienus nuo kitų, pasirinkdamas tik kaltinamuosius teisinančius įrodymus, nors privalėjo įvertinti visus. Taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino įrodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų P. V. parodymų, P. V. parodymų patikrinimo vietoje, jo apklausų, atliktų tyrėjo duomenų, taip netinkamai taikė BK 20 straipsnio nuostatas. Kasaciniame skunde nėra tiesiogiai nurodyta, kokius esminius baudžiamojo proceso pažeidimus padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau iš kasacinio skundo turinio išplaukia, kad kasatorius esminiais laiko BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

11. BPK 20 straipsnyje įtvirtinta išskirtinė teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>).

12. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-253-303/2015).

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>).

14. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. P. ir P. V. kaltės įrodytumo, motyvuotai nurodė, kodėl teismas daro priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl A. P. ir P. V. kaltės grindė P. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kuriuos P. V. paneigė bylos teisminio nagrinėjimo metu ir kurie vertintini kaip nepatikimi dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų aplinkybių; kad nė vienas iš liudytojų, kurių parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat buvo grindžiamas kaltinimas, nedavė parodymų, tiesiogiai patvirtinančių A. P. bei P. V. kaltę, be to, teisme šie liudytojai nepatvirtino net ir tų parodymų, netiesiogiai siejančių kaltinamuosius su jiems pareikštais kaltinimais; pirmosios instancijos teismas įrodymais pripažino duomenų, kurie nėra savarankiškas įrodymų šaltinis ir gali būti tik priemonė byloje esantiems įrodymams patikrinti, ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, be to, pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. P. ir P. V. kaltais, pažeidė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą.

15. Visapusiškai išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis – išteisintųjų P. V. ir A. P., liudytojų I. S., R. S., D. P., R. G., G. B., I. G., J. G., A. V. ir S. V., S. P. parodymus, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo ir kitų byloje tirtų dokumentų turinį, apeliacinės instancijos teismas padarė argumentuotą išvadą, kad išteisintojo P. V. parodymai yra vieninteliai tiesioginiai ir lemiami duomenys, kurių pagrindu A. P. su P. V. pripažinti kaltais dėl dviejų iš trijų jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo.

16. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>).

17. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad P. V. parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui ir kuriuos skunde nurodo kasatorius, gauti įstatymo nustatyta tvarka, todėl šiuo aspektu gali būti pripažinti įrodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies sutiko su tokia išvada. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, viena vertus, šie parodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra leistinas įrodymas byloje, kiek tai susiję su pateiktais kaltinimais pačiam P. V. ir kiek juos galima atsieti nuo kaltinimų A. P., kita vertus, P. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra leistinas A. P. kaltės įrodymas, nes šioje apklausoje A. P. nebuvo suteikta teisė dalyvauti ir užduoti kaltinimo liudytojui klausimų.

18. Dėl pastarosios apeliacinio teismo išvados sutiktina su prokuroro kasacinio skundo argumentais, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išdėstyta išvada dėl P. V. parodymų įrodymų leistinumo požiūriu A. P. atžvilgiu nepagrįsta, nes baudžiamojo proceso įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant įtariamąjį apklausose privalo dalyvauti kiti galimi ar byloje tokį procesinį statusą jau turintys įtariamieji. Kita vertus, vadovaujantis EŽTT išaiškinimais, kurie ne kartą pakartoti ir kasacinio teismo praktikoje, kaltinamojo teisė turėti veiksmingą galimybę ginčyti jį kaltinančius įrodymus paprastai reikalauja, kad jis turėtų galimybę patikrinti jį kaltinančių liudytojų parodymų tikrumą bei patikimumą žodžiu apklausiant juos jam dalyvaujant, tuo metu, kai liudytojas duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10, 105 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).

19. Šioje byloje nenustatyta, kad P. V. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti pažeidžiant BPK nustatytą tvarką. Be to, nagrinėjamoje byloje P. V., kaip ir A. P., dalyvavo nagrinėjant bylą teisme, jis ir jo gynėjas turėjo galimybę užduoti kaltinamajam P. V. klausimus, taip pat ir dėl kaltinimui palankių P. V. parodymų, jo duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad nedalyvavimas P. V. duodant parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui kaip nors būtų pažeidęs A. P. teisę į gynybą bei sąžiningą ir teisingą procesą.

20. Vis dėlto, sutinkant su prokuroro argumentais dėl pirmiau aptartos apeliacinio teismo nurodytos klaidingos išlygos vertinant P. V. parodymus įrodymų leistinumo aspektu, nėra pagrindo konstatuoti, kad taip buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.

21. Tikrindamas apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, turi patikrinti ir tai, ar nuteistojo kaltė grindžiama patikimais įrodymais, ar surinkti įrodymai yra pakankami asmens kaltei pagrįsti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-532/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-532/2012">2K-532/2012</a>, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTAtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-90-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-90-976/2016">2K-90-976/2016</a>).

22. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad A. P. ir P. V. kaltė grindžiama vien tik pastarojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, ir kad šie parodymai negali būti vertinami kaip patikimi.

23. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra argumentuota ir pagrįsta byloje ištirtų bylos duomenų tiek atskirai, tiek ir jų visumos vertinimu, pakankamai išsamiai aptartu nuosprendyje. Jais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad visų pirma P. V. turėjo motyvą duoti save kaltinančius parodymus Lietuvoje, nes turėjo patirties Estijoje, kur tokia procesinė taktika padėjo išvengti realios bausmės arba galėjo garantuoti imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo, taip pat kad jam būtų sušvelninta kardomoji priemonė; P. V. parodymai abejotini, nes šabloniškus ir „detalius“ parodymus apie jo ir A. P. tariamai padarytas veikas jis davė tiek dėl dviejų veikų, už kurias jie su A. P. pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti kaltais, tiek ir dėl trečiosios veikos, kuria jie buvo kaltinami, tačiau pirmosios instancijos teismo buvo išteisinti, A. P. pateikus pastarojo alibi patvirtinantį vaizdo įrašą; nekonkrečios, be to, ir neįtikėtinos P. V. nurodytos atsikratymo puspriekabe ir kroviniu aplinkybės po 2009 m. spalio 17 d. vilkiko vagystės; byloje surinkti įrodymai nepatvirtina tarpinių aplinkybių, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas P. V. ir A. P. kaltę dėl 2012 m. lapkričio 1 d. vilkiko vagystės, t. y. kad P. V. sekė automobilių stovėjimo aikštelę iš baltos spalvos mikroautobuso, kurį A. P. Lentvaryje, UAB „K“ teritorijoje, pasiskolino iš D. P., ir kad P. V. į šios vagystės vietą vyko A. P. automobiliu „VW Passat“; jo parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui apie tai, kad pagrobti vilkikai 2012 m. lapkričio 11 d. buvo nuvaryti į UAB „K“ teritoriją Lentvaryje, nepatvirtina jokie bylos duomenys; P. V. ikiteisminio tyrimo teisėjų duoti parodymai, kur jis nakvodavo tuo laikotarpiu, kai buvo sekama automobilių stovėjimo aikštelė, esanti prie Gariūnų turgavietės, ir kur A. P. neva perprogramavo dviejų vilkikų apsaugos nuo vagystės blokus, prieštaringi; P. V. parodymai apie tai, kokiu būdu vilkikai buvo išvaryti iš saugomos aikštelės prie Gariūnų, nesutampa su apsaugos darbuotojų parodymais ir bylos dokumentuose užfiksuotais duomenimis; apsaugos darbuotojų liudytojų I. G. ir G. B. pateiktas asmenų, vairavusių pagrobtus vilkikus, išvaizdos apibūdinimas neatitinka P. V. išvaizdos; nepaneigti liudytojų V. S., J. G., A. V. ir S. V. parodymai, patvirtinantys, kad 2012 m. lapkričio 1 d. A. P. ir P. V. buvo ne Vilniuje, t. y. ne ten, kur buvo padaryta jiems inkriminuojama vagystė.

24. Pagal BPK 196 straipsnio nuostatas parodymų patikrinimas vietoje atliekamas siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti. Taigi atitinkamo asmens parodymų patikrinimo metu gauti duomenys yra išvestiniai iš to asmens parodymų, siekiant juos patikrinti bei patikslinti. Apeliacinės instancijos teismui dėl pirmiau aptartų aplinkybių nustačius, kad P. V. parodymai nepatikimi ir jais negalima vadovautis, nėra pagrindo svarstyti ir dėl šių parodymų patikrinimo vietoje įrodomosios reikšmės.

25. Kadangi pašalinti kilusių abejonių dėl minėtų P. V. parodymų teisingumo nepavyko, jas apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino kaltinamųjų naudai.

26. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, skundžiamo teismo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismo padarytų BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai ir teismo sprendimo turiniui. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad P. V. ir A. P. kaltė neįrodyta, grindžiamos įvertinus byloje surinktų duomenų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Vien tik prokuroro nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), kasacinės instancijos teismui nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą.

Teisėjai

Aurelijus Gutauskas

Armanas Abramavičius

Eligijus Gladutis