Baudžiamoji byla Nr. 2K–365/2013
Teisminio proceso Nr. 1-12-1-00639-2010-6
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.26.2.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. (M. P.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutarties.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu M. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas 10 mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. L. (A. L.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Priteista solidariai iš M. P. ir A. L. E. P. ir V. A. po 1500 Lt ir 94,69 Lt Valstybinei ligonių kasai. Taip pat civiliniam ieškovui E. P. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nuteistojo nutartimi M. P. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
M. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 6 d., veikdamas kartu su A. L., būdami apsvaigę nuo alkoholio, viešoje vietoje – restorane „Carskoje selo“, esančiame Vilniuje, Šeimyniškių g. 3, A. L. apie 23.10 val. įvykusio konflikto metu sudavus V. A. ne mažiau kaip tris smūgius ranka į galvą ir vieną smūgį kumščiu į nosį, o M. P. sudavus E. P. vieną smūgį kumščiu į nosį ir kelis smūgius į įvairias kūno vietas, taip padarant pastarajam poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje ir kairiajame žande, kaklo kairės pusės odos nubrozdinimą, ir po vieną poodinę kraujosruvą kairiajame klube bei dešinėje šlaunyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o A. L. sudavus V. A. bokalu į galvą, taip padarant muštines žaizdas pakaušyje, viršugalvyje, kairės plaštakos II-ame piršte, poodines kraujosruvas kairio peties sąnario ir kairio žasto srityse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą; tokiais savo veiksmais jie demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, todėl jis nuteistas nepagrįstai. Visų pirma, jo veika nesukėlė nusikalstamų padarinių, t. y. nesutrikdė aplinkinių asmenų teisės į poilsį, ramybę, netrukdomą buvimą, be to, jis niekam smūgių nesudavė ir neturėjo chuliganiškų paskatų. Taip pat, kasatoriaus manymu, jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, nes jis nesiekė demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, o tiesiog įsivėlė į žodinį konfliktą su nukentėjusiųjų asmenų kompanija restorane. Pažymima, kad restorane kilęs konfliktas įvyko ne dėl jo kaltės. Visi konflikto dalyviai buvo neblaivūs, kasatoriaus ir A. L. veiksmai nebuvo nukreipti sutrikdyti viešąją rimtį, o nežymūs sveikatos sutrikdymai A. A. ir E. P. buvo padaryti konflikto, kilusio tarp abiejų konflikto pusių, metu. Tokią išvadą padarė ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2011 m. sausio 25 d. nutarime.
Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra šališki, ir nepasinaudojo BPK 270 straipsnyje įtvirtinta teise išreikalauti papildomų įrodymų. Tuo tarpu vienintelio nešališko liudytojo F. K. parodymai, patvirtinantys kasatoriaus ir A. L. parodymus, teisme buvo neįvertinti. Be to, restorano saugos kamerų filmuotoje vaizdo medžiagoje taip pat nėra jokių įrodymų, kad kasatorius dalyvavo muštynėse ar sudavė kam nors smūgius. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, patvirtinanti šį faktą, yra abstrakti, nes liko nenustatyta, kokiu būdu jis smūgiavo (ranka ar koja), į kurią kūno dalį, ar specialisto išvadoje šie smūgiai užfiksuoti ant nukentėjusiojo kūno, nenustatytas jų atsiradimo laikas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad nors kasatorius neigia naudojęs smurtą ir nesutinka su jo padarytos veikos kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį teigdamas, kad jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos būtinųjų sudėties požymių, t. y. įstatymo numatytų padarinių – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo bei atitinkamos kaltės formos – tiesioginės tyčios, tačiau su tokiais kasacinio skundo argumentai sutikti nėra pagrindo. Kasaciniame skunde pats kasatorius teisingai nurodo, kad susirinkusių pašalinių asmenų pasipiktinimas, nemalonūs pojūčiai patvirtina, jog visuomenės rimtis (tvarka) buvo pažeista, o tai, kad kasatorius pateikia kiek kitokį visuomenės tvarkos apibrėžimą, neturi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui, nes nepaneigiamas teismo nustatytas faktas, jog būtent dėl kasatoriaus viešoje vietoje atliekamų veiksmų buvo išgąsdinti pašaliniai įvykį matę asmenys. Įžūlus elgesys, vandališki veiksmai bei viešosios tvarkos sutrikdymas yra vertinamieji požymiai, kurių turinys atskleidžiamas teismui įvertinus visas nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau bet kuriuo atveju asmens išgąsdinimas neturėtų būti laikomas normaliu ir visuomenėje priimtu poelgiu. Akivaizdu, kad sukeltas pašalinių asmenų išgąstis ir yra nemalonūs jų pojūčiai, kurie jau savaime leidžia teigti buvus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą. Be to, smurtiniais veiksmais prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje kasatorius parodė nepagarbą tiek pačiam nukentėjusiajam, tiek įvykio vietoje buvusiems asmenims. Kasatorius nepripažįsta kam nors smūgiavęs ir neigia apskirtai naudojęs smurtą prieš aplinkinius, tačiau pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius elgėsi įžūliai suduodamas smūgius iki tol nepažįstamam asmeniui. Tai patvirtina nukentėjusiųjų V. A. ir E. P., taip pat liudytojų O. P., G. G., N. S., V. M. parodymai, specialisto išvados, asmens parodymo atpažinti protokolai, vaizdo įrašo iš restorano „Carskoje selo“ apžiūros protokolas. Taip pat kasatorius teigia nesiekęs demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai, sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau patys smurtiniai veiksmai, nukreipiant juos į visiškai nepažįstamą asmenį, yra laikytini chuliganizmu, o smurto panaudojimas prieš kitą asmenį visais atvejais yra neteisėtas.
Taip pat nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl padarytų procesinių pažeidimų – neva abiejų instancijų teismai nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais ir nesėmė aktyvių papildomų veiksmų siekiant nustatyti tiesą byloje. Priešingai, išnagrinėjęs M. P. apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad vadovaujantis BPK 301 straipsniu nėra draudžiama apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien liudytojų parodymais. Be to, tai, kad kasatorius padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką be nukentėjusiųjų parodymų, patvirtina ir specialisto išvados, asmens parodymo atpažinti protokolai bei vaizdo įrašo iš restorano „Carskoje selo“ apžiūros protokolas.
Kartu pažymėtina, kad teismui nekilo neaiškumų, kurių negalėtų pašalinti byloje esančiais įrodymais, todėl nebuvo pagrindo išreikalauti papildomų įrodymų, – taigi BPK 270 straipsnis nebuvo pažeistas. Be to, BPK 270 straipsnis numato ne tik teismo teisę savo iniciatyva išreikalauti papildomus įrodymus, bet ir galimybę nagrinėjimo teisme dalyviams patiems pateikti tokį prašymą. Kasatorius buvo supažindintas su šia teise, tačiau ja nepasinaudojo ir papildomo įrodymų apeliacinės instancijos teisme nepageidavo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis E. P. prašo kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusysis nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, visus galimus liudytojus, peržiūrėjo vaizdo įrašus apie įvykusi įvykį restorane bei padarė teisingą išvadą dėl kasatoriaus padarytos veikos kvalifikavimo. Priešingai negu teigia kasatorius, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tai įrodo liudytojų parodymai, restorano „Carskoje selo“ vaizdo įrašo medžiaga, iš kurios matyti kaip kasatorius, nuėjęs prie tualeto durų, stovi sugniaužęs kumščius, jį prilaiko A. L., o po to kasatorius, būdamas šokių aikštelėje, suduoda nukentėjusiajam į nosies sritį, smūgį matė ir kiti asmenys, tai patvirtina specialisto išvada. Atsiliepime pažymima, kad šokių aikštelė laikytina vieša vieta, o tai, kad šokiai nebuvo nutraukti, nereiškia, jog nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Nukentėjusysis pabrėžia, kad šokių aikštelės, kaip ir bet kurios kitos viešos vietos, visuomeninė paskirtis nėra skirta muštynėms ar kitokiam nevaržomam asmenų elgesiui, o visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas gali būti nustatomas atsižvelgiant į tai, ar buvo pažeisti į šokius susirinkusių asmenų teisėti lūkesčiai šokti, bendrauti ar kitokia forma leisti laisvalaikį. Dėl įvykusio konflikto kilo susirinkusių į restoraną pašalinių asmenų pasipiktinimas, buvo sugadinta O. P. gimtadienio šventė, o tai rodo, kad visuomenės rimtis (tvarka) buvo pažeista. Smūgio sudavimas nepatikusiam žmogui viešai reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbos demonstravimą aplinkiniams, o tai patvirtina, kad kasatoriaus suvokė apie daromos nusikalstamos veikos pavojingumą bei pobūdį ir veikė tiesiogine tyčia. Nors kasatorius teigia, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais, tačiau šiuos parodymus patvirtino ir specialisto išvada, kurioje užfiksuota, jog galvoje nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti butelį sudaužant į galvą, bet ne atskira atšokusia stiklo šuke. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė.
Nuteistojo M. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą dėl jo nutraukti teigdamas, kad jo veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes jis smurto nenaudojo, savo veiksmais nusikalstamų padarinių nesukėlė, tyčios jo veikoje nebuvo, kad įrodymai įvertinti neteisingai, nuosprendyje padarytos išvados nepagrįstos.
Kasatoriaus argumentai atmestini.
Pagal BK 2 straipsnio 4 dalį pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136-2010, 2K-447-2012 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad viešojoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. P. kartu su A. L., būdami apsvaigę nuo alkoholio, viešoje vietoje – restorane „Carskoje selo“ įžūliu elgesiu, panaudodami fizinį smurtą prieš jame gimtadienį šventusius E. P. ir V. A. (M. P. ranka suduodamas smūgius E. P., o A. L., ranka ir bokalu, – V. A.), demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje M. P. veikoje visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, t. y. ir objektyvieji (veika, padariniai, priežastinis ryšys ir kt.), ir subjektyvusis – tyčinė kaltė, kurios turinį apibūdina bei atskleidžia objektyvūs bylos duomenys, nustatyti. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, prašydamas panaikinti teismų sprendimus ir bylą dėl jo nutraukti, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, t. y. netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą argumentuoja ginčydamas nustatytas faktines bylos aplinkybes.
Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisė taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų vertinimas, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, yra ne kasacinės, o apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai, kad įrodymus teismai įvertina ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo įstatymo pažeidimu.
Pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis ištyrė teisiamajame posėdyje, nuosprendyje visus įrodymus išdėstė, daromą išvadą, kad M. P. ir A. L., veikę kartu, viešoje vietoje įžūliu elgesiu (pasireiškusiu fiziniu smurtu prieš nukentėjusiuosius) demonstravo nepagarbą aplinkiniams, savo veiksmais pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką, pagrindė ne tik nukentėjusiųjų, bet ir liudytojų O. P., G. G., I. M., F. K., R. S. parodymais, specialisto išvadomis, vaizdo įrašo medžiaga, parodymų atpažinti protokolais ir kt. duomenimis. Nuteistojo M. P. gynybos versija, kad kilus konfliktui restorane įvyko tik „susistumdymas“, kad jis niekam smūgių nesudavė, teismo nuosprendyje atmesta kaip prieštaraujanti byloje ištirtiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą,, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinkančios faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis M. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes M. P. baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti teismų sprendimus ir bylą dėl jo nutraukti nėra teisinio pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius
Aldona Rakauskienė
