Baudžiamoji byla Nr. 2K-191-495/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18297-2018-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.2;
2.1.7.1; 2.1.4.11.3.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.1.7.4.4;
2.3.4.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
išteisintojo A. S. gynėjui advokatui Romanui Lupeikai,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. Š. gynėjo advokato Jono Špelverio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Plungės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:
D. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 4500 Eur (90 MGL dydžio) bauda, ją paskirta sumokėti per du mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.
Nukentėjusiajam L. D. priteista iš civilinės atsakovės ADB „Gjensidige“ 5000 Eur, iš nuteistosios D. Š. – 3200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
A. S. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Plungės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu D. Š. išteisinta pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
A. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 4500 Eur (90 MGL dydžio) bauda, ją paskirta sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteista nukentėjusiajam L. D. žalai atlyginti iš A. S. 4000 Eur, iš civilinės atsakovės ADB „Gjensidige“ – 4200 Eur.
Teisėjų kolegija, išklausiusi išteisintojo A. S. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. Š. nuteista už tai, kad 2018 m. balandžio 20 d. apie 7.55 val. (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Audi 80“, elgdamasi neatsargiai, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ir kitų asmenų saugumui, atlikdama posūkio į kairę išvažiavimo iš kelio manevrą, nedavė kelio jos vairuojamą automobilį lenkiančiam automobiliui „Volkswagen Passat“, kurį vairavo A. S., ir su juo susidūrė; eismo įvykio metu sunkiai sutrikdyta automobilio „Volkswagen Passat“ keleivio L. D. sveikata. Taip D. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 punkto (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai), 101 punkto (prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams), 103 punkto (išvažiuodamas iš kelio, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms (dviračiams ir kitoms) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.
2. Šios instancijos teismo nuosprendžiu A. S. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo tuo, kad 2018 m. balandžio 20 d. apie 7.55 val. Kretingos r., Darbėnų mstl., kelio Darbėnai–Šventoji 0,450 km, Palangos g., ties pastatu Nr. 11, vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, elgdamasis neatsargiai, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ir keleivio saugumui ir kelionės metu užtikrintų saugumą, viršijo didžiausią leistiną 50 km/h greitį, važiuodamas apie 60 km/h greičiu, nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, ignoruodamas kelio ženklinimą – ištisinę horizontaliojo kelio ženklinimo liniją (KET 3 priedo 1.1 punktas), skiriančią priešingų krypčių eismo juostas, nevažiavo dešiniau nuo jos, pradėjęs priešais ta pačia kryptimi važiuojančio D. Š. vairuojamo automobilio „Audi 80“ lenkimą, neįsitikino eismo saugumu, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su automobiliu „Audi 80“, šiam sukant į kairėje esantį įvažiavimą; eismo įvykio metu sunkiai sutrikdyta automobilio „Volkswagen Passat“ keleivio L. D. sveikata. Taip A. S. pažeidė KET 9 punkto (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai), 18 punkto (vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti), 117 punkto (jeigu yra ištisinė horizontaliojo ženklinimo linija (vienguba ar dviguba), skirianti priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos), 119 punkto (vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto), 127 punkto (vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio), 137 punkto (jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad D. Š. veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių, tuo tarpu A. S. padarė šiame baudžiamajame įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką. Teismas konstatavo, kad D. Š. pradėjo posūkio į kairę manevrą, nepažeisdama KET 109 punkto reikalavimų, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog D. Š. pažeidė Kelių eismo taisykles, tik A. S. nurodo, kad ji nerodė posūkio signalo, jokie kiti įrodymai nepaneigia, kad D. Š. nerodė posūkio signalo. A. S. vairuojamas automobilis buvo ta pačia kryptimi atvažiavęs, D. Š. automobilį lenkiantis, automobilis, kuris viršijo leistiną greitį. Kiekvienas vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams, o esant nustatytai aplinkybei, kad A. S. viršijo leistiną greitį, kirto kelio ištisinio ženklinimo liniją, laikytina, kad jo veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais. Teismo vertinimu, A. S. dėl neatidumo nepastebėjo priekyje ta pačia kryptimi važiuojančio automobilio rodomo posūkio signalo ir atliko nesaugų lenkimą.
4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, skundžiamame nuosprendyje išdėstė tik abejones dėl atskirų įrodymų, išvadų dėl priežastinio ryšio nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių ištyrimu, pripažindamas, jog A. S. padarė BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą, o D. Š. dėl šios veikos išteisindamas, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl jų kaltės. Šis teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog D. Š. būtų pradėjusi rodyti kairiojo posūkio signalą ir persirikiavusi posūkiui į kairę dar prieš A. S. pradedant lenkimo manevrą, priešingai, 2019 m. spalio 11 d. ekspertizės aktu Nr. 11K-269(19) nustatytas D. Š. važiavimo greitis pradedant posūkio manevrą ir šio manevro atlikimo trajektorija paneigia D. Š. versiją apie jos vykdyto manevro atlikimo eigą. Be to, minėtu ekspertizės aktu nenustatyta, kad A. S., vykdydamas lenkimo manevrą, būtų viršijęs didžiausią leistiną važiavimo greitį. Teismas pažymėjo, kad aptariamu atveju D. Š. nebuvo pagrindo būti įsitikinusiai, jog iš paskos važiuojanti transporto priemonė toje vietoje negali pradėti lenkimo manevro, nes kelio atkarpa, kurioje įvyko eismo įvykis, pažymėta kelio ženklinimo linija 1.6 „Artėjimo linija“, leidžiančia ją kirsti iš abiejų pusių. Šios kelio atkarpos iki sankirtos su įvažiavimu į kiemą ilgis – 31,20 m, jis yra pakankamas lenkimo manevrui pradėti, todėl „Audi 80“ vairuotoja D. Š., prieš išvažiuodama iš kelio, t. y. sukdama į kairę, privalėjo ne tik iš anksto rodyti kairiojo posūkio signalą ir įsitikinti, kad nėra priešinga kryptimi atvažiuojančių transporto priemonių, bet ir įvertinti, ar nėra ją lenkiančių. Šiuo atveju D. Š., sukdama į kairę ir nepraleisdama ją lenkiančio automobilio, A. S. vairuojamam automobiliui sudarė kliūtį ir A. S. neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo nei važiuodamas modeliavimo metu nustatytu 48 km/h greičiu, nei didžiausiu leistinu 50 km/h greičiu. Taigi eismo įvykis buvo nulemtas ne A. S., o D. Š. padaryto KET pažeidimo, kai ši, sukdama į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, taip savo veiksmais ji sudarė kliūtį A. S. vairuojamam automobiliui, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta su A. S. važiavusio keleivio L. D. sveikata. Bylos įrodymai nepatvirtina, kad A. S., atlikdamas lenkimo manevrą, būtų padaręs jam inkriminuotus KET pažeidimus, dėl kurių būtų kilęs eismo įvykis. Vienas iš pasitvirtinusių A. S. inkriminuotų KET pažeidimų – ištisinės horizontaliojo ženklinimo linijos kirtimas lenkimo manevro, kuris toliau buvo tęsiamas jau esant punktyriniam ženklinimui, pradžios metu (KET 117 punktas) – niekaip nelėmė eismo įvykio kilimo.
III. Kasacinio skundo argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistosios D. Š. gynėjas advokatas J. Špelveris prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl D. Š. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir A. S. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį A. S. nuteistas, o D. Š. išteisinta. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šis teismas neteisingai vertino tiriamo įvykio aplinkybes, bylos faktinius duomenis, netinkamai sprendė įrodymų patikimumo bei leistinumo klausimą ir padarė prieštaringas išvadas, nes privalėjo vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami kaltinamosios D. Š. naudai. Tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
5.2. Kasatoriaus vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, o D. Š. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisinta, nesant jos veiksmuose šio nusikaltimo sudėties, yra teisėtas ir pagrįstas.
5.3. Nuteistojo gynėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei jų pagrindu padaryta išvada, jog byloje neįrodyta, kad D. Š. pažeidė KET reikalavimus. Šios instancijos teismas teisingai įvertino kaip nepatikimus A. S. parodymus apie tai, kad D. Š., vairuodama automobilį, nerodė kairio posūkio signalo, kad jis (A. S.) nematė ir prieš jį važiuojančio D. Š. vairuojamo automobilio stabdymo ženklo – „Stop“ signalo. Kasatorius pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. S. eismo įvykio metu viršijo leistiną greitį (A. S. parodymai, 2018 m. spalio 30 d. specialisto išvada), kirto kelio ženklinimo liniją, todėl jo veiksmai yra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais. Tuo tarpu D. Š. posūkį į kairę pradėjo daryti nepažeisdama KET 109 punkto reikalavimų. Byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių, kad ji, prieš sukdama į kairę, rodė posūkio signalą ir spaudė automobilio stabdžių pedalą, todėl paskui jos vairuojamą automobilį važiavęs A. S. turėjo tai matyti ir tinkamai įvertinti. Jeigu A. S. būtų buvęs atidus ir laiku pastebėjęs priekyje važiuojančio automobilio posūkio ir stabdžių signalus, būtų pristabdęs savo automobilį ir susidūrimo išvengęs. Taigi jis buvo neatidus, todėl yra atsakingas už eismo įvykio sukeltus padarinius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. Š. išteisino pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nenustatęs objektyvių jos kaltės įrodymų, tuo tarpu A. S. veiksmuose yra visi jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai.
5.4. Apeliacinės instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu paskyręs autotechninę ekspertizę, rėmėsi tik 2019 m. spalio 11 d. ekspertizės akto Nr. 11K-269(19) išvadomis ir nepagrįstai konstatavo, jog eismo įvykis buvo nulemtas ne A. S. padaryto KET pažeidimo (greičio viršijimo), o D. Š. veiksmų, kai ši, sukdama į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, taip, pažeisdama KET reikalavimus, sudarė kliūtį A. S. vairuojamam automobiliui, šiam atliekant lenkimo manevrą. Kasatorius nesutinka su tokia šios instancijos teismo išvada, kadangi byloje, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nustatyta, jog D. Š. buvo pradėjusi rodyti kairiojo posūkio signalą ir persirikiavusi posūkiui į kairę dar prieš A. S. pradedant lenkimo manevrą. Darydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas vadovavosi minėtu (2019 m. spalio 11 d.) ekspertizės aktu, kuriame pateikta daug eismo įvykio interpretacijų, pateiktos tik tikėtinos, įvairiais skaičiavimais pagrįstos išvados, todėl jomis nėra pagrindo besąlygiškai vadovautis. Kasatorius pažymi, kad tiek 2018 m. spalio 30 d. specialisto išvadą Nr. 11K-288(18), tiek 2019 m. spalio 11 d. ekspertizės aktą Nr. 11K-269(19) pateikė ekspertas V. Pačebutas. Kadangi specialisto išvadoje ir ekspertizės akte pateiktos išvados yra skirtingos ir daugeliu atvejų tik tikėtinos, teismas turėjo jas vertinti kitų bylos įrodymų kontekste. Šiuose procesiniuose dokumentuose skirtingai įvertintos tiriamos aplinkybės ir vairuotojų D. Š. bei A. S. veiksmai, todėl turėjo būti pavesta atlikti ekspertizę kitam specialistui arba paskirta komisinė ekspertizė. Ekspertizės aktas turėjo būti pripažintas nepatikimu įrodymu. Be to, svarbu ir tai, kad, paskiriant atlikti ekspertizę, ekspertui nebuvo pateiktas vienas pagrindinių klausimų – kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga ir kurio vairuotojo veiksmai tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu bei atsiradusiomis pasekmėmis.
5.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ekspertizės aktu nustatytas D. Š. važiavimo greitis pradedant posūkio manevrą ir šio manevro atlikimo trajektorija paneigia D. Š. versiją apie jos vykdyto manevro eigą. Jokie bylos duomenys (ir nustatyti ekspertizės akte) negali paneigti D. Š. važiavimo greičio iki susidūrimo, taip pat aplinkybių, kad ji važiavo su įjungtu posūkio signalu ir iki posūkio automobilis judėjo lėtėdamas, nes buvo stabdomas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepripažino nepatikimais D. Š. parodymų. Jos parodymai viso bylos proceso metu buvo nuoseklūs, nederinti prie nustatytų eismo įvykio aplinkybių, todėl teismas turėjo juos pripažinti patikimais ir jais vadovautis. Tuo tarpu A. S. keitė parodymus ir derino juos prie sau palankių aplinkybių, gerai žinodamas, kurias aplinkybes jam palanku patvirtinti, o kurias – paneigti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bylos įrodymai nepatvirtina, jog A. S., atlikdamas lenkimo manevrą, padarė jam inkriminuotus KET pažeidimus, dėl kurių kilo eismo įvykis, o pasitvirtinęs vienas iš inkriminuotų KET pažeidimų – ištisinės horizontaliojo ženklinimo linijos kirtimas lenkimo manevro, kuris toliau buvo tęsiamas jau esant punktyriniam ženklinimui, pradžios metu (KET 117 punktas) – niekaip nelėmė eismo įvykio kilimo. Priešingai, A. S. ne tik kirto ištisinę liniją, bet ir, būdamas neatsargus, viršijo leistiną važiavimo greitį ir nepaisė kito priekyje važiuojančio automobilio vairuotojo rodomų posūkio ir stabdymo signalų, šie veiksmai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. Dėl to kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. Š. veiksmuose yra BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai.
5.6. Nuteistosios gynėjas atkreipia dėmesį ir tai, kad teismai nesvarstė galimybės pripažinti vairuotojų abipusės kaltės, nors byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui dėl abiejų kaltinamųjų.
5.7. Be kita ko, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo D. Š. paskirta bausmė – bauda – yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai nusikalstamai veikai, neatitinka kaltininkės asmenybės, prieštarauja teisingumo principui, todėl galėtų būti sumažinta iki minimalaus dydžio, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju yra visi pagrindai nuteistajai skirti švelnesnę bausmę, negu nustatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Turėtų būti atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (neatsargus nusikaltimas), kaltės formą (neatsargi kaltė), nuteistosios asmenybę. Nuteistoji anksčiau neteista, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, išlaiko du mažamečius vaikus, be to, yra pagrindas manyti, kad ji ateityje laikysis įstatymų ir nedarys analogiškų nusikalstamų veikų. Kasaciniam teismui pateikti duomenys patvirtina, kad šeimos pajamos yra nedidelės ir tik minimaliai užtikrina nuteistosios šeimos būtiniausius poreikius. Minimalaus dydžio baudos paskyrimas paskatintų D. Š. ateityje laikytis įstatymų ir nenusikalsti, išlaikyti stiprius socialinius ryšius su visuomene ir darbo aplinka, taip pat dirbti ir būti naudinga visuomenei. Paskyrus tokią bausmę, būtų įgyvendintas teisingumo principas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistosios D. Š. gynėjo advokato J. Špelverio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
7. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo D. Š. nuteista pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su šio teismo motyvais bei padarytomis išvadomis dėl priežastinio ryšio tarp jos veikos ir kilusių padarinių.
8. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nuteistosios gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, kritikuojamas atskirų įrodymų vertinimas (išteisintojo A. S. parodymai, 2019 m. spalio 11 d. ekspertizės aktas Nr. 11K-269(19)), savaip interpretuojami nuteistosios D. Š. parodymai, 2018 m. spalio 30 d. specialisto išvada ir jų pagrindu prašoma daryti kitokias išvadas nei skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
9. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimo, nurodyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymius D. Š. veiksmuose šios instancijos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 281 straipsnio 3 dalį taikyti, nustatytos nepadarant BPK pažeidimų.
10. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – konkretų Kelių eismo taisyklių pažeidimą (pažeidimus) ir jo padarinius, bet ir priežastinį ryšį tarp jų. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus, o kai pažeidimus padaro keli eismo dalyviai – kurio eismo dalyvio veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais.
11. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo esmė – nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją taip, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvių padarytas taisyklių pažeidimas, paliekant kito dalyvio KET pažeidimą ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-578/2011, 2K-228-303/2015). Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.
12. Nagrinėjama baudžiamoji byla buvo perduota teismui kaltinant A. S. ir D. Š. padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. A. S. inkriminuoti KET 9, 18, 117, 119, 127, 137 punktų pažeidimai, D. Š. – KET 9, 101, 103 punktų pažeidimai, nulėmę eismo įvykio, kurio metu buvo sunkiai sužalotas A. S. vairuojamo automobilio keleivis L. D., kilimą. A. S. buvo kaltinamas atlikęs nesaugų D. Š. vairuojamo automobilio, atliekančio kairio posūkio manevrą, lenkimą (viršydamas leistiną 50 km/h greitį, kirsdamas ištisinę horizontalaus kelio ženklinimo liniją), o D. Š.– vykdydama posūkio į kairę išvažiavimo iš kelio manevrą, nedavusi kelio jos vairuojamą automobilį lenkiančiam A. S. automobiliui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad būtent A. S. padaryti KET pažeidimai nulėmė eismo įvykio kilimą, ir priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu, D. Š. priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šis teismas apsiribojo išvada, kad ji KET 109 punkto reikalavimų (sukdamas į kairę ne sankryžoje, vairuotojas privalo duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms) nepažeidė, o jai inkriminuotų KET 9, 101, 103 punktų pažeidimų neanalizavo ir dėl jų jokių išvadų nepadarė.
13. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė priešingą išvadą, t. y. nustatė, kad tiriamoje eismo įvykio situacijoje, D. Š., pažeisdama KET reikalavimus (9, 101, 103 punktai), sudarė kliūtį ją lenkiančiam A. S. vairuojamam automobiliui, todėl A. S. neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sužalotas lenkiančio automobilio keleivis L. D. Būtent automobilio „Audi 80“ vairuotoja D. Š., prieš išvažiuodama iš kelio, t. y. sukdama į kairę, privalėjo ne tik iš anksto rodyti kairiojo posūkio signalą, įsitikinti, kad nėra priešinga kryptimi atvažiuojančių transporto priemonių, bet kartu įvertinti, ar nėra ją lenkiančių transporto priemonių. Tuo tarpu byloje ištirtų įrodymų visuma nustatytas tik vienas iš A. S. inkriminuotų KET pažeidimų, KET 117 punkto – ištisinės horizontaliojo ženklinimo linijos kirtimas lenkimo manevro pradžioje, kuris buvo tęsiamas jau esant punktyriniam ženklinimui, nenulėmė eismo įvykio kilimo. Objektyviai paneigta ir tai, kad A. S. viršijo didžiausią leistiną 50 km/h greitį.
14. Priešingai nei teigia kasatorius, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti abiejų eismo dalyvių (D. Š. ir A. S.) veiksmai, nustatyti jų padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, atskleistas jų priežastinis ryšys su eismo įvykio kilimu, išanalizuotas įvykio mechanizmas ir galimybės nagrinėjamoje situacijoje abiejų automobilių vairuotojams, nuteistajai D. Š. ir išteisintajam A. S., išvengti susidūrimo, šio teismo padarytos išvados dėl pripažintų įrodytomis faktinių bylos aplinkybių ir nuteistosios kaltės nuosprendyje išsamiai motyvuotos.
15. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje bylos aplinkybių vertinimui ir jų pagrindu padarytoms išvadoms. Konstatuotina, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, jeigu automobilio „Audi 80“ vairuotoja D. Š. nebūtų pažeidusi Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir, prieš pradėdama posūkio į kairę išvažiavimo iš kelio manevrą, būtų ėmusis visų atsargumo priemonių, įsitikinusi šio manevro saugumu, davusi kelią jos vairuojamą automobilį lenkiančiam A. S. vairuojamam automobiliui „VW Passat“ ir nesudariusi jam kliūties, eismo įvykis, be abejo, nebūtų kilęs. Taigi D. Š. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatytų padarinių kilimo sąlyga. Tuo tarpu išteisintasis A. S., vairuodamas automobilį „VW Passat“, pradėjęs lenkimo manevrą ties besibaigiančia ištisine horizontaliojo kelio ženklinimo linija (KET 3 priedo 1.1 punktas) ir taip pat pažeisdamas KET 117 punkto reikalavimus, savo veiksmais nenulėmė eismo įvykio kilimo. Byloje objektyviai nustatyta, kad automobilių susidūrimas įvyko kelio atkarpoje, pažymėtoje kelio ženklinimo linija 1.6 „Artėjimo linija“, leidžiančia ją kirsti iš abiejų pusių. Reikšminga nustatyta aplinkybė yra ta, kad nuo A. S. vairuojamo automobilio išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą, kertant besibaigiančią ištisinę kelio ženklinimo liniją, iki posūkio į kiemą, kurį darė D. Š., yra 31,20 m atstumas, t. y. pakankama kelio atkarpa lenkimo manevrui pradėti (specialisto išvada, ekspertizės aktas). Todėl, priešingai nei teigia kasatorius, D. Š. neturėjo pagrindo būti įsitikinusi, kad iš paskos važiuojanti transporto priemonė negali pradėti lenkimo manevro. Vadinasi, tik nuteistosios KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.
16. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad 2019 m. spalio 11 d. ekspertizės aktas apeliacinės instancijos teismo turėjo būti pripažintas nepatikimu įrodymu (BPK 20 straipsnis), kadangi jame pateiktos tik tikėtinos išvados, jos neatitinka kitų byloje ištirtų įrodymų (nuteistosios D. Š. viso proceso metu duotų parodymų, išteisintojo A. S. pirminių, apklausto kaip liudytojo, parodymų, 2018 m. spalio 30 d. specialisto išvados).
17. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgzLTIyMi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-283-222/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-283-222/2018">2K-283-222/2018</a>). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-437/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-437/2008">2K-7-437/2008</a>, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018). Išvadą dėl priežastinio ryšio buvimo tarp asmens padarytos veikos ir kilusių padarinių konstatuoja bylą nagrinėjantis teismas, specialisto ar eksperto išvadą vertindamas kaip vieną iš įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI5LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-329-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-329-976/2017">2K-329-976/2017</a>, 2K-368-489/2018). Specialisto išvada kaip įrodymų šaltinis yra lygiavertė ekspertizės aktui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190/2009). Tiek Lietuvos Respublikos teisės aktai, tiek formuojama teismų praktika neteikia prioriteto ekspertizės aktui kaip įrodymų šaltiniui. Todėl teismai, vertindami byloje esančias specialisto išvadas ir paaiškinimus, juos vertina pagal tas pačias taisykles kaip ir ekspertizės aktus, vadovaudamiesi bendraisiais įrodymų vertinimo principais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-201-1073/2018).
18. Kasatorius abejoja ekspertizės akte pateiktų išvadų dėl A. S. vairuojamo automobilio važiavimo greičio teisingumu (pritardamas specialisto išvadoje nurodytam 60 km/h A. S. vairuojamo automobilio greičiui), eksperto V. Pačebuto apeliacinės instancijos teisme duotais paaiškinimais, savaip vertina nuteistosios D. Š. bei išteisintojo A. S. parodymus. Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų, nustatyti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Įrodymų pakankamumo, nustatytų faktinių bylos aplinkybių pagrįstumo klausimai paprastai galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija dėl pirmiau išdėstytų įrodymų vertinimo pasisako tiek, kiek tai susiję su BPK 369 straipsnyje nustatytais kasacijos pagrindais. Taigi esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su eksperto V. Pačebuto pateiktų išvadų bei jo paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme kritika. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai atsakė į šį argumentą. Teismas, spręsdamas apie 2018 m. spalio 30 d. specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, patikimumą, patikrino ir įvertino specialistui pateiktos medžiagos išsamumą, pakankamumą, pradinių duomenų teisingumą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą – apklausė ekspertą V. Pačebutą, siekdamas patikslinti 2018 m. spalio 30 d. specialisto išvadą Nr. 11K-288(18)-10-30, kurioje buvo nurodyta, kad eismo įvykio kilimą lėmė abiejų vairuotojų veiksmai. Atsižvelgdamas į teisme duotus eksperto paaiškinimus, kad atlikus papildomus skaičiavimus būtų galima tiksliau atkurti įvykio mechanizmą ir įvertinti eismo įvykio dalyvių veiksmų atitiktį eismo saugumo reikalavimams, paskyrė eismo įvykio ekspertizę, tai visiškai atitinka ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ekspertizės akto (specialisto išvados) neaiškumas, neišsamumas ar prieštaravimas bylos duomenims nagrinėjimo teisme metu yra šalinami ne vien apklausiant išvadas pateikusį ekspertą (specialistą), bet ir skiriant naujus ekspertinius tyrimus. Sprendimą dėl ekspertizės skyrimo teismas priima atsižvelgdamas į bylos duomenis, taip pat į tai, ar ekspertizės išvados yra reikalingos bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2010">2K-26/2010</a>, 2K-83/2013, 2K-57/2014, 2K-180/2014, 2K-7-358-303/2015, 2K-191-507/2016, 2K-188-648/2017). Nėra pagrindo sutikti ir su kasatoriaus argumentu, kad šį tyrimą turėjo būti pavesta atlikti kitam ekspertui. Kaip matyti iš 2019 m. rugsėjo 18 d. apygardos teismo nutarties, byloje buvo paskirtas papildomas ekspertinis tyrimas, jį pavesta atlikti tam pačiam ekspertui V. Pačebutui (2 t., b. l. 144–147), todėl nebuvo pagrindo jo pavesti kitam ekspertui, kadangi papildomą tyrimą paprastai atlieka tas pats ekspertas, atlikęs pirminį tyrimą, o pakartotinį – kitas nei pirminį tyrimą atlikęs ekspertas.
19. Be kita ko, 2019 m. spalio 11 d. ekspertizės akte Nr. 11K-269(19) padarytas išvadas, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas įvertino visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste. Teismas įvertino ir motyvuotai paneigė D. Š. viso bylos proceso metu duotus parodymus, kuriuose ji tvirtino, prieš pradėdama kairio posūkio manevrą, iš anksto rodžiusi kairio posūkio signalą. Vertinant šiuos įrodymus BPK 20 straipsnio pažeidimų nenustatyta.
20. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertino A. S. kaip liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Šios instancijos teismas pažymėjo, kad A. S. pirminiai kaip liudytojo (įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį dėl melagingų parodymų davimo) parodymai dėl galimai leistino greičio viršijimo, kuriais išimtinai buvo remiamasi ir 2018 m. spalio 30 d. specialisto išvadoje ir kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino kaltinančiais įrodymais, neturi įrodomosios reikšmės. Teisėjų kolegija pritaria tokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai ir konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo metu A. S. apklausiant kaip liudytoją buvo pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas, įtvirtintas BPK 80 straipsnio 1 dalyje.
21. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus. Pagal teismų praktiką draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka; kad pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais; ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2009, 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017, 2K-223-495/2019, 2K-127-689/2020).
22. Parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, pripažįstami neturinčiais įrodomosios reikšmės, todėl jeigu tokiais parodymais grindžiamas nuosprendis, tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017).
23. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. kaip liudytojas buvo apklaustas įvykio dieną – 2018 m. balandžio 20 d., jam buvo išaiškintos liudytojo teisės ir pareigos, atsakomybė pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą bei procesinių prievartos priemonių, nurodytų BPK 163 straipsnyje, taikymo galimybė tuo atveju, jeigu jis be teisėto pagrindo atsisakytų ar vengtų duoti parodymus, todėl darytina išvada, kad A. S. buvo verčiamas duoti parodymus prieš save (1 t., b. l. 122–125). Pirmosios instancijos teismas šiuos kaip liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pripažino kaltinančiais įrodymais ir išimtinai tik jais remdamasis nustatė, kad A. S., vairuodamas automobilį, viršydamas leistiną 50 km/h didžiausią greitį, važiavo apie 60 km/h greičiu, taip pažeidė KET 127 punktą, lėmusį eismo įvykio kilimą. Taigi 2018 m. balandžio 20 d. apklausiant A. S. kaip liudytoją buvo pažeisti BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtinti reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi šios A. S. apklausos metu gautais parodymais, tai pripažintina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.
24. Taip pat šios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino A. S., apklausto kaip įtariamojo ir kaltinamojo, parodymų, kuriuose jis neigė viršijęs leistiną greitį (tai atitinka ir ekspertizės akto išvadą). Be kita ko, apygardos teismas kartu su A. S. teisme duotais parodymais (patikrinęs ir ikiteisminio tyrimo metu jo kaip įtariamojo parodymus), nepažeisdamas įrodymų vertinimui keliamų įstatymo reikalavimų, įvertino ir nuteistosios D. Š. parodymus apie jos važiavimo greitį, kairio posūkio manevro atlikimo aplinkybes, nustatė, kad jie neatitinka ekspertizės akte atliktų skaičiavimų, ir konstatavo, jog D. Š. parodymai neatitinka byloje objektyviai nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo išvadomis. Taigi kasatoriaus argumentai, kad D. Š. nuteista remiantis tik eksperto V. Pačebuto išvadų, padarytų 2019 m. spalio 11 d. ekspertizės akte, pagrindu, yra nepagrįsti.
25. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kasatoriaus teiginiais dėl byloje pateiktų to paties eksperto V. Pačebuto prieštaringų išvadų ir pakartotinės ekspertizės skyrimo, pavedant ją atlikti kitam specialistui ar skiriant komisinę ekspertizę.
26. BPK 286 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Apeliacinės instancijos teisme po to, kai buvo atliktas papildomas eismo įvykio ekspertinis tyrimas ir byloje pateiktas 2019 m. spalio 11 d. ekspertizės aktas, nei tuo metu išteisintoji D. Š., nei jos gynėjas tokio prašymo nereiškė, klausimo dėl atliktų ekspertinių tyrimo išvadų prieštaringumo nekėlė (2 t., b. l. 178). Teismas, priimdamas nuosprendį, išsamiai išnagrinėjo tiek 2018 m. spalio 30 d. specialisto išvadą, tiek 2019 m. spalio 11 d. ekspertizės aktą, be kita ko, ir dėl byloje ginčijamo automobilio „VW Passat“, vairuojamo A. S., greičio nustatymo, kuris svarbus sprendžiant nagrinėjamo eismo įvykio kilimo priežastis ir jo sukeltus padarinius. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atkreipė dėmesį ir atitinkamai įvertino tai, jog 2018 m. spalio 30 d. specialisto išvadoje vairuotojo A. S. automobilio greitis buvo nurodytas išimtinai remiantis tik jo paties pirminiais kaip liudytojo parodymais, kurie, kaip nustatyta, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus. Byloje A. S. vairuojamo automobilio greitis (apie 48 km/h, neviršijant didžiausio leistino 50 km/h greičio) buvo nustatytas ekspertui atlikus papildomus skaičiavimus papildomo eismo įvykio tyrimo metu ir juos teismui įvertinus įrodymų visumos kontekste. Todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šiais (specialisto išvados) duomenimis remtis ir juos vertinti kaip kaltinančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo. Pažymėtina, kad byloje konstatavus, jog specialisto tyrimui atlikti pateikti duomenys dėl A. S. automobilio greičio vėliau nepasitvirtino, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai minėta jos dalimi nesivadovavo. Teisėjų kolegija nesutinka ir su kasatoriaus argumentu dėl minėto ekspertizės akto nepatikimumo dėl jame padarytų tikėtinų išvadų. Pagal teismų praktiką, išvados ekspertizės aktuose (specialisto išvadose) gali būti suformuluotos kaip kategoriškos, tikėtinos ar sąlyginės ir pan. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). 2019 m. spalio 11 d. ekspertizės akto 2.6 punkto išvada, kad „techniniu požiūriu automobilio VW Passat vairuotojas A. S. privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių <...>, jeigu priekyje važiuojančio automobilio Audi 80 vairuotoja D. Š. parodė kairįjį posūkio signalą <...>“, apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinta kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais ir nustatyta, kad D. Š., prieš pradėdama kairiojo posūkio manevrą, kairiojo posūkio signalo nerodė. Todėl teismas pagrįstai savo išvadas grindė ir šiuo kasatoriaus ginčijamu ekspertizės aktu, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad techniniu požiūriu priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo ir jo kilimą lėmė automobilio „Audi 80“ vairuotojos D. Š. veiksmai, – kelio ruože, kuriame priešpriešines eismo juostas skiria kelio ženklinimo linija 1.6 „Artėjimo linija“, vykdydama posūkio į kairę išvažiavimo iš kelio manevrą, nedavė kelio jos vairuojamą automobilį lenkusiam automobiliui „VW Passat“, vairuojamam A. S. Tokia išvada dėl D. Š. veiksmų buvo padaryta ir 2018 m. spalio 30 d. specialisto išvadoje. Todėl, priešingai nei teigia kasatorius, jų vertinti kaip prieštaringų nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymi ir tai, kad eismo įvykio ekspertizės išvados, kuriomis sprendžiami techninio pobūdžio klausimai, yra reikšmingos teisiniam priežastiniam ryšiui nustatyti, tačiau jos teismo vertinamos kartu su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, kaip minėta, prioritetinės reikšmės prieš kitus įrodymus byloje neturi. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ištirtų įrodymų visumą, nustatė, kad būtent D. Š. veiksmai nulėmė eismo įvykio kilimą ir jo padarinius, t. y. ji, vykdydama posūkio į kairę išvažiavimo iš kelio manevrą, nedavė kelio jos vairuojamą automobilį lenkiančiam A. S. vairuojamam automobiliui, pastarasis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sužalotas A. S. automobilio keleivis L. D.
27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, nepadarė esminių BPK pažeidimų, pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistosios D. Š. veikos (padarytų KET pažeidimų) bei padarinių ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 3 dalį.
28. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas netenkinamas.
Dėl paskirtos bausmės
29. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas D. Š. inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje nurodytą bausmę – baudą ir nustatydamas jos dydį – 90 MGL dydžio (4 500 Eur), pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 41 straipsnis) ir nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, tačiau teisiniai netinkamo baudžiamojo įstatymo argumentai nepateikiami. Nurodyti nuteistosios D. Š. gynėjo kasacinio skundo teiginiai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl nenagrinėjami.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios D. Š. gynėjo advokato Jono Špelverio kasacinį skundą.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Alvydas Pikelis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
