Baudžiamoji byla Nr. 2K–367/2013
Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00243-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.26.2.1;
2.3.2.2.11 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. T. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu A. T. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.
Priteista iš A. T. nukentėjusiajam R. P. 1200 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos, taip pat 3000 Lt procesinių išlaidų už advokato paslaugas bei 56,95 Lt Klaipėdos teritorinei ligonių kasai už R. P. gydymą.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis pakeistas: priteista iš nuteistosios A. T. nukentėjusiajam R. P. 100 Lt turtinės žalos. Kita Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2011 m. liepos 23 d., apie 4.17 val., bare „Mr. Bond“, esančiame Klaipėdoje, Žvejų g. 10, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y., matant kitiems žmonėms, apipylė V. R. skysčiu iš stiklinės ir, R. P. paėmus ją už rankos, trenkė jam stikline į kairę galvos pusę, prakirsdama kairį antakį. Taip A. T. sutrikdė viešąją tvarką bei nežymiai sutrikdė R. P. sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistoji A. T. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorė teigia, kad jos veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skunde nurodoma, kad padarytos veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį lėmė nukentėjusiajam padarytas sužalojimas, tačiau neanalizuotas tyčios kryptingumas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik formaliai konstatavo, kad vadovaujantis specialisto išvada nustatyta, jog smūgiuojant kietu bukabriauniu daiktu buvo prakirstas nukentėjusiajam R. P. antakis, taigi toks sužalojimas negalėjo atsirasti netyčia, tačiau byloje surinkti įrodymai nepatvirtina šios išvados.
Nors teismai vadovavosi liudytojo V. R. parodymais apie tai, kad mergina smūgiavo draugui į veidą stikline, jie negali būti laikomi įrodymais, nes tik patvirtina, jog kasatorė norėjo apipilti stiklinėje buvusiu skysčiu nukentėjusiojo veidą. Pasak kasatorės, susidūrimas įvyko netyčia, nes nukentėjusysis, jai bepilant vandenį iš stiklinės, palinko prie jos. Be to, padarytas sužalojimas nebuvo akivaizdus, demonstruojantis nepagarbą ar panieką aplinkiniams, ir buvo pastebėtas tik aiškinantis su klubo apsaugos darbuotojais.
Kasatorė teigia, kad teismai savo išvadų neparėmė byloje esančių įrodymų visuma, taip pat nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Nors bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu proceso dalyviai nereikalavo atlikti įrodymų tyrimo, tačiau, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą galėjo atlikti ir savo iniciatyva, bet to nepadarė.
Kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo, nes už veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį, nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė (ATPK 174 straipsnis). Nukentėjusiajam padarytas sužalojimas buvo pastebėtas jau praėjus atitinkamam laiko tarpui, t. y. atvykus policijos darbuotojams, o padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas nebuvo akivaizdus, todėl jos elgesys nepagrįstai įvertintas įžūliu, demonstruojančiu nepagarbą aplinkiniams.
Taip pat kasatorė mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnius, nes priėmė prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą ir inkriminavo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika buvo padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kadangi kaltinime nurodytos veikos aplinkybės buvo pakeistos iš esmės skirtingomis, teismas privalėjo, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 3 dalimi pranešti kasatorei ir jos gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, tačiau to nepadarė ir taip užkirto teisę į gynybą. Kasatorės teigimu, teismas rėmėsi tik atitinkamais prietaisais nustatytu girtumo laipsniu (1,19 promilės), bet nesiaiškino, ar toks alkoholio kiekis turėjo įtakos jos veiksmams, neapklausė kitų įvykio metu buvusių asmenų apie kasatorės elgesį.
Kartu kasatorė pažymi, kad teismas išėjo už kaltinimo ribų chuliganiškas paskatas pripažindamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nors neturėjo nei prokuroro, nei nukentėjusiojo prašymo kaltinimą pakeisti iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, ir taip pažeidė BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus reikalavimus.
Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasatorės gynėjo apeliacinį skundą, BPK 255, 256 straipsnio 1 ir 3 nustatytų reikalavimų pažeidimų nekonstatavo, jų neaptarė ir neištaisė, todėl neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasatorės teiginiai, neva jos veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo – nedidelio chuliganizmo sudėtis, buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme ir motyvuotai atmesti. Tai, kad kasatorės veiksmai buvo tyčiniai, patvirtino ne tik nukentėjusysis R. P., kuris parodė, jog kasatorė naktiniame klube vandeniu apipylė jo draugui V. R. kaklą, todėl jis sugriebė ją už rankos ir paklausė, kodėl ji taip elgiasi, tačiau ši, nieko neatsakiusi, smūgiavo jam rankoje turėta stikline į kairį antakį (stiklinė sudužo, nes smūgis buvo stiprus), bet ir liudytojo V. R. parodymai, specialisto išvada. Kasatorės bandymas įtikinti teismą, kad liudytojo V. R. pasakymas „mergina su stikline pylė nukentėjusiajam į veidą“ reiškia ne smūgį, o skysčio pylimą, tėra bandymas pakreipti šio liudytojo parodymus sau naudinga linkme. Šis liudytojas parodė, kad kasatorė pylė skystį iš stiklinės jam ant nugaros ir kalbėdamas apie draugo sužalojimą nevartojo žodžio skystis, t. y. parodė, kad kasatorė smūgiavo stikline nukentėjusiajam. Taip pat byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, o šios aplinkybės neginčija ir pati kasatorė. Kasatorės teiginiai, kad dėl jos veiksmų nebuvo sutrikdyta viešoji tvarka, yra neteisingi, nes vien tai, kad prieš nepažįstamą asmenį yra atliekami tyčiniai smurtiniai veiksmai, rodo ne tik jos veiksmų įžūlų pobūdį, bet ir patvirtina aplinkybę, jog bent jau nukentėjusiojo ir jo draugų poilsis buvo nutrauktas, t. y. sutrikdyta viešoji tvarka. Esant šioms aplinkybėms, teismai pagrįstai kasatorės veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o jos teiginiai apie esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus vertinant byloje surinktus įrodymus yra deklaratyvūs.
Nors kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeisti BPK 255 ir 256 straipsniai, nes, jos nuomone, teismas keisdamas prokuroro prašymu kaltinimą – įrašydamas sunkinančią aplinkybę girtumą, kuris turėjo įtakos nuteistosios veiksmams, privalėjo suteikti pertrauką pasiruošti gynybai, tačiau BPK 267 straipsnio 3 dalis nurodo, kad kasacine tvarka galima apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Pati kasatorė pripažįsta, kad kaltinimo pakeitimo klausimo jos gynėjas apeliaciniame skunde nekėlė, t. y. šis klausimas plačiau apeliacinėje instancijoje nebuvo nagrinėjamas, todėl negali būti nagrinėjamas ir kasacinės instancijos teisme. Taip pat pažymėtina, kad kasatorė nepaaiškina, kodėl vėliau neprašė jos girtumo poveikio papildomai tirti ir to net nekvestionavo apeliaciniame skunde. Ta aplinkybė, kad kasatorei iškart po įvykio nustatytas 1,19 promilės girtumas, jai buvo žinoma, jos ji neginčija ir kasaciniame skunde, neprašo papildomai tirti, tačiau teigia, jog papildomos jos draugų ir pažįstamų apklausos patvirtintų, kad tokio laipsnio alkoholinis apsvaigimas neturėjo įtakos jos veiksmams.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis R. P. prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad nors nuteistoji skunde nurodo, jog teismai privalėjo spręsti jos administracinės ir baudžiamosios atsakokybės atribojimo klausimą, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose ji šio klausimo nekėlė neigdama padariusi BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą vieką. Taigi nėra pagrindo svarstyti šį kasacinio skundo argumentą. Be to, ATPK 174 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nedidelį chuliganizmą, t. y. necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį, tačiau kasatorė buvo kaltinama ne BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymu, o 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu. Būtent todėl teismai net nepasisakė, kodėl jos veiksmus vertina kaip nusikaltimą, o ne kaip administracinės teisės pažeidimą. Be to, kasatorė padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jai administracinė atsakomybė pagal ATPK 174 straipsnį negali kilti.
Nukentėjusysis nurodo, kad teismai kasatorės veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nors ji teigė, jog veiką padarė netyčia, smūgių sudavimas kitam asmeniui viešoje vietoje be jokios priežasties yra chuliganiškas elgesys.
Kasatorės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į gynybą, nes teisme pakeitė kaltinimą ir neišaiškino nei jai, nei jos gynėjui teisės prašyti pertraukos pasiruošti gynybai, yra nepagrįstas ir vertintinas kaip siekis išvengti atsakomybę sunkinančios aplinkybės inkriminavimo. Neįtikėtina, kad kasatorės gynėjas nežinojo, jog turi teisę teisme prašyti pertraukos pasiruošti gynybai dėl pasikeitusio kaltinimo.
Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, pažeidimo, nes kasatorei nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, kasaciniame skunde daugiausia dėmesio skiriama faktų vertinimui, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
Nors nuteistoji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau nei ji pati, nei jos gynėjas to nepageidavo. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą. Be to, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, nuteistosios teiginys, neva apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, grindžiamas ne apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų nebuvimu, o kasatorės nesutikimu su tomis išvadomis.
Nuteistosios A. T. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniu skundu nuteistoji A. T. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti teigdama, kad jos veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, ir tai iš esmės argumentuoja tuo, kad ji nukentėjusiajam R. P. sužalojimą padarė netyčia, savo veiksmais nusikalstamų padarinių nesukėlė, kad teismų sprendimuose padarytos išvados nepagrįstos, įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Kasatorės argumentai atmestini.
Pagal BK 2 straipsnio 4 dalį pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136-2010, 2K-447-2012 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse taip pat ne kartą yra pasisakęs, kad viešojoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje A. T. veikoje visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, t. y. ir objektyvūs (veika, padariniai, priežastinis ryšys ir kt.), ir subjektyvusis požymis – tyčinė kaltė, nustatyti, pakankamai išsamiai ir argumentuotai atskleisti.
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorė iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, t. y. netinkamą BK 284 straipsnio 1 dalies taikymą argumentuoja ginčydama nustatytas faktines bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisė taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. įrodymų netiria ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų vertinimas, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nagrinėjamoje byloje nėra pažeisti. A. T. kaltė padarius nusikalstamą veiką pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, visi jie nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti, nuteistosios gynybos versija motyvuotai atmesta.
Pagal BK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistoji, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Kasaciniame skunde, ginčydama nustatytas bylos aplinkybes, kasatorė iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus (nukentėjusiojo R. P., liudytojų V. R., N. L., M. U., A. S., M. K. bei pačios nuteistosios parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas), pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl A. T. padarytos veikos atitinka faktines bylos aplinkybes, kad jos yra pagrįstos ir teisingos. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Į apeliacinio skundo argumentus, kurie, kaip minėta, pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes A. T. baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
Pagal ATPK 174 straipsnį nedidelis chuliganizmas – tai necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Byloje nustatyta, kad nuteistosios įžūlus elgesys pasireiškė fiziniu smurtu, įžūliu elgesiu nepagarbos demonstravimas aplinkiniams sukėlė padarinius – viešosios tvarkos sutrikdymą, todėl kasatorės argumentai, kad jos veiksmai turėjo būti vertinami tik kaip administracinės teisės pažeidimas, atmestini.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatorės prašymą – panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, todėl toks prašymas negali būti tenkintinas.
Dėl BPK 44 straipsnio, 256 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymo ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 60 straipsnio 3 ir 9 punktai) nustatymo
Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į teisingą procesą, teisę į gynybą, teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą, teisę turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, nes: patenkinęs prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą iš esmės skirtingomis aplinkybėmis (t. y. tuo, kad ji nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio) teismas pažeidė BPK 256 straipsnio 3 dalies nuostatas, įpareigojančias pranešti kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirenti gynybai, kad to nepadarydamas teismas atėmė jai galimybę pasiruošti gynybai; pripažindamas jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikos padarymą dėl chuliganiškų paskatų, teismas peržengė kaltinimo ribas ir suvaržė jos gynybos teises.
Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Pagal BPK 256 straipsnio 2 dalį minėti proceso dalyviai taip pat turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad byla buvo perduota teismui A. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaltinant tuo, kad ji 2011 m. liepos 23 d., apie 4.17 val., bare „Mr. Bond“, esančiame Klaipėdoje, Žvejų g. 10, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. matant kitiems žmonėms, apipylė V. R. skysčiu iš stiklinės ir, R. P. paėmus ją už rankos, trenkė jam stikline į kairę galvos pusę, prakirsdama kairį antakį. Taip A. T. sutrikdė viešąją tvarką bei nežymiai sutrikdė R. P. sveikatą.
Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, iki įrodymų tyrimo pradžios prokurorė, vadovaudamasi BPK 256 straipsniu, pateikė rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą. Kaip matyti iš pateikto prašymo, jis buvo keičiamas tuo, kad A. T. nusikalstamą veiką – viešosios tvarkos pažeidimą padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio. Teismas prašymą kaip kaltinimo patikslinimą priėmė, jį priėmęs kaltinamajai ir jos gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nepranešė, pati kaltinamoji bei jos gynėjas pertraukos neprašė.
BPK 44 straipsnio (kuriame įtvirtinta asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu pagrindai) 5 bei 7 dalyse nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas; kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti.
Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorės argumentai, jog teismas, priėmęs prašymą pakeisti kaltinimą ir nepranešęs jai bei jos gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, užkirto kelią, kaip teigiama kasaciniame skunde, pasinaudoti įstatymo suteikta galimybe pasirengti gynybai, nepagrįsti.
BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo vieta ir būdas. Pagal įstatymo dispoziciją viešosios tvarkos pažeidimas turi pasireikšti bent vienu iš joje numatytų būdų: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, arba vandališkais veiksmais. A. T. buvo kaltinama (už tai ir nuteista) tuo, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams: jiems matant V. R. apipylė stiklinėje turėtu skysčiu, R. P. stikline trenkė į galvą, prakirto jam kairį antakį (taip padarydama jam nežymų sveikatos sutrikdymą) ir kad būtent tokie jos veiksmai, vertinami kaip įžūlūs, sutrikdė viešąją tvarką. Iš kaltinamojo akto matyti, kad jame yra nurodyta, jog A. T. nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai yra jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsižvelgdama į tai, kas, laikantis BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų (to neginčija ir pati kasatorė), nurodyta kaltinamajame akte, ir į tai, kas nurodyta prokurorės prašyme pakeisti kaltinimą, iš kurio matyti, kad kaltinamajame akte nurodyta A. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tik papildytas jai inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltinimo pakeitimas, BPK 256 straipsnio 1 dalies prasme, nebuvo toks, kuriuo kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės buvo keičiamos iš esmės skirtingomis. Be to, pažymėtina, kad, kaip minėta, prašymas pakeisti kaltinimą buvo pateiktas iki įrodymų tyrimo pradžios (BPK 271 straipsnis), byla teisiamajame posėdyje buvo pradėta nagrinėti 2012 m. rugpjūčio 6 d., įrodymų tyrimas, darant posėdžių pertraukas, buvo baigtas 2012 m. rugpjūčio 30 d. Taigi ir pati bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje eiga rodo, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pasiruošimo gynybai (ginčijant apsvaigimo nuo alkoholio aplinkybes) laikas buvo ribojamas ar aiškiai per trumpas. Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje ši aplinkybė buvo tiriama, nuosprendyje padaryta išvada, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. T. buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pagrįsta ne tik alkotesteriu užfiksuotais duomenimis (1,19 promilės girtumas), bet ir liudytojų parodymais, be to, ir pačios nuteistosios parodymais, kad prieš ateidama į klubą ji vartojo alkoholinius gėrimus.
Remiantis tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, nustatydamas A. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 9 punkte, t. y. tai, kad veiką ji padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nei baudžiamojo proceso, nei baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė ir antrąją A. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 3 punkte, nustatyta neteisėtai ir nepagrįstai.
Pagal teismų praktiką, įtarimuose ar kaltinamajame akte nenurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pvz., kad asmuo nusikalstamą veiką buvo padaręs bendrininkų ar organizuota grupe ir pan.). Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prašymo pakeisti kaltinimą, ji nepripažįstama atsakomybę sunkinančia.
Nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, gali būti padaroma dėl įvairių, t. y. ne tik dėl chuliganiškų, bet ir kitokių, net ir asmeninio pobūdžio, paskatų ir motyvų. Kaltinamajame akte tai, kad A. T. veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų ir kad ši aplinkybė yra jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nebuvo nurodyta ir bylą nagrinėjant teisme nebuvo svarstoma. Todėl pripažintina, kad ši aplinkybė kaip atsakomybę sunkinanti pripažinta neteisėtai ir nepagrįstai, suvaržant A. T. teises į gynybą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to konstatuotinas ir netinkamas BK 60 straipsnio 3 punkto taikymas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas, kaip ir kitų aplinkybių, reikšmingų ne tik veikos kvalifikavimui, bet ir bausmės individualizavimui, turi būti motyvuota, nes atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis nepripažįstamos ne tik tos aplinkybės, kurios yra nusikalstamos veikos sudėties požymiai, bet ir tos, kurios išreiškia nusikalstamos veikos esmę.
Remiantis šiais argumentais nustatyta A. T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 3 punkte, naikintina teismų sprendimus pakeičiant BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytu pagrindu. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas A. T. bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, teismas atsižvelgė ir į nustatytas dvi jos atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Kadangi viena iš atsakomybę sunkinančių aplinkybių naikintina, yra pagrindas (BPK 376 straipsnio 3 dalis) jai paskirtą bausmę sušvelninti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutartį.
Nuosprendyje nustatytą A. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų – panaikinti.
A. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės apribojimo vieneriems metams šešiems mėnesiams bausmę, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, sumažinti iki laisvės apribojimo vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.
Kitas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Olegas Fedosiukas
Aldona Rakauskienė
