Baudžiamoji byla Nr. 2K-375/2013
Teisminio proceso Nr.: 1-10-9-00150-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.2.3 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. ir jo gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės bei nuteistojo N. L. gynėjo advokato Edgaro Dereškevičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutarties, kuria nuteistojo N. L. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės bei nuteistojo D. N. ir jo gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės apeliaciniai skundai atmesti.
Taip pat skundžiamas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendis, kuriuo N. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1–3 dalis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. N. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
D. N. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1–3 dalis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. D. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
N. L. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „V“ pardavimo ir rinkodaros direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupe su UAB „V“ generaliniu direktoriumi D. N., 2010 m. vasario mėnesį, iki 18 d., tiksliau nenustatytu laiku, kavinėje „R“, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš UAB „K“ komercijos direktoriaus P. K. (P. K.) pareikalavo 16 000 Lt kyšio už tai, kad UAB „V“ pasirašytų su šia bendrove serverinės virtualizavimo paslaugų sutartį ir, kad pusė šios sumos būtų perduota iki sutarties pasirašymo. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. vasario mėnesį, ne vėliau kaip iki 18 d., (tiksliau nenustatytu laiku) 9.15 val., N. L. susitiko su P. K. UAB „K“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur priėmė dalį – 8 000 Lt reikalaujamo kyšio; 2010 m. vasario 18 d., Vilniaus mieste, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, N. L. pareikalavo iš P. K. papildomai 4 000 Lt, t. y. padidinti kyšį iki 20 000 Lt. N. L. 2010 m. vasario 18 d., 9.14 val. susitiko su D. N., UAB „V“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), poilsio kambaryje šalia D. N. darbo kabineto Nr. 201, ir informavo jį, kad iš UAB „K“ gavo 8 000 Lt kyšį, kurio su savimi nepasiėmė, ir D. N. jį atnešiąs po pietų. 2010 m. vasario 19 d., apie 8.30 val. N. L., susitikęs su D. N. UAB „V“ patalpose, poilsio kambaryje, perdavė pusę iš P. K. gautų (iki 2010 m. vasario mėnesio 18 d. 9.15 val.) pinigų, t. y. 4 000 Lt, informavo D. N. apie papildomai pareikalautus 4 000 Lt, po to abu bendrai nutarė, kad toks kyšio dydis pakankamas. Tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 19 d. iki 2010 m. vasario 23 d., Vilniuje, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, N. L. susitiko su P. K. ir pareikalavo, kad dalis reikalauto 20 000 Lt dydžio kyšio būtų perduota ne pinigais, bet jam (N. L.) ir dar vienam asmeniui nuperkant poilsinę kelionę į Egiptą. Vykdydamas N. L. nusikalstamą reikalavimą UAB „K“ iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbankas“ į UAB „Vk“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbankas“, 2010 m. vasario 23 d. sumokėjo 3838 Lt už N. L. ir kartu su juo vykusios J. J. poilsinę kelionę, įvykusią 2010 m. vasario 28 d. – 2010 m. kovo 7 d. Sharm El-Sheikh mieste Egipte (viešbutis „Coral Sea Holiday“).
D. N. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „V“ generaliniu direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupe su UAB „V“ pardavimo ir rinkodaros direktoriumi N. L., kuris 2010 m. vasario mėnesį iki 18 d., tiksliau nenustatytu laiku, kavinėje „R“ iš UAB „K“ komercijos direktoriaus P. K. pareikalavo 16 000 Lt kyšio už tai, kad UAB „V“ pasirašytų su šia bendrove serverinės virtualizavimo paslaugų sutartį ir, kad pusė šios sumos būtų perduota iki sutarties pasirašymo; 2010 m. vasario mėnesį, ne vėliau kaip iki 18 d. (tiksliau nenustatytu laiku) 9.15 val., susitikęs su P. K. UAB „K“ patalpose, priėmė dalį – 8 000 Lt reikalaujamo kyšio; 2010 m. vasario 18 d. Vilniuje, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pareikalavo iš P. K. papildomai 4 000 Lt, t. y. padidino kyšį iki 20 000 Lt. 2010 m. vasario 18 d., 9.14 val. D. N. susitikus su N. L. UAB „V“ patalpose, poilsio kambaryje, šis informavo D. N., kad iš UAB „K“ gavo 8 000 Lt kyšį, kurio su savimi nepasiėmė ir jam atnešiąs po pietų; D. N. ir N. L. veikiant bendrai, abiem susitikus 2010 m. vasario 19 d., apie 8.30 val. UAB „V“ patalpose, poilsio kambaryje, D. N. priėmė iš N. L. pusę iš P. K. gautų (iki 2010 m. vasario mėnesio 18 d. 9.15 val.) pinigų, t. y. 4 000 Lt, aptarė su N. L. kyšio sumos padidinimą 4 000 Lt, t. y. iki 20 000 Lt, bendrai nusprendė, kad toks kyšio dydis pakankamas.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. N. ir jo gynėja advokatė A. Pūkienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorių teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, jų leistinumo ir liečiamumo principus, priimtus sprendimus grindė samprotavimais ir prielaidomis, o ne išsamiu ir reikiamai motyvuotu bylos įrodymų vertinimu, ir tai reiškia esminius BPK pažeidimus. Be to, skunde pažymima, kad teismai nesilaikė baudžiamojo proceso nuostatų pašalinti visus prieštaravimus, o nesant tokios galimybės – juos aiškinti kaltinamojo naudai. Dėl to teismų priimti sprendimai (jų turinys) neatitinka BPK reikalavimų.
Pasak kasatorių, teismų nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, dėl jų padarytos išvados nepagrįstos įrodymais (bylos duomenimis), baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai ir veika kvalifikuota neteisingai. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacine tvarka bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties (BPK 323 straipsnis) teismas, kuris buvo šališkas, pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą, rungimosi principą, nes neatliko įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis), kruopščiai neišnagrinėjo visų bylos duomenų bei neįvertino įrodymų; taip pažeidė BPK 1, 6, 7, 10 straipsnių reikalavimus.
Nesutikdami su nuteistojo veikos kvalifikavimu kasatoriai nurodo, kad nuosprendyje ir nutartyje teismai itin didelę reikšmę skyrė liudytojo P. K. (iš kurio D. N. esą priėmė kyšį už sutarties pasirašymą) parodymams. Tačiau teisme šis liudytojas nurodė kitokią aplinkybę – kad davė kyšį už galimybę laimėti konkursą paslaugoms pirkti. Be to, tikint P. K. žodžiais, jog jis perdavė N. L. tam tikrą pinigų sumą tam, kad būtų organizuotas konkursas, kurį jis laimės, visus savo veiksmus P. K. turėjo atlikti iki 2010 m. sausio 19 d. (kai įvyko pirkimų komisijos posėdis). Kasatorių teigimu, tai rodo, kad P. K. nebuvo susitikęs su N. L. vasario–kovo mėnesiais ir neperdavė jam jokių pinigų kaip kyšio tam, kad laimėtų konkursą, kuris tuo metu jau buvo pasibaigęs, o tai rodo, kad kaltinime nurodyto nusikaltimo įvykio nebuvo. Pasak kasatorių, pagal N. L. parodymus, jis nedalyvavo rengiant pirkimo–pardavimo sutartį, pasirašytą 2010 m. vasario 19 d., ir jam nėra žinomos jos sudarymo aplinkybės. Taip pat teisme buvo apklaustas UAB „K“ direktorius O. V. (O. V.), pasirašęs prekių ir paslaugų pirkimo sutartį su UAB „V“ dėl virtualizavimo programinės įrangos. Jis parodė, jog jam nėra žinoma, kad P. K. būtų rūpinęsis minėtos sutarties sudarymu ar kad iš jo būtų reikalautas kyšis, ar kad kyšis būtų duotas už sutarties pasirašymą. Kasatorių teigimu, šių dviejų liudytojų parodymai patvirtina nuteistųjų N. L. ir D. N. parodymus, kad jokio kyšio šie asmenys nereikalavo ir neėmė. Taigi, kasatorių manymu, minėtų keturių asmenų parodymai nepagrindžia ir nepatvirtina pareikšto kaltinimo.
Kasatoriai, nesutikdami su teismų išvadomis dėl P. K. parodymų pripažinimo įrodymais, nurodo, kad baudžiamasis įstatymas aiškiai reglamentuoja įrodymų leistinumo principo taikymą baudžiamajame procese; kiekvienas įrodymas, neatitinkantis šio reikalavimo, turi būti pašalintas, apkaltinamasis nuosprendis negali būti paremtas ydingais, įstatymo reikalavimų neatitinkančiais įrodymais. Kasatorių teigimu, P. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams, remtis negalima, nes jis buvo apklaustas pažeidžiant BPK 80 straipsnio l punkto ir 82 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nesilaikyta ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu patvirtintų rekomendacijų dėl šių BPK normų taikymo, nes nėra prokuroro nutarimo dėl specialiojo liudytojo apklausos, be to, P. K. buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingus parodymus, taip darant neleistiną poveikį (spaudimą). Pasak kasatorių, nurodytų pažeidimų padarymą patvirtina ir teisminio nagrinėjimo metu peržiūrėti P. K. apklausų vaizdo įrašai. Asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie savo paties įvykdytą nusikalstamą veiką, tuo tarpu iš P. K. 2010 m. balandžio 29 d. pareiškimo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai matyti, kad jame nurodoma, jog N. L. reikalavo iš P. K. kyšio ir šis perdavė N. L. 8 000 Lt; taip ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo informuoti ir apie paties P. K. įvykdytą nusikalstamą veiką, todėl 2010 m. gegužės 4 d., lapkričio 26 d. ir gruodžio 8 d. vykusios P. K. kaip liudytojo apklausos negali būti laikomos teisėtu būdu surinktais įrodymais. Vilniaus apygardos prokuratūros 2010 m. gruodžio 10 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą P. K. taip pat konstatuota, kad yra pagrindas taikyti jam BK 227 straipsnio 4 dalį ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nes iki 2010 m. balandžio 29 d., kai P. K. pranešė apie savo nusikalstamą veiką, jam nebuvo pareikšti įtarimai. Pasak kasatorių, taip patys ikiteisminio tyrimo pareigūnai pripažino, kad P. K. davė parodymus apie savo paties įvykdytą nusikalstamą veiką.
Be to, kasatoriai pažymi, kad duodamas parodymus teisme P. K. nurodė, jog UAB „K“ bendravo su UAB „V“ tik dėl virtualizavimo paslaugų pirkimo ir neatskleidė visų šių įmonių bendradarbiavimo aplinkybių. Nuteistieji D. N. ir N. L. parodė priešingai – kad UAB „K“ pradėjo bendrauti su UAB „V“ siūlydamas kitas prekes ir paslaugas. Šiuos paaiškinimus patvirtina kiti bylos duomenys, gauti kratos pas P. K. metu: 2010 m. vasario 10 d. UAB „K“ pasiūlymas UAB „V“ įsigyti LED šviestuvus (lempas), tos pačios dienos pasiūlymas elektros ir silpnųjų srovių instaliacijai ir dar vienas pasiūlymas serverinei įrengti. Byloje esanti grįžtamojo ryšio anketa taip pat rodo, kad minėtos įmonės 2009–2010 metais aktyviai bendradarbiavo ne tik virtualizavimo klausimais.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad iš bylos duomenų matyti, jog D. N. ir N. L. susitikimai bei pokalbiai, vykę 2010 m. sausio 14 d. – balandžio 13 d., turėjo būti užfiksuoti, nes Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartimi leista šiuo laikotarpiu vykdyti slaptą jų sekimą, panaudojant garso ir vaizdo įrašymo technines priemones, o gautą informaciją leista panaudoti ir iš baudžiamosios bylos Nr. 07-1-514-09 atskirtoje baudžiamojoje byloje Nr.10-9-150-10. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 51 straipsnį protokolas rašomas ir tais atvejais, kai atlikus slaptą ikiteisminio tyrimo veiksmą reikšmingų ikiteisminiam tyrimui duomenų negauta, o įslaptinta informacija privalo būti pateikta teismui ir proceso dalyviams. Taigi, D. N. ir N. L. susitikimai su P. K. ir UAB „K“ darbuotojais bei D. N. ir N. L. apsilankymai UAB „K“ patalpose, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 14 d. iki 2010 m. kovo 10 d, tikrai turėtų būti užfiksuoti protokoluose, tačiau teisme ne vieną kartą pareiškus prašymus pateikti šiuos duomenis, prokuroras, pasisakydamas dėl tokių prašymų, nurodė, kad protokolų nėra. Kasatorių teigimu, tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie minėtus D. N. ir N. L. susitikimus, rodo, jog kaltinime nurodytų susitikimų nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku niekada nebuvo. Antra vertus, aprašant inkriminuojamą veiką (objektyvius požymius atskleidžiančias aplinkybes), kai nenurodoma konkreti nusikaltimo padarymo vieta ir laikas, sunku pateikti nekaltumą liudijančius įrodymus, todėl negalima ir efektyviai gintis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai priimtus sprendimus grindė įrodymais, nevertindami jų visumos, neatskleisdami tarpusavio ryšio, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėję visų bylos aplinkybių ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Argumentuodami šiuos teiginius, kasatoriai nurodo, kad iš byloje esančio techninėmis priemonėmis užfiksuoto garso įrašo, padaryto UAB „V“ pastate, D. N. kabineto pagalbinėje patalpoje 2010 m. vasario 18 d., taip pat iš 2010 m. vasario 19 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolo (numerio nėra) turinio (įraše užfiksuotas D. N. ir N. L. pokalbis apie judriojo ryšio konkursą, organizuotą UAB „V“, o pašnekovai tariasi, kaip padaryti, kad šį konkursą laimėtų UAB „O“) matyti, kad, kasatorių teigimu, pokalbių ištraukos nėra tarpusavyje susijusios, nėra jokio pokalbio konteksto, tik trys ir šešios replikos, todėl pokalbio tekstas vertintinas kaip ištrauka iš konteksto. Iš 2011 m. sausio 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-3409(10) ir patikslintos garso įrašų stenogramos matyti, kad asmuo, žymimas raide V (K. V.), pasakė: „Su „K“ buvo (.... lizacija). Yra šitaip: penkiolika vienetų grynais, puse iš karto. Aštuonis jau atnešė, tik aš dabar čia neturiu su savimi“, tačiau minėti žodžiai kaltinime yra priskiriami visai kitam asmeniui. Teismo posėdžio metu apklaustas UAB „V“ advokatas K. V. parodė, kad jam nieko nėra žinoma apie tariamai siūlomą kyšį, aptarinėjamą minėto pokalbio metu, nors tai, kad šis asmuo dalyvavo pokalbyje, yra pažymėta savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2010 m. vasario 19 d. veiksmų atlikimo protokole. Kasatoriai pažymi, kad stenogramose minimų N. L. ir K. V. balsai nėra identifikuoti, o dėl D. N. balso identifikavimo pateikta tik tikėtina, bet ne kategoriška išvada (papildomai pateiktoje 2012 m. kovo 9 d. specialisto išvadoje Nr. 12/S-23 konstatuota, kad dėl labai trumpo teksto minėtos pokalbio ištraukos identifikacijai netinkamos). Pasak kasatorių, šios aplinkybės, į kurias teismai nekreipė dėmesio, rodo, kad minėti duomenys nepatvirtina nuosprendyje nurodomų aplinkybių, jog 2010 m. vasario 18 d. N. L. susitiko su D. N. ir jį informavo, kad iš UAB „K“ gavo 8 000 Lt kyšį, kurio su savimi nepasiėmė ir atneš po pietų (žodžius „aštuonis jau atnešė, tik aš dabar čia neturiu“ ir kitus pasakė ne N. L., o K. V., o iš teksto išėmus K. V. priskiriamus žodžius, visai nelieka D. N. ir N. L. tekstų).
Kasatoriai pažymi, kad tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokole Nr. 22-14-88 užfiksuotas kito pokalbio, vykusio 2010 m, vasario 19 d. 08:31:20–09:41:40 val. UAB „V“ patalpose, D. N. darbo kabineto pagalbinėje patalpoje (poilsio kambaryje) įrašas, padarytas susitikus D. N. ir N. L.; šio pokalbio turinys susideda iš tarpusavyje nesusijusių septynių replikų, nėra jokio pokalbio konteksto. Pasak kasatorių, pokalbio tema – kanalizacijos darbai, kaip apie tai parodė ir nuteistieji. Atlikus šio įrašo fonoskopinį tyrimą (ekspertas Viktoras Makarevičius (Viktor Makarevič), gauta 2012 m. kovo 9 d. specialisto išvada Nr. 12/8-23, kurioje nurodyta, kad identifikuoti kalbėjusius asmenis nėra galimybės, papildomai pažymėta, jog garso įrašas nutraukiamas durų varstymu. Be to, specialisto išvadoje nurodoma, kad žodžio „virtualizacija“ panaudojimas kelia abejonių, o tai reiškia, kad galima tik daryti prielaidą, jog pokalbis vyko dėl virtualizavimo paslaugų pirkimo (iš UAB „K“), ir, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, byloje nėra duomenų, liudijančių, jog buvo kalbama apie konkursą, kuriame dalyvavo minėta bendrovė. Be to, iš patikslintos pokalbio stenogramos, kur D. N. priskirtos frazės „Hm“ ir pan., pasak kasatorių, negalima spręsti buvus susitarimą, pritarimą ar įvykus kyšio pasidalijimą, juolab kad ankstesnio įvykio – jau minėto 2010 m. vasario 18 d. susitikimo tarp N. L. ir P. K. – nebuvo.
Kasaciniame skunde pažymima, kad dėl aptartų įrodymų (garso įrašų duomenų) gautos specialistų išvados Nr. 11-3409(10) ir 12/8-23 yra skirtingos (dėl įrašų vientisumo, pokalbių dalyvių identifikavimo, kuris vienu atveju nurodomas kaip tikėtinas, kitu atveju – kad identifikuoti negalima), todėl prieštaravimams pašalinti teismas privalėjo imtis visų priemonių, juolab kad proceso šalies prašymu atliktas tyrimas (konsultacinė išvada) BPK 205 straipsnio prasme nėra objekto tyrimas (jo esmė apibrėžta Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje). Esant tokiai situacijai 2012 m. kovo 12 d. teismo posėdyje gynėjas pateikė prašymą kviesti į teismo posėdį specialistus (BPK 284 straipsnis), tačiau šis prašymas atmestas. Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad tuo atveju, kai prieštaravimų apklausus specialistus nepavyksta pašalinti ir siekiant įvertinti įrodymų (skirtingų specialistų išvadų) patikimumą, turi būti skiriama ekspertizė. Būtent tokią praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta esant teisinga. Priešingu atveju tai reiškia esminį BPK normų (reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese) pažeidimą. Be to, kasatoriai nesutinka su teismo nuosprendyje pateiktu garso įrašų (vienų iš svarbiausių kaltės įrodymų) vertinimu bei teiginiu, jog specialistų išvados, nors ir skirtingos, tačiau neprieštarauja viena kitai.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra pateiktas sąrašas išskiriamų dokumentų ir daiktų iš baudžiamosios bylos Nr. 07-1-514-09 į baudžiamąją bylą Nr.10-9-150-10, kur septintu numeriu pažymėtas 2010 m. rugsėjo 19 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolas, tačiau nėra pažymėtas 2010 m. vasario 19 d. protokolas. Pasak kasatorių, sprendžiant iš šio sąrašo, šis protokolas nėra įdėtas į nagrinėjamą baudžiamąją bylą, taigi, jo atsiradimo byloje aplinkybės yra neaiškios, todėl, pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus, 2010 m. vasario 19 d. protokolas bei jame esantys duomenys negali būti laikomi teisėtu būdu gautais įrodymais (pažeistas įrodymų leistinumo principas). Esant tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokio dokumento, patvirtinančio, jog išskirtų dokumentų sąrašas yra netikslus, teismo nuosprendyje nepagrįstai šie duomenys įvertinti kaip įrodymai bei neturint pagrindo nurodyta, kad sąraše buvo padaryta techninė klaida.
Kasatoriai, teigdami, jog baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo šališkas ir neteisėtos sudėties teismas, pirmiausia nurodo, kad yra duomenų, jog šioje, prokuroro nutarimu išskirtoje iš kitos, byloje, įtariamųjų suėmimo, procesinių prievartos priemonių taikymo klausimus sprendė ir proceso dalyvių skundus nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo teisėja J. Damanskienė, kuri įėjo į šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėtį. Tuo tarpu pagal BPK 57 straipsnį, 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėjas negali dalyvauti procese ir nagrinėti tą pačią bylą. Esant tokiai situacijai, taip pat – ir kitais pagrindais, teisėjai J. Damanskienei buvo pareikštas nušalinimas, tačiau jis atmestas. Kasatorių teigimu, dėl šių priežasčių bylą apeliacine tvarka nagrinėjo neteisėtos sudėties teisėjų kolegija, todėl tokio teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir turi būti panaikintas. Analogiškos nuostatos dėl teismo sudėties yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc4LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-578/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-578/2007">2K-578/2007</a>, 2K-485/2007).
Kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimą kasatoriai įžiūri dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, kuris buvo būtinas. Kasaciniame skunde dar kartą išdėstomos bylos aplinkybės ir teigiama, kad liudytojo P. K., nuteistųjų N. L. ir D. N. parodymai, papildomai apklausto liudytojo O. V. parodymai, šiuos parodymus atitinkantys kiti byloje esantys duomenys, dokumentai apie konkurso organizavimą ir vykimą patvirtina, jog kaltinime nurodytas nusikaltimas nebuvo įvykdytas. 2009 m. gruodžio mėn. UAB „V“ patvirtino virtualizacijos programinės įrangos paslaugų pirkimo sąlygas ir, gavus bendrovės informacinių technologijų skyriaus vadovo A. S. tarnybinį pranešimą dėl serverių darbo optimizavimo, iškilo būtinybė rengti minėtų paslaugų pirkimo konkursą; pagal D. N. rezoliuciją šis klausimas perduotas spręsti pirkimų komisijai. Tai rodo, kad konkurso organizavimas niekaip nesusijęs su P. K. ir N. L. veiksmais bei kelia abejonių dėl P. K. parodymų apie tarimąsi su N. L. siekiant, kad konkursą laimėtų UAB „K“. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų komisijos posėdžio, kuriame dalyvavo penki asmenys, protokolas liudija, jog svarstytas klausimas dėl virtualizacijos programinės įrangos paslaugų pirkimo, priimtas sprendimas atlikti apklausą raštu, kviečiant dalyvauti UAB „E“, UAB „C“ ir UAB „K“. Šiame posėdyje taip pat buvo patvirtintos pirkimo sąlygos. 2010 m. sausio 12 d. UAB „V“ vykusio viešojo virtualizacijos programinės įrangos paslaugų pirkimo komisijos posėdžio metu, dalyvaujant keturiems asmenims, paaiškėjo, kad mažiausią kainą pasiūlė UAB „K“. 2010 m. sausio 19 d. UAB „V“ įvykusio Prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų komisijos posėdžio, kuriame dalyvavo keturi jos nariai, protokolas rodo, kad, apsvarsčius virtualizavimo programinės įrangos pirkimo tiekėjų kvalifikacijos klausimą, nustatyta, jog visi trys tiekėjai atitinka minimalius kvalifikacijos reikalavimus ir sudarė dalyvių eilę pagal pasiūlytą kainą; tą pačią dieną UAB „V“ informavo visus tris tiekėjus apie sudarytą virtualizacijos programinės įrangos paslaugų tiekėjų eilę ir laimėtoją – UAB „K“ bei raštu pranešė UAB „E“ ir UAB „C“ apie teisę pateikti pretenzijas ar skundus. UAB „K“ siųstame pranešime nurodyta, kad pirkimo sutartis bus sudaryta ne anksčiau kaip po dešimties dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos ir kad iki 2010 m. sausio 25 d. UAB „V“ darbuotojas R. D. laukia iš UAB „K“ sutarties projekto elektroninės versijos. Pasak kasatorių, visi šie dokumentai rodo, kad valstybės tarnybos ar kiti interesai nebuvo pažeisti, virtualizavimo programinės įrangos paslaugų pirkimo konkursas vyko laikantis viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų, UAB „K“ jame dalyvavo, o 2010 m. vasario–kovo mėnesiais konkursas jau buvo pasibaigęs. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog, kasatorių nuomone, buvo veikiama teisėtai. Tuo tarpu P. K. parodymai, kad jis davė kyšį už galimybę laimėti konkursą, iškelia būtinybę tirti ir vertinti ne tik sutarties sudarymo, bet ir konkurso organizavimo aplinkybes, ir tuo tikslu apklausti konkursą rengusius bei vykdžiusius asmenis, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas tokius gynybos prašymus atmetė. Kasatorių manymu, taip apeliacinės instancijos teismas susiaurino kaltinamojo galimybes gintis (BPK 10 straipsnis), apribojo jo teisę dalyvauti įrodymų rinkime ir tyrime, kruopščiai neišnagrinėjo baudžiamosios bylos medžiagos, neištyrė ir neįvertino visų duomenų, o tai reiškia ir BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo pažeidimą bei teismo šališkumą.
Be to, kasaciniame skunde (pasisakant apie teismo šališkumą bei teisės į gynybą pažeidimą), nurodoma, kad nagrinėjamu atveju tariamas kyšio reikalavimas įvyko civilinių teisinių santykių srityje, tarp dviejų privačių juridinių asmenų – UAB „V“ ir UAB „K“. Pagal šių bendrovių įstatus jos turi ribotą civilinę atsakomybę. UAB „V“ veikla reglamentuota ir Akcinių bendrovių įstatymu, Civiliniu kodeksu, o UAB „K“ pagrindinis tikslas – pelno siekimas. Pagal BK 225 straipsnį kyšininkavimas yra nusikaltimas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, taigi, jiems turėtų būti padaroma žala, be to, asmenys, kaltinami šiuo nusikaltimu, turi turėti viešojo administravimo įgaliojimus arba teikti viešąsias paslaugas. Kasatoriai nurodo, kad asmenų, kurie dirba privačioje įmonėje ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus ar turi teisę veikti šios įmonės vardu, negalima prilyginti valstybės tarnautojams, teisinis šių asmenų veiklos ir atsakomybės reguliavimas yra skirtingas, taip pat skirtingi jų tikslai. Valstybės tarnautojų veiklą reglamentuoja Valstybės tarnybos ir kiti specialūs įstatymai, nustatantys, kad pagrindinis valstybės tarnautojo veiklos principas yra tarnauti žmonėms ir tenkinti viešuosius interesus. Sąvoka „viešieji interesai“ reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, taip pat žmonių gerovę. Viešųjų interesų požymis yra jų bendrumas kiekvieno asmens atžvilgiu. Tai atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą. Taigi, pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnyba yra teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, priimant ir įgyvendinant valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus, turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu ir t. t., visuma. Pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės tarnautojas yra fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytą viešojo administravimo veiklą. Privačių ūkio subjektų veiklą reglamentuoja privatinės teisės nuostatos, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Akcinių bendrovių įstatymas. Šiuose teisės aktuose privatus juridinis asmuo nusakomas kaip pelno siekiantis asmuo, juridinio asmens tikslas – tenkinti privačius interesus. Sąvoka „privatūs interesai“ reiškia bet kokios materialinės naudos (pelno dalies, turto prieaugio gavimą) gavimą ir siekimą ją gauti. Taigi, valstybės tarnautojo negalima tapatinti su asmeniu, kuris veikia privačios teisės rėmuose vadovaudamasis konstituciniais veiklos laisvės ir iniciatyvos principais privataus juridinio subjekto naudai, savarankiškumo ir valdžios institucijų nesikišimo principais. Kasatorių nuomone, pasirašyta 2010 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo tarp dviejų privačių juridinių asmenų sutartis, dėl kurios pareikštas įtarimas, turi įtakos jiems, tačiau ne viešiesiems interesams ir juo labiau jų nepažeidžia, nes sudarant šią konkrečią sutartį nebuvo vykdomi jokie viešojo administravimo įgaliojimai ar teikiamos viešosios paslaugos; pasak kasatorių, tai leidžia teigti, kad D. N. negali būti patrauktas atsakomybėn už kyšininkavimą, nes nėra specialus įstatymo numatytas subjektas, o taip pat nėra pasikėsinta į kyšininkavimo nusikaltimo objektą – valstybės tarnybą ar viešuosius interesus.
Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad ištirtų, ar BK 230 straipsnio 3 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį ir 46 straipsnio 1 dalį bei teisinės valstybės principus, tačiau teismas šį prašymą atmetė (taip pažeidė D. N. teisę į gynybą, baudžiamojo proceso įtvirtintą rungimosi principą ir buvo šališkas kaltinamųjų atžvilgiu). Esant tokiai situacijai, kasatorių manymu, nagrinėjamoje byloje tikslinga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą minėtu klausimu, t. y. ta apimtimi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato skirtingus teisinius režimus, taip pat ir skirtingas baudžiamąsias atsakomybes asmenims, kurie yra valstybės tarnautojai pagal specialius įstatymus, ir asmenims, kurie veikia privačios ūkinės veiklos apimtimi (ar valstybės tarnautojui gali būti prilyginamas asmuo, dirbantis privačioje įmonėje, turintis atitinkamus įgaliojimus veikti jos vardu).
Kasaciniame skunde nurodomos BPK 305 straipsnio 2 dalies, 331 straipsnio 1 dalies nuostatos ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis surašyti priešingai, nei reikalauja taisyklės. Be anksčiau nurodytų pažeidimų, kasatoriai teigia, kad byloje apklaustų asmenų parodymai įvertinti (viena dalimi remiasi, kita – ne) nepaisant prieštaravimų ar neatitikimų, kaltinamąjį laikant kaltu ir tuo atveju, kai parodymus duodantys asmenys nenurodo, kad šis padarė nusikalstamą veiką, bet ir nesako, kad jos nepadarė.
Kasaciniu skundu nuteistojo N. L. gynėjas advokatas E. Dereškevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant BPK 220 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad prokuroras privalo teismui, kuriam byla teisminga, perduoti kaltinamąjį aktą su visa bylos medžiaga, ir BPK 170 straipsnį, kuris reglamentuoja prokuroro įgaliojimus atliekant ikiteisminį tyrimą. Taip pat kasatorius nurodo, jog apeliacinio proceso metu pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė, kad jo byla per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis būtų teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo. Teismo padaryti BPK pažeidimai, pasak kasatoriaus, laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamas arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas baudžiamajame procese (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 118 straipsnio 1, 2 dalis, organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas prokuroras privalo užtikrinti, kad būtų atlikti įstatyme numatyti procesiniai veiksmai ir kad tai būtų padaryta įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat prokuroras ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujantiems asmenims privalo užtikrinti Konstitucijoje ir baudžiamojo proceso įstatyme jiems nustatytas teises. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas turi būti pagrįstas konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų valstybės institucijų (pareigūnų), dalyvaujančių baudžiamajame procese, funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Kasatoriaus teigimu, ikiteisminį tyrimą organizavęs ir jį kontroliavęs prokuroras Giedrius Tarasevičius šioje proceso stadijoje peržengė savo, kaip prokuroro, įgaliojimus. Tai pasireiškė tuo, kad pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas N. L. buvo paskirta vienintelį kartą ikiteisminiame tyrime Nr. 07-1-514-09, o skundą dėl šios kardomosios priemonės pagrįstumo nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Damanskienė. Tai prieštarauja BPK 58 straipsnyje nustatytam reikalavimui, kad tas pats teisėjas negali nagrinėti bylos, jeigu jis jau šioje byloje nagrinėjo skundą dėl suėmimo pagrįstumo. Taigi, atskyrus tyrimus į atskirus (BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktas), šie ypač svarbūs duomenys (teismo posėdžio protokolas ir nutartis dėl suėmimo) privalėjo būti perkelti į atskirtąjį tyrimą, tačiau to prokuroras G. Tarasevičius neatliko.
Kasatorius pažymi, kad ikiteisminis tyrimas (kurio metu renkama informacija baudžiamojoje byloje) negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų teismui teisingai išspręsti asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą; šioje proceso stadijoje (ikiteisminiame tyrime) priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Tai yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija. Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta pareiga prokurorams organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą, spręsti klausimą dėl asmens kaltumo, o 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas, nešališkas teismas. Teismo pareiga – priimti teisingą sprendimą, kuris negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, neišsamiai išnagrinėjęs bylą, nepatikrinęs, ar valstybinis kaltintojas tinkamai taikė BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktą, taip pat BPK 220 straipsnį, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį priimti objektyvų ir teisingą nuosprendį, be to, skundžiamą nutartį priėmęs teismas buvo neteisėtos sudėties, taip esmingai pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, jog N. L. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (sudaryta iš teisėjų Stasio Punio, Jūratės Damanskienės bei Angelės Ikaselienės) konstatavo, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra pagrindų, o apeliaciniai skundai nepagrįsti. Kasatoriaus manymu, tuo akivaizdžiai buvo pažeista nuteistojo N. L. teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, taip pat buvo pažeista BPK 323 straipsnyje įtvirtinta pareiga paskirtiems kolegijos teisėjams susipažinti su apeliaciniu skundu, atsikirtimais į jį ir su baudžiamąja byla, pareiga kolegijos pirmininkui tinkamai paruošti baudžiamąją bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, taip pat BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata. Šie kasatoriaus teiginiai grindžiami tuo, kad teisėja J. Damanskienė ikiteisminio nagrinėjimo metu išnagrinėjusi tuomet dar įtariamojo N. L. gynėjo M. Paukštės skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutarties paskirti įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą, atmesdama šį skundą 2010 m. gegužės 21 d. priėmė nutartį, kurioje išsakė pakankamai aiškią savo poziciją: „šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje faktiniai duomenys duoda pagrindą manyti, kad N. L. galėjo padaryti jam inkriminuojamas veikas. Ši prielaida grindžiama byloje esančiais įrodymais – operatyvinių tyrimo veiksmų bei procesinių prievartos priemonių atlikimo protokolais, kita bylos medžiaga“. Nuteistojo gynėjo teigimu, taip teisėja J. Damanskienė padarė prielaidas, kurias draudžia BPK normos, be to, operatyvinius duomenis iš anksto, be teisminio nagrinėjimo, pripažino įrodymais, o tai reiškia BPK 20 straipsnio pažeidimą. Kadangi savo vidinį įsitikinimą ši teisėja išreiškė, apie jį pasisakė nutartyje, todėl imtis nagrinėti apeliacinio N. L. ar jo gynėjo skundo, remiantis BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu, ji nebegalėjo. Taigi, nuteistojo N. L. baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teisėjų kolegijos, taip šiurkščiai pažeidžiant konstitucinę jo teisę į nešališką ir teisingą teismą.
Pasisakydamas dėl BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo kasatorius pažymi, kad 2008 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2008">2K-340/2008</a> (kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl esminio BPK pažeidimo – neteisėtos sudėties teismo), taip pat kalbama apie teisėjos J. Damanskienės dalyvavimą priimant panaikintą nutartį, o prieš tai išnagrinėjusios R. K. skundą dėl žemesnės instancijos teismo nutarties dėl R. K. paskirtos kardomosios priemonės suėmimo. Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad, teisėjai J. Damanskienei nenusišalinus nuo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, taip pat BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 44 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Kasatoriaus teigimu, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neužtikrino nuteistojo N. L. teisės į teisingą ir nešališką teismo sprendimą bei neįgyvendino jo teisės į teisėtą ir greitą baudžiamosios bylos išnagrinėjimą apeliacine tvarka.
Be to, nuteistojo N. L. gynėjas advokatas E. Dereškevičius pateikė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 241 straipsnis bei 323 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei 31 straipsnio nuostatoms ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 straipsnio 10 dalies nuostatoms.
Prašyme kasatorius išdėsto teisinės valstybės ir teisinio saugumo, kaip jo elemento, principų turinį, nurodo, kad jo esmė yra tai, jog valstybė privalo užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių dalyvių teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti garantuotos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir jai paklusdamos.
Kasatorius teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Damanskienė į apeliacine tvarka nagrinėjusią teisėjų kolegiją buvo paskirta pažeidžiant 1994 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 straipsnio 10 dalies nuostatas, o tai nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu bei jos 31 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Kasatorius nurodo, jog BPK 241 straipsnyje įtvirtintas toks reglamentavimas, kad bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas; jį kolegialiai nagrinėjamoms byloms skiria teismo pirmininkas arba Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas; BPK 323 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atitinka nustatytus reikalavimus, skundą gavusio teismo pirmininkas ar teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas paskiria pranešėją. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 straipsnio 9, 10 dalis, teisėjams ir teisėjų kolegijoms bylos visais atvejais paskirstomos taip, kad būtų užtikrinta proceso šalių ir proceso dalyvių teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, bylos teisėjams paskirstomos ir teisėjų kolegijos sudaromos naudojantis kompiuterine programa, sukurta vadovaujantis Teisėjų tarybos patvirtintomis Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėmis, kurios turi užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama į teisėjų specializaciją, darbo krūvio tolygumą, bylų sudėtingumą teisėjų kolegijų sudėties rotaciją, tos pačios sudėties teisėjų kolegijos maksimalią veiklos trukmę, įstatymuose numatytus draudimus teisėjui nagrinėti konkrečią bylą, teisėjo ar teisėjų kolegijos sudėties pakeitimą, teisėjų nušalinimo ar nusišalinimo aplinkybes, laikinojo nedarbingumo, atostogų ar komandiruotės atvejus. Kasatoriaus teigimu, BPK 241 straipsnis, 323 straipsnio 2 dalis jau gana ilgą laiko tarpą prieštarauja minėtoms Teismų įstatymo nuostatoms, pagal kurias nei teismo pirmininkas, nei Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas iš esmės neturi teisės skirti bylų, taip pat sudarinėti kolegijų byloms nagrinėti.
Kasatorius teigia, kad nagrinėjant šią bylą (Nr. 1A-141-166/2013) apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teisme teisėjų kolegijos sudėtis paskirta nesinaudojant kompiuterine programa, kuri akivaizdžiai galėtų užkirsti kelią į teisėjų kolegijos sudėtį įtraukti teisėją J. Damanskienę, iš anksto išsakiusią prielaidas jos priimtuose procesiniuose dokumentuose ir pan. Taip į šį teisinį reglamentavimą patekusiam asmeniui – N. L. buvo ne tik aiškiai pažeista teisė tikėti objektyvaus ir nešališko teisėjų paskyrimo ir nešališko apeliacinės bylos išnagrinėjimo, bet, esant tokiam įstatymų prieštaravimui, šiurkščiai paminta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išplėtota teisinės valstybės principo esmė, apribotas teisinis saugumas, kaip viena iš teisinės valstybės principo sudedamųjų dalių.
Atsiliepimu į nuteistojo D. N. ir jo gynėjos advokatės A. Pūkienės bei nuteistojo N. L. gynėjo advokato E. Dereškevičiaus kasacinius skundus Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Giedrius Tarasevičius prašo juos atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai faktines bylos aplinkybes ištyrė išsamiai, jas įvertino ir N. L. bei D. N. veiksmus kvalifikavo tinkamai, todėl jų priimti sprendimai paliktini galioti kaip teisėti ir pagrįsti.
Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminio BPK pažeidimo (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Kasaciniuose skunduose – tiek nuteistojo D. N. ir jo gynėjos, tiek nuteistojo N. L. ir jo gynėjo – nurodoma, kad bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nes šio teismo kolegijos sudėtyje buvusi teisėja J. Damanskienė yra nagrinėjusi N. L. gynėjo skundą dėl apylinkės teismo nutarties, kuria N. L. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas minėta teisėja negalėjo nagrinėti šios bylos.
Šie kasatorių teiginiai pagrįsti. BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisėjas (BPK 57 straipsnio 2 dalis) negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Pagal BPK 59 straipsnio 1 dalį teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas, specialistas ar prokuroras privalo nusišalinti šio Kodekso 58 straipsnyje nurodytais pagrindais. Iš bylos medžiagos ir prie kasacinio skundo pridėtos Vilniaus apygardos teismo nutarties kopijos matyti, kad 2010 m. gegužės 21 d. Vilniaus apygardos teismo teisėja J. Damanskienė priėmė nutartį, kuria atmetė įtariamojo N. L. gynėjo advokato M. Paukštės skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria šiam įtariamajam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. Suėmimas N. L. buvo paskirtas įtariant jį padarius kelias nusikalstamas veikas, taip pat ir tą, dėl kurios ikiteisminis tyrimas po to buvo atskirtas į atskirą bylą, kuri išnagrinėta teisme priimant apkaltinamąjį nuosprendį, o nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, teisėja J. Damanskienė buvo teisėjų kolegijos sudėtyje. Taigi, konstatuotina, kad kasacine tvarka skundžiama 2013 m. vasario 1 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis buvo priimta kolegijos, kurios sudėtyje buvo teisėja, pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą negalėjusi dalyvauti šiame procese. BPK 58 ir 59 straipsnių, nustatančių nušalinimo bei nusišalinimo pagrindus ir tvarką, pažeidimas laikomas esminiu BPK pažeidimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384/2004, 2K-100/2005, 2K-168/2007, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2008">2K-340/2008</a>), todėl apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad N. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymas susijęs su D. N. inkriminuota nusikalstama veika (jie pripažinti kaltais bendrininkavę reikalaujant ir priimant kyšį, o šie kaltinimai grindžiami iš esmės tais pačiais bylos duomenimis), apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina visa apimtimi – tiek dėl N. L., tiek dėl D. N..
Vadovaudamasi BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostata, jog kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistojo D. N. ir jo gynėjos advokatės A. Pūkienės bei nuteistojo N. L. gynėjo advokato E. Dereškevičiaus kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, susijusių su klausimais, spręstinais nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai:
Valerijus Čiučiulka
Aurelijus Gutauskas
Dalia Bajerčiūtė
