Dėl teisės normų, reglamentuojančių pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-218-248/2018

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00469-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.2; 3.4.5.15.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Z. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. M. pareiškimą dėl juridinių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys Palangos miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas, Lietuvos Respublikos nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad statybos būdu įgytas poilsio vasarnamis Palangos miesto savivaldybėje (duomenys neskelbtini) yra nekilnojamasis daiktas, statinys – vasarnamis, registruotinas Nekilnojamojo turto registre, ir kad pareiškėjas nuosavybės teise jį valdo.

Pareiškėjas nurodė, kad 1970–1971 m. jo darbovietės administracija ir profesinės sąjungos organizacijos komitetas suteikė jam teisę darbovietei išskirtame žemės sklype pasistatyti vasarinio tipo namelį, tokį pareiškėjas 1972 m. pasistatė; buvo atlikta pastato inventorizacija, po šios pareiškėjas manė, kad teisinės registracijos klausimas išspręstas. Nuo statybos pradžios iki dabar statinys nebuvo pripažintas savavališkai pastatytu, todėl darytina išvada, kad, esant žemės suteikimo dokumentui, buvo išduotas statybos leidimas ir statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti. Komisijos aktas, kuriuo priimta užbaigta statyba, neišlikęs. Išnaudotos visos teisinės galimybės įregistruoti nekilnojamąjį turtą Nekilnojamojo turto registre.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu tenkino pareiškimą: kad būtų galima įregistruoti ginčo statinį Nekilnojamojo turto registre bei daiktines teises į jį, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad ginčo statinys yra nekilnojamasis daiktas, registruotinas Nekilnojamojo turto registre, juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nuosavybės teise valdo 1972 metais statybos būdu įgytą ginčo statinį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra buvęs UAB „Liteksas“ darbuotojas. 1967 m. gruodžio 20 d. Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu šiai įmonei buvo paskirtas 0,39 ha žemės sklypas poilsio nameliams statyti. 1970–1971 m. bendrovės administracija ir profesinės sąjungos organizacijos komitetas suteikė pareiškėjui teisę išskirtame žemės sklype pasistatyti vasarinio tipo namelį. 1972 m. pareiškėjas pasistatė vasarnamį, 1972 m. gegužės 27 d. atlikta pastato inventorizacija. Ginčo dėl statinių savavališkos statybos ar nuosavybės teisės niekada nebuvo, pastatas naudojamas nuo 1972 metų iki šiol – pareiškėjas jame gyvena vasaros sezono metu, jį remontuoja, moka valstybinės žemės mokesčius. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2013 m. sausio 31 d. sprendimu prašymą įrašyti ginčo statinio kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą atmetė, nustatęs, kad laikinam statiniui kadastro duomenų byla negali būti sudaroma, 2013 m. vasario 1 d. sprendimu atsisakė tenkinti prašymą įregistruoti daiktines teises į ginčo statinį. 2014 m. balandžio 28 d. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija konstatavo, kad pareiškėjas vasarnamį pasistatė, tačiau nepateiktas dokumentas, patvirtinantis statybos užbaigimo ar teisėtumo faktą, taip pat nuosavybės teisės atsiradimą. Minėtų dokumentų pareiškėjas negali pateikti.

Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. liepos 23 d. sudaryta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, pastatui suteiktas (duomenys neskelbtini). 2016 m. kovo 14 d. teismo ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad ginčo statinys yra nekilnojamasis daiktas pagal savo technines savybes ir teisės aktus. Statinys juridinio fakto atsiradimo metu (1970–1972 m.) atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus pastatų teisinei registracijai. Teismo ekspertizės metu buvo tirta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija (toliau – Instrukcija), kurioje nepateikti statinių klasifikavimo kriterijai. Vadovaujantis Instrukcijos 2 punkto d papunkčiu statinys turėjo būti teisiškai registruojamas. Statinys nėra laikinas, jis yra priskirtinas prie I grupės nesudėtingų statinių.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarime Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ (2011 m. lapkričio 9 d. redakcija) nenustatytas žemės sklypo, kuriame stovi seni pastatai, savininko sutikimas.

Pareiškėjas negalėjo pateikti į bylą reikalaujamų dokumentų, nes jie neišlikę nei veikiančiuose archyvuose, nei kitose valstybinėse institucijose, galimai buvo prarasti ne dėl pareiškėjo kaltės. Faktas, kad minėtam statiniui buvo suteiktas unikalus numeris, kad buvo atlikti kadastriniai matavimai, patvirtina aplinkybę, kad šis statinys yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas.

Teismas konstatavo, kad nors nepateikti dokumentai: leidimas statyti vasarnamį, leidimas jį eksploatuoti, komisijos aktas, kuriuo priimta statyba, kiti į bylą pateikti ir bylos nagrinėjimo metu aptarti duomenys patvirtina, jog statybos būdu įgytas poilsio vasarnamis yra nekilnojamasis daiktas, statinys – vasarnamis, registruotinas Nekilnojamojo turto registre.

Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuotų asmenų Palangos miesto savivaldybės administracijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus, 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują – pareiškimą atmetė.

Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017, kurioje buvo atmestas pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji teisėtai pastatė, nepertraukiamai valdė poilsio namelius Palangoje (duomenys neskelbtini) ir šie statiniai jai priklauso nuosavybės teise. Pareiškėja nurodytoje byloje savo reikalavimą grindė tokiomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir pareiškėjas šioje byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje turi būti taikomas analogiškas teisinis reglamentavimas, kaip nurodytas minėtoje kasacinio teismo nutartyje.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 281 patvirtintų Individualinės statybos nuostatų 17 punkte buvo nustatyta, kad leidimus vykdyti statybą teikia Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto vietos organai, o 25 punkte – kad visi pastatyti individualiniai gyvenamieji namai turi būti valstybinės komisijos priimti naudoti. Be kita ko, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ Nr. 570 1 punkte buvo įtvirtinta, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ Nr. 700 1 punkte buvo nustatyta, kad pastatus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudoti valstybinės priėmimo komisijos. Pagal 1972 m. galiojusios Instrukcijos 2 punkto d papunktį teisiškai turėjo būti registruojami visi atskiriems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantys pastatai. Pagal Instrukcijos 5 punktą teisiškai registruojami galėjo būti tik baigti statyti ir priimti eksploatuoti pastatai su naudojamais žemės sklypais. Instrukcijos nuostatos leidžia daryti išvadą, kad pastatus statyti buvo galima tik nustatyta tvarka skirtame žemės sklype, o pastatyti pastatai turėjo būti priimti eksploatacijon ir teisiškai registruojami. Esminiai šios tvarkos reikalavimai buvo vykdyti statybą pagal statybos leidimą ir ją baigti statinio priėmimo naudoti aktu. Tokia tvarka daiktas būdavo suformuluojamas kaip kadastrinis vienetas ir tapdavo civilinės apyvartos objektu. Pareiškėjui neįrodžius šių sąlygų, teismui nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl objekto valdymo nuosavybės teise.

Kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013). Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai.

Byloje nustatyta, kad statinys, dėl kurio pareikštas reikalavimas, nebuvo įformintas įstatymų nustatyta tvarka (nebuvo tinkamai priimtas naudoti). Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas dėl statinių įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Kadangi pareiškėjas gali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentus dėl kadastrinio vieneto suformavimo ir kadastrinio objekto suformavimo užbaigimo, tai toks faktas negali būti nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XXVI skyriaus nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo sukaupti kadastriniai duomenys nepatvirtina, jog statinys buvo statomas gavus leidimą ir statyba buvo užbaigta statinio priėmimu naudoti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nevykdė pareigos motyvuoti priimamus sprendimus ir padarė neargumentuotą išvadą, kad pareiškėjas gali įgyvendinti savo teises administracine tvarka, taip pat neįrodė, kad statinio statyba vykdyta pagal statybos leidimą ir ji baigta statinio priėmimo naudoti aktu; teismas apsiribojo vieninteliu argumentu, kad byloje nėra pateiktas statybos leidimas ir statinio priėmimo naudoti aktas, visiškai nevertindamas byloje esančių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo negalėjimą šių dokumentų pateikti, nes nėra galimybės jų atkurti, jie neišlikę, tačiau yra pagrindas teigti, kad jie buvo. Teismas neanalizavo byloje esančių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo inicijuotas viešojo administravimo procedūras, kurios ir lėmė vieno iš pareiškimo reikalavimų (nustatyti juridinį faktą, kad statinys yra nekilnojamasis daiktas, registruotinas Nekilnojamojo turto registre) teikimą bei teismo ekspertizės byloje atlikimą, ir dėl to nepasisakė. Skundžiamame sprendime nėra pasisakyta dėl pareikšto reikalavimo nustatyti juridinį faktą, kad ginčo statinys yra nekilnojamasis daiktas, registruotinas Nekilnojamojo turto registre, nepateikta argumentų, kodėl šis reikalavimas atmestas, nevertintas 2016 m. kovo 14 d. teismo ekspertizės aktas. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo sprendimas priimamas remiantis daugiausia netiesioginiais įrodymais, kurių vertinimas grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šių įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių bei principų, neatsižvelgė į ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamų bylų specifiką. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimo pareigos paskirstymą, nepasisakė dėl trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigos pagrįsti statinio statybos neteisėtumo faktą. Per daugiau nei 40 metų nė karto kompetentinga institucija nepareiškė, kad statinys pastatytas savavališkai, neturint statybos leidimo. Teismas, konstatuodamas statinio statybos neteisėtumo faktą ir įpareigodamas vien pareiškėją įrodinėti, kad ne dėl savo kaltės jis negali atkurti iš archyvų dokumentų, bei visiškai atleisdamas suinteresuotus asmenis nuo pareigos įrodinėti, pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymą.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl prejudicinių faktų, teismų praktikos panašiose bylose naudojimo, sukurdamas naują civilinio proceso institutą – „analogiškas teisinis reglamentavimas“; nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu išnagrinėta kasacinio teismo byla yra vadovaujamasi priimant skundžiamą sprendimą: ar tai prejudicinių faktų, nustatytų kitoje byloje, apimtis, ar vienodos praktikos formavimo. Nurodytos kasacinio teismo bylos ir šios bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar esmingai panašios, nesutampa ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Vertinant situaciją pagal kitoje byloje nustatytus prejudicinius faktus, „analogiškas teisinis reglamentavimas“ pritaikytas netinkamai taikant kasacinio teismo praktiką dėl prejudicinių faktų aiškinimo ir naudojimo bylose. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokie konkrečiai kasacinėje byloje nustatyti faktai turi sąsają su pareiškėju ir reikalavimais byloje. Nėra jokio pagrindo šioje byloje konstatuoti CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo galimybes.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kompleksiškai vertino visus įrodymus ir aplinkybes: kadangi nei žemės skyrimo dokumentų, nei statybos leidimo, nei atidavimo valstybinei komisijai vertinti akto, nei Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo patvirtinti valstybinės priėmimo komisijos aktą niekada nebuvo, šie dokumentai neegzistavo, todėl pareiškėjas jų ir negalėjo pateikti valstybiniam techninės inventorizacijos biurui. Teisės aktų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Jei buvo tariamas valstybinio techninės inventorizacijos biuro ar Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto neveikimas, pareiškėjas tuo metu turėjo teisę kreiptis j teismą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016 atmetė netgi pačios Palangos miesto savivaldybės pareiškimą dėl statinio valdymo fakto, su tokia griežta ir principinga kasacinio teismo pozicija suinteresuotas asmuo sutinka, pareiškėjui negali būti daroma jokių išimčių. Ginčo namelis net teoriškai negalėjo būti teisėtai pastatytas, nes pareiškėjas neturi ir niekada neturėjo žemės. Tai, kad savivaldybė ir valstybės institucijos per nepriklausomybės laikotarpį nesugebėjo nukeldinti šimtų namelių nuo valstybinės žemės, šių namelių taip pat nepaverčia teisės aktų nustatyta tvarka pastatytais nekilnojamaisiais daiktais.

Pareiškėjas taip pat nutyli, kad LTSR Ministrų Taryba 1969 m. spalio 20 d. potvarkio Nr. 884-p 1 punktu uždraudė statyti vasarnamius Kretingos r. Šventosios apylinkės teritorijoje ir pavedė valstybiniam statybos reikalų komitetui, kad šis potvarkio punktas būtų vykdomas (LTSR galiojančių įstatymų sisteminis rinkinys (senasis leidimas), 8 tomas, 330 psl.).

Dėl Šventosios namelių teismų praktika yra aiški, nuosekli ir neprieštaringa: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017 ir 2017 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017 nurodyta, kad tokio pobūdžio statiniai ir teisės į juos negali būti registruojami Nekilnojamojo turto registre, nes nėra pateikta įrodymų, jog statiniai buvo pastatyti gavus statybos leidimą ir statyba buvo užbaigta statinį priėmus naudoti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagrįstai konstatavo, kad ginčo statinys nebuvo įformintas įstatymų nustatyta tvarka (nebuvo tinkamai priimtas naudoti). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad statinys, įsigaliojus Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymui, buvo perrašytas į Nekilnojamojo turto registrą kaip nekilnojamasis turtas, o tai suponuoja išvadą, jog statinys nebuvo pripažintas nekilnojamuoju daiktu bei nebuvo inventorizuotas Klaipėdos tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure.

Taip pat pažymėtina, kad LTSR Ministrų Tarybos 1965 m. spalio 20 d. potvarkio Nr. 884-p 1 punktu buvo uždrausta statyti vasarnamius Kretingos rajono Šventosios apylinkės teritorijoje ir pavesta Valstybiniam statybos reikalų komitetui kontroliuoti, kad šis potvarkis būtų vykdomas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo tvarka nustatytinų juridinių faktų

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Dėl to įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (CPK 444, 445 straipsniai).

Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms.

Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje.

Teismo tvarka nustatytini juridiniai faktai išvardyti CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai neįtvirtina jiems nustatyti kitokios tvarkos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir sprendžiant dėl CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytų juridinių faktų taikomos taisyklės, išdėstytos nutarties 20–21 punktuose.

Vienas iš pareiškėjo prašomų nustatyti juridinių faktų – kad statybos būdu jo įgytas poilsio vasarnamis Palangos miesto savivaldybėje (duomenys neskelbtini) yra nekilnojamasis daiktas, statinys – vasarnamis, registruotinas Nekilnojamojo turto registre.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.253 straipsnio 1 dalis nustato, kad registruojami daiktai – nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Asmuo, norintis įregistruoti daiktą, teisių į jį suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus, viešo registro tvarkytojui paduoda nustatytos formos prašymą (CK 4.256 straipsnio 1 dalis). Prašymą įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus nagrinėja ir sprendimus priima viešo registro tvarkytojas. Kai prašymas išnagrinėjamas, gali būti priimamas sprendimas prašymą tenkinti – įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus – arba prašymą atmesti – atsisakyti įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus (CK 4.257 straipsnio 1 dalis). Įregistravimą ar atsisakymą įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ir juridinius faktus suinteresuoti asmenys gali įstatymų nustatyta tvarka apskųsti teismui (CK 4.258 straipsnis).

Detalesnė nekilnojamųjų daiktų registravimo tvarka, registro tvarkytojo funkcijos, dėl registravimo besikreipiančių asmenų teisės ir pareigos nustatytos Nekilnojamojo turto registro įstatyme. Pagal šio įstatymo 6, 8 straipsnius Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritoriniai padaliniai – teritoriniai registratoriai tvarko Nekilnojamojo turto registrą, įregistruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. Tai atlieka teritorinių registratorių darbuotojai, turintys Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka suteiktą kvalifikaciją. Taigi, būtent teritorinis registratorius sprendžia, ar daiktas kaip nekilnojamojo turto objektas suformuotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir ar jis registruotinas Nekilnojamojo turto registre.

Teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad asmuo, teisėtai pastatęs ar pradėjęs statyti statinį, šį statinį ir nuosavybės teisę į jį turi įregistruoti administracine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas yra laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Taigi pastatų, statinių kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimas yra ne teismo, o ūkinė, administracinė veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013).

Apibendrinant pažymėtina, kad teisės aktais nekilnojamajam daiktui įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nustatyta administracinė procedūra, o patikrinimas, ar daiktas registruotinas Nekilnojamojo turto registre, yra sudėtinė šios procedūros dalis, todėl juridinis faktas dėl daikto pripažinimo registruotinu Nekilnojamojo turto registre nenagrinėtinas CPK 444–448 straipsniuose nustatyta tvarka. Tokiais atvejais teisę į teisminę gynybą asmuo gali įgyvendinti ne kreipdamasis dėl juridinio fakto nustatymo, o Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Centrinio registratoriaus sprendimą skųsdamas administraciniam teismui.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalis ir Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo dalis, kuriomis išspręstas prašymas nustatyti juridinį faktą – kad statybos būdu įgytas poilsio vasarnamis Palangos miesto savivaldybėje (duomenys neskelbtini) yra nekilnojamasis daiktas, statinys – vasarnamis, registruotinas Nekilnojamojo turto registre, naikintinos ir bylos dalis dėl šio prašymo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis).

Dėl fakto valdymo nuosavybės teise nustatymo sąlygų

Pastato valdymo nuosavybės teise faktas yra vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų, teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tam, jog būtų nustatytas pastato valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-543/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-543/2010">3K-3-543/2010</a>).

Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-543/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-543/2010">3K-3-543/2010</a>; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-415/2015).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad daiktas sukurtas statybos būdu pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) ir kad pareiškėjas buvo faktinis šio daikto valdytojas, tačiau, nustatant juridinį faktą dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, svarbu patikrinti, ar pareiškėjas buvo įgijęs nuosavybės teisę į šį statinį, turėjo nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie neišliko. Dėl to nepakanka nustatyti, kad daiktas pagal dabartinį teisinį reglamentavimą atitinka nekilnojamajam daiktui keliamus reikalavimus. Nustatant valdymo nuosavybės teise faktą būtina patikrinti, ar asmuo pagal statybos metu galiojusį reguliavimą turėjo teisę pastatyti tokį nekilnojamąjį daiktą.

Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka; neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs statinio statybos metu galiojusius statybą reglamentuojančius teisės aktus, konstatavo, kad pagal juos statinio statyba laikytina teisėta, jei statinys pastatytas turint statybos leidimą ir priimtas naudoti valstybinės priėmimo komisijos. Be to, teisiškai turėjo būti registruojami visi atskiriems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantys statiniai. Teisėjų kolegija, nekartodama teismo nurodytų teisės aktų nuostatų, sprendžia, kad šios išvados atitinka tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas šios išvados neginčija, pareiškime teismui pats buvo nurodęs, kad šie dokumentai buvo išduoti, tačiau dingo, o teisinės registracijos neatliko dėl teisinių žinių stokos. Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjo vykdytos statybos teisėtumo, būtina nustatyti, ar pareiškėjui buvo išduotas statybos leidimas ir ar pastatytas statinys valstybinės komisijos buvo priimtas naudoti.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo išduotas statybos leidimas ir kad statinys valstybinės priėmimo komisijos buvo pripažintas tinkamu naudoti. Pareiškėjas nurodo, kad šias aplinkybes pripažindamas neįrodytomis teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, įvertino ne visus į bylą pateiktus įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą.

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), jų iš naujo nenustato, o tik patikrina, ar teismo išvados dėl tam tikrų reikšmingų bylai aplinkybių įrodytumo padarytos, nepažeidžiant įstatymais nustatytų įrodinėjimo taisyklių.

Pažymėtina, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-613/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-613/2013">3K-3-613/2013</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su pareiškėju, pažymi, kad skundžiamame teismo sprendime teismas neatliko išsamaus įrodymo vertinimo ir aptarimo, tačiau iš sprendimo konteksto ir glaustų argumentų, nurodytų sprendimo 24 punkte, suprantama, kad aplinkybės neįrodytomis pripažintos dėl įrodymų nepakankamumo.

Pareiškėjas, įrodinėdamas pastato statybos teisėtumą, ypatingą reikšmę teikia aplinkybei, kad jis turėjo teisę naudotis žemės sklypu, kuriame yra pastatas, ir mokėjo už jį mokesčius. Savo teisę į žemę vasarnamio statybai jis grindžia susivienijimo „Liteksas“ direktoriaus ir profesinės sąjungos komiteto pirmininko 1972 metų gegužės 31 d. raštu Klaipėdos tarprajoniniam inventorizacijos biurui, kuriuo neprieštaraujama, kad pareiškėjas susivienijimui skirtame žemės sklype pasistatytų vasarinio tipo namelį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad ginčo statinio statybos metu galiojusio Žemės kodekso (įsigaliojo nuo 1971 m. liepos 1 d.) 127 straipsnio 2 dalis nustatė, jog žemės sklypai individualinei vasarnamių statybai piliečiams nesuteikiami. Toks teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškia ir piliečiams nuosavybės teise priklausančių individualių vasarnamių statybos ribojimą. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatytas teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi įmonė tam tikrai paskirčiai jai suteiktą teisę į žemės sklypą galėtų perleisti fiziniam asmeniui. Be to, šis raštas surašytas jau pastačius ginčo statinį ir kreipiantis dėl jo inventorizavimo, o ne iki statybos pradžios, kai turėjo būti išduotas statybos leidimas.

Pareiškėjo nuoroda į kitą civilinę bylą, kurioje, jo manymu, nustatytos dokumentų, susijusių su statybos teisėtumu, sunaikinimo aplinkybės, nagrinėjamai bylai nereikšminga, kadangi toje civilinėje byloje buvo sprendžiama dėl susivienijimo „Liteksas“ statytų namelių teisėtumo. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo pastatą jis statė individualiai, kaip atskiras statytojas. Tai reiškia, kad jam asmeniškai turėjo būti išduotas atskiras statybos leidimas bei surašytas priėmimo aktas ir kad šie dokumentai saugomi pareiškėjo, o ne susivienijimo.

Pareiškėjo argumentai, kad buvo pažeistos įrodinėjimo pareigos nustatymo taisyklės, taip pat nepagrįsti. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi, įrodyti aplinkybes, būtinas juridiniam faktui nustatyti, turi dėl tokio fakto kreipęsis asmuo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teikiamas argumentas, kad kompetentingų institucijų per visą statinio eksploatavimo laiką nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą.

Kaip ir nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo sprendime pasisakoma apie prejudicinius faktus – aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Tačiau pažymėtina, kad teismas aplinkybėmis, nustatytomis civilinėje byloje, kuri Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta 2017 m. kovo 10 d., bylos Nr. e3K-3-120-695/2017, kaip prejudicinėmis nagrinėjamoje byloje nesirėmė, o tik nurodė, kad turi būti taikomas analogiškas teisinis reglamentavimas, t. y. šioje byloje reiškiami reikalavimai spręstini taikant tuos pačius teisės aktus kaip ir ankstesnėje byloje. Dėl to pareiškėjo argumentai, kad teismas be pagrindo rėmėsi prejudiciniais faktais, nustatytais kitoje byloje, atmestini.

Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų apie tai, kad ginčo statinys buvo statomas, turint statybą leidžiančius dokumentus, ir tinkamai, tuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas baigtu. Pareiškėjui neįrodžius ginčo statinio statybos teisėtumo, t. y. kad ji vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos, nėra pagrindo nustatyti statinio valdymo nuosavybės teise faktą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 3,75 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi pareiškėjo kasacinis skundas atmestas, tai valstybei iš pareiškėjo priteistina 3,75 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 92, 96 straipsniai, 447 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalis ir Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo dalis, kuriomis išspręstas prašymas nustatyti juridinį faktą – kad statybos būdu įgytas poilsio vasarnamis Palangos miesto savivaldybėje (duomenys neskelbtini) yra nekilnojamasis daiktas, statinys – vasarnamis, registruotinas Nekilnojamojo turto registre, naikintinos ir bylos dalis dėl šio prašymo nutrauktina.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš pareiškėjo Z. M. (duomenys neskelbtini) 3,75 Eur (tris Eur 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Algirdas Taminskas